Piliečių dalyvavimas politikoje

ĮVADAS

Kiekvienas žmogus savo prigimtimi yra visuomeninė būtybė. Kaip tik gyvendami kartu, žmonės galėjo geriau atskleisti savo sugebėjimus, siekti šlovės ir turtų, naudotis jais. Bendras žmonių gyvenimas visuomenėje neišvengiamai suponuoja bendrų reikalų tvarkymo poreikį. Pagrindinė problema priimant bendrą sprendimą- nuomonių įvairovė. Taip atsiranda grupės lyderis, kuris pasiūlo išeitį ir imasi vadovauti visai grupei. To pasekoje atsiranda valdžia ir žmonių grupė, kuri paklusta bendram, dažniausiai lyderio padiktuotam sprendimui.

Tam, kad atsirastų valdžia, turi būti tas, kas įsako, ir tas, kas paklūsta.

Valdžios šaltiniai būna įvairiausi. Priversti vykdyti įsakymus galima remiantis prievarta, apgaule, įtikinėjimu, papirkimu, grasinimais. Pagaliau lyderio valdžios šaltinis gali būti ir savanoriškas paklūstančiojo apsisprendimas. Visuomenės gyvenime galima stebėti kuo įvairiausiausių valdžios pasireiškimų.

Klausimai apie valstybės prigimtį ir jos tikslus jau seniai domina tiek jos valdytojus, tiek valdomuosius. Šiandien bene kiekvienas iš mūsų galėtų pareikšti savo nuomonę, kas yra politika, kaip turėtų atrodyti geriausiai tvarkoma valstybė. Tačiau reikšdami savo visiškai naują originalią nuomonę, neišvengiame senų, kaip ir pati valstybė bei politika, ssąvokų, neretai darome tuos pačius atradimus ir klaidas.

Šiame politikos darbe pabandysiu apžvelgti visuomenės politininį sąmoningumą istorijos laikotarpiu, demokratijos atsiradimą ir jos pasireiškimo būdus.

VALSTYBĖ IR PILIEČIAI

Dr. Juozas Girnius valstybės atsiradimą aiškino taip: “ ilgainiui šeima nepajėgė patenkinti žmogaus reikalų, ššeimos pradėjo jungtis į gimines, ūkis virto organizuota medžiokle ir kt. Susibūrus į gentį iškilo reikalas turėti galingesnę organizaciją. Tada ir pradėjo reikštis valstybė. Ji sujungė asmenis, šeimas, gimines, bet jų nesunaikino, o tik sustiprino, davė joms apsaugą. Valstybė atsirado, kaip pagalba asmeniui ir kitiems visuomenės nariams.”

Kad atsirastų valstybė, reikalingi žmonės, tam tikra žmonių bendruomenė ir teritorija.

Nors valstybės egzistavimo pagrindas yra jos piliečiai, kita būtina valstybės egzistavimo sąlyga yra apibrėžta teritorija. Jei kuriame nors apibrėžtame sausumos plote yra įsikūrusi viena valstybė, tai tame plote negali būti jokios kitos valstybės. Nustatomos valstybės sienos. ( Ne visais laikais valstybės pasižymėjo tiksliai apibrėžta teritorija. Buvo bandymai užkariauti kuo daugiau žemių ir įkurti vieną didelę valstybę, tačiau laikui bėgant šie bandymai sužlugo, ddėl to kad, efektyviai valdyti dideles teritorijas yra sunku.)

Valstybė- ne vien tauta ir teritorija, bet ir valdžios institucijos. Valstybės pagrindinės funkcijos 1) tvarkos palaikymas; 2) prioritetų nustatymas; 3) konfliktų sprendimas. Vyriausybė yra vienintelė socialinė grupė valstybėje, kurios sprendimai privalomi piliečiams. Rezultatyvi vyriausybė savo piliečiams turi užtikrinti elementarius poreikius- viešosios tvarkos, valstybės teritorijos ir sienų saugumą, ekonominį augimą, kultūros vystymąsi ir kt. Atlikdama šias funkcijas vyriausybė piliečių akyse įgauna pasitikėjimą ir tampa legitima. Jokia vyriausybė negali išsilaikyti valdžioje, jeigu piliečiai nnepripažįsta jos valdžios teisėta. Vokiečių istorikas, sociologas Maksas Vėberis teigė, kad žmonės valdžiai paklūsta tada, kai valdžia yra 1) tradicinė- tai gali per amžius susiklostęs paprotys, kad valdžia priklauso monarchui ir jo įpėdiniams. Jeigu mirus karaliui, kas nors pažeisdavo tvarką ir savavališkai užimdavo sostą, tokia valdžia būdavo laikoma neteisėta. Tradicinė valdžia egzistuoja tada, kai papročiai ir socialinė padėtis paremia vadovo reikalavimą jam paklusti.; 2)charizmatinė- yra susijęs su konkrečiais politiniais lyderiais, konkrečiomis asmenybėmis. Charizmatinė valdžia pagrįsta absoliučiu tikėjimu valdovo dieviškomis savybėmis vadovauti, nekritišku pritarimu to asmens pasirinktai vadovavimo krypčiai. Maksas Vėberis išskyrė šiuos charizmatinius autoritetus: “žymius įstatymų leidėjus” ir “kultūrinmius herojus”- Mozę, Budhą, Jėzų, Cezarį, Kromvelį, Napoleoną. Pasak jo, ir “primityvioje kultūroje šia pagarbos rūšimi buvo apdovanojami pranašai, kariniai ir politiniai vadai, tie, kurie pasižymi išskirtine išmintimi ar gydomąja galia. Lemiamas elementas, iš kurio atpažįstama charizma, yra to individo sekėjų ir garbintojų pripažinimo mąstas.”; 3) racionali įstatyminė- valdžia pasireiškia tada, kai vadovai pasirinkdami sprendimus remiasi patirtimi ir žiniomis.

