Pyktis

KAIP ĮVEIKTI PYKTĮ?

Palaukti kol viskas praeis? Retai tai rekomenduotina įveikiant pyktį. Tyla gali tik priešingai – padidinti jaučiamą pyktį ir agresiją. Tai nepadės pakeisti situacijos.

Svarbu atrasti kas sukelia mums pyktį ir tada sukurti planą kas padėtų to išvengti.

RELAKSACIJA. Gilus kvėpavimas, vaizdinių relaksacija padeda nurimti jausmams. Yra knygos ar specialistai, kurie gali jus pamokinti, kaip tai atlikti. Jau turėdami relaksacijos pagrindus galėsite ją naudoti bet kurioje situacijoje. Jei jūsų partneris taip pat „karšto temperamento”, galbūt jums abiems būtų naudinga išmokti šio mmetodo.

KOGNITYVINĖ RESTRUKTŪRIZACIJA. Tiesiog pakeiskite požiūrį į tuos pačius dalykus. Susierzinę mes linkę piktintis, keikti ar kitaip išsakyti jausmus. Kai supykstame, galvodami padidiname ir dramatizuojame net ir paprastą situaciją. Pabandykite pakeisti šias mintis į racionalesnes, labiau tiesą atitinkančias. Vietoj nuolatinio kartojimo visiems, kad „tai nesąmonė, aš su tuo nesusitaikysiu”, pabandykite patys save įtikinti „tai nemalonu ir suprantama, kad yra ko nusiminti, bet tai nėra pasaulio pabaiga ir pyktis nieko nepakeis”.

Atsargiai vartokite žodžius „niekada” ir „visada” kai kalbate apie save ar kitus. „„Tu visada išmėtai daiktus”. Žinoma, tai nėra tiesa, be to tai tarsi pateisina jūsų pyktį ir problema tampa neįveikiama. Be to tokie žodžiai atstumia ir žemina pašnekovą, kuris galbūt mielai prisidėtų ieškant abiems priimtino sprendimo.

Priminkite sau, kad supykus situacija nnepasikeis ir jūs nesijausite geriau. Logika pranašesnė už pyktį, ypač kai jis pateisinamas, nes tada dažnai virsta iracionaliu. Pasistenkite į nemalonią situaciją pažvelgti „iš toliau” – juk iš tiesų tai tėra kasdieninė situacija, kuri jūsų gyvenimo nesugriauna. Kai kyla pyktis nuolat, prisiminkite tai ir jums lengviau bus atgauti vidinę pusiausvyrą.

PROBLEMŲ SPRENDIMAS. Kartais pyktį išprovokuoja labai realios ir neišvengiamos problemos. Tuomet pyktis yra sveika, natūrali reakcija į šiuos sunkumus. Esame įsitikinę, kad kiekviena problema turi savo sprendimo kelią, bet gali tekti nusivilti – ne visuomet taip yra. Kuomet negalime pakeisti pačios situacijos, turime koncentruotis ne į sprendimų paieškas, bet kaip pasitikti ir ištverti sunkumus.

Jei situacija gali būti išspręsta – susiplanuokite, kaip to pasieksite ir nuolat save tikrinkite, kaip jums sekasi. JJei nepasiseks iš karto – nesmerkite savęs, bandykite dar kartą.

KOKYBIŠKESNIS BENDRAVIMAS. Greitai supykstantys žmonės linkę nedelsiant daryti išvadas, kurių dalis būna labai netikslios. Visų pirma, užvirusią diskusiją vertėtų sulėtinti ir apmąstyti kiekvieną savo atsakymą. Neišrėžkite pirmų į galvą atėjusių minčių, nusiraminkite ir pagalvokite ką norite pasakyti. Prieš atsakydamas, atidžiai išklausykite, ką pašnekovas jums sako.

Normalu, kad mes tampame gynybiški, kuomet kiti kritikuoja, bet jų nepulkime. Gali prireikti daug laiko ir kantrybės kol viską išsiaiškinsime, bet nepraraskime savikontrolės diskutuodami.

PASIJUOKIME. Kartais kvailas juokelis ggali padėti mums susigražinti vidinę pusiausvyrą. Kuomet jūs labai supykstate ir norite sušukti kaltininko vardą ar atitinkamą frazę, sustokite ir pabandykite vaizduotėje tai nupiešti karikatūristo ranka. Jei jūsų manymu jūsų kolega žąsinas, tai ji tokį ir įsivaizduokite – sėdintį kabinete, kalbantį telefonu, einantį į susitikimus. Pasistenkite tiksliai įsivaizduoti, kaip kiekviena detalė atrodytų, perkelkite jį tokį į kasdieninę veiklą. Toks vaizdas nuims didžiąją dalį jūsų įniršio. Juokas visuomet padeda neutralizuoti įtampą bei konstruktyviau susitvarkyti su pykčio jausmu. Tačiau sarkastiškas juokas tėra tik kitas nesveiko pykčio pavidalas. Juokas padės vertinti situaciją lengviau. Žinoma, pyktis rimtas jausmas, tačiau įsigilinus, jį iššaukusios mintys gali pasirodyti juokingos.

PAKEISKITE APLINKĄ. Artimiausia aplinka gali sukelti mūsų susierzinimą ir įniršį. Galime jaustis užspęsti problemų ir tenkančios atsakomybės, pykti ant žmonių ir aplinkos, kuri sukuria tokią situaciją. Leiskite sau pailsėti. Įtemtu dienos metu skirkite laiko pabūti su savimi. Pavyzdžiui, grįžus mamai iš darbo 15 minučių niekas su ja nebendrauja (nebent „degtų namas”). Mamai trumpam atsikvėpus ji bus pasiruošusi išgirsti visus vaikų norus ir naujienas.

Pakeiskite laiką. Jei jūs su sutuoktiniu paprastai susiginčijate prieš miegą, jau gulėdami lovoje – turbūt judu esate pavargę ar išsiblaškę. Pasistenkite rimtomis temomis diskutuoti kitu laiku.

