PSICHINIŲ PROCESŲ KITIMAS VAIKUI MOKANTIS

TURINYS

ĮVADAS…………………………1

I.PSICHINIŲ PROCESŲ KITIMAS VAIKUI MOKANTIS……………….4

1.1.Vaiko suvokimo procesų ir mąstymo kitimas…………………6

1.2.Kalbos lavėjimas ir turtėjimas………………………..7

1.3.Atminties kitimas…………………………9

1.4.Emocijų, jausmų ir valios ypatumai……………………..11

II. LIETUVIŲ KALBOS UGDYMO SISTEMA PRADINĖJE MOKYKLOJE………12

2.1.Kalbos sandaros suvokimas…………………………17

2.2.Komunikacinė veikla…………………………22

2.2.1.Kalbėjimas ir klausymas……………………….23

2.2.2.Skaitymas…………………………25

2.2.3.Rašymas…………………………26

2.3.Literatūrinis lavinimas…………………………28

2.4.Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys………………….29ĮVADAS

Vienas svarbiausių švietimo reformos tikslų – ugdyti savarankišką, savimi pasitikinčią, kūrybingą asmenybę. Žmogus į pasaulį ateina kaip biologinė būtybė. Asmenybe jis tampa nuėjęs sudėtingą ir gana ilgą indiviudalios raidos kelią. Žmogus vystosi ir tobulėja visaip: ir veikdamas, ir atspindėdamas pasaulį, ir vis geriau pažindamas, ir bendraudamas, ir įįvairiai sąveikaudamas su aplinka bei žmonėmis. Vaikų ir paauglių raidai lemiamą reikšmę turi mokykla, visų pirma mokymas, kurio metu mokinys aktyviai veikia, teigia V. Rajeckas ( 26,p.13).

Mokymasis yra svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis, kurios metu vaikas perima žinias, praktinės veiklos įgūdžius, vertybes. Jis ima vis geriau pažinti pasaulį, formuojasi jo pažiūros į pasaulį, mokosi kūrybiškai mąstyti, savarankiškai įgyti naujų žinių,jas pritaikyti.

Mokymo ir mokymosi procesas yra planingas, sistemingas, ilgalaikis mokymo programų numatytų dalykų dėstymas ir įsisavinimas bei išmokimas( 8,p.53).

Siekiant sėkmingai ugdyti vvisapusišką asmenybę labai svarbu išsiaiškinti mokymo pradinėse klasėse uždavinius: 1) kas čia bendra su visa mokymo sistema ir kas specifiška; 2) koks mokymo pradinėse klasėse turinys; 3) kokie mokymo metodai efektyviausi ir jų pritaikymo galimybės; 4) kas būdinga pradinių klasių mmokiniams, kokios jų bendros ir amžiaus ypatybės 5) kokios idealios pradinių klasių mokytojo profesinės savybės (16,p.6).

Mokymosi veiklos ypatumai kelia vaikui tam tikrus reikalavimus: jis turi būti ne tik atitinkamai fiziškai subrendęs, turėti tam tikrų žinių, mokėjimų ir įgūdžių, bet ir būti psichologiškai pasirengęs mokytis.

Psichologinis vaiko pasirengimas mokytis apima: a) vaiko pasirengimą įsisavinti žinias ir b) pasirengimą naujam gyvenimo būdui, naujiems santykiams su žmonėmis ir pirmiausia su mokytoju; mokymuisi kaip darbui.

Jaunesnysis mokyklinis amžius apima 6- 7 – 10 -11 vaiko gyvenimo metus, nurodo L. Jovaiša ,,Pedagogikos terminų” žodyne (7,p.89). Mano darbo tikslas – išanalizuoti esminius šio amžiaus vaikų psichinės raidos ypatumus ir jų svarbą lietuvių kalbos mokymo(si) procese.

Darbo uždaviniai –išanalizuoti psichologinę ir pedagoginę literatūrą vaiko raidos klausimais, atskleisti esminius ppsichinių procesų pokyčius vaikui mokantis, išanalizuoti lietuvių kalbos ugdymo sistemą pradžios mokykloje, pradinės mokyklos lietuvių kalbos programą ir lietuvių kalbos mokymosi ypatumus jaunesniajame mokykliniame amžiuje.

Darbe naudojau psichologinės, pedegoginės ir kitos literatūros analizės metodus.

Ypatumai – sąvoka, apibūdinanti kokį nors skirtumą nuo kitų savybių, žyminti objekto specifiškumą, skirtingumą (7,p.88).

Šiandieniniai vaikai – jau ne tokie, kokie buvome mes ar tų vaikų tėvai. Jų vaikystė skiriasi. O tai reikalauja ir kitokios pradinės mokyklos bei kitokio jos mokytojo.

Mes gyvename pasaulyje, priklausomame ,,nuo skaičiavimo mašinėlių, kompiuterinių eenciklopedijų, interneto, skaitmeninės komunikacijos ir optinių susisiekimo sistemų. Bet daugelyje mokyklų mokiniai mokomi to paties, kaip ir šeštajame dešimtmetyje ir tais pačiais metodais” (6,p.2),- rašo Erikas Jensenas, vienas žymiausių Amerikos žmonių, aistringai besidomintis žmogaus smegenų veikla ir mokymusi. Psichologijos , sociologijos, neurologijos, biologijos, fizikos tyrinėjimai rodo, kad informacija labai greitai keičiasi. Lituanistikoje taip pat yra pokyčių.

Ugdymo turinio kaita geriausiai šiandien matoma pradžios mokykloje: parengta jos koncepcija ( kaip švietimo sistemos dalis ), programos (bendroji ir konkrečioji), standartų projektas, vadovėliai, pratybų sąsiuviniai, knygos mokytojams.

Šiandieninėje bendrojo lavinimo mokykloje iškilo tokia problema: kas mokiniui svarbiau: įsiminti gramatikos taisykles, visų žodžių rašybą ar turėti po ranka žinyną, žodyną, enciklopediją ir gebėti rasti reikiamą informaciją? ,, Nauja mūsų laikų ,,valiuta” – tai ne gamybinis meistriškumas, o informacija ir mokėjimas kaip reikiant ja pasinaudoti”( 6,p.3). Tai neginčijama –. su tuo sutinka

kiekvienas. Todėl vertinant mokinių kalbos mokėjimą, labai svarbu išsiaiškinti, kaip mokiniai moka

mokytis, kaip jie ugdosi gimtąją kalbą ( kaip to išmoko pradinėse klasėse ir kaip šį sugebėjimą įtvirtins, išplėtos lietuvių kalbos mokytojai). Psichologai, humanistai teigia, kad žmogus turi natūralią vidinę galimybę mokytis. ,,Centrinė mokymosi gija – nuolatinis vidinių galių – visų sugebėjimų, išminties, meilės ir stiprios geros valios išreiškimas ir lavinimas, o ne iinformacijos priėmimas”(6,135). Tai prasmingas mokymasis, kur mokytojo uždavinys yra skatinti ir palengvinti vaiko mokymąsi.

Diplominiame darbe rėmiausi tiek teoretikų, tiek praktikų knygomis ir straipsniais: A. Gučo, ,,Vaiko psichologija”, N. L. Gage, D. C. Berliner ,,Pedagogine psichologija”, E. Jensen ,,Tobulas mokymas”, V. Černiaus ,,Mokytojo pagalbininkas”, G. Butkienės, A. Kepalaitės ,,Mokymasis ir asmenybės brendimas”, R. Žukauskienės ,,Raidos psichologija”, V. Lepeškienės ,,Humanistinis ugdymas mokykloje”, G.D.Myers ,,Psichologija”, Tepperwein A. ,,Menas mokytis nepavargstant”, Vaitkevičiaus J. ,,Jono Laužiko gyvenimas, veikla ir pedagoginės idėjos”,V. Rajecko ,,Mokymo organizavimas”, L.Jovaišos, J.Vaitkevičiaus ,,Pedagogikos pagrindai.T.2 Didaktika”, A.Šoblinsko ,,Lietuvių kalbos didaktika”, ,,Mokymo tobulinimas pradinėse klasėse”, sudaryta Gylienės M., Laužiko J.,L. Jovaišos ,,Pedagogikos terminai”, Plentaitės V., Marcelionienės E. ,,Lietuvių kalba pradžios mokykloje”, Kazanskio N., Nazarovos T.,,Didaktika. Pradinės klasės”, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiomis programomis, Pradinės mokyklos programomis, Universaliosiomis ugdymo programomis, Bendrojo išsilavinimo standartais.I-X kl. ir E. Marcelionienės, V. Plentaitės straipsniais.

I. PSICHINIŲ PROCESŲ KITIMAS VAIKUI MOKANTIS

Moksleivio mokymo proceso sėkmei labai svarbu mokinio raidos pažinimas. Joks dėstymas negali apseiti be amžiaus tarpsnių ir pedagoginės psihologijos. Mokant lietuvių kalbos, taip pat svarbu žinoti, kokie mokinio sąmonėje vyksta pažinimo procesai. Tai padeda rasti optimalius mokymo būdus, apibendrinti kalbinę mokinių patirtį, lengviau pavyksta suformuoti gramatines sąvokas, atskleisti psicholingvistinės veiklos ypatumus, dėl kurių daromos rašybos, skyrybos bei stiliaus kklaidos(27, p.9). Dar Vygotskis atkreipė dėmesį į socialinės bendruomenės svarbą pažinimo raidai. Piaget, Brunerio ir Vygotskio teorijos reikšmingos mokymui. Jos parodo, kaip yra svarbu suprasti vaikų mąstymą, mokant mažuosius naudoti medžiaginius dalykus, laikytis mokymosi nuoseklumo. Be to, jos padeda mums suprasti, kaip reikia pateikti naują medžiagą ir kaip nustatyti mokymosi tempą. Jos iškelia mintį apie socialinį išmokimo aspektą, turintį įtakos tiek pažinimo, tiek emociniams procesams(4,p.136).

Pažinimas apima visas psichinės veiklos rūšis, susijusias su mąstymu, žinojimu ir atmintimi. Raidos psichologus ypač domina šie klausimai: kada ir kaip vaikas pradeda suvokti dalykus iš kito žmogaus pozicijų? kada pradeda logiškai samprotauti? kada pradeda simboliškai mąstyti? taigi, kaip lavėja vaiko protas?(15,p.80).

Augantis vaikas pradeda mokytis nuo pat gimimo, susidarydamas sąlyginių kompleksų ir įgūdžių, padedančių jam geriau orientuotis aplinkoje ir prie jos prisitaikyti. Iš pradžių jis mokosi sekdamas ir mėgdžiodamas matomus suaugusių veiksmus, vėliau jų parodomas, paaiškinamas. Mokymasis darosi vis sąmoningesnis ir kūrybiškesnis, sakysim, jo žaidimai. Po 6-7 metų, vaikui pradėjus lankyti mokyklą, ankstyvesnes formas papildo naujos. Parengti vaiką produktyviai veiklai yra atskiras mokymo periodas. Mokymas yra planingas, organizuotas, privalomas, suaugusieji (mokytojai ) nurodo vaikui darbo uždavinius, nustato jų atlikimo terminus. Tuo mokymas nutolsta nuo žaidimo ir

artėja prie darbo. Suprantama, tokiai veiklai vaikas turi būti

fiziškai ir psichiškai pasirengęs, aiškina A. Gučas knygoje ,, Vaiko psichologija”(5,p.132).

. 4

Pirmiausia vaikas turės nustatytomis valandomis keltis ir eiti į mokyklą, atlikti mokytojų skirtas užduotis, neatsitraukdamas nuo jų po 40 – 45 minutes. Taigi reikės fizinio patvarumo ir dėmesingumo. Be to, jis turės mokytis savo vienmečių grupėje (klasėje). Kad darbas būtų įmanomas ir sėkmingas, turės paklusti būtinai tvarkai, pripažinti teisėtą mokytojo autoritetą, pripažinti, kad ir kitų grupės narių darbas yra prasmingas, ir rasti bendravimo būdus su visa grupe. Mokantis reikės ssusikaupus mąstyti, daug ką įsiminti ir prisiminti.

