Stresas ir jo įveikimo būdai

1.TEORINE DALIS: vertinimo problemiškumas

1.1. Išsilavinimo standartai ir ugdymo rezultatų vertinimas

Nors išsilavinimo standartai turi tenkinti įvairius švietimo sistemos poreikius, tačiau pagrindinė jų funkcija yra ugdymo rezultatų vertinimas.

Didėjant reikalavimams švietimui, ugdymo rezultatų vertinimo reikšmė auga. Vertinimas tampa integralia ugdymo proceso dalimi. Plečiasi jo galimų tikslų įvairovė. Moksleivių ugdymo bei ugdymosi rezultatai (pasiekimai) vertinami siekiant:

• skleisti individualybę bei ugdyti asmenybę, įtvirtinti pageidautinas vertybines nuostatas, plėtoti gebėjimus, formuoti mokymosi, veiklos, darbo įgūdžius;

• kelti mokymosi motyvaciją, skatinti nuolat tobulintis;

• užtikrinti ugdymo proceso grįžtamąjį ryšį, sugretinti ankstesnius pasiekimus su dabartiniais, įįvertinti pažangą;

• rinkti diagnostinę informaciją, reikalingą darant ugdymo procesą lemiančius (koreguojančius) sprendimus;

• nuspręsti, ar moksleivis (moksleivių grupė) yra pasirengęs pradėti atitinkamą temą ar kursą, tęsti mokslą aukštesnėje pakopoje, rinktis atitinkamą profilį ar mokymosi kryptį ir pan. (nukreipiamieji sprendimai);

• susidaryti visuminį mokymo programos, ugdymo proceso ar mokyklos darbo apskritai įvertinimą ir kt.

Atsižvelgiant, be jau anksčiau paminėtų priežasčių, ir į reformuotos mokyklos ugdymo rezultatų vertinimo tikslų įvairovę, rengiant standartus pirmenybė buvo teikiama standartų reikalavimų formulavimui kokybinėmis kategorijomis. Tai įgalins vertinti moksleivių pasiekimus nepriklausomai nuo to, kkokie vertinimo tikslai keliami konkrečioje situacijoje.

Šiuolaikiniame ugdymo procese labai svarbu tinkamai pasirinkti moksleivių pasiekimų vertinimo sistemą. Tradiciškai populiari norminė sistema, kai siekiant nustatyti moksleivio rangą grupėje jis lyginamas su kitais ir vertinamas pažymiu. Ji, greta neabejotinų privalumų, turi ir rimtų ttrūkumų. Taikant ją sunkiau įvertinti moksleivio daromą pažangą, diagnozuoti sunkumus ir pan. Kintant švietimo prioritetams, vis populiaresnė darosi ideografinė vertinimo sistema. Ji orientuota į vaiko daromą pažangą, lyginant jį su pačiu savimi. Ideografinis vertinimas padeda spręsti motyvacijos problemas bei lengvina diagnostiką. Tačiau tais atvejais, kai reikia moksleivių pasiekimus palyginti tarpusavyje (pavyzdžiui, norint prognozuoti mokymosi perspektyvas), jis netinka. Kriterinės vertinimo sistemos esmė – lyginti moksleivio pasiekimus iš anksto numatytais labai konkrečiais tos srities kriterijais arba standartais. Šiuo atveju žiūrima, atitinka ar neatitinka moksleivio pasiekimai tam tikrus reikalavimus. Kriterinis įvertinimas gali būti: pasiekė – nepasiekė, išlaikė -neišlaikė ir pan. Ši vertinimo sistema taip pat nėra universali.

Išsilavinimo standartai turi būti pakankamai lankstūs. Jie privalo tuo pačiu metu tenkinti ir kriterinio, ir norminio, ir iideografinio vertinimo poreikius. Be to jie turi tikti tiek aprašomajam vertinimui, tiek vertinimui pažymiais. Kokybinė čia pateikiamų standartų orientacija užtikrina tokį jų lankstumą ir įgalina laisvai rinktis vertinimo sistemą bei vertinimo formą atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

Vertinant ugdymo rezultatus būtina atsižvelgti į individualius skirtumus (psichologinius, suvokimo, mąstymo, atminties, dėmesio, temperamento), nuo kurių tai pat priklauso, kokių ugdymo rezultatų ir kokiais būdais gali siekti paskiras mokinys bei dirbantis su juo mokytojas (Kūno kultūra. Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1994).

