Intelektas, jo išmatavimas

Turinys

Turinys 2

ĮVADAS 3

1. Intelekto samprata 4

1.1. Intelekto sąvokos kilmė 4

1.2. Intelekto apibrėžimų įvairovė 5

2. Kaip matuojamas intelektas? 6

3. Intelekto testai 7

3.1. Daugiaprofilinė asmenybės apklausa 7

3.2. Asmenybės tipo ir profesinio kryptingumo ryšio testas 8

3.3. Pažintinių interesų tyrimas 9

3.4. Tyrimas „Profesinė motyvacija“ 10

3.5. Testas lyderio savybėms išaiškinti 11

IŠVADOS 13

Literatūra 14ĮVADAS

Gyvenant sudėtingame ir dinamiškame XXI amžiuje žmonėms reikia

gebėjimo peržengti regimybės ribas, atverti žmogaus psichikos gelmes. Vis

labiau įsitvirtina nuostata, kad žmogiškasis veiksnys, t.y. individo

intelektinės, emocinės, asmenybės savybės, profesinė bei socialinė

kompetencija vaidina labai svarbų vaidmenį, netgi lemia jo sėkmę arba

nesėkmę konkrečioje gyvenimo situacijoje ar profesinėje veikloje. Todėl

žmonės nori žinoti savo galimybes, jų dėmesį patraukia tiek jų pačių, tiek

kitų žmonių vidinio gyvenimo ypatumai, individualybė. Geriau pažinti save

ir kitus padeda įvairios psichodiagnostinės procedūros, tarp jų ir

psichologinis testavimas, kuris apima ir intelekto testavimą. Psichologinio

tyrimo procedūrų metu gautos žinios ne tik padeda suprasti, kas jau įvyko

tiriamojo gyvenime, bet ir numatyti galimas asmenybės raidos perspektyvas,

lengviau įveikti įvairias kliūtis, kurios gali kilti siekiant užsibrėžto

tikslo.

Testavimas padeda ne tik nustatyti profesinį asmenybės kkryptingumą ir

tinkamumą, bet ir numatyti žmogaus galimybes, jo profesinio tobulėjimo

perspektyvas. Vienokie ar kitokie testai gali padėti geriau pažinti

konsultuojamą žmogų, suprasti jo problemas, rasti tinkamiausią sprendimą.

Testų rezultatai labai naudingi ir pačiam besikonsultuojančiajam, nes

leidžia geriau pažinti save, keisti savo asmenybę ir elgesį.

Gerai žinoma, kad kvalifikuotai ir profesionaliai tirti asmenybės

savybes, įvertinti testų rezultatus gali tik psichologai ar

psichodiagnostikos specialistai. Tačiau ir nebūdami psichodiagnostikos

profesionalais, save ir kitus geriau pažinti stengiasi daugelis iš mūsų.

Tai ypač svarbu tiems, kurie savo profesinėje veikloje nuolat bendrauja su

žmonėmis ar jiems vadovauja (įmonių, organizacijų vadovams; personalo

vadybos specialistams, socialiniams ir aptarnavimo sferos, viešųjų ryšių,

reklamos ir pan. darbuotojams), taip pat tiems, kam patikėtas jaunimo

mokymas ir ugdymas. Tik gerai pažįstant ugdytinius galima tikėtis mokymo ir

auklėjimo sėkmės.

Siekiant daugiau sužinoti apie save ir kitus, norint pažinti savo ir

kitų žmonių psichologines ypatybes, neretai griebiamasi psichologinių

testų. Vieni iš jų – intelekto testai. Rasti įvairių testų nesunku, nes

daug jų skelbiama populiariojoje spaudoje, nemažai leidžiama specialių

testų rinkinių. Deja, daugelis jų stokoja teorinio ir metodinio pagrįstumo,

neretai yra skirti tiktai pramogai. Kaip bebūtų, studijuojant vadybą,

kiekvienam svarbu susipažinti tiek su psichologiniais testais bandrai, tiek

su viena jų rūšimi – intelekto testais. Todėl šio darbo tikslas – atsakyti

į tokius klausimus:

• Kas yra intelektas (sąvokos kilmė, apibrėžimų įvairovė)?

