žmogaus kūno kalba

1.Ką išduoda mūsų laikysena

Tas, kuris abiem tolėliau viana nuo kitos pražerktomis kojomis tvirtai stovi ant pagrindo, atrodo esąs realistas, kurį sunku nugalėti.

Kai kurie stovėdami žmonės į pagrindą “įsikimba“ kojų pirštų nagais taip, lyg turėtų išsilaikyti ant pažliugusio paviršiaus. Tokiu atveju galima tvirtinti jog žmogus jaučiasi pasitikįs savimi, bent jau konkrečioje situcijoje. Tokius judesius galima pastebėti, pažvelgus į batus. Sulenkus kojų pirštus ant batų staiga atsiranda daugiau skersinių raukšlių.

Kuo plačiau žmogus laiko kojas stovėdamas, tuo tvirtesnis ir labiau paitikintis jis atrodo. SStovėdami dažniausiai visą svorį perkeliame ant vienos kojos, vadinamosios “atraminės“, o kitą ,“žaidžiančią koją“, statome kiek į šalį. Moterys dažnai “žaidžiančios kojos“ kelį priglaudžia prie “atraminės“. Tokia poza atrodo nenatūrali, o išmokta, nes taip stovi manekenės. Kojos tokioje pozoje sudaro gražesnį siluetą. Jei taip kojas laikytų vyras, jis atrodytų kiek moteriškai.

Kai kurie stovėdami linguoja pirmyn atgal arba kairėn dešinėn. Tokią stovėseną, matyt, lemia nestabilus atramos taškas, tačiau esama ir kitokių tokio stovėjimo priežasčių. Pirmiausia derėtų galvoti ne apie nestabilų pagrindą, oo šitaip stovinčiame žmoguje ieškoti nekantravimo arba nuobodžiavimo požymių. Prancūzai sako, kad nuobodžiaujantis žmogus gali užmigti stovėdamas. Tikriausiai svyravimas yra priemonė prieš nuobodulį.

Žmonės, kurie dažnai keičia stovėjimo vietą ir tai daro nesąmoningai, drauge keičia ir savo pozicijas: į problemą ar įį pokalbio partnerį jie žiūri vis kitu kampu.

1.1.Kai kurie būdingiausi prieštaravimai

Kūno svoris perkeltas ant vienos kojos. Tai rodo, kad žmogus nejaučia baimės arba ilsisi. Viršutinė kūno dalis pabrėžtinai pasiruošusi gintis ir kovoti. Taip žmogus stengiasi imponuoti.

Kūnas ilsisi ant vienos kojos, taigi žmogus nieka bloga neplanuoja. Viena arba abi rankos iremtos į klubus, provokuojanti poza: naudojant tokią kūno kalbą, labiau gerėtų stovėti atsirėmus simetriškai išskėstomis kojomis.

Žmogus stovi plačiau išsižergęs, tarsi sakytų: “Ką man reiškia pasaulis?“ Pečiai suglebę, sulkti į priekį.

Viena ranka daro agresyvius gestus, pavyzdžiui, sugniaužia kumštį arba smiliumi rodo į “nusidėjusįjį“. Kita ranka atpalaiduota net bejėgiškai nukarusi, balsai jaukiai žemas, žmogus ramiai kvėpuoja apatine krūtinės dalimi.

Sako: “Dabar aš ramus, atsipalaidavęs, kupinas vilties“. Kvėpuoja viršutine kūno dalimi, neritmingai, balsas aukštesnis nei įprastai, burna įtempta, veidas išblyškęs.

Žodžiai: ““Tau nereikia dėl to rūpintis“. Smilius juda iš kairės į dešinę ir atgal, kalbantysis kandžioja apatinę lūpą.

Žodžiai: “Dabar pašalinta paskutinė kliūtis“. Kumščius arba delnus su išskėstais pirštais spaudžia vieną prie kito, antakiai pakelti.

Kojos atpalaiduotos, viena užkelta ant kitos, rankų raumenys atpalaiduoti, pečiai nukarę. Kaktoje daugiau nei įprastai raukšlių, pakelti antakiai arba suspaustos lūpos, kvėpuoja viršutine krūtinės dalimi.

2.Ant krūtinės sukryžiuotos rankos

Kažkoks pseudopsichologas paskleidė klaidingą nuomonę, jog ant krūtinės sukryžiuotos rankos visada reiškia nepritarimą. Tai gali būti viena iš šio gesto reikšmių, tačiau jų yra iir daugiau.

Rankos, sukryžiuotos ant krūtinės, reiškia: aš dabar nenoriu būti labai aktyvus, nes pirmą kartą tai girdžiu ir matau. Kita vertus, galima stovti rankas sudėjus už nugaros,- abu šie gestai yra patogūs.

