Valia

MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA

VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS

BENDROJO LAVINIMO DALYKŲ KATEDRA

VALIA IR JOS SAVYBĖS

Savarankiškas psichologijos darbas

Darbą atliko: studentė

Rasa Poškutė

Darbą įvertino: dėstytoja

Violeta Altuchova

MARIJAMPOLĖ, 2004

TURINYS

ĮŽANGA…………………………3

1. Bendrasis valios apibūdinimas………………..4

2. Fiziologiniai valios pagrindai………………..5

3. Valios veiksmo šaltiniai……………………6

4. Valios akto analizė……………………..7

5. Pagrindinės valios savybės ir jų asmenybiniai skirtumai…….8

6. Valios ugdymas………………………11

IŠVADOS…………………………12

LITERATŪRA………………………..13

ĮŽANGA

Kasdieniniame gyvenime ir grožinėje literatūroje apie valią dažnai kalbama tik tada, kai susiduriama su ypatingais jos pasireiškimais. Tačiau valios reikia ir visiems paprastiems sąmoningiems veiksmams atlikti: pakilti ryte iš lovos, atlikti savo įprastus darbus, ištarti žodžius ir t.t. Be valios atliekami įgimtų fiziologinių reakcijų judesiai ((kvėpavimas, čiaudėjimas, kosėjimas ir kt.) arba suautomatinti veiksmai, atliekami be išankstinių ketinimų (įpročių veiksmai, kuriuos žmogus nesąmoningai kartoja, ir kt.).

Valia dalyvauja (arba ne) ir vidinėje psichinėje veikloje. Jau pažinimo procesus aiškindamiesi, mes skyrėme iš anksto numatytą suvokimą, valingą dėmesį ir įsiminimą bei atgaminimą.

Valia būtina pasirenkant vienokią ar kitokią veiklą, reguliuojant tą veiklą ir įveikiant kliūtis, jei jų kyla siekiant tikslo. Apibendrindami tai, valią apibrėšime taip:

Valia yra sąmoningas aktyvumas, pasirenkant veikimo kryptis ir įveikiant kliūtis, siekiant tikslo.

Bendrasis valios apibūdinimas

Kiekvienas žžmogus atlieka nepaprastai daug ir paprastų, ir sudėtingų veiksmų, kurie yra visiškai sąmoningi ir kuriais siekiame tam tikro tikslo. Tokie veiksmai vadinami valingais, arba aktyviais veiksmais. Pavadinimas rodo, kad juose dalyvauja valia.

Visi valingi veiksmai, atliekami sąmoningai ir turintys tikslą, ggali būti vadinami valiniais. Žmogus užsinorėjo gerti, pasiėmė stiklinę, prisipylė vandens ir išgėrė. Tai tikslingas veiksmas ir todėl valinis, nors jį atlikti buvo nesunku. Tačiau kiekvienam žmogui tenka atlikti nemaža tokių veiksmų, kur reikia nugalėti tam tikrus sunkumus, liūtis, trukdančius pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tokie veiksmai vadinami tikrai valiniais. Juose pasireiškia sąmoningas asmenybės aktyvumas.

Tiesiogine žodžio prasme valia įprasta vadinti psichinį procesą, kuris vyksta, žmogui dedant pastangas įveikti vidines arba išorines kliūtis, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą.

Išorinės kliūtys, kurias įveikia žmogus, yra objektyvūs darbo sunkumai, jo sudėtingumas, visokiausi trukdymai, kitų žmonių priešinimasis, sunkios darbo sąlygos ir pan.

Vidinės kliūtys – tai subjektyvūs, asmeniški skatuliai, trukdantys atlikti tai, kas numatyta, prisiversti dirbti, įveikti tingėjimą, nuovargį, norą užsiimti kuo nors kitu, kas nesusiję su užduotimi. PPrie vidinių kliūčių priklauso žalingi įpročiai, potraukiai, norai, nuo kurių reikia susilaikyti. Žmogus jas įveikia valios pastangomis.

Tačiau „valios“ terminu žymimas ir asmenybės bruožas, sugebėjimas, nugalint sunkumus, veikti atkakliai ir tikslingai.

