Intelektas

INTELEKTAS

(apibrėžimas, struktūra, rūšys)

Intelektas.

Lotyniškai intellectus (gr. „nus“) – „pažinimas, supratimas, protas“. Platonas intelektą vadino Dievo duota sielos jėga. Jo mokinys Aristotelis aiškino, kad protas atsiranda pažinimo procese. Tuo tarpu E.Kantas, priešingai, intelektu vadino sugebėjimą kurti sąvokas, o protu – metafizines idėjas. Galiausiai Hėgelis intelektu vadino sugebėjimą abstrakčiai analitiškai klasifikuoti, o intelektas – tai aukštesniojo, protingo ir konkretaus supratimo prielaida.

Taigi, intelektas – tai sumanumas, sugebėjimas spręsti problemas ir greitai perprasti dalykus, galėjimas pasimokyti iš patirties. Psichologinėje literatūroje yra keletas intelekto sampratų. IIntelektas tiriamas kaip:

– sugebėjimas operuoti abstrakčiais simboliais ir ženklais (Spearman C., 1904, 1950; Terman L., 1916, 1925)

– sugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie naujų situacijų (Binet A., 1904; Stern W., 1916) arba mokytis (Woodrow I., 1964; Steik D., Dunkanson J., 1964)

– sugebėjimas perdirbti informaciją sprendžiant problemas (Guilford J.P., 1955; Estes W., 1982; Sternberg R.J., 1985).

Siaurąja prasme intelektą galėtume apibrėžti kaip ypatingą subjekto ir objektų sąveikos formą, specifinę veiklą, kilusią iš išorinių veiksmų, pasireiškiančių kaip visuma interiorizuotų operacijų, kurios koordinuojasi tarpusavyje ir sudaro grįžtamąsias, pastovias ir ppaslankias psichikos struktūras.

Kasdienybėje intelektu vadiname žmogaus sumanumą, protingumą, sugebėjimą spręsti problemas, greitai perprasti dalykus bei pasimokyti iš patirties.

A.Binet intelektą siejo su dėmesiu. Jis teigė, jog skirtingus intelekto lygius lemia skirtingas dėmesys ir savo tyrimais įrodinėjo, jog atsiliekantys individai nuo pirmaujančių sskiriasi dėmesio savybėmis. Vėliau R.Cattelis išskyrė du intelekto veiksnius: „tekantį“ (fluid) ir „kristalizuotą“ (crystallized). Jo aiškinimais, „tekantis“ intelektas priklauso nuo prigimties ir pasireiškia sprendžiant visiškai naujus uždavinius, o tuo tarpu „kristalizuotasis“ – sprendžiant pažinimo uždavinius, reikalaujančius protinio darbo įgūdžių. Pastarąjį lemia aplinka ir mokymas. Taigi, galima teigti, jog vienas yra įgimtas, o kitas – įgytas.

Tačiau manoma, jog intelektas tai nėra vien tik sugebėjimas protauti, spręsti problemas bei išmokti, o yra taip pat susijęs ir su emocijomis, jutimais, įgūdžiais bei bendravimo sugebėjimais. Kartais jis net yra apibūdinamas, kaip tam tikras gebėjimas išvengti streso, išlaikyti emocinį stabilumą bei pasitikėjimą savimi. R.Cattelio ir E.Welbo tyrimų duomenimis, žmogaus interesai, valia kai kurios temperamento savybės rodo proto lygį, ir todėl priskirtini intelektui.

Intelekto struktūra ir rūšys.

Yra kkeletas intelekto struktūrinių modelių. J.P.Guilfordas sukūrė intelekto modelį su 120 sugebėjimų. Jo nuomone, kiekvienu momentu intelektą galima apibūdinti trimis veiksmo dydžiais: turiniu, operacijomis ir rezultatais. Tai išankstinė intelekto schema.