Paprastai šiuolaikinėse valstybėse visos valdžios institucijos formuojamos pagal iš anksto numatytas ir suderintas normas ir taisykles. Teisinės procedūros yra labai stiprus valstybių valdžios pagrindas. Demokratinių valstybių piliečiai naudojasi visuotine balsavimo teise, todėl demokratiniuose rinkimuose gali pasirinkti tiek jiems tinkamą vyriausybės sudėtį, tiek jos llyderį. Vyriausybės valdžia yra teisėta, jei valstybės piliečiai ja pasitiki ir jai savanoriškai paklūsta. Kita prasme, vyriuasybės

valdžia yra teisėta, jeigu vyriausybė yra suformuota remiantis galiojančia konstitucija

ir įstatymais. Tai yra dvejopas teisėtumas- legitimumas ir legalumas. Pirmas remiasi valstybės piliečių pasitikėjimu ir sutikimu paklusti, antras remiasi tuo, kad vyriausybė sudaryta pagal iš anksto nustatytas teisines procedūras. Gali susiklostyti ir tokia padėtis, kada vyriausybės valdžia bus legitimi, bet nebus legali ir atvirkščiai. Kaip pavyzdys gali būti Hitlerio atėjimas į valdžią: jis atėjo į valdžią legaliai, tačiau panaikinus galiojusius demokratinius įstastymus, jo valdžia prarado legalumą, tačiau legitimumo neprarado, t.y. daugumos piliečių pasitikėjimo.

Šie trys pagrindiniai valdžios legitimumo būdai retai kada egzistuoja tikrovėje grynu pavidalu. Kiekvienos vyriausybės pateisinime galima aptikti įvairių elementų. Tačiau kaip ten bebūtų, kiekvienos valstybės valdžios institucijoms reikia vienaip ar kitaip spręsti legitimumo problemą. Todėl kiekvienai vyriausybei yra nepaprastai svarbu įtikinti savo piliečius, kad ji yra teisėta vyriuasybė, kurios nurodymams yra privalu paklusti. Kuo mažiau vyriausybė remiasi prievarta ir kuo daugiau piliečių paklūsta jai savanoriškai, tuo labiau jos valdžia pateisinama.

Kas yra valstybės pilietis? Pilietybės turėjimas reiškia, kad asmuo, gyvenantis valstybės teritorijoje, oficialiai yra pripažįstamas ir laikomas visateisiu valstybės nariu. Piliečio teisė- tai teisė dalyvauti tvarkant viešuosius valstybės rreikalus, o pagrindinė pareiga- rūpintis valstybės saugumu ir išlikimu. Atatinkamų teisių ir pareigų savo piliečių atžvilgiu turi ir valstybės institucijos, jos valdžia. Tuo tarpu asmenys gyvenantys valstybės teritorijoje nėra varžomi pagrindinių piliečių pareigų ir negali naudotis piliečių teisėmis.

Yra du pagrindiniai principai, kuriais remiantis žmogui suteikiama pilietybė: ius soli ( lot. Saulės teisė) ir ius sanguinis ( lot. Kraujo teisė). Tačiau nė vienas iš šių dviejų principų praktinis taikymas nebūna grynas, nes valstybės turi savo taisykles, priimtas pagal nuožiūrą. Dėl šių priežaščių asmenys gali turėti dvi ar tris pilietybes.

Tačiau ne visi žmonės gimsta savo valstybės teritorijoje, ne visada abu tėvai turi tos pačios valstybės pilietybę, kartais ir pats žmogus , tapęs pilnamečiu, gali atsisakyti savo šalie pilietybės ir tapti kitos valstybė piliečiu ar iš viso lieka be pilietybės. Todėl visose valstybėse galioja pilietybės įstatymai.

Ius soli principas reiškia, kad pilietybė suteikiama visiems žmonėms, kurie gimė tos valstybės teritorijoje. Jis galioja Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, JAV ir kt. Šis principas nuosekliai taikomas JAV. Taigi JAV pilietybę gali gauti kiekvienas pilietis, gimęs šioje šalyje, nesvarbu, kokią pilietybę turi jo tėvai ( išskyrus užsienio diplomatų vaikus). JAV suteikia pilietybę ir svetur gimusiam vaikui, jei bent vienas jo tėvų yra šios šalies pilietis.

JAV piliečiais turi teisę tapti ir imigrantai, išgyvenę joje penkerius metus, o su Amerikos piliečiu susituokę imigrantai turi būti išgyvenę trejus metus. Pilietybės prašantis ateivis turi išlaikyti JAV santvarkos bei istorijos egzaminą, mokėti anglų kalbą.

