Interesu grupes ir santykis su valdzia

Turinys

1. Turinys 2

2. Įvadas 3

3. Interesų grupių ir valstybės sąveikos sistemos 4

1. Korporatyvizmas 4

2. Klientelizmas 4

3. Pliuralizmas 5

4. Pliurastinių ir korporatyvistinių tendencijų raiška Lietuvoje 5

5. Selektyvinis interesų atstovavimas 8

6. Trišalis bendradarbiavimas 11

7. Išvados 13

8. Naudota literatūra 14

Įvadas

Kur interesų grupių interesai prasideda ir kaip jie susiję su valstybės arba nacionaliniais interesais? Sutariama , kad bet kuri privati veikla neišvengiamai daro įtaką viešajai politikai, o privačių interesų gynimas „gina“ ir viešuosius interesus. Nepaisant šio klausimo problematiškumo, visiškai aišku, kad kiekviena interesų grupė deklaruoja savo tikslų, veiklos altruizmą ir „visuomeniškumą“.

Problemos, susijusios su interesų grupių veikla, jų santykiu su valstybe ir t.t. Lietuvoje yra menkai ttyrinėtos, todėl šiame darbe analizė iš esmės yra grindžiama empirinės medžiagos apibendrinimu, kurį suradau įvairiuose straipsniuose. Bandysiu įžvelgti, kuria linkme krypsta valstybės ir interesų grupių santykiai.

Interesų grupių ir valstybės sąveikos sistemos

Korporatyvizmas

Jo svarbiausias akcentas yra funkcinis interesų grupių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą. Formaliai valdžios institucijos pripažįsta išskirtinį atstovavimo statusą atskiroms interesų organizacijoms. Valdžios institucijos naudojasi grupių resursais ir jas kontroliuoja politikos procese. P. Schmitter atskiria dvi institucines modernaus korporatyvizmo formas: valstybės ir visuomenės korporatyvizmą.

Valstybės korporatyvizmas pasižymi biurokratinės centrinės valdžios ddominavimu, partinėse sistemose dažnai vyrauja viena partija, teritoriniai dariniai yra aiškiai subordinuoti centrinei valdžiai, politinės subkultūros (etniniu, kalbiniu, regioniniu pagrindu ir t.t.) yra slopinamos. Tuo tarpu visuomenės korporatyvizmas yra santykinai autonomiškas, daugialypis, menkai subordinuotas, politinis ir rinkimų procesas yra konkurencingas, jjam būdinga koalicinė politika.

Valstybės korporatyvizme yra interesų grupių skaičius, įtakos bei konkurencijos apribojimas. Visuomeniniam korporatyvizmui būdingas siekis aiškiai apriboti biurokratijos galias teisinėmis priemonėmis. Visuomenės korporatyvizmui būdinga ir tai, kad vyriausybė neretai konstituciškai įpareigoja konsultuotis dėl daugumos sprendimų su atitinkamomis interesų grupėmis, o pastarosios ne tik dalyvauja formuojant sprendimus, bet ir juos įgyvendina. Jo pranašumas – diskusija dėl sprendimų, trūkumas – apribota interesų grupių veikimo laisvė. Tuo tarpu valstybės korporatyvizmui būdinga tai, kad yra eliminuojama interesų grupių konkurencija, o arbitro teisės tarp jų atitenka valstybei.

Korporatyvizmo „lengvinančia aplinkybe“ laikomas būtent jo sugebėjimas nutolinti politiką nuo tokių institucijų kaip parlamentas, kuriam dažniausiai stinga patirties specifinėms problemoms suvokti bei ryžto jas perduoti didesnę patirtį turinčiai biurokratijai. Kitaip tariant, korporatyvizmas apsaugo politiką nuo ideologinių aistrų, ššališkų prioritetų, visuomenės nuomonės nepastovumo ir jos poveikio. Todėl korporatyvizmas dažnai vertinamas kaip sąmoningas bandymas užtikrinti nuoseklumą ekonominėje politikoje.

Klientelizmas

Skirtingai nuo korporatyvizmo, klientelizmas yra dalinis, o ne visaapimantis modelis, todėl jo elementų galima surasti įvairiose politinėse sistemose.

Klientelizmas – tai asmeniniu pavaldumu grindžiami santykiai, kuriuose tam tikrus veiksmus atliekantys subjektai turi nevienodas galimybes. Taigi jam būdingas pavaldumas, abipusis interesas ir personalizacija, t.t. orientuotumės į asmenybę.