Vertingas yra L.M.Vekerio genetinis struktūrinis intelekto modelis. Jis teigia, jog norint suprasti intelekto prigimtį, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokios subjekto savybės kopijuoja objekto savybes. Pirmiausia, tai yra tokios savybės, kurios objekto savybes atkuria invariantiškai (tipiškai). Nervinio atspindėjimo lygmenyje, erdvė koduojama judesiais, jutimų lygmenyje – materiniais invariantais; suvokimo ir vaizdinių lygmenyje atkuriamos topologinės erdvės ssavybės; mąstymo lygmenyje atkuriami joje esantys ryšiai ir santykiai, net ir tie, kurie tiesiogiai nepatiriami. Galiausiai subrendęs intelektas pasireiškia apibendrintu loginiu sąvokiniu mąstymu. Taigi, L.M.Vekeris intelekto struktūros genezę vaizduoja kūgiu, kuriame matyti visi jo lygiai. Kiekvienas aukštesnis lygmuo atsiranda iš žemesniojo kaupiantis patyrimui (dalyvaujant atminčiai) ir sprendžiant iškilusias problemas. Toks modelis atskleidžia, kokia atsakomybė už augančio žmogaus intelektą tenka jį supančiai aplinkai, mokymo turiniui bei būdams. Intelekto sugebėjimų rodikliais Vekeris laiko pirminį asociacijų fondą, grįžtamųjų operacijų sistemą, intelektinius įgūdžius bei antrines asociacijas – socialinius įgūdžius, mąstymo būdus, savireguliacijos būdus ir mokslumą, kaip sugebėjimą mokytis. Visa tai atsiranda bei kinta ontogenezėje ir tai turi įtakos kūrybinei iniciatyvai.

Kiek paprastesnis būtų C.Spearmano intelekto struktūra, kurioje jis įžvelgė vieną veiksnį, nuo kurio ir priklauso bendras viso individo veiklos lygis.

L.L.Thurstonas, remdamasis E.L.Thorndiko iškelta teorija, jog intelektas yra atskirų gabumų, kurių kiekvienas gali egzistuoti be kitų, visuma, išskyrė septynis pirminius intelekto sugebėjimus:

– perceptual, arba sugebėjimą suvokti erdvę su visomis jos figūromis ir santykiais;

– spatial, arba sugebėjimą orientuotis erdvėje, perdirbti jau susidarytus vaizdus;

– verbal, arba sugebėjimą žodžiais išreikšti savo psichikos turinį;

– memore, arba sugebėjimą įsiminti, išlaikyti ir atgaminti patyrimą (informaciją);

– numerical, arba sugebėjimą nustatyti kiekio santykius ir jais operuoti;

– reasoning, arba sugebėjimą nustatyti dėsningumus, juos aapibendrinti ir daryti loginius sprendimus;

– words fluence, arba sugebėjimą vaizdingai, lakoniškai kalbėti.

Šis L.L.Thurstone modelis, kaip ir H.Gerdnerio septynių intelekto rūšių teorija, apie kuria netrukus kalbėsim, padeda suvokti, jog kiekvieno dalyko mokymas bei mokymasis yra labai svarbus intelekto lavinimui.

Taigi, apie šią teoriją. Howardas Gardneris skiria septynias intelekto rūšis:

Kalbinis intelektas. Šios intelekto rūšies kraštutinės formos – poeto ar rašytojo vartojami niuansai ir afazija sergančio žmogaus nesugebėjimas kalbėti.. Jį dažnai vadiname verbaliniu intelektu. Tai sugebėjimai panaudoti žodžius, atlikti verbalinę analizę, gerai įsisamoninti sudėtingą verbalinę medžiagą ir suprasti metaforas.

Muzikinis intelektas. Tai užkoduota ritminė informacija – ritmo proporcijų jutimas, ryškūs girdėjimo vaizdiniai. Jo apraiškų pavyzdžiais galėtų būti Mocarto ar Lenono genialumas. Taip pat eilinių trijų metų vaikų muzikinių gabumų lavinimas Sudzuki metodu puikiai patvirtina mintį, kad muzikinė sistema yra „įdėta į vidų“ ir laukia aplinkos poveikio.