• Kaip yra vertinamas intelektas?

• Kokie intelekto testai galėtų būti pritaikyti vadyboje? 1. Intelekto samprata

Viena svarbiausių žmogų iš kitų būtybių išskiriančių savybių yra

intelektas. Kasdieniniai stebėjimai rodo, kad žmonės skiriasi įvairių

problemų (buitinių, profesinių, situacinių ir pan.) sprendimo greičiu ir

kokybe. Taip pat praktika sudaro sąlygas pastebėti, kad proto (kitaip

intelektinių galimybių) atžvilgiu žmonės tarpusavyje labai skiriasi nuo

protinio atsilikimo iki itin aukšto intelekto. Šio skirtumo priežastys

žmoniją domina nuo senųjų amžių. 1.1. Intelekto sąvokos kilmė

Teigiama, jog intelekto samprata palaipsniui apaugo vis nauju mąstymo

ir pažinimo turiniu, kuris atspindėjo vieno ar kito laikotarpio

pasaulėžiūros, interesų lauką. Tačiau paradoksalu yra tai, jog tiek Rytų,

tiek Vakarų civilizacijų kūrimosi pradžioje iškeltas sūkis „pažink save“ nė

kiek ne mažiau aktualus ir dabarties žmogui.

Archainis žmogus gyveno darnoje su gamta ir jautėsi neatsiejama jos

dalis. Pamažu trūkinėjant vientisam mitologiniam pasaulėvaizdžiui ir

atsirandant filosofinio mąstymo užuomazgoms, mitologijai būdingą vaizdinį

pasaulio suvokimą pakeitė sąvokų kalba. Intelekto sąvokos gimimą lėmė

žmogaus savimonės susiformavimas, savęs išskyrimas iš kitų gyvų būtybių,

savo ypatingumo suvokimas.

Į tarptautinę vartoseną įaugusio lotyniško žodžio intellectus

(suvokimas, prasmė) sukūrimo nuopelnai priskiriami M.T. Ciceronui, garsiam

romėnų oratoriui, stilistui, politikui (I a.pr.Kr.). Tačiau pati sąvoka

senesnė, randama jau senovės graikų filosofų raštuose (V-IV a. pr. Kr.),

neabejotinai jos būta ir Senovės Rytų civilizacijų pasaulėžiūrose.

Intelekto ir proto perskyra bene aiškiausiai apčiuopiama žvilgterėjus,

kaip šias sąvokas suvokė I.Kant ir G.V.F.Hegel – dvi ryškiausios vokiečių

filosofijos asmenybės. Pasak I.Kant, intelektas (verstand) kyla iš to

paties šaltinio kaip ir juslumas. Tai yra sugebėjimas mąstyti jutiminio

stebėjimo objektą, kurti vaizdinius ir sąvokas, spręsti, formuoti

taisykles. Kitaip sakant, intelektui yra būtina patyrimo (empirinė)

medžiaga. Jis yra bejėgis prieš besąlygiškus dalykus ((pvz., laisvę, valią,

Dievą), neteikiančius juslėms jokių duomenų apie save. Aukštesniu

pažintiniu gebėjimu už intelektą I.Kant laikė protą. Protas visiems

intelekto veiksmams suteikia būtiną sisteminį vientisumą, jis siekia

pažinti daiktus pačius savaime, tačiau to padaryti nesugeba. G.V.F.Hegel

filosofijoje intelektas taip pat yra žemesnysis pažintinis gebėjimas,

samprotavimas, veikiąs formaliosios logikos ribose, t.y. operuojantis

mintimis pagal formaliosios logikos dėsnius. O protas – tai potencija, kuri

plėtojasi pati iš savęs, operuoja priešybėmis ir jų vienybėmis, galėdama

apsieiti be juslinės patyrimo medžiagos ir veikti nesiremdama jokiais

baigtiniais daiktais. Iš esmės tai yra Dievas, absoliuti idėja, pasaulinė

dvasia. 1.2. Intelekto apibrėžimų įvairovė

Lotyniškai intellectus (gr. nus) – pažinimas, supratimas, protas.

