JAV gynybos politika

TURINYS

1. ĮVADAS 3

2. JAV GYNYBOS POLITIKA 4

2.1. JAV POLITIKA ŠALTOJO KARO METU 4

2.2. JAV POLITIKA PO ŠALTOJO KARO 4

3. JAV GYNYBOS POLITIKOS FORMAVIMO PROCESAS – PAGRINDINIAI VEIKĖJAI 5

3.1. PREZIDENTAS 5

3.2. GYNYBOS DEPARTAMENTAS 6

3.3. ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOJI VALDŽIA – KONGRESAS 7

3.4. INTERESŲ GRUPĖS 8

4. IŠVADOS 10

5. NAUDOTA LITERATŪRA 111. ĮVADAS

Po Antro Pasaulinio karo pasaulis suskilo į dvi dalis: komunistines šalis su SSRS priešakyje ir demokratines valstybes, kurių svarbiausia buvo Jungtinės Amerikos valstijos. Abu blokai buvo priešiški vienas kito atžvilgiu, tad vieno jų žlugimas būtų reiškęs kito įsiviešpatavimą pasaulyje. Todėl tarp blokų vyko kova, kkuri pasireiškė dviem būdais: karinės galios stiprinimu ir įtakos pasaulyje didinimu.

Šaltojo karo pabaiga – sovietinio bloko kapituliacija, reiškė, kad JAV liko vienvalde pasaulio lydere, neturinčia lygiaverčio priešininko. Nematant potencialaus agresoriaus, Jungtinėse Amerikos Valstijose suformuota užsienio politikos strategija, pagal kurią JAV turi rūpintis tik gyvybiškai svarbiais interesais – ginti savo nepriklausomybę, užtikrinti savo piliečių teises ir laisves bei valstybės saugumą. Pagal šią teoriją, JAV saugumas pagrįstas tokiais aspektais kaip karinis ir ekonominis dominavimas pasaulyje.

Daugelis valstybių suvokia, jog norint užtikrinti ssaugumą, reikia sukurti efektyvią gynybos sistemą. Vystantis globalizacijai tapo akivaizdu, jog daugelis valstybių pavieniui yra nepajėgios apsiginti, tad vienintelė likusi išeitis – kooperuotis ir kurti naują visuotinį saugumą bei stabilumą bendromis jėgomis. Čia didžiosios valstybės priverstos mažosioms garantuoti savo pagalbą, nne išimtis ir pati galingiausia – JAV. Savo įtaką pasaulyje ji didino kurdama karines koalicijas ir remdamasi ekonominiu-politiniu bendradarbiavimu.

Šią rašto darbo temą pasirinkau, nes JAV šiuo metu yra įtakingiausia pasaulio valstybė, kurios strategija daro didelę įtaką tarptautiniams santykiams. Be to, ji užima dominuojančią poziciją NATO, tad, mano manymu, ši politika yra aktuali ir Lietuvai, kaip Aljanso narei.

Mano rašto darbo tikslas yra atskleisti, kaip formavosi JAV gynybos politika ir kokios tendencijos vyrauja dabar. Darbo uždavinys – išnagrinėti, kurios JAV institucijos yra atsakingos ir kokia jų kompetencija priimant sprendimus politinėje arenoje.

Rašydama rašto darbą rėmiausi kompendiumo medžiaga, taip pat interneto paieškos programomis bei puslapiais: The Defence Strategy Rewiew Page (adresas http://www.comw.org/qdr/ccck.htm), gynybos departamento (http://www.defenselink.mil), saugumo politikos centro (http://www.centerforsecuritypolicy.org); knygomis: Nigel Bowles. Government aand Politics of the United States. 2’nd ed., MacMillan Press, 1998 ir Armin Rozencranz, James B.Chapin, Sharon Wagner, Barbara Finley Brown. American GovernmentHolt, Rinehart and Winston, Publishers. 1982.2. JAV gynybos politika

