Humanizmas
Turinys
Įvadas…………………………2
1. Abrahamas Maslow (Poreikiai, kaip veiksniai, motyvuojantys žmogaelgesį)…………3 – 5
2. Carlas Rodžersas (Į asmenybę nukreiptas požiūris)…………………..5
3. Savasties tyrimas…………………………5 – 6
4. Geras savęs vertinimas…………………………6
5. Savasties vertinimo būdai…………………………6
6. Humanistinė psichologija siekia……………………..6
7. Humanistinis sveikatos modelis……………………..7
8. Humanistinė teorija ir socialinis darbas…………………7 – 9
9. Atvejo pristatymas…………………………9 – 10
10. Humanistinės teorijos pritaikymas…………………10 – 13
11. Literatūra…………………………14
Įvadas
Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo Pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip įvykusių civilizacijos raidos sukrėtimų pasekmė ir kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus: vyravusią psichologijoje ribotą „griežtai mokslinę“, tačiau žymiu laipsniu mechanistinę tradiciją, analizavusią atskirus psichikos procesus ir nemačiusią žmogaus kaip vvisumos. Humanistinė psichologija buvo reakcija ir į psichologijos bei psichoterapijos praktikoje vyravusią psichoanalizę, žiūrėjusią į žmogų kaip į pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdomą būtybę. Naujoji psichologijos kryptis buvo pavadinta „trečiąja kryptimi“, priešpastatant ją biheviorizmui ir psichoanalizei.
Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs dvidešimtojo amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler (Ch.Buhler), Gordonas Olportas (G.W.Allport), Henris Marėjus (H.Murray), Gardneris Merfis (G.Murphey) ir daugelis kitų. Humanistinės psichologijos kūrėjai teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, oo ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie taip pat teigė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, psichologija privalo aprėpti visą žmogaus asmenybę, atsižvelgti į jjo subjektyvumą ir individualumą.
Nors humanistinės psichologijos atstovų idėjos psichologijoje buvo naujos ir maištingos, filosofijoje šios idėjos buvo sutinkamos daugelį šimtmečių pačių įvairiausių autorių darbuose. Čia galima būtų paminėti Sokratą ir Platoną, B.Paskalį ir Ž.Ž.Ruso, A.Šopenhauerį ir F.Nyčę ir daugelį kitų. Tačiau artimiausiais humanistinei psichologijai ir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais gali būti laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas, suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei dvidešimtajame amžiuje naujai atrastas XIX a. danų filosofas, šiuolaikinio egzistencializmo pradininkas Siorenas Kjerkegoras.
Žymiausiais humanistinės psichologijos atstovais laikomi amerikiečių psichologai Abrahamas Maslou (A.Maslow), Karlas Rodžersas (C.Rogers) ir Rollo Mėjus (R.May) . Pripažintos ir plačiai taikomos yra A.Maslou idėjos apie saviaktualizaciją, žmogaus poreikių hierarchinę struktūrą, stokos ir vystymosi motyvaciją, didžiulę įtaką psichologijai tturėjo jo atliktas brandžių, save realizavusių asmenybių tyrimas ir žmogiškųjų vertybių analizė. K.Rodžersas gali būti laikomas žymiausiu humanistinės psichologijos praktikos atstovu. Jis sukūrė visai naują psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kryptį, kuri vadinama nukreipta į klientą terapija. Rodžersas taip pat buvo pradininkas nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių, kurios buvo labai plačiai taikomos pasaulyje, ir kuriose dalyvavę patys įvairiausi asmenys turėjo galimybę žymiai giliau pažinti save ir kitus. R.Mėjus tapo tarpininku tarp šiuolaikinės psichologijos ir europietiškojo egzistencializmo bei fenomenologijos. Savo darbuose aakcentuodamas tragiškuosius žmogiškosios būties aspektus, jis neleido humanistinei psichologijai nuslysti paviršutiniško ir perdėto optimizmo link.
Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data gali būti laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis ne tik užėmė deramą vietą psichologijoje, bet jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai vakarų kultūrai. Humanistinės psichologijos idėjos plačiai taikomos šiuolaikinėje medicinoje, pedagogikoje ir organizacijų valdyme.
Abrahamas Maslow
(Poreikiai, kaip veiksniai, motyvuojantys žmogaus elgesį)
Maslow kėlė mintį, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija, kuriuos jis skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Pirmosios dvi poreikių rūšys būdingos kiekvienam žmogui, o buvimo vertybės potencialiai gali būti lemtos kiekvienam, bet dažniausiai jomis gyvena asmenys, skyrę daug pastangų ir triūso savajam vystymuisi.
Poreikiai hierarchizuo¬jumi pagal jų atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais.
Žemiausieji biologiniai poreikiai atitinka psichofizinę žmo¬gaus koncepciją. Tai yra pagrindiniai ir patys stipriausi porei¬kiai. Jei jie bent iš dalies nepatenkinami, negali veikti aukštes¬nieji poreikiai. Tų poreikių hierarchija yra tokia:
1. Fiziologiniai poreikiai: alkis, troškulys, seksas, deguonis, miegas ir šalinimas.
2. Asmeninio saugumo poreikiai: pasireiškia tokiais siekiais, kurie garantuoja ramią aplinką, stabilų, numatomą gyvenimą be chaoso, būgštavimų ir grėsmių. Kartais žmogui padeda žinios apie tai, kaip eelgtis grėsmės atveju.
Saugumo poreikiai kartais leidžia įveikti grėsmės situacijas ir išvengti katastrofiško skausmo.