Vaikas ateina į mokyklą turėdamas nusistatymą atlikti reikšmingą vaidmenį socialinėje aplinkoje, kaip tai daro ir kiti, vyresni vaikai. Pagrindinis jo motyvas – pats mokymosi procesas, pažinimo interesas, intelektinis aktyvumas, nauji įgūdžiai ir žinios. Šiems jo norams išsipildyti padeda mokytojas.

Pradėjus lankyti mokyklą, tie motyvai skatina vaiką gerai, sąžiningai mokytis. Pirmoje ir antroje klasėje teigiamas požiūris į mokymąsi išlieka, jis net padidėja. Noras bendrauti toks reikšmingas, kad iš dalies net sąlygoja vaiko norą mokytis. Per ppirmuosius dvejus metus vaikui įdomu viskas, ką mokytojas liepia veikti, kas atrodo esant rimta ir turi visuomeninės reikšmės.

Mokykloje vaikas pirmiausia išmoksta skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Tų dalykų jis pradedamas mokyti šeimoje ir vaikų darželyje, bet mokykloje vaiko pareiga susidaryti skaitymo, rrašymo ir skaičiavimo įgūdžius.

Skaitymas ir rašymas susijęs su rašto ženklų (raidžių) suvokimu ir jų išreiškimu judesiais. Raidės yra ženklai, arba simboliai, išreiškiantys kalbos garsus ir žodžius. Anot R. Zazo, rašto kalba, kurios turi vaikas išmokti, yra naujas funkcinis kalbos lygis ir yra antro laipsnio simbolizacija(5,p.133). Garsinė kalba yra pirmo laipsnio simbolizacija, nes žodis simbolizuoja daiktą, o šnekamoji kalba simbolizuoja šnekamąją kalbą. Suvokdamas rašto simbolius, vaikas turi suvokti ir jais išreikštų minčių bei jausmų turinį ir tarti garsai. Galima sakyti , kad skaitymas yra rašto simbolių

sąlygojamas kalbėjimas.

Labai pasikeitusi socialinė ir kultūrinė aplinka dabar visai natūraliai skatina vaiką pažinti

raides, jas įsidėmėti. Paplitusi spauda, televizija, skelbimai gatvėse ir parduotuvių užrašai sudaro progas susidurti su spausdintiniais tekstais, jis pradeda mokytis skaityti iir rašyti žaisdamas, tėvų pamokomas ir parodomas. Skaitymas eina kartu su rašymu.

Iki penkerių šešerių metų sugebėjimas rašyti priklauso nuo motorinio išlavėjimo (galėjimo atlikti judesius ir juos koordinuoti).

Pradėjus lankyti mokyklą, sugebėjimas rašyti tebėra susijęs su motoriniu išlavėjimu ir valingumu. Kad vaikas galėtų atlikti smulkaus rašymo judesius, reikia sutelkti dėmesį ir valią. Pirmaisiais mokyklos lankymo metais yra aiški koreliacija tarp vaiko mokslumo ir jo fizinės raidos. Tai buvo seniai nustatyta. Dalies vaikų motorinių sugebėjimų lavėjimo tempas yra lėtesnis, negu turėtų bbūti jų amžiuje. Sulaukę 7 metų ir patekę į mokyklą, iš pirmų dienų atsiduria nepalankiose jų psichinei raidai sąlygose: programos visiems vaikams yra vienodos, į priekį einama greitai, o fizinės jėgos ne visų vienodos. Todėl dalis vaikų pradeda atsilikti.

1.1 Vaiko suvokimo procesų ir mąstymo kitimas

Pradedančio lankyti mokyklą vaiko suvokimas pakankamai išlavėjęs. Vaikas neblogai skiria įvairias formas, spalvas, kalbos garsus. Tačiau I – II klasių mokinių suvokimas yra netikslus, paviršutiniškas. Jis nepajėgia suvokti esmės: žiūrėdamas į objektus, daugiau pastebi atsitiktinius požymius. Jis dar nemoka sistemingai analizuoti daiktų suvokiamų savybių. Būdinga šio amžiaus vaikų suvokimo savybė – glaudus jo ryšys su vaiko atliekamais veiksmais. Pradinukui suvokti daiktą vadinas jį paliesti, paimti į rankas, ką nors su juo daryti, kažką pakeisti. I – II klasių mokinių būdinga savybė – suvokimo emocionalumas. Visa kas gyva, ryšku, suvokiama gyviau, aiškiau.

Mokymosi procese vaiko suvokimas persitvarko. Mokytojas, mo.kydamas vaikus stebėti kuriuos nors objektus, išskirti esminius jų požymius ir atskirti nuo antraeilių, moko vaikus suvokiamų daiktų analizės, suvokimo planingumo ir sistemingumo(25, p.24).

Pradinuko pažintinėje raidoje ypač svarbus vaidmuo tenka mąstymui. Jaunesniojo mokinio, ypač pirmaklasio, mąstymas dar konkretus. Jis remiasi suvokiniais ir vaizdiniais. Vaikai dar nemoka lyginti, apibendrinti. Lygindami objektus, vaikai lengviau randa skirtumus negu panašumus.

V. Davydovo tyrimai rodo, kad, nnuosekliai ir sistemingai formuojant mokinių logines operacijas, jaunesniajame mokykliniame amžiuje jau gali pradėti formuotis teorinis mąstymas(25, p.26).

Mokymasis skaityti ir rašyti pertvarko vaiko suvokimo procesus ir mąstymą. Kad galėtų rašydamas tiksliai suvokti ar atkurti raides arba žodžius, vaikas pirma turi gerai įsižiūrėti, stebėti, neklaidžioti po puslapį į atsitiktines vietas. Taigi vaiko suvokimas iš trumpalaikio proceso pereina į atrenkamąjį stebėjimą, kuris įmanomas tik sukoncentravus dėmesį.

1.2 Kalbos lavėjimas ir turtėjimas

Pradėdamas lankyti mokyklą vaikas turi gerai suprasti kasdienę kalbą, taisyklingai tarti garsus ir sudarinėti frazes. Gerai išlavėjusi žodinė kalba yra svarbiausia sėkmingo rašomosios kalbos išmokimo sąlyga. Pradinuko šnekamoji kalba labai skiriasi nuo suaugusiojo kalbos.

Rašymas ir skaitymas yra kalbėjimo procesas. Rašant žodžiais išreikštos mintys paverčiamos raidžių ženklais, o skaitant, atvirkščiai – raštu užfiksuotos mintys paverčiamos garsine kalba. Įgudęs skaitytojas gali skaityti ir garsiai, ir tyliai, neištardamas žodžių, kartodamas juos mintyse. Iš čia matyti, kad kalbą galima skirti į išorinę – tariamą balsu, ir vidinę – balsu neišreiškiamą, bet vartojamą mintyse arba išreiškiamą raštu. Vidinė kalba atsiranda su vaiko mokymusi skaityti ir rašyti(5,p.138).

Vaiko kalba iš išorinių formų, kurios būdingos vaikystei, mokykliniame amžiuje pereina į vidinės kalbos etapą. Kitaip tariant, prie išorinės kalbos vartojimo prisideda ir vidinė kalba. Mokantis

rašyti, aktyviai veikia kalbėjimo (garsų tarimo) judesiai. Žodžio tarimas rrašant leidžia vaikui patikslinti žodžio garsų sudėtį, raidžių ir skiemenų tvarką žodyje.Visa tai padeda vaikui tiksliai atkurti žodį raštu. Kai vaikas prastai ir su klaidomis rašo, rašomų žodžių tarimas balsu padeda jam išmokti teisingai

rašyti. Sutvirtėjus rašymo įgūdžiams (trečioje ir vėlesnėse klasėse), išorinė rašomų žodžių artikuliacija turi mažiau reikšmės rašto kontrolei. Dabar svarbus rašymo komponentas yra išoriškai neišreikšta, vidinė artikuliacija(5,p.140).

Sklandaus skaitymo ir rišlaus rašymo įgūdžius vieni vaikai susidaro lengviau, kiti lėčiau ir sunkiau. Iš pradžių būna daug įvairių klaidų. Vienos jų susijusios su klaidinga raidės vaizdo suvokimu, pvz. ,,namo” skaito kaip ,,mano”, ,,mielas” kaip ,,mietas”, ,,nelėk” -,, nebėk” ir panašiai. Antra klaidų rūšis – žodžio formos iškraipymas: ,,maloni” skaito kaip ,,malonu”, ,,malonė”, ,,mes mokomės” – ,,mes mokime” ir t.t. Daug klaidų, kurių dalis yra foneminės kilmės: ,,šeip”vietoj ,,šiaip’’, ,, bėkti” vietoj ,,bėgti”, ,,lygei” vietoj ,,lygiai”, o dalis susijusi su tarme arba šiaip kokiais kalbėjimo įpročiais, pvz., ,, gerūs”, vietoj ,, geri”.

Mokykloje vaiko žodynas praturtėja naujais žodžiais. Pradinėje mokykloje , įsisavinę naujų žodžių, vaikai nors juos per pamokas vartoja, bet ne visiems gali suteikti konkretų turinį. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar vaiko kalba lavėja ir turtėja sparčiau, negu formuojasi kalba reiškiamas naujas mąstymo turinys.

Iš pradžių vaiko šnekamoji kalba (

žodynas ) yra turtingesnė už rašomąją, bet greitai jos proporcijos pasikeičia.

Kad dideliu žodingumu išsiskiria 10,5 metų vaikai, galima aiškinti tuo, kad šiuo metu jie pastebi savo sugebėjimą pasakoti, aprašyti. Ši jų veikla įgyja žaidybinį pobūdį. Vėliau mokykloje vaikas išmoksta tiksliau, logiškiau dėstyti mintis, jo kalboje atsiranda daugiau terminų sąvokoms išreik.šti, jis kritiškiau ir sąmoningiau vertina tariamus žodžius bei sakinius.

Vaiko rašomosios kalbos struktūra greitai atitolsta nuo šnekamosios kalbos struktūros sakinių ( sakinių sudėties, jų žodžių tvarkos) ir frazeologijos (ji perimta iiš vadovėlių, neturi vaiko kalbai būdingo emocionalumo).

Tie kitimai vyksta todėl, kad rašantis vaikas yra drauge ir skaitantis vaikas. Prieš pradėdamas rašyti ilgesnius, jo savarankiškas mintis išreikiančius sakinius, vaikas jau būna skaitęs įvairių knygelių,

girdėjęs kitus skaitant, žiūrėjęs televiziją, girdėjęs radiją, suaugusiųjų pokalbius panašiomis

temomis. Tad šia kalba su jos struktūra ir frazeologija vaikas savo rašomąja kalba ir seka. Tolesnę vaiko kalbos pažangą rodo vis didesnis jo sugebėjimas žodžiais pavaizduoti dalykų padėtį taip, kad ją suprastų ir kiti asmenys – aarba skaitytojai. Tai susiję su loginiu – gramatiniu mąstymu,o tam reikia mokėti gramatines sąvokas ir taisykles.

Minčių įtaigumas priklauso nuo jų loginio nuoseklumo ir reiškimo vaizdingumo. S. Rubinšteino nuomone, mokykliniame amžiuje vaiko kalbos vaizdumas pranyksta, jis liekąs tik kai kurių emocingų aasmenybių ypatumu(5,p.141). Tai tiesa, kad augant emocinis elementas kalboje mažėja, užleisdamas vietą intelektui. Jį iš dalies atitinka ir emocijų išraiškos kontrolė.Tačiau vaiko kalbos vaizdumas anaiptol nepranyksta. Kartu žaisdami ar dirbdami, kalbėdamiesi savo tarpe, mokyklinio amžiaus vaikai kalba vaizdingai. Vaiko kalbėsena su suaugusiais pasikeičia auklėjimo veikiama, – jis pradeda kontroliuoti savo posakius, ypač kalbėdamas su mokytojais. Vaikas kalba, sekdamas vadovėlių kalbos stilių. Reikšmės turi ir tai, kad, mokydamasis rašomosios kalbos mokykloje, daug skaitomų tekstų įsimena ir atpasakodamas juos stereotipiškai kartoja. Tai susiję ir su šio amžiaus vaikų atminties ypatumais – išmokti pažodžiui. Vaiko kalbos vaidingumas nepranyksta, kasdieniniame bendravime jis išlieka, o vėliau, kai jaunystės metais mėginama reikštis žodinėje kūryboje, vaizdingumas reiškiasi subtilesnėmis kalbos priemonėmis.