Venkite. Jei jus kaskart užėjus suerzina netvarka vaiko kambaryje, uždarykite duris. NNežiūrėkite ten, jei jus pykdo. Nesakykite „na vaikeli, eik tvarkyt kambario, jei nenori, kad aš būčiau piktas”. Ne tai svarbiausia. Svarbu, kad jūs išliktumėte ramūs.

Raskite alternatyvą. Jei kasdien jums tenka važinėti visuomeniniu transportu ir po to jūs jaučiatės susierzinęs – keiskite maršrutą, pasirinkite kelią su gražesniais vaizdais ar kuriuo važiuoja mažiau žmonių. Arba keiskite pačią transporto priemonę – troleibusą į autobusą ar mikroautobusą.

Žinoma, mes negalime visai nejausti pykčio. Gyvenime nuolat nutinka įvykių, kurie verčia mus pykti: susergame, netenkame, būname apgauti. To niekas nepakeis. Tačiau galime išmokti pakeisti savo reakciją į nemalonius įvykius ar situacijas.

Jei jūsų manymu pyktis tampa nekontroliuojamas ir turi įtakos jūsų santykiams su kitais žmonėmis ar trukdo jūsų veiklai, kreipkitės į specialistą. Jis padės jums išmokti geriau susitvarkyti su pykčio jausmu.

PYKTIS

„Mane suerzino”. „Nenoriu tavęs matyti”. „Nustok, nes galiu tau suduoti”

Kaip dažnai šias ar panašias mintis išsakome savo pašnekovams pokalbio metu? Mes dažnai pykstame. Pykti nėra blogai, tačiau svarbu, kaip tai išreiškiame, kaip elgiamės. Blogiau jei pyktis tampa nekontroliuojamu, destruktyviu reiškiniu, kuris gali išprovokuoti problemas darbe, asmeniniuose santykiuose, kenkti gyvenimo kokybei.

Pykčio kilmė

Jaučiamas pyktis gali skirtis savo intensyvumu – nuo lengvo susierzinimo iki didelio įniršio. Jums supykus keičiasi organizmo psichologinė ir fiziologinė būsena – padažnėja širdies ritmas, padidėja kkraujo spaudimas, padaugėja adrenalino ir noradrenalino.

Pyktis kyla dėl išorinio ar vidinio poveikio. Galima supykti ant žmogaus (vadovo ar bendradarbio), įvykio ar situacijos (didelė eilė, vėluojantis autobusas, triukšmas darbo metu), pykti ant savęs (kad nerimauju ar nuolat galvoju apie asmenines problemas). Prisiminimai apie nemalonią patirtį gali taip pat sukelti pyktį.

Pykčio išreiškimas

Agresyvus elgesys yra instinktyvus, natūralus būdas išreikšti pyktį. Tai natūralus ir adaptyvus atsakas į išgąstį, kuris sukelia nemalonias emocijas, dažnai agresyvų elgesį, padedantį kovoti ir ginti save nuo užpuolikų.

Kita vertus negalime taip reaguoti į kiekvieną, kuris sukelia mums susierzinimą ar mus nuliūdina. Įstatymai, socialinės normos ar asmeniniai įsitikinimai riboja mūsų pykčio išreiškimą.

Žmonės įveikia pyktį sąmoningai ir nesąmoningai pasirinkdami tam tikrą elgesį. Išreiškimas, slopinimas ir nusiraminimas yra trys pagrindiniai pykčio išreiškimo keliai.

Sveikiausias būdas yra išsakyti pyktį (ne agresyviai). Kad mokėtumėme tai daryti, turime išsiaiškinti, kokie yra mūsų poreikiai ir, kaip juos reikėtų patenkinti nežeidžiant kitų. Išreiškiant jausmus neturėtumėme būti reiklūs ir įžūlūs, o reikia gerbti save ir kitus.

Pyktis gali būti slopinamas, tada pakeistas ar perduotas. Tai nutinka kuomet pyktis yra sulaikomas, nustojama apie jį galvoti ir susitelkiama ties pozityviais dalykais. Tikslas yra sulaikyti ar nuslopinti pyktį ir jį paversti labiau priimtinu elgesiu. Toks įveikimo būdas yra pavojingas, kuomet neleidžiama pykčio išreikšti

į išorę, jis pasilieka viduje – mumyse. Pyktis nukreiptas į vidų gali sukelti hipertenziją, padidėjusį kraujo spaudimą ar depresiją.Neišreikštas pyktis gali sukelti kitas problemas. Tai gali išprovokuoti patologines pykčio išraiškas – tokias kaip pasyviai – agresyvus elgesys (vietoje atviro išsakymo kas sukėlė pyktį, netiesiogiai žmonėms primenama, nepasakoma kodėl pyksta), nuolat ciniškas ar priešiškas elgesys. Žmonės, kurie linkę kitus žeminti, viską kritikuoti ir reiškiantys sarkastiškas pastabas neišmoko konstruktyviai išreikšti pykčio. Todėl nenuostabu, kad paprastai tokie žmonės turi mažai draugų.

Galima tiesiog nusiraminti. TTai nėra vien išorinio elgesio kontrolė, bet ir vidinės reakcijos kontrolė, kurios metu vėl normalizuojasi širdies ritmas, mes nurimstame ir leidžiame jausmams atslūgti.

Pavojus kyla tuomet, kai nei vienas iš aptartų būdų nėra pasirenkamas.

Valdant pyktį svarbiausia sumažinti tiek jausmo intensyvumą tiek fiziologinius pokyčius, kurie atsiranda supykus. Mes negalime atsikratyti žmonėmis, kurie mus erzina, nei neturime jėgų juos pakeisti, bet galime išmokti kontroliuoti savo reakcijas.

Ar esame perdaug pikti?

Yra daugybė testų, kurie matuoja jaučiamo pykčio intensyvumą, ar lengvai pasiduodame šiam jausmui ir kaip ssu tuo tvarkomės. Gerai, jei mums sunku suvaldyti pyktį ir mes tai žinome. Jei pastebite, kad supykus nekontroliuojate savo elgesio ir tuo gąsdinate kitus, jums vertėtų susirasti geresnį būdą išreikšti jausmams.

Kodėl vieni žmonės yra piktesni nei kiti?

