Švedijos monarchija

Seniausia patikima informacija apie Švedijos monarchiją – Svear karalystę – siekia IX šimtmetį. Tačiau karalių vardai žinomi tik nuo 980 metų. Per tūkstantmetį Švedijoje pasikeitė daugiau nei 50 karalių.

Ankstyvaisiais viduramžiais karaliaus galia buvo gana ribota. Jis daugiau buvo vyriausiasis kariuomenės vadas, o tikrąją politinę valdžią turėjo įvairių provincijų “teisininkai”. Iki pat XIII a. šios provincijos buvo nepriklausomi administraciniai vienetai. Tačiau bažnyčia padėjo sustiprėti centrinei valdžiai. Viena centrinės valdžios stiprinimo priemonių buvo visoje karalystėje galiojančių įstatymų išleidimas. Šie įstatymai 1350 mm. pakeitė provincijų įstatymus.

Šioje pirmojoje šalies Konstitucijoje buvo nurodyta, kaip renkamas karalius, kokie yra jo ir Tarybos įgaliojimai bei teisės. XIV-XV a. Švedijos kilmingųjų luomas išsirutuliojo į tvirtą aristokratiją, turinčią didelę politinę galią ir įtaką karaliaus rinkimams. Švedija turėjo būti feodalinė valstybė, bet šią tendenciją sutrukdė karaliaus pastangos pasitelkus biurgerius ir stambiuosius žemvaldžius sustiprinti centralizuotą valdžią. Todėl XV a. buvo įsteigtas Riksdagas (parlamentas), kuriame buvo kilmingųjų luomo, bažnyčios, biurgerių ir žemvaldžių atstovai. Karaliaus Gustavo Vazos valdymo metais (1521-1560) monarchija taip ssustiprėjo, kad sostas tapo paveldimas, o karalius – Švedijos bažnyčios galva.

Švedijos valstybė ir karaliaus valdžia dar labiau sustiprėjo po Trisdešimties metų karo valdant Gustavui Adolfui (1611-1632). Švedija tapo galingiausia valstybe Europos šiaurėje. 1680 m. Riksdagas buvo panaikintas. Įsigalėjo absoliuti karaliaus vvaldžia.

1809 m. Konstitucija yra seniausia pasaulyje konstitucija po JAV konstitucijos. Ji galiojo iki 1974 metų. Ši Konstitucija buvo sudaryta remiantis Monteskjė (Montesquieu) teorija apie valdžių atskyrimą, atsižvelgta į Švedijos konstitucinę plėtrą. Karalius buvo visos karalystės valdovas, bet turėjo Ministrų tarybą, kurios pritarimo reikėjo visiems jo nutarimams. Teisinė galia buvo padalyta tarp karaliaus ir Riksdago, bet tik Riksdagas turėjo teisę rinkti mokesčius.

1809 m. perversmo metu karalių Gustavą IV Adolfą pakeitė jo dėdė, tapęs Karlu XIII. Jis buvo senas ir bevaikis, todėl reikėjo rasti naują sosto perėmėją. Buvo pasirinktas Danijos princas Karlas Augustas, bet vos atvykęs į Švediją jis mirė. Po jo sostą perėmė prancūzų maršalas Žanas Baptistas Bernadotas, priėmęs Karlo Johano vardą. Kandidato pasirinkimą nulėmė noras suartėti su Prancūzija ir Napoleonui ppadedant susigrąžinti Suomiją, tačiau Karlas Johanas prisijungė prie koalicijos prieš Napoleoną ir po Kylio taikos sutarties išplėšė iš Danijos Norvegiją, privertęs ją stoti į sąjungą su Švedija. Ši sutartis galiojo iki 1905 metų.

Karlo Johano valdymo metai (1818-1844) buvo naujos vidaus politikos pradžia. Po truputį buvęs revoliucionierius virto absoliučiu monarchu.

Nuo XIX a. vidurio pradėjus plisti demokratijos ir liberalizmo idėjoms prasidėjo arši kova už karaliaus valdžią. Po 1840 m. reformos ministrai tapo savo ministerijų vadovais. Tai labai sustiprino jų statusą. Kadangi ministrus rrinkosi pats karalius, iš pradžių jų vaidmuo nebuvo labai reikšmingas, tačiau padėtis pasikeitė, kai į sostą atsisėdo Karlas XV (1859-1872). Tada Taryba ir Riksdagas priėmė ne vieną lemtingą vidaus ir užsienio politikos sprendimą.

1872-1907 m. Oskaras II vėl įgijo svarbų vaidmenį politikoje, bet didesnės valdžios išsikovoti nesugebėjo, nes visą laiką susidurdavo su Riksdago opozicija. Po ilgos kovos karalius Oskaras II buvo priverstas nusileisti.

