Savižudybių problema Lietuvoje ir jų pasekmės

Įvadinė dalis:

Kursinio darbo esmė –aprašyti savižudybės problemą Lietuvoje .Pasitelkdama kelis šaltinius nagrinėsiu priežastis ir pasekmes, kurias sukelia suicidiniai bandymai. Remsiuosi žinomų specialistų , tokių kaip Gailienė D., Durkheim E. ir kt. patirtimi nagrinėjant šią problemą. Savižudybių gausumas lemia šios problemos aktualumą. Prevencijos stoka skatina mane pasiūlyti keletą idėjų .

Šiame rašto darbe aprašysiu savižudybių priežastis, paplitimą, rizikos grupes, visuomenės požiūrį ir prevencijos priemones.

Rašto darbo objektas- individas, kuris atsiduria krizinėje situacijoje ir ieško išeities. Atskleisiu kodėl žmogus atsiduria ant savižudybės slenksčio iir kodėl jį peržengia. Kaip sustabdyti šį procesą? Ar įmanoma užkirsti kelią suicidiniams bandymams. Kokias pasekmes sukelia savižudybės?

Šis aprašas gali būti įdomus visiems besidomintiems savižudybių problema Lietuvoje ir naujausių sociologinių tyrimų išvadomis. Pateiksiu mano atliktos apklausos rezultatus.

Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje. Šie duomenys kelia didelį susirūpinimą pasaulio bendruomenei, tai- viena iš svarbiausių ir daug dėmesio reikalaujanti problema.

Dėstomoji dalis:

SAVIŽUDYBĖS SĄVOKA

Suicidologija ( lot. suicidium- savižudybė )- mokslinė disciplina, susiformavusi Vakaruose praeito šimtmečio viduryje. JJi yra interdisciplininė, jungianti psichiatrijos, psichologijos, sociologijos, o taip pat ir kitų sričių- filosofijos, teologijos, teisės mokslų- žinias, nes savižudiškas elgesys yra labai sudėtingas ir nelemtas daugelio įvairių veiksnių.

Savižudybė apibūdinama kaip nusižudymas. Platesne prasme tai yra mirtis, kuri ištinka žmogų ,,, kaip tiesioginis ar netiesioginis jo paties pozityvaus ar negatyvaus veiksmo padarinys jam pačiam žinant, kad būtent toks bus to veiksmo rezultatas ‘‘ (2,8 p ). Savižudybė yra tada, kai žmogus atlikdamas veiksmą, kuris nutraukia jo gyvenimą, tikrai žino, koks bus natūralus tokio veiksmo rezultatas Sveikos psichikos suaugusieji tikrai žino apie pasekmes, bet to negalima pasakyti apie vaikus. Vaikai iki dvylikos metų amžiaus mirtį suvokia kaip laikiną reiškinį. Suaugusieji linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Sunku patikėti, kad vaikai gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį.. Šie savižudybės sąvokos apibūdinimai prieštarauja vienam faktui ir teigia, kad vaikai nesižudo? Realybė yra kitokia. Kasmet Lietuvoje nusižudo apie septyni 10-14 metų amžiaus vaikai ir iki keturiasdešimties 15-19 metų amžiaus jaunuolių.

Savižudybė yra procesas, kurio metu žžmogus patiria didėjantį emocinį skausmą, augantį stresą, jausmų ir minčių sumaištį ir silpstančias jėgas įveikti krizę. Šį procesą sudaro trys etapai: mintys apie savižudybę, ketinimas nusižudyti, bandymas nusižudyti ( veiksmas).Pirmame etape žmogus tik pagalvoja apie savižudybę, nori pabėgti nuo problemų, užsimiršti. Daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokios mintys. Tačiau nusižudymas neplanuojamas. Ketinimo stadijoje individas trokšta mirti ir siekia jos. Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus ir grėsmė čia jau daug didesnė. MMinčių ir ketinimų stadijos gali tęstis nuo kelių savaičių iki kelerių metų. Paskutinis savižudybės etapas yra veiksmas. Jis prasideda apsisprendimu, kad mirtis , tai geriausia išeitis. Šiame etape pastebimi atsisveikinimui būdingi reiškiniai. Konkretus savižudybės veiksmas įvykdomas jau greitai ir paprastai įvyksta per 48 valandas.

,, Siekiant paaiškinti savižudybės procesą, būtina atsižvelgti į dviejų lygių priežasčių konsteliaciją- socialinio lygmens ir individo lygmens. Kiekvienoje savižudybėje abi šios grupės veiksnių yra neatsiejamai tarpusavyje susijusios. Savižudybė priklauso nuo struktūros, integracijos ir bendrųjų nuostatų savižudybės atžvilgiu visuomenės, kurioje individas gyveno, ir tuo pat metu savižudybė yra maksimaliai individualus poelgis‘‘ (4,23p.).

Pagal savižudybių skaičių Lietuva yra viena iš pirmųjų tiek Europoje, tiek pasaulyje. Tai yra išskirtinė, tačiau džiaugsmo nekelianti vieta. Mūsu šalyje 100 000 gyventojų tenka 44 nusižudę asmenys, tuo tarpu Latvijoje- 34/100 000, Estijoje-33/100 000, Rusijoje 39/100 000. 2001m. Lietuvoje nusižudė 1535 žmonės.

Užsienio mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad mėginimų nusižudyti būna nuo 10 iki 20 kartų daugiau nei nusižudymų.

Savižudybių paplitimas visuomenėje liudija ne tik apie bendrą socioekonominę ir politinę situaciją, žmonių atsparumą stresui ir psichosomatinę sveikatą, bet ir apie sveikatos apsaugos sistemos efektyvumą bei reabilitacinį pajėgumą.

Durkheimas aprašė keturis savižudybių tipus: egoistinės, altruistinės, atomines ir fatalistines.

Egoistinės savižudybės įvyksta dėl socialinės integracijos susilpnėjimo, dėl irstančių ryšių visuomenėje. Žmogus nnesunkiai ryžtasi savižudybei, kai yra atitrūkęs nuo visuomenės. Durkheimas rašo, kad,, šis savižudybės tipas pateisina mūsų jam duotą pavadinimą. Egoizmas čia nėra šiaip sau antraeilis veiksnys; jis yra tikroji savižudybės priežastis. Šiuo atveju ryšys, siejantis žmogų su gyvenimu, susilpnėja, nes susilpnėja ryšys, siejantis jį su visuomene. Asmeninio gyvenimo nesklandumai, kurie , atrodo, tiesiogiai pastūmėja į savižudybę ir dėl to laikomi ją nulėmusia priežastimi, iš tikrųjų tėra tik atsitiktinės priežastys. Individas palūžta nuo menkiausio aplinkybių smūgio, nes visuomenės būsena jį padarė savižudybei tinkama auka“ ( 2,194p.).Lietuvoje populiarios egoistinės savižudybės, kurios įvyksta dėl resocializacijos . Kai žmogus neturi galimybės ieškoti saugumo bendruomenėje, gali kilti savižudybės grėsmė. Svarbiausios bendruomenės yra trys: religinė bendruomenė, šeima ir politinė visuomenė. Lietuviai dažnai save vadina katalikišku kraštu, tačiau tvirtų religinių bendruomenių yra nedaug. Apie minėtas bendruomenes rašysiu siūlant prevencijos uždavinius rašysiu siūlant prevencijos uždavinius.

Altruistinės savižudybės gali kilti dėl per stiprios socialinės integracijos. Žmogus turi paklusti bendruomenės papročiams, normoms, taisyklėms. Blogumas atsiranda, kai viršijamas saikas ir peržengiamos ribos. Altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas svarbu atskiram individui.