2.1. JAV politika Šaltojo karo metu

Šaltojo karo metu tarp sovietinio bloko ir Jungtinių Amerikos valstijų vyravo įtampa ir vyko ginklavimosi varžybos. Buvo įgyvendinamos atgrasymo (deterrence), atpildo (retaliation) ir paneigimo (denial) strategijos. Atgrasymas – grasinimas kitam tarptautinės sistemos veikėjui karinės jėgos panaudojimu, sulaikant jį nuo agresyvių veiksmų. JAV strategai teikė pprioritetą atgrasymui per gynybą.. Išrasto branduolinio ginklo grėsmė įtakojo strateginį mąstymą ir sustiprino gynybą. Atpildo strategijos esmė – oponento „nubaudimas“ kaip atpildas už jo organizuotą ataką, pavyzdžiui branduolinės atakos grėsmė viena kitos atžvilgiu po vienos iš valstybių atakos. Paneigimo strategija apima tiesioginį valstybių pasipriešinimą fizine jėga, kai kita valstybė bando pulti teritoriją. Puikus to pavyzdys – Aljanso pajėgų didinimas iki tokio lygio, kol būtų galėję atitolinti arba sustabdyti SSRS invaziją.

Branduolinė priešprieša terp blokų tapo neišvengiama, kai 1949 m. TSRS išbandė branduolinį ginklą, ir prasidėjo valstybių ginklavimosi varžybos. 1946 m. JAV pradėjo savo Priešraketinės gynybos programą, kaip atsaką į Nacių raketų programą, siekusių II Pasaulinio Karo metu suskurti pirmąją tarpkontinentinę balistinę raketą (ICBM).

1964 m. JAV pirmą kartą pakvietė TSRS dvišalėms strateginių branduolinių ginklų kontrolės deryboms. SALT derybos prasidėjo 1969 m., ir baigėsi tik 1972 m., pasiekus tokių rezultatų kaip ABM sutartis ir Preliminarus Susitarimas dėl Strateginių puolamųjų Ginklų ribojimo. Tolesnės derybos truko 1972-1979 m. ir baigėsi sutarties SALT II pasirašymu.2.2. JAV politika po Šaltojo karo

Po Šaltojo karo strateginė aplinka pasikeitė – JAV ir Rusija tiesiogiai nebekonkuruoja karinėje sferoje. Abi valstybės, suinteresuotos strateginių puolamųjų branduolinių užtaisų mažinimu, 1991 m. ratifikavo START I sutartį, kuria kiekviena pusė ribojama iki 6000 branduolinių galvučių. <

Gynybos politika formuojama siekiant užtikrinti saugumą. Šaltojo karo metais susiformavo gana specifinis saugumo suvokimas – dažniausiai jis buvo suvokiamas kariniu lygmeniu, kadangi manyta, kod karinės priemonės turi didžiausią įtaką saugumo prasme, ir kad jomis galima daryti didžiausią įtaką. Dabar saugumas suprantamas nebe kaip grėsmių suvokimas, o kaip laisvė nuo tų grėsmių pavojaus ir rizikos. Galima teigti, jog po Šaltojo karo netgi pasikeitė pačių grėsmių pobūdis: jos išsiskaidė į karines, politines, ekonomines, socialines, ekologines, ir reiškiasi ne tik tarpvalstybiniais, bet ir vidaus konfliktais.

1991 metais NATO strateginėje koncepcijoje padaryta išvada, kad Europoje iš esmės išnyko karo grėsmė, tačiau iškilo nauji rizikos veiksniai ir netikrumas, kuriems būtų galima priskirti tautinius konfliktus, žmogaus teisių pažeidimą, politinį nestabilumą, ekonomikos silpnumą bei branduolinių, biologinių ir cheminių ginklų platinimo būdus. Reiktų pažymėti, kad naujojoje Aljanso krizių valdymo ir konfliktų prevencijos strategijoje radikaliai sumažinamas rėmimasis branduoliniais ginklais.

JAV esant vienai iš pagrindinių NATO narių, jos formuojama gynybos politika bei strategija atitinka skelbiamus NATO. Šiuolaikinis saugumas gali būti užtikrinamas daugiau reikšmės suteikiant politinėms priemonėms, tokioms kaip dialogas, bendradarbiavimas, prevencinė diplomatija. Svarbiausi Aljanso tikslai išlieka stabilumo užtikrinimas, bet kokios agresijos atgrasymas, gerų transatlantinių santykių palaikymas ir saugumo architektūros vystymas.

3. JAV gynybos politikos formavimo procesas – pagrindiniai veikėjai3.1. Prezidentas

Prezidentas – vienas ssvarbiausių užsienio ir gynybos politikos dalyvių, o Konstitucija jam suteikia ypatingas galias. II-uoju Konstitucijos straipsniu jis pripažįstamas vyriausiuoju kariuomenės vadu, o karo atveju (tačiau ne taikos metu) jam pavedama visa valdžia ir suteikiamos ypatingos galios. Taikos metu prezidentas užsienio ir gynybos politiką formuoja kartu su Kongresu, kariuomenės atstovais bei civiliais pareigūmais.