1.2. Pasiekimų vertinimas kūno kultūros ppamokoje

Tai sudėtinga, ir opi tikrinimo ir vertinimo pažymiais ar kitais žymenimis problema. Net tos pačios šalies pedagogų nuomonės kartais labai skiriasi. Vieni linkę atmesti pažymius (pvz., pradinėse klasėse arba 5-12 klasių moksleiviai, lankantys ar baigę sporto mokyklą, gali būti atleisti nuo privalomų kūno kultūros pamokų, o atsiskaitymo formą nustato pedagogų taryba), kiti linkę kuo dažniau testuoti ar kitaip griežtai vertinti.

Viena pagrindinių mokymo bei mokymosi funkcijų yra įvertinimas ar mokiniai yra pasiekę tai, ko norėjo. Kūno kultūros mokytojas, siekdamas valstybiniuose standartų pasiekimų lygmenyse nurodytų žinių, mokėjimų ir įgūdžių, fizinių ypatybių išlavėjimo, galėtų ir norėtų dažniau remtis neformaliuoju vertinimu (vertinimas neužrašomas, o nuomonė lieka ilgam atmintyje ir turi reikšmės mokytojo veiksmams). Pavyzdžiui, vertinimas susidarius nuomonę apie mokinį. Mokslo metų pradžioje mokytojas susipažįsta su naujais mokiniais arba per vasarą fiziškai ne vienodai sustiprėjusiais ugdytiniais, diagnozuoja jų fizinio parengtumo, motyvavimo lygį, iš šalies (mokinių, pedagogų) dar ką nors sužino apie mokinį, t. y. turi tam tiktą nuomonę apie kiekvieną moksleivį. Pirmieji įspūdžiai gali būti ir subjektyvūs: neturi motyvų, negabus, emociškai nepastovus ir pan. Gal mokslo metų pradžioje jį itin prislėgė materialiniai nepritekliai, o apie tai kūno kultūros mokytojas nežino. Arba pernykštis darbštuolis, įgijęs mokytojo pasitikėjimą per krepšinio pamokas, rudenį per lengvosios atletikos (jos nemėgsta!) ppamokas mažai stengiasi. Todėl pirmieji ir vėlesni įspūdžiai neturėtų virsti nuolatiniu požiūriu.

Mokymo metu pagal tam tikrus ženklus kūno kultūros mokytojas sprendžia, ar mokiniai suprato judriojo žaidimo taisykles, ar dar reikia parodyti, kaip žaisti, ar reikia lengvinti pratimą (skaidyti į dalis ar kitaip palengvinti atlikimo sąlygas ir 1.1.), ar dar reikia pavyzdžių, ar neaiškina nerodo to, kas yra savaime suprantama. Žodžiu, mokytojas turi „jausti“ klasę. Grįžtamosios informacijos suvokimą lemia mokytojo profesinė kvalifikacija, požiūris ir noras suprasti mokinį, mokinio gabumai ir t. t. Neformalus vertinimas humaniškumo požiūriu yra labai reikšmingas mokiniui. Svarbu išvengti asmeninio tendencingumo, šališkumo, formalizmo. Dalis pedagogų yra šališki – ieško argumentų, įtikinančių jog jie patys viską moka, o mokinių prastą mokėjimą linkę aiškinti motyvavimo stoka, abejingumu, tik ne blogu mokymu.

Per mokslo metus vertėtų keliais būdais (kontroliniais pratimais, užduotimis) gebėjimus vertinti pažymiais ar kitu žymeniu („įskaita“), t.y. vertinti formaliai. Norint formaliai įvertinti gebėjimus tenka juos tikrinti. Svarbūs trys tikrinimo principai: sistemingumo, objektyvumo, individualizavimo. Pastarasis reikalauja išsiaiškinti individualų moksleivio fizinį pajėgumą, jo pastangas. Nepatenkinamo pažymio galima ir nerašyti, jei moksleivis pagrindžia neišmokimą (Kūno kultūra. Pradinės pagrindinės mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartų metodiniai komentarai).

