konfliktai ir jų sprendimo būdai

Konfliktas – tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai.

Situacija vadinama prieškonfliktine, jeigu:

• esant priešpriešai (tikslų, interesų ir t.t.) mes neišgyvename neigiamų emocijų.

• nemalonūs jausmai yra išgyvenami, nors mes jų išoriškai neparodome ir atvirai neišsakome savo priešingų pozicijų.

Beje, konfliktai – tai ne visada tai, kas yra „neteisinga“, agresyvu ir pan. Konfliktai gali atlikti ir teigiamą vaidmenį:

• konfliktas – santykių, procesų vystymosi šaltinis

• konfliktas – signalas asmenybei keistis

• konfliktas – galimybė suartėti

• konfliktas – galimybė „išelektrinti“ įįtemptus santykius

Pagrindiniai konfliktų tipai yra tokie:

1. Vidiniai asmenybės konfliktai

2. Socialiniai konfliktai

• Tarpasmeniniai

• Tarpgrupiniai

• Tarptautiniai

Vidinių asmenybės konfliktų tipai

Vidiniai sunkumai – tai santykiai nesudėtingos asmenybės vidinės problemos: abejonės, neryžtingumas, nerasta išeitis, problemos sprendimo nebuvimas. Turbūt nerastume žmogaus, kuris kada nors nebūtų išgyvenęs vidinių sunkumų.

Asmenybės krizės – ilgai trunkantys asmenybės gyvenimo periodai, kuriems būdingi ryškūs psichologiniai pokyčiai. Krizės – tai sunkiausios asmenybės situacijos.

Vidiniai asmenybės konfliktai apibrėžiami kaip aštrūs negatyvūs išgyvenimai, atsiradę dėl užsitęsusios vidinių asmenybės struktūrų kovos ir atspindintys priešingus ryšius su socialine aplinka.

Vidinės asmenybės struktūros:

Motyvai. Jie aatspindi įvairaus lygio mūsų siekimus (poreikius, interesus, norus, potraukius ir t.t.) ir gali būti išreiškiami sąvoka „noriu“.

Vertybės. Jos gali būti asmenybės („Man vertinga“) arba priimtos mūsų vien todėl, kad šių vertybių prisilaikoma visuomenėje, arba jos yra kažkaip kitaip vertingos. Todėl ššios vertybės sąvoka „reikia, reikalinga“ („Aš turiu“).

Savivertė. Ji apibūdinama kaip individo reikšmingumas pačiam sau, kaip savų galimybių, savybių, savo vietos tarp kitų įvertinimas. Savivertė atspindi mūsų pretenzijų lygį, todėl yra lyg savotiška mūsų aktyvumo „žadintoja“. Savivertę galima išreikšti sąvoka „galiu“ arba „negaliu“ („Aš esu“).

Vidiniai konfliktai pasireiškia šiose sferose:

Kognityvinėje sferoje – Aš vaizdo prieštaringumu, žemesne saviverte, savo būsenos kaip psichologinio akligatvio vertinimu, abejonėmis dėl savo motyvų ir pan.

Emocinėje sferoje – emocine įtampa, neigiamais išgyvenimais.

Elgesio sferoje – veiklos kokybės ir intensyvumo kritimu, pasitenkinimo veikla kritimu, negatyviu emocinio bendravimo fonu.

Vidinių asmenybės konfliktų tipai:

1. Motyviniai konfliktai. Jie būna trejopi:

• Kai mes turime pasirinkti vieną iš dviejų vienodai patrauklių alternatyvų.

• Kai mes turime pasirinkti vieną iš dviejų vienodai nepatrauklių alternatyvų.

• Kai tas pats tikslas, objektas turi ir patrauklių, ir nnepatrauklių pusių.

2. Moralės (normatyviniai) konfliktai. Tai konfliktai tarp noro ir pareigos, tarp „noriu“ ir „reikia“.

3. Kognityviniai konfliktai. Jų priežastis – kognicijų (žinių, įsivaizdavimų) prieštaringumas.

4. Nerealizuoto noro arba menkavertiškumo konfliktai. Tai konfliktai tarp norų ir tikrovės, kuri blokuoja jų patenkinimą.

5. Vaidmenų konfliktai. Šie konfliktai kyla, kai individas nesugeba suderinti kelių atliekamų socialinių vaidmenų, arba juos atlieka nekokybiškai ir dėl to išgyvena.

6. Adaptaciniai konfliktai. Jie pasireiškia kai nesutampa aplinkos reikalavimai ir žmogaus profesinės, fizinės ar psichologinės galimybės.