Pagal konstituciją prezidentas – vyriausias federacijos pareigūnas, atsakingas už šalies santykius su užsienio valstybėmis, tad jis skiria savo atstovus užsienyje (juos tvirtina Senatas) ir palaiko oficialius ryšius su užsienio valstybėmis, dalyvauja aukščiausio lygio valstybių vadovų susitikimuose, kur sprendžiami aktualiausi klausimai tarptautiniu mastu .3.2. Gynybos departamentas

Nors užsienio ir nacionalinio saugumo politiką formuoja prezidentas, Kongresas, Nacionalinio Saugumo Taryba ir Valstybės departamentas, tačiau kasdienis jos vystymas, karinės jėgos ir gynybos programų administravimas yra Gynybos departamento darbas .

Įsteigtas kongreso 1949 metais Nacionalinio Saugumo akto pasirašyto 1947 metais, pataisomis. Jį sudaro:

Ų Gynybos sekretoriaus kabinetas

Ų Kariniai departamentai, kuriems priklauso: Jungtinis štabų vadų komiteto pirmininkas ir Jungtinis štabų vadų komitetas: vicepirmininkas, štabo viršininkas, JAV armijos vadas, Jūros operacijų viršininkas, JAV oro pajėgų štabo viršininkas, jūrininkų korpuso viršininkas); jungtinės ir individualios komandos; gynybos agentūros; departamento srities skyriai.

Gynybos sekretoriaus valdžia sudėtingiausiame iš visų departamente padidėjo pasirašius 1958 ir 1986 m. Gynybos Reorganizavimo aktus.

Skirtingai nei užsienio reikalų, gynybos sekretorius vadovauja institucijai

turėdamas didžiulį biudžetą, kurio paskirstymas gyvybiškai svarbus pasirašant gynybos sutartis ir dalyvaujant subrangovų įgaliotiniams Kongrese.

Ginklų sistemų įsigijimas – vienas iš daugybės pavyzdžių, kaip Kongresas paskirsto lėšas kasmet sudarydamas dešimčių milijardų dolerių vertės sandėrius su korporacijomis ir taip darydamas stiprų spaudimą departamentui ir Kongreso karinės tarnybos komitetams, kurie sudaro sunkumų priimant sprendimus dėl įsigijimo. Be to, gynybos sekretorius yra kongreso narių politinio spaudimo subjektas, kai teikiama gynybos reikalų infrastruktūros plėtra jų srityje, arba mėginama pasipriešinti bent jau debatų dėl šių reikalų nnutraukimui.

Nuo to laiko, kai gynybos ministras teisiškai skiriamas kaip pagrindinis prezidento patarėjas gynybos politikos reikalais ir yra atsakingas už bendrą gynybos bei susijusią su pagrindiniais Gynybos Ministerijos reikalais politiką, reikalauja didelės civilių administracijos Pentagone.

Įgyvendinant administracinę politiką tokiame dideliame biurokratijos aparate įprasta didinti numatytas lėšas, priimti sprendimus, o standartinės veiklos operacijos yra gana sudėtingos.

Civilių tarnautojų ir kariuomenės vadų atskaitingumas Departamento sekretoriui, prezidentui ir Kongresui dažnai yra silpnas.

Pačiame gynybos sekretoriate, didelėje valdymo struktūroje, yra keletas aukštų ministro pavaduotojų, ministerijos atstovų. Nepaisant formalaus vvienijimosi, kiekviena kariuomenės rūšis įsteigia savo struktūrą departamente ir taip pat kaip įstaigos kituose departamentuose, turi tvirtą veiklos autonomiją .

3.3. Įstatymų leidžiamoji valdžia – kongresas

Jo įtaka formuojant gynybos politiką priklauso nuo pačios politikos tipo:

Ų krizių valdyme ji yra minimali

Ų karo aatveju nereikšminga jei vykdoma trumpą laiką – ji tik skiria lėšų remiant pajėgas karo lauke

Ų netgi jei gali daryti poveikį ne trumpą laiką, ji yra lengva – kol prezidento pozicija dėl karo būna sėkminga ir remiama visuomenės.

