Psichofiziologija

Nervų sistemos ligos

Sistemą sudaro:

centrinė, periferinė ir vegetacinė nervų sistemos. Centrinė nervų sistema sudaryta iš nugaros ir galvos smegenų. Galvos smegenys dar skirstomos į pailgąsias smegenis, tiltą, smegenėles, vidurines bei tarpines smegenis ir galvos smegenų pusrutulius; pastaruosius sudaro galvos smegenų žievė, kurioje išsidėstę aukščiausi nerviniai centrai. Galvos smegenų viduje esančios ertmės vadinamos galvos smegenų skilveliais, juose cirkuliuoja smegenų skystis. Galvos smegenyse išskiriami labai svarbi ekstrapiramidinė sistema ir tinklinis darinys. Galvos ir nugaros smegenis dengia trys dangalai: kietasis, voratinklinis ir švelnusis.

Periferinę nnervų sistemą sudaro nerviniai rezginiai, nugariniai ir galviniai nervai (pastarųjų yra 12 porų).

Vegetacinė nervų sistema skirstoma į simpatinę ir parasimpatinę nervų sistemas.

Ligos:

• DEMENCIJA. ALZHEIMERIO LIGA

• ENCEFALITAS

• EPILEPSIJA, TRAUKULIAI

• GALVOS SMEGENŲ KRAUJOSRŪVA

• GALVOS SMEGENŲ TRAUMA

• IŠSĖTINĖ SKLEROZĖ

• ĮTAMPOS TIPO GALVOS SKAUSMAI

• MENINGITAS

• MIASTENIJA

• MIGRENA

• PARKINSONO LIGA

• POLINEUROPATIJOS

• RADIKULOPATIJA

• RAUMENŲ DISTROFIJA

• SMEGENŲ INFARKTAS

Psichikos ligos

• ALKOHOLIZMAS

• ANOREKSIJA

• ASMENYBĖS SUTRIKIMAI

• BIPOLINIS AFEKTINIS SUTRIKIMAS

• BULIMIJA

• DEMENCIJA

• DEPRESIJA

• DISOCIACINIAI (KONVERSINIAI) SUTRIKIMAI

• MANIJA

• MIEGO SUTRIKIMAI

• NARKOMANIJA

• NERIMO SUTRIKIMAS

• NEURASTENIJA

• OBSESINIS-KOMPULSINIS SUTRIKIMAS <

• OLIGOFRENIJA

• PANIKOS SUTRIKIMAS

• POTRAUMINIO STRESO SUTRIKIMAS

• ŠIZOAFEKTINIS SUTRIKIMAS

• ŠIZOFRENIJA

• SOMATOFORMINIAI SUTRIKIMAI (hipochondrija)

DeMeNCIJA. aLZHeIMeRIO LIGa

Demencija – laipsniškas protinių sugebėjimų mažėjimas dėl galvos smegenų ligos, kurios metu žūsta nervinės ląstelės ir jų jungtys. Skirtingų žmonių aatmintis, mąstymas, gebėjimas susikaupti ir spręsti problemas, asmenybės bruožai, elgesys ir emocijos pasikeičia nevienodai. Bent 50 proc. pacientų, vyresnių nei 65 metų, demencijos simptomai atsiranda dėl Alzheimerio ligos – tai lėtinė progresuojanti galvos smegenų liga, kurios metu plonėja nervų skaidulos, nyksta jų jungtys ir pačios nervinės ląstelės (vyksta neurodegeneracija), galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai (amiloidas, proteinas Tau), sutrinka normalūs biocheminiai informacijos perdavimo procesai. Šią ligą pirmasis aprašė 1907 m. vokiečių gydytojas Aloizas Alzheimeris, kurio vardu ji ir pavadinta.