7. Neadekvačios savivertės konfliktai. Savivertės adekvatumas priklauso nuo to, kiek individas yra ssavikritiškas, kaip jis vertina savo sėkmes ir nesėkmes. Pretenzijų ir savo galimybių vertinimo išsiskyrimas sukelia nerimastingumą, emocinius „sprogimus“.

Vidiniai konfliktai gali turėti teigiamų ir neigiamų padarinių, jie gali būti konstruktyvūs (produktyvūs, atveriantys perspektyvas) ir destruktyvūs (griaunantys asmenybės struktūras). Konstruktyviai sprendžiami konfliktai padeda mums tobulėti, formuoja adekvačią savivertę, gilesnį savęs pažinimą. Destruktyvūs konfliktai neretai perauga į gyvenimo krizes ir lemia neurotinių reakcijų susiformavimą. Dažni ir ilgai trunkantys vidiniai konfliktai menkina veiklos efektyvumą, gali stabdyti asmenybės raidą, mes imame nebepasitikėti savimi. Aštrūs vidiniai konfliktai žlugdo ir tarpasmeninius santykius, bendraudami tampame agresyvesni, nerimastingesni, dirglesni.

Ypač daug problemų mums kyla tada, kai vidinis asmenybės konfliktas perauga į neurotinį konfliktą. Tai atsitinka tuomet, kai žmogui vidinis konfliktas yra labai svarbus, bet jis nieko negali pakeisti, neranda racionalios išeities iš susidariusios padėties. Jausdami nuolatinę įtampą, tampame dirglūs, nebekontroliuojame savęs, dirbame ir mokomės neproduktyviai. Dažniausiai skiriami tokie neurotinių konfliktų tipai:

1. Isterinis tipas: asmenybės aukštos pretenzijos nesiderina su realiomis aplinkos sąlygomis, su aplinkinių keliamais reikalavimais.

2. Obsesinis-psichasteninis tipas: asmenybei būdingi prieštaringi poreikiai, kove tarp norų ir pareigos it pan.

3. Neurasteninis tipas: pasireiškia prieštaravimu tarp asmenybės galimybių ir tarp sau keliamų per didelių reikalavimų.

Vidinių asmenybės konfliktų sprendimas

Vidinius konfliktus paprastai mes sprendžiame „įjungdami“ savo psichologinius gynybos mechanizmus. Gynybos mechanizmų terminą pirmą kartą 1894 m. pavartojo aaustrų psichiatras S. Freud. Psichologinė gynyba – tai normalus, kasdien „dirbantis“ psichikos mechanizmas. Psichologinės gynybos mes tiesiog išmokstame gyvenimo bėgyje. Šie mechanizmai mums padeda sukontroliuoti savo emocijas, kai patirtis pakužda, kad emocijų išgyvenimas ar demonstravimas gali turėti neigiamus padarinius. Psichologinė gynyba padeda palaikyti Aš vaizdo stabilumą, išsaugoti savigarbą. Taigi gynybos mechanizmai gina mus nuo nerimo, kaltės jausmo, nepriimtų impulsų, vidinių konfliktų.

Skiriami tokie psichologinės gynybos mechanizmai:

Neigimas – vienas anksčiausiai susiformuojančių ir paprasčiausių gynybos mechanizmų. Neigdamas žmogus elgiasi taip, tarsi nebūtų baimės šaltinio arba jis būtų netikras. Žmogus tarsi nenori pastebėti to, kas gali sukelti baimę, nerimą, kaltės jausmą. Neigdamas padeda sulaikyti savo neigiamas emocijas patekus į sunkią situaciją. Prarandama adekvataus elgesio galimybė, nors pavojus ir nesumažėja. Tai infantilus mechanizmas, nes neieškoma sprendimo, o apsiribojama problemos ignoravimu.

Projekcija – nesąmoningas savo neigiamų savybių, jausmų, elgesio motyvų priskyrimas kitam individui. Projekcija pasireiškia perdėtu asmens pastabumu, jautrumu toms žmonių savybėms, kurias turi jis pats ir kurios yra nepriimtinos pačiam (pačiai).

Regresija – ankstyvoje vaikystėje susiformuojantis mechanizmas, padedantis užgniaužti nepasitikėjimą savimi ir nesėkmės baimę. Pasireiškia nebrandaus elgesio stereotipais (pvz., nagų kramtymu). Regresija reiškiasi nesąmoningais žmogaus siekimas susilaukti aplinkinių dėmesio ar priversti kitus išspręsti jo problemas.

