Platono „Valstybė“

Platono “Valstybė”

Filosofai dažnai bandė kurti idealios visuomenės modelius. Pirmasis

žinomas filosofas, sukūręs idealios visuomenės sampratą, buvo Platonas (427

– 347 m. pr. Kr.) iš Atėnų. Platonas, mokyklos, pavadintos “Akademija” (387

m. pr. Kr. – 529 m.) įkūrėjas. Svarbiausieji kūriniai apie politiką –

“Valstybė” (angliškų vertimų pavadinimas – “Respublika”), “Politikas” ir

“Įstatymai”. Visi jie parašyti dialogo forma ir dėsto logiškai užbaigtą

politinę teoriją. Apžvelgsime jo veikalą “Valstybė”. Jame Platonas teigė,

kad kiekvienos visuomenės pagrindinis klausimas yra toks: kas turėtų

valdyti visuomenę? Platono laikais Graikiją sudarė nuolat kariavę miestai.

Jų ppolitinė sistema skyrėsi: vieni miestai-valstybės buvo demokratijos

atstovai, kiti – aristokratijos, treti – monarchijos. Platonas norėjo, kad

liautųsi karai. Jis norėjo tokios visuomenės, kurioje žmonės gyventų

taikiai ir darniai. Todėl dabar pažvelkime į Platono “Valstybės” sampratą.

Pamatinė Platono “Valstybės” idėja: “ne taip svarbu, kiek žmonių

valdo – vienas, mažai ar daug; svarbiausia – tų žmonių pasirengimas

valdyti”[1]. Valdyti valstybę, anot Platono, turi žmonės, gerai suvokiantys

kas yra gėris. Tik tie žmonės, kurie pažino gėrį, gali valdyti valstybę.

Komunistinės idėjos savo gyvenimą pradėjo daugiau nei prieš 2000 mmetų,

kai Antikos filosofas Platonas nusprendė, jog negerai kai polyje egzistuoja

dvi priešiškos valstybės – vargšų ir turtingųjų. Todėl nusprendė, kad

vertėtų panaikinti privačią nuosavybę, o individą pajungti valstybės

gerovei.

Pradėdamas konstruoti savo idealios valstybės modelį Platonas

pirmiausia įveda darbo pasidalinimą, motyvuodamas tuo, kad vienas žmogus

gali dirbti tik vieną darbą. Jo kuriamoje valstybėje „žmogaus individualus

gyvenimas turėjo būti besąlygiškai pavaldus žmonijos idealui“[2].

Analizuodamas individo ir valstybės santykį Platonas sukuria

teoriją, kuri sprendžia tas problemas. Iš valstybės analizės matyti, kad ji

turi atlikti 3 funkcijas: patenkinti svarbiausius fizinius poreikius,

saugoti valstybę ir ją valdyti. Iš čia išplaukia, kad turi būti ir 3

klasės, ir kadangi funkcijų pasidalijimas remiasi gabumų skirtumu, tai

reiškia, kad yra 3 žmonių tipai: vieni, kurie iš prigimties tinka dirbti, o

ne valdyti; kiti, kurie tinka valdyti, bet tik kitų prižiūrimi ir

nukreipiami, ir galiausiai tie, kurie tinka eiti aukščiausias valstybės

valdymo pareigas.

Politines problemas Platonas siejo su etninėmis. Jo nuomone, “žmonių

santykius valstybėje lemia jų dorovė”[3]. Dorovė ir teisingos idėjos yra

tarpusavyje susijusios. Dorovė yra įgimta sielos savybė. Ar malonumo

siekimas yra suderinamas su ddorove: tokį klausimą nagrinėjo Platonas. Įvedė

malonumų klasifikaciją:

1) tikrieji – protingasis pradas, pasireiškiantis mąstymu, argumentų

kūrimu;

2) dvasiniai – aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir valia;

3) tariamieji (kūniški) – geidžiantysis pradas, pasireiškiantis

žmogaus troškimais, maisto, gėrimo, malonumų poreikiu.

Kadangi egzistuoja tris žmogaus sielos dalys, vadinasi, anot Platono,

valstybėje turi būti trys luomai:

1) Valdovai arba karalius-filosofas, atitinkantys protingąjį sielos

pradą; jie privalo valdyti. Atrenkami iš sargybinių ir tam specialiai

lavinami. Jų būdingiausia savybė yra išmintis, jie jaučia malonumą

gilintis į mokslą, ssiekia tiesos ir ja vadovaujasi. Atrodo, kad jie kaip

mokslo vyrai yra privilegijuoti:

a) turi žinių.

b) tik jie turi žinių ir supranta tikrąjį gėrį.

c) skelbia karus ir poruoja jaunuolius.

d) seka, kad jaunimas augtų harmoningas kūnu ir dvasia.

