Agresija ir pyktis

I KURSAS

Psichologijos dalykas

EMOCIJŲ ĮVAIROVĖ: PYKTIS IR AGRESYVUMAS

Parengė:

Klaipėda, 2005

TURINYS:

Įvadas 4

Agresija 5

Sigmundo Freudo ir Konrado Lorenzo nuomonė 5

Agresijos psichologija 5

Nemalonūs įvykiai. 5

Mokymasis išreikšti ir slopinti agresiją. 6

Televizija ir agresyvumas. 6

Seksualinė agresija ir žiniasklaida. 7

Televizijos rodomas smurtas, pornografija ir visuomenė 7

Pyktis 8

Katarsis 8

Sublimacija 8

Analinis pyktis 8

Ką daryti su pykčiu? 9

Pykčio pripažinimas 9

Pykčio išreiškimas 9

Išvados 10

Literatūros sąrašas 11

ĮVADAS

Emocijos – ne paprastos reakcijos į žmones ar įvykius, tai sudėtingi jausmų ir minčių dariniai. Tokios emocijos, kaip alkis, išdidumas ar meilė, yra universalios, tačiau jos gimsta, yra išreiškiamos bei išgyvenamos skirtingai įvairiose visuomenėse. Pasak socialinių psichologų, emocinė patirtis susideda iš dviejų dalių: fiziologinio ssužadinimo (stipriau plaka širdis, trūksta kvapo, jaučiamas silpnumas keliuose, ir t.t.) ir šios patirties interpretacijos, arba įvardinimo. Įvairios stiprios emocijos – tokios kaip baimė, pyktis ar meilė – fiziologiškai beveik nesiskiria viena nuo kitos. Tačiau pajutę fiziologinio sužadinimo simptomus, žmonės ima ieškoti jo paaiškinimo.

Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir, atrodytų, prieštaringi jausmai –– tarkim, džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. – kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, – pagarba, kaltė. VVisgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, – adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties.

Emocijų reikia tam, kad pagal jų raišką galėtume pažinti kitą žmogų, suprasti, kas su juo darosi. Jei mūsų santykiai su kitais ėmė trikti, pagalvokime, gal savo jausmus reiškiame per stipriai? O gal taip juos slopiname, kad kiti negali mūsų suprasti? Emocijos ir tai, kaip jas rodome – tai lyg kelio ženklai tiems, kas mus supa, ir, žinoma, – mums patiems. Nėra gerų ir blogų emocijų, visos yra žmogui naudingos ir būtinos. Tačiau, galima sakyti, kad jaučiame teigiamus ir neigiamus jausmus. Svarbu, ar emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne.

Šiame darbe analizuosiu pyktį iir agresyvumą.

AGRESIJA

Psichologijoje agresija apibrėžiama tiksliau negu kasdienėje kalboje. Ryžtingas, atkaklus pardavėjas arba dantistas, priverčiantis dejuoti iš skausmo, nėra agresyvūs. Tačiau asmuo, kuris skleidžia apie jus piktas paskalas, arba užpuolikas, kuris jus primuša, yra agresyvūs.

Agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti.

Bandant išsiaiškinti agresyvaus elgesio priežastis, kartais net labai dramatiškai susikerta biologinės, prigimtinės, psichologinės ir kultūrinės pakraipos atstovų nuomonės.

Sigmundo Freudo ir Konrado Lorenzo nuomonė

Remiantis jų požiūriu, žžmonėms būdinga didžiulė agresijos proveržių galia. Freudas manė, kad šalia teigiamų išlikimo instinktų mes esame paslėpę ir savinaikos „mirties instinktą“, kurį paprastai perkeliame į kitus žmones agresijos pavidalu arba išreiškiame socialiai priimtina veikla, pavyzdžiui, piešimu arba sportu. Lorenzas tikėjo, kad agresijos energija instinktyviai veržiasi iš vidaus tol, kol ją išlaisvina tinkamas dirgiklis arba nuslopina nuolankus elgesys.