Klietelistinis ryšys reiškia dvišalį simetriška patrono ir kliento santykį. Šis santykis yra savanoriškas, daugiafunkcinis ir neformalus, jam būdinga ffaktiška turto, valdžios ir statuso nelygybė. Be to, toks ryšys, veikiantis porų pagrindu, formuoja vertikalų porų tinklą įsiskverbiant į valdžios struktūras. Tradicinis klietelizmas dar vadinamas patronažo sistema, buvo būdingas agrarinėms visuomenėms, tačiau kai kuriose Europos demokratijose jis evoliucionavo į neoklientelizmą. Jame individualų patroną pakeičia politinės partijos. Partijų valdomam patronažui būdinga tokia politinė praktika, kai valdančios partijos priima partikulistinius įstatymus ir suteikia palankumą atskiroms organizacijoms už jų paramą rinkimuose. Kita vertus, kientelistinė sistema pamina socialinių grupių ir jų organizacijų autonomiją bei stengiasi jas absorbuoti į politinį žaidimą, valdomą valdžios grupių.

Pliuralizmas

Pliuralistų požiūriu, politinė valdžia yra fragmentiška ir išsklaidyta visuomenėje. Politiniai sprendimai yra kompleksiškos grupių sąveikos ir derybų proceso rezultatas. Politinė sistema per žodžio, susirinkimų ir asociacijų laisves, laisvų rinkų procedūrą skatina piliečių organizavimąsi į grupes ir jų interesų atspindėjimą valdžios sprendimuose. Interesų grupės formuojasi pagal, socialinių, ekonominių, kultūrinių ir kitų takoskyrų linijas, o jų vidinė konkurencija politinį konfliktą orientuoja į kompromisus, neprievartinius sprendimų metodus. Visos interesų grupės turi tam tikrą resursų – pinigų, statuso, ekspertizės, sankcijų, balsų – dalį, per kurią gali daryti įtaką valdžiai ir sutrukdyti vieno atskiro intereso įsigalėjimo. Svarbiausias šios sistemos privalumas – interesų grupių pusiausvyra užtikrina mažiausiai konfliktišku ir labiausiai visuomenės interesus tenkinančiu būdu.

Pliurastinių ir korporatyvistinių tendencijų raiška LLietuvoje

Pokomunistinėse visuomenėse pereinamuoju laikotarpiu interesų grupių ir vyriausybės santykiai reiškėsi kaip minimaliai reguliuojamas, spontaniškas procesas. Institucijos ir taisyklės buvo kuriamos, dažnai įstatymams vėluojant paskui greitai kintančią tikrovę. Pradinėje ir revoliucinėje interesų grupių formavimosi stadijose vyravo gatvės politika Vos susikūrusios grupės naudojosi daugiausia viešomis, neformalizuotomis savo reikalavimų artikuliavimo priemonėmis ir kanalais: žiniasklaida, ypač spauda, Sąjūdžio tribūna, demonstracijomis, piketais. Restitucinis pradinio privatizavimo etapo pobūdis, debatai apie ekonominę ir žemės ūkio reformą buvo viena iš daugelio visuomeninių organizacijų susiskaidymo į kairiuosius ir dešiniuosius bei grupavimosi apie atitinkamas partijas ir judėjimus priežasčių. Dažnai savo pobūdžiu tai buvo klientalistiniai santykiai. Partijos tokiu būdu užsitikrindavo rėmėjus ne tik rinkimuose, bet pirmiausia, organizuojant politines kampanijas (referendumai dėl prezidento institucijos, privatizavimo, indėlių grąžinimo ir pan.). Organizacijos mainais gaudavo patalpas, labdarą, lengviau galėjo prieiti prie valdininkų.

Pereinamuoju ir evoliucinio laikotarpio pradžioje įstatyminė bazė ir vyriausybės politika netenkino interesų grupių poreikių. Tai demonstruoja ir bendrosios NVO („Nevyriausybinės organizacijos“) sektoriaus problemos. Pirmasis nutarimas, tiesiogiai lietęs nevyriausybinių organizacijų ir vyriausybės santykius, buvo priimtas 1992 m.. Jame buvo numatyta “skatinti ir iš dalies finansuoti” tų nevyriausybinių institucijų, kurių pagrindinis tikslas – “labdara, kai kurių gyventojų grupių medicininė ir socialinė reabilitacija, kultūros tradicijų palaikymas, švietimo sistemos tobulinimas ir pan.,” programas. Nutarime pabrėžiama, kad ffinansinė pagalba neteikiama, jei institucijos siekia savo politinių tikslų, o “parama yra didžiausia, kai vyriausybinės ir nevyriausybinės institucijos, įgyvendindamos šias programas viena kitą papildo.” Prisimenant, kad tai buvo laikotarpis, kai ryškėjo vyriausybės krizės požymiai, nutarimą reikėtų vertinti atsargiai. Peršasi mintis, kad nutarimas buvo priedanga finansuojant remiančias Sąjūdį organizacijas. Tai galėtų būti įvardinta selektyviniu interesų protegavimu. Tuo metu žiniasklaidoje pasirodė žinutės, kad kai kurios dešinės pakraipos partijos, visuomeninės organizacijos ir judėjimai gavo papildomų lėšų iš vyriausybės.