Iš tiesų, anot psichologo JJ.Deffenbacher dalis žmonių greičiau ir stipriau supyksta, nei likusieji. Dalis „karštakošių” tiesiog nerodo savo pykčio atvirai, bet yra dirglūs ir irzlūs. Lengvai supykdomi žmonės ne visuomet keikiasi ir mėto daiktus, jie gali pasirinkti socialiai priimtinesnį elgesį arba susirgti.

Lengvai supykdomi žmonės turi psichologų taip vadinamą žemą frustracijos toleranciją, t.y. jie mano, kad neturėtų patirti nusivylimo, nepatogumų ar nemalonių dalykų. Jie įniršta, jei papuola į nemalonią situaciją, pavyzdžiui, gauna pastabą už mažą klaidą darbe.

Kodėl šie žmonės taip elgiasi? Priežasčių yra daug: genetinės, psichologinės, sociokultūrinės. Juk jau nuo mažens leidžiame vaikams reikšti džiaugsmą, liūdesį, bet varžome pykčio išreiškimą. Taip neišmokstame išgyventi pykčio bei jo konstruktyviai išreikšti. Tyrimais įrodyta, kad greičiau linkę pykti vaikai iš nedarnių, nepilnų šeimų, kuriose jie mažai įgyja emocijų išreiškimo iir bendravimo patirties.

Kada gilūs randai pradeda gyti

Nuo vieno sužeidimo mirštama retai, bet kartą nuskriaustas, žmogus negali likti nesužalotas, o gyvatės nuodai dar ilgai išlieka ir veikia visame kūne. Nuodai- tai pyktis ir neapykanta, kurių sunku atsikratyti, jei esate kada nors įžeistas. Tai dvasios ramybę atimantys nuodai.

Atleidimas- puikus priešnuodis, gaunamas ne taip sunkiai, kaip jums kartais atrodo. Jei manote, jog atleidimas- tai visam gyvenimui mestas iššūkis, konfliktų reikalaujantis veiksmas, klystate, nes yra priešingai.

Atleidimas- tai lengvas, džiugus ir- svarbiausia- išlaisvinantis veiksmas. JJis išvaduoja iš pagiežos ir praeities skriaudų naštos, suteikia galimybę pamiršti tai, kas slegia.

“Mano tėvas visąlaik buvo negeras mums ir mamai. Prisiminimuose matau jį girtą, siautėjantį mažame mūsų butelyje, išsigandusius kaimynų ir pašaipius bendraamžių veidus. Tas nuolat mane persekiojęs gėdos jausmas, kad toks mano tėvas.vėliau įstūmė į kito girtuoklio- už kurio ištekėjau paskubomis- rankas. Mano vyras lygiai taip pat nesiskaitė su manim, mušė ir žemino, nesirūpino savo vaikais. Kvaila buvau, galvodama, kad vedybomis viską išspręsiu ir tuo pačiu neturėjau didelio pasirinkimo: gerų šeimų vaikiai manęs privengė. Lietuvoj tada jau buvo pradėta spaudoj puoselėti nuomonė, kad gera žmona tokia kaip aš nebūčiau. Švęsdama Velykas Čikagoj, rijau širdį raminančius vaistus. Ji iš skausmo plyšo pusiau, besiklausant šventadieninių pamokslų ir galvojant apie taip skaudžiai Likimo užgautus mano vaikus. Siunčiu jiems pinigų kiek galiu, noriu pastatyt ant kojų, bet įtaką jiems darau ne aš.Esu per toli, kad būčiau dvasios motina. Ir nepakankamai toli, kad atsiribočiau nuo neapykantos tėvui ir vyrui. Gal, kai jie abu numirs, nuėjus prie kapo galėsiu pasakyt, kad atleidžiu, bet ne dabar.Jei ne jie, kitoks būtų mano gyvenimas.Ir tuo pačiu jaučiu, kad tas pyktis ėda mane gyvą. Vos pradedu galvot apie juos, kyla kraujospūdis, užpuola nemiga, skrandžio skausmai ir depresija.” tai laiško “Palėpei” ištrauka, liudijanti, kokia aktuali yra atleidimo tema.

Amerikietis rašytojas, prisikentėjęs nuo girtuoklio tėvo (vėliau mirusio nuo kepenų cirozės) irgi ilgai negalėjo jam atleisti, nešiodamasis pagiežos ir neapykantos naštą. Bet vieną dieną- sulaukęs trisdešimties- nuėjo prie tėvo kapo ir ištarė stebuklingąjį “Atleidžiu”. W. Dyer savo knygoje rašo, kad tai padarius, pasikeitė visas jo gyvenimas. Ėmė sektis rašyti, pasikeitė požiūris į sveikatą, bendravime prieš tai vyravusį priešiškumą pakeitė dvasinė partnerystė, jis pasijuto laisvas. Norite pamėginti? Štai keli praktiniai patarimai :

*Prisiminkite visas nesvarbu kada jums padarytas skriaudas ir nuspręskite jų atsižadėti. Atleidimas- veiksmas, atliekamas širdimi. Darykite tai dėl savęs, pasigaminkite priešnuodį ilgai jūsų gyslomis tekėjusiems nuodams.

*Supraskite, kad jūsų tėvai (ir visi jūsų praeityje buvę žmonės) gyventi stengėsi kaip galėdami teisingiau, remdamiesi tuo, ką žinojo. Galbūt jūs taip nesielgtumėte- mokykitės iš jų klaidų. Pripažinkite, jog gilūs randai nesugis, kol nebus atleista. Todėl paskubėkite atleisti ir pajuskite nuostabiausią laisvės jausmą.

*Susikurkit sau panašią teoriją, jei šita netinka ar nepatinka. Kaip nevienodai ištveriam fizinį skausmą, taip skirtingai kiekvienas vertinam savo praeitį. Gal ir neteisinga mėginti mus skriaudusius žmones apibūdinti kaip dėjusius pastangas elgtis teisingai. Gal jie visai nesistengė, bet juk svarbiausia- nusimesti nuo pečių kupra virtusią naštą. Svarbiausia- iš tikrųjų atleisti. Neprievartaujant savęs, dirbtinai neskubinant subtilaus pproceso, bet žingsnis po žingsnio einant viena kryptimi. Kasdien vis labiau tolstant nuo pagiežos ir neapykantos, nuo noro keršyti ir vis labiau artėjant prie Atleidimo ir savęs išlaisvinimo akimirkos.