Platonas intelektą vadino Dievo duota sielos jėga. Aristotelis aiškino, kad

protas (gr. ratio) atsiranda tik ką nors stengiantis pažinti. E.Kant,

priešingai, intelektu (vok. verstand) vadino sugebėjimą kurti sąvokas, o

protu (vok. vermunft) – kurti metafizines idėjas. Pasak G.V.Hegel,

intelektas yra aukštesniojo, protingo ir konkretaus supratimo prielaida.

J.Piaget žodžiais, intelekto operacijos psichikoje yra interiorizuoti

subjekto veiksmai. Jos koordinuojąsi tarp savęs ir sudaro paslankias

vientisas struktūras, kurioms būdinga grįžtamumas ir atvirkštumas. Kai šios

operacijos susiformavusios, žmogus tuo pat metu gali suvokti tiesioginį ir

jam atvirkštinį veiksmą. A.Binet intelektą siejo su dėmesiu. Jo teigimu,

skirtingus intelekto lygius lemia skirtingas dėmesys.

Intelektas ir protas nuo seno arba neskiriami, vartojami kaip

sinonimai, arba intelektas traktuojamas kaip sudėtinė proto dalis. Tokiu

būdu nėra tikslios intelekto definicijos, visų pripažinto jo apibrėžimo.

V.P.Zinčenko teigia, jog yra per 70 intelekto apibrėžimų, tarpusavyje

besiskiriančių, kartais net prieštaraujančių vienas kitam. Keletas jų:

• intelektas – integralinė subjekto protinių galimybių visuma;

• intelektas – tai kiekvienam žmogui būdingas psichofiziologinis

mechanizmas, kuris veikia nuolat ir yra sąlyga informacijai gauti,

apdoroti ir panaudoti;

• intelektas – mąstymo sugebėjimas, racionalaus pažinimo sugebėjimas;

• intelektas (angl. intelligence) – protas, sugebėjimas mokytis ir

išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių ryšius;

• intelektas – sugebėjimas spręsti naujas užduotis veiksmingiausiu būdu

ir per trumpiausia laiką;

• intelektas – psichinė savybė, pasireiškianti sąlygiškai pastoviu, tam

individui būdingu užduoties atlikimo efektyvumu;

Pačia bendriausia prasme psichologams intelektas yra:

• sugebėjimas operuoti abstrakčiais simboliais ir ženklais (C.Spearman,

L.Terman);

• sugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie naujų situacijų (A.Binet,

W.Stern) arba mokytis (I.Woodrow, D.Steik, J.Dunkanson);

• sugebėjimas perdirbti informaciją sprendžiant problemas (J.P.Guilford,

W.Estess).

Kasdienybėje žmogaus intelektas siejamas su jo sumanumu, protingumu,

sugebėjimu spręsti problemas, greitai perprasti dalykus, pasimokyti iš

patirties.2. Kaip matuojamas intelektas?