Kartais tenka matyti ant krūtinės sukryžiuotas rankas su į viršų atkištais nykščiais. Pakelti nykščiai gali signalizuoti apie puikią klausytojo savijautą: jis patenkintas ir pasitikintis. Nykštys yra nuosprendį reiškiantis pirštas. Senovėje aukštyn pakeltas nykštys reiškė gyvenimą, o nuleistas žemyn – mirtį. Šiais laikais tie patys judesiai jau sako: “puiku“ arba “niekalas“.

Agresyviai ant krūtinės sukryžiuotos rankos atrodo tuomet, kai žmogus šiek tiek pasisuka į šalį, truputį nuleidžia smakrą, – panašiai kaip bulius prieš puldamas nuleidžia snukį: tai grasinantis gestas. Jei į šį gestą atsakyčiau nusisukdamas ir su pasigailėjimu pažiūrėdamas pro “Šaltą petį“, tai savo kūno kalba savo oponentui pareikščiau: “Tu man atrodai nereikšmingas,todėl net nesirengiu pajudinti rankos, kad mėginčiau nuo tavęs gintis“.

3.Kaip jausmai atsispindi veide

Laimė

Akys juokiasi, viršutiniai vokai pakelti, antakiai nuleisti, “varnos kojos“, burna U raidės formos, dažniausiai demonstruojami dantys, ypač jei jie tinkami rodyti.

Pasibjaurėjimas

Skersinės raukšlės kaktoje, nusitęsiančios iki nosies, antakiai nuleisti, apatiniai vokai pakelti, gilios nazolabialinės raukšlės.

Baimė

Antakiai pakelti, suraukti. Akys plačiai atmerktos, apatiniai akių vokai įtempti, burna “patraukta atgal“.

Nuostaba

Antakiai pakelti, išilginės raukšlės kaktoje, akys atmerktos arba net išplėstos, suglebusi burna, jji dažnai pravira.

Pyktis (įsiūtis)

Antakiai suraukti ir nuleisti žmyn, horizontalios raukšlės kaktoje, viršutiniai akių vokai nuleisti žemyn, akys virsta plyšeliais, lūpos arba supaustos, arba burna atvira, keturkampė.

Liūdesys

Suraukti antakiai, vidinė jų pusė šiek tiek pakelta į viršų, vokai nuleisti žemyn. Lūpos ištemptos, burna sučiaupta, lūpų kampučiai nuleisti.

Šie signalai veide pasirodo tada, kai emocijos yra tikros ir neslepiamos.

Jei žmogus stengiasi tokias emocijas suvaidinti, veide atsiranda asimetrija, kurią sukelia vieno ar kito signalo trūkumas. Kai emocijas stengiamasi slėpti, signalus vistiek galime pastebėti, nors jie gal būt pasirodo tik trumpą sekundės dalį ir yra silpnesni.

Geras patarimas: jei įtariate, kad pašnekovo veido išraiška signalizuoja melą, galite pakeisti temą. Pašnekovas atsipalaiduos ir nebebijos. Tuomet netikėtai grįžkite prie senos temos ir stebėkite veido signalus. Jei emocijos tikros, veidas vėl įgaus pirmykštę išraišką, jei emocijos suvaidintos arba slopinamos, antrąjį kartą veido išraiška bus skirtinga.

Svarbiausia: jei norime ką nors apkaltinti melu, turime rasti daugiau įrodymų. Tokiais įrodymais galime laikyti žodinį prieštaravimą sau pačiam, kūno kalbos ir laikysenos prieštaravimus. Be to, daugelis žmonių turi įpročių, kurie, kartojami kitų, gali įspėti apie netiesą. Tai gali būti melo įrodymas, bet nebūtinai ir nevisada.

4.Zonų dydis

Vidutinį statistinį nedideliame Šiaurės Amerikos, Anglijos ar Australijos miestelyje gyvenentį viduriniosios klasės baltaodį pilietį supantis „oro burbulas“ yra daugmaž vienodo ddydžio. Šį burbulą galima suskaidyti į keturias zonas.

1.Intymioji zona (15-46 cm. Atstumu nuo kūno)

Iš visų asmeninės erdvės zonų ši yra neabejotinai pati svarbiausia, nes būtent šią zoną žmogus gina ir saugo kaip savo asmeninę nuosavybę. Į šią zoną įleidžiami tik emociškai artimiausi žmonės. Tai mylimieji, tevai, sutuoktiniai, vaikai, artimi draugai ir giminės. Ši zona dar turi savo sub-zoną, kuri supa kūną 15 cm. Spinuliu ir kurios pažeidimas toleruojamas tik fizinio kontakto metu. Tai yra artimiausio intymumo zona.