Tipiškas ius sanguinis principo taikymo pavyzdys yra Vokietijos pilietybės įstatymas. Vokietijos pilietybę galima gauti tik per gimimą, per Vokietijos piliečio kilmę. Nuo 1975metų kiekvienas asmuo, kurio tėvas ar motina yra Vokietijos pilietis, automatiškai gauna Vokietijos pilietybę. Paskutinį kartą pakeitus pilietybės įstatymą nuo 2000metų šis teisės pprincipas buvo pažeistas: vaikai, kuriuos pagimdė užsieniečiai Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir kurie mažiausiai aštuonis metus legaliai gyvena Vokietijos Federacinėje respublikoje, sutinkamai su užsieniečių teisinėmis nuostatomis, gali tapti Vokietijos piliečiu.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2002 09 17 Nr. IX-1078) skelbia: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimus ( 7 str. ). “ Vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, yra Lietuvos Respublikos pilietis, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje ar už jos ribų” (8 str.). “Asmenų be pilietybės, nnuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje įgyja Lietuvos respublikos pilietybę (10 str.). “Lietuvos Respublikos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvos teritorijoje ir yra Lietuvos respublikos pilietis” (11 str.). “Jeigu abu tėvai įgyja Lietuvos respublikos ppilietybę arba abu jos netenka, atatinkamai pasikeičia jų vaikų, nesulaukusių 14 metų, pilietybė” (22 str.).

Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama asmenims, kurie: 1. “padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmogiškumui, karo nusikaltimai; 2. dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę; 3. iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo teisti už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė” (13str.)

2001 metų surašymo duomenimis, surašymo metu pilietybę nurodė 99 procentai Lietuvos Respublikos piliečių.

Pasaulyje sunku surasti valstybę, kurioje visi gyventojai būtų vienos tautybės ar religijos, kalbėtų viena kalba.

Valstybės piliečių visuma ir sudaro tą žmonių bendruomenę- valstybės tautą, kurios pagrindu gali gyvuoti valstybė. Nors valstybės pagrindas yra jos piliečiai- ttauta-populus, bet ir tauta-natio egzistavimas svarbus politinis veiksnys. Tautos atsirado Europoje XVIII amžiaus viduriu, kai prasidėjo sparti pramonės plėtra. Tai rodo spausdinimo technologijos tobulinimo pavyzdys. Buvo pradėtos leisti ir platinti tautine kalba rašomos knygos. Kas buvo svarbiau- ar tai, kad žmogus sužinodavo daug informacijos apie viską ir iš visur, ar tai, kad tą informaciją jis perskaitydavo būtent sava, nuo gimimo žinoma kalba.

Vienas iš tautos ir nacionalizmo teoretikų amerikietis Benediktas Andersonas knygoje “Įsivaizduojamosios bendrijos” teigia, jog tauta visų pirma yra įįsivaizduojama žmonių bendrija, kurią sudaro ne tik esamajame laike gyvenantys asmenys, bet ir jų protėviai bei ainiai. Anot jo, pradžioje žmonės, priklausantys tai pačiai kultūrai, taip pat kalbantys, gyvenantys apibrėžtoje teritorijoje, pagal tuos pačius papročius, pradėjo suvokti save kaip tautos narius. Ir tik pakankamai aiškiai suvokus savo panašumą ir save kaip bendruomenę, pradėta iš tikrųjų kurti savo tautą.

Dar kalbant apie valstybę reikėtų paminėti valdžios ir piliečių konfliktus. Kai valstybių vyriausybėms tenka spręsti įvairius konfliktus su piliečiais, susidurti su visuomenės nepaklusnumu, kuris pasireiškis įvairia forma. Tai: 1. pilietinis nepaklusnumas; 2. pilietinis karas; 3. revoliucija.

Pilietinis nepaklusnumas- piliečiai protestuoja prieš vyriausybės sprendimus ir įstatymus, reiškia nepasitenkinimą įvairiomis akcijomis. Pilietinis karas- kai piliečiai protestuoja prieš vyriausybės politiką. Vyriausybė griebiasi jėgos, abi pusės ginkluojasi, prasideda pilietinis karas, kuris gali išaugti į partizaninę kovą. Revoliucija- kai piliečiai protestuoja prieš vyriausybę ir jos vykdomą politiką. Nepaklusniųjų pusėj dažnai būna armija ir policija. Revoliucijos metu senoji vyriausybė nuverčiama ir pakeičiama nauja.

Vyriausybės stengiasi išvengti pilietinių karų ir revoliucijų. Jos įvairiomis reformomis laipsniškai atsisako visuomenei nepriimtinos politikos.

VALSTYBĖS SANTVARKOS PASAULYJE ISTORIJOS RAIDOJE

Reikėtų pradėti nuo Antikos laikų, senovės Graikijos. Nes tų laikų filosofai, gilindamiesi į piliečių vaidmenį valstybės gyvenime, į teisingumą ir įvairių valdymo formų pranašumus bei trūkumus, ssukūrė sąvokas bei teorinius tyrimo pamatus, kuriais daugiausia rėmėsi ir remiasi Vakarų civilizacijos politinės minties raida. Graikų filosofas Platonas traktate “Valstybė” pateikė “idealios valstybės” modelį- sukūrė pirmąją valstybės teoriją. Pagal žmonių atliekamą darbą, visuomenę Platonas skirstė į tris klases: 1) gamintojai- žemiausias sluoksnis, gausiausia klasė; 2) kariai- aukštesnė ir vertingesnė klasė; 3) valdovai- filosofai (jiems būdingas bruožas- išmintis). Senovės Graikija nebuvo vientisa centralizuota valstybė, ją sudarė miestų- valstybių- polių visuma. Graikija šiandien laikoma demokratijos tėvyne, tačiau demokratijos pranašumai atsiskleidė tiktai Atėnuose Periklio valdymo laikotarpiu. Sen.Graikijoje demokratija nebuvo pranašesnė ar išskirtinė valdymo forma už kitas. Graikų filosofas Aristotelis išskyrė tris svarbiausias valstybės santvarkas: 1) monarchija 2) aristokratija 3) demokratija. Pasak Aristotelio, demokratija yra pati gremėzdiškiausia valstybės santvarka, o visų žmonių labui tinkamiausia ir efektyviausia būtų monarchija. Kadangi žmogus yra gana savanaudiškas sutvėrimas ir jam sunku atsispirti galimybei pasinaudoti valdžios teikiamais pranašumais, visos valdymo formos gali išsigimti.