1.3 Atminties kitimas

Mokymasis suaktyvina ir kitus psichinius procesus, pirmiausia aatmintį, teigia A. Gučas (5,p.141). Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų labiau išlavėjusi vaizdinė negu žodinė loginė

atmintis.Šio amžiaus vaikai geriau įsimena ir tvirčiau išlaiko atmintyje konkrečias žinias, įvykius, amenis, daiktus, faktus negu taisykles, apibrėžimus, aiškinimus.Jaunesnio mokyklinio amžiaus

mokinių atmintis mokymo procese formuojasi dviem kryptimis:1) didėja žodinio loginio ir prasminio įsiminimo vaidmuo; 2) ugdomas vaiko sugebėjimas sąmoningai valdyti savo amintį ir ją reguliuoti (valinga atmintis)(25, p.25).

Pradėjus lankyti mokyklą, vaiko pareiga yra mokytis, o svarbus mokymosi komponentas yra įsiminimas – tiesioginis, nnevalingas ir, svarbiausia, valingas. 5-6 metų vaikas, išgirdęs kelių žodžių sakinį, gali jį įsiminti, gali ir neįsiminti – vaiko žaidimai nuo to iš esmės nenukentės, jis ims žaisti taip, kad nereikėtų kai kurių žodžių. O kai lanko mokyklą, vaikas būtinai turi įsiminti raides ir jų garsinę reikšmę, rašymo judesius, skaičiavimo būdus. Pirmaisiais metais mokykloje jau pradeda rašyti nedidelius diktantus. Vaikai būtinai turi išlaikyti atmintyje, kas mokytojo padiktuota, kad galėtų tiksliai parašyti sakinį. Turi susikaupti ir išklausyti mokytojo diktuojamą sakinį nuo pradžios iki galo. Tai lavina mokinio dėmesį, valingumą, pratina slopinti judesius, kurie gali prasidėti diktuojant, ir atidėti juos iki bus užbaigiamas diktavimas. Kartu lavinama ir atmintis. Vaikas, kuris negali sutelkti dėmesio, ramiai išklausyti mokytojo žodžių, – blogiau parašys diktantą negu dėmesingesnis vaikas, nes mokytojas daug kartų žodžių ar sakinių nekartoja. Psichinė veikla pasidaro dar sudėtingesnė, kai reikia išklausyti arba skaitant suprasti ir atpasakoti tekstą, nes čia reikia suvokti ir išlaikyti prasmės ryšius tarp atskirų minčių.

Mokant sten.giamasi taip išdėstyti, kad naujos žinios ir faktai būtų susieti ir palyginti su tuo, kas vaikams kalbamuoju klausimu jau žinoma. Naujas žinias susiejus su jau žinomomis, įterpus į ankstesniųjų žinių sistemą, jos pasidaro suprantamesnės. Seniau išmoktos ir išlaikytos žinios papildo ir paremia naujas.

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mmokiniai mokosi vadinamuoju mechaniniu būdu: įsimenamąją medžiagą kartoja daug kartų atmintinai, nesistengdamas jos suprasti.Tačiau gerai nesupratus turinio,

sunku įsiminti ( reikia daug kartoti ).

Įsiminimo tvirtumui turi reikšmės ir nusistatymas, kuriam laikui įsimintas dalykas turi būti atmintyje išlaikytas. Mažesni mokiniai dėl patyrimo stokos nepatikrina, kaip tvirtai įsiminė žinias.

Mokantis, pakartotinai skaitant dalyką, gali atrodyti, kad viskas jau žinoma. Bet iš tikrųjų, kaip išmoksta, paaiškėja, kai vaikas mėgina papasakoti pats sau ar kitiems.1.4. Emocijų, jausmų ir valios ypatumai

Pradinukai yra labai emocionalūs. Visa jų pažįstamoji veikla yra emociškai nuspalvinta. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokiniai( ypač I ir II klasių) nemoka valdyti savo jausmų, kontroliuoti jų išorinės raiškos. Vaikai labai nuoširdžiai ir atvirai reiškia skausmą, pyktį, džiaugsmą, baimę. Augant formuojasi sugebėjimas reguliuoti savo jausmus. Mokymasis skatina formuotis jausmus, susijusius su sunkumų nugalėjimu, sėkminga ar nesėkminga veikla, jos rezultatų įvertinimu. Darbo nesėkmės gali sužadinti vaiko priešiškumą, pyktį, pavydą draugams, pelniusiems pagyrimą. Jautrus mokytojo požiūris į vaiką, gera veiklos organizacija, draugiški mokinių tarpusavio santykiai padeda vaikui išgyventi neigiamus išgyvenimus(25, p.34).

Formuojasi ir intelektiniai jausmai, kurius sukelia protinis aktyvumas, pasitenkinimas atlikus užduotį, sužinojus ką nors nauja. Estetinius jausmus pradinukai išgyvena klausydamiesi raiškiai deklamuojamo eilėraščio, skaitomo apsakymo, žiūrėdami kino filmus, spektaklius, klausydamiesi muzikos.

Vaikui mokantis, kartu su pažinimo ir emociniais procesais fformuojasi ir valia. Mokymosi veikla reikalauja iš pradinuko valingo dėmesio, valingo įsiminimo ir atsiminimo, atkaklumo atliekant užduotis. Mokinys turi laikytis tam tikro darbo režimo( 25,p.35).

Pradinukas paprastai didžiuojasi savo nauja – mokinio padėtimi, stengiasi gerai mokytis. Jei mokyklos ir šeimos reikalavimai vieningi, šiame amžiuje sėkmingai ugdomas organizuotumas,

stropumas. Pradinių klasių mokiniai dar nepajėgūs pajungti savo veiklą užsibrėžtam tikslui pasiekti, be

suaugusiųjų kontrolės atlikti darbą iki galo, atkakliai įveikiant sunkumus. Dėl nesėkmės gali prarasti pasitikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis. Pradinukai dar nėra pakankamai savarankiški. Svarbus jų

savarankiškumo ugdymo veiksnys yra nuolatinės pareigos: vaikas turi žinoti, kada ką, ir kaip reikia atlikti pačiam be kitų įsikišimo ir kontrolės.

Pradinių klasių veikla, ypač nepamokinė, dažnai būna impulsyvi, veikiama tuo metu kylančių emocijų ir norų. Tik III – IV klasėje vaikai pradeda sąmoningai reguliuoti savo veiklą(25, p.36).

Anot Robert Havighurst, tarp šešerių ir dvylikos metų vaikai vystosi trimis kryptimis. Viena – tai vaiko išėjimas iš namų į išorinę savo draugų savo draugų grupę; antra – tai besivystančių nervų bei raumenų galių panaudojimas ; trečias – tai vaiko įėjimas į suaugusiųjų sąvokų , logikos, simbolikos ir emocijų pasaulį.

Daugelio vaikų nervinė sistema yra pakankamai išsivysčiusi, ir pirmaisiais mokyklos metais jie gali pradėti mokytis, išmokti skaityti, rašyti ir

skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Prieš šešerius metus vaikų pirštų nervai dar nėra tokie išsivystę, kad galėtų valdyti smulkiąją muskulatūrą ir sugebėtų rašyti, teigia V. Černius (3,p.53 ). Lygiai taip ir skaitymą geriausia pradėti, kai vaikai yra maždaug aštuonerių metų ir jų akies raumenų, nervų ir akies formos padėtis yra tokia, kad jie jau gali sekti raides puslapyje. Vaikai įgyja skaitymo įgūdžius (skaitymo greitį) būdami dvylikos metų. Tačiau skaityto teksto supratimas didėja visą gyvenimą, jei toliau yra lavinamasi. Panašiai būna ir ssu rašymu, ir su skaičiavimu. II. LIETUVIŲ KALBOS UGDYMO SISTEMA PRADINĖJE MOKYKLOJE

E. Marcelionienė Lietuvos Švietimo reformų gairėse rašo, kad žmogaus ugdymo sistemoje pradžios mokykla yra tik viena iš tarpinių grandžių, apimanti, palyginus, neilgą laiko tarpą. Tačiau mokymo sistemoje jai tenka ypatinga vieta – pradžios mokykla yra pirmoji pakopa mokymo institucijų

hierarchijoje, į ją remiasi visos aukštesnės pakopos. Ji akcentuoja, kad vaikų 6 – 10 metai ir

psichinėmis, ir fizinėmis savybėmis priskiriami žmogaus ypač intensyvaus augimo ir vystymosi tarpsniui., todėl vaikai, būdami llabai imlūs, kartu yra labai lengvai pažeidžiami. Pradžios mokyklai

tenka didžiulė atsakomybė už žmogaus fizinės ir dvasinės sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą.Ugdymo turinį iki šiol reglamentavo mokymo dalykai bei jų programos. Svarbiausias ir tradicinis pradžios mokyklos tikslas buvo išmokyti vvaiką skaityti, rašyti ir skaičiuoti, t.y. suteikti jam tam tikrų mokėjimų ir įgūdžių. Paskutinį dešimtmetį mokymas buvo teoretizuotas – išvardintų praktinių mokėjimų buvo siekiama remiantis teorine medžiaga. Buvo pažeistas optimalus teorijos ir praktikos santykis, o svarbiausia, ignoruojamos psichologinės šio amžiaus vaiko ypatybės – sinkretiškas, nesusiskaidantis pasaulio suvokimas ir konkretus mąstymas(13,p.191).

Geras mokytojas ,,įsižiūrės į mokinius, sužinos koks jiems tinkamas mokymosi būdas, koks jų protinis modelis, įeis į jų pasaulį stengdamasis optimizuoti bendravimą ir mokymąsi”(6,p.56).H.Love sako, kad dažniaisiai mokymosi sėkmę lemia vaiko sugebėjimas išmokti. Šis sugebėjimas priklauso nuo individualių pažinimo procesų ir emocijų – valios ypatybių santykio ir nuo to, kokie uždaviniai buvo keliami anksčiau(1,p.198).

Viso bendrojo ugdymo prasmę siejant su vaiko asmenybe, jo poreikius ir gebėjimus, jo ir visuomenės lūkesčius, iškyla ypatinga kkalbinio ugdymo svarba. Visų dalykų mokymas, įvairus lavinimas, ko nors vertinimas ar įprasminimas yra ir kalbos procesas.

Pertvarkant pradžios mokyklą , iš esmės pertvarkomas ir ugdymo turinys. Jame į pirmą vietą iškeliamos žmogiškosios vertybės ir praktiniai gebėjimai bei įgūdžiai, ugdymo turinys orientuotas į vaiką, kaip kūrėją, mąstytoją, žmogų.

Sukuriami nauji vadovėliai( I – II klasei ,,Šaltinėlis” ir III- IV klasei ,,Šaltinis”), kurie vienoje knygoje sujungia ir skaitymo ( literatūros), ir gramatikos ( kalbos ugdymo ) mokymą. Šie vadovėliai visiškai atitinka ,,Bendrosiose pprogramose” akcentuojamą siekimą, kad būtų skatinamas vaiko noras domėtis kalba, poreikis tobulinti savo kalbą. Čia mokinys randa kruopščiai parinktus įvairių autorių literatūrinius kūrinius, kuriuos skaitydamas jaučia skaitymo malonumą, pažinimo džiaugsmą. Meninių kūrinių herojai, jų poelgiai jaudina vaiką, žadina vaizduotę, emocijas, moko įsiklausyti, pačiam kalbėti, stebėti, apibendrinti. Vadovėliai teikia daugybę progų pokalbiams, diskusijoms, monologams.

Kaip ir vadovėliuose, taip ir pratybų sąsiuviniuose daug užduočių, kur mokiniai mokosi raštingumo: taisyklingai, tiksliai reikšti mintis, jausmus. Daug loginių, nuoseklaus minčių dėstymo, rašybos, bei skyrybos mokymo pratybų.

Mokėti taisyklingai parašyti žodį, padėti kablelį – maža, nes tai tik formalioji, išorinė ( nors ir labai svarbi ) gimtosios kalbos mokėjimo pusė, teigia V. Plentaitė(17,p.199 ). Yra ir vidinė – tai kalbos

turinys, kurį mes suprantame kaip savąjį ,,aš”, kaip gebėjimą kalbą ugdyti vien per rišliosios kalbos

pamokas. Taip dirbant sugaištama daug laiko, o rezultatai menki.