Užsienio ir gynybos politikos reikalų tvarkymo kompetancijos Kongresas neteko, ją atiduodamas prezidentui, kadangi šiai sferai priklausantys reikalai yra sudėtingi ar/ir slapti, o Kongreso organizacija ir veiklos procedūros neleidžia jų išspręsti slaptai ir greitai. Tačiau Kongresas neatsisakė visų galių formuojant užsienio ir gynybos politiką – jis turi patvirtinti priimamus sprendimus pasirašant įvairias sutartis. Pavyzdžiui, 1979 ir 1980 metais nepaisant to, kad prezidentas Karteris rėmė Strateginės ginkluotės apribojimo sutartes (SALT II – Strategic Arms Limitation Treaty) ratifikavimą, Senatas nesiėmė veiksmų jai ratifikuoti taip pademonstruodamas savo vis dar iišlikusią galią paveikti užsienio ir gynybos politiką . Tačiau vis dėlto prezidentas, kaip vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas, nusprendžia, kada panaudoti karinę jėgą.

Strateginėje užsienio politikoje kongresas varijuoja didesne įtaka. Čia vykdomoji valdžia turi mažiau autonomijos ir priklauso nuo kongreso valdymo skiriant užsienio bei karinę pagalbą, o taip pat ir kongreso nor.o remti prezidento prekybos politiką bei senato noro ratifikuoti sutartis.

Formuojant gynybos politiką struktūriškai, vykdomoji valdžia turi tik šiek tiek autonomijos ir stiprią priklausomybę nuo kariuomenės tarnybos.

Kongresas turi galimybę apimti antrą ir ttrečią užsienio ir gynybos politikos rūšis – ne tik valdymą bei paskirstymą, bet ir komiteto svarstymus analizuojant problemas bei ginčus.

Nuo 1970 dešimtmečio didėjanti subkomitetų autonomija nuo komitetų ir kongreso supainiojo vykdomosios valdžios – kongreso sąveiką strateginėje politikoje.

Kongresas visuomenės viešąją nuomonę gali įtakoti ir ne karo atveju. Pvz. Abu prezidentai Truman ir Jonson susidūrė su ilgalaikiais sunkumais dėl viešosios nuomonės, kai susilpnėjo jų vedamos derybos dėl karų Azijoje.

Ilgas komitetų ir subkomitetų, pavaldžių partijoms, sąrašas parodo užsienio ir gynybos politikos formavimo proceso užbaigimo sudėtingumą.

3.4. Interesų grupės

Užsienio valstybės, su kuriomis JAV palaiko diplomatinius santykius, yra tiesiogiai atstovaujamos Vašingtone ir turi galimybę per savo atstovus pareikšti nuomonę Kongresui, visuomenės informavimo priemonėms, grupėms įvairiais klausimais. Užsienio valstybės gali būti laikomos grupėmis, siekiančiomis įtakoti JAV politiką savo naudai.

Tokie sąjungininkai kaip Didžioji Britanija, Kanada, Vokietija ir Italijaplėtoja tokius glaudžius ryšius su JAV, kuriuose diplomatinė veikla tarp jų yra pastovi ir visiškai kooperacinė. Politikos skirtumai retai yra rimti, ir nuo 1945 metų nebuvo situacijos, kad grėstų diplomatinių ryšių nutraukimas. Šie ryšiai formuojami oficialiai tarp ambasadų ir vykdomosios valdžios departamentų. Kartais nesutarimai kai kuriais klausimais išlieka, tačiau jie dažniausiai apsiriboja prekyba, kurbet kokiu atveju ES valstybės derybose yra formaliai atstovaujamos Europos Koomosijos, bet ne individualiai.

Kitos užsienio valstybės ppalaiko skirtingus santykius su JAV. Netgi Izraelis, vienas iš daugiausiai JAV karinės ir užsienio pagalbos gaunanti valstybė, atitinkamai palaiko platesnės srities kontaktus reikalaudama didesnės pagalbos ir prieštaraudama JAV karinės įrangos pardavimui Izraelio konkurentams. Ši valstybė palaiko politinį tvirtumą, plėtodama draugškus santykius su Pentagonu, Kongreso ir Senato nariais, valdydama Kongreso rėmėjų fondusviduriniųjų politika. Izraelio pozicijas stiprina aktyvi ir įtakinga žydų veikla: žurnalistų, verslininkų, mokslo srities specialistų. To nepakako JAV apsaugoti nuo Viduriniųjų Rytų politikos priėmimo, tačiau vis dėlto sumažinti prieštaravimai tarp dviejų vastybių, ir Amerika suteikė pakankamai garantijų sankcionuodama Izraelio sienas ir saugumą.