3. Priklausomybės ir meilės poreikiai. Po to, kai pirmieji du poreikiai patenkinami, stipriau išryškėja priklausomybės ir meilės poreikis („meilės troškimas“). Žmogus taip pat trokšta gerų ir nuoširdžių kontaktų su aplinkiniais, draugais, šeimos nariais. Tai yra du meilės poreikio lygiai:
a) meilės poreikis, sukeltas kažkokio deficito,
b) nesavanaudiškas meilės poreikis.
Tačiau kad galėtum siekti aukštesniosios meilės, turi būti patenkintas tas pagrindinės meilės poreikis.
Pastaroji jau yra viena iš buvimo vertybių ir vienas iš labai brandžių poreikių. Meilės, kaip aukštesniosios vertybės apibrėžimas papildomas tokiais bruožais, kaip sąžiningumas, natūralumas, pasižymintis nuostata akceptuoti kito žmogaus ir silpnąsias, ir stipriąsias puses, bendradarbiaujant ir lygiomis teisėmis bendraujant su mylimu asmeniu, pagarba jam, jo poreikiams ir individualumui.
4. Savojo orumo ir savosios vertės poreikiai. Panašiai kaip AdIeris, Rogersas, Frommas ir Eriksonas, Maslow’as nepaprastai svarbiu laiko pranašumo ir pagarbos siekį. Žmogus iš principo nuolat kažko siekia, siekia būti pripažintas ir gerbiamas, tačiau pastarieji poreikiai kyla tik tada, kai yra patenkinti du pirmieji. Maslow’as dar įspėja, kad tikrasis orumo jausmas remiasi vien tik realiais laimėjimais, o ne nepelnyta šlove.
5. Savęs relizavimo poreikis: aukščiausioji poreikių forma, paremta igimtomis galimybėmis ir gabumais. Savęs realizavimo esmė – įžvelgti ir įgyvendinti savo potencialias galimybes bbei gabumus. Kiekvienas žmogus yra kitoks, todėl kiekvienas kitokiu būdu realizuoja šią tendenciją: „ Žmogus privalo daryti tai, kam yra individualiai gabus“ – muzikantas privalo groti, tapytojas tapyti – jei tikrai nori sutarti pats su savimi.
Dualistinė motyvacijos teorija:
1. Pirmosios rūšies motyvai – tai instinktyvūs impulsai, ku¬rie verčia žmogų rinktis elgesį, sumažinant i ar panai¬kinantį įtampą bei diskomfortą, pvz., alkį, troškuli, pa¬vojaus jausmą, meilės ir kitų pripažinimo troškimą. Tai yra deficitiniai motyvai (D-motyvai). Esminis ko nors sty¬gius reikalauja patenkinimo. Šie poreikiai yra bendri vi¬siems žmonėms.
2. Kitos rūšies motyvai – tai vystymosi, augimo motyvai; jie susiję su žmogaus egzistavimu aukštesniame, ne biologi¬niame lygyje, nepriklauso nuo aplinkos ir yra tipiški kiek¬vienam individualiam žmogui. Tai tokie motyvai:
– ko nors ieškojimas iš smalsumo,
– neegoistiška meilė,
– ko nors mylėjimas nesavanaudiškai,
– savo potencijų vystymas ir realizavimas,
– aukščiausiųjų vertybių, tokių kaip gėris, mokslas, reli¬gija, realizavimas.
Deficitiniai motyvai išblėsta, kai tik stygius kompensuoja¬mas; vystymosi motyvai tenkinami tik stiprėja.
Deficitiniai motyvai išsaugo organizmą, o augimo motyvai leidžia žmogui funkcionuoti malonesniu, aukštesniu ir sveikesniu lygiu. Deficitinių poreikių tenkinimas padeda išvengti ligos, o augimo poreikių tenkinimas kuria pozityvią sveikatą.
Maslow teigė, kad svarbiausia yra tvirtas įsiti¬kinimas, kad žmoguje glūdi jam vienam būdinga prigimtis. Kiekvie¬nas žmogus pasižymi tendencijomis, poreikiais ir sugebėjimais, būdingais visai žmonių padermei, prasiveržiančiais
pro bet ko¬kius kultūrinius barjerus, ir tik kai kurie iš jų būdingi vien konkrečiam individui. Tie poreikiai visų pirma yra arba geri, arba neutralūs, bet nėra blogi. Bruožai vystosi veikiami vidinių veiksnių; daug mažiau juos formuoja aplinkos įtaka.
Patologijos atsiradimą lemia tai, ar žmogus įstengė realizuoti visas savo galimybes ir patenkinti savo esminius poreikius.
Carlas Rodžersas
(Į asmenybę nukreiptas požiūris)
Daugeliui Maslow minčių pritarė kitas humanistinės krypties psichologas Carlas Rogersas. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos ppolinkių. Kiekvienas esame kaip gilė, galintys augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka netrukdo ir nestabdo šio proceso. Rogersas (1980) manė, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos – nuoširdumas, palankumas ir empatija (įsijautimas).
Anot Rogerso, žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs – atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, atsiskleisdami.
Augti padeda žmonės, kurie yra palankūs kitiems, rodantys tai, ką Rogersas pavadino besąlygiška pagarba. Tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis kklysta.
Augti padeda ir empatiški žmonės, tokie, kurie supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti. Mes retai klausomės kitų, visiškai juos suprasdami, tikrai įsijausdami,“ – sako Rogersas. Tačiau būtent toks ypatingas klausymas yra viena stipriausių jėgų, galinčių ką nors ppakeisti“.
Palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą. Empatiškai išklausomi žmonės išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę“,
Maslow, ir ypač Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo Aš, samprata – visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą „Kas aš esu?“ Jei mūsų Aš samprata yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį. Jei toji samprata neigiama – jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų „idealaus Aš“, tai, pasak Rogerso, jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi.
Savasties tyrimas
Vienas pirmųjų žmogaus savasties jausmu pradėjo domėtis Williams Jamesas. Ją pabrėžianti humanistinė psichologija negali pasigirti gausiais moksliniais tyrimais, tačiau ji padėjo atgaivinti savasties sampratą ir išlaikyti dėmesį jai. Dabar, praėjus ššimtmečiui nuo Jameso veikalo pasirodymo, savastis yra viena iš psichologijos energingiausiai gvildenamų ir tiriamų temų.
Vienas iš naujo požiūrio į savastį pavyzdžių yra Hazel Markus, kuris plėtoja galimą Aš sampratą. Jūsų galimi Aš apima tai, kuo trokštate tapti – turtingas Aš, liesas Aš, mylimas ir trokštamas Aš. Jie taip pat apima ir tuos Aš, kuriais bijote tapti – neturintis darbo Aš, alkoholikas Aš, nepasiekęs mokslo Aš. Šie galimi Aš mus skatina, kelia konkrečius tikslus, kurių turime siekti ir kuriems turime skirti eenergijos. Sutinka visi humanistinės krypties psichologai, kad savastis, arba Aš, kuris tvarko mūsų mintis, jausmus ir veiksmus, yra svarbiausioji asmenybės dalis
Geras savęs vertinimas
Geras savęs vertinimas – savosios vertės jausmas – yra naudingas. Žmonės, kurie gerai save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui, mažiau linkę vartoti narkotikus, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni (Broekner ir Hulton, 1978; Brown, 1991).
Menkas savęs vertinimas brangiai kainuoja. Žmonės, kurie jaučiasi nesą tokie, kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai. Tie, kurių savivaizdis neatitinka to, kuo jie mano privalą būti, linkę nerimauti.
Žmogus, kurio savivaizdis laikinai sumenkinamas (pavyzdžiui, pasakius, kad jo gebėjimų testo rezultatai prasti, arba paniekinus jo asmenybę), pradeda labiau niekinti kitus žmones arba reikšti stipresnį nepasitenkinimą kitų rasių atžvilgiu. Žmonės, kurie neigiamai žiūri į save, yra daugiau pažeidžiami ir linkę teisti kitus (Baumgardner,ir.kt., 1989;.Croeoker ir Sehwartz, 1985). Tyrimais nustatyta, kad tie, kurie buvo priversti jaustis nesaugūs, dažnai tampa perdėtai kritiški, tarsi norėdami kitus apstulbinti savo talentu (Amabile, 1983). Šie duomenys atitinka Maslow ir Rogerso teiginius, kad „sveikas“ savivaizdis yra naudingas.
Savasties vertinimo būdai
Humanistinės pakraipos psichologai kartais asmenybei įvertinti naudoja klausimynus, atskleidžiančius žmonių sampratą apie save. Viename iš klausimynų, kurio autorius yra Carlas Rogersas, žmonių prašoma nurodyti, kokie jie norėtų bbūti ir kokie yra iš tikrųjų. Anot Rogerso, kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet samprata apie save yra teigiama. Jis tikėjosi, kad vis panašėjantys tikrojo ir idealiojo Aš vertinimai leis parodyti kliento asmenybės tobulėjimą veikiant psichoterapijai.
Kiti humanistinės psichologijos atstovai mano, kad bet koks standartizuotas asmenybės vertinimas yra nuasmeninantis. Netgi ir klausimynas atskiria psichologą nuo gyvo žmogaus. Neversdami žmogaus atsakinėti į siaurai apibrėžtų kategorijų klausimus, jie tikisi paprastais nuoširdžias pokalbiais geriau suprasti kiekvieno asmens nepakartojamą patirtį.
Humanistinė psichologija siekia:
1. Pamatyti ir suprasti žmogų kaip nedalomą visumą.
2. Suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra.
3. Atskleisti žmogaus saviraiškos ir kūrybiškumo ištakas.
4. Neapsiriboti tradiciniais žmogaus ir psichikos fenomenų aiškinimais, suvedančiais įvairiapusiškumą į apibendrinančias koncepcijas.
5. Integruoti į psichologiją transpersonalinius potyrius, išeinančius už įprastinės sąmonės ribų.
Humanistinis sveikatos modelis
Pagal humanistinį modelį sveikata yra ne būklė, o procesas, kuris iš esmės atitinka norą, troškimą ar jėgą, nukreiptą į saviaktualizaciją. Sveikas asmuo – tai asmuo, kuris siekia aktualizuotis ir gyvena autentišką gyvenimą. Sergantis asmuo – tai asmuo, kurio vidiniai ryšiai sutrūkinėję ir kuris yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas. Žmogus yra sąmoningas ir gali rinktis, t.y. jis turi tikslą, vertybes, prasmę ir įgyja patyrimą apie sveikatą ir ligą.
Pagal humanistinį sveikatos modelį žmogus laikomas ne objektu, pasyviai leidžiančiu ssave diagnozuoti ir prižiūrėti, bet individu, kuris pats pajėgia prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.