Nuodinga neapykanta

Nemažai žmonių kenčia, nes gyvena apimti pagiežos. Atlikti ilgalaikiai skyrybų tyrimai parodė, kad daugelis žmonių, ypač moterys, puoselėja pagiežą buvusiems sutuoktiniams netgi praėjus penkiolikai metų po išsiskyrimo. Psichologas, vadovaudamasis savo klinikinio darbo patirtimi, pripažįsta, kad kai kurios nenatūraliai stiprios emocinės reakcijos (dažnai stebimės:”puolė kaip žvėris, nors nieko blogo nepasakiau”) tėra blogai užgijusios žaizdos aitrinimas.

Apimti pykčio, kad ir nesąmoningo, išeikvojame daug energijos ir leidžiame tarpti nesibaigiančiam stresui. Geriau suprasime tai, jei atkreipsime dėmesį į skirtumą tarp pagiežos, kuri gimdo stresą, ir pykčio, kuris jos nesukelia. Pyktis iš esmės yra sveika emocija, kuri pasireiškusi išnyksta, o pagieža ir priešiškumas ilgam įsišaknija mumyse kaip gynybinė elgesio forma, nuolat laukianti kokio nors realaus ar įsivaizduojamo puolimo. Kas vaikystėje buvo engiamas ir žeminamas, bus pasiryžęs niekada nebeleisti savęs skriausti. Dėl to jis nuolat bus budrus. Be to, jis bus linkęs prasimanyti istorijų apie sąmokslus arba galimus išpuolius prieš jį. Tiktai itin subtilus gydymas (gydo atleidimas) gali pagerinti šią vidinės įtampos būseną.

Pagieža, kaip užslėpto pykčio rūšis, verčianti pūliuoti blogai užgijusias žaizdas, daro ir

kitokį neigiamą poveikį. Pavyzdžiui, ji sukelia įvairias psichosomatines ligas. Pagiežos sukurtas stresas gali paveikti imuninę sistemą. Ji, nuolat būdama parengties būsenoje, nebegali aptikti priešo. Galų gale ji puola sveikus organus, kuriuos pati turi saugoti. Taip J. Monbourquette aiškina atsiradimą tokių ligų kaip artritas, aterosklerozė, išsėtinė sklerozė, kraujagyslių sistemos ligos, diabetas ir t.t.

Daktaras Carl Simonton knygoje “Pasveikti visiems ir prieš visus” (1982) aprašo įvairius mokslinius negatyvių emocinių būsenų ir vėžio atsiradimo priežastinio ryšio tyrinėjimus, visą skyrių skiria įrodyti, jog atleidimas yyra geriausia priemonė iš vidaus griaunančiai pagiežai įveikti. Naudodamasis įvaizdžių asociacijomis, jis kviečia vėžio ištiktus žmones linkėti gero visiems, kas jiems yra padaręs bloga. Pasak mokslininko, pasinaudojusieji šiuo metodu pastebėjo didelį streso sumažėjimą. Pasijuto galį geriau kovoti su liga.

Žmogui, nenorinčiam ar neįstengiančiam atleisti, sunkiai pavyksta gyventi dabartimi. Jis atkakliai laikosi praeities ir dėl to yra pasmerktas žlugdyti savo dabartį bei blokuoti ateitį. Prisiminkite (arba perskaitykite) Eugene’o O’Neillo pjesę “Ilgos dienos kelias į naktį.” Veikėja Mari Tairon išsekina save be pperstojo gromuliuodama skaudžią praeitį. Ji tampa našta visai šeimai. Jos vyras, netekęs vilties, maldauja: “Mari, dėl Dievo meilės, pamiršk praeitį!” Ji atsako: “Kodėl? Kaip galėčiau? Praeitis yra dabartis, argi ne taip? Tai ir ateitis. Mes visi bandome iš ten išeiti, ttačiau gyvenimas mums neleidžia.” Dėl jos nesugebėjimo atleisti gyvenimas sustabarėja. Praeities prisiminimai ir toliau aitrina senas kančias. Dabarties akimirka sutrupa per nereikalingą atrajojimą; laikas slenka be laimės; galimas asmeninių santykių teikiamas džiaugsmas nublanksta. Ateitis atrodo atkirsta ir grėsminga: jokių naujų planų, jokios stimuliuojančios rizikos. Gyvenimo inkaras liko išmestas praeityje.

Čia tiks Henri Lacordaire žodžiai apibendrinimui: “Norite akimirką pabūti laimingi? Keršykite. Norite būti laimingi visą laiką? Atleiskite.”

Niekas iš tiesų nėra apsaugotas nuo apgavysčių, nusivylimų, rūpesčių, meilės kančių, išdavysčių ir t.t. Gyvenimo drauge problemų apstu visur: konfliktai tarp porų, šeimose, tarp išsiskyrusių įsimylėjėlių ar sutuoktinių, darbdavių ir darbuotojų, tarp draugų, kaimynų, rasių, tautų. Visiems tam tikromis akimirkomis tenka atleisti, kad būtų atkurta taikai ir kad būtų įmanoma toliau gyventi drauge. Per vvienų vedybų penkiasdešimtmetį kažkas paklausė švenčiančios poros, kokia jų santuokos ilgaamžiškumo priežastis. Žmona atsakė: “Susibarę niekada nesame užmigę, nepaprašę vienas kito atleidimo.”

Kai pažeidžiamas mūsų fizinis, moralinis ir dvasinis vientisumas, mumyse atsitinka kažkas svarbaus. Viena mūsų esybės dalis paliečiama, užgaunama, net sutepama. Vienas vyras, gyvenęs su neseniai išsiskyrusia moterimi, pasakojo apie jų bendro gyvenimo sunkumus: Kartais man atrodo, jog ji verčia mane sumokėti už kvailystes, kurias iškęsti ją privertė buvęs vyras”, sakė jis.