e) jiems leidžiama meluoti jei to reikia valstybei

2) kariai-valstybės saugotojai, atitinkantys aistringąjį sielos pradą;

jų pareiga – ginti valstybę;

3) žemdirbiai, pirkliai bei amatininkai, atitinkantys geidžiantįjį

sielos pradą; jų paskirtis – rūpintis gėrimais,

maistu, bei kitais gyvybiniais valstybės

piliečių poreikiais[4]. Tai pati žemiausia žmonių kategorija. Tačiau

ji visuomenei yra reikalinga tikslingam funkcionavimui. Gamintojus

Platonas sieja su vergais, ir nors Platoną jie mažiausiai domino jis

paliko kai kokių teisių:

a) gamintojai yra valstybės piliečiai;

b) gamintojai – ne vergai, jų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei

brautis į jų asmeninį gyvenimą. Nors gamintojai ir ekonomiškai laisvi,

tačiau tokia laisvė tik iliuzija, nes jų gaminamais produktais ir net

jų gyvenimu disponuoja valdovai;

c) gamintojai gamina tam, kad egzistuotų valstybė ir funkcionuotų

aukštesni luomai.

Tačiau šios klasės nėra taip griežtai atskirtos, kaip kad gali

pasirodyti iš pradžių. Tos klasės nėra kokios nors kastos, nes priklausymas

joms yra nepaveldimas. Priešingai Platonas idealia visuomene laiko tokia,

kurioje kiekvienas gimęs vaikas gauna patį geriausią išsilavinimą,

atitinkantį jo prigimties išgales, ir kurioje kiekvienas individas eina

valstybėje pačias aukščiausias, kurias jis gali deramai atlikti dėl savo

pasirengimo.

Padalijęs visuomenę į uždaras klases, Platonas labai didelius

reikalavimus kelia valdančiajai klasei. Savo valstybės gerovę jis sieja su

valdančiosios klasės vieningumu. Jai uždraudžiama turėti nuosavybę ir

turtų, įteigiant mitą, jog: „Dievas lipdydamas tuos iš jūsų, kurie bus

tinkami valdyti, jis įmaišė aukso, tokie yra vertingiausi; lipdydamas jų

padėjėjus, jis įmaišė sidabro, o žemdirbius ir amatininkus- geležies ir

vario“[5]. Platonas draudžia valdantiesiems praturtėti, nes „vos tik jie

įsigis žemės nuosavus namus ar pinigų, jie tuojau pat taps namų

šeimininkais ir žemdirbiais“[6]. Tačiau tai nereiškia, kad žemdirbiams ir

amatininkams tai yra leidžiama. Kalbėdamas apie galimus karus jis siūlo

pasinaudoti savo sąjungininkų turtų troškimu: „Jeigu nusiuntę pasiuntinius

į kaimyninę valstybę, jie pasakytų teisybę: „Mes neturime nei aukso, nei

sidabro nes mums tai uždrausta, bet jums tai nėra uždrausta. Todėl laimėjus

galėsite pasiimti visas priešų gėrybes“[7]. Platono manymu, bet kokie

priešai geriau kovos „prieš minkštakūnes avis“, negu „prieš liesus

šunis“[8]. Jeigu žemutinis sluoksnis turėtų galimybių praturtėti, tokios

valstybės nebūtų galima vadinti „liesu šunimi“. Akivaizdu, kad uždraudęs

praturtėti sargybinių luomui, Platonas šios teisės nesuteikia ir eiliniui

piliečiui. Taip pat Platonas liepia kiekvienam piliečiui paskirti vieną

darbą „kuriam iš prigimties yra tinkamas, kad kiekvienas, dirbdamas tik

vieną darbą, būtų vieningas, o ne daugialypis“[9]. Jeigu panašias idėjas

suformuluotumėme XX a. politinės filosofijos terminais, galėtumėme vvisa tai

pavadinti „nuosavybės ir verslo laisvės suvaržymu“.

Platono “Valstybės” kulminacija – teisingumo samprata. Teisingumas –

tai sąsaja, jungianti visuomenę, kurioje kiekvienas individas yra

susiradęs darbą visam gyvenimui pagal savo prigimtinius gabumus ir

išsilavinimą. Teisingumas – tai visuomeninė ir asmeninė dorybė. Žmogui

nieko nėra geriau, kaip turėti darbą ir jį tinkamai atlikti; visuomenei

savo ruožtu geriausia, kad kiekvienas užimtų tokią vietą, kokios jis yra

vertas.

Platonas reguliuoja savo valstybės pavaldinių asmeninį gyvenimą.

Pirmiausia jis numato, kad sargybiniams nevalia turėti šeimos ir vaikų.