Tyrimai rodo, kad tarp pavienių žmonių ir tarp grupių, pavyzdžiui, skirtingų kultūrų žmonių, yra tiek daug skirtumų, kad negalima teigti, kad visiems žmonėms būdingas vienodas įgimtas agresijos instinktas.

Vieni individai yra agresyvesni už kitus ir dalis šių skirtumų nulemta genetiškai. Be to, dirginant tam tikras smegenų sritis, agresiją galima sukelti arba nuslopinti. Kai kurios cheminės medžiagos taip pat tiesiogiai veikia šias sritis. Pavyzdžiui, hormono testosterono kiekis kraujyje tiesiogiai susijęs su agresyvumo lygiu. Ypač pragaištingas yra alkoholio poveikis alkoholis labai dažnai adaptuoja agresyvias reakcijas, todėl nusikaltimų suvestinėse labai didelę dalkį sudaro išgėrę asmenys.

Agresijos psichologija

Nuo biologinių veiksnių priklauso, kaip lengvai bus nuspaustas agresijos gaidukas iškilus psichologiniams sunkumams.

Nemalonūs įvykiai.

Kartais kančia grūdina būdą, tačiau ji geba pažadinti ir blogiausias mūsų savybes. Nemalonumų patiriančių žmonių tyrimai rodo, kad nelaimingieji dažnai ir kitus padaro nelaimingais.

Žmonių parengtis elgtis agresyviai didėja, kai jie negali pasiekti tikslo. Šis reiškinys vadinamas frustracijos – agresijos ddėsniu: frustracija kelia pyktį, kuris gali sukelti agresiją. Socialiniai psichologai pastebėję, kad tokie veiksniai kaip fizinis skausmas ir asmeninis įžeidimas irgi sukelia agresiją, frustraciją, priskyrė nemalonių įvykių kategorijai. Bjaurūs kvapai, karštis, cigarečių dūmai ir daugybė kitų nemalonių dirgiklių taip pat gali sukelti priešiškumą.

Pavyzdžiui, nemaloniai karštas oras gali sukelti arba sustiprinti agresyvias reakcijas. Žiaurių nusikaltimų ir sutuoktinių smurto dažniau pasitaiko vasarą nei žiemą, karštesniais metais daugiau negu vėsesniais, karštesniuose miestuose daugiau nei vėsesniuose.

Mokymasis išreikšti ir slopinti agresiją.

Agresija gali būti natūralus atsakas į nemalonius įvykius, tačiau mokymasis gali pakeisti natūralias reakcijas.

Taip pat agresyvios reakcijos dažniau kyla tokiomis situacijomis, kai patirtis mus yra išmokiusi, kad agresyviai elgtis naudinga. Agresyvūs vaikai, kuriems pasiseka įbauginti kitus vaikus, gali tapti dar agresyvesni. Jei smurtaudamas žmogus užsitarnauja trokštamą dėmesį, smurtas gali kartotis.

Agresyvaus elgesio galima išmokti tiesiogiai jį pastiprinant. Taip pat ir stebint. Vaikai, kurie augdami stebi agresyvius pavyzdžius, dažnai imituoja tą elgesį, kurį mato. Neretai nusikaltimus padariusius vaikus tėvai auklėjo diržu ir antausiais. Taip modeliuojamas agresijos, kaip būdo įveikti problemas, panaudojimas. Kartą įtvirtintą agresyvaus elgesio modelį sunku pakeisti. Kad pasaulis būtų malonesnis ir švelnesnis, mes turėtume nuo kūdikystės modeliuoti bei pastiprinti jautrumą ir bendradarbiavimą, galbūt net mokydami tėvus, kaip drausminti nenaudojant smurto.

Televizija ir agresyvumas. <

Per televiziją rodomų muštynių, smurto, prievartos scenos padidina įvairaus amžiaus žmonių agresyvumą. Jie, mokomi agresyvaus elgesio formų, susikuria nuostatą, kad pasaulis pavojingas, nedoras ir kad kitų nėra ko gailėtis.