Agresoriaus mėgdžiojimas yra psichologams gerai žinomas vyksmas. IIšlikimo refleksas verčia auką susitapatinti su budeliu. Tikriausiai matėte puikų danų filmą “Pelė užkariautojas” ir stebėjotės, kaip toks švelnus vaikas Pelė gali linksmintis plakdamas protiškai atsilikusį bičiulį. Viskas paaiškėja, kai suprantame, jog Pelė tik savaip mėgdžioja vieną fermos berną, kažkada jį pažeminusį botago smūgiais. Tą patį reiškinį randame biografiniame filme apie Lorenco iš Arabijos gyvenimą. Matome, kaip radikaliai keičiasi veikėjo gyvenimas. Iškentęs kankinimus, jis tampa visiškai kitoks žmogus: buvęs taikaus charakterio filantropas pasidaro beveik sadistiškai agresyvus. Kiek seksualinių agresorių ir prievartautojų tik kartoja žiaurumus, pačių patirtus jaunystėje? Šeimos terapeutai ne kartą nustatė, kad streso situacijose vaikai elgiasi kaip jų tėvai. Lygiai taip pat kai kurios tautos prieš kitas tautas griebiasi tos pačios nežmoniškos taktikos, kokią yra patyrusios priespaudos metais.

Nepakanka atleisti nekeršijant, reikia turėti drąsos pasiekti iškrypusias agresyvių tendencijų šaknis, išrauti iš savęs ir sustabdyti naikinančias jų galias, kol dar ne vėlu. Tas nusiteikimas būti priešiškam ir nustelbti kitus iš tiesų kelia grėsmę persiduoti iš kartos į kartą šeimose ir kultūrose. Tik atleidimas gali nutraukti šią grandininę reakciją ir sustabdyti kerštavimus, suteikdamas gyvenimui kuriančių galimybių.

Nepripažintas pyktis gali būti daugelio psichosomatinių ligų priežastimi, kadangi jis sunaudoja daug energijos ir sukelia didžiulį stresą. Nesveikas stresas pagimdo įvairiausius fizinius skausmus. Knygoje “Atsiminimų ggydymas” (1987), broliai Lynn’ai pateikia šios srities tyrimų, atliktų daktaro Floyd’o Ring’o, rezultatus. Jis studijavo įvairias ligas, sukeliamas blogai valdomo pykčio arba negrabių jo apraiškų. Jis tvirtina, kad per smarkios tiek fizinės, tiek žodinės pykčio apraiškos sukelia šias ligas: kraujagyslių užsikimšimą, degeneracinį artritą, skrandžio opas. Žmonės, slopinantys baimę ir pyktį, pasak daktaro F.Ring’o, serga odos ligomis, reumatiniu atrtitu ir opiniais kolitais. Galų gale tie, kurie pernelyg kontroliuodami save, neišdrįsta parodyti pykčio ar baimės, netgi juos suvokdami, rizikuoja susirgti astma, hipertenzija, migrenomis. Šie ligų sąrašai gal kai kam pasirodys per daug niūrūs, tačiau daugelis rašytinių šaltinių liudija, jog sistemingas pykčio slopinimas sukelia patologines bei neurotines būsenas ir žmogus nebetenka energijos, reikalingos kasdieniame gyvenime.

Psichoterapeutas pataria kaip elgtis su savo kerštingomis fantazijomis. Jis rašo: “Esu sutikęs žmonių, kurie manė kerštingų minčių atsikratysią tiesiogiai kovodami su jomis. Tai buvo beprasmis vargas. Kuo labiau jie mėgino jas išstumti, tuo greičiau jos vėl iškildavo, tarsi koks apsėdimas.Kad tuo įsitikintum, atlik nedidelį pratimą: pabandyk negalvoti apie raudoną spalvą. Pamatysi, kad tai neįmanoma, kadangi, norint įsivaizduoti “neraudonį”, pirmiausia reikės pagalvoti apie raudonį. Iš tiesų vaizduotė negali suvokti neraudonio. Taip pat ir keršto idėjos tuo stipriau skverbsis į vaizduotę, kuo labiau bandysi jas iš ten išvyti. O leidęs jjoms ateiti ramiai ir suktis tarsi filme, vos jas prisijaukinęs, pamatysi, jog šios fantazijos gana niekingos. Teliks tiktai nuspręsti neleisti joms toliau keroti.”

Teigiamieji pykčio aspektai

Pyktis, kaip stiprus ir agresyvus sielos jausmas, pats savaime visai nėra piktavalis dalykas. Priešingai, jis kyla iš sveiko instinkto fiziškai, psichologiškai ir morališkai išlikti. Jo piktybiniai ar gerybiniai padariniai priklauso nuo to, kur jis nukreiptas.

Naudojam as geram, jis tarnauja žmogiškų ryšių funkcionavimui tarp sutuoktinių, mylimųjų, tėvų ir vaikų, darbdavio bei darbuotojų. Visais atvejais svarbu ginti savo teises bei vertybes ir kartais tai daryti griežtai, pasipiktinus. Priešingai tam, kas atsitinka, kai afišuojamas abejingumas, teisinga pykčio apraiška išprovokuoja troškimą atkurti kontaktą, bendravimą.

Kitas gerasis padarinys- agresyvumas, vedantis į atradimą tų vertybių, kurios mums arčiausiai širdies. Čia pyktis pasireiškia tuo, jog aiškiai parodo, kuo norime būti ir ką daryti. Jis skelbia pavojų, įspėja, tarkim, mane apie pavojų leisti kitam mane išnaudoti arba pažeisti asmenines mano teises. Dar daugiau, pyktis privers mane reaguoti į asmeniui ar individų grupei padarytas neteisybes. Apskritai jis sukelia mano moralinę energiją, reikalingą pasitikti blogį ir neteisybę.

Kliūtys, trukdančios atsiriboti nuo pagiežos

Kai kurie įskaudinti asmenys atsisako atsikratyti savo apmaudo. Iš tiesų jie prisibijo, kad sutikę transformuoti savo apmaudą ir neapykantą, išduos save

pačius. Jie klaidingai tiki, kad išlaikydami pagiežą gyvybingą, galės išsaugoti savo žmogiškąjį orumą ir išvengti kitų pažeminimų iš skriaudiko pusės. Be abejo, ketinimas priversti gerbti savo asmeninį orumą įkvėpimo semiasi iš kilnių jausmų, tačiau pagiežos puoselėjimas veda į savęs griovimą ir keršto užburtą ratą. Esama kitų priemonių savo orumui bei savigarbai išlaikyti, negraužiant savęs.