Sparčiai augantis interesų grupių ir politinių partijų skaičius skatino reguliuoti NVO veiklą. Nei priimant pirmuosius šių grupių veiklą reglamentuojančius įstatymus , nei vėliau (1995-1996 m.), nebuvo vadovaujamasi apibrėžta interesų grupių politikos koncepcija, tačiau reaguojama į besikeičiančius socialinius-politinius santykius. Interesų grupių tarpusavio santykiuose ir santykiuose su partijomis bei vyriausybe vyravo pliuralistinio modelio bruožai ir tendencijos.

Viena bendriausių NVO apklausoje nurodomų problemų – organizacijų tarpusavio konkurencija (14 proc.), vyriausybės abejingumas NVO. Tačiau tai bendras daugeliui demokratijų bruožas. Net JAV vienodo intereso grupės paprastai pradeda kovoti dėl geresnių savo gyvavimo sąlygų, paramos, priėjimo prie vyriausybės.

Bendrosios NVO sektoriaus problemos

Valstybė nebendradarbiauja su NVO, nepasitiki jomis, žiūri į jas kaip į konkurentes 28 %

Nėra valstybinės NVO rėmimo strategijos 18 %

Įstatymai neadaptuoti, trukdo NVO veiklai 18 %

NVO tarpusavio konkurencija

Mažos NVO sunkiai gali paveikti valstybines

institucijas 12 %

Nepripažįstama NVO sektoriaus svarba visuomenėje 12 %

Šaltinis: 50 nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje kokybinis tyrimas. NVOIPC, 1998. – P. 27.

Akivaizdu, kad visos išvardintos problemos yra susijusios su kertiniu klausimu – vyriausybės ir interesų grupių sąveika. Tačiau kai kurios jų kyla dėl pačių organizacijų specifikos, kitos – dėl išorinių priežasčių. Pagrindinės specifinės pačioms organizacijos problemos yra finansavimo trūkumas (45 proc.), valstybės pareigūnų neigiamas požiūris ir įstatymų trūkumai (28 proc.), organizacijų vadovų ir darbuotojų žinių, patirties, specialistų stoka (19 proc.), NVO tarpusavio konkurencija, nnepasitikėjimas (4 proc.), NVO sektoriaus visuomenėje nepripažinimas (4 proc.). Išorinėms problemoms priklauso visos bendrosios problemos (2.1-1.lentelė). Be to, ypač akcentuojamas informacijos apie finansavimo šaltinius, NVO švietimo trūkumas. Minimos ir filantropijos tradicijų nebuvimas, kai kurių organizacijų naudojimas pasipelnymo tikslais.

Pereinamuoju ir evoliuciniu laikotarpiais palaipsniui buvo sudaromos prielaidos pagrindinių ekonominio intereso grupių ir vyriausybės santykių institucionalizavimui. 1995 m. gegužės mėnesį A. Šleževičiaus pasirašytas nutarimas dėl trišalio bendradarbiavimo tarp Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų buvo pradėtas realiai įgyvendinti ir plėtojamas kitų vyriausybių. Pagrindiniai ššio susitarimo dalyviai, atstovaujantys darbuotojus, yra Lietuvos darbininkų sąjunga, Darbo federacija, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas. Darbdavius atstovauja Lietuvos pramoninkų konfederacija, Verslininkų darbdavių konfederacija ir Nacionalinė verslininkų konfederacija. Trišaliu bendradarbiavimu siekiama “keistis informacija darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais, konsultuotis dėl šalims ppriimtinų šių klausimų sprendimų, trišaliu principu rengti ir derinti teisės aktų projektus,” taip pat nutarimus aktualias darbo, socialiniais klausimais priimti tik juos išnagrinėjus trišalėje taryboje. G. Vagnoriaus vyriausybė įkūrė Smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimo interesų derinimo komisiją, vadinamą Dvišale komisija, atstovaujančią smulkų verslą ir Vyriausybę. Abiejose struktūrose siekiama dirbti pariteto pagrindais. Profesinių sąjungų atstovai kaltina Vyriausybę, kad ji ir taryboje atsižvelgia tik į darbdavių interesus, todėl trišalis susitarimas – fasadinė institucija. Vis tik, nors trumpas jų darbo patyrimas neleidžia daryti tikslesnių išvadų, akivaizdu, kad tai bandymo reguliuoti konfliktus makrolygiu institucionalizacijos pradžia. Politinės teorijos požiūriu, šių ir Žemės, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įsteigimas liudija apie korporatyvistinių elementų įtvirtinimą.