Loginis matematinis intelektas. Jam būdingas lankstus mąstymas, sugebėjimas grupuoti mintyse, pamatyti dėsningumus, juos apibendrinti. Kraštutiniai variantai čia galėtų būti matematiko genialumas arba didelių energijų fizikos ar molekulinės biologijos teorijų ilgos išvedžiojimų grandinės. Ši intelekto forma reikalingiausia aritmetikoje, algebroje, simbolių logikoje.

Erdvinis intelektas. Tai sugebėjimas suvokti erdvės figūras ir santykius, susidaryti suvokiamos erdvės visumos vaizdą, vaizduotės turtingumas, sugebėjimas techniškai konstruoti. Toks intelektas akivaizdžiai atsiskleidžia architektų ar inžinierių veikloje. Jis nustatytas, rremiantis Rodeno bei kitų skulptorių arba Pikaso bei kitų dailininkų biografijomis. Jis yra matuojamas testais, per kuriuos žmogus ieško paslėptų figūrų arba mintyse keičia objektų padėtį erdvėje ir apibūdina gaunamus pakitimus.

Kūniškasis kinestezinis intelektas. Tai yra labai tikslus, beveik tobulas savo kūno suvokimas ir valdymas. Juo pasižymi sportininkai, šokėjai ir žonglieriai.

Vidinis asmeniškasis intelektas. Tai nepertraukiamas žinių kaupimas apie save, sugebėjimas įsisamoninti savo mintis, jausmus, kūno pojūčius, visą savo individualų patyrimą, valdyti kūno funkcijas ir elgesį. Kitaip tariant, tai yra žinių apie save forma, kuria dažnai pasižymi religingi žmonės ir žmonės, turintys ypatingą nuovoką apie savo jausmus, valdantys savo kūno funkcijas (pvz. Indijos fakyrai).

Tarpasmeninis intelektas arba socialinis. Tai sugebėjimas bendrauti ir suprasti kitą žmogų; sugebėjimas pasinaudoti subtiliomis užuominomis mūsų sudėtingoje socialinėje aplinkoje (pvz. Šeimoje, draugų, kaimynų tarpe, mokykloje).

Gardnerio nuomone, kiekviena intelekto forma turi savo simbolių sistemą – pagrindinį informacijos perdirbimo vienetą. Pavyzdžiui, muzikinį intelektą sudaro užkoduota ritminė informacija; erdvinis intelektas turi vizualinių simbolių sistemą. Jo nuomone, kiekvienas intelekto tipas yra savarankiškas, bet susijęs su kitomis sistemomis, panašiomis į modulį, į sistemas, kurios sudaro mašiną (pvz. Kaitinimo sistema yra susijusi su varymo sistema, išmetamąja sistema ir stabdžių sistema, bet ir aiškiai atskirta nuo jų).

Jo modulines idėjas galima argumentuti. Įrodymų

pakanka. Tarkime yra žmonių, kurie praradę kalbą, bet nėra praradę muzikinio talento; žmonių, kurie per sekundes gali teisingai sudauginti du septynženklius skaičius, bet yra laikomi protiškai atsilikusiųjų įstaigose („lietaus žmogus“); žmonės, kurie gražiai piešia, bet vargu ar gali daryti ką kitą. Šie atvejai įrodo, jog smegenyse egzistuoja atskiros muzikinės, matematinės ir vaizdinės informacijos perdirbimo sistemos. Gali būti netgi taip, jog skirtingoms sistemoms yra skirtos specialios smegenų sritys.

Ši teorija teigia, kad vienas intelekto matas, toks kaip IQ, yra visiškai nepakankamas žžmonių gabumams apibūdinti. Gardneris ir jo bendradarbiai kuria visų septynių rūšių intelekto vertinimo metodus. Jie duoda užduotis ne tik su popieriumi ir pieštuku, bet ir praktinio pobūdžio – tarkim išardyti mėsmalę ar pnš., nupiešti paveikslėlį, pašokti, prašo papasakoti nutikimą (socialinė užduotis).