Graikų istorikas Polibijas išskyrė valstybės rūšis, kurios yra viena su kita susietos, susidarius sąlygoms viena kitą keičia. Pirma- monarchija, kuri atitinka prigimtį. Antra- iš monarchijos gimsta karalystė, kuri susidarius sąlygoms, panašioms į blogybę, pavirsta trečia rūšimi- tironija. Ketvirta- aristokratija, kuri dėl savo prigimties pavirsta penkta- oligarchija. Šešta- demokratija. Anot Polibijo, kai pykčiu užsiplieskusi minia baudžia vvadovus, tada įsigali liaudies valdžia, kuri ilgainiui išsigimsta į ochlokratiją. Tada būtina grįžti prie monarchijos.

Vienas didžiausių ankstyvosios krikščionybės mąstytojų šv. Augustinas (345-430) teigė, kad valstybinė valdžia yra blogis, nes jis atsiranda iš poreikio suvaldyti nuodėmongą žmogaus prigimtį, palaikyti elementarią tvarką tarp nuodėmingųjų. Žmonės turi paklusti tiek valstybės, tiek Dievo įstatymams. Taip pat ir brandžiųjų viduramžių šviesulys šv. Tomas Akvinietis (1225-1274) pabrėžė, kad žmonių gyvenime daug svarbesnį vaidmenį už valstybinę valdžią vaidina Bažnyčia, tad žemiškieji valdovai turi atsižvelgti į Bažnyčios nurodymus.

Krikščionybė teigė, kad pagarba valdžiai yra pareiga, tačiau kartu pabrėžė, kad kiekvienas krikščionis turi dvigubas pareigas: jis privalo klausyti netik valdžios, bet ir paties Dievo. Abi šios grupės padėdavo viena kitai ir tuo pat metu pripažindavo viena kitos autonomiją. Šis požiūris apibendrinamas kaip “ dviejų kalavijų “ teorija. Nors antikinė civilizacija ir nustojo egzistuoti, tačiau pažangos procesas nenustojo. XI a. Pabaigoje vėl buvo pradėta aktyviau svarstyti politines idėjas. Vėlyvaisiais viduramžiais atsigrežiama į Antikos laikų politinės filosofiją. Politinio mąstymo centre vėl atsiduria valstybė. Ilgai trukusį pasaulietinės ir bažnytinės valdžios konfliktą laimėjus pasaulietiniams valdovams, valstybės ir bažnyčios santykio problema prarado savo ankstesnį aktualumą. Stipresni valdovai galutinai savo kontrolei susiskaldžiusias žemes ir atsiranda absoliuti monarchija, kuriai buvo

lengviau palaikyti tvarką šalies viduje.

Pasak Nikola Makiavelio (1469-1527)

pagrindinis politikos tikslas- didinti valstybės galią, o jos sėkmės rodiklis- tai valstybės galios augimas, o kad valdovo politinę sėkmę lemia ne jo moralumas, pamaldumas ar dar kokie sentimentai, o šaltas apskaičiavimas ir negailestingumas savo konkurentams. Antraip jis tiesiog pasmerktas pralaimėti. Makiavelio nuopelnas yra tas, kad jis savo raštuose ėmė vartoti valstybės, kaip apibrėžtoje teritorijoje įsikūrusios ir save stiprinančios politinės organizacijos sąvoka.

Žanas Bodenas savo veikale skelbė, kad karalius turi pakilti aukščiau visų besivaržančių politinių grupuočių bei rreliginių sektų ir tapti nacionalinės vienybės centru. Karaliaus valdžia yra suvereni, jo nevaržo jokie įstatymai, nes pats suverenas yra įstatymas.

Monarchinis valdymas pranašus tuo, kad aukščiausia valdžia nėra padalyta, aiškus valdovas ir jo įstatymai. Tačiau tuo metu imta piktnaudžiauti valdžia renkant mokesčius, slaptumas, karaliaus pavaldinių parsidavėliškumas. Todėl kai kuriose Europos valstybėse pradeda bręsti konfliktai. Tai ir Anglijos revoliucija XVIIa. vidury, tai ir Prancūzijos revoliucija XVIIIa. pabaigoje. Šis laikotarpis- monarchinio valdymo nuosmūkis. Žmonės nepakluso valdžiai, kuri nepajėgė išsaugoti tvarkos, užtikrinti saugumo iir nebuvo saugaus gyvenimo garantas.

Valstybe ir politika domėjosi ir Lietuvos mąstytojai. XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Albertas Goštautas, Mykolas Lietuvis ir kt., remdamiesi Europos politine mintimi, kūrė lietuvišką valstybingumo sampratą. Jie pasisakė už paveldimą valdžią, vienvaldystę. Iškėlė politinės eetikos problemą- teisingumo reikalavimą.