Palaipsniui keičiasi Vyriausybės požiūris į NVO. 1998 .m. gegužės 25 d. Vyriausybės nnutarimas dėl nuolatinės nevyriausybinių organizacijų komisijų sudarymo iš esmės skiriasi nuo minėto 1992 m. ad hoc nutarimo. Jame formuluojamas komisijos tikslas – padėti NVO realizuoti svarbiausius jų tikslus teikiant Vyriausybei atitinkamų teisės aktų, susijusių su jų veikla, projektus. Plėtojamos ir interesų grupių savivaldybių bendradarbiavimo formos.

Savivaldybės paprastai bendradarbiauja su regioninėmis organizacijomis. 1997 m. veikė 1444 regioninės NVO. Jos registruojamos savivaldybėse ir apskrityse, jei jų veikia apima kelių savivaldybių teritoriją. Daugiausia NVO užregistruota Klaipėdoje – 476, Kaune – 44, Vilniaus rajone – 221. 903 NVO išsimėčiusios po visą Lietuvą. Plačiausiai savivaldybės remia ir ryšius palaiko su NVO palaiko socialinių paslaugų srityje. Pvz., Vilniaus miesto savivaldybė nuo 1991 m. suteikia visišką finansavimą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijai, Lietuvos invalidų sąjungai. Parama socialines paslaugas teikiančioms organizacijoms didėja Klaipėdos ir Kauno miestuose. Tačiau, grįžtant prie nagrinėjamų sociologinių apklausų duomenų, matyti, kad regionines NVO stokoja techninio aprūpinimo, vadovų ir darbuotojų švietimo. Dėl nepakankamų duomenų, sunkiau užčiuopti gilumines regioninių NVO problemas.

Galima tvirtinti, kad vyrauja pliuralistinis vyriausybės ir interesų grupių sąveikos modelis, kartu atsirandant korporatyvistinių elementų. Evoliuciniu interesų grupių raidos laikotarpiu vyriausybė priima kryptingesnius teisinius aktus grupių politikos požiūriu. Ryškėja darbo su skirtingomis grupėmis diferenciacijos tendencijos. Kol kas jos reiškiasi selektyvinio atstovavimo forma. Akivaizdu, kad laimi stipriausios interesų grupės. Kita vertus, tai – formalioji viešosios politikos formavimo ir interesų patekimo į sprendimų procesą pusė. Apie tai byloja ir “lubizmo” fenomenas.

Selektyvinis interesų atstovavimas

Tėvynės sąjungos/Lietuvos konservatorių partijos (TS/LK) ir Lietuvos pramoninkų konfederacijos (LKP) memorandumas – vienas selektyvinio interesų atstovavimo pavyzdžių. Tačiau tai daug sudėtingesnis ir įdomesnis reiškinys nei nušviečiama žiniasklaidoje. Pati jo radimosi logika yra nesunkiai, nors gal ir kontroversiškai, paaiškinama.

Pirmiausia, galima tvirtinti, kad LPK yra viena iš Konservatorių partijos rėmėjų ir finansavimo šaltinių. Tokia praktika seniai tapo ppolitinio gyvenimo norma senosiose demokratijose. Ir nors ji dažnai traktuojama kaip neišvengiamas blogis, jei neperauga į korupcinius santykius, yra laikoma nusistovėjusia interesų grupių ir partijų sąveikos forma.

Antra, egzistuoja priežastinis ryšys tarp privilegijuotos stambiojo verslo padėties bet kurioje politinėje sistemoje, jei ji veikia rinkos sąlygomis, ir ekonominės vyriausybės politikos. Tai vaizdžiai iliustruoja Lindblomas savo knygoje ”Politics and Markets”(1977): “Kadangi visuomenės funkcionavimas yra verslininkų rankose, tai reiškia, kad darbo vietos, kainos, produkcija, augimas, pragyvenimo lygis, kiekvieno ekonominis saugumas yra jų rankose (.) Pagrindinė vyriausybės funkcija – prižiūrėti, kad verslininkai vykdytų savo uždavinius.” Kitaip tariant, politikams reikia verslininkų, verslininkams – politikų.