2.Asmeninė zona (46-120 cm. Atstumu nuo kūno)

Tai atstumas, kurį mes vienas nuo kito išlaikome bendraudami kokteilio ar oficialiuose vakarėliuose, viešųjų ceremonijų ir draugiškų pokalbių metu.

3.„Draugiška“ zona (1,2-3,6 metro atstumu nuo kūno)

Tokį atstumą mes stiangiamės išlaikyti bendraudami su nepažįstamais ar menkai pažįstamais žmonėmis, mūsų namus remontuojančiu santechniku ar dažytoju, pštininku, naujai į darbą priimtu kolega.

4.Viešoji zona (virš 3,6 metro)

Bendraudami su didesnia žmonių grupe, dažniausiai pasirenkame atstumą, viršijantį 3,6 metro.

4.1.Kaip mes elgiamės skirtingose savo teritorijos zonose

Mūsų intymiąją zoną kiti žmones dažniausiai pažeidžia dėl vienos iš dviejų priežasčių. Pirmoji iš jų – zonos pažeidėjas yra artimas giminaitis, draugas arba žmogus, siekiantis seksualinio kontakto. Antroji priežastis – įsibrovėlis, nusiteikęs priešiškai ir galįs būti pasirengęs atakuoti. Nepažįstamų žmonių buvimą mūsų asmeninėje ir „draugiškoje“ zonoje mes dažniausiai toleruojame, tačiau nepažįstamo

žmogaus įsibrovimas į mūsų intymiąją zoną mūsų kūne sukelia fiziologinius pokyčius – padažnėja širdies plakimas, į kraują plūsteli adrenalinas, kraujo priplūsta į smegenis ir raumenis – visa tai yra organizmo fizinis pasiruošimas galimai kovai ar bėgimui.

Tai reiškia, kad netgi draugiškas nepažįstamo žmogaus apkabinimas gali būti sutiktas priešiškai, netgi jei jis ar ji, stengdamasi(s) jūsų neįžeisti, šypsosis ir nerodys savo neigiamų emocijų. Jei norite, kad žmonės jūsų draugijoje jaustųsi maloniai ir komfortiškai, auksinė taisyklė yra paprasta ir aiški: išlaikyk atstumą. Kuo aartimesni yra jūsų santykiai su pašnekovu, tuo giliau jis jums leidžia įžengti į savo asmeninę zoną. Pavyzdžiui, naujai į darbą priimtam darbuotojui iš pradžių gali atrodyti, kad kiti kolektyvo nariai į jį žiūri atsainiai, tačiau iš tiesų jie tik išlaiko jį vadinamojoje „draugiškoje zonoje“, kol artimiau susipažins. Kuo geriau kolektyvas jį pažįsta, tuo mažėja kitų darbuotjų išlaikomas atstumas, kol galiausiai jam leidžiama įžengti į kitų darbuotojų asmeninę, o kai kada – ir į intymiąją zoną.

5.Veido lytėjimas rankomis

5.1.Sukčiavimas, abejonė, melas

Kaip galima nnustatyti, kada žmogus meluoja? Neverbalinių sukčiavimo signalų atpažinimas yra vienas svarbiausių neverbalinės kalbos stebėjimo įgūdžių. Tad kokie sukčiavimo signalai gali išduoti melagį?

Vienas iš dažniausiai naudojamų sukčiavimo simbolių – trys išmintingos beždžionės, kurios negirdi, nekalba ir nemato nieko blogo. Šio simbolio aapibūdinamas veido lytėjimas rankomis ir išreiškia sukčiavimo gestikuliacijos esmę. Kitais žodžiais tariant, kai mes matome, kalbame ir girdime netiesą ir suktybę, dažniausiai stengiamės rankomis uždengti savo burną, akis ar ausis. Vaikai šiuos akivaizdžius sukčiavimo gestus naudoja gana atvirai. Jei mažas vaikas sako neteisybę, jis neretai uždengia burną rankutėmis, lyg bandydamas sulaikyti per ją besiskverbiančius melagingus žodžius. Jei jis nenori girdėti barančio tėčio, delniukais užsidengia ausis. Jei pamato tai, į ką nenori žiūrėti, delniukais arba rankutėmis užsidengia akis. Kai vaikas šiek tiek paūgėja, minėti jo veido lytėjimo gestai analogiškomis aplinkybėmis tampa kur kas subtelesni ir mažiau akivaizdūs, tačiau jų neatsisako. Be melo, veido lytėjimo gestai gali reikšti abejonę, neapibrėžtumą ar bandymą hiperbolizuoti.

Jei žmogus demonstruoja gestą „plaštaka prie veido“, tai dar nereiškia, kkad jis meluoja. Tai tik rodo tokią galimybę, kurią patvirtins ar paneigs tolimesnis jo gestų grupių stebėjimas. Svarbu gesto „plaštaka prie veido“ nemėginti vertinti atsietai nuo kitų gestų ir aplinkybių.