Nuo Prancūzijos revoliucijos demokratinio valdymo principai plito į kitus Europos kraštus. Žmonės ėmė domėtis savo valstybės reikalais, prabudo tautinė savimonė. Atsiranda moderni valstybė- tai visuomenės apsisprendimas keisti gyvenimo būdą, naujos galimybės panaudoti valdžią visuomeninių reikalų tvarkymui. XVI-XVII a. kuriantis stambiai pramonei ir prekybai, iškilo poreikis turėti bendrų reikalų tvarkymo organizaciją su stipria vyriausybe, reikėjo kurtis valstybei, galinčiai kontruolioti didelę teritoriją ir joje gyvenančius žmones. XIX a. pradžia, Napoleono karų laikai yra laikomi šiuolaikinių tautinių valstybių formavimosi laikotarpiu.

Prof. Bronius Genzelis apie valstybės susikūrimą Lietuvoje rašė, kad jau pagonybėje lietuviai patys sprendė savo likimą. Viduramžiais Lietuva tapo stipria valstybe ir pasaulis sužinojo apie jos egzistavimą. Renesanso laikotarpiu lietuviai nutautėjo, po Liublino unijos niveliavosi kultūra su lenkų. 1795m. LLietuva visiškai prarado valstybingumą. Caro valdžia siekė išnaikinti bet kokius istorinės sąmonės likučius. Iškilo klausimas- būti ar nebūti? 1905m. Didysis Vilniaus Seimas pareiškė pasauliui, kad lietuvių tauta dar gyva ir pažangiosios tautinės jėgos susibūrė kovai dėl nepriklausomybės. Po pirmojo pasaulinio karo politikai suvokė, kad naują Lietuvą reikia kurti susiaurėjusiose etnografinėse žemėse- kur gyva lietuviškumo idėja. “1988 metai pakeitė Lietuvos veidą”,- rašė B. Genzelis. Jis teigė, kad po 70 metų Lietuva grįžo į atskaitos tašką.

Demokratinėse valstybėse iškilo trys pagrindinės politinės ddoktrinos- liberalizmas, konservatizmas, socializmas. XX a. iškilo dar dvi doktrinos- fašizmas ir komunizmas. Tačiau jos neatlaikė konkurencijos.

Liberalizmas akcentuoja žmogaus laisvę, pasirinkimo laisvę, žmogaus teises, individualumą. Liberalizmo požiūriu, valstybei nedera kištis į visuomenės ūkinį gyvenimą, ji turi būti atskaitinga už savo veiklą savo piliečiams bei apribota taip, kad jokie jos sprendimai negalėtų pažeisti prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių. Didžiausią įtaką liberalizmas padarė Didžiojoje Britanijoje ir jos valdytuose kraštuose, taip pat Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Kaip tik dėl liberalizmo įvyko pramonės perversmas. XIX a. liberalai Britanijoje rėmė visuotinės rinkimų teisės įvedimą.

Konservatizmas- pirmiausia buvo liberalizmo kritika ir priešprieša. Jis pabrėžia valstybės valdžios vaidmenį žmonių gyvenime. Geriausia politika yra ta, kuri valdo nuolat, kadangi monarcho valdžia yra paveldima, tikimas, kad bus naudojamasi saikingai ir protingai visos valstybės labui. Nuolat besikeičianti valdžia gali sukelti chaosą ir piktnaudžiavimą valdžia. Be to darbininkų nepatenkino liberalizmo laisvės principas, jiems reikėjo socialinių garantijų.

Socializmas- kaip tik žadėjo ekonomikos vystymąsi pakreipti darbininkų interesams palankia linkme. Pasiturinčius labiau apmokestinti, o gautas lėšas padalinti silpnesniems. Tad verslininkai, pramoninkai atsigręžė į konservatizmą. Pagrindinis darbininkų klasės interesas- paimti valdžią į savo rankas ir įtvirtinti socialinę lygybę ir teisingumą. XIXa. Viduryje socialistų partijos, remiamos gausios darbininkų klasės, Vakarų Europos šalyse tapo vienos didžiausių iir įtakingiausių.

JAV prof. Aleksandras Štromas demokratiją apibūdina taip: 1) piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontruoliuojant jos veiklą; 2) šios teisės įgyvendinamos tiesiogei arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus deputatus; 3)rinkimai į valdžios organus privalo būti laisvi ir griežtai periodiški; 4) laimėjusi partija per laisvus rinkimus formuoja vyriausybę, o pralaimėjusios prtijos sudaro koaliciją; 5) vyriausybės veikla turi būti vieša; 6) visiems fiziniams ir juridiniams asmenoms privalu suteikti galimybę laisvai kritikuoti vyriausybę ir jos politiką; 7) teismo valdžia demokratijoje yra nepriklausoma nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią; 8)įstatymų leidžiamoji valdžia atskirta nuo vykdomosios valdžios.

Šiuolaikiniame pasaulyje demokratija reiškia tai, kad valstybę valdo jos piliečių išrinkta vyriausybė, kuri yra atsakinga už savo vykdomą politiką ir privalo reguliariai eiliniuose rinkimuose patvirtinti savo teisę valdyti. Jei vyriausybė ima ignoruoti šias nuostatas valstybėje įsiviešpatauja diktatūra- autoritarizmas arba totalitarizmas.