„Stipri valia, – rašė A.Makarenka,- tai ne tik mokėjimas ko nors panorėti ir tai pasiekti, bet ir mokėjimas prisiversti ko nors atsisakyti, kai to reikia. Valia – tai ne tiesiog noras ir jo patenkinimas; tai – ir noras, ir susilaikymas, ir noras, ir atsisakymas“.

Valios reikšmė žmogaus gyvenimui labai didelė. Ji bbūtina kasdieniniame gyvenime, ypač sunkiais momentais, kai tenka įveikti dideles kliūtis. Bet kuris žygdarbis kovoje ar darbe reikalauja stiprios žmogaus valios. Ir priešingai, silpnavaliai žmonės ne tik negali atlikti didelių žygių, bet nesusidoroja ir su kasdieninėmis gyvenimiškomis užduotimis, esti nepakankamai darbingi, jiems reikia kitų paramos, globos. Kai kurie iš jų tampa nedorų aistrų, neigiamų įpročių, kuriems nugalėti jiems neužtenka valios, aukomis (alkoholikai, narkomanai).

Valia ne tik mobilizuoja, aktyvina visų psichinių procesų veiklą, bet gali sustiprinti vidaus organų darbą, neleisti, kad būtų netekta sąmonės ir netgi kad atsėlintų mirtis.

Fiziologiniai valios pagrindai

Valinio veiksmo fiziologinis pagrindas yra tos nervinių ryšių antrosios signalinės sistemos, kurios smegenų žievėje buvo susidariusios anksčiau, veikiant patyrimui. Prasidedant valiniam veiksmui, šios sistemos vėl suaktyvėjo (atgijo), o žmogus galėjo padėti tam tikras pastangas, prisiversti dirbti, o ne žiūrėti televizijos laidą, nors ji ir labai įdomi.

Valiniame veiksme ypatingą vietą užima žodis kaip dirgiklis. Žodis gali būti signalas, veikiant žmogų iš išorės (pavyzdžiui, mokytojo nurodymai), tačiau jis dažnai būna ir vidinis reikalavimas sau, autoįsakymas. Žodžiai būna ne tik girdimi ir matomi (skaitant), bet ir tariami mintyse, sau vienam. Visais atvejais jie yra realūs dirgikliai, sužadinantys atsakomąjį valingą veiksmą. Ir esant stipriam jaudinimo židiniui, žmogus pasiekia užsibrėžtą tikslą.

Mūsų judesius valdančios smegenų lląstelės visada būna susijusios su kitomis didžiųjų pusrutulių žievės ląstelėmis.

Kuo gi paaiškinama, kad vienas žmogus turi pakankamai valios, moka prisiversti daryti tai, kas reikia, o kitas negali to padaryti, jam būdingas silpnavališkumas? Fiziologiškai šitai galima aiškinti taip: vienų žmonių galvos smegenų žievėje susidarė patvaresnės ryšių sistemos, o kitų jos yra ne tokios patvarios.

Bet koks valdymas neįmanomas be kontrolės ir korekcijos (taisymo). Žmogus įstengia valdyti ir iš tikrųjų valdo savo judesius bei veiksmus dėl to, kad smegenų ląstelės, iš vienos pusės, siunčia impulsus į kūno raumenis, o iš kitos pusės, gauna iš judėjimo organų grįžtamuosius signalus apie atliktą veiksmą. Smegenų žievėje ši informacija perdirbama, ir iš čia vėl eina signalai apie pataisas, kurias reikia padaryti judesyje. Šis grįžtamasis nervinis ryšys suteikia žmogui galimybę kontroliuoti savo veiksmus, sąmoningai ir valingai juos valdyti, t.y. atlikti valinę veiklą.

Slopinimo procesai didžiųjų pusrutulių žievėje sulaiko nereikalingus nevalingus judesius. Jie sutramdo pernelyg didelį susijaudinimą (pavyzdžiui, afektą) ir padeda atsirasti santūrumui, savitvardai, ištvermei, veiksmų nuoseklumui ir pan.