Antroji, Roberto Stenbergo intelekto teorija nurodo, jog bet kokią intelektinę veiklą galima išskaidyti į informacijos perdirbimo veiksmus ar komponentus. Pagal jį yra trys pagrindiniai komponentai:

Metakomponentai. Tai aukštesnieji kontrolės ar vykdymo procesai, kurie problemos sprendimo ar užduoties atlikimo metu reguliuoja vvisą mūsų psichinę ir fizinę veiklą. Mastymo metakomponentams priklauso bendrosios strategijos, pagal kurias vykdoma užduotis, ir atliekant užduotį atsirandantis grįžtamasis ryšys.

Atlikimo komponentai. Tai psichiniai procesai, vykstantys atliekant užduotį: užduoties užkodavimas, ryšių nustatymas ir galimo sprendimo strategijų palyginimas.

Žinių įgijimo komponentai. TTai psichiniai procesai, kurie vyksta mokantis naujų dalykų: reikšmingos informacijos atskyrimas nuo nereikšmingos ir naujos informacijos susiejimas su turima informacija.

Taigi, dabar truputį panagrinėsime šiuos komponentus plačiau.

Metakomponentai, yra visi tie procesai, kurie padeda mums galvoti apie savo mąstymą. Tarkim egzamino metu gavę užduotį, męs planuojam laiką (ar ilgai užtruks jos sprendimas, ir geriau pereit prie kitos, ar spręsti dabar); planuojam veiksmų seką, svarstom, ar toks variantas tinkamas ir t.t., kol galiausiai padarom išvadą.

Atlikimo komponentai. Gavę tam tikrą užduotį, norėdami ją išspręsti, pirmiausia užkoduojame problemos elementus. Protingas sprendimas labai priklauso nuo to, kaip mintyse mums pavyksta atvaizduot visus svarbiausius problemos aspektus. Tolimesnis atlikimo komponentas yra išvada.

Žinių įgijimo komponentų prisireiktų tuomet, jei gautume užduotį su pateiktais atsakymo variantais, kurių vienas būtų mmums visiškai nežinomas. Net jei tai būtų beprasmis žodis, tačiau to nežinodami, pirmiausiai bandytume jį apibrėžti, nes kol jo reikšmė nežinoma, nebūtų aišku, ar tai nėra teisingas variantas. Tam reikėtų žinių, kurių męs neturime, todėl čia mums galėtų padėti žodynas, ar koks kitas sužinojimo būdas.

Intelekto matavimas

Nuo pat intelekto, tyrinėjimų pradžios mokslininkai siekė rasti jo vertinimo būdus. Intensyviai to siekė Francis Galton (1822-1911). Jis manė, kad intelektas yra pilnai paveldimas. Šis mokslininkas veikale „Paveldėtas genijus“ (1869) iškėlė mokslinio pagrindo nneturinčią mintį, kad intelektą galima vertinti matuojant galvos dydį. Vėliau jis sukūrė keletą genijaus pagrindo (kaip jis suprato) matavimo būdų. F. Galton buvo pirmasis mokslininkas, manęs, jog intelektą galima išmatuoti kiekybiškai.

Šią idėją sėkmingai pritaikė prancūzų psichologai A. Binet ir J. Simon (1904). Jie sukūrė testą „vaikų intelektui matuoti“. Vėliau buvo sukurti testai ir kitoms amžiaus grupėms priklausančių žmonių intelektui matuoti.Šie psichologai teigė, kad :“visų vaikų intelekto raida yra tokia pat, tik vienų ji yra greitesnė nei kitų“ (5, 362 ). A. Binet ir J. Simon nustatė protinį amžių, tai yra protinį amžių, kuriam būdingas tam tikras veiksmų lygis. Šių testų autoriai, žmonėms, kurių intelekto testų įverčiai menki, siūlė „proto ortopediją“, lavinančią dėmesio plėtrą ir savikontrolę. 1911m., kai mirė A. Binet, Stanfordo universiteto profesorius L. Terman (1877-1956) nutarė panaudoti A. Binet testą. Dabar A. Binet testas vadinamas Stanford-Binet testu.Vokiečių psichologas William Stern šiems testams pritaikė intelekto koeficientą(IQ), skaičiuojamą pagal formulę: IQ = protinis amžius / chronologinis amžius ×100.