Kalbos sandaros žinios bei vartosenos ypatumai numatomi pateikti koncentrais. Kiekvienoje

klasėje mokiniai mokysis suprasti ir kurti tekstą, kurį sudaro įvairūs lygmenys (fonetinis, gramatinis, leksinis). Kiekvienas lygmuo turi savo vienetus ir savo vidinius ryšius ir gali būti nepriklausomai vienas nuo kito aprašytas, tačiau joks lygmuo negali pats vienas sudaryti prasmės.Tas ar kitas turėtų remtis kalbine patirtimi. Formalusis gramatinis kalbos pažinimas neatskleidžia, ką kalba reiškia, kodėl ir kur jji prasminga.

Pavyzdžiui, mokydami žodžio sudėties ir darybos, galime pasitenkinti vien formaliuoju mokymu t.y. išmokyti reikšmingų žodžio dalių apibrėžimų, suskirstyti žodį reikšminėmis žodžio dalimis, taisyklingai vartoti priešdėlius, priesagas ir panašiai. Tačiau žodis, jo vediniai jų paplitimas Lietuvoje yra mūsų kultūros reiškinys, todėl dažnai žodžio darybos ir sudėties aiškinimas neįmanomas be kultūrinio konteksto.

Ir V. Plentaitė pritaria, kad kalbos mokymasis turėtų būti siejamas su žmogaus raidos psichologija, t.y. su fiziniu, pažintiniu (kognityviu ) ir psichosocialiniu vystymusi. Ypač mums rūpi protiniai procesai žinioms, kalbiniam patyrimui įsigyti (suvokimas, dėmesys, vaizduotė,atmintis, mąstymas ir, žinoma, kalbinė veikla ); asmenybės, emocijų ir ryšių su kitais žmonėmis vystymasis. Žodžiu, labai svarbu žmogaus kaip asmenybės, brendimo ir mokymosi sąveika. Daug psichologų pritaria minčiai, kad spontaniškas žmogaus vystymasis vyksta kartu ir vienas kitą veikia. Gimtosios kalbos mokymosi uždavinys – gebėti prisitaikyti prie vaiko raidos lygio ir drauge sudaryti sąlygas

vaikų smalsumui , žinių troškimui patenkinti, stimuliuoti kalbinę veiklą. Šteinerio mokyklos atstovų nuomone, pavyzdžiui 10-11 metų vaikas suvokia savo aplinkos erdvės ir laiko santykius; pasakodamas tekstą stengiasi pažodžiui atkartoti kitų mintis (vietoj ankstesnio laisvojo pasakojimo). Todėl susidaro palankios sąlygos suprasti tiesiogines ir perkeltines žodžių reikšmes, suvokti jų skirtumus. Šiame amžiaus tarpsnyje išryškėja, sustiprėja vaiko emocijos, kurios skatina reikšti savo nuomonę, savas

mintis aatskirti nuo kitų.

Kalbėdamos apie naująją lietuvių kalbos sistemą pradžios mokykloje V. Plentaitė ir E. Marcelionienė (14,p.27) pabrėžia interpretacinės pedagogikos svarbą. Kaip suprasti interpretacinę

pedagogiką? Jų manymu, šioje bendruomenėje labiausiai keičiasi pats mokytojas: iš uolaus instrukcijų vykdytojo jis tampa savarankiška kūrybiška asmenybe, gebančia savaip prasmingai naudotis įvairiais ugdymo turinio šaltiniais, kultūros tradicijomis, gyvenimo patirtimi, mokančia konstruktyviai bendrauti su vaikais ir tėvais. Ši samprata paremta humanistinės psichologijos ir pedagogikos idėjomis: svarbu ,,suprasti, kas yra žmogus, kaip jis auga, bręsta, kaip galima paveikti jo psichologinį brendimą, kaip mokymasis veikia žmogaus augimą, dvasinį tobulėjimą ir kt.” Kaip teigia C. Rogersas, kiekvienas vaikas mokytojui yra unikalus, nepakartojimas ir vertintinas. Vaiko asmenybės brendimui daug svarbesnis mokymosi procesas negu rezultatas: ,,Kintantis procesas, o ne statiškos žinios yra vienintelis prasmingas švietimo tikslas šiuolaikiniame pasaulyje”(10,p.15). Humanistinėje mokykloje vaikas ugdomas nedirektyviai, o sudaromos sąlygos jam išmokti.

Naujoji kalbos ugdymo sistema sąlygoja abipusį – vaiko ir mokytojo – bendravimą. Mokiniai ne tik analizuoja tai, ką išmoko iš vadovėlio, išgirdo iš mokytojo, bet ir dalijasi savo mintimis, požiūriais, jausmais, t.y. interpretuoja. Mokytojas domisi ir išklauso, kas rūpi mokiniams, kas jiems svarbu, kuo jie gyvena. Tik tokioje bendruomenėje vaikas jaučiasi suprastas ir saugus.

Lietuvių kalbos standartuose pradinės pakopos turinys sąlygiškai suskirstytas į keletą sričių

( mokymo procese jos neskaidomos ):

kalba kaip socialinis reiškinys;

lingvistikos pradmenys;

komunikacinė veikla:

kalbėjimas ir klausymas,

skaitymas,

rašymas;

teksto suvokimas ir kūrimas;

tautosaka ir literatūra kaip meninė kūryba:

grožinio teksto suvokimas ir analizė;

literatūrologijos pradmenys.

Lietuvių kalbos standartai sudaryti atskiroms mokymosi pakopoms. I– IV klasės priskiriamos I- ai pakopai. Pirmos pakopos standartai pateikiami dviem lygmenimis: minimaliuoju ir pagrindiniu.

Tie mokiniai, kurie dėl įvairių priežasčių šiame amžiaus tarpsnyje negali pasiekti pagrindinio lygmens reikalavimų, gali laikinai siekti minimalaus gebėjimų ir mokėjimų lygm.ens. Mokinys, nepasiekęs minimaliojo lygmens, nnegali tęsti mokslo antroje mokyklos pakopoje. Visi kiti mokiniai siekia pagrindinio lygmens reikalavimų, kurie yra būtini šios pakopos kalbiniam ir literatūriniam raštingumui.

Pradinės mokyklos standartuose nėra aukštesniojo lygmens – nenurodomi gabiųjų mokinių pasiekimai. Be to, išsilavinimo standartai orientuoti į ugdymo ir ugdymosi procesą, o ne galutinį rezultatą. Todėl vargu ar įmanoma sudaryti konkrečias vertinimo normas, turbūt tikslingiau kalbėti apie vertinimo kriterijus, kurie padėtų įvertinti ne tik dalyko žinias, bet ir individualius pasiekimus bei laimėjimus, nes, kaip sakė J. Piaget, kiekvieno vaiko rraidos sparta, pasiektas lygmuo yra individualus. Psichologų teigimu, ,,vaiko raidos negalima ,,pastūmėti” į priekį. Protinėms struktūroms bręsti yra tam tikri optimaliausi periodai, kurių negalima šturmuoti”(30,p.238).

16 2.1. Kalbos sandaros suvokimas

Į kalbos ugdymo sistemą I – IV klasėse galima žiūrėti įvairiai: analizę ppradėti nuo garso, toliau nagrinėti žodį, sakinį, tekstą. Tačiau visi žinome, kad garsas įgauna reikšmę tik žodyje, žodis – sakinyje, o sakinio prasmės atspalviai atsiskleidžia tekste. Natūrali kalbos ( kalbėjimo, rašymo ) būsena – tekstas ( monologas, dialogas, polilogas ). Todėl kalbos sistemą galimą suvokti bei aptarti

tokia kryptimi:

tekstas – sakinys – žodis – garsas

Ši sistema susijusi su aktyviaisiais kalbos ugdymo būdais, praktiniu kalbos vartojimu. Tačiau taisyklingiems kalbos vartojimo įgūdžiams susidaryti būtinos ir gramatikos žinios. Pradžios mokykloje mokiniai gauna šiuos kalbotyros pradmenis(29,p.20-25):

– supranta, kad gramatika padeda taisyklingai reikšti mintis ir jausmus žodžiu bei raštu;

– pradeda suvokti lietuvių kalbos savitumą: supranta, kad lietuvių tautosakoje, grožinėje literatūroje vartojama daug veiksmažodžių, kad praeityje vykusiam veiksmui reikšti turi du veiksmažodžių laikus – būtąjį kartinį ir būtąjį ddažninį;

– suvokia kalbos vartojimo būdų įvairumą, gali paaiškinti, kodėl apie tą patį kalbama ir rašoma skirtingai ( kada – aiškiai, tiksliai ir kada – pašmaikštaujant, prikuriant..);

– elementariai suvokia kalbos sandarą: žino, kad tekstas sudarytas iš sakinių, sakinys iš žodžių, žodis – iš garsų, raidžių;

– susipažįsta su teksto tipais ( pasakojimu ir aprašymu ), jų sandara, moka juos kurti;

– supranta žodžių ryšius sakinyje, geba kelti klausimus sakinio žodžiams, žino pagrindines sakinio dalis – veiksnį ir tarinį;

– moka žodį suskirstyti skiemenimis ir jo reikšminėmis dalimis; atpažįsta kalbos ddalis: veiksmažodį, daiktavardį, būdvardį, būdo prieveiksmį,- ir mokosi jas taisyklingai vartoti; pratinasi iš kelių sinonimų atrinkti tinkamiausią; atpažįsta skaitomame tekste perkeltine

– reikšme pavartotus žodžius;

– žino lietuvių kalbos garsus: balsius, priebalsius, dvigarsius, o svarbiausia – kalbėdami kiek galima taisyklingiau taria visus lietuvių kalbos garsus, stengiasi taisyklingai kirčiuoti dažniau vartojamus žodžius, savo krašto vietovardžius, artimųjų vardus;

– elementariai suvokia, kad kalba keičiasi, kad ji patiria kitų kalbų įtaką, žino pačius ryškiausius jos istorijos faktus ( spaudos draudimas, rusinimas, lenkinimas, kalba tremtyje

ir išeivijoje ), žymiausius lietuvių kalbininkus ( J. Jablonskį, K. Būgą ).

Labai svarbu, kad mokiniai, gaudami kalbotyros pradmenis, išmoktų analizuoti, sintetinti ir

apibendrinti kalbos reiškinius, t.y. mokėtų skirstyti į smulkesnius vienetus tekstą, sakinį, žodį; mokėtų sudaryti iš garsų žodį, iš žodžių – sakinį, iš sakinių – tekstą; paaiškintų kai kurių žodžių kilmę, darybą, suprastų, kad priesagos ir priešdėliai keičia žodžio reikšmę, mokėtų vienos rūšies daiktus pavadinti apibendrinamuoju žodžiu ( stalas, kėdė, lova, spinta – baldai ), gebėtų teiginį pagrįsti pavyzdžiu ( kaip antai, daiktavardis reiškia daikto vardą: suolas, lenta, langas.).

Teksto samprata apima daugybę sudėtinių elementų: teksto temą ir pagrindinę mintį, teksto tipus (pasakojimą, aprašymą, samprotavimą), teksto sandarą; tekstas gali būti produkuotas ir reprodukuotas, meninis, mokslinis, publicistinis ir t.t.

Teksto mokymas pradedamas nuo ppirmųjų vaiko dienų mokykloje: pirmokas pasakoja apie save, kuria pasakojimus pagal paveikslėlių serijas, mokslo metų pabaigoje mėgina kolektyviai rašyti pirmuosius rašinėlius.