Apskritai, valia tiesiog priklauso nuo didžiųjų pusrutulių žievės sugebėjimo reguliuoti požievio darbą. Požievis yra daugelio jaudinimo procesų (instinktų, potraukių, afektų ir t.t.) žmogaus organizme šaltinis.

Valios veiksmo šaltiniai

Valios veiksmus skatina žmogaus reikmės, jo motyvai ir tikslai, potraukiai, troškimai iir pan.

Poreikis – ko nors reikmė – yra pirmoji paskata veikti. Iš poreikio kyla motyvas, t.y. veiksmą skatinamoji priežastis. O tai, ko žmogus siekia, yra jo veiksmų tikslas. Jeigu tikslas, kurio žmogus siekia, ir motyvai, skatinantys jį tai daryti, aiškūs, tai toks siekimas vadinamas noru. Neįsisąmoninti siekimai vadinami potraukiais. Potraukiams reikia mažiau valios, negu norams, todėl potraukio tikslas rečiau būna pasiekiamas.

Svarbus valios veiksmų skatulys yra jausmai. Jie priverčia įveikti sunkumus, atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų.

Istorinėje visuomenės raidoje didžiulę reikšmę valios ypatybėms formuotis turėjo darbas. Kaip tik darbu žmogės ugdė ir ugdo savo valią, be kurios neįmanomas joks darbas. Svarbu, kad žmogaus darbas iš pat pradžių būtų kolektyvinis. Būdamas kolektyvo nariu, drauge su kitais žmonėmis žmogus kovojo už gyvybę, ieškojo pragyvenimo priemonių. Kolektyvinis darbas jam uždėdavo tam tikras socialines (visuomenines) pareigas. Dėl to žmogus ėmė jausti pareigą. Pareiga mus skatina įveikti išorines ir vidines kliūtis, trukdančias atlikti savo pareigas. Sveikame, gerai organizuotame kolektyve visuomeninė pareiga yra natūrali, nuo socialinių sąlygų priklausanti žmogaus reikmė. A. Makarenka yra sakęs, kad mūsų poreikis – tikroji pareigos sesuo.

Valios akto analizė

Valios procesai būna paprasti ir sudėtingi. Prie pirmųjų galima priskirti tuos, kai žmogus nesvyruodamas siekia užsibrėžto tikslo, jam aišku, ką ir kokiu būdu

žada atlikti. Tačiau neretai tenka svyruoti, pasirenkant veiksmo tikslą, apsvarstant įvairius, kartais prieštaringus motyvus, arba patirti sunkumų, sprendžiant, kaip veikti. Šiais atvejais valios veiksmas susideda iš dviejų etapų: parengiamojo ir vykdomojo.

Parengiamąjį etapą sudaro sumanymas, tikslo įsisąmoninimas, kartais motyvų kova, apsisprendimas, darbo metodų pasirinkimas. Antai, jeigu jaunuolis sugalvoja stoti į aukštąją mokyklą, jis pirmiausia užsibrėžia tikslą, kodėl nori įgyti aukštąjį išsilavinimą, sprendžia, į kurią mokyklą, kurį fakultetą jam stoti, ir pan., galvoja, kaip rengsis egzaminams: savarankiškai ar lankys parengiamuosius kursus. SSvarstant visus šiuos klausimus, jame gali kilti vadinamoji motyvų kova: vieni motyvai skatina žmogų stoti į dieninį skyrių, kiti – į vakarinį ir t.t.

Pagaliau pasirinkta. Apsisprendimu pasibaigia parengiamasis veiksmo etapas. Tačiau veiksmas dar nebus valingas, jeigu po pirmojo etapo neis antrasis – sprendimo vykdymas. Pateiktame pavyzdyje šis vykdymas pasireikš stojamųjų egzaminų laikymu, įstojimu į numatytą aukštąją mokyklą.