Dabar ši formulė daugelyje intelekto testų nebenaudojama, kadangi gerai tinka tik vaikams, bet ne suaugusiems žmonėms. Dabar intelekto testo įvertis skaičiuojamas, testo rezultatą lyginant su atitinkamos amžiaus grupės žmonių vidutiniu testo įverčių rezultatu. Dabar IQ naudojamas kaip intelekto testo įverčio santrumpa.

Amerikos rumunas David WWechsler sukūrė dabar plačiausiai naudojamą intelekto testą WAIS (Wechsler Adult Intelligence Scale). Taip pat mokslininkas sudarė testą vaikams WISC. Šiuo testu be bendro intelekto įverčio nustatomi ir verbalinių bei neverbalinių gebėjimų įverčiai.

Pasirodžius pirmiesiems intelekto testams, buvo pastebėta, kad skirtingose pasaulio dalyse gyvenantiems žmonėms ( priklausantiems tai pačiai amžiaus grupei ) tas pats testas nelabai tinka, nes skirtingose kultūrose intelektu laikomi skirtingi gebėjimai.Itelektą labai įtakoja kultųra. Tai įrodė Afrikos Kpelės genties žmonių intelekto tyrimai ( Gay, Cole, Glck, Sharp 1971 ). Genties atstovai, paprašyti suskirstyti paveikslėliuose pavaizduotus objektus į grupes, objektus skirstė pagal paskirtį. Paprašyti tą pačią užduotį atlikti taip, kaip tai darytų žemesnio intelekto žmogus, jie paveikslėlius suskirstė taksonomijos būdu ( taip šią užduotį atliktų paprastas šiaurės Amerikos gyventojas ).

Yra pastebėta,kad intelekto testų įverčiai visame pasaulyje tarp privilegijuotų ir nepalankią padėtį užimančių žmonių grupių skiriasi panašiai ( Izraelio žydų ir arabų, Japonijoje gyvenančios Barakumių ir kitų Japonijos etninių grupių ).

Kad būtų galima prasmingai lyginti skirtingų kultūrų intelekto atstovų testų įverčius, būtina testus standartizuoti – nustatyti prasminius įverčius remiantis anksčiau testuotos „standartizavimo grupės“ atliktimi ( 5, 396 ).

Geras testas turi būti ir patikimas. Ši testo savybė tikrinama pakartotinai testuojant tuos pačius žmones tuo pačiu testu ar kita jo forma. Kuo testavimų įįverčiai panašesni, tuo testas patikimesnis.

Taip pat svarbu, kad testas būtų validus, tai yra, kad testas vertintų būtent tą elgesį, kuriam vertinti yra sukurtas.

Taigi, intelektą galima išmatuoti kiekybiškai,tačiau tai atlikti derėtų labai atsargiai, nes intelekto testai yra šališki kultūriniu, socialiniu atžvilgiu. Testai yra sudaromi šalies gyventojų daugumai, dažniausiai vidutinio gyventojų socialinio sluoksnio asmenų intelektui matuoti.

Intelekto kitimas

Vienas iš svarbiausių klausimų kalbant apie intelektą, ar jis yra pastovus, ar jis kintantis, ar intelektą galima padidinti mokantis?

Vaikų iki trijų metų stebėjimai rodo, kad mes labai mažai galime pasakyti apie būsimus gebėjimus stebėdami tokius mažus vaikus. Tačiau maždaug nuo trejų metų vaikų ir suaugusiųjų intelekto rodikliai pradeda atitikti. Pvz.: tą patį žmogų tirdami 4 ir 16 metų amžiaus turėtume gauti labai panašius rodiklius.

Žmonės, kurių intelekto įvertis yra mažesnis nei 70, yra laikomi protiškai neįgaliais. Protinio atsilikimo laipsniai:

1. Lengvas protinis atsilikimas (50-69 IQ) – Žmogus gali pasiekti šeštos klasės lygį. Suaugusieji, padedami kitų gali išmokti būtinų socialinių ir profesinių įgūdžių.