Humanistinė teorija ir socialinis darbas
Socialiniame darbe yra taikoma nemažai socialinio darbo teorijų. Jos yra skirstomos į: specifines, kurios siūlo specifines technikas socialiniame darbe (pvz.,komunikacijos teorija); perspektyvines, kurios siūlo platų požiūrį į pasaulį, į asmeninius pokyčius (pvz., humanistinė, egzistencinė, sistemų teorija); pritaikomąsias, kurios siūlo specifines technikas tinkančias tam tikroje situacijoje, sprendžiant asmens ir socialines problemas (pvz., krizių, įgalinimo, advokatavimo teorijos). Įdomiausia tai, kad kiekviena teorija tą pačią situaciją gali paaiškinti skirtingai, arba viena teorija persipina su kita. Tačiau mano manymu, socialiniame darbe viena pagrindinių teorijų – humanistinė, ir kiekvienas socialinis darbuotojas turėtų pasižymėti humanistinėmis vertybėmis. Socialinis darbas iš šios teorijos perėmė labai svarbias šiai profesijai vertybes, principus.
Vienas svarbiausių humanistinės teorijos teiginių, kuris ypač svarbus socialiniame darbe, tai, kad, reikia suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra (būti tolerantiškiems). Šiame teiginyje glūdi labai gilūs ir svarbūs dalykai. Manau, kiekvienas socialinis darbuotojas turi pasižymėti šiuo bruožu. Galima šį teiginį paanalizuoti ir plačiau. Mes gan dažnai girdime, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, nepakeičiamas, nepakartojamas ir t.t. Tačiau ar visi tai suvokia? Socialinis darbuotojas tai turėtų suprasti ir žinoti, priešingu atveju ar jis galės padėti žmogui? Kadangi mes esame
kiekvienas unikalus, tad negali būti socialiniame darbe sukurtas standartinis šablonas pagal kurį reiktų dirbti, ar spręsti iškilusias problemas. Negalima visiems savo klientas taikyti tą patį problemų sprendimo modelį, vien tik todėl, kad niekuomet ir nebūna identiškų problemų, situacijų, kaip ir identiškų žmonių. (apie tai t.p. kalbėjo humanistinės teorijos šalininkai).
Mums labai dažnai kyla sunkumų priimti kitą žmogų, tokį koks jis yra, nesmerkti jo, neniekinti. Visada esame linkę iškarto vertinti kitą žmogų, ar jis geras ar blogas, jis tą padarė gerai, oo tą ne, ir taip vienus pasmerkiame, o kitus išteisiname. Socialinis darbuotojas neturėtų taip elgtis, jam reiktų priimti žmogų toks koks jis yra su savo trūkumais ir pliusais, stengtis jį suprasti ir padėti – tiesiog reiktų būti humaniškiem. Tolerancija kitų žmonių atžvilgiu labai gali pasitarnauti mūsų darbe, pvz, kai klientas mato, kad tu jo nesmerki, neniekini užtai, kad jis yra kitoks ar pasielgė ne taip kaip priimta, įgauni jo pasitikėjimą, jis labiau išsipasakoja, galų gale jis jaučiasi kažkieno išgirstas ir nneatstumtas. Tačiau socialiniai darbuotojai taip pat yra žmonės ir ne visuomet sugeba visas žmonių grupes priimti, jų nesmerkiant, ypač tuomet kai tai susiję su jų pačių sunkia, skaudžia patirtimi.
Kitas labai svarbus humanistinės teorijos teiginys, kad privaloma aprėpti visą žmogaus aasmenybę, atsižvelgti į jo subjektyvumą ir individualumą, pamatyti ir suprasti žmogų kaip nedalomą visumą. Ištiesų toks požiūris labai svarbus ir socialiniame darbe, svarbu, kad socialinis darbuotojas suvoktų, kad žmogaus asmenybė yra nepakartojama ir neskaidoma į kokias nors sudėtines dalis.
Maslow kėlė mintį, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija, kuriuos jis skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Ši Maslow teorija socialiniam darbuotojui, turėtų būti žinoma ir gan svarbi. Kiekvienas socialinis darbuotojas turėtų žinoti visą poreikių piramidę, kas po ko seka. Ko dėl tai svarbu? poreikiai hierarchizuo¬jumi pagal jų atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais. Būtent todėl socialinis darbuotojas turėtų labai gerai išmanyti šiuos poreikius, kad pirmiausiai būtų „patenkinami“ tie poreikiai, kurie svarbiausi, o ne aatvirkščiai, pavyzdžiui, socialinė darbuotoja tvarko asmeninius dokumentus (pvz., pasą) ar būsto reikalus, kad žmogus jaustųsi saugesnis (būtų patenkintas saugumo poreikis), nors šiuo metu žmogus neturi nei ką valgyti, nei kuo apsirengti. Be to, suprantan nepatenkintų poreikių reikšmę, galią socialinis darbuotojas gali suprasti savo kliento tam tikrą elgesį, pvz., kodėl klientas vagia maistą.
Rogersas manė, kad žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs, palankūs, empatiški. Visos šios trys savybės yra labai svarbios ir socialiniame darbe, galima net pasakyti, kad tai yra pagrindinės socialinio ddarbo vertybės. Mes nuolatos girdime, kad su klientais turime būti empatiški, nuoširdūs ir atviri. Tai manau yra tiesa, pvz., kaip žmogus pamato, kad ištiesų mes neapsimetinėjame, jo problemos tikrai mums svarbios ir ištiesų mes esame nuoširdūs, atviri to kliento atžvilgiu, žmogus labiau atsiskleidžia, išsako mums savo problemas, pasijaučia jis pats kažkam reikalingas, pradeda savimi labiau pasitikėti ir t.t.