5.2.„Burnos apsauga“

„Burnos apsauga“ yra vienas iš gestų, kurie vienodai akivaizdūs tiek suaugusiems, tiek vaikams. Burna uždengiama plaštaka, o nykštys prispaudžiamas prie žando, nes pasamonė rankai duoda „instrukciją“ sulaikyti sakomą netiesą. Kartais šis gestas pasireiškia kaip vos keletas prie burnos pridėtų pirštų arba netgi prie jos priglaustas suspaustas kumštis, tačiau prasmė išlieka tta pati.

Daugelis žmonių „burnos apsaugos“ gestą mėgina užmaskuoti imituodami tariamą kosulį. Vaidindamas gangsterį ar eilinį nusikaltėlį, Humphrey‘us Bogart‘as neretai naudodavo šį gestą aptardamas nusikaltimų planus su kitais gaujos nariais arba tardomas policijos, taip duodamas neverbalinį signalą, kad kalba nenuoširdžiai.

Jei žmogus prisidengia burną tuo metu, kai kalbate jūs, šis gestas liudiją jo įsitikinimą, jog jūs meluojate!

5.3.Nosies lytėjimas

Iš esmės nosies lytėjimo gestas yra rafinuota ir užmaskuota burnos apsaugos gesto forma. Jis gali susidaryti iš kelių švelnių panosės patrynimų arba vieno greito, beveik nepastebimo prisilietimo. Kai kurios moterys šį gestą sugeba atlikti labai nežymiai ir atsargiai, nesugadindamos makiažo.

Vienas iš šio gesto kilmės paaiškinimų yra tas, kad, užvaldžius negatyviai minčiai, pasąmonė siunčia nurodymą rankai skubiai pridengti burną, tačiau paskutinę akimirką, siekiant, kad gestas nebūtų itin akivaizdus, plaštaka atitraukiama nuo burnos, ir šio judesio rezultatas yra staigus trumpas nosies palytėjimas. Kitas paaiškinimas – spėjama, kad melavimas dirgina ploniausias nosies nervų galūnes, ir trynimo veiksmas skirtas atsiradusiam nemaloniam pojūčiui numaldyti. Nosies niežėjimas dažniausiai numalšinamas labai sąmoningu ir akivaizdžiu trynimo ar kasymosi veiksmu, mažai ką bendro teturinčiu su subtiliu nosies palytėjimo gestu. Kaip ir burnos palytėjimo gestą, jį gali naudoti tiek kalbėtojas, maskuojantis savo melą, tiek ir klausytojas, abejojantis kalbėtojo žodžių teisingumu.

5.4.Akių trynimas

Akies trynimo gestas yra smegenų bbandymas ignoruoti apgavystę ar melą, kurį ta akis mato, arba bandymas išvengti būtinybės žiūrėti į veidą žmogui, kuriam sakoma netiesa. Vyrai sako akis dažniausiai trina energingai ir, ypač jei melas akiplėšiškas, žiūri kažkur į šalį, dažniausiai šiek tiek žemyn. Moterys naudoja švelnesnį ir subtilesnį trinamąjį judesį paakyje – gal tėl to, kad yra išauklėtos vengti grubių, negracingų judesių, o gal saugodamos veido makijažą. Pašnekovo žvilgsnio jos vengia žiūrėdamos ne į grindis, bet į lubas.

Anglakalbėse šalyse neretai vartojamas išsireiškimas „meluoti per sukąstus dantis“. Šis išsireiškimas atspindi šią gestų grupę: sukąsti dantys, dirbtina šypsena, akių trynimas ir į šalį nukreiptas žvilgsnis. Šią gestų grupę naudoja filmų aktoriai, imituodami nenuoširdumą. Tačiau realiame gyvenime ji kaip kompleksas pasitaiko gana retai.

5.5.Ausies trynimas

Tai faktiškai yra melo klausytojo bandymas „negirdėti nieko blogo“. Šis gestas išreiškia pasąmoningą impulsą ranka „užblokuoti“ girdimus žodžius, pridedant plaštaką prie ausies ar kur nors netoli jos. Tai suaugusiųjų subtiliai transformuotas „rankos ant abiejų ausų“ gestas, kurį naudoja maži vaikai, norėdami atsiriboti nuo tėvų išsakomų priekaištų. Ausies trynimo gesto variacijos yra ausies kaušelio nugarinės pusės trynimas, ausies spenelio tempimas arba ausies kremzlės užlenkimas, uždengiant ausies angą. Pastarasis gestas signalizuoja, kad klausytojas jau pakankamai prisiklausė arba laukia progos pasisakyti pats.