2. Vidutinis protinis atsilikimas (35-49 IQ) – Gali pasiekti antros klasės lygį. Suaugusieji gali išmokti kai kurių profesinių įgūdžių, dirbti tam pritaikytose dirbtuvėse.

3. Sunkus protinis atsilikimas (20-34 IQ) – Gali išmokti kalbėti, prižiūrimi atlikti paprastas užduotis. Daugelis yra nepajėgūs mokytis.

4. Labai sunkus protinis atsilikimas (IQ mažiau už 20)

– Daugelis asmenų yra nejudrūs, neišmoksta patys apsitarnauti, neįgyja kasdieninių higienos įgūdžių, neišmoksta kalbėti. Pastoviai reikalingi priežiūros.

Kitas intelekto kraštutinumas – gabieji vaikai. 1921 m. Terman ištyrė 1500 Kalifornijos moksleivių, kurių IQ buvo didesnis už 135. Priešingai paplitusiai nuomonei, kad gabūs vaikai būna blogiau prisitaikę prie gyvenimo, nes gyvena kitokiame pasaulyje, šie vaikai buvo sveiki, gerai prisitaikę, jiems gerai sekėsi mokytis. Tiriant šiuos vaikus pakartotinai per 60 metų, paaiškėjo, kad dauguma šių vaikų įgijo aukštąjį išsilavinimą, bet jų profesinė sėkmė bbuvo įvairavo. Tiek šis, tiek kiti tyrimai parodė, kad pagal gabumus atrinktų į atskiras grupes vaikų rezultatai nėra geresni, taigi vaikų skirstymas į atskiras klases nėra prasmingas, nes tik žemina į tokią klasę nepatekusių moksleivių įvaizdį.

Žmogaus IQ yra palyginti stabilus dydis. Apie septintuosius gyvenimo metus intelekto įvertinimai pasidaro gana pastovūs. Tai reiškia, kad, jei septynerių metų vaiko IQ bus 100, tokio paties įvertinimo galima tikėtis ir paauglystėje, ir suaugusiojo amžiuje. Be to, manoma, kad aukščiausias intelekto lygmuo pasiekiamas apie 112 gyvenimo metus ir vėlesniuose amžiaus tarpsniuose jis nebedidėja.

Intelektą įtakojantys veiksniai

Intelektui turi įtakos tiek genai, tiek aplinka. Genetiškai tapačių dvynių intelekto įverčiai yra beveik vienodi. Įverčiai išlieka labai panašūs, net jei dvyniai buvo auginami atskirai, tai rodo, kad aplinkos poveikis iintelektui yra mažesnis už paveldėjimą. Įvaikintų vaikų intelekto įverčiai yra panašesni į jų biologinių tėvų intelekto įverčius, o ne į įtėvių intelekto įverčius. Tačiau kiti tyrimai rodo, kad gyvenimo patirtis, aplinka, kurioje vaikas auga, taip pat daro reikšmingą įtaką intelekto testų įvertinimų dydžiui. Manoma, kad tiek genai, tiek aplinka, daro įtaką intelektui, ir ta įtaka, atrodo, yra maždaug apylygė, t.y. 50:50. genai suteikia plačias ribas, tačiau vystymasis tose ribose yra lemtas aplinkos ir išmokimo.

Įvairūs intelekto skirtumai

Pagrindiniai intelekto skirtumai yra šie: rasiniai, socialiniai bei miesto ir kaimo skirtumai. Intelekto skirtumus pastebime palyginę baltuosius ir afrikiečius, viduriniųjų sluoksnių mokinius su mažas pajamas gaunančiųjų vaikais, miesto ir kaimo gyventojus, kadangi pastarųjų intelekto koeficientas yra mažesnis maždaug 8 – 20 taškų.