Autoritarizmas įsigali dažniausiai po karinių perversmų, politinių krizių, paprastai remiasi armija. Pvz.: Lietuvoje Antano Smetonos valdymo metais (1926- 1940) paleidžiamas seimas, atsisakoma rengti naujus rinkimus, uždraudžiama politinių partijų veikla ir kt. Tačiau buvo sudarytos sąlygos plėtotis kultūrai, švietimui ir visuomeninių organizacijų veiklai, ekonomika nevaržoma. Keliamas valdžios ir lyderio autoritetas.

Tuo tarpu totalitarinis valdymas byloja apie valstybės kišimąsi į visas visuomenės gyvenimo sritis. TTai visiškas visuomenės ekonominis, socialinis, kultūrinis, ideologinis ir net buitinis gyvenimo pajungimas centro valdžiai, kuri vadovaujama lyderio diktatoriaus. Kaip pavyzdys galėtų būti Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio valdymo metodai.

DEMOKRATINIAI RINKIMAI. RINKIMŲ SISTEMOS

Taigi rinkimų paskirtis yra demokratijos įrodymas sudarant valstybės vyriausybę.

Rinkimai buvo naudojami jau seniai- senovės Graikijos miestuose-poliuose; viduramžiuose kai kuriuose kraštuose būdavo renkami karaliai; o rinkimai, kuriuose dalyvauja visi valstybės piliečiai atsirado XVIIIa. pabaigoje – XIXa. Pradžioje.

Per rinkimus valstybės piliečiai iš daugelio kandidatų turi teisę išsirinkti tuos asmenis, kuriais pasitiki ir kuriems sutinka suteikti teisę valdyti valstybę. Rinkti atstovus yra sunku ir atsakinga.

Prieš rinkimus nustatoma, kurie piliečiai turi teisę rinkti tautos atstovus ir kas gali būti išrinktas. Tam buvo įvestas piliečių rinkiminės teisės cenzas. Kai kurie cenzinius tautos atstovų rinkimų teisės apribojimus laiko demokratijos principo pažeidimu.

Piliečių patogumui valstybės teritorijos padalijamos į rinkimines apygardas, kurios dar gali būti padalintos į rinkimines apylinkes. Rinkimams organizuoti ir vykdyti Lietuvos Respublikos teritorija dalijama į 71 vienmandatę apygardą, atsižvelgiant į gyventojų skaičių rinkimų apygardoje. Taip pat sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje balsuoja visi rinkimų teisę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai. Šioje apygardoje pagal proporcinę rinkimų sistemą renkama 70 Seimo narių.

Rinkėjų sąrašų sudarymą, tikslinimą ir tvarkymą organizuoja: 1) Vyriausioji rinkimų

komisija; 2) apygardų rinkimų komisijos; 3) apylinkių rinkimų komisijos.

Rinkėjų sąrašai reikalingi tam, kad išvengti apgaulių ir kontroliuoti balsavusiųjų rinkėjų skaičių. Tas pats asmuo negali balsuoti keliose apygardose ar apylinkėse.

Kandidatų iškėlimas yra labai svarbi demokratijos sąlyga. Kiekvienoje valstybėje kandidatai keliami pagal nustatytas taisykles. Dažniausiai kandidatus iškelia ir remia politinės partijos ra politinės organizacijos. Įstatymai leidžia ir pačiam pasisiūlyti. Didelis kandidatų skaičius irgi gali sunkinti pasirinkimą. Bolotiruotis gali tik tie kandidatai, kurių iškėlimas atitinka iš anksto nustatytas taisykles.

Lietuvoje vienam kkandidatui į Seimo narius įsiregistruoti vienmandatėje rinkimų apygardoje rinkimų užstatas yra vienas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis. Vienam kandidatų į Seimo narius sąrašui įregistruoti daugiamandatėje rinkimų apygardoje rinkimų užstatas yra dvidešimt vidutinių mėnesio darbo užmokesčių.

Kandidatai, juos remiančios partijos organizuoja susitikimus su rinkėjais, aiškina savo programas, agituoja ir įtikinėja rikėjus. Priešrinkiminės kampanijos sunaudoja daug lėšų. Visos tos kampanijos tikslas yra paveikti rinkėjus, įtikinti juos balsuoti už reklamuojamą kanditatą. Balsavimo dieną yra draudžiama bet kokia agitacija, kad jau apsisprendę piliečiai nebūtų trikdomi.

Vienmandatinėse rinkimų apygardose rinkimai laikomi įvykusiais, jei juose dalyvavo daugiau kaip 40 proc. Rinkėjų, įrašytų į tos apygardos rinkėjų sąrašus. Išrinktu laikomas tas kandidatas, už kurį rinkimuose balsavo daugiausia rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jeigu kandidatai gavo vienodą balsų skaičių, Seimo nariu ttampa vyriausias pagal amžių kandidatas (88 str.)

Daugiamandatinėje rinkimų apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau kaip vienas ketvirtadalis visų rinkėjų (89 str.). Partijos kandidatų sąrašas Seimo narių mandatų gali gauti tik tuomet, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5proc. Rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Mandatai kandidatų sąrašams paskirstomi pagal tai, kiek balsų gavo kiekvienas jų, taikant kvotų ir liekanų metodą. Apskaičiuojama kvota- tai yra reikalingų balsų skaičius vienam mandatui gauti. Ji lygi rinkėjų balsų, kuriuos gavo sąrašai, dalyvaujantys skirstant mandatus, sumai, padalytai iš 70. Jei dalijant gaunama liekana, dalmuo padidinamas vienetu. Jei kuriam nors sąrašui tektų didesnis mandatų skaičius, negu sąraše yra kandidatų, tai šie mandatai padalijami kitiems sąrašams.