6.Galvos gestai

Pagrindiniai galvos judesiai: linkčiojimas, purtymas. GGalvos linkčiojimas yra pozityvus gestas, kuris daugelyje kultūrų reiškia „taip“ arba patvirtinimą. Atlikti tyrimai su aklakurčnebyliais nuo gimimo rodo, kad jie pritarimą taip pat išreiškia galvos linkčiojimu, o tai leidžia daryti prielaidą, jog šis gestas yra įgimtas. Galvos purtymas, dažniausiai reiškiantis „ne“ arba neigimą, taip pat laikomas įgimtu gestu. Tačiau dalis tyrinėtojų teigia, kad tai yra pirmasis iš žmogaus išmoktų gestų. Jų teigimu, kai naujagimis yra pasisotinęs motinos pienu, jis ima sukioti galvą į šalis, venkdamas krūties. Lygiai taip pat šiek tiek paūgėjęs vaikas, į šalis siukiodamas galvą, vengia jam tėvų atkakliai brukamo šaukštelio.

Vienas iš lengviausių būdų paslėptam nepritarimui nustatyti – stebėti, ar pašnekovas, žodžiais išreikšdmas savo pritarimą, nejučia nenaudoja galvos purtymo gesto. Sakysime, Žmogus sako: „Taip, aš suprantu tavo požiūrį“ arba „man išties patinka čia dirbti“, arba „Mes tai būtinai padarysime po Kalėdų“, tačiau tuo pat metu jo galva nežymiai linguoja į šalis. Nors pašnekovo žodžiai gali skambėti įtikinamai, galvos purtymas byloja, kad tikrasis jo požiūris yra neigiamas ir kad jums vertėtų nepasikliauti teiginiais, bet klausymų pagalba pamėginti atskleisti tikrąjį požiūrį ir jo priežastis.

6.1.Pagrindinės galvos padėtys

Yra trys pagrindinės galvos padėtys. Pirmoji iš jų – galva laikoma tiesiai. Ši galvos padėtis būdinga žmonėms, kurių požiūris į tai, ką girdi, yra

neutralus. Galva dažniausiai nejuda, tik kartkartėmis gali šiek tiek linkčioti. Šią galvos padėtį neretai lydi analizavimo gestas „plaštaka prie skruosto“.

Kai klausytojo galva yra pasvirusi į vieną pusę, ji rodo jo susidomėjimą. Čarlzas Darvinas buvo vienas pirmųjų, atkreipęs dėmesį į tai, jog žmonės, kaip ir gyvuliai, kažkuo susidomėję, palenkia galvas į vieną pusę. Moterys šia galvos padėtimi išreiškia susidomėjimą patraukliu vyriškiu. Kai kalba klientas arba kai jis atsakinėja į jūsų klausimus, jums tereikia kiek palenkti galvą į šalį ir truputi linkčioti, iir tikrai užsitikrinsite jo simpatijas.

Kai žmogaus veidas nuleistas žemyn, tai signalas, kad jo nusistatymas negatyvus ar netgi smerkiantis. Nuleista galva yra vienas iš kritinio analizavimo gestų grupės elementų, ir jei pašnekovo nepavyksta sudominti ir paskatinti pakelti galvą ar palenkti ją į šoną, bendravimo rezultatai gali būti prasti – jūsų nuomonės liks skirtingos. Jei esate lektorius, jums, be abejo, tenka susidurti su auditorija, kur dauguma klausytojų sėdi sukryžiavę rankas ant krūtinės ir nuknabinę galvas. Profesionalūs lektoriai ir metodistai, nujausdami tokią galimybę, ddažniausiai dar prieš pradėdami kalbą stengiasi užvaldyti publikos dėmesį ir ją suintriguoti. Pakeltos klausytojų galvos ir atitinkami gestai prikausto jų dėmesį prie paskaitos turinio. Jei lektoriaus manevras pasiseka, klausytojų poza „galva nuleista žemyn“ pkeičia „galva palinkusi į šoną“.

6.2.Rankos už galvos

Šis ggestas yra būdingas tokių sričių atstovams kaip finansininkai, teisininkai, prekybos menedžeriai, bankų vadovai, o taip pat jį mėgsta žmonės, kurie jaučiasi pasitikį savimi, „visažiniai“, linkę dominuoti, kažkurioje srityje jaučia savo pranašumą prieš kitus. Jei mes galėtume skaityti šią pozą užėmusio žmogaus mintis, perskaitytume kažką panašaus: „viskas aišku“ arba „gal kada nors ir tu būsi toks puikus kaip aš“, arba „viskas kontroliuojama“. Dauguma žmonių šis gestas veikia erzinančiai. Teisininkai pratę vartoti šį gestą tarpusavyje kaip neverbalinę savo profesinio meistriškumo demonstraciją. Gali būti šis gestas vartojamas ir kaip teritorinių pretenzijų ženklas, rodantis, kad žmogus esamą vietą laiko savo nuosavybe.