Rasiniai skirtumai. Atlikti ttyrimai rodo, kad afrikiečių intelekto koeficientų balų vidurkiai buvo nuo 10 iki 20 balų mažesni už baltųjų. Pasak mokslininkų šie duomenys rodo, jog tarp negrų ir baltųjų yra įgimti intelekto skirtumai, kurie susiklostė istoriškai dėl ilgo juodaodžių engimo. Tačiau ne vien tik paveldėjimas nulemia intelekto skirtumus, daug įtakos turi aplinkos poveikis. Pavyzdžiui nustatyta, kad Amerikos Šiaurėje vaikų vidutiniai mokymosi rezultatai ir matuojamasis intelektas geresni negu Pietuose, tačiau pastebėta, kad tų vaikų, kurie persikėlė į Šiaurę intelekto koeficiento balai pradėjo didėti. ŠŠią tendenciją lėmė tai, jog Šiaurėje geresnės mokyklos ir gyvenimo sąlygos. Nors afrikiečių balų vidurkis mažesnis, gana daug jų pralenkia baltuosius vaikus ir yra nemaža baltųjų vaikų, kurių balai mažesni negu afrikiečių. Todėl negalima taikyti rasinių grupių ypatybių apibendrinimą pavieiams šių grupių individams. Negalima pasikliauti rasiniais skirtumais vertinant intelektą ir reikia nepamirški, kad visi individai yra skirtingi, todėl ir jų intelektai skiriasi.

Miesto ir kaimo skirtumai. Beveik visada galima pastebėti intelekto ir mokymosi rezultatų skirtumus tarp miesto ir kaimo. Apskritai didžiųjų miestų mokiniai mokosi geriau nei kitų vietovių vaikai. Tyrėjai šiuos skirtumus aptiko visose tikrose klasėse ir visose tirtose srityse.

Socialiniai klasiniai skirtumai. Daugelis lyginimų rodo, kad viduriniųjų klasių vaikų balai didesni negu žemesniųjų klasių vaikų, tai priklauso nuo tokių rodiklių kaip tėvų profesija, šeimos pajamos, gyvenamoji vieta, tėvų išsimokslinimas. Kai tėvai ir sūnūs panašūs, intelekto koeficientų balų vidurkis tolydžio atitinkamai mažėja, žemėjant tėvų socialiniai klasei. Esminių skirtumų yra tada, kai tėvų vidurkis nuo 115 iki 81 ir sūnų nuo 110 iki 92.

Įdomybės. Intelekto koeficiento testai rodo, kad vyrų ir moterų intelekto vidurkis yra vienodas apie 120 balų. Tačiau tarp vyrų daugiau genijų ir, deja, daugiau kvailių. Teorija įrodo, kad tai genų mutacijos rezultatas: gamta savo eksperimentams pasirinko vyrišką lytį.

Intelekto gerinimas

Šiuo mmetu IK balus ypač Amerika skaičiuoja taip pat entuziastingai, kaip anksčiau skaičiavo kalorijas. Net jeigu jūs norėsite įsidarbinti valytoju, jums pasiūlys testą. Intelekto testas Amerikoje įskaitomas stojant į institutą. Besirenkantiems profesiją taip pat yra specialus testas.

Kadangi intelektas tampa vis svsrbesnis ir daugelis norėtų pakeisti savo intelektą, todėl kyla logiškas klausimas, ar vis tik galima pagerinti intelektą? Dar neišrasti metodai, kuriais iš esmės ir patikimai gerintume intelektą, tačiau žinoma faktai, kad šeimos aplinka gali turėti įtakos intelektui. Buvo ustatyta, kad bendrosims intelekto savybėms yra reikšmingos tokios šeimos aplinkos savybės:

1) Tėvų spaudimas, padedantis susidaryti sėkmingo mokymosi motyvaciją;

2) Tėvų spaudimas, skatinantis kalbos lavinimą;

3) Tėvų sudaromos bendrosios mokymosi progos šeimoje ir už jos ribų, kai tėvai perka knygas ir skatina vaikus mokytis.

Daug faktų rodo, kad gera įtėvių šeima gali išugdyti vaikus, kurių IQ balai yra iš esmės geresni nei galėtume tikėtis, žinodami biologinių tėvų IQ balus.

Intelektą lavinti padeda įvairūs loginio mąstymo pratimai, kurie žadina ir ugdo suvokimo įgūdžius, lavina proto sugebėjimus.