II klasėje pateikiama elementari pasakojimo teorija (kas yra pasakojimas, kokia jo sandara), mokomasi kurti įvairius pasakojimus (skyrius ,,Visi visada ką nors veikia. O aš?”). III klasėje ne tik toliau mokomasi pasakoti apie save, bet ir išsiaiškinama, kuo pasakojimas skiriasi nuo dialogo, kodėl, kada ir kaip pasakojama (poskyris ,,pasakoju apie save”). Mokiniai skaito rašytojų autobiografijų, dienoraščių ištraukas, mokosi kurti knygą apie save piešiniais ar žodžiais. Trečiokai mokosi skirti pramanytą pasakojimą nuo tikrų įvykių pasakojimo, prakalbin.ti daiktus. Antrajame pusmetyje,

skaitydami skyrių ,,Mokausi suprasti ir kurti pasakojimą”, praplečia supratimą apie šį teksto tipą, jo sandarą, sužino, kokie įvairūs gali būti pasakotojai. Greta meninio stiliais atsiranda dalykinio ( mokslinio ) stiliaus pasakojimų. Stiliaus aspektu pasakojimai dar labiau diferencijuojami IV klasėje ( poskyris ,,Tikslus žodis – aiški mintis”). Šioje klasėje mokoma į pasakojimą tikslingai įterpti aprašymą ar jo elementų.

Mokyti apibūdinti daiktą, gyvūną pradedama I klasėje. II klasėje mokiniai skaito

pirmuosius aprašymų, įterptų į pasakojimą, pavyzdžius, patys praktiškai mokosi kurti aprašymą ( skyrius ,,Man mieli daiktai”) trečiokai sužino, kas yra aprašymas, kokia jo sandara, kokie skirtingi gali

būti aprašymai (poskyris ,,Kiekvienas vis kitoks”). Ketvirtokai, analizuodami ggrožinius kūrinius ar jų ištraukas, kuriuose yra aprašymų, stengiasi suvokti aprašymų reikšmę pasakojimų vaizdumui.

Su samprotavimo teorija pradinukai nesupažindinami, tačiau jiems nuolat keliamas klausimas kodėl? Ir mokoma į jį atsakyti. I – II klasėje šiems atsakymams pakanka 1 – 2 sakinių, III – IV klasėje mokiniams ką nors įrodant tenka ieškoti argumentų skaitytame tekste, gyvenimiškoje patirtyje( 22,p.12).

Teksto mokymas neįmanomas be stiliaus mokymo: kiekvienas tekstas priklauso kuriam nors stiliui. Pradinukai nemokomi stilistikos, bet jie skaito įvairių stilių tekstus, juos analizuoja, suvokia pagrindinius jų skirtumus, paskirtį. Ypač tam tinka gyvūnų aprašymai ir tekstai istorinėmis temomis, pavyzdžiui, lyginami meninis ir mokslinis paukščio aprašymas, Vytauto Bubnio romano ištraukos vaizdai su Adolfo Šapokos Lietuvos istorijos fragmentu.

Nuo lengvesnio prie sunkesnio einama supažindinant pradinukus su teksto požymiais: pavadinimu, tema, pagrindine mintimi. Pirmokai ir antrokai aptaria, apie ką kūrinyje kalbama, mokosi sugalvoti pasakojimo pavadinimą, trečiokai susipažįsta su sąvokomis tema, pagrindinė mintis, mokosi jas suprasti ir nusakyti bei patys pratinasi taip kalbėti ir rašyti, kad skaitytojui būtų aišku, ką jie svarbaus nori pasakyti.

Teksto mokymas naujojoje kalbos ugdymo sistemoje neišskirtas į atskirą skyrių, o

integruotas į literatūros lavinimą – visi skaitomi kūriniai pasitarnauja ir teksto mokymui.

Kad tekstas sudarytas iš sakinių, mato, girdi ir suvokia jau pirmokai. Jie mokosi taisyklingai intonuoti sakinį

( pagal mokytojos pavyzdį ), jį parašę dėti tašką. Ir pirmokai, ir antrokai, vadovaudamiesi savo kalbine nuojauta, mėgdžiodami mokytoją, draugus, skaitytus autorius, sudarinėja įvairiausius sakinius ( teigia, klausia, stebisi.), tačiau su sakinio teorija dar nesusipažįsta. Tik III klasėje pradedamas elementarus sintaksės kursas ( skyrius ,,Mano mintys ir jausmai”). Mokiniai

sužino, kad mintis ir jausmus reiškiame sakiniais, mokosi surasti sakinio reikšmę tekste, intonuoti atsižvelgiant į skyrybos ženklus.

Sakinio dalies, veiksnio ir tarinio sąvokos pradinukams bus sunkiau suprantamos, jeigu jos tik išmoktos remiantis aapibrėžimu. E. Marcelionienės ir V. Plentaitės manymu, labai svarbu mokiniui pirmiausia suvokti, kas sakinyje veikia, t.y. sakinio veikėją, ir ką veikia tas veikėjas.

Todėl III klasėje atsisakyta veiksnio ir tarinio sąvokų, o analizuojami skaitomų tekstų sakiniai, ieškoma jų veikėjų, keliamas klausimas ką veikia veikėjas? Pasitelkdami klausimus, trečiokai mokosi išplėsti sakinius, lygindami trumpus ir ilgus sakinius suvokia, kad ilgesnis sakinys aiškesnis, nes juo pasakoma daugiau informacijos. Ketvirtoje klasėje jau susipažįstama su veiksniu, tariniu, pagrindinėmis ir antrininkėmis bei vienarūšėmis sakinio dalimis (skyrius ,,Klausau, kkalbu, skaitau, rašau”).

Mokiniai pratinami dėti įvairius skyrybos ženklus, ypač daug kartų kartojama vienarūšių sakinio dalių skyryba. Tačiau iš pradinukų dar nereikalaujama mokėti skirti vienarūšes sakinio dalis su joms priklausančiais žodžiais – pasitenkinama pačiais paprasčiausiais atvejais, pavyzd.žiui: knygoje gyveno pamotė, našlaitė, sslibinas.

Tik sakinyje ir tekste atsiskleidžia tikroji žodžio reikšmė, todėl pradinukui su kalbos dalimis – veiksmažodžiu, daiktavardžiu, būdvardžiu – susipažįsta skaitydami ir analizuodami tikslingai parinktus tekstus. Pirmokai mokosi taisyklingai ištarti ir perskaityti žodį, aiškinasi žodžio reikšmę, kaupia žodžius (pavyzdžiui, įvairiausių būstų pavadinimus), bando atspėti, kodėl vadinamas vienas ar

kitas daiktas. Antroje klasėje pradedami labai svarbūs parengiamieji darbai kalbos dalims suvokti.

Skaitydami atitinkamai parinktus tekstus, mokiniai pratinasi skirti veiksmo žodžius (skyrius ,,Visi visada ką nors veikia. O aš?”), daiktų ir požymių pavadinimus (skyrius,,Man mieli daiktai”). Parengiamasis etapas gana ilgas, nes antrokui reikia suvokti ne tik konkrečių daiktų pavadinimus, bet ir tų objektų, kurių jis niekada iki šiol nevadino daiktais (vaikas, žirgas, augalas, ugnis.), reikia suprasti ir skirti veiksmo laiką (dabartis, praeitis, ateitis), mmokytis pastebėti ir apibūdinti daiktų

požymius, kelti daugybę klausimų: ką veikia? ką veikė? ką veiks? kas? ko? ką?..koks? kokia?

Jeigu mokinys skiria žodžių reikšmes, III klasėje jis nesunkiai supras, kas yra

veiksmažodis, daiktavardis, būdvardis. Čia vėl labai svarbus tekstas: veiksmažodžiui – pasakojimas, daiktavardžius – ne tik pasakojimas, bet ir aprašymas, būdvardžiui – aprašymas. Todėl veiksmažodžio mokoma skyriuje ,,Mokausi suprasti ir kurti pasakojimą”, o daiktavardžio ir būdvardžio – ,,Aš ir daiktų pasaulis”(22, p.14).

Ketvirtoje klasėje mokiniai susipažįsta su veiksmažodžio asmenimis ir bendratimi bei ddaiktavardžių ir būdvardžių linksniais.

Kalbos dalies supratimas pateikiamas tik tada, kai trečiokai yra susipažinę su veiksmažodžiu, daiktavardžiu, būdvardžiu – tai lyg apibendrinimas: kalboje yra daugybė veiksmažodžių, daiktavardžių, būdvardžių.,daiktavardžiai (būdvardžiai, veiksmažodžiai.) sudaro tik jos (kalbos) dalį.

Mokantis kalbos dalių, kartu mokomasi ir morfologiniu principu pagrįstos žodžių rašybos.

Pradinukai susipažįsta su giminiškais žodžiais, reikšminėmis žodžio dalimis bei kai kuriais žodžių darybos būdais. Ir vėl remiamasi tekstu, ieškoma prasmės: štai giminiškų žodžių sąvoka lyginama su žmonių giminės sąvoka ir išryškinami jų skirtumai (III klasės vadovėlio skyrius ,,Žodžiai kalba”). Supažindinant su priesaga, priešdėliu ypač kreipiamas dėmesys į pasikeitusią žodžio reikšmę ir mokoma žodį taisyklingai vartoti (pavyzdžiui, parvažiuoti, atvažiuoti.). Pradinukai aptaria ir žodžio reikšmės atspalvius, kuriuos jam suteikia priesagos, priešdėliai (vaikelis, vaikėzas, vaikiūkštis; paeiti,

praeiti.). Aptariant liaudies dainose, pasakose vartojamus žodžius su mažybinėmis – maloninėmis

priesagomis, atskleidžiamas lietuvių kalbos savitumas, grožis, skambumas, kartu mokiniams perteikiama ir lietuvių tautos kultūrinė patirtis, tradicijos.

Trečioje klasėje neapseita be sudurtinių žodžių: aiškinamasi jų daryba, reikšmė, mokomasi rašyti ir vartoti.

Labai reikšmingu laikomas ir stilistinis žodžių vartojimas: aptariami sinonimai, antonimai,

perkeltinės reikšmės žodžiai, palyginimai.

Fonetinė žodžio analizė deda pamatus taisyklingos rašybos mokymui, todėl ji taip svarbi visose

pradžios mokyklos klasėse. Pirmokai mokomi įsiklausyti į juos supančius garsus, iš jų įvairovės išskirti kalbos garsus. Pirmoje klasėje, aatsisakius fonetikos teorijos, daug laiko skiriama taisyklingam lietuvių kalbos tarimui. Garsai analizuojami kalbos sraute, žodžiuose: mokoma juos išgirsti ir ištarti, ypač ilguosius ir trumpuosius, dvibalsius ie, uo. Antroje klasėje tęsiama garsinė žodžių analizė ir tik pavasarį pradedamas elementarus fonetikos kursas: mokiniai supažindinami su balsiais, priebalsiais, dvibalsiais (skyriai ,,Aš mokausi klausytis”, ,,Paprasti ir nepaprasti nuotykiai”).

Mokant fonetikos nesitenkinama formalia garsų analize, o remiamasi tekstu ir stengiamasi atskleisti mokiniu.i, ką suteikia kalbai balsių ar priebalsių gausumas, pasikartojimai.

Trečioje klasėje aptariami minkštai ir kietai tariami priebalsiai, susipažįstama su minkštumo ženklu ( straipsneliai ,,Nukas ir Niukas”, ,,Paslaptingoji raidė”) bei mišriaisiais dvigarsiais (,,Neišskiriami garsai – neišskiriamos raidės”). Ketvirtokai po tekstu nuolat randa užduočių, skirtų garsų analizei, taisyklingam jų tarimui. Fonetikos mokymas čia siejamas ir su poezijos analize – juk garsų sąskambiai yra rimo ir ritmo pagrindas.2.2. Komunikacinė veikla

Viena iš svarbiausių kalbos funkcijų – komunikacinė arba bendravimo. Ji apima kalbėjimą,

klausymą, skaitymą rašymą, kitaip sakant bendraujame ir žodžiu, ir raštu. Suvokiant rašytinės kalbos

svarbą bendravimui, daug tikslingesnis tampa ir žodžių vartojimo, kaitymo, jų rašybos, sakinio sudarymo, skyrybos mokymas – visas kalbos ugdymas įgauna gilesnę prasmę(22, p.16).2.2.1. Kalbėjimas ir klausymas

Kalbėjimas, klausymas – tai gebėjimas komunikuoti su savo bendraamžiais ir kitais žmonėmis, t.y. gebėjimas suprasti jų kalbą ir ppačiam kalbėti taip, kad būtum suprastas.