Ligos priežastys

Dažniausia demencijos priežastis – Alzheimerio liga. Kitos dažnesnės priežastys:

a) Kraujagyslinė demencija, kuri vystosi dėl galvos smegenų kraujotakos sutrikimų (aukšto kraujospūdžio pasekmės, smegenų infarktas ar kraujosrūva, ypač pakartotiniai jų epizodai).

b) Difuzinė Levi tipo degeneracinė liga (Lewy kūnelių liga).

c) Piko liga, kuomet labiausiai nukenčia kkaktinės galvos smegenų sritys.

d) Hantingtono (Huntington) liga – reta, paveldima demencijos forma, kurios metu atsiranda specifinių judesių sutrikimų. Ja serga 1:20 000 gyventojų; sergančio ligonio vaikams tikimybė ja susirgti yra 1:2.

Taigi, kai kurios demencijos gali būti paveldimos. Daugeliu Alzheimerio ligos atvejų nebuvo patvirtintos prielaidos, kad liga persiduoda iš kartos į kartą, tačiau kai kuriose šeimose paveldima ankstyvos pradžios (iki 65 m.) šios ligos forma. Nustatytas šeiminis Alzheimerio ligos ryšys su Dauno (Down) sindromu, gali turėti įtakos patirtos galvos traumos, virusinės iinfekcijos, arterinė hipertenzija, estrogenų kiekio sumažėjimas moterims po menopauzės, apsinuodijimas aliuminiu. Apskritai, demencijos vystymuisi turi reikšmės aplinkos ir genetinių faktorių sąveika.

Demencijos simptomai gali atsirasti ir dėl vaistų, toksinų (ypač alkoholio) vartojimo, po galvos smegenų traumų, esant padidėjusiam slėgiui kaukolės viduje, t.p. dėl infekcijų, sergant medžiagų apykaitos, skydliaukės ligomis (ypač susilpnėjus jos veiklai), navikais, depresija, dėl nepilnavertės mitybos (t.p. ir alkoholikams) – laiku ir tinkamai gydant šias būkles, demencijos reiškiniai gali išnykti. Labai retai demencijos priežastimi gali būti specifinių infekcinių baltyminių veiksnių – prionų – sukeltos ligos, pvz. Creutzfeldt-Jakob liga.

Paplitimas

Demencija paprastai prasideda vyresniame amžiuje, dažniausiai virš 65 metų. Jos simptomus patiria apie 5 proc. visų vyresnių nei 65 metų asmenų, o virš 80 metų jų skaičius padaugėja iki 20 proc. Alzheimerio liga gali susirgti ir jaunesni asmenys (iki 65 metų), tuomet liga greičiau progresuoja, pasireiškia kalbos, rašymo, skaitymo, veiklos sutrikimai; susirgus vyresniam žmogui, progresavimas lėtesnis, pagrindinis simptomas – blogėjanti atmintis. Tačiau tik maždaug vienas iš 1000 žmonių, jaunesnių kaip 65 metų, suserga demencija. Huntingtono ligos simptomai prasideda 30-40-aisiais gyvenimo metais. Didelių skirtumų tarp lyčių nėra. Alzheimerio liga kiek dažniau serga moterys.

Simptomai

Ankstyvoje stadijoje silpnėja trumpalaikė atmintis (pamiršta neseniai vykusius dalykus), atsiranda pasikartojimai (ligoniai linkę kartoti tas pačias istorijas), lėčiau suvokia kai kkuriuos dalykus bei ne taip greitai priima sprendimus, vengia naujovių, nesistengia prisitaikyti prie pokyčių, būna pikti ar liguistai jautrūs dėl savo nesugebėjimo ką nors atlikti ar prisiminti, dažnai pameta daiktus ar netgi mano, kad juos paėmė kiti, labiau kreipia dėmesį į save, mažiau domisi aplinkiniais, savo laisvalaikio pomėgiais ar veikla; atsiranda sumišimas, depresija, apatija.

Palaipsniui ryškėja orientacijos sutrikimai: pasiklysta nežinomoje, vėliau ir įprastoje vietoje, neatpažįsta aplinkos, nesiorientuoja laike, klajoja naktį.

Toliau silpnėja atmintis: pamiršta šeimos narių vardus, neseniai vykusius įvykius, o dažniausiai puikiai atsimena, kas vyko tolimoje praeityje; pamiršta verdančius ant viryklės puodus, vėliau – ir pavalgyti ar nusiprausti, nebesugeba atlikti buities ar kitų įprastų darbų. Sunkėja kalba, prarandamas sugebėjimas mokytis, skaičiuoti, skaityti. Ligoniai jaučiasi nesaugūs, palaipsniui tampa nesavarankiški.