Laikui bėgant mokslininkai pastebėjo, kad tiriant žmogaus intelektą,

iškyla nemažai problemų. Kiekviena tauta pasižymi savita kultūra ir

papročiais. Pavyzdžiui vakarietis, pamatęs pistoletą, iš karto pasakytų,

kas tai per daiktas, o kitos tautybės atstovas, kuris naudojasi tik lanku

ir ietimi, niekaip nesusidorotų su užduotimi. Skirtingose kultūrose

nevienodai suprantamas ir pats intelektas. Pavyzdžiui, vakariečiams ir

kai

kurioms Afrikos gentims buvo pateikiamos įvairių pozų kačių ir šunų

(valgantys, miegantys, žaidžiantys ir t.t.) statulėlės. Tiriamiesiems

reikėjo jas sugrupuoti. Vakariečiai, žinoma, statulėles grupavo pagal

klases: šunis ir kates atskirai. Tuo tarpu afrikiečiai jas grupavo pagal

funkciją: valgančių gyvūnų grupė, žaidžiančių gyvūnų grupė ir t.t. Mes

galime manyti, kad mūsiškis grupavimo būdas yra neginčijamai

intelektualesnis. Afrikiečiai mano kitaip. Kai jų paprašė sugrupuoti

statulėles taip, kaip tai daro „kvaili žmonės“, jie sugrupavo jas taip,

kaip vakariečiai.

Pirmosios idėjos, kaip matuoti intelektą, pasirodė jau XVIIa.

pabaigoje. Vokiečių-austrų kilmės gydytojas F.J.Gall tvirtino, kad galvos

paviršiuje esantys iškilimai daug ką pasako apie žmogaus sugebėjimus.

F.J.Gall manė, jog žmogaus sugebėjimai slypi skirtingose smegenų vietose,

todėl tobulėjant vieniems ar kitiems žmogaus gabumams, atitinkamai didėja

ir iškilimai tam tikrose galvos vietose.

Vėliau, XIXa. pabaigoje, psichines žmogaus savybes buvo mėginta

įvertinti matuojant reakcijos greitį ir atminties apimtį. 1890 metais

sukurti J.McCattell testai matavo judesių greitį, spalvų įvardijimo laiką,

raidžių, įsimenamų vieną kartą jas perskaičius, kiekį ir panašius

sugebėjimus.

Vokiečių psichologui W.Stern kilo paprasta, bet ir šiandien dar

plačiai taikoma idėja: jis pasiūlė intelektą išreiškiančią formulę. Taigi

1912 metais atsirado ir dabar dar labai populiari intelekto koeficiento

sąvoka.

IQ – tai protinio ir biologinio amžiaus santykis, padaugintas iš 100.

Kai protinis ir biologinis amžiai sutampa, tai yra vaikas atlieka tiek

užduočių, kiek vidutiniškai atlieka jo amžiaus grupės vaikai, intelekto

koeficientas lygus 1100. Pavyzdžiui, jeigu vaiko atliktos užduotys atitinka

6 metų amžiaus vidurkį, o jam iš tikrųjų yra penkeri metai, tai jo IQ yra

120.3. Intelekto testai

Tai nėra žinių testai. Tai – mąstymo, logikos testai. Dėl to tai nėra

visapusiškas žmogaus protingumo įvertinimas. Nes logika dar ne viskas. Kai

kurie labai protingi žmonės neturi stipraus loginio mąstymo, bet pasižymi

kitokiomis protinėmis galiomis.

Psichologas ir žurnalistas D.Goleman 1995 m. išleido knygą „Emotional

Intelligence“. Vienos iš labiausiai perkamų knygų autorius tvirtina, jog ne

loginis sugebėjimas ir ne sugebėjimas „virškinti“ skaičius neša sėkmę

gyvenime. Priešingai, kaip žmonėms seksis gyvenime priklauso nuo jų jausmų.

Jausminis intelektas padeda suprasti ir valdyti savo jausmus, rasti

argumentus ir bendrauti su žmonėmis. Ypač didelį vaidmenį jausminis

intelektas vaidina darbe, kur nuolat bendraujama su žmonėmis. Tyrimai rodo,

jog nemaža dalis iš mokymo įstaigų atėjusių žmonių su puikiomis

„knyginėmis“ žiniomis ir aukštais 10 greitai netenka darbo vien dėl to, kad

jie nemoka bendrauti su bendradarbiais ir klientais ar nesugeba priimti

kritikos.