Yra manančių, kad pagieža ir neapykanta gali padėti patiems sau ir kitiems įrodyti savo vertę bei sugebėjimus. Psichoterapeutai pateikia aibes pavyzdžių iš klientų gyvenimo. Antai viena mmoteris tvirtino, kad kaip tik savo neapykantos ir apmaudo dėka ėmėsi mokslų ir sėkmingai juos baigė. Ji tenorėjo įrodyti buvusiam vyrui, jog sugeba būti finansiškai nepriklausoma. Ją gydęs specialistas pasveikinęs už atkakaklumą ir akademinius laimėjimus, paklausė, kada ji baigs veikti dėl savo buvusio vyro ir verčiau pradės investuoti savo energiją į save ir į tai, ką nori daryti gyvenime.

Išvada: pagieža tarsi raketa iš pradžių gali duoti gerą postūmį, tačiau jis būna trumpalaikis.

Atleidimas padeda susilaikyti nuo bet kokio nuosprendžio sskriaudikui ir atrasti tikrąjį savo “aš”- dieviškumo kūrėją ir kibirkštį.*Joan Borysenko

Jei tavo žaizda dar pernelyg skausminga, veltui bandytum pradėti dabartinį etapą. Jis reikalauja, kad būtum nustojęs pernelyg rūpintis savo žaizda. Ar jautiesi pasirengęs peržengti save ir pakeisti suvokimą apie ttą, kuris tau nusikalto?

Ar prieš einant toliau būtina tau priminti, jog skriaudiko supratimas nėra atleidimas jam ir juo labiau ne išteisinimas? Suprasti- tai nukreipti į jį šviesesnį žvilgsnį ir apčiuopti visas jo asmenybės plotmes bei nusižengimo motyvus.

Akivaizdu, kad tau nepavyks jo ir jo elgesio perprasti iki galo. Bet ir tas menkas supratimas, kurį būsi įgijęs, padės atleisti. Atleidimas nebeatrodys esąs neapgalvotas ar aklas veiksmas, kadangi būsi atradęs įžeidžiamo elgesio “kodėl”. Drauge geriau pasirengsi pakeisti susikurtą skriaudiko įvaizdį, o bandymas atleisti tik palengvės. Priešingai negu tie, kurie tau pataria atleisti užsimerkus, Jean Monbourquette kviečia atleisti plačiai atmerktomis akimis, įžvelgti daug ir atrasti iki tol nepažintus skriaudiko bruožus.

Suprasti skriaudiką- tai nustoti jį smerkti

Skriaudos sukeltas pažeminimas ir skausmas turi įįtakos apie skriaudiką susidaromam įspūdžiui ir gali jį iškreipti. Tokiais atvejais būname linkę skriaudiką laikyti niekinga būtybe- suktu, agresyviu, neištikimu, pilnu neapykantos, neatsakingu žmogumi. Apsėdęs įžeidžiamo poelgio prisiminimas taip stipriai veikia nuskriaustojo požiūrį, kad pasak J.Monbourquette, skriaudikas ima atrodyti nebesugebąs evoliucionuoti (keistis vystantis, augant), kadangi nusikaltimas jį tarsi paženklina visiems laikams.

Skriaudiko pasmerkimas, kaip rašo J.Monbourquette, tam tikra prasme pasmerkia ir jus. Didelė dalis to, ko nemėgstate kitų elgesyje, yra jūsų dalis, kurios nenorite pripažinti. Jūsų skriaudikas tuomet tampa tarsi eekranu, į kurį projektuojate savo bruožus, kuriuos jums pernelyg skaudu matyti. Šiuo požiūriu būtų verta sau priskirti ydas ir silpnybes, kurias užkraunate skriaudikui. Visko, kas jums kelia baimę, priėmimas būtinas jūsų pačių augimui. Susigrąžindami tas savo puses, kurias laikote silpnomis ir netinkamomis, tampate visapusiškesniais ir ir drauge labiau pasitikinčiais savimi. Taigi nesugebėsite suprasti savo skriaudiko, jeigu silpnybių ir ydų, kuriomis jį apipylėte, nebūsite priskyrę patys sau.

Suprasti- tai geriau pažinti kito praeitį

”Dievas atleidžia viską, nes viską supranta”,- senu priežodžiu pradeda vieną iš knygos skyrių aukščiau minėtas autorius. Jis sako, kad geresnis šeimyninės, socialinės ir kultūrinės žmogaus praeities supratimas padės jam atleisti, ir, nors šios sąlygos nepateisins piktavališko jo elgesio, jos bent iš dalies jį paaiškins.

Toliau autorius prisipažįsta tai suvokęs, bandydamas suvokti savo tėvo pykčio ir nerimo priepuolius, kurie tuomet jam atrodė nepateisinami. Jis rašo: “Netolerantišką požiūrį į tėvą visiškai pakeičiau, pasikalbėjęs su teta apie jo vaikystę. Kadangi mano tėvas dažnai ilgam išvykdavo, jis, kaip vyriausias vaikas šeimoje, nuo jaunumės turėjo atlikti pernelyg sunkias vyro pareigas. Iš čia kilo nuolatinė baimė ir nerimas, kad nepavyks išsilaikyti aukštumoje”.

Kartą sužinojus žmogaus paveldą ir istoriją, lengviau įlįsti į jo kailį bei suprasti jo elgesio nukrypimus. Taigi žinojimas, kad seksualinis išnaudotojas yra ppats tapęs tokio nusikaltimo auka, nesumenkina jo nusikaltimo, bet padaro mus atlaidesnius jam.