Kinta potraukių sfera: gali pasikeisti valgymo įpročiai (pvz., atsiranda potraukis saldumynams ar poreikis jais apsivalgyti), gali dažniau siekti seksualinių santykių, seksualiai elgtis netinkamoje aplinkoje ar nukreipti potraukį į netinkamus asmenis.

Sutrinka miegas: sunkiai užmiega, dažnai pabunda, keliasi, nerimauja tamsoje, klajoja po namus, gali išeiti iš namų, paklysta.

Keičiasi elgesys (elgiasi netinkamai, patys to nesuvokdami, – išeina į gatvę su pižama, kt.), emocijos (reakcija į jaudinančią aplinką blanki, tačiau be priežasties greitai supyksta ar tampa prislėgti, agresyviai kalba ar elgiasi). Gali atsirasti kliedesių, haliucinacijų: mato ar girdi, kko iš tiesų nėra; be aiškios priežasties ima garsiai šaukti, klykti ar dejuoti. Kartais vėlesnėse stadijose išsivysto traukuliai.

Progresuojant ligai, ligonis tampa visiškai priklausomas nuo aplinkinių: nebeapsitarnauja, nebepažįsta artimųjų, nesuvokia, kas jam sakoma, dažnai kartoja tam tikrus garsus, nevalingus judesius, sunkiai vaikšto, pats nepavalgo, nevalingai šlapinasi ir tuštinasi. Vėlyvojoje stadijoje ligonis visiškai praranda sugebėjimą galvoti, kalbėti, suvokti ir judėti.

Ne kiekvienam ligoniui pasireiškia visi nurodyti simptomai. Ligonių sugebėjimai gali keistis diena iš dienos – tai priklauso ir nuo jų fizinės sveikatos. Atskirų demencijos rūšių atveju gali dominuoti vieni ar kiti simptomai.

Ligos eiga

Ligos eiga progresuojanti, o progresavimo greitis individualus. Alzheimerio liga sergantys asmenys nuo simptomų atsiradimo vidutiniškai išgyvena 7-12 m., Huntingtono liga – 20-25 metus.

Tyrimai

Diagnostika prasideda nuo apklausos: apie sveikatos sutrikimus teiraujamasi paciento, t.p. vertingos informacijos suteikia bent vieno ar dviejų jo šeimos narių arba draugų pasakojimai apie ankstesnę ir dabartinę ligonio būklę, kasdieninėje veikloje iškylančius sunkumus.

AlzheIMerIo lIga

Alzheimerio liga (AL) – nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologinai ir neurocheminiai pakitimai. Jos pradžia dažniausiai slapta, liga progresuoja lėtai, keletą metų. Svarbiausias sutrikimas – demencija ( demencija – tai dėl smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, įgyta silpnaprotystė. Ja sergant pažeidžiama daug aukštesniųju smegenų žievės funkcijų: atminties, mąstymo, orientacijos, supratimo, skaičiavimo,

mokymosi, kalbos ir samprotavimo). Esant demencijai sutrinka pažinimo funkcija, silpnėja emocijų kontrolė, pakinta socialinis elgesys, jo motyvai.

Alzheimerio liga nėra normalaus senėjimo procesas. Šios ligos priežastys dar neatskleistos, mokslininkai jų tebeieško. Yra tyrinėjama daug teorijų: biocheminė, genetinė, autoimuninė, virusinė, kraujotakos ir kt. Ligonio smegenyse, dažniausiai smegenų žievėje ir amonio rage, atsiranda amiloido plokštelių ir neurifi-brilių rezginių. Apie 10-15% sergančiųjų paveldi šią ligą autosominiu dominantiniu būdu. Tikėtina, kad ankstyvosios ligos formos, sudarančios 10% visų Alzheimerio ligos atvėjų, yra paveldimos. Joms daro įtaką ttrijų genų pakitimas, lemiantys amiloidų kaupimąsi smegenyse. Genai presenilinas 1, esantis 14-oje chromosomoje, ir preselinas 2, esantis 1-oje chromosomoje, yra panašūs ir veikia amiloido pirmtako baltymą. Kai šis baltymas normaliai nesidalija, jo daugėja ir kaupiasi smegenyse – tai ir yra pirminė Alzheimerio ligos preižastis.