Kitas tipas yra apibūdinamas kaip anominės savižudybės. Jas lemia susilpnėjusi visuomenės gyvenimą reguliuojančių, reglamentuojančių normų visuma. Durkheimas sociologiniame etiude samprotauja: ,, kad gyva esybė galėtų jaustis laiminga ir apskritai ggalėtų gyventi, svarbu, kad jos reikmės nesikirstų su galimybėmis jas patenkinti. Jeigu reikmės bus didesnės ar tiesiog kitokios nei tos, kurias įmanoma patenkinti, jos visą laiką gyvą būtybę žeis ar nuolat skaudins. Tačiau kai pastangos neišvengiamai sukelia skausmą, jos pamažu blėsta. Troškimai, kurių neįmanoma patenkinti, atrofuojasi, o kadangi gyvenimo geismas yra visų kitų troškimų atstojamoji, jis negali nenusilpti aniems atbukus“ (2,228 p.). Gyvenimo geismui nusilpus kyla savižudybės grėsme.

Ekonominės krizės sukelia anomines savižudybes, nes moralinės priežastys sumažina socialinę integraciją.

Fatalistinės savižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogaus gyvenimas per daug reglamentuojamas normų, represijų, žmogus nebeturi jokios pasirinkimo laisvės.

PRIEŽASTYS

Savižudybių priežasčių visada daugiau nei viena. Daug nežinomųjų kelia tai, kad nusižudžiusio žmogaus nebeįmanoma paklausti, kodėl jis taip pasielgė, o artimieji taip pat gali tik spėlioti apie priežastis. Pateiksiu atvejį su kuriuo susidūriau asmeniškai: vidutinio amžiaus moteris nusinuodijo nepalikusi atsisveikinimo laiško. Jos gyvenimas man ir kitiems artimiesiems atrodė puikus. Ji turėjo dukrą paauglę, mylimą vyrą. Dirbo valstybės tarnyboje. Iš šalies atrodė, kad ji laiminga. Niekas negalėjo suprasti, kodėl ji pasirinko tokią gyvenimo pabaigą. Praėjo daugiau kaip metai po šio įvykio ir nusižudžiusios moters vyras vedė jos geriausią draugę. Tik tada iškilo į viešumą jos vyro ilgai trukę meilės ryšiai. Supratome, kad tai galėjo

būti savižudybės priežastis, tačiau tai tik spėjimas.

Pagrindinės vaikų savižudybių priežastys yra šios:

– patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje),

– egzaminų baimė,

– artimo žmogaus mirtis,

– draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė,

– tėvų skyrybos,

– nelaiminga meilė

– neviltis išspręsti problemą; vaikas negali pats jos išspręsti, susiklosčiusi situacija apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas (11,16p.).

Paauglių tarpe alkoholizmas ir narkotikai yra tik netinkamos pastangos įveikti kilusias problemas, ir tos pačios problemos dažnai pastūmėja savižudybės link.

,, Paaugliai bando rasti savo vietą vvisuomenėje, bet aukštas nedarbo lygis ir mažėjanti socialinė pagalba visada įrodo jiems, kad jauniems žmonėms visuomenės sanklodoje tos vietos beveik nėra. Kad rastų sau nišą, paauglys turi gerai apgalvoti situaciją, įtikinti save, kad jis turi ką duoti žmonėms, dažnai sau tai priminti, parodyti daug kūrybingumo ir atkaklumo ir visą laiką gyventi nesaugiame atsitiktinių darbų ir trumpalaikių sutarčių pasaulyje“ ( 12,83p.).Lietuvoje ši problema labai aktuali, nes nedarbas šalia alkoholizmo , nusikalstamumo ir skurdo yra vienas iš aktualiausių socialinių problemų.

Vaikų asocialus elgesys- nnusikalstamumas, bėgimas iš mokyklos ir namų, narkotinių medžiagų vartojimas, savižudybė – yra skirtingi tos pačios krizinės situacijos, kurioje atsidūrė vaikas, sprendimo būdai . Pirminė priežastis – individo prapultis socialinėje struktūroje. Kitos ištakos yra vaikų orientacija į sėkmę ir prestižą, bei vvertingų emocinių ryšių stoka.

Socialiai neprisitaikiusiems, nepopuliariems ir prastais santykiais su bendraamžiais pasižymintiems jaunuoliams būdinga nesocializuota agresija.

Aptariant bendras priežastis, vedančias žmogų į nusižudymą, galima būtų išskirti šias:

– vienatvė,

– nesaugumo jausmas,

– prarastas tikėjimas ateitimi,

– depresija,

– senatvė, negalia, liga,

– finansinės ekonominės problemos,

– įtampa, nemalonumai darbe,

– noras išbandyti savižudžio išgyvenimus,

– savęs aukojimas vardan idealių tikslų,

– alkoholizmas, narkomanija,

– nedarbas,

– skurdas, benamystė,

– prostitucija.

Žmogus bręsta visuomenėje, bendraujant su kitais žmonėmis. Poreikiai ir jų nepatenkinimas lemia individo savijautą. A. Maslou nuomone, kiekvienas žmogus gimsta, turėdamas penkių rūšių poreikius, kurie išsidėstę pagal tam tikrą hierarchiją, egzistuojančią kiekviename žmoguje. Kai patenkinami žemesnieji poreikiai, tampa efektyvūs esantys aukščiau. Kai fiziologiniai poreikiai patenkinti, kyla poreikis jaustis saugiau. Kai jaučiasi saugus, nori mylėti ir būti mylimas, priklausyti bendrijai- šeimai, giminei. Siekdamas aukštesnių tikslų, žmogus nori jaustis įvertintas, pripažintas visuomenėje, darbe, šeimoje, žmogus nori gerbti ssave už tam tikrus pasiekimus ir būti gerbiamas kitų. Žmogaus poreikių piramidės viršuje yra savęs aktualizavimo poreikis ( savo potencialo galimybių atskleidimas). Tai pastangos atskleisti, aktualizuoti ir efektyviai panaudoti savo sugebėjimus.

Žmogus nepatenkinęs žemesniųjų poreikių negali siekti aukštesniųjų. Poreikiai ir žmogaus gyvenimo kokybė turi glaudų ryši. Jei žmogus nepatenkina fiziologinių poreikių, susilpnėja gyvenimo geismas. Jei siekia nerealių aukščiausiųjų poreikių, nepatenkinęs fiziologinių, atsiduria chaoso b8senoje yra draskomas vidinių prieštaravimų ir jei nesugeba susitvarkyti šioje situacijoje, atsiduria prie savižudybės slenksčio.

Lietuvoje šiuo mmetu aktualiausios problemos yra nedarbas, skurdas, alkoholizmas ir nusikalstamumas. Visa tai priveda žmogų prie savižudybės ir jis nebemato kelio atgal. Asmuo nepatenkinęs fiziologinių poreikių negali gerai jaustis, negali spręsti jam iškilusių sunkumų. Jis atsiduria užburtame rate. Žmogus neturi lėšų ieškoti profesionalios pagalbos, jei artimųjų tarpe nėra paguodos ,išklausymo ir pagalbos.

Alkoholizmo pasekoje Lietuvoje nusižudo daug žmonių .Pirmiausia reikia parašyti apie tai, kas būdinga nuo alkoholio priklausomų žmonių asmenybei. Psichologai išskiria šiuos bruožus: asocialumas, neprisitaikymas, impulsyvumas, agresija.

Amerikiečių psichologas D. Janovsky su kolegomis bandė nustatyti, koks yra ryšys tarp asmens savybių, temperamento, bendravimo su žmonėmis ir alkoholizmo? Norėdami surasti atsakymą, jie ištyrė 90 žmonių, priklausomų nuo alkoholio, Myers- Briigs asmenybės tyrimo metodika. Priklausomi nuo alkoholio žmonės buvo suskirstyti į dvi grupes: turintys nuotaikos sutrikimų ( dažnai besiskundžiantys depresija) ir neturintys tokių sutrikimų.