Pakeitimas – gynybos mechanizmas, kai priešiškumas, agresyvumas nukreipiamas nuo stipresnio ar reikšmingesnio subjekto įį kitą asmenį, objektą ar į save. Nesąmoningai pykčio objektas pakeičiamas tada, kai traumuojantis šaltinis taip pat gali atsakyti agresyvumu arba atstūmimu.

Išstūmimas – sąmoningas psichinių reiškinių šalinimas iš sąmonės. Jis padeda sumažinti nerimą arba kaltės jausmą, palaikyti teigiamą savęs vertinimą. Iš sąmonės išstumti reiškiniai niekur nedingsta, jie egzistuoja pasąmonėje ir veržiasi atgal į sąmonę įvairiais būdais (pvz., sapnais).

Izoliacija – nesąmoningas apsiribojimas nuo skausmingų, nerimą keliančių jausmų. Individas prisimena traumuojančias situacijas, nemalonumus, jį varginančius įvykius ir nepatiria su tais įvykiais susijusių emocijų, nerimo.

Introjekcija – kitų žmonių vertybių, charakterio bruožų perėmimas siekiant išvengti grėsmės iš jų pusės.

Intelektualizacija – abstraktus emocinių problemų nagrinėjimas, jų perkėlimas į teorinę plotmę, atsiribojimas nuo savo emocinių problemų pasineriant į intensyvaus intelekto veiklą. Toks problemų nagrinėjimas turi aiškų tikslą – individui ima atrodyti, kad jis valdo situaciją. Šis mechanizmas išsivysto ankstyvoje paauglystėje.

Sublimacija – išstumtų nepriimtų potraukių, jausmų, minčių (seksualinių ar agresyvių) nesąmoningas transformavimas ir patenkinimas socialiai priimtinu būdu (pvz., kūryba, moksliniai tyrinėjimai, profesionalus boksas ir kt.). sublimacija padeda išvengti nerimo, kurį kėlė nepriimtinas potraukis ir suteikia pasitenkinimą, kitų žmonių pripažinimą. Sublimacija – intelektualizacijos sudėtinė dalis.

Racionalizacija – panašių į tiesą priežasčių radimas, siekiant paaiškinti savigarbai kenkiančius savo poelgius, norus. Žmogus paprastai tiki savo aiškinimu, nelaiko jo racionalizacija. Racionalizacija –

taip pat intelektualizacijos sudėtinė dalis.

Atvirkštinis reagavimas – toks gynybinis mechanizmas, kai žmogus savo elgesiu demonstruoja visiškai priešingas nuostatas, kurios iš tikrųjų jam yra nebūdingos. Neįsisąmoninta neapykanta paverčiama demonstratyvia meile, sadistiniai impulsai – užuojauta. Taigi socialiai nepriimtini poreikiai pakeičiami priimtinais.

Kompensacija – nesąmoningas arba sąmoningas individo siekimas įveikti savo menkavertiškumo jausmą, realizuojant savo tikslus kokioje nors gyvenimo srityje. Menkavertiškumo jausmas kartais kompensuojamas fantazijomis, svajonėmis.

Identifikacija – nesąmoningas žmogaus susitapatinimas su kitu žmogumi, žmonių grupe, kai tuo siekiama išsaugoti ryšius su žmogumi ar grupe iir pakelti savivertę. Identifikacija – trys glaudžiai susiję psichiniai procesai: pirma, emociniais ryšiais pagrįstas susitapatinimas, tam tikros grupės normų, vertybių perėmimas; antra, požiūris į kitą žmogų kaip į savo paties tęsinį, savo bruožų, jausmų, norų priskyrimas jam; trečia, savęs įsivaizdavimas kito vietoje, įsigyvenimas į kito žmogaus pasaulį, perėmimas svarbių kitam žmogui vertybių. Identifikacija gali būti laikoma kompensacijos mechanizmo sudėtine dalimi.

Fantazija – bėgimas nuo realių problemų, susijusių su vidiniu konfliktu, į vaizduotę. Fantazavimas – kompensacijos mechanizmo sudėtinė dalis.

Gynybiniai mechanizmai, kurių paskirtis –– padėti žmogui adaptuotis ir išspręsti asmenybinius konfliktus, tam tikromis sąlygomis gali sukelti priešingą efektą – dezadaptaciją ir nesibaigiantį konfliktą. Toks gynybinių mechanizmų nevienareikšmiškumas susijęs su tuo, jog dažniausiai jie susiformuoja kaip ankstyvųjų gyvenimo tarpsnių konfliktų produktas. Todėl psichologinė gynyba vvėlesniuose konfliktuose ne visada būna efektyvi: per didelis gynybiškumas rodo nesugebėjimą pripažinti tikrovės tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Tai trukdo mums bendrauti ir realizuoti save.