Suprasti- tai ieškoti pozityvaus skriaudiko ketinimo

Virginia Satir, daugiau kaip 40 metų dirbusi šeimos gydytoja, rodė tokį pasitikėjimą žmonėmis, kad nuolat bandė aptikti pozityvias (teigiamas) priežastis savo klientų elgesyje, kad ir koks šlykštus jis būtų. Kartą atskleidusi pozityvų ketinimą, ji padėdavo jam jį suprasti ir įvertinti jo grožį. Po to ji jam siūlydavo konstruktyvių priemonių šiai augimo intencijai įgyvendinti. Pavyzdžiui, ji suprato, kad pozityvus savižudžio ketinimas buvo nustoti kentėti; žiauraus tėvo- suvaldyti savo vaiką; jauno parduotuvių vagies- įrodyti draugams savo vertę; maištaujančio vaiko- įrodyti auklėtojams savo galią.

Kaip tik su ta pačia pozityvia intensija kai kurie žmonės mano privalą skaudinti kitus, kad priverstų juos pasitaisyti ir žengti į priekį. Kiek pažeminimų kai kurie auklėtojai priverčia iškęsti, būdami kupini geriausių ketinimų?

Žinojimas, kad žmonės, atsakingi už žiaurus nusižengimus, jų nepadarė tyčia, be abejo, negali ištrinti patirtų kančių, bet bent jau gali sušvelninti pasibjaurėjimą ir gebėjimą atleisti.

Suprasti- tai įžvelgti skriaudiko vertę ir orumą

Dažnai būname linkę skriaudiką sutapatinti su piktavališku jo elgesiu ir dėl to beatodairiškai jį niekinti. Kuo gilesnis mūsų nusivylimas, tuo labiau jis skatina matyti tik skriaudiko ydas ir norą jį subjauroti. Pavojus juo didesnis, kai tturime omenyje artimą ir mylimą asmenį. Psichoterapeutas prisimena, kaip jį auklėjo pozityvus elgesys moters, kurios asmeninį ir šeimyninį gyvenimą sugriovė vyras alkoholikas. Nusprendusi jį palikti, moteris nepaisydama nieko nenustojo jo mylėti ir žavėtis jo švelnumu, drąsa, humoro jausmu ir giliu tikėjimu. Ji tvirtino: “Niekas negalės atimti iš manęs meilės ir ir džiaugsmo, kad gyvenau su šiuo žmogumi”. Psichoterapeutas apibendrino: “Apimtas nuostabos mačiau, kaip ji atsigauna po vedybinių nemalonumų- tauriai, kupina pagarbos buvusiam sutuoktiniui. Joje mačiau nebe auką, dar prislėgtą alkoholiko vyro jungo, bet laisvą moterį.

Parengta pagal Jean Monbourquette knygelę. Autorius- teologijos, psichologijos, filosofijos ir pedagogikos mokslų specialistas joje aiškina, kiek daug etapų (dvylika) reikia pereiti, kol pavyksta iš tikrųjų atleisti. Jis pats savo gyvenime buvo susidūręs su atleidimo problema, pripažįsta ją esant labai sunkiai išsprendžiamą- ji ne tokia paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, o neapykanta yra žymiai žalingesnė mūsų sielai, kūno sveikatai, negu įmanoma įsivaizduoti.

Žodis “pyktis” žmonėms dažnai asocijuojasi su ypatinga prievarta. Todėl susiformuoja didelė baimė patirti šį jausmą. Kai kuriems dvasininkams labai sunku pyktį ir norą keršyti suvokti kaip iš esmės normalias psichologines realijas.

Dažnai pasitaiko, kad pamokslininkai, dvasios vadovai ar “Naujojo amžiaus” šalininkai supriešina pyktį ir atleidimą. Pasak jų, norint atleisti reikėtų iš pradžių

nuslopinti bet kokią pykčio apraišką ir išvyti visas mintis apie kerštą. Apskritai jie skatina bet kokių negatyvių jausmų slopinimą. Kai kurie psichoterapeutai įsitikinę, kad tokie veiksmai neturi išeities, kadangi neįmanoma suteikti atleidimo, jeigu iš pradžių nebuvo įsisąmoninta ir priimta savoji gėda, lygiai taip pat būna nuslopinus pyktį ir norą keršyti. Nepripažinti ir nepriimti savo pykčio ir noro keršyti, prisidengiant noru atleisti,- tai meluoti sau pačiam ir, negana to, atleidimą paversti socialine grimasa.

Dėmesio! Tai sakydamas autorius nebando skatinti ir puoselėti ppagiežos. Pernelyg dažnai spontaniškas pykčio jausmas painiojamas su pagieža. Visų pirma reikia skirti laikinas emocijas- pyktį ir norą keršyti- nuo valingos ir sąmoningai palaikomos neapykantos bei pagiežos. Nors pyktis yra neigiamas sielos virpesys, jame, nepaisant pasireiškimo formos, esama pozityvių elementų. Tai normali reakcija į neteisingą aktą, autentiškumo paieškos ir pastangos pašalinti kliūtis, pastojančias kelią artimo meilei. Pagieža, priešingai, išsikeroja žmogaus širdyje tarsi vėžys. Ji slepia kurčią ir atkaklų pyktį, kuris patenkinamas tik nubaudus ar pažeminus skriaudiką. Ji gali įgauti įvairias fformas: sarkazmo, ilgalaikės neapykantos, niekinančio elgesio, nesiliaujančio priešiškumo, atmetamos kritikos ir agresyvaus pasyvumo, užmušančio bet kokį bendravimo džiaugsmq. Kol nenorime pripažinti savo pykčio ir išpešti iš jo kuo didesnės naudos, yra pavojus, kad jis slūgsos mūsų viduje, kol virs pagieža iir neapykanta.

Pragaištingi slepiamo pykčio padariniai

Slopinti savo pyktį- tai grimzti į pelkę be vilties išsikapstyti. Kai emocija slopinama dėl to, kad ji nepriimtina visuomenei, tikėtina, kad anksčiau ar vėliau pasirodys išvirtusi kokiu nukrypimu. Emocinės energijos slopinti nepavyksta. Jai visada pasiseka pasireikšti dirbtiniu ir klaidinančiu būdu. Šiems emociniams nukrypimams pavadinti transakcinės analizės mokyklos psichologai sukūrė posakį “nelegalūs jausmai”. Kas tie “nelegalūs jausmai”, kuriuos sukelia nesveikas agresyvumo slopinimas?