Kartais ankstyvąsias šios ligos formas lemia 21-oje chromosomoje esančio pirmtako baltymo geno (APP geno) pakitimai. Šiuo atvėju sutrinka baltymo dalijimasis, ir smegenyse ima kauptis pakitęs baltymo produktas.

Su šia liga susijęs ir 19-oje chromosomoje esantis apolipoproteino E genas ((Apo E genas). Jo alelė E4 didina pavojų susirgti vėlyvąja Alzheimerio ligos forma. Naujausiais duomenimis, vėlyvajai ligos formai gali turėti įtakos ir 12-oje chromosomoje atrastas genas.

Mikroskopiniu smegenų pakitimus pirmą kartą 1906 metais aprašė Aloisas Alzheimeris. Tiksliai diagnozuoti šią ligą įmanoma ttik po mirtie ištyrus smegenis.

Vėlyvojoje ligos stadijoje atlikus kompiuterinę tomografiją galima matyti pakitusias smegenis (dėl žievės ir baltosios medžiagos nykimo mažėja jų masė), vingių suplonėjimus ir vagų paplatėjimus.

Nuolat ieškoma būdų ir priemonių kuo anksčiau ir tiksliau nustatyti šią ligą.

Alzheimerio ligos formos:

1. Ankstyvoji (prasideda iki 65-erių metų amžiaus, greitai progresuoja);

2. Vėlyvoji (prasideda po 65-erių metų, lėtai progresuoja);

3. Netipiška arba mišri;

4. Nežinomos arba nepatikslintos etiologijos.

1996 metų duomenimis, JAV maždaug 4 mln. gyventojų serga Alzheimerio liga. Lietuvoje demencijomis serga daugiau kaip 11 tūkst. žmonių, 5-6 tūkst. iš jų – Alzheimerio liga. Nors ši liga nėra pagydoma, tačiau galima pagerinti ligonių savijautą.

Kas serga Alzheimerio liga?

Svarbiausias rizikos veiksnys – senėjimas. Tikimybė susirgti šia liga didėja su amžiumi. Apie pusę žmonių nuo 85-erių metų amžiaus serga Alzheimerio liga ar kitomis ssunkimis demencijomis.

Alzheimerio ligą tyrinėjantys mokslininkai pastebėjo, kad ja dažniau serga giminaičiai, todėl daro išvadą apie genų pakitimų įtaką šiai ligai atsirasti.

Taigi tikimybė sergančio asmens artimiausiems giminaičiams susirgri Alzheimerio liga yra du kart didesne negu apsktitai populiacijoje.

Simptomai:

• Susilpnėjo atmintis

• Pakito elgesys ir temperamentas

• „trūksta žodžių“ ir žodynas ne toks turtingas kaip ankščiau.

Alzheimerio ligos pradžia

Liga prasideda ne staiga, o lėtai ir laipsniškai. Retai ja serga jaunesni kaip 65-erių metų amžiaus žmonės. Nėra išskirtinių, tik šiai ligai būdingų simptomų, todėl labai svarbu įtartinus pokyčius nuodugniai įvertinti, iišanalizuoti, neskubėti jų priskirti Alzheimerio ligai. Atmintie, ypač trumpalaikės, sutrikimai pasitaiko gana dažnai: užmiršta išjungti šviesa, užsukti dujų čiaupą, nerandama padėto daikto ir t.t.

Pirmieji nežymūs elgesio pakitimai gali pasirodyti ankstyvojoje ligos stadijoje: vengiama bendrauti, apima apatija. Ligai progresuojant, žmogui darosi sunku abstrakčiai mąstyti, apskritai dirbti protinį darbą.