„Sutuoktinių poras reikia parinkti taip, kad jų vaikai būtų ramios

psichofizinės struktūros ir būtų geri piliečiai“[10]. Filosofijos

istorijoje yra laikomasi tradicijos, kad Platonas neleido kurti šeimų tik

sargybinių luomui. Tačiau Platonas turėjo omenyje ne socialinį šeimos

institutą, kuris perduotų savo palikuonims kultūros vertybes, o tiesiog

moterų priklausomybės klausimą. Sargybiniams: „Visos žmonos turės būti

bendros, nei viena negalės atskirai gyventi su kuriuo nors vyru“[11]. Šio

sluoksnio vaikų atsiradimo klausimus turės spręsti valdovai iš valstybės

gerovės pozicijų. Tuo tarpu žemdirbių ir amatininkų klasei, visa tai

paliekama be valstybės kontrolės. Tačiau visa vaiko socializacija bus

įgyvendinama valstybės, nes Platono nuomone tiek vyrai, tiek moterys turės

dirbti savo luomui priderančius darbus.

Platonas labai didelį vaidmenį skiria švietimui ir auklėjimui, tačiau

tai išimtinai valdančiosios klasės privilegija. Visi, ką tik gimę, vaikai

bus paimami iš tėvų ir auginami bendruomenėje, kol sulauks aštuoniolikos

metų. Vaikai ir moterys bus

bendri, o žmonas ir vyrus skirs valstybė.

Kareivių lavinimui bus skirta gimnastika, dailieji menai ir matematika.

Vaikai bus imami į karą, kad mūšiai įkvėptų jiems drąsos ir jie vėliau

neišsigąstų tikrų kovų. Sulaukę trisdešimties metų, žmonės bus griežtai

tikrinami ir atrenkami būsimieji sargybiniai. Išrinktieji, pasimokę

filosofijos penkerius metus, ir tapę visuomenės tarnais toliau dirbs

valstybei naudingus darbus dar penkiolika metų , o sulaukę penkiasdešimties

galės tapti filosofais ir valdyti valstybę[12].

Tačiau visame veikale visiškai neskiriamas dėmesys dvasiniam

amatininkų auklėjimui. Taip pat galima pastebėti, kad kiekvienam sluoksniui

yra nubrėžiamos rribos, ir kiekvienam sluoksniui galima duoti tam tikrų

mokslų žinias. Įdomi yra frazė, kuria Platonas mokyti visų mokslų mokslo,

t.y. dialektikos numato tik vieną žmogų. Toks poreikis yra motyvuojamas

tuo, kad „žmonės, kurie užsiima samprotavimu nesilaiko įstatymų“[13].

Platono valstybėje negali būti nuomonių įvairovės, nes tai pažeis

vieningumą; jeigu net ir tarp valdančiųjų bus nuomonių įvairovė, niekas

negali garantuoti, kad koks nors elito atstovas nenutars pasinaudoti

masėmis. Tuo tarpu kaip teigia Džordžas Orvelas negalima tikėtis, kad masės

pradėtų kelti reikalavimus pačios, nes „masės niekada nesukyla pačios ir

niekada nesukyla tik ddėl to, kad yra išnaudojamos. Juk tol, kol jos neturi

duomenų apie tai, jos net nesuvokia esančios išnaudojamos“[14]. Jeigu

amatininkai suvoks savo asmeninius interesus, tai valdančiajam sluoksniui

bus galas.

Kita specifinė Platono valstybės problema būtų prekybos klausimas.

Platonas, ne tik nesiūlė izoliuotis, bet manė, kad „beveik neįmanoma

įkurti valstybės tokioje vietoje, kuri apsieitų be prekių įsivežimo iš

kitur. Taigi dar reikės žmonių, kurie iš kitos šalies atgabentų, to ko

reikia“[15]. Platonas į savo valstybę žvelgė iš Va. pr. Kr. Kaip teigia to

laikotarpio ūkio istorikai, dauguma graikų polių nesugebėdavo patenkinti

savo poreikių grūdams. „Atėnai buvo didžiausias, bet ne vienintelis grūdų

importuotojas graikų pasaulyje. Atėnai, Korintas, Argas, Sicionas taip pat

didžiąją dalį savo poreikių grūdams patenkindavo iš tarptautinės

prekybos“[16]. Prieš akis turėdamas Atėnų ūkio reikmes, Platonas nesugeba

suvokti, kad prekyba yra didžiausias jo valstybės pamatų griovėjas.

Taip pat būtina apžvelgti Platono požiūrį į visuomenės kitimą.