1907 m. karaliumi tapo Gustavas V. Jis buvo pirmasis nekarūnuotas karalius Švedijos soste. Tai nereiškė, kad jis buvo labai demokratiškas. Tiesiog nepakentė puošnių ir teatralizuotų ceremonijų, kurias taip mėgo jo pirmtakas. Gustavas V rengėsi rimtai kovoti dėl karaliaus statuso. Tačiau ateitis priklausė demokratijai ir parlamentarizmui.

1917 m. rinkimus laimėjo kairiosios partijos, t.y. liberalai ir socialdemokratai. Po Pirmojo pasaulinio karo Švedijos konstitucijoje buvo padaryta nemažai pataisų, kurios reiškė galutinę demokratijos pergalę ir karaliaus valdžios susilpnėjimą. Nepaisant to karalius Gustavas V savo valdymo metais (1907-1950) užkariavo žmonių simpatijas. Antrojo pasaulinio karo metais jis simbolizavo tautos vienybę, o tai reiškė, kad karalius buvo populiarus kaip asmenybė.

Gustavas VI Adolfas (1950-1973) irgi buvo pažangių pažiūrų žmogus, padėjęs sukurti naują santykių tipą – demokratinę monarchiją.

Jo valdymo metais buvo parengta nauja Konstitucija, kuri 1975 m. pakeitė senąją 1809 m. Konstituciją. Tik Gustavo VI Adolfo asmeninių savybių dėka ššalis nebuvo paskelbta respublika ir buvo išsaugota monarchija. Būdamas plačių interesų žmogus, kurio įvairių sričių žinios negalėjo nestebinti pašnekovų, karalius labai mokėjo bendrauti su žmonėmis. Tik jo dėka karaliai rado savo vietą šių laikų Švedijos visuomenėje.

1973 m. į sostą atėjo Karlas XVI Gustavas. Pagal naująją Konstituciją karalius yra valstybės galva, kasmet spalio mėnesį jis atidaro Riksdagą, pirmininkauja specialiuose kabineto posėdžiuose, kurie vyksta keičiantis vyriausybei, taip pat reguliariuose informacinio pobūdžio kabineto susirinkimuose, kai vyriausybės nariai informuoja apie padėtį šalyje. Jis yra Užsienio reikalų patariamosios tarybos pirmininkas. Šią Tarybą renka Riksdagas ir ji konsultuoja Riksdagą bei vyriausybę užsienio politikos klausimais. Karalius yra aukščiausias kariuomenės vadas, tačiau karinėms šalies pajėgoms vadovauja vyriausybė. Būdamas valstybės galva, karalius priima rekomendacinius užsienio pasiuntinių laiškus, taip pat pasirašo Švedijos pasiuntinių rekomendacinius laiškus.

Pagal naująją Konstituciją karaliaus pareigos – atstovauti šaliai įvairių ceremonijų metu. Pagal 1980 m. nutarimą dėl sosto paveldėjimo sostą paveldi vyriausias karaliaus ir karalienės vaikas nepriklausomai nuo lyties. Tai reiškia, kad princesė Viktorija, gimusi 1977 m. liepos 14 d., yra Švedijos sosto įpėdinė.

Karlas XVI Gustavas gimė 1946 m. balandžio 30 dieną. Jis buvo jauniausias vaikas ir vienintelis sūnus princo Gustavo Adolfo ir princesės Sibilos šeimoje. 1947 m. tėvas žuvo lėktuvo katastrofoje, motina mirė 1972 metais.

Princas mokėsi mmokykloje internate netoli Stokholmo (Sigtuna), o 1966 m. išlaikė egzaminus į universitetą. Pasirinko istoriją, geografiją, civilinę teisę ir kalbas.

Baigęs mokyklą, atliko karinę tarnybą armijoje, jūrų laivyne ir oro pajėgose. Karalius labai domėjosi jachtų sportu, tad gilinosi į jūreivystės reikalus. Gavęs karinį išsimokslinimą, tęsė studijas Upsalos universitete ir nemažai dėmesio skyrė susipažinimui su vietinės valdžios ir vyriausybės darbu. Dažnai keliaudavo po įvairius šalies regionus. Jo studijos apėmė ir Švedijos bažnyčios veiklą, teismus, bankus, masinės informacijos priemones, darbo rinką, socialines organizacijas. Stokholmo universitete jis studijavo ekonomiką.

1976 m. Karlas XVI Gustavas vedė Silviją Renatą Somerlat (Silvia Renate Sommerlath), vokiečių verslininko ir brazilės iš Toledo dukterį. Ji buvo vertėja ir 1971 m. dirbo Miuncheno Olimpinių žaidynių organizaciniame komitete. Ten ji ir susipažino su Švedijos sosto įpėdiniu.

Karalius su karaliene turi tris vaikus: Viktoriją Ingridą Aliciją Dezirė (Victoria Ingrid Alice Desirée), Karlą Filipą Edmundą Bertilį ir Madeleiną Teresę Ameliją Žozefiną.