Visi tiriamieji arba nedirbo, arba uždirbo mažai. Kai kurie alkoholikai vartojo ir kitus preparatus – kokainą, marihuaną ar kitus narkotikus. Tačiau nebuvo nei vieno, kuriam nebuvo nustatyta priklausomybė nuo alkoholio.

Skirtumas tarp alkoholikų, turinčių nuotaikos sutrikimų ir jų neturinčių, yra reikšmingas. Žmonės, priklausomi nuo alkoholio ir pasižymintys nuotaikos svyravimais, pasirodė esą intravertiškesni: linkę gilintis į savo vidinį pasaulį, o ne išorinį, labiau mėgstantys bendrauti siaurame žmonių rate. Jie nejaukiai jausdavosi dideliuose žmonių ssusibūrimuose, nebuvo aktyvūs ar energingi. Daugelis tyrimo dalyvių, mėgino ar ketino žudytis.

Paprastai linkę žudytis žmonės sąmoningai ar nesąmoningai duos įspėjamuosius ženklus, parodydami, kad jiems reikia pagalbos, ir dažniausiai tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti. Signalai dažniausiai pasirodo grupėmis, todėl bent keletas jų turėtų būti akivaizdūs. Vieno ar kelių tokių ženklų buvimas dar nereiškia, kad žmogus garantuotai ruošiasi žudytis: vienintelis būdas sužinoti – paklausti. Kitais atvejais savižudis gali nenorėti būti išgelbėtas ir vengti duoti kitiems įspėjamuosius ženklus.

Tipiškais pavojaus ženklais, demonstruojamais žudytis besiruošiančių žmonių, gali būti:

• Atitolimas nuo draugų ir šeimos.

• Depresija plačiąja prasme; nebūtinai diagnozuojama psichinė liga kaip klinikinė depresija, bet pastebima pagal tokius požymius:

o Polinkio įprastiniams pomėgiams praradimas.

o Liūdnumo, beviltiškumo, irzlumo ženklų rodymas.

o Apetito, svorio, elgesio, aktyvumo, miego sutrikimai.

o Energijos praradimas.

o Neigiami atsiliepimai apie save.

o Pasikartojančios savižudybės mintys ar fantazijos.

o Staigūs pasikeitimai iš didelės depresijos į būseną ‘taika’ (gali rodyti, kad sugalvota savižudybė).

• Kalbėjimas, rašymas arba užuominos apie savižudybę.

• Ankstesni bandymai.

• Beviltiškumo jausmas ir pagalbos nesitikėjimas.

• Asmeninių reikalų nukreipimas tokia linkme:

o Asmeninių daiktų išdalinimas.

o Staigus stiprus susidomėjimas testamentais ir gyvybės draudimais.

o Situacijų apie senesnius asmeninius incidentus išsiaiškinimas.

Tai nėra tikslus sąrašas: kai kurie žmonės gali nerodyti tokių ženklų ir visgi galvoti apie nusižudymą, kiti gali rodyti daug tokių ženklų bet normaliai susidoroti ssu situacija; vienintelis būdas sužinoti tiksliai – paklausti.

Jei žmogus labai sunerimęs, sugalvojo potencialiai mirtiną planą kaip save nužudyti ir turi priemonių kaip tai padaryti greitai, tai laikoma, kad jis tikrai gali bandyti nusižudyti.

Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus, vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudo nusišaudamas, pasikardamas arba nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaip pagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresiją arba vedybinio gyvenimo sunkumus.

Depresija – viena iš daugelio savižudybės priežasčių. Depresija labai dažna įvairiausių gyvenimo sunkumų sudėtinė dalis. Dažniausiai susiduriama su vadinamosiomis reaktyviosiomis depresijomis, kurios paprastai kyla reaguojant į traumuojančius gyvenimo įvykius (psichikos ar vidaus organų ligą, psichinė traumą, išsekimą, senatvinius organizmo pakitimus, asmenines problemas ). Depresinių nuotaikų kiekvienas iš mūsų esame patyrę. Svarbiausia, kaip mes sugebėjome kovoti su depresijos simptomais. Dažniau depresija apima jautrios psichikos žmogų, ypač dėl protinio pervargimo arba per klimaksą, sergant neuroze, lėtiniu alkoholizmu .Depresijos apimtas žmogus tampa liūdnas ir paniuręs, keičiasi nuotaika. Apninka mintys apie savo gyvenimą, Jaučiamas kaltės jausmas, nebesidomima dalykais, kurie anksčiau traukė, sulėtėja elgesys ir mąstymas. Ilgainiui žmogus tampa abejingas viskam. Ryškiausias bruožas- savęs nuvertinimas. Ligonis prisimena tik liūdnus įvykius, pergalvoja savo klaidas, jį ypač slegia sunkus kaltės jausmas, apima nerimas ir baimė, kad už

visą tai teks atsakyti ne tik jam, bet jo artimiesiems .Sunkios depresijos apimtas žmogus jaučia ne tik dvasinį, bet ir fizinį skausmą: jam gelia širdį, spaudžia krūtinę, jis jaučiasi kaip sumuštas. Sergantį depresija kamuoja nemiga, pablogėja jo apetitas, ima skaudėti galvą, skrandį, jaučiamas bendras nuovargis. Apie dešimt procentų visų ligonių, kurie kreipiasi į gydytojus, yra apimti depresijos. Nerasdamas išeities, žmogus bando nusižudyti. Labai retai nusižudoma nesant depresijos

Norint padėti depresijos apimtam žmogui, reikia mokėti atpažinti depresiją nuo blogos nuotaikos, fizinius nnegalavimus susieti su galima depresija . Apie tai plačiau samprotausiu prevencijos fone.

MITAI APIE SAVIŽUDYBES

Lietuvoje į savižudybių plitimą žmonės žiūri ne abejingai, o bejėgiškai. Vyrauja nuostata, kad tai neišvengiamas blogis, sudedamoji gyvenimo dalis. Tarp žmonių yra paplitusios neteisingos nuostatos, mitai ir šablonai apie savižudybes. Klaidinga yra nusistovėjusi pažiūra, kad tas, kas kalba apie savižudybę, paprastai nesižudo. Tačiau mąstantys apie savižudybę dažniausiai apie tai pasisako tiems, kuriais pasitiki. ,, Apie 60 proc. nusižudžiusių suaugusiųjų išreiškė tokį ketinimą artimiems žmonėms. Daugiau nei 80 pproc. paauglių, galvojančių apie savižudybę, tokiomis mintimis pasidalija su artimiausiais draugais“( 12,82p.).Vidutiniškai iš dešimties nusižudžiusių aštuoni parodo aiškius ženklus apie savo ketinimus. Kita neteisinga nuostata yra ta, kad savižudžiai tikrai trokšta mirti. Dauguma savižudžių tikrai nėra apsisprendę, jie tik nori, kkad liautųsi skausmas. Taip pat tai yra lyg pagalbos šauksmas, kad atkreipti į save dėmesį. Kita paplitusi pažiūra ta, kad jei žmogus linkęs žudytis, tai jis toks ir liks. Tai irgi absoliučiai neteisinga. Žmogus ketina nusižudyti tik tam tikru laiko tarpu, vaikams, kurie ketina nusižudyti galima padėti. Išvardinsiu dar keletą neteisingų savižudybės įsivaizdavimų: žudosi tik psichiškai nesveiki žmonės, savižudybė yra paveldėta, savižudybės dažnesnės tarp neturtingųjų arba , atvirkščiai, tarp turtingųjų, klausinėjant žmogaus apie savižudiškas mintis, galima paskatinti jį nusižudyti, pagerėjimas po bandymo nusižudyti rodo, kad savižudybės rizika praėjo. Visi šie klaidingi įsitikinimai trukdo realiai pažvelgti į savižudybės problemą ir ją tinkamai spręsti.