7.Plaštakų gestai

7.1.Atvirumas ir sąžiningumas

Visais žmonijos istorijos etapais atviri delnai buvo siejami su tiesa, sąžiningumu, ištikimybe ir nuolankumu. Daugelis priesaikų atliekama delną uždėjus ant krūtinės šširdies plote. Duodant parodymus teisme, kairiojoje rankoje laikoma biblija, o dešinioji pakeliama delnu į viršų, kad būtų matoma teisėjų kolegijai.

Kasdieniniuose santykiuose naudojamos dvi pagrindinės demonstruojamų plaštakų padėtys. Pirmoji padėtis – plaštaka yra pakelta delnu aukštyn. Ši padėtis yra būdinga elgetai, prašančiam pinigų ir maisto. Antroji – plaštaka pakelta delnu žemyn, tarytum kažką stabdant ar varžant.

Vienas iš efektyviausių būdų mėginant išsiaiškinti, ar pašnekovas kalba atvirai ir sąžiningai, ar ne – stebėti jo plaštakų judesius. Šunų giminės atstovas, pasiduodamas ir atsiduodamas nugalėtojui, aatsuka jam savo kaklą, o žmogiškoji gyvūnų rūšis tą patį nusiteikimą išreiškia plaštakų pagalba. Pavyzdžiui, kai žmogus nori būti visiškai atviras ir sąžiningas, jis pakelia vieną arba abu delnus priešais pašnekovą ir sako jam: „Noriu paakyti tau visiškai atvirai.“. Kai ilgai išsisukinėjęs žmogus ima atsiverti ir kalbėti tiesą, savo pašnekovui jis nejučia ima rodyti delnus ar bent jų dalį. Kaip ir dauguma kūno kalbos atributų, šis gestas yra grynai pasąmoningas, o jo tikslas – padėti pašnekovui patikėti ar pajusti, kad sakoma gryna tiesa. Kai vaikas meluoja ar bando kažką nuslėpti, plaštakas jis dažniausiai laiko už nugaros. Lygiai taip pat žmona, aiškindama vyrui, kur „užgaišo“ naktį, plaštakas dažniausiai slepia kišenėse ar laiko sukryžiavusi ant krūtinės. Nuovokiam vyrui paslėpti žmonos delnai gali padėti susigaudyti, kad tiesa truputėlį skiriasi nuo jos žodžių.

Prekybininkai dažniausiai yra įgudę stebėti kliento plaštakas, ypač tuomet, kai jis dėsto priežastis, kodėl nenori pirkti siūlomo produkto: tikrosios priežastys išsakomos tik atvirais delnais.

7.2.Sąmoningas manipuliavimas plaštakomis siekiant nuslėpti tiesą

Jei demonstruodami savo plaštakas, kalbėsite visišką tiesą, jūsų klausytojai gali jumis nepatikėti, nes nebus kitų tiesą kalbančiam žmogui būdingų gestų ir mikrogestų – priešingai, jūs nejučia demonstruosite meluojančiam žmogui būdingus gestus ir mikrogestus, kurie prieštaraus jūsų atviriems delnams, ir pastabesni klausytojai apie jūsų teiginių ppatikimumą susidarys priešingą įspūdį nei tikėjotės. Kaip jau minėjau, apgavikai ir profesionalūs melagiai – tokie žmonės, kurie yra išsiugdę visą sugebėjimų kompleksą, „suderinantį“ jų neverbaliniu signalus su žodžiais kalbama netiesa. Kuo efektyviau profesionalus apgavikas meluodamas sugeba panaudoti neverbalinius „sąžiningumą“ atspindinčius gestus, tuo didesniu šios srities meistru jį galima laikyti.

Vis dėlto reikia manyti, kad jūsų atviri delnai bendraujant su žmonėmis suteiks jums šiokį tokį pasitikėjimo kreditą. Beje, kuo labiau žmogus įpranta kalbėdamas demonstruoti „atvirų rankų“ gestą, tuo mažėja jo polinkis kalbėti netiesą. Įdomu tai, kad daug žmonių tiesiog nesugeba meluoti atvirais delnais. Be to, šis gestas gali neti sutrikdyti meluojantį pašnekovą ir pasąmoningai paskatinti jį kalbėti tiesą.

7.3.Plaštakų jėga

Plaštaka yra vienas iš mažiausiai krentančių į akis, tačiau sykiu galingiausių neverbalinės kalbos įrankių. Tinkamai išnaudojamas, jog potencialas gali suteikti autoritetą ir nebylų pranašumą kitų akyse.