Kandidatų į Seimo narius reitingą skaičiuja ir šių kandidatų sąrašų ggalutinę eilę pagal rinkėjų pareikštą nuomonę ir paduotus pirmumo balsus nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Pirmiausia sudedami už kiekvieną kandidatą paduoti pirmumo balsai vienmandatinėse rinkimų apygardose ir suskaičiuojama, kiek kiekvienas kandidatas gavo pirmumo balsų iš viso. Tuo atveju, kai kandidato pirmumo balsų suma yra didesnė už daugiamandatėje rinkimų apygardoje renkamų skaičių ar yra jam lygi, kandidato rinkiminis retingas lygus šiai sumai, jei mažesnė- kandidato rinkiminis reitingas lygus nuliui.

Rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą organizavimo procesas susideda iš šių etapų: 1) rinkimų tteisės nustatymas; 2) valstybės teritorijos padalijimas į rinkimų apygardas; 3) rinkėjų sąrašų sudarymas; 4) kandidatų iškėlimas ir registravimas; 5)rinkiminė agitacija; 6) balsavimas; 7) balsų skaičiavimas ir rinkimų rezultatų nustatymas; 8) rinkimų rezultatų paskelbimas.

Rinkimų rezultatų nustatymas yra pagrindinis dalykas, todėl visose demokratinėse valstybėse prieš rinkimus kaip bus skaičiuojami ir vertinami rezultatai. Kiekvienoje valstybėje yra sava rinkiminė sistema.

Yra trys pagrindiniai rinkimų sistemų tipai: 1) paprastosios daugumos (vienmandatėse rinkimų apygardose); 2) daugumos atstovavimo rinkimų apygardose arba mažoritarinė; 3) proporcingo atstovavimo.

Galiojant paprastosios daugumos rinkimų sistemai vienmandatinėse apylinkių apygardose laimi gavęs daugiausia balų.

Pagal daugumos atstovavimo sistemą, rinkimus laimėti užtenka surinkus apygardos rinkėjų balsų daugumą. Galimas dar vienas variantas absoliučios daugumos sistemoje, tai kai kandidatui rekia surinkti absoliučią rinkėjų balsų daugumą, t.y. 50 proc. + vienas balsas. Rinkimai gali būti kartojami tol, kol kandidatas surinks absoliučią balsų daugumą.

Proporcingo atstovavimo sistema tai, kai rinkėjai balsuodami renkasi partijos sąrašą. Kiekviena partija vietų gauna tiek, kokia yra surinktų balsų dalis. Taip išsilaiko mažesnės partijos. Ši sistema neleidžia kontruolioti rinkėjams, kokie konkrečiai asmenys bus išrinkti iš partijos. Tai yra jos trūkumas. Proporcingo atstovavimo sistema skatina partijų skaičiaus didėjimą.

Visų politinių partijų sėkmę rinkimuose lemia rinkėjų aktyvumas. Per rinkimus piliečiai išrenka tuos, kuriais labiausiai pasitiki, kurių ssiūloma politika yra priimtina ir suteikia jiems teisę valdyti valstybę.

POLITINĖS PARTIJOS

Politinės partijos atsirado gana neseniai, tai demokratijos įgyvendinimo padarinys. Politinė partija galutinai susiformuoja tada, kai ji tampa stipria organizacija, kuri turi savo programą, remiančius narius, organizacinį aparatą, savo statusą.

Lietuvos politinių partijų programos ir statusai negali prieštarauti Lietuvos Respublikos konstitucijai ir įstatymams. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatyme rašoma : Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę jungtis į politines partijas ir politines organizacijas ir dalyvauti jų veikloje. Jos nariai gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aktyviąją rinkimų teisę. Tuo pat metu jie gali būti tik vienos politinės partijos ar politinės organizacijos nariais.(1str.)

Politinės partijos savo kandidatams padeda laimėti rinkimus ir yra ryšys tarp politikų, valstybės vadovų ir juos remiančių piliečių.

Politinės partijos- visuomenės dalis, piliečių susivienijimas, kurio svarbiausias tikslas yra valstybės valdžios siekimas.

Partijų finansavimas dažniausiai būna iš surinktų lėšų už partijos nario mokestį. Todėl kekvienai partijai svarbu turėti kuo daugiau narių ir šalininkų, kurie galėtų paremti partiją. Kai kuriose valstybėse dalis lėšų, suvartotų per rinkimus yra padengiamos iš valstybės biudžeto. Nors įstatymai draudžia gauti finansavimą iš užsienio, tačiau žinoma, kad kai kurios valstybės remia kitų šalių partijas, kurių politika palanki toms valstybėms.

Partija susideda iiš profesionalių politikų ir juos palaikančių piliečių, dalyvavimas kurioje nors partijoje atveria politinės karjeros galimybes. Beveik visose demokratinėse valstybėse žymiu politiku gali tapti, kai aktyviai dalyvauji kurios nors partijos veikloje. Tuo tarpu nedemokratinėse valstybėse reikėjo stoti į partiją ne vien tam, kad taptum sekmingu politiku, bet ir siekiant bet kokios karjeros.