Motyvų kova valios akte gali vykti ne tik tada, kai pasirenkamas veiksmo tikslas ar darbo metodai, bet ir tuo metu, kai, siekiant šio ttikslo, atsiranda kitų norų, kliudančių veikti taip, kaip numatyta. Tuomet dažnai vyksta kova tarp pareigos jausmo ir kitų paskatų. Žmogaus valią ir sudaro sugebėjimas įveikti troškimus, trukdančius pasiekti užsibrėžtą tikslą, ir ištvermingai, atkakliai stengtis jį įgyvendinti.

Pagrindinės valios savybės ir jjų asmenybiniai skirtumai

Žmogus, atlikdamas valinius poelgius, išsiugdo tokias valios ypatybes, kurios apibūdina jį kaip asmenybę ir turi labai didelę reikšmę gyvenimui ir darbui. Vienos savybės žmogų daro aktyvesnį, o tai susiję su pusrutulių žievėje vyraujančiais jaudinimo procesais; kitos reiškiasi nepageidaujamų psichinių procesų ir veiksmų slopinimu, stabdymu, įveikimu.

1. Su aktyvumu susijusios valio ypatybės – tai ryžtingumas, drąsumas, atkaklumas, savarankiškumas.

Ryžtingumas yra mokėjimas laiku ir tvirtai nuspręsti, be reikalo nesvyruojant. Ryžtingumas pasireiškia ne paskubomis atliktuose neprotinguose, neapgalvotuose veiksmuose, o pakankamai apgalvotuose, motyvuotuose poelgiuose. Ryžtingas žmogus yra tvirtai įsitikinęs, kad reikia daryti taip, o ne kitaip. Mokėjimas būti ryžtingam (turint pedagoginį taktą)- svarbus mokytojo bruožas. Ryžtingumas ypač reikalingas ekstremaliomis situacijomis (stichinių nelaimių, avarijų, karo ir pan.) ir tais atvejais, kai apsisprendimai siejasi ssu rizika ką nors prarasti. Tikrasis ryžtingumas nėra apsisprendimų skubotumas: jei aplinkybės palankios, optimaliausius sprendimus galima priimti tik gavus kuo daugiau informacijos apie pasekmes ir kt. Neryžtingumo klasikinis pavyzdys yra Buridano asilas, mirštantis badu dėl to, kad nepajėgia apsispęsti : iš kairės ar dešinės krūvos reikia ėsti šieną.

Drąsumas – tai žmogaus sugebėjimas įveikti baimę ir sutrikimą. Drąsumas pasireiškia ne tik veiksmais, atliekamais žmogaus gyvybei pavojingais momentais; drąsūs nepabūgs sudėtingo darbo, didelės atsakomybės, neišsigąs nesėkmės. Drąsumas reikalauja, kad į tikrovę bbūtų žiūrima protingai, teisingai. Kartais žmogus įsivaizduoja pavojų, kurio iš tikrųjų nėra. Tačiau valios pastangomis žmogus nuslopina nepamatuotą baimę ir atlieka tai, kas jam atrodo reikalinga.

Drąsumo negalima painioti su nutrūktgalviškumu, kai žmogus nori pasirodyti šaunus, be reikalo statydamas save į pavojų. Tokių žmonių negalima laikyti valingais. Tikra valingo žmogaus drąsa – tai baimės įveikimas ir gresiančių pavojų įvertinimas. Toks žmogus žino savo galimybes ir gerai apgalvoja veiksmus. Ne veltui A.Suvorovas yra pasakęs: „Drąsumas ir atsargumas jodinėja vienu arkliu“.

Drąsiam žmogui paprastai būdingas ir narsumas, t.y. šaltakraujiškumas pavojaus akimirką, mokėjimas tvirtai iškęsti pasitaikančius sunkumus ir negandas.

Atkaklumas – tai mokėjimas pasiekti užsibrėžtus tikslus, kad ir koks ilgas ir sunkus būtų į juos vedąs kelias. Atkaklumu įveikiamos išorinės ir vidinės kliūtys. Valingas žmogus sugeba nepaliaujamai įtempti jėgas, be to, sunkumai tik sustiprina jo norą tęsti savo veiklą. Atkaklumo nereikia sutapatinti su užsispyrimu, kai žmogus, skatinamas smulkios savimeilės, nesugeba atsisakyti klaidingo sprendimo. Užsispyrimas – neigiama asmenybės savybė.