Rogersas tai pat kalbėjo apie tai, kad, jei mūsų Aš samprata yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį. Jei toji samprata neigiama – jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų „idealaus Aš“, tai, pasak Rogerso, jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi. Socialiniame darbe, jo praktikje svarbu pastebėti, kaip žmogus vertina save, kokia yra Aš samprata. Pamačius, kad vertinimas savęs yra neigiamas reiktų kiek įmanoma stengtis pakeisti tokį mąstymą. Tai galima padaryti atrandant kokią stipriąją kliento puse. Nes gera nuomone apie save yra kaip skatinantis stimulas kažką daryti, keisti.
Be šių mano išvardintų kelių teiginių dar yra daugybė kitų, kurie yra svarbūs socialiniame darbe ir apie kuriuos kalbėjo humanistai., pvz., tai, kad, kiekvienas žmogus turi vidines potencialias galias, kurių pagalba jis gali keisti ir kurti save patį, o taip pat ir aplinkinį pasaulį; Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje, vadinamame patirties llauku. Kito žmogaus pasaulio suvokimo iki galo pažinti neįmanoma. Tik pokalbio metu pabandžius pažvelgti iš jo požiūrio taško, galima suvokti žmogaus elgesio priežastis ir t.t.
Kaip apibendrinimą norėčiau pasakyti, kad socialiniui darbui humanistinė teorija ir humanistinis mąstymas yra labai svarbus, tai tiesiog neatsiejama nuo šios profesijos. Kiekvianam šios profesijos atstovui svarbu būti tolerantiškam, empatiškam, užjaučiančiam. Manau kiekvienas geras socialinis darbuotojas turėtų įsijausti į kiekvieną situaciją, kiekvieną žmogų, aišku išlaikydamas atstumą. Kartais socialinis darbuotojas turėtų ir įsivaizduoti save kliento padėtyje, jausti jo išgyvenimus, turėtų siekti nuoširdaus bendravimo su klientu, teigiamai vertinti, padėti jam suvokti save, savo problemas, saviraidos tikslus, bendradarbiauti su klientu planuojant veiklą. Stengtis, kad jie (klientai) pajustų atsakomybę už save ir t.t. apie visa tai kalba humanistine teorija ir visa tai svarbu socialiniam darbui.
Atvejo pristatymas
Į socialinio darbo studentę kreipėsi skyriaus vyr. sesuo, kuri pranešė apie vieną iš pacienčių, kuriai reiktų šio specialisto pagalbos. Vyr. Sesuo pranešė tik tiek, kad ši moteris turi problemų su narkotikais, bei tai, kad jie ne pajėgūs su ja susikalbėti. Vyr. Sesers buvo pasakyti tokie žodžiai „darykit su ja ką nors“.
Tai buvo 21 metų moteris, vardu Lyda, ji buvo čigonų tautybės. Apsilankiusi pas moterį sužinojau, kad ji ištiesų turi problemų su narkotikais, Lyda jau ketveri mmetai vartoja narkotikus, nuo rugsėjo mėnesio ji jau pradėjo vartoti metadoną, tačiau jei jo negauna vėl sugrįžta prie heroino. Moteris pasakojo, kad narkotikus pradėjo naudoti iš gero gyvenimo, jos vyras buvo turtingas, tad sau galėjo leisti tokį malonumą. Be to, ir moters seserys, mama taip pat vartoja heroiną. Jos vyras mirė prieš pusę metų perdozavęs narkotikų, ji negyvą jį rado tolete. Moteris skundėsi, kad šiuo metu, jos labai prasta sveikata. Be to, kai paguldo mergaitę į ligoninę, jei tenka vartoti didesnę metadono dozę, o jei jo laiku (ar heroino) nesusileidžia laužo visą kūną.
Lyda turi du vaikus, vieną berniuką kuris yra 6 metų ir mergaitę1metų. Šiuo metu ji turi sugyventinį, kuris naudoja prieš ją smurtą. Vizualiai galima pamatyti ant jos veido mėlynes. Taip pat moteris guodėsi, kad ir jos vaikai gauna stipriai į „kailį“ už menkiausias smulkmenas. Proceso eigoje (po kelių susitikimų) sužinojau, kad vyriausias vaikas buvo kelis kartus pabėgęs iš namų (kaip pradėjo gyventi su sugyventiniu), valkatavo, buvo pagautas vagiant iš parduotuvės. Lyda pasakojo, kad savo jauniausios mergaitės ji nenorėjo gimdyti, bet abortą daryti buvo per vėlu. Būdama nėščia vartojo narkotikus ir negalvojo visai apie pasekmes. Tik dabar apie tai pradėjo galvoti, kai mergaitės sveikata yra labai silpna ir
nuolat tenka būti ligoninėje.
Moteris šiuo metu neturi savo nuosavos gyvenamos vietos, nei darbo. Tėvas pas save nepriima jos, nes kažkada jį apvogė; reikėjo pinigų narkotikams ir neturėjo ką vaikams duoti valgyti (taip moteris teigė). Motina pati gyvena pas savo seserį. (Jos santykiai su tėvu ir motina, seserimis yra visiškai nutrūkę.) Kadangi Lyda ilgą laiką neturėjo kur gyventi, todėl savavališkai užsėmė kažkokiame labai sename name butą. Ji džiaugėsi, kad šiuo metu vėl turi savo „kampą“. Sugyventinis taip pat nedirba, nuolat vartoja nnarkotikus.
Šiuo metu Lyda laukia teismo už narkotikų pardavinėjimą ir vagystes. Moteris tikisi, kad bus išteisinta, nes turi mažą mergaitę, kurios sveikata yra prasta.