Vakarų šalyse vertinant gabumus ir mokymosi rezultatus plačiai taikomi testai. Gabumų testai taikomi atrenkant į įvairaus profilio mokyklas. PPer kūno kultūros pamokas kai kurie pratimai atitinka testams keliamus reikalavimus (informatyvumą, patikimumą, objektyvumą),pvz., šuolis į tolį iš vietos ir įsibėgėjus, prisitraukimai prie skersinio, 30 m. bėgimas ir 1.1., ir už atitinkamą šio testo absoliutų rezultatą ar jo prieaugį galima rašyti pažymį. Tai einamasis (kasdieninis) tikrinimas ir vertinimas. Baigiamojo tikrinimo rezultatai (pvz., išėjus visą gimnastikos skyrių, lengvosios atletikos dalį – ilgalaikį bėgimą ar šuolį į tolį įsibėgėjus ir t.t.) galėtų būti vertinami ne tik prieaugio, bet ir absoliutaus rezultato požiūriu. Pavyzdžiui, devintokas per 1,5 mėnesio padidinto prisitraukimų prie skersinio skaičių nuo 3 iki 5 kartų. Nors pažanga nemaža, tačiau ji nesiekia pagrindinio standartų pasiekimų lygmens – 6-8 kartų. Šiuo atveju gal pažangos ir nevertėtų vertinti 10 balų. Tačiau jei devintokas rezultatą pagerino tik 1, o iš viso prisitraukė 9 kartus, pažangą, manytume, galima vertinti aukščiausiu pažymiu.

Parengiamojo tikrinimo tikslas yra nustatyti gebėjimų lygį po vasaros arba pradėjus naują mokymo programos skyrių. Tokių tikrinimų rezultatų geriau pažymiais nevertinti. Mat moksleiviai kartais pradeda „gudrauti“ – rodo prastą rezultatą, kad baigiamojo tikrinimo metu lengviau pasiektų didesnį jo prieaugį. Be to, pradėjus naują medžiagą, būtų nehumaniška vertinti seniau išmoktą ir iš dalies primiršta žaidimo veiksmą ar lengvosios atletikos pratimą.

Atskirai norime aptarti fizinio parengtumo privalomąjį testavimą

mokslo metų pradžioje ir pabaigoje. Mokytojai patys pasirenka testus. Jeigu testai standartizuoti (atitinka vienodus reikalavimus), galima palyginti mokinio rezultatą su būsimos įskaitos norma, atskirų klasių, mokyklų pasiekimus, kuri mokykla atitinka šalies vidurkį ar kitą lygį. Testuojant moksleivis turėtų maksimaliai stengtis. Todėl pirmasis jų jėgų išbandymas galėtų būti tik po specialaus parengiamojo pamokų ciklo, ne anksčiau kaip rugsėjo pabaigoje. Testuojant moksleiviams už rezultatus nerašomi pažymiai. Tai einamojo ir baigiamojo tikrinimo paskirtis. Kuo daugiau patyręs pedagogas, tuo jam sudėtingiau vertinti moksleivį: mato ddaugybę vertinimo aspektų, suvokia individualybę, vertina žinias., mokėjimus ir įgūdžius, įgytus per pamokas, ir atliktas namų užduotis. Nerekomenduotina vertinti mokinį vien už tai, kad jis lanko gimnastikos sekciją ar dalyvavo krepšinio varžybose, atstovavo mokyklos rinktinei ir pan. Ši veikla mokiniui neprivaloma ir skatinama kitais rudais.

Apibendrinant galima teigti, jog kūno kultūros išsilavinimo standartų pasiekimų lygmenys palengvina, tačiau visiškai neišsprendžia fizinio ugdymo gebėjimų tikrinimo ir vertinimo. Neįmanoma aprėpti visų konkrečių situacijų, rodėl vertinimo būdai, principai turėtų būti įvairūs.