Pradžioje pats ligonis kritiškai vertina save ir aplinką, suvokia, kad jam sunku dirbti, dar sugeba orientuotis aplinkoje. Ligai progresuojant, žmogus tampa priekabus, irzlus, nesugeba tinkamai apsirengti, susitvarkyti, dar labaiu susilpnėja jo atmintis, ligonis nebeatsimena naujų įvykių, datų, labai susiaurėja interesai.

Tolėsnė ligos eiga

Žmogus tampa nedarbingas, nebegali kritiškai vertinti savęs ir savo poelgių, praranda įprastus įgūdžius ir žinias.

Kai demencija visiškai įsigali, pakinta psichikos funkcijos. Ligonis nebepaiso įprastų moralės ir etikos normų, tampa paviršutiniškas, praranda laiko ir vietos orientaciją, nebepažįsta net pačių artimiausių žmonių. Jis dažnai pasiklysta, priešinasi slaugomas. Kartais tampa visišku psichikos ligoniu. Tokį žmogų reikia itin atidžiai, visapusiškai ir pasiaukojamai slaugyti. Jis trokšta dėmesio ir meilės, nes pats tebesugeba mylėti ligonis gali skaityti, dainuoti ar užsiimti kita mėgstama veikla, tačiau tik slaugytojams padedant.

Vidutinė ligos trukmė

Nuo jos atpažinimo iki ligonio mirties praeina maždaug 6-8 metai, bet žmogus gali sirgti nuo 2 iki 20 metų. Pacientai, kurie Alzheimerio liga suserga gilioje senatvėje, kai liga nespėja įsigalėti, gali mmirti ir nuo kitų kigų, pavyzdžiui širdies, plaučių ir pan.

Dauguma ligonių gali gyventi namuose iki paskutinės ligos stadijos. Tačiau jeigu atsiranda gilios depresijos, nerimo, paranojos požymių, reikėtų gydyty stacionare.

Liga veikia ne tik ligonius, tačiau ir jų slaugytojus. Ji trunka ilgai, sunkėja, o slaugytojų jėgos ir kantrybė senka. Šeima, kurioje yra Alzheimerio liga sergantis žmogus, turi daug rūpesčių. Dažnai šeimos nariams pasireiškia reakcinė depresija. Tokiais atvėjais patartina pakeisti ligonio aplinką – tai sumažintų įtampą. Manomė, kad Lietuvoje turėtų būti speciali slaugosįstaiga ar skyrius sergantiems Alzheimerio liga, nes vėlyvojoje ligos stadijoje ligoniui reikia kvalifikuotų specialistų pagalbos.

Nors Alzheimerio liga kol kas yra nepagydoma, tačiau galima palengvinti ligonio ir jo šeimos gyvenimą.

Sergant šia liga nyksta smegenų ląstelės, ir jų pakeisti, deją neįmanoma. Tačiau vaistais stengiamasi apsaugoti nuo nykimo sveikąsias ląstelės.

Gydymas

Alzheimerio liga sergantiems žmonėms taikoma kombinuota terapija: medikamentinis ir nemedikamentinis gydymas. Pastarasis labai padeda ne tik ligoniui, bet ir jo šeimai, slaugytojams.

Paskutiniu metu Alzheimerio ligai gydyti vartojami acetilcholinesterazės (AchE) inihibitoriai: Cognex, Aricept.

Ariceptas yra vienas iš efektyviausių dabar vartojamų šios ligos vaistų. Vaistą lengva dozuoti, jis gerai toleruojamas, saugus vartoti. Ariceptas skiriamas lengvai ir vidutinio sunkumo Alzheimerio ligai gydyti.

Gydyti, prižiūrėti, slaugyti ligonį Jums padės ir emocinę bei dvasinę paramą suteiks geriausi Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės specialistai. ŠŠioje ligoninėje per metus gydomi 38-42 Alzheimerio liga sergantys pacientai. Čia šiuolaikiniais metodais gydomi ir gretutiniai šios ligos sutrikimai – depresijos.