„Platonas visiškai neigia sofistines pažangos idėjas: jo valstybė yra

stabili, išlaikanti pusiausvyrą, jai nereikalingas tolesnis

vystymasis“[17]. Tačiau svarbiausia yra tai, kad savo idealiąją valstybę

jis formuoja ne nuo tuo metu gyvuojančių politinių sistemų, bet visos

praktikoje gyvuojančios politinės sistemos vertinamos kaip jo idealiosios

valstybės išsigimimo formos. Platonas išskiria keturias valdymo formas:

timokratija (karių valdžia) – atsiranda privati nuosavybė, valdo

garbėtroškos, laisvi žmonės tampa vergais, valstybė nuolat kariauja;

oligarchija (turtingųjų mažumos valdžia) – valdyti pradeda nedidelė

turtuolių grupė, o vargingieji neturi galimybės dalyvauti valdyme;

konfliktas tarp šių dviejų grupių baigiasi tuo, kad visuomenė nusileidžia

dar viena pakopa žemiau, tai demokratija (valdžia gaunama burtų keliu) –

nepasotinamas laisvės siekimas, būdingas demokratijai, veda prie dorovės

smukimo, o tada jau seka chaosas ir demokratijos žlugimas. Ją pakeičia

tironija ((vienvaldystė paremta jėga) – atsiranda stipri asmenybė kuri kaip

liaudies gynėjas ir statytinis paima valdžią, tačiau greit apriboja

piliečių laisves ir faktiškai paverčia juos vergais. Timokratija yra

būdinga tautoms, žengiančioms iš pirmykštės bendruomenės į civilizuotą

pasaulį. Timokratinėje valstybėje piliečiai gerbia valdovus, o kariai yra

laisvi nuo buitinių rūpesčių. Tačiau “timokratiją anksčiau ar vėliau

pražudanti aistra turtėti”[18]. Tuomet timokratija išsigimsta į

oligarchiją, ją pakeičia demokratija, kuri, bėgant laikui, virsta tironija,

nepripažįstančia jokių padorumo normų. Vienintelis tironų veiklos motyvas –

valdžia ir turtai[19]. Kadangi valdymo forma yra susijusi su žmonių

papročiais, vertybėmis susiformavusiomis istorijos bėgyje. Platonas negali

grąžinti visos visuomenės į ikicivilizacinę būseną, nes tokia valstybė

negalės daug gaminti. Todėl tokioje būsenoje lemta likti tik apatiniam

sluoksniui. Sargybiniams yra duodami tam tikri kultūros elementai, tačiau

griežtai reglamentuojamas jų gyvenimo būdas, tuo tarpu visos žmonijos

sukauptos žinios suteikiamos tik karaliams – filosofams, kurių pagrindinė

užduoti yra žiūrėti, kad nebūtų laužomos totalitarinės normos.

Ši tobulos valstybės teorija daugelio laikoma utopija, tačiau patį

Platoną tai mažai domino, kad jis net nesirūpino plano detalėmis. Tikroji

“Valstybės” idėja – laisvo proto kurio nevaržo papročiai, žmogaus kvailybė

ir užsispyrimas, kuris netgi pačias kvailybes ir papročių jėgas gali

nukreipti keliu, vedančiu į racionalų gyvenimą. Tačiau kaip tai bebūtų,

Platonas šią problemą supaprastino labiau negu priimta žmogiškųjų santykių

sričiai.

Naudota literatūra

Aster. A fon. Filosofijos istorija. Vilnius, 1995.

Genzelis B. Esė apie mąstytojus. Vilnius, 11986.

Orvelas Dž. Gyvulių ūkis. 1984-ieji. Vilnius, 1991.

Paunds G.J. An Historical Geography of Europe. Cambrige, 1990.

Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981.

Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. Vilnius, 1996.

Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija // Filosofija-

Sociologija. Vilnius, 1996. Nr. 6.

Vitkus G. Politologija. Vilnius, 1998.

———————–

[1] Vitkus G. Politologija. V., 1998. P. 71.

[2] Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija // Filosofija-

Sociologija. V., 1996. Nr. 6. P. 46.

[3] Genzelis B. Esė apie mąstytojus. V., 1986. P. 26.

[4] Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. V., 1996. P. 100.

[5] Platonas. Valstybė. V., 1981. P. 43.

[6] Ten pat. P. 133.

[7] Ten pat. P. 138.

[8] Ten pat. P. 138-139.

[9] Ten pat. P. 140.

[10] Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija // Filosofija-

Sociologija. V., 1996. Nr. 6. P. 46.

[11] Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981. P. 180.

[12] Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. V., 1996. P. 101.

[13] Ten pat. P. 271.

[14] Orvelas Dž. Gyvulių ūkis. 1984-ieji. V., 1991. P. 245.

[15] Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981. P. 86-87.

[16] Paunds G.J. An Historical Geography of Europe. Cambrige, 1990. P. 45.

[17] Aster. A fon. Filosofijos istorija. V., 1995. P. 68.

[18] Genzelis B. Esė apie mąstytojus. V., 1986. P. 26.

[19] Ten pat.