Čia savo prasmės nepraranda tradiciškai ppopuliari norminė sistema, kai moksleivio pasiekimai lyginami su kitų klasės bendraamžių ir vertinami pažymiu. Vis populiaresnė darosi ideografinė vertinimo sistema, orientuota į daromą pažangą, lyginant jį su pačiu savimi. Ji didina kiekvieno ugdytinio motyvavimą. Kai fizinio ugdymosi pasiekimus tenka lyginti ssu kitų klasės mokinių rezultatais, ideografinė sistema mažai tinka. Mums įprasta kriterinė vertinimo sistema, kai moksleivio pasiekimai lyginami su iš anksto numatytais labai konkrečiais fizinio parengtumo standartais, nepraranda gyvybingumo. Kriterinis vertinimas (išlaikė – neišlaikė, įskaityta – neįskaityta) tinka tik i Išrengiamosioms grupėms. Vis dėlto baigiančių atitinkamą mokyklos pakopą eikų moksleivių fizinio ugdymosi pasiekimai vertinami pažymiu.

1.3. Mokinių mokymosi rezultatų tikrinimo ir vertinimo problema

Kaip teigia A. Šventickas( 1997), mokinių mokymosi rezultatų tikrinimo ir vertinimo problema aktuali ir šiandien. Pedagoginė darbo patirtis rodo, kad nemažai konfliktinių situacijų iškyla tarp mokinių ir mokytojų, tarp tėvų ir mokytojų dėl vertinimo objektyvumo.

Mokytojų darbe yra nemažai subjektyvumo;būtina, kad mokytojai ieškotų naujų tikrinimo ir vertinimo formų, ypač taikytinas teminis atsiskaitymo metodas. Yra daug mokytojų, kurie ieško naujų žinių iir įgūdžių tikrinimo bei vertinimo metodų ir yra pasiekę gerų rezultatų.

Kaip pasiekti gerą mokinių mokymosi pažangumą – viena iš svarbiausių pedagogikos problemų. Pažymiai (balai) vis dar tebelaikomi pagrindiniu mokinio ir mokytojo darbo rodikliu. Abiturientų atestato pažymiai turi reikšmės, priimant į aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas ir kitas mokymo įstaigas. Taigi atsiranda tendencija siekti kuo geresnio (aukštesnio) įvertinimo, o ne mokslo rezultatų. Kartu su tokia tendencija iškyla ir daug opių psichologinių problemų.

Psichologiniu požiūriu mokiniui rašomi pažymiai turi atspindėti: 1) tam tikras mokinio žžinias, jų įsisąmoninimą, apimtį , gilumą, bei sugebėjimą tas žinias taikyti praktikoje, įsiminti naujas žinias; 2) mokinio sugebėjimus -mąstymą, atmintį, suvokimą, vaizduotę, individualius pažinimo ypatybes. Kiekvieno dalyko pažymiai turėtų rodyti konkretaus mokinio atitinkamų sugebėjimų raidą. Taigi su pagrindine – psichologine – pažymio funkcija glaudžiai siejasi ir antroji funkcija – vystančioji, lavinančioji. Mokslo rezultatų vertinimas turi įtakos, lavinant mokinio sugebėjimus.

Pažymys teigiamai psichologiškai veikia tik esant tam tikroms sąlygoms, t. y. jei jis rašomas objektyviai ir geranoriškai bei tinkamai komentuojamas. Priešingu atveju pažymys gali tapti rimta kliūtimi harmoningos ir iniciatyvios asmenybės raidai.

Tyrinėdamas pažymio objektyvumo problemą, estų psichologas M. Koskenijamis parodė, kad vertinant mokinį pažymiu, turi įtakos ir veiksniai, tiesiogiai nesusiję su mokinio žiniomis ir intelektu. Tai mokinio elgesys, stropumas, pažiūros ir kiti dalykai. E. Perovskio manymu, rašant pažymį, mokytojui daro įtaką tokie faktoriai: mokinio aktyvumas, mokytojo požiūris į žinių svarbą, mokytojo ir mokinio santykiai, mokytojo nuotaika ir psichinė būklė, mokytojo asmeninis prestižas (pagal mokinio mokymosi rezultatus vertinamas ir mokytojo darbas).