Sudarė: med. dr. V. Mačiulis

Alzheimerio liga

Tipinė Alzheimerio liga prasideda po 50 m. amžiaus, jai būdingas pamažu progresuojantis protinės veiklos silpnėjimas. Dažnai pats asmuo ir jo artimieji nepastebi besivystančių suvokimo sutrikimų ir tik vėliau tai įvertina, retrogradiškai sakydami, kad ligonis jau ir anksčiau daug ką užmiršdavo. Artimieji pasakoja, kad sergantysis užmiršdavo, ką pradėjęs daryti, kartodavo klausimus, pamesdavo pokalbio siūlą ar televizijos filmo seką.

Dažniau šeimoje nariai pastebi, kad sergantysis pasidarė nelankstus, užsispyręs, dirglesnis nei buvo ir ne toks spontaniškas. Darbe tokie asmenys tampa mažiau produktyvūs, nesudaro gero darbo plano, kelis kartus skambina tuo pačiu klausimu, gana aiškiai mažėja jų iniciatyva. Vis mažėjanti tokio asmens atsakomybė (įsipareigojimai, ateities darbų numatymas) bendradarbiams sudaro įspūdį, kad tai „senatvinis gesimas“ ar tingumas. Tokie asmenys dažnai neužmoka sąskaitų arba užmoka tą pačią kelis kartus, neteisingai užpildo kvitus, nuvažiuoja priešinga kryptimi. Alkoholis juos neadekvačiai sudirgina, bet koks kasdieninės rutinos pakeitimas erzina, kelionės tampa nemėgstamos. Bet koks susirgimas, net karščiavimas „išmuša iš vėžių“, narkozė gali sukelti kliedėjimą.

Liga vystosi pamažu (2-3 m., o kartais ir ilgiau), tačiau stebint tokius asmenis ir vertinant MMSE (mini mental status examination) skalės

rezultatus nustatoma, kad kas 6-12 mėn. suvokimas pablogėja iki 3-4 balų. Pažinimo ir suvokimo silpnėjimas priklauso nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo ir aplinkos, kurioje asmuo gyvena. Visada būklė labai pablogėja susirgus bet kokia somatine liga. Sugebėjimas apsipirkti, pasigaminti valgį ir išsirinkti rūbus bei apsirengti pradeda aiškiai mažėti. Dažnai tokie asmenys atsisako vairuoti automobilį (nebenori, neįdomu, per keblu). Asmens higiena užmirštama arba jos nepaisoma – tai iš karto gali pastebėti ne tik artimieji, bet ir gydytojas (žinoma, palygindamas su tuo, kaip buvo aanksčiau).

Pradžioje simptomai yra pavieniai, lyg nesusiję, tačiau juos galima sugrupuoti. Anksčiausiai artimieji pastebi pirmąją simptomų grupę.

Pirma simptomų grupė:

• užmaršumo didėjimas,

• asmenybės pakitimai,

• dezorientacija,

• daiktų praradimas ar neradimas,

• žodžių trūkumas,

• aritmetinių veiksmų pablogėjimas.

Antroji simptomų grupė:

• ryškėjantis atminties (ypač įsiminimo) trūkumas,

• neteisingas žodžių vartojimas,

• įgūdžių praradimas – nebemoka apsipirkti, skaičiuoti pinigų, maudytis, rengtis, ruošti maisto ir t.t.,

• sujaudinimo-konfūzinės būsenos, sunkiau atpažįsta veidus,

• agnozijos – neatpažįsta daiktų ir jų paskirties.

Trečioji simptomų grupė:

• autonomiškumo praradimas,

• elgesio pakitimai, esmės nesuvokimas, nebylumas,

• mitybos sutrikimai, higienos nesilaikymas (priverstinė mityba), nesugeba apsirengti,

• šlapimo nelaikymas.

Vyresniame amžiuje prasidėjusi liga vystosi lėčiau ir pasižymi blogėjančia atmintimi. JJaunesniame (40-50 m.) amžiuje greičiau vystosi kalbos ir tikslingų judesių sutrikimai (afazija ir apraksija).