„Minkštosios“ vertybės – taip jausminį intelektą pavadino

Pensilvanijos universiteto psichologas M.Seligman, įkalbėjęs vienos

draudimo kompanijos vadovybę priimti į darbą grupę žmonių, kurių

kandidatūros jau buvo atmestos. Nors šie kandidatai ir neatitiko visų

kompanijos keliamų profesinių reikalavimų, tačiau jie gavo aukštus

įvertinimus iš M.Seligman parengto jausminio intelekto testo. Rezultatai

parodė, kad M.Seligman rekomenduota žmonių grupė per pirmuosius metus

pardavė 21% prekių, o dar kitais metais 57% daugiau nei kitos firmos

darbuotojai. Kompanijos vadovybei neliko nieko kita, kaip tik kitą kartą

priimant naujus žmones taikyti M.Selingman testą. 3.1. Daugiaprofilinė asmenybės apklausa

1949 metais R.B.Cattell parengė daugiaprofilinę asmenybės apklausą.

Nuo to laiko ji plačiai naudojama psichodiagnostikos praktikoje. Šis testas

universalus, praktiškas, suteikia įvairiapusės informacijos apie asmenybę.

Jo klausimai, susiję su įprastomis gyvenimo situacijomis, skirti

tiriamiesiems tikslams.

Šiuo metu įvairios 16PF formos apklausos tampa ypač populiaria

asmenybės greitos (žaibiškos) diagnostikos priemone. Jos rengiamos, kai

reikia ištirti individualias psichologines žmogaus savybes. Klausimynas

padeda nustatyti asmenybės bruožus, kuriuos R.B.Cattell vadina

konstituciniais faktoriais. Cattell testas gali būti atliekamas

individualiai arba grupėmis. Jis gali būti naudojamas atskirai arba kartu

taikant ir kitas asmenybės tyrimo metodikas.

Kokybinės ir kiekybinės asmenybės faktorių turinio bei jo tarpusavio

sąsajų analizės pagrindu galima sudaryti tris faktorių grupes:

1. intelektinių ypatybių faktoriai;

2. emocinio ir valios savitumo faktoriai;

3. komunikacinės ypatybės ir tarpusavio santykių ypatumai.

Iš 16 faktorių šiame darbe svarbiausi yra intelektinių ypatybių

faktoriai:

• faktorius ,,intelektas“ tyrėjui atskleidžia, ar žmogaus mąstymui

būdingas konkretumas, kai kuriais atvejais ir tam tikras rigidiškumas

(kai kada jausmai gali sutrikdyti (dezorganizuoti) mąstymą), ar

mąstymo abstraktumą, sumanumą, nuovoką (toks žmogus greitai viską

supranta ir išmoksta);

• faktorius ,,realistiškumas-laki vaizduotė“ tyrėjui gali atskleisti, ar

žmogus yra praktiškas, sąžiningas, orientuojasi į realybę ir laikosi

visuomenėje priimtų normų (rodo, kkad jam būdingas išskirtinis dėmesys

smulkmenoms), arba priešingai – esant dideliems įverčiams rodo žmogaus

orientaciją į savo vidinį pasaulį, dideles kūrybines galias

(potenciją);

• faktorius ,,konservatyvumas-radikalumas“. Šio faktoriaus interpretacija

padeda nustatyti, ar žmogus konservatyvus, pastovus, vadovaujasi

tradicinėmis vertybėmis, žino, kuo tikėti, nepaisydamas tam tikrų

principų nepagrįstumo, jų nekeičia, nepatikliai žiūri į naujas idėjas,

turi polinkį moralizuoti ir mokyti kitus, ar priešinasi permainoms ir

nesidomi analitiniais bei intelektiniais argumentais, ar priešingai

–žmogus kritiškas, pasižymi analitiniu mąstymu, nori būti gerai

informuotas, ieško svarių argumentų, labiau linkęs eksperimentuoti,

ramiai vertina naujas, dar neįsitvirtinusias idėjas ir pažiūras,

nepasitiki autoritetais, nieko negrindžia vien tikėjimu. 3.2. Asmenybės tipo ir profesinio kryptingumo ryšio testas