Daug Lietuvos pirmokų ateina į mokyklą kalbėdami savo gimtąja tarme, dalis – nemokėdami lietuvių kalbos ar kalbėdami labai prasta kalba. Mokykloje siekiama išlaikyti gimtąją tarmę, o kartu mokytis bendrinės kalbos, taisyti tarties ir kitas klaidas. O neretai – išmokyti lietuviškai kalbėti. Tarmės leksiką, sakinių konstrukcijas, kalbėjimo intonacijas vaikas intuityviai perima iš žmonių, su kuriais jis bendrauja ( tėvų, kaimynų.) ir pakankamai tiksliai tai reiškia savo kalboje. Labai svarbu, kad jis norėtų perimti kuo daugiau savo tarmės turtų. Mokiniai, remdamiesi kalbiniu tarmės patyrimu, mokosi bendrinės kalbos. Vadovėliuose tarmiškų tekstų nedaug ( jų pateikta tik III ir IV klasėje ), tačiau tarmiškų žodžių, posakių esama ne viename tekste. Jie paprastai aiškinami žodyno puslapiuose. Autorės mano, kad mokinių tarmės kalba skambės tarmiškai sekant, pasakas, dainuojant, menant mįsles ir per pertraukas(14,p.38).

Kad vaikas sugebėtų gražiai bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiais, su namiškiais ir su mokytojais, treneriais, gydytojais ir kitais žmonėmis, turi elementariai suvokti buitinio ir dalykinio kalbos stiliaus skirtumus, tuos stilius tikslingai vartoti. Todėl mokiniui sudaromos sąlygos kalbėti įvairiems adresatams. Vienaip jis kalbės su savo bičiuliais, kitaip – su mokyklos direktoriumi, gydytoja. Vaikai paprastai nori bendrauti, yra smalsūs, taigi gali būti įdomūs pašnekovai, turintys savo nuomonę ir mokantys ją

apginti. I klasėje mokiniai nuolat įtraukiami į pokalbius su mokytoju ir

draugais (savaitgalio įspūdžių, įvairių situacijų aptarimas, klausimai ir atsakymai analizuojant

siužetinius paveikslėlius, skaitomus tekstus, pasaulio pažinimo temas ir kt.). Antroje klasėje atsiranda daugiau progų skaityti ir aptarti tautosakinius ir rašytojų sukurtus dialogus. Antrokai susipažįsta su dramos žanru, kurį, galima sakyti, sudaro vien dialogas. III klasėje mokymo turinys praplečiamas – įtraukta dialogo tema. Juk be dialogo negalime apsieiti ne tik kasdieniniame gyvenime, dialogų –

veikėjų pokalbių – gausu ir ggrožinėje vaikų literatūroje, tautosakoje. Ketvirtoje klasėje apibendrinant visą lietuvių kalbos kursą, kalbinė veikla yra skyriaus ,,Klausau, skaitau, rašau” pagrindas. Vienas iš svarbiausių šio skyriaus tikslų – mokyti išgirsti ne tik kas sakoma, bet ir kaip sakoma(22,p.14).

Mokydamiesi gimtosios kalbos, išmokstame ir pokalbio taisyklių, būdingų mūsų kultūrai. Pokalbyje labai reikšmingos intonacijos, kurios, daugelio nuomone, yra paveldėtos, įgimtos, tačiau lavinamos tobulėja, padeda žmogui geriau reikšti mintis, emocijas.

Tačiau mokinio kalbos, sakinio intonacijos atsiskleidžia ne kalant taisykles, bet per įvairius praktinius kūrybinius darbus: sekant pasakas, ddeklamuojant eilėraščius, raiškiai skaitant, prozos kūrinius ar jų ištraukas, improvizuojant, vaidinant.Vienų vaikų intonacijos išraiškingos, kitų – blankios. Mokytojo pareiga pirmuosius skatinti, tobulinti jų sakinio intonacijas, antruosius – mokyti kalbėti taip, kad kiekvienas mokinys galėtų pajusti sėkmės skonį, teigia vadovėlių autorės.

Pradžios mmokykloje siekiama, kad mokiniai išsiugdytų tokius kalbėjimo, klausymo gebėjimus(22,p.18):

mokėtų išklausyti ir suprasti pašnekovą, kalbantį jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikui suprantamomis temomis;

suprastų mokytojo klausimus ir į juos pagal savo galimybes atsakytų, ko nors nesupratęs, mokėtų paklausti;

gebėtų dalyvauti bendraamžių pokalbyje (jį pradėti, tęsti, užbaigti).

Kad mokiniai gražiai lietuviškai kalbėtų, būtinas taisyklingas ilgųjų ir trumpųjų balsių, dvigarsių, kietųjų ir minkštųjų priebalsių tarimas. Atsižvelgdamas į savo klasės mokinių tarimą mokytojas turi parinkti užduočių, pratimų taisyklingai tarčiai lavinti. Be to, mokytojas dar I klasėje

išsiaiškin.a mokinių klausos ir tarties trūkumus, stengiasi jiems padėti pats arba nukreipia pas specialistą. 2.2.2. Skaitymas

Skaitymas – tai gebėjimas skaityti ir suprasti tekstą bei kitą vizualinę informaciją. Skaitymas – sudėtingas procesas, kurį sudaro daug komponentų: gebėjimas išlaikyti dėmesį, suvokti erdvę,

koordinuoti akių judesius, atpažinti rraidę, žodį , sakinį ir juos akustiškai suvokti, suprasti žodžių prasmę ir ryšį, gebėti mąstyti – rūšiuoti, klasifikuoti informaciją ir t.t. skaitymo procese svarbiausia sujungti vaizdą ir garsą. Skaitymo produktas – tai mokinio gauta dalykinė, emocinė ar kita informacija.

Jau pirmoje klasėje mokiniai išmoksta dekoduoti tekstą: suvokti raidės ir garso santykį, žino, kad žodį sudaro garsai, sakinį – žodžiai, tekstą – sakiniai. Tačiau skaitymas – ne vien žodžių ženklų iššifravimas. Skaitymas – teksto prasmės suvokimo procesas. Todėl integruotuose I – IV kklasės vadovėliuose skaitymas neatsiejamas nuo teksto mokymo bei literatūrinio lavinimo.

Pradžios mokykloje vaikas mokosi suprasti ne tik grožinės literatūros, tautosakos tekstą, bet ir kitą vizualinę informaciją, kaip antai: aerouoste švieslentėje perskaityti pranešimą apie lėktuvo išskridimą, suprasti autobusų, traukinių tvarkaraščius, orų prognozės žemėlapį, įvairias schemas ir kt. Skaitydamas skirtingų stilių tekstus, pradinukas mokosi lyginti dalykinį ir meninį tekstą, stengiasi suvokti vieno – informaciją, kito – meninę išmonę.

Jau seniai Lietuvos mokykloje atsisakyta skaitymo tempo matavimų. Mokytojas, gerai pažindamas savo mokinius žino jų skaitymo tempo galimybes. Mokant skaityti, renkamasi patys įvairiausi skaitymo būdai: garsusis ir tylusis skaitymas; individualusis, skaitymas vaidmenimis, choru 25

ir t.t. Gali būti ir skirtingi skaitymų tempai: paprastas skaitymas – skaitoma vidutiniu tempu – tempas nepriklauso nuo to, kokia informacija tekste yra pateikta. Lėtas skaitymas – skaitymo tempas sulėtinamas, kad išskirtume tam tikrą informaciją arba geriau sukauptume dėmesį. Pakartotinis

pasirinktų teksto vietų skaitymas – grįžimas prie anksčiau skaitytų teksto vietų. Be to, vadovėliuose yra tekstų parašytų, įvairiu šriftu, įvairiom kryptim – ir taip parašytus tekstus pradinukas turėtų stengtis perskaityti, juk to gebėjimo jam prireiks.

Svarbiausias skaitymo mokymo tikslas – kad vaikas pamiltų knygą, norėtų skaityti, ugdytųsi estetinį skonį, mokėtų pasirinkti knygą, periodinį leidinį. Baigdamas pradžios mokyklą, pradinukas( 24, p.20):

-moka sąmoningai sskaityti ir suprasti tekstą bei kitą vaizdinę informaciją;

-geba deklamuoti, improvizuoti, vaidinti skaitytų kūrinių temomis;

-skiria faktus nuo meninės išmonės;

-dalykiniame tekste randa tai, kas svarbiausia;

-moka atmintinai lietuvių kalbos abėcėlę, ja naudojasi ieškodamas reikalingos informacijos žinynuose, žodynuose, enciklopedijose;

-orientuojasi knygoje: randa pavadinimą, autorių, pagal turinį moka susirasti reikalingą tekstą;

-geba skaityti grožinės vaikų literatūros tekstą nuosekliai, nieko nepraleisdamas, iki pabaigos;

-skaitydami dalykinį tekstą, skiria svarbiausius teiginius nuo mažesnės svarbos teiginių. 2.2.3. Rašymas

Rašymas – tai gebėjimas išreikšti ir perduoti rašto mintis, jausmus, vertinimus ir kt. Rašymo procesas taip pat sudėtingas. Kad vaikas gebėtų rašyti, reikia:

– mokėti orientuotis erdvėje ( iš kairės į dešinę, iš viršaus žemyn ir t.t.).

– koduoti – prisiminti garso ženklo – raidės vaizdą ir kaip ta raidė rašoma;

– mokėti analizuoti ir sintetinti: skaidyti žodį garsais ( tariant ) ir garsus jungti į žodį (rašant);

– mokėti jungti vieną raidę su kita, skirti žodžio, sakinio ribas;

– žinoti reikalingas rašybos taisykles ir jas taikyti rašant;

– aktyviai mąstyti – formuoti mintis, teiginius, atrinkti informaciją, ją klasifikuoti ir t.t.

Rašydamas mokinys turi galimybę fiksuoti informaciją, mintis, jausmus, bendrauti per atstumą, išreikšti save. O saviraiška – viena iš svarbiausių asmenybės ugdymo prielaidų. Bet, kad tai pasiektų,

vaikas turi atlikti daugybę paruošiamųjų kalbos mokymo darbų: tai ir loginio, nuoseklaus minčių dėstymo pratybos, ir pasakojimo, aprašymo, laiškų, žžinučių rašymas ir kt. Atlikdamas šiuos darbus, pradinukas mokosi taisyklingai, tiksliai reikšti mintis ir jausmus, todėl jam būtina suvokti gramatikos taisykles, kalbos stiliaus ypatumus. Tam, autorių nuomone, visų klasių pratybų sąsiuviniuose esama

nemaža užduočių. Reikalui esant, mokytojas gali ilgiau stabtelėti prie pratybų, skirtų rašybos įgūdžiams sudaryti bei įtvirtinti. Ypač daug tokių užduočių yra IV klasės 4-ame pratybų sąsiuvinyje. Mokant rašybos, vadovėlių autorės norėtų, kad visa tai būtų susieta su mokinio paties parašyto teksto redagavimu ir tobulinimu. Raštingas ne tas mokinys, kuris diktante nedaro klaidų, o tas, kuris be jų rašo tekstus. Mokiniai paprastai geriausiai išmoksta rašyti žodžius, esančius prasminiame tekste.

Rašymui keliami šie reikalavimai: baigdamas pradžios mokyklą, mokinys(24, p.21):

– geba užrašyti tekstą, sieti sakinius;

– moka rašyti: žodžius, kurių rašyba nesiskiria nuo tarimo, daiktavardžių ir būdvardžių vienaskaitos galininką, daugiskaitos kilmininką, daiktavardžių vietininką, vardininką pagal pavyzdžius (brolis – broliai, brangus – brangūs, žuvis – žuvys.),asmenvardžius ir vietovardžius, esamojo ir būtojo kartinio laiko veiksmažodžius, paprasčiausius priebalsių asimiliacijos atvejus (dirbti – dirba, nešdavo – neša.);

– moka parašyti skyrybos ženklus sakinio gale, atskirti neišplėstas vienarūšes sakinio dalis;

– rašo aiškiai, įskaitomai, rišliai.

Moka paaiškinti išmoktus rašybos ir skyrybos atvejus.