Rašant apie savižudybę reikia aptarti vieną labai svarbų aspektą- savižudybė yra ,, užkrečiama‘‘. Jauni žmonės dažnai nesuvokia, kad bbandydami žudytis jie pasirenka mirtį. Tokį gyvenimo problemų sprendimo būdą gali paskatinti ir aplinka. Jeigu žmogų supančioje aplinkoje nusižudo daug žmonių, jam gali atrodyti, kad savižudybė- priimtinas problemų sprendimo būdas. Tokį įsitikinimą sustiprina ir aplinkinių žmonių reakcijos į savižudžius, jei gyvenimo nutraukimas vertinamas kaip romantiškas ir herojiškas poelgis. Jauni žmonės į savižudybes žiūri kaip į priimtiną būdą spręsti gyvenimo problemas, nes vis daugėja savižudybių ir tai veda prie dar didesnio savižudybių skaičiaus. Kai žmogus supras, kad savižudybė nėra heroizmas ir ggraži gyvenimo pabaiga, tai atras savyje jėgų gyventi ir spręsti problemas.

,, Užkrėtimas‘‘ nulemia savižudybės metodo pasirinkimą . D. Gailienė rašo, kad ,, užkrėtimas‘‘ veikia trimis būdais:1) skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t. y. pamėgdžiojamas metodas; 2) skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos, t. y. perduodama motyvacija nusižudyti; 3) diegia požiūrį, kad savižudybė yra visai priimtinas problemų sprendimo būdas, t. y. prisideda prie suicidiškos nuostatos formavimo.

Savižudybės ,, užkrato‘‘ poveikiui nusakyti vartojama analogija su infekcinėmis ligomis. Žmogus suserga, kai virusas užpuola žmogų. Savižudybių atveju, jei žmogų stipriai paveikia kieno nors savižudybė, jis pats gali pasekti tuo pavyzdžiu. ,, Žmonės nevienodai imlūs infekcijoms, pervargę, silpnos sveikatos, susilpnėjusio imuniteto suserga daug greičiau. Savižudybės ,, užkrėtimas‘‘ labai priklauso nuo vyraujančios nuostatos savižudybių ir jų prevencijos atžvilgiu, nuo visuomenės nuotaikų ir bendros socialinės situacijos bei nuo atskirų individų pažeidžiamumo‘‘(3,109p.).

Pateiksiu vieną pavyzdį iš Lietuvos gyvenimo. 1996 m. pavasarį Lietuvos Respublikos Seimo deputatas K. Uoka pareiškė, kad jis viešai susidegins nurodytą dieną ir nurodytoje vietoje, jai nebus įvykdytas jo politinis reikalavimas paskelbti priešlaikinius Seimo rinkimus.

Tomis dienomis visi daug kalbėjo savižudybės tema, apie tai rašė ir diskutavo žiniasklaidos priemonės. Seimo deputatas nesusidegino. Kokią reikšmę turėjo ši istorija? Ar K. Uokos mintis netapo ,, užkratu,, ssilpnesnės psichikos žmonėms? Nes deputato akcija labai padidino susidomėjimą savižudybėmis, dienraščiuose pradėta daug dažniau rašyti apie tai.

Praėjus pusantrų metų po įvykio K. Uoka televizijos laidoje tvirtino, kad jo pavyzdžiu yra pasekę kelios dešimtys žmonių. Visa tai rodo, kad tai buvo ,, užkrečiama‘‘ savižudybė.

SAVIŽUDYBĖ IR ŽINIASKLAIDA

Lietuvoje per visą sovietinę okupaciją apie savižudybes viešai nebuvo kalbama ar rašoma. Duomenys apie savižudybes buvo griežtai įslaptinti. Kasdieniame gyvenime vyravo nuostata, kad nusižudo tik visai psichiškai nesveiki žmonės.

Panaikinus draudimus ir pradėjus viešai kalbėti bei rašyti apie visas visuomenės problemas, taip pat ir apie savižudybes, pirmiausiai apie jas buvo prabilta romantiškomis gaidomis ir su tendencija vertinti savižudybę moralinėmis kategorijomis, o ne traktuoti ją kaip psichologinės krizės, psichinės sveikatos problemą.

Žiniasklaida turi didelį poveikį žmonių gyvenimui. Žiniasklaidos priemonės ne tik informuoja visuomenę, bet ir formuoja nuostatas bei vertybes, įtakojančias žmonių elgesį. Žiniasklaidoje pateikti pavyzdžiai gali suvaidinti svarbų socialinį kultūrinį vaidmenį perduodant savižudybes, jie yra šalies savižudiškų nuostatų dalis.

Grožinei literatūrai šiais laikais dažnai nebelieka laiko, o laikraštį ar žurnalą būtinai pavartome ir paskaitome prie kavos puodelio. Televizorius dažnuose namuose būna įjungtas beveik ištisą parą kaip ,, fonas‘‘.

Labai svarbu, kaip savižudybės atvejai pateikiami mūsų šalies žiniasklaidoje, kokią žalą tai daro žmonėms, o ypač jaunimui, ir tuo, kkad yra žmonių smarkiai nukentėjusių dėl neatsakingų savižudybės pateikimų.

Suicidologijos tyrimais yra nustatyta, kad savižudiškas elgesys gali būti perduodamas modeliavimo būdu (kitaip vadinama imitacijos fenomenu). Iš visų visuomenės informavimo priemonių tokius modelius labai dažnai pateikia spauda.

Savižudybių pristatymo spaudoje tyrimai prasidėjo 1994 metais. Taip pat buvo analizuojama 1996-ų ir 2000-ų metų spauda. Tyrimų tikslas – įvertinti ir išanalizuoti savižudybių pateikimo Lietuvos spaudoje tendencijas bei daromų akcijų poveikį. Akcijos – tai žurnalistų informavimas apie savižudybės imitacijos fenomeną ir jo skatinamojo efekto sumažinimo galimybes (konkrečių pasiūlymų pavidalu). Deja, vienkartinės žurnalistų informavimo akcijos nedavė jokių pastebimų rezultatų.

Straipsniais apie savižudybe dažnai siekiama sensacijos, jie dažnai pateikiami 1-ame laikraščio puslapyje, juose gausu asmeninių nuotraukų bei nuotraukų iš savižudybės įvykio vietos. Tiksliai aprašomas savižudybės metodas, daugeliu atvejų, tai labai išsamus, detalus savižudybės atlikimo aprašymas (aukštos suicidinės rizikos žmonėms toks metodas tampa labai realus, o savižudybė – prieinama). Dažnai nurodomi nusižudžiusio asmens duomenys, kas padidina skaitytojo (o ypač jauno žmogaus) susitapatinimo su savižudybės auka tikimybę. Daugelio atvejų savižudybė pernelyg dramatizuojama, juose gausų dviprasmiškų užuominų, moralizuojama bei savižudybė pateikiama kaip tragedija. Dažnai tiesiogiai arba netiesiogiai aprašomos teigiamos savižudybės pasekmes ir nekalbama apie neigiamas pasekmes, pagalbos bei prevencijos būdus.

Tokio pobūdžio straipsnis pasirodė didžiausiame Lietuvoje dienraštyje ,,Lietuvos rytas’’

2003 m. gruodžio 27 d. priedo ,,Gyvenimo būdas’’ pirmame puslapyje. Straipsnyje smulkiai pasakojama apie mergaitės gyvenimą , jos nuotykius ir vėliau pasirinktą nusižudymo būdą- ji nušoko nuo viaduko. Remiantis šia istorija švedų režisierius sukūrė kino filmą ( Švedijoje tokių atvejų tikriasiai mažai?).Pasakojimo turinys yra gana išplėstas, kalbinami mergaitės giminės, gausu nuotraukų.Aprašymo stiliu yra šiek tiek romantiškas, poelgis vertinams kaip tragedija, kuri ,,nusirito per pasaulį’’.