Vadybininkai savo veikloje gali taikyti asmenybės tipo ir profesinio

kryptingumo ryšio testą, kitaip vadinamą D.Holland apklausa – tai testas,

kurio metu pagal amerikiečio psichologo D.Holland asmenybės tipologiją

nustatomi šeši žmonių psichologiniai tipai: realistiškasis,

intelektualusis, socialusis, konvencionalusis , iniciatyvusis ir

artistiškasis. Kiekvieną tipą apibūdina temperamento, charakterio ir kitos

ypatybės. Dėl šių ypatybių psichologinis asmenybės tipas daugmaž tinka

profesijoms, kurias įgijęs žmogus gali pasiekti geriausių rezultatų. Žmogus

priskiriamas kuriam nors psichologiniam tipui atlikus tam tikras apklausas.

Jei tyrėjas – vadybininkas, jis gali patikrinti, ar kandidatas tinka į

kandidatuojamą poziciją, ar nėra taip, kad jis visiškai netinka tai

pozicijai.

Asmenybės tipai pagal D.Holland tipologiją: realistiškasis

(praktiškasis), tyrinėtojo (intelektualusis) tipas, socialusis

(komunikabilusis) tipas, konvencionalusis (normatyvusis) tipas,

iniciatyvusis (veiklusis) tipas, meniškasis (artistiškasis) tipas.

Pateiksiu keletą rezultatų interpretacijų – iš jų akivaizdžiai matoma, kad

šis testas gali būti puiki kandidatų į darbo vietą atrankos priemonė:

• realistiškasis (praktiškasis) tipas. Šio tipo žmonės teikia pirmenybę

darbui su konkrečiais daiktais, renkasi užsiėmimus, reikalaujančius

motorinių įgūdžių, techninių gebėjimų, miklumo, atkaklumo, moka

skaityti brėžinius. Jie labiau mėgsta dirbti ne su žmonėmis, bet su

daiktais, ne uždarose patalpose, bet atvirose aikštelėse. Intelekto

struktūroje vyrauja neverbaliniai gebėjimai. Paprastai renkasi

dalykiškas, su konkrečia veikla susijusias profesijas: inžinieriaus,

mechaniko, statybos inspektoriaus, saugumo technikos inžinieriaus,

gamybos planuotojo, muitininko, vairuotojo, agronomo ir t.t. Turi

galimybių pasiekti gerų rezultatų fizikos, kibernetikos, ekonomikos,

chemijos, sporto srityse.

• Tyrinėtojo (intelektualusis) tipas. Šio tipo žmonėms būdingas analitinis

mąstymas, sprendimų ir vertinimų originalumas ir savarankiškumas. Jie

pasižymi mokslininko, matematiko gebėjimais. Intelekto struktūra

harmoninga – išugdyti tiek verbaliniai, tiek neverbaliniai gebėjimai.

Mėgsta dirbti savarankiškai. Jiems patinka analizuoti, tyrinėti,

spręsti problemas. Introvertiški, bendraudami dažniausiai būna

informacijos perdavėjai, todėl darbe susiduria su bendravimo sunkumais.

Šio tipo atstovams geriau sekasi dirbti ne su žmonėmis, bet su

idėjomis. Jie yra intelektualūs, smalsūs, racionalūs, atsargūs,

nepriklausomi, taupūs, sąžiningi, tvarkingi, netgi pedantiški.

Dažniausiai renkasi profesijas, susijusiais su moksliniais tyrimais:

matematiko, antropologo, biochemiko, geologo, geografo, ekonomisto,

vadybos analitiko ir kt.