Mokytojas rūpinasi, ar klasė suprato vieną ar kitą temą, naujas sąvokas, ar visi mokiniai suspėjo atlikti užduotis laiku, ar jie sugebės įgytas žinias pritaikyti gyvenime. Tai neformalus vertinimas. Bet yra ir kitoks vertinimas – formalus, naudojant įvairias apklausas, rašinius, kontrolinius darbus, testus. Formaliuoju vvertinimu siekiama oficialių tikslų, pavyzdžiui, parašyti pažymį, įtraukti mokinį į jam tinkamiausią grupę, dirbančią pagal vieną ar kitą programą. Šiuo atveju paprastai įvertinamos mokinių pažintinės žinios.

Neformalaus vertinimo budai yra du: tai nuomonės susidarymas apie moksleivį ir jos įtaka, nulemianti įvertinimą. Jie neformalūs, nes mokytojai jų neužrašo. Tokią informaciją mokytojai laiko atmintyje, ir ji lemia jų veiksmus visus metus. Taigi mokytojai vertindami remiasi subjektyviais kriterijais, nors, aišku, privalo remtis patyrimu ir būti atsargūs.

Kitas neformalaus vertinimo būdas, kuris vyksta per visus mokslo metus, -tai vertinimas mokant. Mokydamas mokytojas turi nuolat kontroliuoti savo veiklą: „Ar ne per sunkios užduotys?“; „Ar visi mokiniai tai vienodai suprato?“; „Ar nereikėtų to užrašyti lentoje?“. Patyrę mokytojai paprastai sugeba įžvelgti tam tikrus ženklus ir reiškinius, rodančius, kad mokiniai suprato pamoką.

Neformalaus vertinimo trūkumas toks pat kaip ir viso vertinimo: abejotinas jo patikimumas. Mat mokymas klasėje – nuolatinis vyksmas, todėl nelengva įvertinti mokymo efektyvumą ir mokinių įtraukimą į darbą. Būna, kad mokytojai neaprėpia visos klasės, kad kai kurie mokiniai nesimoko, pamoka gali patikti arba nepatikti. Nustatyta, kad mokytojas atidžiai seka tik kelis mokinius ir pagal jų grupelę vertina savo mokymo efektyvumą,mokinių motyvaciją Neformalaus vertinimo patikimumas kelia abejonių dar ir todėl, kad neretai mokytojai būna šališki – ieško argumentų, įtikinančių, kad jjie puikiai moko ir kad mokiniai viską gerai supranta ir priima. Norėdami parodyti savo kompetenciją, mokytojai neretai pateikia lengvesnes užduotis, kviečia atsakinėti gabesniuosius, „užveda ant kelio“ ir t. t., o neteisingų mokinių atsakymų priežastimi laiko apsnūdimą, motyvacijos trūkumą, nedėmesingumą, bet ne blogą mokymą.

Siekiant, kad vertinimas būrų patikimesnis , reikėtų laikytis trijų patarimų: 1) būtina įtraukti daugiau mokinių į kontrolinę grupelę, iš kurių darbo rezultatų sprendžiama apie mokymo kokybę ir sėkmę; 2) stengtis įvertinti, ko mokiniai jau yra išmokę, o ne tik tai, ar jie yra dėmesingi; 3) neformalų vertinimą susieti su formaliomis priemonėmis, pvz., turėtų darbų raštu, kurių analizė parodytų, kokia yra mokslo pažanga. Taigi, kad mokydami galėtume vertinti, turime remtis tinkamai parinkta mokinių grupele ir kreipti dėmesį į mokinių daromą pažangą, ne tik į jų dalyvavimą per pamoką.

Formaliai vertinama per visus mokslo metus, mokiniai atlieka paskiriamas užduotis – rašo rašinius, namų darbus, referatus, kuria projektus. Toks vertinimas lieka ir ilgesnį laiką (įrašomas į klasės žurnalus, pažymių knygeles, laikomas aplankuose ir bylose). Formaliai vertinamas pažinimas; gaunama informacija, pagal kurią mokiniai grupuojami į mokymosi lygius, keliami arba nekeliami į aukštesnę klasę.