Paėjus savaitei ,, Lietuvos rytas’’ vėl smulkiai aprašo 21 m. Kaunietės nisožudymą- ji paleido sau į galvą ššūvį iš pisoleto,, Bereta’’, kurį jos gyvenimo draugas buvo įsigijęs saviginai. Artimieji negalėjo pasakyti dėl kokių priežasčių ji pasitraukė iš gyvenimo. Bet priežastys juk buvo! Tik niekas jų nepastebėjo.

Savižudybių paplitimui svarbią įtaką daro visuomenėje vyraujančios nuostatos savižudybės atžvilgiu ir neretai pasireiškiantis (ypač jaunimo) imitacijos fenomenas – jauni žmonės linkę pamėgdžioti savižudiško elgesio pavyzdžius. Lietuvos žiniasklaida savižudybės daug dažniau pateikia kaip romantiškus, herojiškus poelgius, juos pozityviai vertina. Beveik ketvirtadalis (24%) Lietuvoje apklaustų studentų nurodo, jog savižudiško elgesio pavyzdžiai žiniasklaidoje juos smarkiai ppaveikė (ar sukrėtė) ir skatino mintis apie imitaciją. Tačiau itin stipriai šie pavyzdžiai veikia paauglius – didelę įtaką nurodė 42% penkiolikmečių, 41% trylikamečių ir 37% vienuolikmečių. Įspūdingi skaičiai!

Aukas galima suskirstyti į tokias grupes:

Viena grupė – žmonės nukentėję ddėl privatumo pažeidimo, asmeninių gyvenimo faktų atskleidimo ir neteisingos informacijos paskleidimo (tai liečia tiek nusižudžiusįjį asmenį, tiek jo artimuosius). Moksliškai yra nustatyta, kad po įvykusios savižudybės kenčia mažiausiai 5-6 žmonės, jie yra likę gyventi su šia tragedija ir savo skausmu. Nemaža jų dalis yra nepilnamečiai – broliai / seserys, vaikai, anūkai, draugai ar šiaip pažįstami. Taigi pasinaudojimas šių žmonių tragedijomis (kaip iki šiol daro žiniasklaida siekdama pritraukti žmonių dėmesį sensacingais pranešimais) smarkiai žaloja žmonių psichinę sveikatą: dar labiau pagilina šių žmonių išgyvenamą krizę, sustipriną jų skausmą.

Antra grupė – tai aukštos savižudybės rizikos žmonės: dėl vienokių ar kitokių priežasčių kenčiantys dėl nepakeliamo psichologinio skausmo, apimti nevilties ir kitų skausmingų jausmų – kaltės, baimės, gėdos, žlugimo, sielvarto, vienišumo, pykčio, priešiškumo. Neatsakingi ssavižudybės pristatymai žiniasklaidoje gali paskatinti juos pasirinkti ar net įvykdyti žiaurų savidestrukcijos aktą. Moksliškai įrodyta, kad po vaizdingai, plačiai, sensacingai spaudoje aprašytų atvejų dažnai padaugėja ir savižudybių. Taigi, žurnalistai, kurie pastoviai informuojami apie tokių pristatymų žalingą poveikį visuomenei ir konkretaus žmogaus psichinei būsenai, matyt, sąmoningai prisiima atsakomybę už kiekvieną kitą savižudybę.

Užsienio valstybėse po įžymių žmonių savižudybių iš karto imamasi įvairių prevencijos priemonių, siekiant sumažinti savižudiško elgesio imitacinio efekto tikimybę ir apsaugoti žmones nuo žalingo poveikio.

Trečia grupė – žmonės, kkurie tiesiogiai arba netiesiogiai / dabartyje ar ateityje nukenčia dėl jiems diegiamos teigiamos nuostatos savižudybės atžvilgiu. Čia norėčiau pabrėžti vaikams ir paaugliams daroma poveikį. Vaikai ir paaugliai pagal savo amžių yra ypatingai imlūs, pažeidžiami ir priklausomi. Klausimas, kokiom nuostatom ir vertybėm vadovausis (ir vadovaujasi) jie savo gyvenime, jei mes, atsakingi už juos suaugę, iki šiol linkę nuvertinti šios problemos rimtumą?

Savižudybių rodikliai mūsų šalyje ypatingai aukšti. Tačiau svarbu paminėti, kad publikacijos apie savižudybes mūsų šalies laikraščiuose neatspindi realios Lietuvos suicidogeninės situacijos. Kyla klausimas, ar mūsų šalyje žmogus laikomas vertybe,jai galime pasinaudoti jo asmenine tragedija, pažeisti jo teises, garbę, orumą, ir net pastūmėti į savęs sunaikinimą?

Nebūtina skelbti apie visus savižudybės atvejus. Tačiau visi turi žinoti, kad rašymas ir kalbėjimas apie savižudybes gali jas sukelti.

Jei vis tik pasirinkta pateikti informaciją apie savižudybę, ji turi būti pristatoma santūriai, trumpai ir objektyviai. Jokia asmeninė informacija apie nusižudžiusįjį negali būti atskleidžiama be jo šeimos narių sutikimo. Savižudybė yra sudėtingas procesas, ji įvyksta susidėjus daugeliui priežasčių, todėl žiniasklaidoje nepatariama nurodyti vienos priežasties.

Žiniasklaidoje patariama vengti sensacingo savižudybės pateikimo, taip pat stengtis nepateikti smulkaus metodo aprašymo ir nekalbėti apie savižudžio žavesį.

Visuomenėje turi būti skleidžiama žinia, kad savižudybė yra psichinės sveikatos problema ir todėl daugelio savižudybių galima iišvengti. Žiniasklaidoje reikia nenutylėti psichinės sveikatos surikimų, jei nusižudžiusysis jų turėjo. Visais galimais kanalais turi būti pateiktos žinios apie savižudybę, savižudybės rizikos veiksnius, prevencijos bei pagalbos būdus.

PREVENCIJOS UŽDAVINIAI

Savižudybių prevencija sukelia didžiulę problemą Lietuvoje. Galima išskirti tris kryptis spendžiant šį uždavinį. Tai yra prevencija, kurios metu gerinama psichinė žmonių sveikata, mokoma konstruktyvių problemų sprendimo būdų ir pan. Kita kryptis yra intervencija, kai suteikiama pagalba išgyvenantiems suicidines krizes. Trečias uždavinys yra postvencija- pagalba suteikiama nusižudžiusiojo ar mėginusio žudytis žmogaus artimiesiems, padedant jiems susitvarkyti su traumuojančio įvykio padariniais, atstatyti dvasinę pusiausvyrą ir užbėgti už akių galimiems suicidams.

Stengdamiesi padėti turime įsigilinti į nelaimės priežastis, kurios atvedė prie savižudybės slenksčio. Paprasčiausia prevencija būtų- panaikinti savižudybę sukėlusias priežastis.

Svarbią vietą užima viena iš daugelio problemų priežasčių-nesugebėjimas socializuotis. T. y. negebėjimas prisitaikyti prie supančios aplinkos ir savęs atskleidimo, saviraiškos stoka. ,, Visuomenėje veikia du pagrindiniai procesai- socialinė integracija t. y. žmonių įsitraukimas į visuomenę, ir socialinė reguliacija, t. y. visuomenės gyvenimą reguliuojančių, reglamentuojančių normų visuma. Jei sutrinka šių procesų pusiausvyra , sustiprėja suicidogeninės tendencijos visuomenėje, padaugėja savižudybių‘‘ (3,34p.). Resocializacija veda žmogų prie suicidinių bandymų. Šią problemą norėčiau plačiau aptarti.