Pagrindiniai plaštakos gestai yra trys: delnas nukreiptas aukštyn, delnas nukreiptas žemyn bei delnas uždengtas pirštais, tik rodomasis pirštas nukreiptas į priekį. Šių trijų pozicijų skirtumui pakomentuoti pasitelkime tokį pavyzdį: sakykime, darbe jūs paprašote savo pavaldini pakelti ant grindų stovinčią dėžę ir nunešti ją į kitą vietą tame pačiam kambaryje. Darykime prielaidą, kad bet kuriuo atveju jūs naudojate tuos pačius žodžius, jūsų balso tembras tas pats, veido išraiška ta pati. KKeičiasi tik plaštakos padėtis.

Ištiesta ranka nukreiptu į viršų delnu išreiškia nuolankų, taikų gestą, primenantį gatvės elgetos išmaldos prašymą. Darbuotojas, prašomas panešti dėžę, nesijaus „prievartaujamas“ įvykdyti prašymą ir normalioje viršininko-pavaldinio santykių situacijoje šiame prašyme nejaus jokios grėsmės.

Jei plaštaka apsukama ir delnas nuleidžiamas žemyn, prašymas išsyk įgyja daugiau įsakmumo. Asmuo, kuriam adresuotas toks prašymas, jį supranta kaip paliepimą ir, priklausomai nuo jūsų tarpusavio santykių, jo nusiteikime jūsų atžvilgiu gali atsirasti antagonistinių gaidelių. Jei žmogus, kuriam davėte tokį nurodymą, yra to paties rango jūsų bendradarbis, labai tikėtina, kad jis jo nevykdys. To tikriausiai neatsitiktų, jei, išreikšdami prašymą, naudotumėte „delno aukštyn“ gestą. Jei žmogus, kuriam perdavėte prašymą, yra jūsų pavaldinys, „delno žemyn“ gestas yra priimtinas, nes jūsų aukštesnė hierarchinė padėtis suteikia jums teisę paliepti įsakmiu tonu.

Į kumštį sugniaužta plaštaka į priekį nukreiptu rodomuoju pirštu. Tai lyg simboliškas vėzdas, skirtas parodyti klausytojui jo vietą. Nukreiptas rodomasis pirštas yra vienas iš labiausiai erzinančių paliepimui naudojamų gestų, ypač jei jis ritmingai juda pagal kalbančiojo žodžius. Jei šis gestas jums tiesiog įaugęs į kraują, pamėginkite vietoje jo „prisijaukinti“ „delno aukštyn“ ir „delno žemyn“ gestus, ir netruksite pastebėti, jog žmonės į jus ima žiūrėti palankiau, o jūsų pageidavimai jų nebeerzina.

8.Rankos paspaudimas

Rankos paspaudimas yra dar iš urvinio žmogaus laikų atkeliavęs

reliktas. Kai taikiai susitikdavo du urviniai žmonės, jie laikydavi iškeltas rankas ir rodydavi atviras plaštakas, šiuo gestu teigdami vienas kitam, kad neturi ir nesliapia jokių ginklų. „Plaštakos ore“ gestas per šimtmečius modifikavosi, išsivystė įvairūs jo variantai (plaštaka, nukreipta aukštyn, plaštaka, uždėta ant krūtinės, ir daug kitų). Šiais laikais vyraujanti šio pirmykščio pasisveikinimo ritualo forma yra plaštakų padavimas vienas kitam ir papurtymas. Daugelyje angliškai kalbančių šalių šis gestas atliekamas tiek susitinkant. Tiek atsisveikinant. Plaštakos dažniausiai pakratomos nuo trijų iki septynių kartų.

8.1.„Dominuojantis“ iir „nuolankusis“ plaštakų paspaudimas

Turėdamo omenyje pavyzdį su dėže ir „delno aukštyn“ bei „delno žemyn“ gestu, apmąstykime šių dviejų plaštakų pozicijų reikšmę rankos paspaudime.

Tarkime, jūs susitikote dar nepažįstamą žmogų ir sveikinatės su juo įprastu rankos paspaudimu. Šiuo gestu įprastai perduodamas ir priimamas vienas iš trijų signalų. Vienas iš jų yra dominavimas: „Šis žmogus mėgina mane valdyti. Man reikia būti atsargiam“. Kitas signalas yra nuolankumas: „Aš galiu valdyti šį žmogų. Jis elgsis taip, kaip aš panorėsiu“. Trečiasis signalas yra paritetas: „Man šis žžmogus patinka. Manau, mes gerai sutarsime“.

Ši informacija perduodama ir priimama pasąmoningai, todėl, Pasipraktikavus ir sąmoningai manipuliuojant plaštakos padėtimi, jau pirmuoju rankos paspaudimu galima pasiekti norimą efektą naujojo pažįstamo atžvilgiu.