Ankstyvosios demencijos stadijoje pakitimai nedideli. Pacientas gali sėkmingai neigti ir slėpti savo trūkumus nuo gydytojų, šeimos narių, bendradarbių. Tačiau kai žmogus ima skųstis silpnumu, apatija, tampa užmaršus, ddirglus, o organinės patologijos nėra, galima numanyti ankstyvąją demencijos stadiją.

Tarptautinė Alzheimerio asociacija 1999 m. pateikė 10 ankstyvųjų ligos požymių sąrašą:

1. Netenka trumpalaikės atminties (vardų įsiminimo sutrikimas).

2. Sunkiai vykdo elementarias užduotis (neužsega sagos, neužrakina spynos).

3. Sutrinka kalba (neaiškus sakinys, netikslūs žodžiai).

4. Nesiorientuoja laike ir vietoje (savo namuose, kieme).

5. Trūksta apsisprendimo (neišsirenka rūbo, valgio).

6. Sutrinka abstraktus mąstymas (nesuvokia laikrodžio, pinigų, čekių prasmės).

7. Pakinta įpročiai (maišo daiktų vietas: į šaldytuvą deda piniginę, raktus).

8. Pakinta elgesys ir nuotaika (staigūs ramybės ir „audros“ perkryčiai).

9. Sutrinka asmenybė (smulkmeniškumas, baimingumas, konfūzijos, paranoja).

10. Trūksta iniciatyvos (sutrinka veikla, nesupranta žodžių „stok“ ir „eik“ prasmės).

Taigi ankstyvieji demencijos simptomai labiau panašūs į funkcinius, o neretai – ir į somatinių ligų požymius. Todėl be galo svarbu nustatyti suvokimo ir pažinimo sutrikimų (kognityvinės ffunkcijos) stiprumą ir stebėti ligonį arba iš karto siųsti į specializuotus centrus demencijos priežasčiai nustatyti. Geriausiai kognityvinius trūkumus atspindi (ir praktiškai yra lengva atlikti) protinės būklės tyrimai naudojant MMSE skalę, ji yra adaptuota Lietuvoje. Demenciją galima įtarti, jei yra 24 ir mažiau (1999 m. tarptautiniai nutarimai) MMSE skalės balų.

Papildomos informacijos suteikia artimųjų vertinimas (Blessed’o skalė): 8 ir daugiau balų atspindi kasdieninės veiklos bei asmenybės ir elgesio pakitimus.

Tiksliau demencijos kliniką įvertina klinikinės skalės, kurias gali apibendrinti šeimos gydytojas, dar kartą susitikęs ssu ligoniu, arba palatos gydytojas, jei pacientas gydomas ligoninėje. Jos buvo pateiktos knygelėje „Alzheimerio liga ir kitos demencijos“, 1997 m.

Kadangi demencijos gali būti grįžtamos ir sukeltos kitų, o ne degeneracijos procesų, svarbu laikytis tam tikros jų priežasties nustatymo eigos.

Šeimos gydytojas:

1. Atkreipia dėmesį į pagrindinį skundą: kokie pirmieji suvokimo sutrikimai, ar nuolat skundžiasi atminties sutrikimais.

2. Išsiaiškina galimos intoksikacijos ar vaistų vartojimo pasekmes.

3. Atlieka kraujo tyrimus (Ca kiekis, galimas B12 ar foliatų trūkumas; endokrininiai pakitimai: diabetas, hipotireozė; serologiniai tyrimai: sifilis, AIDS).

Nesant aiškių demencijos somatinių priežasčių, ligonis turi būti konsultuojamas psichiatro ir neurologo. Psichiatras gali įvertinti, ar yra demencija, ar labai progresavusi, atskirti tokias demencijos priežastis kaip depresija, buvę psichikos sutrikimai. Neurologas gali nustatyti smegenų kraujotakos sutrikimų sukeltus lokalius ir difuzinius smegenų pažeidimus, kitas smegenų degeneracines ligas, pvz., Parkinsono, Piko ligas, persirgtus encefalitus, dažnus epilepsijos priepuolius, auglius ir kitas ligas, galinčias sukelti demenciją. Jis naudojasi Hašinskio skale, atlieka kruopštų neurologinį tyrimą, ištiria smegenų kraujotaką doplerio ar Duplekso aparatais, metabolizmo pakitimus SPECT, smegenų organinius pažeidimus naudodamas kompiuterinę tomografiją (KT).