Vaikystėje vyksta intensyvi socializacija auklejimo ir mokymo dėka. Vaiko kontaktas su suaugusiais prasideda per tuos asmenis, kurie kūdikiu rrūpinasi, jį maitina, globoja. Lytėjimo ar girdėjimo pojūčiai, kuriais kūdikiai bendrauja su suaugusiais, sudaro dalį jo išgyvenimų. Pirminė socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią jis tampa visuomenės nariu didele dalimi vyksta šeimoje. Ikimokyklinėse mokymo ir ugdymo įstaigose tęsiasi socializacijos procesas, kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais visuomenės nariais, perima kultūrą ir tradicijas, bei atskleidžia save. Vaikui, pradejus lankyti darželį, jo vystymuisi turi įtakos papildoma socializaciją veikianti jėga. Prie šeimos, televizijos, bendraamžių prisideda lopšelis- darželis. Kiekviena jėga turi savo vertybes, normas, taisykles. Kartais jos viena kitai prieštarauja. Kai socializaciją veikiančios jėgos supažindina vaikus su viena kitai prieštaraujančiomis idėjomis ir vertybėmis, jos vadinamos besivaržančiomis socializaciją veikiančiomis jėgomis. Be individualių žmogaus patiriamų traumų, prie noro nusižudyti skatinančios būsenos gali prisidėti ir tam tikri socialiniai faktoriai.J aunimas išgyvena daugybę socialinių pokyčių, irstančią vertybių sistemą, individualizmo įsigalėjimą. Vaikas atsiduria tarp šių besivaržančių jėgų ir suaugusiųjų pareiga vaikui padėti atrasti tikrąsias vertybes.Didžiulę reikšmę čia turi šeima, kurioje perduodamos vertybės ir tradicijos.

Socialinio elgesio normos vaikystėje dažniausiai įsisavinamos per vaidmenis, kurių privalo laikytis šeimoje, vėliau įvairiose ugdymo įstaigose. Atsitiktinai išstumtas iš žmonių apsupties, vaikas neišsivystytų tiek, kiek leidžia žmogaus galimybės.,, Tik socialinės aplinkos poveikis ir specialus mokymas iš vaiko formuoja asmenybę, sugebančią jausti ir mąstyti, kaip

žmogus “(1,32p. ).Jaučiantis ir mąstantis individas galbūt mokės susidoroti su gyvenimo krizėmis ir ieškos išeičių, aplenkdamas nusižudymo galimybę.

Kyla klausimas, ar vaikas nelankantis darželio jau paaugęs turi problemų socializuojantis? Ar vaikai lankę darželį nuo mažų dienų lengviau prisitaiko mokykloje? Vienareikšmio atsakymo nėra. Lietuvoje nėra tikslių sociologinių duomenų apie tai. Labai daug priklauso nuo pačio vaiko, jį supančios aplinkos. Vaikui reikia erdvės, kad jis galėtų bėgioti, šūkauti, reikia priemonių fiziškai lavintis, kaladėlių, kad išmoktų statyti, lėlių, traukinių ir kitų žaislų. Socializacijai ugdyti reikia specialių žinių, žaidimų, knygų, kurių namuose kartais stokojama. Aš manau, kad namuose augantys vaikai ne visada turi puikias sąlygas bendravimui ne tik su tėvais, bet ir su bendraamžiais, o mamos apkrautos buities rūpesčiais ne visada kokybiškai bendrauja su vaikais. Nepaisant to šeima išlieka esminiu ateinančios kartos socializacijos sėkmę lemiančiu veiksniu, nes darželyje vaikas praleidžia tik trečdalį paros. Didelę problemą čia kelia asocialios šeimos , kurių vaikai nelanko nei darželių, nei mokyklų. Šią problemą reikia spęsti nedelsiant, suteikiant galimybę ir ffinansuojant vaikų maitinimą ir mokymosi priemones valstybės lėšomis.

Kitas klausimas, kurį norėčiau paminėti yra apie tai, kur baigiasi socializacija? Aš manau, kad prasideda žmogaus atėjimu į šį pasalį ir tęsiasi visą gyvenimą. Kad nustatyti ar žmogaus asmenybė socializuota būtina norma, ttaisyklė ar kriterijus, leidžiantis tai nustatyti. Socializacijos norma yra atitinkamoje visuomenėje priimtas individo asmenybės vystymosi orientyras, o normą apsprendžia asmenybės modelis, grindžiamas atitinkama filosofine sistema. Visuomenėje vyrauja normų pagrindžiamumo problema, nes kiekvienas turi savo vertybių sistemą ir pasaulio mastu nėra visuotinai pripažintų normų. Mes, suaugusieji, privalome kurti naujas taisykles, žinias, principus ir veiklos metodus, kurie leistų vaikui išvengti prieštaravimo tarp senų tradicijų, visuotinai priimtų normų ir inovacijų, kurios neišvengiamai ateina į mūsų gyvenimą besiplėtojant technikai ir kultūros pažangai.

Socializacija vyksta, kai kultūros vaidmuo, vertybės, patirtis, žinios ir normos perduodamos atskiriems visuomenės nariams.Tai procesas, padedantis asmenybei įsitraukti į naujas objektyvias jo visuomenės pasaulio sritis.

Socializacijos skirstymas pagal krypį ir platumą apima totalią socializaciją, kuri apima visą bendruomenę ir formuoja savivoką Mes. Tokia socializacija vvyksta mokymo įstaigose, bendruomenėse ir ji reikšminga pilietinei ir politinei socializacijai, ja grindžiamas patriotizmas.Patriotizmo sąvoka suprantama kaip meilė tėvynei, kuri pasireiškia pagarba ir įsipareigojimu Lietuvai, geru istorijos ir kultūros pažinimu, įkvepia pasitikėjimo savo ir kitų jėgomis, skatina konstruktyviai, pilietiškai spręsti iškilusias problemas. Labai svarbi patriotiškumo sudėtinė dalis yra tikras ir nuoširdus asmens emocinis ryšys su savo šalimi, jos gamta, žmonėmis ir kultūra.

Žmonių gyvenime, spręsdami bet kokias problemas , turime nustatyti priežastį, dėl kurių jos atsirado. Tai padaryti kaaisti labai ssunku. Medicinoje diagnozės nustatymas yra svarbiausias uždavinys. Studentai mokosi daugiau nei dešimt metų, kad sugebėtų nustatyti diagnozę. Gydymą sikrti labai paprasta-belieka atsiversti ligų knygą.

Mūsų visuomenėje, kur savižudybės yra didelė problema, svarbiausia atpažinti žmogų su suicidiniais ketinimais ir suteikti pagalbą. Galbūt nereikia psichologijos studijų, kad atpažintume savo vaiko elgesio , pasisakymų, emocinės būsenos pasikeitimus.

• Staigūs ir ryškūs elgesio pasikeitimai, pvz., judrus vaikas staiga pasidaro tylus, užsidaręs. Dažnai nutrūksta draugystė su bendraamžiais, pablogėja mokymasis, susiaurėja interesų ratas. Vaikas gali pradėti rukyti, išgerinėti, griebtis narkotikų, rodyti atsisveikinimo ženklus:gražina skolintus daiktus, gautas dovanas.

• Pasisakymuose galime išgirsti užuominas apie beviltiškumą, vienišumą, nenorą gyventi.

• Emocinėje būsenoje pasireiškia: liūdnumas, nerimas, prislėgtumas, pyktis, bejėgiškumas.

• Sutrikęs miegas ir apetitas.

Pastebėję vaiko, paauglio elgesio pasikeitimus, nedelsiant turime imtis priemonių. Tai gali būti paprastas, nuoširdus pokalbis, parama,atjaučiantis išklausymas. Turime žinoti, kad savižudybės aptarimas su vaiku nepaskatins jo nusižudyti. Svarbu, kad žmogus norėtų priimti šią pagalbą,reikia paskatinti jį padėti sau pačiam. Labai sunku padėti žmogui, kai jis pats nenori keisti savo gyvenimo, nenori spręsti situacijos. Tada padėti mažai kuo galime.