Aiškina žodžių rašybą pavyzdžiu arba keldamas klausimus (bėgti, nes bėgo; šviesą rašome ą, nes žodis atsako į klausimą ką?).2.3. Literatūrinis lavinimas

Visapusiškam asmenybės brendimui

reikšminga ir estetinė vaiko patirtis, supažindinimas su meno kūriniu. Šiandien daugeliui pradinukų tai pirmoji pažintis , nes ne kiekvienas vaikas ateina į mokyklą jau girdėjęs sekamą pasaką, dainuojamą lopšinę, deklamuojamą eilėraštį, matęs spektaklį, aplankęs parodą.Todėl literatūrinis lavinimas itin svarbus pradinėje mokykloje. Jo tikslai nusakyti ,,Bendrojoje lietuvių kalbos programoje”, kur teigiama, kad ,,literatūrinis lavinimas orientuoja kalbos mokymą į aukščiausią jos vartojimo lygmenį”.

Esminga yra plėsti vaiko estetinę ir bendrąją kultūrinę patirtį, ugdyti skaitytoją, kuriam skaitymas būtų džiaugsmą teikiantis vidinis poreikis. Skaitymo pporeikis (ir malonumas), kaip svarbus ir psichologiškai pagrįstas literatūrinio lavinimo motyvas, pagrindžia ir dalyko uždavinius – skaityti, klausyti, išgyventi, interpretuoti, kurti.(11,p.173).

Literatūrinio lavinimo pirmojoje pakopoje vyrauja intuityvus meno kūrinio suvokimas , grožio pajautimas: vaikas tik klauso, skaito, stebi. Jis dar daug ko nesupranta (meno kūrinio savitumo, išraiškos būdų, sandaros..), bet jam malonu klausytis ir skaityti, jį veikia formos, spalvos, garsai, jis išgyvena pasitenkinimą.

Antroji pakopa – joje išlieka intuityvusis pradas, tačiau pamažu pradeda formuotis sąmoningas meno kūrinio suvokimas. Pradinukas ima suprasti, kas jjam patinka ir nepatinka, kas gražu ir negražu, o vėliau supranta ir gali paaiškinti, kodėl taip yra. Jis jau tikslingai renkasi pasakų ar apsakymų rinkinį, eilėraščių knygą, muzikos kūrinį.

Intuityviam teksto suvokimui svarbiausias visumos vaizdas, todėl pamokoje kūrinys skaitomas

visas iir būtinai raiškiai(I – II klasėje pirmą kartą skaito mokytojas), nes mūsų mokykloje įsigalėjęs

skaitymas sakiniais – ,,grandinėle”- suardo meno kūrinio audinį, teigia V. Plentaitė ir E. Marcelionienė(22,p.11 ). Kūrinys klasėje paprastai skaitomas keletą kartų, tačiau čia svarbiausia ne

skaitymo technika, o emocinių sąsajų tarp meno kūrinio ir skaitytojo atsiradimas. Vadovėlio užduotys

gali padėti toms sąsajoms atsirasti, bet gali ir trukdyti.

I klasės skaitiniuose po tekstais klausimų mokiniams nėra – vaikai paprasčiausiai dalijasi savo įspūdžiais, gėrisi, džiaugiasi, piktinasi.

II klasėje užduočių taip pat nedaug – viena dvi: pirmoji dažniausiai kelia klausimą kodėl? Ir skatina vaiką ,, įsiklausyti” į kūrinio problemą, kita arba kitos užduotys paprastai orientuoja vaiką kurti. Atsisakyta autorinio kūrinio atpasakojimo , pavyzdžiui, atpasakota V. Krėvės kūrinio ištrauka praranda kalbos originalumą, ritmą, sskambumą. Tačiau pasakos, sakmės, padavimai sekami, atpasakojami, nes šie kūriniai funkcionuoja tik perteikiami žodžiu.

Antroji literatūrinio lavinimo pakopa sąlygiškai prasideda III klasėje. Išlieka intuityvus meno kūrinio suvokimas ir vis dažniau atsiranda poreikis vaiką tikslingai nukreipti, aiškintis, komentuoti, kodėl parašyta taip, o ne kitaip, kodėl skaitomas kūrinys mus veikia, jaudina. Ko reikia, kad vaikas šioje pakopoje giliau suvoktų kūrinį? Pirmas žingsnis – suprasti temą ir pagrindinę mintį. Apie ką kūrinyje kalbama ir kas jame svarbiausia buvo aptariama jau II klasėje, III – mmokiniai susidaro temos ir pagrindinės minties sąvokas ir pradeda vartoti šiuos terminus. Tam tinkamiausi pasakėčių tekstai, nes jų pabaigoje esantis moralas ir išreiškia pagrindinę mintį.

Vaikams paprastai lengva ir malonu sekti ryškiai, nuosekliai besirutuliuojančius įvykius, tačiau šio amžiaus vaikai neskaito įterptų aprašymų, veiksmo ir veikėjų būdo nusakymo ir pan. Išmokyti atidžiai, neskubant, o kur reikia ir stabtelėti skaitant – gana sunki užduotis, todėl būtina skaitytoją mokyti pastebėti teksto detales, veikėjų, aplinkos aprašymus, jų veiksmų apibūdinimus.

I – II klasėje mokiniai tik atpažįsta kūrinio veikėjus, o III – IV klasėje pratinasi pasakyti savo

nuomonę apie juos ir ją pagrįsti remdamiesi tekstu. Dažniausiai mokiniai veikėjus skirsto į blo.guosius ir geruosius, pirmuosius pasmerkdami, antruosius išaukštindami, taip meno kūrinys visiškai sociologizuojamas, sutapatinamas su tikrove ir praranda savo estetinę funkciją.

Humanistinės pedagogikos atstovai griežtai kritikuoja moralizavimą. Psichologė V. Lepeškienė rašo, kad mokytojų dėmesį reikėtų sutelkti ne į herojų silpnybes ir ,,kovą” su jomis, o į stipresnes, gerąsias jų ypatybes.

Kodėl? ,,Pirma, bet kokia ,,kova” , net ir su blogosiomis ypatybėmis, nėra kūrybiška ir konstruktyvi veikla – daug prasmingiau yra stiprinti tai, kas žmoguje gera. Antra , kovojant su ydomis, glūdi pavojus atmesti ar imti projektuoti į aplinkinius tas ydas ir silpnybes, kurias mes patys tturime, jų nepripažinti.Trečia, orientacija į kovą su neigiamomis ypatybėmis gresia peraugti į abstraktų kalbėjimą apie tai kas yra gera, kas ne, į moralizavimą, o juk nei viena, nei kita neskatina asmenybės augti”(10,p.102-103).

IV klasėje toliau ugdomas mąstantis, jaučiantis, smalsus skaitytojas. Net vienas vadovėlio skyrius pavadintas ,, Praveriame kūrybos paslapčių duris.” Su kokiomis paslaptimis gali susipažinti ketvirtokai? Kuriomis literatūrologijos sąvokoms dedame pamatus pradinėje mokykloje? Vadovėlių autorės išskiria perkeltinės žodžio reikšmės suvokimą, žodžio metaforiškumą, įasmeninimą, antitezę. Pradinukai šių terminų nevartoja, tačiau praktiškai mokomi rasti žodį, pavartotą netiesiogine reikšme, pastebėti gyvūnams, augalams suteiktas žmonių ypatybes, suvokti kūrinyje vaizduojamų reiškinių, veikėjų bei jų poelgių priešpriešą.

Pagal mokinių galimybes plečiamas ir apibendrinamas ketvirtokų literatūros žanrų supratimas: prozos, poezijos, dramos.

Jau nuo I klasės skaitydamas tautosakos ir grožinės literatūros tekstus, mokinys po truputį susikuria gimtosios kalbos vaizdą, tiesa, gana punktyrinį, nepilną. Ketvirtoje klasėje šis vaizdas lyg ir apibendrinamas skyriuje ,, Lietuviais esame mes gimę”. Vėl prisimenamos mūsų literatūros ištakos – žodinė liaudies kūryba, įvairiausi jos žanrai, pavartojamos klasikų knygos, iš kurių mokėsi tėvai ir

seneliai, susipažįstama su naujausiais dabartinės literatūros atstovais( 22, p.28).

2.4. Kalba kaip socialinis ir kultūrinis reiškinys

Svarbiausias lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje tikslas – asmens lingvistinė, komunikacinė ir kultūrinė kompetencija. Tai reiškia, kad gimtoji kalba &– ne vien gramatikos mokymas: jau net pradžios mokykloje siekiama, kad vaikas pagal savo amžiaus galimybes suvoktų kalbą kaip socialinį kultūrinį reiškinį, t.y. suprastų, kad kalba kinta drauge su gyvenimu, kad jos kitimas susijęs su tautos istorija, socialinių ir politinių santykių raida, mokslo kultūros plėtote(22, p.22).

Per ketverius pradinės mokyklos metus vaikai turi galimybių vadovėliuose perskaityti ne vieną literatūros tekstą, aptarti keliolika įvairių situacijų, kurios išryškina kalbos svarbą žmogaus gyvenime, padeda suprasti, kaip keičiantis visuomenei, kinta ir kalba, ypač žodynas. Iš kur ir kada atsiranda svetimybių, akivaizdu skaitant K. Donelaičio, Žemaitės, M. Valančiaus ir kitų autorių kūrinių ištraukas.

Kalba rodo ir žmogaus savitumą, kultūringimą. Vienaip kalba Jurgis Paketuris, kitaip Besąsparis iš K. Borūtos kūrinio ,,Jurgio Paketurio klajonės”, skiriasi Devyniabrolės bei Devyngalvio, Vencės ir pusponio ir daugelio kitų veikėjų kalba. Vadovėlyje esančios užduotys skatina mokinius ne tik skaityti, bet ir lyginti, samprotauti, kodėl personažų kalba skirtinga.

Kalba ne tik asmens, bet ir tautos kultūros dalis. Skaitydami lietuvių tautosakos, grožinės literatūros tekstus, mokiniai gali rasti baltų kultūros ženklų (mitologinės būtybės, dievų vardai, asmenvardžiai); pastebėti ryškiausius gimtosios tarmės ir bendrinės kalbos skirtumus; suvokti, kam žmogui reikalinga kalba; sužinoti, kad pasaulyje yra daug kalbų, kad lietuvių kalba yra jo gimtoji. Kalbą, kaip socialinį ir kultūrinį reiškinį, geriau suvokti

padeda straipsniai apie žodžio kilmę, IV klasės vadovėl.yje atsiradusi rubrika ,,Iš kalbos istorijos”. Pasirinktų žodžių aiškinimas susiejamas

su šalia skaitomu tekstu. Be to stengiamasi lietuvių kalbos žodžius palyginti su kitų baltų genčių

( latvių, prūsų ) žodžiais, ieškoti aptariamo žodžio šaknų(22, p.22).

III. PERIMAMUMO PROBLEMOS V KLASĖJE

Pedagogikos terminų žodyne, kurį parengė L. Jovaiša, rašoma, kad perimamumas – tai mokymo dalykų ryšių principo realizavimo realizavimo būdas, kuriuo vieno dalyko temos nagrinėjimas tęsiamas pasinaudojant kitų dalykų panašiomis temomis, praktika ir metodologija, siekiant vvisapusiškiau, nuodugniau nagrinėti dėstomą dalyką, sudaryti visybinį tikrovės vaizdą ir tuo pagrindu plėtoti sąvokas, pažiūras ir įsitikinimus(7,p.174-175).

Respublikos mokyklose perėjimas iš vienos pakopos į kitą labai nevienodas, nevienoda ir buvusių pradinukų adaptacija penktoje klasėje. Visada ši problema buvo gana skausminga. Penktokų mokytojai gana dažnai kaltina pradinių klasių mokytojus, kad šie prastai ar nepakankamai gerai parengė vaikus mokytis dalykinėje sistemoje. O pradinių klasių pedagogai neretai skundžiasi, kad jų buvusiems mokiniams jau mokslo metų pradžioje skiriami per sunkūs kontroloniai darbai, neatsižvelgdami, jog vaikai pper vasarą daug ką pamiršo, taikomi kiti, griežtesni, vertinimo kriterijai. E.Marcelionienės ir E.Plentaitės manymu, tos problemos atsiranda dėl to, kad nepakankamai kreipiama dėmesio į šiandieninio penktoko psichologinius ypatumus, labai pamažu kinta didaktinės nuostatos apie ugdymo ir ugdymosi procesą; daliai mokytojų vvis dar svetima naujoji kalbos ugdymo kryptis, ypač kalbos ir literatūros integravimas; o kartais, nors švietimo reformos idėjoms ir pritariama, išlieka senieji kalbos mokymo prioritetai; pagaliau – paties mokytojo inertiškumas, nenoras keistis, baiminimasis dėl ateities rezultatų(19,p.24).