Man teko ir vienai pabendrauti su vyriausiuoju vaiku, nors moteris nelabai norėjo leisti. Ir proceso eigoje, žaidimo forma išsiaiškinau, kad dažnai jie neturi ką valgyti su sesute, todėl ir eina prašyti maisto pas žmones, kelis kartus vogė iš parduotuvės. Berniukas pasakojo, kad naujasis tėtis dažnai jį muša, o mama jų negina. Pastebėjau, kad berniukas visų susitikimų metu bbūna irzlus, piktas, viskuo nepatenkintas. O jo mama nuolat ant jo rėkia, net ir prie manęs.
Dabar kaip Lyda guli stacionare ji nuolat konfliktuoja su gydytojais, labai keikiasi, spjaudosi, yra labai irzli, įsitempusi, jaučiasi niekieno nesuprasta ir atstumta. Moteris skundėsi personalu, kkad jis su ja elgiasi kitaip nei su visais, žiūri į ją su panieka. Ir man pačiai teko pamatyti, kaip seselė su ja ne gražiai, ne kultūringai pasielgė. Paklausiau aš Lydos, kaip jai atrodo, kodėl su ja taip elgiasi, tai moteris atsakė: todėl, kad aš narkomanė ir dar plius čigonė. Asmeniškai man su kliente sekėsi bendrauti gan nesunkiai, ji su manim elgėsi gražiai. Pabandžiau pakalbėti ir su personalu, apie šią moterį, tai jis teigė: ką ten su tokia gali bendrauti, juk ji narkomanė, vaikų neprižiūri, reikia dabar viską saugoti, kad nepavogtų ir t.t.
Humanistinės teorijos pritaikymas
Humanistinė teorija tai tokia teorija kurią gali pritaikyti dirbant su bet kokiu atveju. Juk visada ir su kiekvienu žmogumi reikia būti supratingiems, tolerantiškiems, niekuomet neskubėti teisti, nnors to gali labai norėtis, o galbūt taip lengviausia padaryti. Šis atvejis buvo vienas tų, kur buvo labai svarbu humanistinis požiūris į žmogų, kitaip būtų neįmanoma dirbti ir kuo nors padėti.
Šioje situacijoje buvo labai svarbi tolerancija. Kaip jau buvo minėta, humanistinės teorijos psichologai pasisako už toleranciją, žmogaus tokio koks jis yra priėmimą ir t.t. Tačiau realybėje visi šie dalykai yra daug sudėtingesni. Pirmiausiai norėčiau pakalbėti apie personalo elgesį su Lyda. Šiuo atveju visas slaugos personalas tikrai nebuvo tolerantiškas moters aatžvilgiu, jis iškart moterį pasmerkė, nebandydamas jei padėti, išsiaiškinti tikrąją situaciją. To pasmerkimo šaknys buvo labai gilios, atėjusios iš personalo patirties (patirties su čigonais). Visos slaugės buvo labai kritiškai nusiteikusios šios moters atžvilgiu, vengė jos, bijojo kad neapvogtų. Moterys kalbėjo „kas ten nežino tų čigonų, visi narkomanai ir vagys. Visi esame nuo jų nukentėję“. Ši asmeninė patirtis maišė darbo sėkmingam procesui. Ir per visą laiką Lyda nesulaukė tolerancijos. O iš to kilo dar didesnės problemos, t.y. bendravimo problemos. Kai su tavim elgiasi netolerantiškai, pasmerkia, kaltina, puola tave, tu taip pat automatiškai giniesi, taip darė ir moteris. Ji savo puolimą išreiškė konfliktais, keiksmažodžiais, spjaudymaisis ir t.t. Šioje vietoje būtų galima pamatyti, pritaikyti Rodžerso teoriją, kuris teigė, kad nuoširdumas, empatija, palankumas tai trys savybės, kurios gali daug pakeisti. Kai mes būsime palankūs kito žmogaus atžvilgiu, net tuomet kai jis yra neteisus, bei taip pat būsim empatiški ir tikrai įsiklausysime į žmogų „atversime kelius“. Jei šioje situacijoje slaugos personalas būtų nors truputį tolerantiškesnis, ar būtų parodęs empatiją, nuoširdumą jų santykiai su Lyda būtų buvę visai kitokie. Kad nebuvo tolerancijos tarp šių dviejų sistemu, man parodo toki slaugės žodžiai „darykit su ja ką nors, mes jau nesusitvarkome“, taip labai gražiai visas personalas „nusiplovė“ nuo ssavęs visą atsakomybę, ir ją permetė klientei. Tarsi ji dėl visko būtų kalta. Kai aš pati pradėjau bendrauti su šia kliente man taip pat buvo sunku į šį atvejį žiūrėti neutraliai. Mano pačios patirtis su šia šiais žmonėmis taip pat gan neigiama ir šią situaciją iš pradžių buvo sunku neutraliai vertinti. Bet aš spręsdama iškilusią problemą elgiausi humaniskai, visuomet buvau empatiški, nuoširdi, atvira ir mano santykiai su kliente buvo labai pozityvūs. Ji niekuomet manęs neiškeikė, neišvarė. Aš to dėka (tolerancijos), daug apie ją sužinojau, įgijau jos pasitikėjimą ir galėjau kažkuo padėti.