Statistiniai duomenys rodo, kad kaimuose savižudybių lygis yra daug aukštesnis nei miestuose( atitinkamai 62,8 /100 000 ir 34,8/100 000), pagalbą gauti regionuose yra daug sudėtingiau vien dėl tos priežasties, jog nėra vaikų ir paauglių psichiatro ( ppvz; Ignalinos, Kelmės, Klaipėdos, Pasvalio, Plungės, Šilalės rajonų psichikos sveikatos centruose nėra nė vieno vaikų psichiatrijos specialisto).

Norėdami atpažinti suaugusį žmogų, atsidūrusį krizinėje situacijoje, turime susirūpinti, kai:

• žmogaus kalboje ima kartotis frazės apie neviltį;

• kalbama apie mirtį;

• rodomi atsisveikinimo ženklai;

• kamuoja nemiga;

• atsiranda depresijos požymiai;

• pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus;

• kuriami savižudybės planai.

Savižudybės rizikos grupės yra išskiriamos šios:

1.Depresyvus, vienišas, išsiskyręs arba neturintis artimų draugų vyriškis, vyresnis kaip 40 metų.

2. Vieni gyvenantys asmenys.

3. Alkoholikai.

4.Asmenys po didelės netekties.

5. Sergantys somatinėmis ligomis vyresnio amžiaus žmonės.

Žinodami šias rizikos grupes lengviau galime atpažinti artėjančią nelaimę.

D. Gailienė išskiria tokius suicidinio elgesio ypatumus:

1.Polinkis į savižudišką elgesį dažniausiai yra laikina būsena. Labai aukštos suicidinės rizikos periodas, kai žmogus gali nusižudyti, santykinai yra gana trumpas- paprastai jis trunka keletą valandų ar dienų, bet ne mėnesių ar metų. Nors metų metais žmogus gali gyventi su nuolatine aukšta savidestrukcijos rizika, tačiau pats protrūkis ar emocijų iškrova įvyksta gana greitai.

2. Savižudybė beveik visada yra procesas, jam būdingos akumuliacinės tendencijos. Laikui bėgant kaupiasi įvairios priežastys, stumiančios žmogų į savižudybę. Paskutiniu postūmiu gali būti išgyvenamas didelis stresas arba sunki krizinė situacija. Savižudybės procesą bet kuriuo momentu galima sustabdyti ir vidiniais ir išoriniais veiksniais.

3. Visų savižudybių ypatumas- ambivalencija, kai vienu metu jaučiami prieštaringi jausmai ir nuostatos tam pačiam žmogui arba introjektuotam oobjektui. Kuriami planai kaip nusižudyti, o tuo pat metu žmogus turi fantazijų apie išsigelbėjimą ir intervenciją.

Šiuos tris punktus privalome žinoti vykdant savižudybių prevenciją ir sprendžiant jų problemą.

Alkoholio priklausomybę turintiems žmonėms naudingi yra psichoterapijos užsiėmimai. Su jais labiau tinka dirbti mažose grupelės arba tiesiogiai su specialistu. Didelėse grupėse šiems žmonėms sunkiau atsiskleisti, todėl gali kilti papildomų problemų ir gydymosi efektas bus menkas.

Sergantiems alkoholizmu labai naudinga lankytis savitarpio pagalbos grupėse, tokiose kaip Anoniminių alkoholikų grupė. Tačiau sunkiausia, kai žmogus nenori keisti savo gyvenimo būdo, nenori gydyti depresijos, tada jam niekas negali per prievartą padėti.

Kaip atpažinti depresiją nuo blogos nuotaikos, fizinius negalavimus susieti su galima depresija ?

Didelis dėmesys vykdant prevenciją turi būti skiriamas bendruomenių kūrimui. Svarbu įtraukti pačius gyventojus į bendruomenės veiklą. Bendruomenės pagalba jos nariai įsijungia į problemų sprendimą. Šios veiklos tikslas- bendri interesai. Bendruomenės vystymas gali būti pradedamas nuo mažų interesų grupelių, savipagalbos ar kaimynystės grupių ir pereinama prie atskirų bendruomenių ar visos visuomenės problemų, kurias gali padėti išspręsti grupinis socialinis darbas, dirbamas bendruomenės ar visos visuomenės mastu. Dideli įgaliojimai čia suteikiami socialiniams darbuotojams , kurie iki šiol kaimeliuose ir mažuose miesteliuose atlieka kitokią funkciją ( lanko ligonius ir neįgaliuosius, perka jiems maisto, tvarko jų buitį ir pan.). Reikėtų miestelių

seniūnijose ir savivaldybėse įvesti naujų socialinių darbuotojų etatų, kad galima būtų organizuoti darbą bendruomenėse.

D. Gailienė , rašydama apie savižudybių prevencijos modelį, išskiria dvi grupes priemonių- netiesioginę prevenciją ir tiesioginę.

Netiesioginės tikslas- veikti prieš socialinę dezintegraciją, visoje visuomenėje ir atskirose socialinėse grupėse, o taip pat veikti prieš pozityvių nuostatų savižudybės atžvilgiu, kaip suicidinio proceso katalizatoriaus, plitimą.

Netiesioginės prevencijos priemonės:

• visuomenės atmosferos gerinimas;

• kaimo bendruomenių stiprinimas;

• streso įveikimo ir problemų sprendimo įgūdžių formavimas;

• bažnyčios vaidmens stiprinimas;

• alkoholio ir narkotikų kontrolė ir vartojimo profilaktika;

• formavimas nuostatos, kad savižudybė nėra priimtinas pproblemų sprendimo būdas;

• žiniasklaidoje- mažinimas prosuicidinės nuostato ir savižudybės imitaciją skatinančių veiksnių;

• požiūrio į savižudybių prevenciją keitimas;

• mokymas ir informavimas apie savižudybės riziką, pavojaus signalus ir pagalbos galimybes.

Tiesioginės prevencijos tikslas- padidėjusios suicidinės rizikos grupių ir individų išaiškinimas ir efektyvi pagalba. Priemonės tikslui pasiekti:

• įdiegti psichosocialinį pagalbos modelį;

• krizių įveikimo centrų steigimas;

• efektyvesnis depresijų diagnozavimas ir gydymas;

• alkoholizmo ir kitų priklausomybių gydymo gerinimas;

• tinkama pagalba mėginusiems nusižudyti žmonėms;

• savižudybių skaičiaus mažinimas įvairiose institucijose- kariuomenėje, kalėjimuose, ligoninių stacionaruose, numatant reguliarų darbuotojų mokymą;

• savižudybių prevencija specifinėse rizikos grupėse- patyrusių netektis, artimųjų savižudybes, smurtą iir pan.,

• savižudybių prevencija mokyklose, įtraukiant visas tris grandis- prevenciją siaurąja prasme, intervenciją ir postvenciją;

• efektyvi visų pagalbą teikiančių institucijų ir žinybų veiklos koordinacija;

• išsamūs ir reguliarūs suicidiniai tyrimai.

1998 m. liepos 2d.Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą Nr.VIII- 833 ,, Dėl Lietuvos sveikatos programos ppatvirtinimo“. Šioje programoje numatomas tikslas iki 2010 m. sumažinti savižudybių kiekį iki vidutinių Europos šalių rodiklių, tai yra iki 25 iš 100 000 gyventojų. Toks sprendimas buvo priimtas 1998m., kai savižudybių skaičius siekė 43,8 /100 000. Tačiau per pastaruosius ketverius metus savižudybių skaičius ne tik nesumažėjo, bet net augo: 1999m.- 44,0/100 000, 2000m.- 46,6/ 100 000, 2001m.-44,1/100 000.