Savarankiškumas – tai žmogaus sugebėjimas pačiam nuspęsti ir atlikti numatytą veiksmą, nepasiduodant pašalinei įtakai. Žmonės, kuriems šis valios savumas nebūdingas, paprastai sutrinka, iškilus kokiems nors sunkumams. Tokio bejėgiškumo priežastį dažnai galima paaiškinti auklėjimo dar mokykliniame amžiuje ypatybėmis, kai vaikas nebuvo pratinamas savarankiškai dirbti ir jame susiformavo ssiekimas vengti atsakomybės už savo veiksmus bei poelgius. Savarankiškas žmogus noriai atsižvelgia į protingą kitų žmonių nuomonę ir klauso jų patarimų, jeigu jie priimtini. Tačiau valingam žmogui nebūdingas įtaigumas, ši neigiama savybė, kai žmonės pernelyg lengvai atsisako savo nuomonės, visiškai paklusdami kitiems. Tikrasis savarankiškumas neturi nieko bendra ir su vadinamuoju negatyvizmu, t.y. siekimu žūt būt pasipriešinti išorės įtakai. Įtaigumas skatina žmogų atlikti poelgius, kurie nesiderina su jo paties ketinimais ir įsitikinimais, o negatyvizmas pastūmėja jį elgtis neprotingai, priešingai kitiems. Įtaigumas ir negatyvizmas – ne valios jėgos, o jo silpnumo požymiai.

Veikti savarankiškai nereiškia, kad mūsų poelgiai neturi paklusti kolektyvo nuomonei ir valiai. Tačiau negalima pasiduoti ir vadinamajam „minios jausmui“, kai žmogus atsižada savo įsitikinimų, veikiamas neprotingos mados arba žalingos draugų įtakos. Čia taip pat pasireiškia valios trūkumas, nes žmogus, rūpindamasis, ką apie jį pagalvos ir pasakys kiti, atsisako savo požiūrio, nors ir žino jį esant teisingą. Daugelis blogų įpročių (girtavimas, rūkymas ir pan.) kaip tik dėl savarankiškumo stokos užvaldo silpnavalius žmones, linkusius pasiduoti įtaigai ir kuo nors sekti. Savarankiškai atliekami veiksmai padeda išugdyti pasitikėjimą savo jėgomis, kuris yra svarbus žmogaus valios bruožas.

2. Prie valios ypatybių, susijusių su nepageidaujamų psichinių procesų ir veiksmų slopinimu, priklauso patvarumas (savitvarda), ištvermė, kantrybė, drausmingumas ir oorganizuotumas.

Patvarumas, arba savitvarda – tai žmogaus mokėjimas valdytis. Visiškai kontroliuodamas savo elgesį, jis savyje įveikia kylančias nepageidaujamas paskatas, impulsyvius veiksmus, afektus (pavyzdžiui, pyktį, baimę). Patvarumas daro žmogų savikritišką, padeda susilaikyti nuo neprotingų poelgių. Patvarumas, savitvarda labai svarbūs mokytojui. Vaikų elgesys, tai, kad jie nesupranta dėstomosios medžiagos, neretai erzina mokytoją, ir jam būtina labai valdytis, kad galėtų pasielgti taip, kaip reikalauja susidariusi padėtis. Savitvarda padeda mokytojui sulaikyti pyktį, įveikti sutrikimą, pasimetimą, nugalėti drovumą, varžymąsi ir kitas psichines būsenas, kurios atsiranda kai kuriems žmonėms, dirbant su kolektyvu.

Ištvermė ir kantrybė, savitvardai artimos valios ypatybės, kai žmogus sugeba iškęsti nepriteklius ir kančias (dėl ligų, bado, šalčio, nepaprastai sunkių darbo sąlygų). Valingas žmogus, nepaisydamas sunkumų, ir toliau siekia užsibrėžto tikslo.