Su tolerancija susijusi ir kita labai artima sąvoka tai „etikečių klijavimas“. Humanistai pasisako prieš tokius dalykus. Šioje situacijoje šiai moteriai buvo klijuojama etiketė: „narkomanė“. Tai taip labai sunkino tarpusavio santykius tarp moters ir personalo. Dažniausiai etiketės yra klijuojamos kokei nors žmonių grupei, šalia to dažnai seka ir tos grupės izoliacija. Tai buvo galima pamatyti ir šiuo atveju, personalas pradėjo ignoruoti šią moterį, santykiai buvo labai riboti.
Be tolerancijos yra dar vienas labai svarbus humanistinės teorijos teiginys apie žmogaus unikalumą, nepakartotinumą ir asmenybės nedalomumą. Bendraudama su kliente į šią situaciją žiūrėjau kaip į vienintelę ir nepakartojamą. Niekuomet žmogui negalima pasakyti, ai žinai aš tokį atvejį jau turėjau ir problemą išsprendžiau taip, ttai ir tu taip daryk. Labai teisingai humanistinės teorijos šalininkai sakė, neįmanoma visiems žmonėms pritaikyti vieną šabloną. Ištiesų slaugos personalas į šią moterį ir jos situaciją žiūrėjo ne į kaip unikalų atvejį. Kodėl man taip atrodo? Jis vis kartojo: „visi tie čigonai vienodi“. Tai rodo, kad vieną žmogų, jo elgesį ir problemas sutapatina su visa jų tauta; bei t.p. parodo, kad personalo mąstymas yra standartizuotas.
Maslow, ir ypač Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo Aš, samprata. Jei mūsų Aš samprata yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį. Jei toji samprata neigiama – jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų „idealaus Aš“, tai, pasak Rogerso, jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi. Kai dirbau su šia moterimi apie tokį kaip savasis Aš net nepagalvojau, nezinojau, tačiau dabar pastudijavus humanistinę teoriją supratau, kad tai labai svarbus dalykas ir juo galėčiau paaiškinti kai kurį moters elgesį. Galėčiau teigti, kad šios moters savasis Aš yra neigiamas. Jos idealusis Aš labai toli nuo tikrovės, t.y. ji dabar save vertina kaip narkomanę (Aš narkomanė), bedarbę (Aš bedarbė), neturtingą (Aš neturtinga) ir t.t. O Lyda norėtų, kad jos gyvenimas būtų visai kitoks: Aš turtinga, Aš ne narkomanė, Aš turinti gražią
šeimą. Taigi kadangi yra didelis atotrūkis tarp realaus Aš ir tikrojo Aš moteris jaučiasi nelaiminga, nepatenkinta aplinkiniais ir savimi, vyksta viso pasaulio kaltinimas, dauguma žmonių kurie supa ją yra blogi, niekas jos nesupranta ir pan., o iš to kyla ir didelė agresija kitiems. Užtenka tik menkiausios kito žmogaus kaidos, žodžio ir tu tampi „priešas“. Taip atsitiko ir šioje situacijoje su personalu, moteriai slaugė pasakė „ką tu čia supranti“ ir to pakako, kad užvirtų karas (paskui sekė dar keletas smulkmenų, frazių iir situacija tapo nevaldoma). Žmogus, kurio savivaizdis sumenkinamas, menkas pradeda labiau niekinti kitus žmones arba reikšti stipresnį nepasitenkinimą. Kaip ir šioje situacijoje, tik į šį sumenkinimą galima žiūrėti iš dviejų pozicijų, t.y. iš personalo pusės ir iš klientės pusės. Moteris savo žodžiais, elgesiu, nepagarba personalui sumažino, sumenkino jo savivaizdį ir taip moteris išaukė personalo nepasitenkinimą, panieką. Pačios Lydos kaip jau minėjau savivaizdis, savęs vertinimas ir taip buvo neigiamas iki tol, todėl bandydama parodyta kas aš esu (bandydama pakelti savo vertę), iiš pat pradžių pradėjo personalą „šokdyti, pulti“. Aišku tai personalui nepatiko ir jis pradėjo „priešintis“(jis sakė, kas ji čia per viena, ką sau čia galvoja, ir dar čigonė man nurodinės) ir taip dar labiau sumenkino moters savivaizdį, kuris sukėlė dar ddidesnį puolimą. Žmonės, kurie neigiamai žiūri į save, yra daugiau pažeidžiami ir linkę teisti kitus, tyrimais nustatyta, kad tie, kurie buvo priversti jaustis nesaugūs, dažnai tampa perdėtai kritiški, tarsi norėdami kitus apstulbinti savo talentu – taip atsitiko ir šioje situacijoje.
Tai ko reikia žmogui yra vadinama poreikiais. Kiekvienas žmogus turi daugybę poreikių, patenkinus vienus poreikius , visuomet atsiranda kitų poreikių. Poreikio patenkinimas sugrąžina pusiausvyrą, žmogui atslūgsta įtampa. Kiekvienas žmogus, siekdamas patenkinti savo poreikį, elgiasi skirtingai.