Rašant apie savižudybes Lietuvoje reikia paminėti konferenciją, kuri įvyko Lietuvos Respublikos Seime 2003. balandžio 2 d. nacionalinės konferencijos tema ,, Savižudybių aktualijos Lietuvoje‘‘. Konferencijos rezoliucijoje konstatuojama, kad savižudybių skaičius šalyje yra visuomenės psichikos sveikatos rodiklis . Vyriausybė patvirtino Savižudybių prevencijos 2003-2005 metų programą. Šios programos koordinavimas ir įgyvendinimas pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Programos įgyvendinimo priemonės bus finansuojamos iš valstybės biudžeto ir valstybės investicijų pprogramoje numatytų lėšų.

Svarbiausios valstybės politikos kryptys, kuriomis siekiama sumažinti savižudybių skaičių,- tai informacijos teikimas ir visuomenės nuostatų keitimas, pagalba savižudybės rizikos grupėms ir asmenims bei moksliniai tyrimai ir analizė. Įgyvendinimo programoje numatytomis priemonėmis tikimasi iki 2010 m. sumažinti savižudybių skaičių Lietuvoje iki vidutinio Europos šalių rodiklio.

Programos vykdytojai- Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo, Vidaus reikalų, Teisingumo, Krašto apsaugos ministerijos, Vilniaus universitetas, Vaikų ir jaunimo psichologinis centras, Lietuvos Teisės universitetas, psichikos sveikatos centrai, Lietuvos suicidologų asociacija, Žiegždrių psichiatrijos lligoninė, Kauno medicinos universitetas, Lietuvos telefoninės psichologinės pagalbos tarnybų asociacija ir kitos organizacijos.

Mes galėtume toli pažengti mažinant savižudybių skaičių, priimdami žmones tokius, kokie jie yra, panaikindami socialinį tabu kalboms apie mintis nusižudyti, sakydami žmonėms, kad tai nėra smerktina jaustis taip blogai, kad net galvoti apie savižudybę. Žmogus vien šnekėdamas apie tai, kad jis jaučiasi puikiai, sumažina savo kančias, jis pradeda matyti kitas galimybes ir tokiu atveju žymiai sumažėja tikimybė, kad jis bandys nusižudyti.

Savižudybių prevencija Lietuvoje yra didelė problema. Viena iš nedaugelio konkrečių pagalbų yra psichologinė anoniminė nemokama pagalba telefonu 8-800 288 88. Pagalba teikiama darbo dienomis nuo 16 val. iki 7 val. ryto. Savaitgaliais visą parą.Paprastai galima paskambinti ir kalbėti su patarėju apie bet kokias problemas .Žmogus yra nei kiek neverčiamas ir nespaudžiamas į kampą, kas yra lengviau nei pokalbis akis į akį. Pokalbis apie situaciją su rūpestingu, nepriklausomu žmogum gali labai padėti, nesvarbu ar krizė jam pačiam, ar jis jaudinasi dėl kažko kito. Nereikia laukti krizės viršūnės arba kol iškils gyvybei gresianti problema, galima kreiptis iš karto.

Manau, kad tai vienintelė pagalba vienišiems žmonėms atsidūrusiems krizinėje situacijoje. Psichologų mokamos paslaugos yra sunkiai prieinamos vidutines pajamas gaunantiems žmonėms. Be to visuomenėje vyrauja nuostata, kad kreiptis į psichologą patarimo, reiškia pprisipažinti, kad esi silpnas, kad nesugebi pats išspręsti savo problemų. Dažnai žmogus nenori net sau pripažinti, kad turi problemų. Tada dažniausiai į ,pagalbą‘‘ pasikviečiamas alkoholis. Tačiau, kaip žinome, tada problemos dar paaštrėja.

Kokias pasekmes sukelia savižudybės? Pagal statistiką kiekviena savižudybė labai stipriai emociškai paveikia mažiausiai šešis su nusižudžiusiuoju susijusius žmones. Net ir tuo atveju, kai žmogus gyvena vienas ir neturi giminių, tai paveikia šalia gyvenančius kaimynus ir pažįstamus. Savižudybė kelia daug jaudulio nerimo ir klausimų.

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės.

Esu kelis kartus susidūrusi su situacija, kai savižudybė buvo slepiama, o teigiama, kad žmogus staiga valgydamas užspringo ir mirė. Tik patys artimiausi giminės žinojo tiesą. KKodėl taip yra? Ar negarbinga nusižudyti? O gal jaučiamės kalti, kad ne viską padarėme, laiku nepastebėjome artėjančios tragedijos?

Gyvenimas nėra nei vienam lengvas, Iš kiekvieno jis pareikalauja kantrybės, jėgų, žinių, stiprybės. Nesėkmės ir praradimai būtini, nes jie sustiprina ir užgrūdina žmogų. Natūrali atranka vyksta gyvūnų, ne žmonių pasaulyje . Nedrįskime teigti, kad nusižudo patys silpniausi ir niekam nereikalingi. Žmogus yra unikalus, jis sugeba keistis, klupti ir vėl keltis, ristis į bedugnę ir lipti į aukštybes. Tikėkime žmogumi ir leiskime dar kartą pakilti.

Išvados ir siūlymai:

Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad, nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė – pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai, taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo, todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam tikru atsargumu.

BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS IR PRIEDAI:

1. Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė psichologija. Vilnius: Mokslas,1978.

2. Durkheim E. Savižudybė . Vilnius: Pradai ,2002.

3. Gailienė D. Jie neturėjo mirti/ Savižudybės Lietuvoje. Vilnius: Tyto alba, 1998.

4. Gailienė D. Savižudybės Lietuvoje: socialiniai- psichologiniai paplitimo aspektai ir prevencijos modelis. Kaunas:Vytauto Didžiojo universitetas,2000.

5. Gailienė D.,

Trofimova J. (1999). Savižudybių pateikimas pagrindiniuose Lietuvos dienraščiuose 1994 ir 1996 m. // Psichologija. Mokslo darbai. 19, p. 56-70.

6. Gailienė D., Trofimova J., Žemaitienė N., Miliukaitė A. (1999). Žiniasklaidoje pateikiamų savyžudybės pavyzdžių poveikis paaugliams ir jaunuoliams // Psichologija. Mokslo darbai. 19, p. 71-77.

7. Jermakovienė I. Žmonių priklausančių nuo alkoholio, asmenybės bruožai. Psichologija Tau 03‘5 rugsėjis/ spalis.

8. Juodaitytė A. Socializacija ir ugdymas vaikystėje. Vilnius:Petro ofsetas,2002.

9. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas.Vilnius: Vaga, 1995.

10. Kučinskas V., Kučinskienė R.Socialinis darbas švietimo sistemoje.Klaipėda:Klaipėdos universiteto leidykla,2000.

11. Kurienė A., Pivorienė V. BBūkime atidūs- vaiką ištiko bėda.Vilnius: SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija, 2000.

12. Lamintagne Y. Būti tėvais pamišusiame pasaulyje.Vilnius: Tyto alba ,1999.

13. Psichologija studentui ats. red. Matulienė G.Kaunas: Technologija,2002.

14. Sajevičienė J. Savižudybių aktualijos Lietuvoje. Psichiatrijos žinios. 2003 m. kovas- balandis, Nr. 2 (22).

15. http://www.lrs.lt/

16. http://www.google.lt/

17. www.sociumas.lt.

Patvirtinimas apie atlikto darbo autentiškumą

Patvirtinu, kad šis darbas(Savižudybių problema Lietuvoje):

1) atliktas savarankiškai ir nėra nuplagijuotas ar kitaip pažeidžia Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą;

2) atliktas taip, kag tekste išsireiškus kitų autorių tyrimais pagrįstomis idėjomis ir jei autoriaus mintys darbe yra cituojamos, tuomet citata ppažymėta kabutėmis ir šalia nurodyta autoriaus pavardė