Gali pasireikšti ir meninėje kūryboje, tapti

gerais režisieriais, dailininkais. 3.3. Pažintinių interesų tyrimas

Pažintinių interesų tyrimas, padedantis spręsti profesinio orientavimo

uždavinus, taip pat gali būti naudojamas vadyboje. Interesai yra svarbi

asmenybės kryptingumo, jos motyvacinės struktūros sudedamoji dalis,

atspindinti būtiniausius asmenybės poreikius. V.N.Mesiščiovas, tyręs

interesus, glaudžiai susijusius su asmenybės poreikiais, pabrėžė interesų

savitumą todėl, kad jie išreiškia pažintinį požiūrį į dalyką, o poreikis –

to dalyko perpratimo (įsisavinimo) tendenciją. Literatūroje bandoma

klasifikuoti interesus pagal jų specifiką. Atsižvelgiant į vieną jų požymių

– veiklos formą – interesai skirstomi į žaidybinius, pažintinius ir

profesinius. Tačiau iš tiesų, vertinant griežtai, visi jie yra pažintiniai.

Šis tyrimas remiasi samprata, jog profesiniai interesai – tai

asmenybės profesinis kryptingumas, domėjimasis tam tikru sociopsichologiniu

vaidmeniu ir kartu ruošimasis jį atlikti. Svarbu įžvelgti skirtumą tarp

susidomėjimo ir nuolatinio profesinio intereso. Profesinis interesas

pasireiškia susidomėjimu esminėmis profesijos ypatybėmis: darbo turiniu ir

sąlygomis, profesinio pasirengimo galimybėmis. Todėl pažintinių interesų

nustatymas ir ištyrimas turi didelę reikšmę profesinio konsultavimo

praktikoje. Tam yra naudojamos įvairių modifikacijų vadinamosios interesų

lentelės, susidedančios iš daugelio skirtingų klausimų.

Pažintinių interesų tyrimas remiasi A.E.Glomštoko interesų lentele –

klausimų ssąrašu, kurį sudaro 174 klausimai profesiniam kryptingumui ir

profesiniams interesams 29 veiklos srityse nustatyti. 3.4. Tyrimas „Profesinė motyvacija“

Motyvacija tradiciškai suprantama kaip paskatos, lemiančios asmenybės

aktyvumą ir kryptingumą. Motyvacija turi įtakos asmenybės elgesiui ir

veiklai, profesiniam apsisprendimui, nuo jos priklauso, ar žmogus jaučia

pasitenkinimą dirbdamas ssavo darbą. Profesinė motyvacija – tai konkrečių

paskatų poveikis, lemiantis profesinį pasirinkimą, o vėliau – gebėjimų,

susijusių su ta profesija, ugdymo sėkmę. Profesinė orientacija yra

dinamiškas, kintantis, nenutrūkstamas procesas, besitęsiantis veikiant

objektyviems ir subjektyviems veiksniams. Profesinės motyvacijos struktūra

išryškėja skirtinguose profesionalizacijos etapuose: renkantis profesiją ar

specialybę, dirbant pagal pasirinktą specialybę, keičiant darbo vietą.

Tiriant problemas, susijusias su profesine motyvacija, klausimas,

kokia yra motyvacijos įtaka veiklos sėkmei, lieka vienas pagrindinių.

Prieita prie bendros išvados, kad nuo profesinės motyvacijos raiškos lygio

priklauso veiklos efektyvumas.

Šiame tyrime yra naudojamas klausimynas, padedantis nustatyti

pagrindinius profesinės veiklos motyvus, kurie skiriami į tokias grupes:

• asmeninio įnašo į darbą motyvai;

• darbo socialinio reikšmingumo motyvai;

• asmenybės įsitvirtinimo darbe motyvai;

• profesinio meistriškumo motyvai.