Nuslopintas pyktis gali keroti ir pulti nekaltas būtybes- daiktus, gyvūnus ar žmones. Kas nėra matęs, kaip daiktai ar net gyvuliai spardomi norint išlieti susikaupusį pyktį? Panašiai elgiamasi ir su žmonėmis. Ne be priežasties buvo teigiama, kad žmoną mušantis sutuoktinis desperatiškai bando išsivaduoti nuo savo motinos paveikslo. Ar nesate matę vaikų, kurie motinų apibarti, ssmagiai tvoja per sprandą jaunesniems broliams ar žaidimų draugams?

Nekontroliuojami prievartos prasiveržimai dažnai kyla iš nuslopintų smulkių pykčių sankaupos. Sykį vienas iš aukščiau minėto psichoterapeuto klientų, su veide sustingusia šypsena, atėjo pasitarti, kaip išmokti suvaldyti periodiškus žodinės agresijos priepuolius. Tą klientą darbdavys už tai grasino atleisiąs, žmona- prašysianti skyrybų. Psichoterapeutas atsisakė padėti jam nuslopinti pyktį. Nusprendė verčiau padėti prisijaukinti pyktį ir paprašė ne slopinti, o leisti jam iškilti, pažinti jį (pyktį) iš tipiškos įtampos, priimti jį ir rasti priimtinų būdų jjam išlieti, tokių kaip sportas, malkų kapojimas ir kitoks fizinis darbas.

Vienas iš didžiausių slopinamo pykčio padarinių yra polinkis savo susierzinimą priskirti kitiems. Individas, neįsisąmoninęs savo pykčio, būna linkęs perkelti jį kitiems. Tada jam grasina jo pykčio kaukės, kurias pats uždeda tam tikriems individams. Štai pavyzdys.

Labai kultūringa ir dvasinga moteris parašė J. Monbourquette, norėdama pasidalyti savo nerimu dėl sūnaus savižudybės. Ji pasakojo greitai atleidusi jam už skausmą ir neviltį, kuriuos sukėlė jai pasitraukdamas iš gyvenimo. Tačiau ji negalėjo ryžtis pagalvoti, kad Dievas gali atleisti sūnui už tokį smerktiną poelgį. Psichoterapeutas nustatė, kad moteris negali priimti pykčio, kurį jautė sūnui ir kurį suprojektavo į Dievą. Jis neabejojo savosios hipotezės teisingumu, nes nerimas ir abejonės nenustojo motinos kankinę, nepaisant kunigų pastangų įtikinti ją Dievo gerumu ir gailestingumu.

Štai kaip J.Monbourquette atsakė į jos laišką: “Ponia, aš nė akimirkos nesuabejojau jūsų troškimo atleisti sūnui nuoširdumu. Tačiau leiskite išreikšti nustebimą dėl to, kiek mažai laiko skyrėte gydyti savo skausmui prieš suteikdama atleidimą. Ar tikite, kad jūsų gedulas buvo pakankamai brandus, o jūsų didelė žaizda pakankamai surandėjusi, kad įstengtumėte iš tikrųjų jam atleisti? Mano patirtis, sukaupta dirbant su nusižudžiusiųjų artimųjų gedėjusiais žmonėmis, leidžia teigti, jog gyviesiems reikia daug daugiau laiko, kad jų pyktis ir kkaltės jausmas pasireikštų ir transformuotųsi. Jūs daugiau laimėtumėte įsiklausydama į savo jausmus. Taip galėtumėte suvokti tuos jausmus, kurie dar neįgavo tinkamos išraiškos.”

Kitas pykčio sukeliamas blogis, kai jis nukreipiamas prieš save. Jis ištinka asmenis, neleidžiančius sau mažiausio pykčio pasireiškimo ir kaltinančius save vos jam prasiveržus. Tada jie kaltina ir baudžia save, jei tik nenugrimzta į nervinę depresiją.

Taip atsitiko vienai socialinei darbuotojai, kuri dalyvavo J.Monbourquette paskaitose apie apgailestavimą. Jaunas vyras, prie kurio ji buvo labai prisirišusi, nusižudė. Ji labai krimtosi, kad nebuvo namuose tą dieną, kai jis skambino, norėdamas pagalbos. Nuo tos dienos ji gyveno mintimi, kad didele dalimi yra atsakinga už šią savižudybę. Išklausęs jos jaudinančio pasakojimo, J.Monbourquette pasiūlė įsivaizduoti jaunąjį vyrą sėdintį priešais ją ir kartoti: “Jaučiuosi atsakinga dėl tavo mirties”. Po to pasiūlė šį sakinį pakeisti kitu: “Pykstu už tai, kad nusižudei, nepaisydamas mano suteiktos pagalbos”. Po ilgų svyravimų ji nusprendė išsakyti jam savo nusivylimą ir pyktį. Bekartojant nusivylimo ir pykčio jausmai vis stiprėjo. Vėliau, pripažindama buvusi bejėgė sutrukdyti savižudybei, ji pasruvo ašaromis. Ką tik buvo suvokusi savo galimybių ribas. Ir kaip tik tada pradėjo sau atleisti už tai, jog manė esanti pakankamai stipri ir galėjusi jį išgelbėti prieš jo valią.

Nustumtas pyktis gali pasirodyti įvairiais pavidalais, kkaip antai: pasmerkimu, pagiežinga kritika, šaltu cinizmu, kaltinančiu priešiškumu arba nepasitenkinimu. Visos šios užslėptos pykčio išraiškos priklauso “nelegalių jausmų” kategorijai. Jų visų bendras požymis- tai nesibaigiantis kartojimasis. Autentiški jausmai, priešingai, pasireiškę patys išnyksta. Tai normalus pavykusio katarsio rezultatas. Bet nelegalūs jausmai yra visai kas kita. Jie įsitvirtina žmogaus jausmų pasaulyje, nes šis neranda adekvataus jų išraiškos būdo. Vienintelė priemonė išsiveržti iš tokių emocijų liūno- grįžti prie užgniaužto pykčio ir surasti jam tinkamą išrašką.