Daugumoje šalių veikia daug įvairių partijų. Skirtingų žmonių interesus atstovauja skirtingos partijos. Svarbu atsižvelgti į veikiančių partijų tarpusavio santykius. Nes jei daugiapartinėje sistemoje rinkėjai neišskyrė nė vienos dominuojančios partijos, vadinasi nė viena partija negali pati valdyti valstybės, tam sudaromos koalicijos su kitomis partijomis. Daugiapartinę sistemą nuolat lydi vyriausybės krizės grėsmė.

Mažoritarinėje rinkimų sistemoje susiklosto dvipartinė sistema. Išsiskiria dvi stambiausios ir stipriausios partijos. Mažos partijos neturi šansų laimėti. Tad rinkėjų galimybės rinktis yra mažesnės nei daugiapartinėje sistemoje. Dvipartinė sistema pranašesnė tuo, kad užtikrina didesnį valstybės stabilumą ir retai susiduria su vyriausybės krizėmis.

Mažoritarinėje sistemoje jei partija praranda vos kelis rinkėjų balsus, turi užleisti vietą konkuruojančiai partijai, o proporcingo atstovavimo sistemoje, jei partija ir praranda rinkėjų pasitikėjimą, ji vis tiek gali dalyvauti formuojant ministrų kabinetą, sudarydama koaliciją.

Būna taip, kad demokratinėse valstybėse susiklosto situacija, kai dominuoja viena partija. Tačiau anksčiau ar vėliau jos skyla į dvipartinę ar daugiapartinę sistemas.

Tik diktatūrinėse,

nedemokratinėse valstybėse veikia vienpartinė sistema. Žlugus vienpartiniai diktatūrai, pereiti prie daugiapartinio demokratinio valdymo yra sudėtinga.

Partijoms svarbiausia gauti kuo daugiau rinkėjų balsų, laimėti daugumą ir pačioms lemti vyriuausybės sudėtį ir politiką. Tam gali pagelbėti interesų grupės. Kiekvienoje valstybėje yra labai daug interesų grupių, net sunku nustatyti tikslų jų skaičių. Būtent interesų grupės neleidžia politikai tapti vien profesionalių politikų reikalu. Užtikrina , kad visuomenės bendrų reikalų svarstyme dalyvautų visi suinteresuotieji.

Svarbiausias interesų grupių siekimas- užtikrinti palankią verslo klestėjimui vyriausybės politiką. Interesų ggrupės nėra artimai susijusios su politinėmis partjomis, kaip profsąjungos, kurios atstovauja darbininkų interesus.

Lietuvoje yra įregistruota apie 43 politinės partijos.

IŠVADOS

Gyvendami demokratinėje valstybėje, mes turime visas teises ir galimybes dalyvauti savo šalies politiniame gyvenime, jungtis į politines partijas ir organizacijas. Tik mes patys renkamės savo vadovus, kuriais pasitikime. “Politika turi užsiimti tie, kuriems svarbiausias uždavinys- tarnauti visuomenei” (Paulas Wonnacottas).

Išrinkdami savo vyriausybę, tikimės, kad ji pateisins mūsų lūkesčius. Kad įstatymai nebus priešas valstybės piliečiams. “Blogas įstatymas blogesnis nei ttironas. Juk tironas gali pasikeisti, būti įkalbėtas arba numirti, ir jo tironystė išnyks. O blogas įstatymas yra visada” (Petras Skarga).

Vien paskutiniai įvykiai Lietuvoje rodo, kad žmonės vis labiau domisi politika, savo šalies gerove, tais, kurie yra atsakingi už mūsų ššalį. Laikomasi vakarietiškų politinių vertybių- viešumo. Piliečių reakcija į visus procesus labai skirtinga: liberaldemokratai renka parašus už R. Paksą, dalis piliečių abejoja, ar visi tie Prezidentūrą kompromituojantys duomenys buvo surinkti teisėtai ir pagrįstai, kiti teigia, kad Prezidentas prarado moralę ir turi atsistatydinti ( Vilniuje net vyko piketas, kurio dalyviai reikalavo Prezidento R.Pakso atsistatydinimo.). Pasaulyje įtakinga televizija CNN pranešė apie mitingą. Dauguma Lietuvos gyventojų mano, kad Prezidentūrą krečiantys skandalai menkina šalies autoritetą. Vieniems šis tyrimas atrodo žąlingas, kitiems – naudingas. Stebint pokalbių laidas per televiziją, kur galima balsuoti ar išsakyti savo nuomonę, matome, kaip žmonės aktyviai dalyvauja politinėse diskusijose. Žinoma, yra dalis visuomenės, kuri tik stebi viską iš šalies ir laukia, kuo viskas baigsis.

“ Tik nedaugelis gali kurti politiką. Tačiau sspręsti apie ją gali visi.” (Periklis)

Savo darbą norėčiau baigti JAV politologo Evingo Gofmano žodžiais: “Pasaulis yra scena. Politikos formuotojai turi savo vaidmenis, savo tekstą, suflerius, pasirodymus ir išėjimus. Jie turi savo dekoracijas, šviesas, jie gali ateiti kaip niekas ir išeiti kaip žvaigždės.”

Literatūros sąrašas

1. Joana Viga Čiplytė. Politologijos pradmenys. Vilnius2003 m.

2. Gediminas Vitkus. Politologija.Vilnius1998m.

3. M. Degutis. Politologija. Seimo rinkimai. 2000m.

4. Internetto adresu http://www.tm.lt

5. Lietuvos Respublikos konstitucija. Vilnius 1993m.