Netikras televizijos pasaulis, kuriame smurto gerokai daugiau nei meilės, gali paveikti ir mūsų mąstyseną apie tikrą pasaulį. Tiems, kurie pamato daug patogiausiu laiku rodomų nusikaltimų, pasaulis atrodo pavojingesnis. Dažnai matydami smurto vaizdus, žiūrovai pasidaro mažiau jautrūs. Jie tampa abejingesni stebėdami smurtą tiek televizijos ekrane, tiek gyvenime.

Toks masinis smurto propagavimas ir tylus daugelio žmonių pritarimas labai žalingas visuomenei. Formuojama nuostata, kad smurtas labai paplitęs, vadinasi, toks elgesys normalus ir priimtinas.

Seksualinė agresija ir žiniasklaida.

Apklausiami seksualiniai nusikaltėliai (žagintojai, vaikų tvirkintojai ir žmogžudžiai), nurodė didesnį negu įprastą potraukį atvirai seksualinio pobūdžio ir seksualinį smurtą vaizduojančiai medžiagai, t.y. tam kas paprastai vadinama pornografija.

Pornografija įvairiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Kai kurie ją vertina taip, kaip ji apibrėžiama Websterio žodyne – kaip erotinius vaizdus ar aprašymus, kuriais siekiama sukelti seksualinį jaudulį. Kiti ją apibūdina kaip seksualinio turinio medžiagą, kuri skatina išnaudoti, žeminti arba pajungti moterį.

Pornografinių filmų turinio analizė rodo, kad pornografiniuose filmuose dažniausiai vaizduojami skuboti, atsitiktiniai lytiniai santykiai tarp svetimų žmonių, tačiau gana dažnos ir moterų žaginimo bei seksualinės prievartos scenos. Prievartavimo scenose dažnai iš pradžių

vaizduojama auka, kuri mėgina priešintis prievartautojui arba pasprukti, paskui ji rodoma apimta jaudulio ir galiausiai patirianti ekstazę. Ne taip aiškiai išreikštas, bet toks pat nerealus mitas apie moterį, kuriai patinka, kai ją užvaldo vyras, yra įprastas TV programose ir meilės nuotykių romanuose. Moteris iš pradžių atstūmusi atkaklų vyrą, pabaigoje jį aistringai bučiuoja.

Dolfas Zillmannas tirdamas nustatė, kad po masiškai rodomų pornografinių filmų vyrai ir moterys pradeda palankiau vertinti nesantuokinius seksualinius ryšius, moterų seksualinį nuolankumą vyrams, dvylikametės mergaitės suvežiojimą. Kaip žmonėms, kurie ddažnai stebi nusikaltimus per televiziją, atrodo, kad pasaulis yra pavojingesnis, taip ir žmonėms, dažnai žiūrintiems pornografiją, pasaulis atrodo seksualesnis, pavyzdžiui, jiems atrodo, kad nevedybiniai seksualiniai santykiai ir grupinis seksas yra įprasti reiškiniai.

Televizijos rodomas smurtas, pornografija ir visuomenė

Jeigu žiniasklaidos vaizduojamas smurtas gali atpalaiduoti slopinimą ir sumažinti jautrumą, jeigu matytas seksualinis smurtas skatina nuostatas ir elgesį, žeminančius moteris, jeigu pornografijos žiūrėjimas formuoja supaprastiną požiūrį į išžaginimą ir nuvertina partnerius, tai smurtas žiniasklaidoje nėra maža problema.

Amerikos psichologų asociacija pataria tėvams ne tik riboti llaiką, kurį jų vaikai praleidžia prie televizoriaus, bet siūlo kartu su jai žiūrėti bei aptarti TV programas. Kai kurie mokslininkai pritaria nuomonei, kad reikia „mokytis sąmoningai suvokti žiniasklaidą“.