Tačiau pokomunistinėje Europoje veikia “nušvietimo efektas”, būdingas pokomunistinių šalių žiniasklaidai, formuojantis išankstinę negatyvią viešąją nuomonę, kuri nėra naudinga vykdomoms ekonominėms reformoms perspektyvos prasme. “Nušvietimo efektą” galima konceptualizuoti ekonomikos sąvokomis – ją apibrėžiant kaip mechanizmą, kuris teikia klaidinančią informaciją apie naudingumo funkciją ir todėl gali lemti netikusius sprendimus.” Jis veikia ir taip vadinamą “teigiamos politikos ir neigiamos ekonomikos paradoksą”, kurio esmė yra ta, kad dėl egzistuojančio socialinio rinkos ir demokratijos toleravimo ribotumo sunku surasti optimalų ekonomikos liberalizavimo ir politinės demokratizacijos derinį. Todėl neišvengiami populistiniai vyriausybės sprendimai, stabdantys ekonomikos efektyvumą. Panašaus efekto susilaukia ir neigiami verslo atstovų vertinimai, nors selektyvinio interesų atstovavimo priežastis ir yyra tas pats “teigiamos politikos – neigiamos ekonomikos paradoksas.”

Trečia, kadangi rinkos ekonomikos diegimas posovietinėje erdvėje, kalbant Offe’s terminais, yra “demokratiškai suprojektuotas kapitalizmas” (“capitalism by democratic design”’), būtini šio projekto vykdytojai yra politinė biurokratija ir pagrindiniai rinkos agentai – stambiojo verslo atstovai. Politinės įtakos turėjimas ir priėjimas prie sprendimo priėmimo centrų tampa neįkainuojamu kapitalu, vykstant vertybių perskirstymo ir privatizavimo procesui. Šiuo atveju galimos ne tik neigiamos tokios sąveikos pasekmės, skatinančios korupciją ir sąlygų kūrimą vienam ar kitam ekonomikos sektoriui monopolizuoti. Kyla pavojus, kad bus paralyžiuota vyriausybės veiksmų laisvė, ir vyriausybė taps vienos ar kitos verslininkų grupuotės įkaite.

Dėl šių priežasčių ekonominių reformų vykdytojai dažnai vadovaujasi ne ekonominiais svertais, bet politiniais interesais. Todėl politinė valdžia įgauna žymiai didesnę vertę ir dažnai tampa politikų praduodama ar mainoma preke. LPK ir TS/LK memorandumas, iš pirmo žvilgsnio, – vyriausybės ekonominės politikos prioritetų programa, paremta dvišaliu įsipareigojimu, taip pat matuojama naudingumo kriterijumi. Kiekvieno kontrakto pamatas yra motyvų visuma, kur svarbiausia – konkreti kiekvienos pusės įgyjama nauda. Ką įgijo abi pusės?

Didžiausia interesų kova vyksta tarp stambiausių ekonominio intereso grupių – verslininkų susivienijimų ir asociacijų siekiant įtakoti, pirmiausia, valstybinio valdymo sprendimus, nukreiptus į ekonomikos reguliavimą ir turto perskirstymą. Pastarasis procesas didina tokių interesų konfliktus, nes jo eigoje

susikuria naujos ekonominio intereso grupės, ieškančios būdų išgauti palankesnes sąlygas ir privilegijas savo verslui plėtoti. Šioje kovoje laimi tos grupės, kurios susiranda daugiausia galių turinčius politinius partnerius. Todėl politinis lobizmas tampa jų veiklos prioritetu. Tai savo ruožtu politiką paverčia politiniu verslu, kurio turinys – politinių partijų kova dėl finansiškai stiprių rėmėjų. Taigi, galima daryti prielaidą, kad abi šalys įgijo pageidaujamus partnerius, padedančius realizuoti kiekvienos jų tikslus.

Ką įgijo LPK? Pirmiausia, ūkio ministru paskyrus V. Babilių, ji gavo realią galią ne ttik kontroliuoti politinius sprendimus, susijusius su ekonomikos reguliavimu ir išteklių paskirstymu, turto perskirstymu, bet ir pakreipti juos sau naudinga linkme.

Antra, dabartinis privatizacijos etapas itin palankus pertvarkyti ūkio infrastruktūrą suinteresuotų verslo subjektų naudai. Todėl didžiulis kapitalas yra ryšiai ir informacija bei galia ją valdyti.

Trečia, LPK įgijo galią oficialiai manipuliuoti valdininkijos turimais svertais: importo eksporto sąlygomis, lengvatiniais kreditais, valstybiniais įsakymas ir pan.

Ketvirta, LPK už nieką neatsakinga. Atsakomybė už visas su memorandumu susijusias pasekmes gula ant valdančiosios TS/LK pečių. Todėl visos nesėkmės ir sskandalai – dėl energetinės sistemos krizės, Wiliams kompanijos, privatizavimo ir rezervinio fondų iššvaistymo, – yra siejamos su G. Vagnoriaus vyriausybe.

Penkta, LKP laimėjo išskirtines pozicijas korporuotų interesų konkurencijoje.