Dėl formaliojo vertinimo gali nukentėti geri mokinių ir mokytojų santykiai. Kiekvienas formalus vertinimas apibendrinamas pažymiu. Parašyti mokiniams kuo teisingesnius pažymius –

vienas iš sunkiausių mokytojo uždavinių. Daugelis mokytojų, ypač jaunų specialistų, laiko mokinius savo

draugais ir vengia visko, kas daro juos mokinių teisėjais. Tačiau, kad ir koks nemalonus būtų šis procesas, formalus įvertinimas – būtina mokymo dalis.

Mokyklos sukurtos tam, kad perduotų jaunajai kartai visuomenės vertybes. Kadangi mokytojai yra tam tikros visuomenės atstovai, jų vertinamieji sprendimai apie mokinių elgesį mokykloje ir mokslo rezultatus bent jau maždaug turi atitikti tai, kas toje visuomenėje laikoma svarbu ir gera. Todėl mokykla nuolat stengiasi įvairiais būdais perduoti, iišaiškinti mokytojo įvertinimus mokiniams, tėvams ir kitiems asmenims, kurie taip pat atsižvelgia į šiuos vertinimus, spręsdami apie atliktus jauno žmogaus darbus ar būsimą veiklą.

Pažymiai padeda nustatyti silpnąsias ir stipriąsias mokymosi puses. Jie mokytojui praverčia kai reikia greitai ką nors nuspręsti, pavyzdžiui, patarti vienam mokiniui uždavinius spręsti iš olimpiadinio uždavinyno, o kitam -papildomai padirbėti, sprendžiant elementarius uždavinius, vieniems patarti studijuoti literatūrą aukštojoje mokykloje, kitiems – imtis kokio nors amato, pavyzdžiui, tapti šaltkalviu.

Įvertinimas mokiniams ir jų šeimoms taip pat teikia informacijos apie mmokinio pažangą siekiant mokymo tikslų. Tai ir informacijos šaltinis kitiems mokytojams ir net darbdaviams.

Ar pažymiai ir testai trukdo, ar padeda mokytis? Jei mokiniai žinių tikrinimą ir vertinimą suvokia kaip grėsmę ir despotizmą, jie gali mokytis labiau dėl pažymių, o ne ddėl paties mokslo. Mokytojas privalo atidžiai stebėti, kad jo naudojama pažymių sistemą ir vertinimo metodai neskatintų mokinių per prievartą mokytis to, ko jie šiaip jau nesimokytų. Netinkamos apklausos ir pažymių rašymo metodai gali versti mokinius tiesiog desperatiškai stengtis atlikti tai ko iš jų nori mokytojas ar kitas kontroliuojantis asmuo.

Nors ir daug įvairiausių psichologinių bei pedagoginių problemų iškyla vertinant mokinių mokymosi rezultatus pažymiais, tačiau jei mes, pedagogai, gerai apgalvosime vertinimo sistemas ir humaniškai jas taikysime, jos bus naudingos. Ką daryti, jei pažymiai naudojami kaip bausmė, jei pažymiai sukelia nerimą ir stresinę būseną? Išeitis yra ne pažymių panaikinimas, o sistemos keitimas ir tobulinimas. Reikia humaniškai naudotis pažymiais ir stengtis, kad jie būtų susiję tik su mokymosi rezultatais.

Pedagogai ir psichologai vis dažniau diskutuoja aapie tai, kaip tobulinti vertinimą pažymiais ir kaip tuos pažymius pateikti. Aišku, kad mokiniams ir jų tėvams pateikiama informacija turi būti naudinga. Kadangi mūsų visuomenėje pažymiai laikomi labai svarbiu dalyku, mokytojai privalo juos rašyti labai atsargiai ir apgalvotai. Jei abejojate, kokį pažymį rašyti, būkite atlaidesni, apsispręskite mokinio naudai. Taip elkitės turėdami galvoje vertinimo sistemos netobulumus ir savo sprendimo svarbą socialiniu bei psichologiniu aspektu.