Remiantis kiekvienos grupės ypatybėmis yra daromos atitinkamos išvados

apie kandidato tinkamumą darbo vietai. 33.5. Testas lyderio savybėms išaiškinti

Taip pat vadybininkai savo praktikoje gali naudoti ir testą lyderio

savybėms išaiškinti. Šis testas ne tik padeda nustatyti tiriamojo tinkamumą

vadovauti, bet ir spręsti, ar pretendentas į vadovo postą pasižymi 10

vadovui labai svarbių savybių: iniciatyvumu, kūrybiškumu, palankumu

pavaldiniams, gebėjimu lyderiauti, atsakomybe, punktualumu, organizaciniais

gebėjimais, ryžtingumu, atkaklumu ir intuicija.

Kalbant apie intelekto testų patikimumą, verta pabrėžti, jog daugelio

vaikų intelektas darosi pastovus nuo 7 metų, o nuo dvylikos metų visai

pastovus. Tai rodo, kad intelekto testai labai patikimi.

Intelekto testai nepateikia visos ir teisingos informacijos apie

žmogaus gabumus ir jo asmenybę. Tiesa, dabar labiau atsižvelgiama į atskirų

testo užduočių grupių atlikimą bei jų sąveikavimą tarpusavyje, tai yra į

visą intelekto profilį, o ne tik į patį IQ. Tačiau vis tiek daugelis

intelekto testų yra paremti sugebėjimu mąstyti logiškai ir sistemiškai;

dažnai juose pasitaiko konkrečių matematinių užduočių, kurios parodo, ar

tiriamasis gali skaičiuoti, bet nieko negali pasakyti kaip jam sekasi

gyvenime. Pasižymėdamas aukštu IQ koeficientu nebūtinai turėsi gerą darbą

ir dideles pajamas.IŠVADOS

• Intelekto samprata vystėsi palaipsniui, apaugo vis nauju mąstymo ir

pažinimo turiniu, kuris atspindėjo vieno ar kito laikotarpio

pasaulėžiūros, interesų lauką.

• Intelektas ir protas nuo seno arba neskiriami, vartojami kaip sinonimai,

arba intelektas traktuojamas kaip sudėtinė proto dalis. Tokiu būdu nėra

tikslios intelekto definicijos, visų pripažinto jo apibrėžimo.

• Intelektas – protas ,sugebėjimas mąstyti, įžvalga, visuma protinių

funkcijų (lyginimas, abstrahavimas, sąvokų kūrimas, vertinimas,

sprendimas), kurios jutiminę medžiagą paverčia žiniomis arba kritiškai

vertina ir peržiūri jau turimas žinias.

• Pirmosios idėjos, kaip matuoti intelektą, pasirodė XVIIa. Pabaigoje,

tačiau dar iki šiol nėra priimtas vienas ir neginčijamas intelekto

matavimo būdas, kaip teisingiausiai atspindintis intelektą.

• Yra daugybė intelekto įvertinimo (išmatavimo) testų ir tyrimų, kuriuos

darbdaviai (vadybininkai) galėtų pritaikyti savo veikloje, atrinkdama

naujus darbuotojus ar siekdami išsiaiškinti jau esamų darbuotojų

galimybes tobulėti, geriau aatlikti darbą.Literatūra

1. Ar atsilikėlis gali būti genijus? S.Audickas. Straipsnis. Prieiga per

internetą:

http://www.valsty.be/?name=university&do=o_theme&oId=1&oType=university&

fId=18&id=54. Žiūrėta 2005.12.30.

2. Intelekto paslaptys. G.Petronienė. Straipsnis. Prieiga per internetą:

http://www.bernardinai.lt/index.php?1512528962. Žiūrėta 2006.12.31.

3. 3. Kaip plėtoti intelektą ir mokslumą. Doc.dr. O.G.Butkienė.

Straipsnis. Prieiga per internetą:

http://gimtasiszodis.w3.lt/butkien_04_2.htm. Žiūrėta 2005.12.30.

4.

http://beta.lka.lt/~serveris/biblioteka/KNYGOS/redasmenybes%20ir%20grupes

.pdf.