Bandant nustatyti, ką įgijo Konservatorių partija, būtina skirti partijos ir atskirų jos narių naudą. KKaip partija ji daugiau įgijo netolimoje praeityje, tačiau prarado savo perspektyvos prasme. Neabejotina, kad prie TS/LK partijos suformavimo prisidėjo 1992 m. užsimezgęs G. Vagnoriaus, B. Lubio ir V. Babiliaus aljansas. Partijos finansavimą daugeliu atveju užtikrindavo G. Vagnorius. Reikia manyti, kad TS/LK turėjo gauti nemažą avansą ir rinkimų kampanijai 1996 m. Seimo rinkimuose organizuoti. Tačiau verslo pasaulis nepasižymi altruizmu. Verslininkai investuoja tikėdamiesi gauti pelno. G. Vagnoriaus vyriausybės politika ir ypač jo atsistatydinimo forma, koketavimas su prezidentūra dėl naujos vyriausybės atsakomybės ypatingai susilpnino partijos politinį rinkiminį potencialą ir pasitikėjimą ja. Todėl abejotina, ar LPK ir toliau rems mažai ateinančiuose rinkimuose perspektyvų turinčią partiją, ypač kai susilpnėjo G. Vagnoriaus padėtis joje.

Dar daugiau politikos prasme neteko pats ekspremjeras. Deja, sunku būtų išsiaiškinti, kiek jjis laimėjo kitų vertybių forma. Tačiau kaip politikas jis pralaimėjo. Būtų neatsargu tvirtinti, kad G. Vagnorius visiškai pasitrauks iš politikos, tačiau labai abejotina, ar sugebės sugrįžti į turėtas pozicijas.

Kaip matyti, dviejų šalių sąveika ir iš jos gauta nauda yra asimetriška. Dar daugiau, yra simptomų, kad buvo suvaržyta Vyriausybės manevravimo laisvė. Pavyzdžiui, KLASCO krovos kompanijos privatizavimas, muitų pakėlimas įvežamoms trąšoms, sukėlęs žemdirbių nepasitenkinimą, verčia manyti, kad vyriausybė priimdavo sprendimus, naudingus savo partnerei visos visuomenės sąskaita. Šiuo atveju “geros ekonomikos – bblogos politikos” paradoksas virsta “bloga politika lygu bloga ekonomika” lygtimi, už kurią buvo sumokėta vyriausybės legitimumo sąskaita.

Logiškai kyla ir kitas klausimas – ar įvyko politinės biurokratijos ir verslo konvergencija, ar susiformavo naujas valdžios centras?

Organizacijos ir jų taktika, kurios pagalba jos gali ( arba negali) paveikti politinį procesą iš dalies yra sąlygota vyriausybinių struktūrų. LPK atstovų inkorporavimas į vyriausybę yra būdingas politinio elito ir pramoninio finansinio elito susiliejimo pavyzdys. Vyriausybės struktūros sėkmingai buvo išnaudojamos tam tikrų grupių naudai ir LDP valdymo laikais. Dar daugiau, iš esmės LPK ir Konservatorių partijos (arba dalies jos narių) bendradarbiavimas yra formalizuota korupcijos forma.

Nors Lietuvos visuomenė pradeda suprasti, kad korupcija yra ne vien kyšininkavimas, ne visada pripažįstama, kad tai ir piktnaudžiavimas viešąja tarnyba asmeniniais tikslais, ir neteisėti ir neteisingi pinigų ir paslaugų mainai už įtaką ir galią, ir asmeninių interesų tenkinimas visuomenės interesų sąskaita. Todėl politinių sprendimų mainai į paslaugas ir finansavimą yra korupcijos forma. Taigi, TS/LK ir LPK vedybos tėra “posocialistinė oligarchija, kurios ypatingumas tas, kad jos turto šaltiniai atsiranda korupcijos dėka.”

Be to, politinio ir verslo elito susiliejimo sąlygomis, ypač mūsų nagrinėjamu atveju, pasislenka ir sprendimų priėmimo centras. Sprendimų priėmimo teorijoje kertiniu sprendimų priėmimo proceso etapu laikomas dienotvarkės nustatymas. Didžiausią įtaka turi tie ppolitinio proceso dalyviai, kurie turi galią atlikti problemų, laukiančių sprendimų, atranką.

D.Eastono politinės sistemos modelyje tai būtų iš visuomenės kylančių reikalavimų filtrai – taip vadinamieji “vartininkai” (gatekeepers). Tokį vaidmenį atlieka politinės partijos ir interesų grupės. Tačiau Eastonas kalba ir apie politiškai relevantiškas grupes ir individus, kurie daro lemiamą įtaką vyriausybės politiką ne tik už politinės sistemos ribų, bet ir jos viduje. Trimatės galios samprata taip pat pabrėžia, kad norint žinoti, kas iš tikrųjų priima sprendimus, reikia nustatyti, kas turi galią “nepriimti sprendimo”, t.y. kontroliuoti politinę dienotvarkę.