Tarpasmeninių konfliktų tipai ir struktūra

Socialiniaims konfliktams priskiriami:

• Tarpasmeniniai

• Tarpgrupiniai

• Tarptautiniai konfliktai

Gyvenime aktualiausi tarpasmeniniai konfliktai. Dėl ko dažniausiai jie kyla? Viena dažniausiai pasitaikančių konfliktų priežasčių – nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Į konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški yra tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje. Konfliktams palankios sąlygos ir tuomet, kai yra keliami nerealūs reikalavimai aplinkai, sąlygoti per didelio savojo Aš idealizavimo. Tokiu atveju žmogus ima jaustis pranašesnis už kitus mano esąs teisuolis, neklystantis, galintis nurodinėti. Konfliktus taip pat ggali sąlygoti pernelyg didelis konformizmas.

Liepsnojant konfliktui, galimybė lengvai susitaikyti – itin menka. Konfliktuodami turime tikslą atstatyti pažeistą savąją vertę, todėl nusileisti priešininkui yra sunku. Dažniausiai manome, jog nusileisdami liksime pažeminti, todėl už savigarbą kovojame, deja, ne visada etiškomis priemonėmis.

Konflikto atomazgą nutolina it kiti veiksliai. Konfliktuodami prarandame laiko perspektyvą, telkiame dėmesį tik į tai, kas vyksta dabar. Mūsų mąstymas pasidaro fiksuotas: ginčydamiesi naudojamės vis tais pačiais argumentais, nesistengiame į situaciją pažiūrėti nauju aspektu.

Įvairiu pagrindu skiriami tokie tarpasmeninių konfliktų tipai:

Pagal poreikius:

1. Išteklių – kkai konfliktai kyla dėl materialių gėrybių;

2. Statuso ir vaidmenų – konfliktai kyla nepasidalijus valdžia, įtakos sferomis, dėl socialinių vaidmenų neatlikimo ir pan.

Idėjų, normų, principų konfliktai.

Pagal gyvenimo sferą:

1. Šeimos;

2. Darbo;

3. Buitiniai;

4. Politiniai ir t.t.

Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį;

1. Konstruktyvūs;

2. Destruktyvūs.

Pagal trukmę:

1. Trumpalaikiai;

2. Ilgalaikiai;

3. Užsitęsę, patekę į akligatvį.

Pagal pavaldumą:

1. Horizontalūs – tarp vienodo statuso individų;

2. Vertikalūs – tarp vadovo ir netiesiogiai jam pavaldaus žemesnio statuso asmens.

Pagal emocinę įtampą:

1. Aukštos įtampos;

2. Vidutinės įtampos;

3. Žemos įtampos.

Pagal intensyvumą:

1. Aukšto intensyvumo;

2. Vidutinio intensyvumo;

3. Žemo intensyvumo.

Pagal nukreiptumą:

1. Tiesioginiai – nukreipti į mus;

2. Šalutiniai – tiesiogiai mūsų neliečia, tačiau vis teik žeidžia.

Pagal konflikto sukėlėją:

1. Aktyvūs – patys išprovokuojame konfliktą;

2. Pasyvūs – išgyvenate kito individo sukeltą konfliktą.

Pagal konflikto kontrolę:

1. Kontroliuojami;

2. Nekontroliuojami.

Konflikto struktūra

Kiekvienas konfliktas turi tam tikrą objektyvų turinį:

1. Konflikto dalyviai:

• Pagrindiniai konflikto dalyviai, kartais dar vadinami konkurentais, priešininkais. Dažnai konflikte galima rasti asmenį, pradėjusį konfliktą – iniciatorių. Svarbus yra konfliktuojančių pusių statusas, kurį nusako savo tikslų realizavimo galimybių lygis, individo „jėga“, išreiškiama jo fizinėmis, materialinėmis, socialinėmis, intelektualinėmis galimybėmis, žiniomis, įgūdžiais, jo socialine patirtimi, socialiniais ryšiais.

• Konfliktuojančius palaikantys individai ar grupės (koalicijos).

• Kiti dalyviai. Asmenys, kurie retkarčiais būna susiję su konfliktu, įtakoja jį.

2. Konflikto objektas. Objektyviai egzistuojančios ar įsivaizduojamos problemos, dėl kurios kilo konfliktas, priežastis, branduolys.

3. Aplinka. Sąlygos, kuriose vyksta konfliktas, kitaip tariant, tai mikroaplinka ir makroaplinka. Aplinkos įvertinimas leidžia analizuoti konfliktą kaip socialinę situaciją.