Dominavimo signalas perduodamas pasukant plaštaką taip, kad paspaudimo metu delnas būtų nukreiptas žžemyn. Pakanka net nedidelio posvyrio, kad partneris suprastų, jog jūsų būsimuosiuose santykiuose jūs tikitės užimti vadovaujantį vaidmenį. Buvo atlikti penkiasdešimt keturių vyresnio amžiaus sėkmingai dirbančių įstaigų ir firmų vadovų elgsenos tyrimai. Paaiškėjo, kad keturiasdešimt du iš jų sveikindamiesi pirmieji tiesia ranką ir beveik visi rankos paspaudimo metu siunčia minėtą dominavimo signalą.

Jei šuo, atsiguldamas ant nugaros ir atsukdamas gerklę agresoriui, išreiškia nuolankumą, tai žmogus savo nuolankumą išreiškia „delno į viršų“ gestu. Rankos ištiesimas, kai delnas didesniu ar mažesniu kampu nukreiptas į viršų, yra priešingas „dominuojančiam“ pasisveikinimui. Šis pasisveikinimas naudojamas siekiant parodyti, kad užleidžiate kitam žmogui vadovaujančią poziciją, arba kai norite leisti jam pajusti, jog jis yra situacijos šeimininkas.

Vis dėlto, nors rankos paspaudimas „delnu į viršų“ gali liudyti nuolankumą, reikia nepamiršti ir ggalimų kitų tokio pasisveikinimo stiliaus priežasčių. Pavyzdžiui, jei žmogus kenčia artritą, jo rankos paspaudimas dėl sąnarių skausmo nori nenori bus geibus, ir prtneriui lengva pasukti jo plaštaką į „nuolankią“ padėtį. „Minkštas“ rankos paspaudimas būdingas ir žmonėms, kurių profesija susijusi su precizišku rankų darbu – chirurgams, menininkams, muzikantams.

9.Nykščio rodymas

Chiromantijoje nykštys apibūdina ego ir charkterio stiprumą. Neverbalinis nykščio naudojimas atitinka chiromantijos teiginius. Nykštys naudojamas dominavimui, pranašumui ar netgi agresijai išreikšti. Nykščio gestai dažniausiai yra antriniai, gestų grupes papildantieji elementai. Bet koks nykščio rrodymas yra pozytivus signalas, neretai naudojamas kaip tipinis „kieto“ viršininko gestas pavaldinių tarpe. Besimelinantis vyriškis jį demonstruoja bendraudamas su potencialia partnere. Taip pat įvairūs nykščio gestai būdingi žmonėms, dėvintiems prabangius ar prestižinius drabužius. Žmonės, dėvintys naujus, akį traukiančius drabužius nykštį demonstruoja kur kas dažniau nei tie, kurių drabužiai senesni ir nebemadingi.

10.„Kojų surakinimo“ gestas

Ši „koja ant kojos“ gesto atmaina rodo, kad žmogus yra pasirengęs ginčytis ar varžytis. Tai tipiška daugelio į polemiką linkusių amerikiečių vyriškių sėdėena. Kadangi amerikiečiai mėgsta polemizuoti, ši poza pokalbio metu mažai ką pasako apie amerikietį, tačiau kur kas akivaizdesnė ir infomatyvesnė yra tuomet, kai ją panaudoja britas.

Pristatymo metu būtų neišmintinga siūlyti sandėrį, jei klientas yra užėmęs šią poziciją. Ją išvydus, prekybos agentui vertėtų panaudoti atvirą raginimą, pasilenkus pirmyn ir į viršų nukreiptais delnais: „Matau, tai jums kelia nemažai minčių. Man būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę“ – ir atsisėsti ant kėdės, tuo pademonstruojant, kad dabar kliento eilė kalbėti. Tai suteiktų klientui progą jums atviri išdėstyti savo nuomonę. Moterys dėvinčios kelnes ar džinsus, kartais taip pat užima „skaičiaus 4“ poziciją.

IŠVADOS

1.Jei žmogus jaučia baimę, jis dažniausiai susigūžia.

2.Kūno kalba visuomet išduoda daugiau, nei pasakoma žožiais, be to, ji turi tam tikrą poveikį žmogui, su kuriuo bendraujame.

3.Savo kūno kalba žmogus teigiamai arba nneigiamai veikia kitus, ir tai jis daro sąmoningai srba nesąmoningai. Taip pat kiekvienas veikia save patį.

4.Suprasti kūno kalbos signalus – vadinasi, pagerinti patį bendravimą.

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

Alfred Bierach „Kūno kalba“.

Allan Pease „Kūno kalba“.

Suslavičius A. „Socialinė psichologija“