Neabejotina, kad dauguma ekonominės politikos dienotvarkės klausimų yra formuluojama ne tik Vyriausybės rūmuose ar Seime, bet ir Pramoninkų konfederacijos būstinėje. Tokiu būdu susidarė galios konglomeratas, kurio unikalumas tame, kad jį lengvai galima identifikuoti.

Stambų kapitalą kontroliuojančios struktūros visada bus suinteresuotos kontroliuoti ir politinį procesą. Kol nebus legalizuotas ir institucionalizuotas lobizmas, interesų derinimas, interesų kova už įtaką reikšis “lubizmo” forma (kas bevaldytų šį procesą), bus neskaidri ir skatins korupciją. Nors pradėtas ekonominio intereso grupių sąveikos su vyriausybe mechanizmo institucionalizavimas, nėra pakankamas. Vis dar nepriimtas lobizmo įstatymas, kurio projektas buvo parengtas dar 1997 m. Todėl politinės partijos yra konkurentabili ir paklausi prekė ir, suprantama, atstovaus tas interesų grupes, kurios daugiau mokės už paslaugas. Tai nulemia ir pprivilegijuotą ekonominio intereso grupių, ypač stambaus verslo, padėtį, kitų sferų grupes paliekant vyriausybės ir politinių partijų politikos periferijoje, t. y. autsaiderių pozicijoje

Trišalis bendradarbiavimas

Trišalis profsąjungų, darbdavių ir vyriausybės bendradarbiavimas vertinamas kaip korporativizmo reiškinys. Trišalis susitarimas pirmąkart Lietuvoje buvo pasirašytas 1993m., tačiau buvo formalus, apčiuopiamų rezultatų nedavęs dokumentas.

1994m. Lietuva ratifikavo Tarptautinės darbo organizacijos konvencijas, tarp jų ir 144 konvenciją „ Dėl trišalių konsultacijų tarptautinėmis darbo normomis įgyvendinti“. 1995m. pasirašytas Vyriausybės, profsąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimas, kuriuo susitariama spręsti socialines, ekonomikos ir darbo problemas, bendradarbiauti, įgyvendinant socialinę, ekonominę ir darbo politiką bei sudaryti trišalę tarybą. Įsipareigota kiekvienais metais sudaryti trišalio bendradarbiavimo susitarimą dėl socialinių, ekonomių ir darbo problemų sprendimo.

1999m. vasario 11d. buvo pasirašytas naujas trišalio bendradarbiavimo susitarimas, kuriam Vyriausybė įsipareigoja teikti susitariančioms šalims informaciją apie rengiamus teisės aktus, darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais. Įsipareigota, kad šalių pageidavimu teisės aktų projektai bus teikiami svarstyti trišalėje taryboje, o Vyriausybės nutarimai šiais klausimais priimti tik išnagrinėjus problemas taryboje. Šalys įsipareigojo kiekvienais metais iki gruodžio 1d. pasirašyti metinį susitarimą dėl minimalios mėnesinės algos, neapmokestinamo minimumo ir kitų klausimų.

Trišaliu susitarimu profsąjungos įsipareigoja neinicijuoti kolektyvinių protesto akcijų tais klausimai, dėl kurių Vyriausybė vykdo trišaliais susitarimais prisiimtus įsipareigojimus. Sutarta, kad trišaliai susitarimai bus skelbiami visuomenei. Naująjį susitarimą pasirašė keturių profsąjungų

susivienijimų lyderiai, LPK (Lietuvos pramoninkų konfederacija) ir LVDK (Lietuvos verslo darbdavių konfederacija) pirmininkai bei Ministras pirmininkas.

LR trišalėje taryboje dalyvauja profsąjungų ir darbdavių susivienijimų pirmininkai ir Vyriausybei atstovaujantys ministrai. Kitose trišalio pagrindu veikiančiose organizacijose (pvz., „Sodra“, užimtumo taryba, Saugos darbe komisija, Darbo birža) paprastai sprendžiami žemesnio lygio klausimai.

Trišalės tarybos veiklą kritikuoja tiek profsąjungos, tiek darbdaviai, jos veikla nepatenkinta ir Vyriausybė. Viena neefektyvaus Tarybos darbo priežasčių galime laikyti tai, kad joje vis tik per siaurai atstovaujami interesai: nors profsąjungų Lietuvoje yra labai ddaug, jos vienija tik 20% darbininkų, o darbdavių organizacijos vienija tik apie 10% visų veikiančių įmonių. Tai reiškia, kad šios organizacijos, iš vienos pusės, neturi pakankamai resursų įtakai daryti, iš kitos, net ir pasirašius su susitarimus, jos negali užtikrinti šių susitarimų įgyvendinimo kontrolės. Kita vertus, neatmestinas argumentas, kad derinti interesus trišalėje taryboje neretai vengia ir Vyriausybės įgalioti atstovai.