  

Norint suprasti ir keisti agresyvų elgesį svarbūs ir biologiniai, ir psichologiniai aaspektai: agresyvus elgesys, kaip ir daugelis kitų elgesio formų, yra prigimties ir patirties sąveikos rezultatas.

PYKTIS

Išminčiai sako, kad pyktis – tai trumpa beprotybė, kai žmogus netenka proto. Pyktis gali būti žalingas daug labiau negu jį sukėlusi žala. Tačiau kiti išminčiai teigia, jog „kilnus pyktis“ bet kurį bailį padaro drąsuoliu ir sugrąžina jam galią.

Katarsis

Kai kuriuose populiariose knygose bei straipsniuose apie agresiją kartais patariama, jog geriau net priešiški pykčio protrūkiai negu jo sulaikymas. Patarimas „išlieti pykti“ remiasi prielaida, kad, reiškiant emocijas atsipalaiduojama arba kyla katarsis. Hipotezė apie katarsį teigia, kad pyktis sumažėja, jei jis yra „išleidžiamas“ agresyviu veiksmu arba fantazuojant. Žmonės, atkeršiję tiems, kurie juos supykdė, iš tikrųjų nurimsta, jei jie tiesiogiai atsilygina tam, kuris juos erzino, jei jų kerštas atrodo pateisinamas iir jei jų taikinys nėra gąsdinantis. Trumpai tariant, išreikšdami savo pyktį, galime laikinai nusiraminti, jei tai nepalieka kaltės ar nerimo jausmų.

Tačiau kartais pyktis pagimdo dar daugiau pykčio. Pirma, jis gali paskatinti kerštą, tuo nedidelį prieštaravimą išplėtodamas į didelį priešiškumą. Antra, pradėtas reikšti pyktis gali dar sustiprėti.

Taigi, „garo nuleidimas“, laikinai nuraminęs piktą žmogų, gali dar labiau padidinti glūdintį priešiškumą. Žmones raminantys pykčio protrūkiai gali būti pastiprinantys veiksniai, todėl formuoja įpročius.

Sublimacija

S. Freudo asmenybės teorija apie asmenybės funkcionavimą kalba apie „garo mašinos“ vveikimą. Žmogaus psichikoje yra tam tikras garo kiekis, kuris kyla iš nesąmonintų potraukių, o reikia, kad galėtų veikti kitos mašinos dalys. Psichika rūpinasi, kad toji energija netaptų destruktyvi, todėl nukreipia ją veikti socialiai priimtinais būdais. Toks nukreipimas vadinamas sublimacija. Pavyzdžiui, žmogus turintis stiprų potraukį į agresiją, daug sportuoja, todėl niekam negali pakenkti. Bet jeigu agresija slopinama ir stumiama į pasąmonę, garo katilas gali sprogti. Tai teoriškai pagrindžiamas būtinumas „nuleisti garą“, išlieti savo agresiją.

Analinis pyktis

Šį terminą pasiūlė Z. Froidas, apibūdindamas vaiko vystymosi fazę, kai jis mokomas švaros įgūdžių. Sveikose šeimose vaikai jaučiasi pasaulio centru ir nenori taikstytis su apribojimais. Išmokimas susitaikyti su apribojimais padeda ir suaugusiam žmogui priimti realybę ir suvokti, kad ne visada viską galima gauti arba pakeisti situaciją.

Ką daryti su pykčiu?

Yra du labai svarbūs šios problemos aspektai – pykčio pripažinimas ir pykčio išreiškimas.

Pykčio pripažinimas

Pykčio pripažinimas kartais žmonėms kelia didelių problemų. Yra jausmų, kurių žmonės linkę „atsikratyti“, „nepastebėti“, jie pykta ant savęs už tuos jausmus. Tačiau toks jausmų neigimas gali tapti įvairių psichologinių sunkumų ir net sutrikimų priežastimi.