Žinoma, visų asmenybės valios ypatybių neįmanoma griežtai suskirstyti į dvi grupes, atsižvelgiant į tai , koks procesas vyrauja, jaudinimo ar slopinimo. Kartais žmogus, slopindamas vienus veiksmus, kituose reiškiasi aktyviai. Tada pasireiškia tokios valios savybės, kaip drausmingumas ir organizuotumas. Drausmingumas – tai visų pirma paklusimas kolektyvo reikalavimams. Organizuotas žmogus moka prisiversti, o jeigu reikia, ir kitus priversti produktyviai dirbti. Aplaidumas, netikslumas (pavyzdžiui, vėlavimas į darbą), nerūpestinga, atsaini pažiūra į savo pareigas – visa tai yra nedrausmingumo ir neorganizuotumo apraiškos, rodančios stiprios valios trūkumą. Nedrausmingas

žmogus negali sėkmingai vadovauti ir kitų darbui.

Tvarkingumas, tikslumas, stropumas pasireiškia visame kame, jie pastebimi kasdieniniuose poelgiuose ir netgi , atrodytų, smulkmenose.

Valios ugdymas

Kiekvienas žmogus privalo ugdyti valią. Ugdyti valią padeda kolektyvas, aplinkinių žmonių nuomonė, jų teigiama įtaka žmogaus elgesiui.

Įprastas kasdieninis darbas, įskaitant ir mokymąsi, taip pat gali būti gera valios grūdinimo mokykla. Jeigu dirbant arba mokantis kyla nemaža sunkumų, tai jų įveikimas yra puiki valios ugdymo priemonė. Reikia nuolat ir sistemingai save tobulinti, ir tai pradėti būtina kiek ggalima anksčiau. Privalu atsiminti, kad asmenybės valia formuojasi valingoje veikloje. Todėl darbas buvo ir bus geriausia priemonė valiai grūdinti. Labai svarbu kiekvieną darbą padaryti iki galo, apgalvoti savo veiksmus, nepriimti neįvykdomų sprendimų, tačiau, kartą nusprendus, kad ir kas būtų, stengtis savo sprendimą įgyvendinti. Valios ugdymas priklauso ir nuo žmogaus užsibrėžto tikslo. Jo įsisąmoninimas padeda užgrūdinti valią.

Būtina taip pat išsiugdyti įprotį griežtai save stebėti, kontroliuoti savo elgesį ir darbą. Valią reikia treniruoti, visų pirma įveikiant savo trūkumus (tingėjimą, netvarkingumą, blogus įįpročius ir pan.). kiekvienas laimėjimas šioje srityje įkvepia žmogui pasitikėjimo savimi, daro jį valingesnį. Tai atlikti padeda teisingas gyvenimo būdas, dienos režimas, bendras nervų sistemos stiprinimas, fizinis ir psichinis grūdinimasis, kitaip tariant, nuolatinis valios treniravimas.

IŠVADOS

Kiekvienas žmogus atlieka nepaprastai daug iir paprastų, ir sudėtingų veiksmų, kurie yra visiškai sąmoningi ir kuriais siekiama tam tikro tikslo. Tokie veiksmai vadinami valiniai ir juose dalyvauja žmogaus valia. Juose pasireiškia sąmoningas asmenybės aktyvumas.

Valios reikšmė žmogaus gyvenimui labai didelė. Ji būtina kasdieniniame gyvenime, ypač sunkiais momentais, kai tenka įveikti dideles kliūtis.

Valios veiksmus skatina žmogaus reikmės, jo motyvai ir tikslai, potraukiai, troškimai ir pan. Kiekvienas žmogus privalo ugdyti valią, norint tai pasiekti, reikia nuolat ir sistemingai save tobulinti.

Žmogus, atlikdamas valinius poelgius, išsiugdo tokias valios ypatybes, kurios apibūdina jį kaip asmenybę ir turi labai didelę reikšmę gyvenimui ir darbui.

LITERATŪRA

1. Greene R., Elffers J. Jėga: 48 valdžios dėsniai. – Vilnius: Algarvė, 2001. – 208p.

2. Gonobolinas F. Psichologija. – Vilnius: Mintis, 1976. -223p.

3. Jasikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. –– Vilnius: Žodynas, 1996. – 202p.