Kol kas yra susiskaldęs tiek profsąjungų judėjimas, tiek verslo interesams atstovaujančios organizacijos, dėl ko jų programoms, veiksmams trūksta vientisumo bei koordinacijos. Prekybos, pramonės iir amatų rūmų įkūrimas gali tapti viena iš priemonių, galinčių padėti išspręsti verslo interesų derinimo problemas. Rūmai yra nevyriausybinė verslo savivaldos organizacija, jos pagrindiniai uždaviniai – skatinti verslo (pramonės, prekybos, transporto) plėtrą bei atstovauti savo narių interesams, bendradarbiaujant su valdžios iinstitucijomis Rūmai yra savanoriški juridinių ir fizinių asmenų susivienijimai, įgyvendinantys verslo savivaldos principus.

Nors Rūmai yra verslo savivaldos organizacija, pripažinta ir įkurta Vyriausybės iniciatyva, taip pat pastarajai remiant jų veiklą finansiškai, Rūmų įtaka priimamiems sprendimams kol nėra pakankama tiek Vyriausybėje, tiek verslo pasaulyje. Tačiau Rūmų nepolitinis statusas leidžia išlikti neutraliais politinės valdžios atžvilgiu, todėl galima tikėtis, jog ateityje jie taps svarbiu verslo interesų derinimo ir atstovavimo garantu. Bet tai – perspektyva, o šiandien Rūmų veikla iš esmės orientuota į Lietuvos verslo interesų atstovavimą užsienyje bei informacijos verslo klausimais kaupimą.

Išvados

Sudėtinga apibūdinti interesų grupių santykius. Priežastis paprasta – praėjo permažai laiko, kad interesų grupes būtų galima vertinti kaip institucionalizuotą reiškinį. Vargu, ar galime interesų grupų ir valstybės sąveikos modelį apibūdinti kaip pliuralistinį: pirma, yyra akivaizdu, kad politinis procesas Lietuvoje nėra nei fragmentiškas, nei išsklaidytas, o valstybinės institucijos ir interesų grupės toli gražu nėra lygiaverčiai partneriai. Atvirkščiai, oficialioji valdžia neretai interesų grupes atvirai ignoruoja. Antra, lygiavertiškumo ir vienodų konkurencijos sąlygų nėra ir tarp pačių interesų grupių – sprendimai viešoje politikoje ne kartą leido įsitikinti, kad kai kurios iš jų kažkodėl yra „lygesnės“ nei kitos.

Dar sudėtingiau įvertinti, ar šis modelis atitinka korparatyvizmui būdingus kriterijus. Iš vienos pusės, korporatyvizmas reiškia ryšių tarp valstybės ir interesų grupių kkoordinavimą, iš kitos, funkcinį interesų grupių įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą. Negana to, jam būdinga tai, kad valdžia į interesų grupes žiūri selektyviai, o interesų grupių pragmatiškumas ir specializacija tam tikrose srityse leidžia depolitizuoti nemažą politikos sektorių

Valstybės bandymai koordinuoti į interesų grupių veiklą Lietuvoje yra akivaizdūs. Tai liudija, pavyzdžiui, ir vis efektyvesne tampanti Trišalė tarybos veikla, ir valstybės įtaka Prekybos, pramonės ir amatų bei Žemės ūkio rūmams. Tačiau vargu ar galima sutikti, kad toks interesų grupių veiklos koordinavimas ir jų įtraukimas į politinį procesą duoda visas puses tenkinantį efektą. Atvirkščiai, interesų grupės piktinasi, kad į jų nuomonę valstybė neįsiklauso, o priimami sprendimai vadinami ne politiniais, o žlugdančiais verslą, žemės ūkį ir pan. Ar tai reiškia, kad organizuoti interesai vis dar susiduria su „aklumo“ ir „kurtumo“ sindromu vyriausybiniu lygmeniu, o jeigu taip, tai kodėl ir kiek tai tęsis?

Naudota literatūra

1. Interesų grupės, valdžia ir politika. Metinės konferencijos tekstai, Vilnius, 19997

2. Krupavičiaus A. Interesų grupės, sandara, klasifikacija ir efektyvumas, ”Šiuolaikinė valstybė“

3. Luošaitis A. Interesų grupės Lietuvoje: raidos dinamika ir institulizacijos bruožai, „Politologija“, 2000, Nr. 2

4. Novagrockienės J. Tyrimas parengtas konferencijai „Lietuva: dabartis ir perspektyvos“

5. Viešojo sektoriaus institucijų administravimas, valstybės ir savivaldos institucijų veiklos ypatumai