Pykčio išreiškimas

Pykčio išreiškimas susijęs ir su pykčio valdymu. Patarimas supykus „suskaičiuoti iki dešimties“ arba kelis kartus giliai įkvėpti padeda sumažinti ūmai kilusią įtampą. Be to:

• Turime mokytis nesusierzinti dėl kiekvienos smulkmenos ir nebūti nnuolat nepatenkinti, turime ieškoti būdų, kaip išreikšti savo nepasitenkinimą aiškiai, bet neįžeidžiamai;

• Pasvarstykime, gal galime kam nors papasakoti apie savo išgyvenimus;

• Savo pyktį ar įsiūtį galime nupiešti popieriuje. Piešiame tol, kol pykis atslūgsta;

• Galime kalbėtis su savimi – išsakyti piktas mintis be liudytojų, šaukti tuščiame kambaryje ar miške, užsirašyti viską kas guli ant širdies, bet aprašius bei perskaičius lapą reikia suplėšyti. Neverta kaupti „juodojo archyvo“;

• Išlieti pyktį galima ir aktyvia fizine veikla: energingai mankštintis, bėgioti, važiuoti dviračiu, boksuoti pagalvę ar čiužinį, plėšyti senus laikraščius ar laužyti pieštukus, tvarkyti namus ar pan.

IŠVADOS

Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl. Pavyzdžiui, vėluodami papuolėme į kamštį. Dažnai imame pykti, keiktis, burnoti ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką. Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk automobiliai nepradės važiuoti greičiau. Gal tuomet verta nuraminti save? Įsijungti muziką, paskambinti draugams ar perspėti klientą, kad dėl kamščio vėluosite. Įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipkite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą.

Tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis – niekas iš niekur neatsiranda, ir į niekur nedingsta. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kkai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio pykstame ar dėl kurio liūdime iš tiesų. Pavyzdžiui, – tradicinė šeima. Po vakarienės vaikai pabėga žaisti, vyras, pasiėmęs laikraštį, atsigula ilsėtis. Moteris, ką tik gaminusi ir tiekusi vakarienę lieka viena prie neplautų indų stirtos. Gerai, jei ji leidžia sau atsipalaiduoti ir indų plovimą ramiai atideda vėlesniam laikui. Tačiau dažniausiai sukandusios dantis iš pykčio, kad ją visi paliko, „keturių namų kampų laikytoja“ plauna lėkštes tyliai niršdama. Neišreikštos emocijos „išlenda“ po valandos, dviejų ar trijų. Tokį pykčio proveržį gali sukelti vaiko prašymas padėti nuspalvinti knygelę, ar vyro klausimas, kur jo mėgiamas žurnalas. Deja, artimieji dažniausiai nesupranta, kad pyktis moteriai kilo daug anksčiau ir visai dėl kitų priežasčių. Tokių emocinių audrų galima išvengti, jei savo emocijų neslėpsime. Vienas iš šios situacijos sprendimo būdų galėtų būti tai, kad po vakarienės moteris pasakytų „ei, palaukit, kuris man galėtų padėti išplauti indus?“ arba „o kas man padės šiandien?“. Tik, aišku, prašyti reiktų ne priekaištaujant. Neslėpdami jausmų, adekvačiai juos išreikšdami, išvengsime emocinių „sprogimų“.

Kokias emocijas slopinti, o kokias rodyti, – mokomės visą gyvenimą. Dažnai tai lemia ir tai kas mums naudinga. Tačiau slopinimą galime atsinešti ir iš vaikystės.

Aišku, tai, kad skatinu neslopinti emocijų, nereiškia,

kad jas reikia reikšti bet kaip. Siautėdami dėl vaiko paberto cukraus ar paskambinti pavėlavusio draugo, turbūt, nedaug tepasieksime. Nes nevaldomos emocijos, neatitinkančios situacijos, yra nekonstruktyvios. Tačiau išreikšti pyktį, jei troleibuse drimba jau penktą kartą mina mums ant kojos, – būtina. Nes kitaip ne tik nuskriausime save ir rizikuosime „išsilieti“ ant nekaltų žmonių, bet ir atrodysime kitiems pasipūtęs, uždari ir nesuprantami.