Mokymo metodai IV ir V klasėje mažai kuo skiriasi. Turbūt neįmanoma nubrėžti kokią nors

ryškią ribą tarp šių mokinių. Gali skirtis tik mokytojai. Nuo jų asmeninių, dalykinių savybių priklauso

ir mokymo metodas. Ką reikėtų daryti, kad mokymo būdas skatintų mokinį sėkmingai mokytis, kad

mokinys klasėje jaustųsi gerai, būtų saugus? Ką turėtų perimti iš pradinių klasių mokytojo V klasių lituanistas? E. Marcelionienė ir V. Plentaitės nuomone, labai svarbu stengtis kuo suprantamiau, tiksliau, paprasčiau formuluoti užduotis ir V klasėje. Bendraudami su penktokais dažnai išgirstame,

jog jie ddažnai nesupranta, ko mokytojas iš jų nori. Pradinių klasių mokytojas nuolat skatino grožinės literatūros skaitymo, kūrybinio rašymo džiaugsmą. O kaip elgsis naujasis mokytojas?Ką kontruoliuos: mokinių žinias, gebėjimus? Ar jam rūpės vaikų kūrybiniai darbai? O gal skubės rašyti kontrolinius diktantus?(18,p.29).

Reikšminga šiuolaikiškai suvokti mokymo procesą, kuriame svarbiausia – mokinys.Vaikas jau nuo pirmos klasės pats mokosi , ugdosi kalbą, aiškinasi kalbos reškinius, atranda bei suformuluoja taisykles, o perskaityti tekstai skatina mokinį samprotauti, kurti. Labiausiai vertinami kūrybiniai mokinių darbai, gebėjimas savarankiškai mąstyti ir reikšti ssavo mintis, apginti savo nuomonę. Taip suvokiant kalbos ugdymo ir ugdymosi procesą būtina pačiam mokiniui suvokti ir mokymosi kelią, kuriuo jis ėjo nuo I iki V klasės, suprasti, ką jis moka, geba, kokius skaitytus literatūros kūrinius, nagrinėtus kalbos reiškinius prisimena ir visa tai susieja su naujais dalykais. Vaikui kaip augančiai asmenybei, svarbu suvokti, kad kiekvieni metai tuščiai nepraėjo: jis šį tą žino, moka.

Naujoji kalbos ugdymo kryptis, kalbos ugdymo ir literatūrinio lavinimo integravimas išryškina kitus gimtosios kalbos prioritetus, orientuoja į literatūros teksto suvokimą, jo sudarymą, kūrimą. Pradinių klasių gimtosios kalbos vadovėlių autorės taip pat nori, kad jau I – IV klasėje žodis, sakinys, garsas vaikams nebūtų vien formalus kalbos faktas, kalbos lygmuo, o turėtų savo prasmę, išsiskleistų literatūros tekste. Autor.ių manymu, gražus literatūrinio lavinimo tęstinumas V klasėje(19,p.25). Šiandieniniai pradinukai literatūriškai lavinami kur kas labiau negu ankstesnių kartų vaikai: pradžios mokyklos mokytojai nesitenkina vien išmokę vaikus skaityti ir atpasakoti grožinį tekstą, bet ugdomas skaitytojas, suvokiantis, jaučiantis, vertinantis, diskutuojantis, turintis savo nuomonę, gebantis

pasirinkti knygą.

Pradinių klasių patirtis perimama ne tik tada, kai nurodoma prisiminti skaitytus tekstus, nagrinėtus kalbos dalykus. Dažnai ir be nuorodos aišku, į ką penktokai turi atsiremti ir, kad nauja užduotis yra jau žinomo darbo tąsa.

Pradinėse klasėse mokiniai analizuoja daugybę pasakojimų, nnemaža aprašymų, patys kuria šių

tipų tekstus. Antroje klasėje elementariai supažindinami su su pasakojimo sandara, trečioje klasėje šios žinios gilinamos ir plečiamos. Trečiokai taip pat susipažįsta su aprašymu, jo sudėtinėmis dalimis, mokosi suvokti dalykinio ir meninio aprašymo savitumus, mokosi jį kurti, įterpti į pasakojimą. Penktos klasės vadovėliuose E.Marcelionienės ir V.Plentaitės manymu per mažai remiamasi šiomis žiniomis, mokinių gebėjimais. Panašiai būtų galima palyginti sinonimų, antonimų pateikimą IV – V klasės vadovėliuose.

III – IV klasėje mokiniai supažindinami su dialogo apibrėžimu, sąvoka, dialogu prozoje ir dramoje, skaitydami įvairius tekstus, aptardami paveikslėlius aiškinasi kaip bendraujama su bendraamžiais ir suaugusiais, su namiškiais ir mokytojais, treneriais, gydytojais bei kitais pašnekovais. Jau trečiokai elementariai suvokia buitinio ir dalykinio kalbos stiliaus skirtumus, mokiniams sudaromos sąlygos kalbėti įvairiems adresatams, mokytis užrašyti dialogą. V klasėje einama toliau: penktokai jau aptaria dialogo sakinius, pokalbio situaciją, kalbėjimo tikslus, mokosi kalbėti būryje, pritarti, prieštarauti, ginčytis, parašyti trumpus pokalbius, labai motyvuotai susiejamas kalbos ugdymas su literatūriniu lavinimu. Kitame V klasės vadovėlyje vėl duodamas dialogo apibrėžimas, aiškinama skyryba taip, tarsi penktokai būtų nieko nesimokę pradinėse klasėse, nesiremiama tuo kultūriniu kontekstu, su kuriuo buvo supažindinti pradinukai(19,p.24).

IV klasėje pateikiama lietuvių kalbos abėcėlė, raidžių pavadinimai, pasakojama, kaip ji sudaryta, kodėl reikia mokėti abėcėlę, siūloma įsidėmėti abėcėlės raidžių seką, ppratinama naudotis žodynu. O penktoje klasėje visa tai pateikiama kaip naujas dalykas.

Kita vertus, penktoje klasėje kartais reikalaujama mokėti tai, ko pradinukai nesimokė,

negirdėjo. Pavyzdžiui, analizuojamas tekstas ir klausiama ,,Kur čia sintaksė?morfologija? fonetika?”.

Tačiau mokytojams pačios aktualiausios V klasėje – rašybos ir skyrybos problemos. Kurdami tekstą

pradinukai vartoja įvairias žodžių formas, junginius, vientisinius ir sudėtinius sakinius, labai mėgsta tiesioginę kalbą. Todėl jie daug ko pradedami mokyti, tačiau Išsilavinimo standartuose, baigus keturias klases, nurodomi tik tie rašybos ir skyrybos atvejai, kuriuos ketvirtokai privalo mokėti. Penktokų

mokytojai prieš vertindami mokinių rašto darbo, atsakymus žodžiu, pirmiausia turėtų labai gerai susipažinti su standartų pagrindinio ir minimalaus lygmens reikalavimais.

Vadovėlių autorės E. Marcelionienė ir V. Plentaitė kelia dar vieną problemą – peržiūrėjus vadovėlius, bendrasias programas, išsilavinimo standartus pastebėta, kad nėra nuoseklumo kalbos ugdyme, kaip antai, sudurtinių žodžių vartojimo, rašybos mokyme. Pradinėse klasėse mokiniai supažindinami su sudurtiniais žodžiais, išsiaiškinama jų rašyba. Mokiniai kurdami tekstus vartoja šiuos žodžius, todėl šios temos turėtų būti mokoma ir penktoje klasėje, o dabartiniuose V klasės vadovėliuose jos išvis nėra. Tokiu atveju, penktos klasės mokytojas , susipažinęs su pradinių klasių programa, galėtų įtvirtinti šių žodžių vartojimą ne tik sakytinėje, bet ir rašytinėje kalboje.

IŠVADOS:

1. Pradinis ugdymas yra labai svarbus mo.kinio asmenybės ugdymo ir

žinių bei įgūdžių formavimo

etapas.

2. Pradinių klasių mokiniai turi bendrų ir individualių psichinių savybių, į kurias mokant reikia atsižvelgti.

3. Mokymo pradinėse klasėse uždavinys – remtis mokinio amžiaus savybėmis ir toliau skatinti tų savybių formavimąsi.

4. Lietuvių kalbos kaip dalyko paskirtis – išugdyti asmens gebėjimą suvokti, interpretuoti ir kurti įvairių lygmenų gimtosios kalbos tekstus, išmokyti gimtąja kalba reikšti įvairią gyvenimo patirtį, perimti ir kūrybingai plėtoti įvairų tradicinį gimtosios kultūros palikimą.

5. Ir mokytojas, ir mokinys šiandieninėje mokykloje yra savarankiškos, kūrybingos asmenybės, gebančios savaip remtis įvairiais ugdymo tturinio šaltiniais.

6. Penktoje klasėje reikėtų dar kūrybiškiau pasiremti tuo, ką vaikai mokėsi pradžios mokykloje: perėmimas – tai ne pažodinis jau išmoktų dalykų atkartojimas, o naujų aspektų atskleidimas, susisteminimas ir apibendrinimas.

LITERATŪRA

1. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. -V., 1996.

2. Bendrojo išsilavinimo standartai.I – X kl. Projektas. V.,1997.

3. Černius V. Mokytojo pagalbininkas.- K.,1992.

4. Gage N. L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. -V.,1994.

5. Gučas A. Vaiko psichologija. – K.,1999.

6. Jensen E. Tobulas mokymas. -V., 2000.

7. Jovaiša L. Pedagogikos terminai. – K.,1993.

8. Jovaiša L.,Vaitkevičius J. Pedagogikos pagrindai.T.2.Didaktika. – K.,1989.

9. Kazanskis N., NNazarova T. Didaktika. Pradinės klasės. – K.,1981.

10. Lepeškienė V. Humanistinis ugdymas mokykloje. -V., 1996.

11. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. -V., 1994.

12. Marcelionienė E., Plentaitė V. Būsimojo pradžios mokyklos mokytojo kultūrinės ir lingvistinės kompetencijos problemos.// Pradinė mokykla nepriklausomoje Lietuvoje.-V.,1999.

13. Marcelionienė E. Praktiniai pradžios mokyklos ppertvarkymo keliai.//Lietuvos švietimo reformos gairės.-V.,1993.

14. Marcelionienė E. Naujoji lietuvių kalbos ugdymo sistema pradžios mokykloje.// Žvirblių takas, 1996-Nr.6.

15. Myers D. Psichologija.-V.,2000.

16. Mokymo tobulinimas pradinėse klasėse.// Gylienė M., Laužikas J. – K.,1982.

17. Plentaitė V. Lietuvių kalbos mokymas.//Lietuvos švietimo reformos gairės.- V.,1993.

18. Plentaitė V. Perimamumo ir integracijos problemos // Mokykla , 2000-Nr.6.

19. Plentaitė V. Perimamumo problemos V klasėje.// Gimtasis žodis,1995- Nr.7-8.

20. Plentaitė V., Marcelionienė E. Lietuvių kalbos bendrųjų programų ir standartų metodiniai komentarai// Informacinis leidinys.1998, Nr.19(25).

21. Plentaitė V. , Marcelionienė E. Lietuvių kalbos ugdymo gairės I – IV klasėse.// Žvirblių takas , 2001-Nr.3,4.

22. Plentaitė V., Marcelionienė E. Lietuvių kalba pradžios mokykloje. – K., 1997.

23. Plentaitė V., Marcelionienė E. Lietuvių kalbos ugdymo tęstinumo problemos V klasėje.// Gimtasis žodis, 1999- Nr.4.

24. Pradinės mokyklos programos.- K.,1992.

25. Pradinukų ugdymas. Straipsnių rinkinys. – Š., 1999.

26. Rajeckas V. Mokymo organizavimas. – K., 11999.

27. Šoblinskas A. Lietuvių kalbos didaktika. – V., 1987.

28. Tepperwein A. Menas mokytis nepavargstant.-V.,1998.

29. Universaliosios ugdymo programos. – V., 1991.

30. Žukauskienė R. Raidos psichologija. -V.,1996.

38.