Kiekvienas konfliktas taip pat turi ir psichologinį turinį:

1. Motyvai – vidinė paskata pradėti konfliktą, siekiant ppatenkinti savo poreikius.

2. Konfliktinis elgesys – konflikto dalyvių priešingos krypties veiksmai.

Tarpasmeninių konfliktų sprendimas

Strategijos:

• Rungtyniavimas. Pirmiausia stengiamasi patenkinti savus interesus, kitai pusei primetamas sau palankus sprendimas. Tačiau ši strategija retai atneša ilgalaikius rezultatus, kadangi pralaimėję mes pradedame priešintis mums primestam sprendimui, sabotuojame jį.

• Prisitaikymas. Priimama oponento pozicija, savi interesai neginami. Siekdami bet kokia kaina palaikyti gerus santykius su oponentu, nuneigiame konflikto egzistavimą.

• Vengimas. Konflikto dalyviai nesiima jokių aktyvių veiksmų, neginamos savos teisės, su niekuo nesitariama dėl sprendimo.iš konflikto pasitraukiama emociškai (pvz., tylima) arba fiziškai (pvz., išeinam iš patalpos).

• Kompromisas. Tai abipusės nuolaidos. Neretai „dalijimas pusiau“ laikomas teisingiausiu sprendimu.

• Bendradarbiavimas. Tai sėkmingiausia strategija: mes aktyviai dalyvaujame konflikto sprendime, giname savo interesus, atsižvelgiame į oponento pageidavimus, randame abi puses tenkinantį sprendimą.

Trečiojo asmens vaidmuo sprendžiant konfliktą

Kartais kilusį tarpasmeninį konfliktą padeda išspręsti trečiasis asmuo, t. y. asmuo, kuris nėra suinteresuotas kurios nors pusės pergale ar pralaimėjimu.

Kaip mes turėtume elgtis, kokių psichologinių rekomendacijų laikytis, užėmus tarpininko poziciją?

1. Niekada nenusigundykite duoti patarimus, ką konfliktuojančios pusės turėtų daryti; mes galime pateikti nebent alternatyvius pasiūlymus.

2. Neįsitraukime į aptarinėjimus apie „siaubingą“ konfliktuojančių padėtį, nepulkime palaikyti vienos ar kitos pusės.

3. Trečiojo asmens tikslas – skatinti abiejų pusių lankstumą, atkreipti jų dėmesį į vienas kito požiūrį.

4. Negatyvius konfliktuojančių teiginius paverskime pozityviais; reaguokime į kategoriškus tvirtinimus „niekada“, „nei vienas“ ir pan.

5. Kontroliuokime konfliktuojančių eemocijas: jas reikšti galima, bet pulti – neleistina.

6. Būkime empatiški. Atskleiskime konfliktuojančių nesugebėjimą įsijausti į kito padėtį.

7. Naudinga kartkartėmis paprašyti priešininkus pakartoti tai, ką jie ką tik girdėjo: esant emocinei įtampai dažnai negirdima, ką sako priešininkas.

8. Nuolat akcentuokite, kad dėl kai ko jau pasiektas susitarimas.

9. Turite rasti aukso vidurį tarp abejingumo ir perdėto įsitraukimo į kitų problemas.

Netiesioginiai konflikto sprendimo būdai

Pagrindiniai principai:

• Jausmų išliejimo principas: negesinkime „užsidegusio“ žmogaus jausmų, nesikiškime, tegul jis išsilieja.

• Pozicijų pasikeitimo principas. Tai universalus konflikto mažinimo būdas, tinkantis ir šeimoje, ir darbe, ir studentų grupėje.

• Agresijos apnuoginimo principas: patartina nepastebimai suvesti konfliktuojančius, kad jie padiskutuotų, pažaistų, pasportuotų ir pan.

• Oponento priverstinio klausymo principas. Konfliktuodami paprastai menkai girdime savo priešininką, nes ruošiame savo triuškinančias replikas.

• Pajuokavimo principas. Jei konfliktas nėra per daug įsišaknijęs, vertėtų viską nuleisti juokais – dėmesys nukreipiamas kitus, išsiblaškoma ir atsipalaiduojama.

Išvados:

Nerasime žmogaus neįsivėlusio į konfliktą ar neišgyvenusio jo savo viduje, bet reti ir nedideli konfliktai yra reikalingi, nes jie užgrūdina asmenybę, padeda geriau pažinti save, padeda išmokti išklausyti ir suprasti kitus žmones. Tik svarbiausia, jog kiekvienas žmogus išmoktų išspręsti konfliktą taip, kad būtų patenkintos abi konfliktuojančios pusės.