Analizuojant šią situaciją galima analizuoti net trijų grupių poreikius, t.y. pačios Lydos, jos vaikų ir slaugos personalo. Pirmiausiai apzvelkime vaikų poreikius, nes sprendžiant šią problemą jie man buvo patys svarbiausi. Kaip jau buvo minėta poreikiai skirstomi į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Kalbant apie vaikus jiems nnebuvo sudarytos pakankamos sąlygos patenkinti net žemiausius poreikius, t.y., fiziologinius poreikius ir saugumo poreikius. Daugelis fiziologinių poreikių yra gyvybiškai svarbūs, jei jie yra nepatenkinami, sustiprėja ir tampa dominuojančiais tarp visų kitų. Ir tuomet ieškoma būdo kaip būtų galima šį poreikį patenkinti. Vyriausias vaikas būdamas pastoviai alkanas – pagrindinį, fiziologinį, poreikį patenkino savaip. Jis eidavo prašyti maisto pas kaimynus, o kai vėliau ir šie nebenorėjo padėti pradėjo vogti iš parduotuvės. Taip pat šiems vaikams buvo neužtikrintas ir saugumo poreikis (vaikui saugumo pporeikį užtikrina tėvai): tėvų nuolatos nebūdavo namuose, į namus grįždavo apsvaigę ir keldavo balius, čia lankydavosi daug žmonių, kurie juos galėdavo auklėti(mušti), be to, jie neturėjo pastovaus būsto, kartais tekdavo nakvoti lauke – jų gyvenimas primena chaosą. Vaikas nuolatos jausdamasis nesaugus, nepavalgęs, turėdavęs nuolat kovoti už save, tapo labai agresyvus, piktas, irzlus. Kalbant apie mažiausią šeimos narę, jos taip pat poreikiai dažnai buvo nepatenkinami (nei fiziologiniai, nei saugumo ar meilės poreikiai). Vaikai kaip supratau mamą mato gan retai, dažnai jie paliekami pas svetimus žmones, todėl ir ryšys tarp jų yra siplas. Tačiau vyresniajam vaikui meilės poreikis yra didžiulis. Visų interviu metu, vaikas glausdavosi prie mamos, stengdavosi atsisėsti ant kelių, o ji jį vis nustumdavo.
Lydos pagrindinis poreikis yra narkotikai, nuo kurių ji visiškai priklausoma. Ji pati pasakojo dažnai būna geriau nevalgiusi, bet narkotikų vis tiek turi nusipirkti. Tačiau dabar pradėjusi gydytis, situacija truputį pasikeitė, ji metadoną gauna nemokamai, tad už pinigus kurie lieka (pašalpa už mažiausią mergaitę) gali nupirkti valgyti (bet ne visada). Saugumo poreikis šiuo metu yra iš dalies patenkintas, nes šiuo metu turi stogą virš galvos, šiokias tokias pajamas. Tačiau dabar saugumą drumsčia laukiantis teismas, kuris gali nuteisti ir ją pasodinti į kalėjimą. Meilės poreikis iš dalies patenkintas. Jos ppačios santykiai su tėvais ir seserimis nutrūkęs, ji kaip ir nepriklauso savo šeimai. Vienintelė jos paguoda vaikai. Pagarbos poreikis yra visiškai sutryptas šiuo metu. Nes ją visi niekina už jos elgesį, vaikų nepriežiūrą. Nors pati moteris labai siekia to pripažinimo, pagarbos ir tam išnaudoja daug energijos. Tai rodo ir susiklosčiusi situacija tarp personalo ir jos. Ji bet kokia kaina siekia pripažinimo. Savirealizacijos poreikis visai nepatenkintas, taip teigia Lyda.
Kalbant apie pačio personalo poreikius šioje situacijoje, būtų galima išskirti pagarbos poreikį. Kiekvienas norime, kad mus gerbtų už mūsų poelgius, darbą ir t.t. Šioje situacijoje susiklostė tokia padėtis, kad personalo darbuotojos nesusilaukė pagarbos. Čia glūdi ir gilios tradicijos, kad gydytojas, slaugytoja yra labai gerbemi, jiems nulankaujama. O čia atsirado žmogus ir dar kitos tautybės, kuris prieštarauja tradicijoms.
Labai svarbus ir humanistinis sveikatos modelis, kuris teigia, kad žmogus turėtų būti laikomas ne objektu, pasyviai leidžiančiu save diagnozuoti ir prižiūrėti, bet individu, kuris pats pajėgia prisiimti atsakomybę už savo sveikatą. Šiuo modeliu ypač turėtų vadovautis slaugos personalas. Jis turėtų kiekvieną pacientą įtraukti į gydymą, viską jam paaiškinti ir t.t. o ne pasakyti: „koks tavo reikalas, ką tu čia suprasi“ ir pan. Šioje situacijoje slaugos personalas tikrai nesinaudojo humanistiniu sveikatos modeliu, o klasikiniu medicininiu požiūriu, kkai pacientas yra recipientas, t.y. žmogus gaunantis paslaugas. Galbūt jei personalas būtų naudojęsis šiuo modeliu išvis būtų nekilęs joks konfliktas (būtų sumažinta konflikto tikimybė).
Be to, svarbu nepamiršti, kad sergantis asmuo – tai asmuo, kurio vidiniai ryšiai sutrūkinėję ir kuris yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas – taip teigia humanistinis modelis. Tai galime labai aiškiai pamatyti ir praktikoje. Tai buvo dar viena iš aplinkybių, priežasčių, kuri kėlė klientės negatyvumą, nepasitenkinimą. Juk kiekvienas žmogus patekęs į kitą aplinką pasimeta, tuoj puola gintis dėl mažiausios smulkmenos.
Turinys
1. Maria Furst. Psichologija. Lumen. Vilnius, 1998.
2. David G. Myers. Psichologija.poligrafija ir informatika. Vilnius, 2000.
3. Zenomena Plužek. Pastoracinė psichologija. Amžius. Vilnius, 1996.
4. Bronislovas Bitinas. Ugdymo filosofija. Vilnius, 2000.
5. www.ihpa.lt
6. http://ausis.gt.vu.lt/mg/nr/2002/02/02liga.html
7. www.straipsnis.lt
8. www.tikslas.lt
9. www.google.lt