Daugeliui užsienio valstybių JAV politikos įtakojimas – sunki užduotis. Varšuvos pakto organizacijos nariai neturėjo galimybių veiksmingai plėtoti santykius su JAV, kol valdžioje buvo komunistai.

JAV turi plėtoti santykius ne tik su atskiromis valstybėmis, bet ir su nevalstybiniais veikėjais, pavyzdžiui prekyboje su ES arba Amerikos dalyvavime Persų įlankos kare su JT sutikimu.

Užsienio valstybės ir transnacionaliniai veikėjai egzistuoja tarp vietinių grupių, į kurių darbotvarkes įtraukti tarptautinai reikalai . Joms priklauso:

Ų Etninio ir nacionalinio spaudimo grupės (pvz. Nacionalinė Arabų-amerikiečių Asociacija);

Ų Ekonominės grupės – gynybos poltikos formavimas priklauso nuo prekybos sutarčių, kurių dalyvė yra JAV, sudarymo/nutraukimo, bei darbo sąjungų, suinteresuotų prekyba ir importu, veiklos;

Ų Žmogaus teisių grupės – organizacijos kurios specializuojasi nuolat rinkdamos iinformaciją apie pažeidžiamas žmogaus teises pvz.Azijos šalyse ir įtikinėja Kongresą bei vykdomąją valdžią užtikrinti žmogaus teisių įgyvendinimą;

Ų Intelektualios ir tyrinėmų organizacijos – daugiausia ideologinio pobūdžio organizacijos, atstovaujančios intelektualinius interesus, atliekančios tyrimus (pvz. Tarptautinis Ekonomikos Centras, Tarptautinių studijų institutes prie Džordžtauno universiteto)

Ų Valstijų ir vietin.ės vyriausybės – pagrindinė jų veikla orientuota kapitalo pritraukimą iš užsienio. Tam kitose pasaulio valstybėse netgi yra kuriamos atskirų JAV valstijų ar net miestų atstovybės, per organizacijas kaip Nacionalinė Miestų Lyga ar Nacionalinių Valdytojų Asociacija žemo lygio vyriausybes įtakojančios svarstant komercinius klausimus.

Ų Elektroninės ir spausdintų visuomenės informavimo priemonių grupės – vietinė spauda ir televizija turi gana didelę įtaką formuojant eilinių piliečių nuomonę apie politiką .4. IŠVADOS

Šaltojo karo pabaiga sukūrė naują saugumo aplinką – išnyko įtampa ir reali karinio konflikto grėsmė tarp priešiškų blokų. Taigi – ir NATO, ir JAV, viena svarbiausių organizacijos narių, susidūrė su klausimais kaip pakeisti savo strategiją, kokius naujus tikslus ir uždavinius pasirinkti. Kaip rodo šiandieninė situacija, visus neaiškumus joms pavyko išspręsti randant naująsias svarbias veiklos sritis ir vykdant politiką, atitinkančią pasikeitusią saugumo aplinką.

Galingiausios pasaulio valstybės, Jungtinių Amerikos Valstijų, gynybos politika ir jos formavimas – gana sudėtingas procesas, kadangi kiekvienu atveju išryškėja skirtingi situacijos aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą.

Šiandieniniame pasaulyje santykiai tarp valstybių ir

kitų politinių veikėjų gali kardinaliai pakisti labai greitai, todėl visada reikia būti pasiruošus netikėtumams net ir tada, kai nevyksta tiesioginis karas. Todėl gynybos ir saugumo politika visada išliks prioritetinės politikos sritys, siekiant išsaugoti savo valstybės nepriklausomybę, gyventojų teises ir laisves, ypatingai dabar, kai pagrindinis naujosios NATO strategios tiklas – stabilumo ir saugumo kūrimas bei išlaikymas tiek tarptautiniu, tiek vietiniu mastu.5. NAUDOTA LITERATŪRA

1. Nigel Bowles. Government and Politics of the United States. 2’nd ed., MacMillan Press, 1998

2. Armin Rozencranz, James B.Chapin, Sharon Wagner, BBarbara Finley Brown. American Government; Holt, Rinehart and Winston, Publishers. 1982.

3. http://www.centerforsecuritypolicy.org – Saugumo politikos centras

4. http://www.defenselink.mil – Gynybos departamentas

5. http://www.comw.org/qdr/ccck.htm