Nesant lokalių smegenų pažeidimų nei neurologinės ligos, kognityviniai ir atminties sutrikimai (jų tipas ir laipsnis) įvertinami neuropsichologo. Jų tyrimo metodai leidžia nustatyti smegenų žievės funkcijų pažeidimo lokalizaciją. Neuropsichologas nustato kalbos sklandumo pakitimus, įsiminimo pajėgumą, t.y. gana sspecifinius Alzheimerio ligos požymius. Tarptautinių centrų duomenimis, AL demencijos diagnostinės klaidos siekia 12-20 proc., t.y. po klinikinių ir autopsijos duomenų sulyginimo. Tai dar priklauso ir nuo diagnostikos kriterijų naudojimo. Tiksliau nei TLK-10 Alzheimerio ligą aprašo NINCDS-ADRDA klasifikacijos kriterijai.

Naudojant paskutiniuosius kriterijus (National Institute of Neurology and Communicative Disorders and Stroke – Alzheimer’s Disease and Related Disorders Association) AL diagnozė 88 proc. pasitvirtina atlikus patanatominius tyrimus.

NINCDS-ADRDA kriterijai Alzheimerio tipo demencijai nustatyti

Galutinė AL diagnozė

• Klinikiniai galimos AL kriterijai

• Histopatologiniai duomenys (autopsija ar biopsija)

Tikėtina AL diagnozė

• Klinikinių tyrimų metu nustatyta demencija, patvirtinta vertinant MMSE skalės rezultatus.

• Demencija, patvirtinta atlikus neuropsichologinius testus.

• Dviejų ar daugiau kognityvinių funkcijų sutrikimas.

• Progresuojantis atminties ar kitų suvokimo funkcijų blogėjimas.

• Nėra sąmonės sutrikimo.

• Ligos pradžia – 40-90 metų, dažniausiai po 65 m.

• Nėra sisteminių somatinių ar smegenų ligų, galinčių sukelti demencijos sindromą.

Galima AL diagnozė

• Netipiška ligos pradžia, be aiškios priežasties pasireiškia ir progresuoja demencijos sindromas.

• Yra smegenų pažeidimų ar serga kitomis sisteminėmis ligomis, galinčiomis sukelti demenciją, nors neatrodo, kad jos šiuo metu būtų sukėlusios demenciją.

• Pamažu progresuojantis vienos intelekto funkcijos blogėjimas be aiškios priežasties.

Nebūdinga Alzheimerio tipo demencijai

• Staigi pradžia

• Lokalūs neurologiniai simptomai

• Sąmonės ar eisenos sutrikimo priepuoliai, buvę ligos ankstyvoje stadijoje

Šie siūlomi kriterijai, skirtingai nuo TLK-10, paremti ne atmetimo principu, bet ligos specifiškumo įvertinimu. Diagnozė Al gali būti rašoma esant tikėtiniems požymiams (t.y. labiausiai priartinantiems pprie tikrosios diagnozės požymiams). Galutinė diagnozė vis dar nustatoma tik iš biopsijos duomenų, nors atsiranda ir specifinių biocheminių žymenų, kaip ir tau baltymo pagausėjimas likvore.

Klinikiniai kriterijai, kuriuos pateikia TLK-10, DSM-IV ir NINCDS-ADRDA klasifikacijos, reikalauja, kad kognityviniai sutrikimai būtų lydimi kasdienės veiklos, socialinio bendravimo bei vykdomųjų funkcijų sutrikimo. Be abejo, tai nėra ankstyva diagnozė, tai jau įsitvirtinusi liga. Tokie diagnostikos principai leidžia išvengti klaidų dėl depresijos sukeltos demencijos požymių (čia atminties sutrikimai neprogresuoja). Tačiau kyla klausimas: kada pradėti gydyti norint sustabdyti degeneracinę ligą? Kada svarbu pradėti stabdyti kognityvinius sutrikimus?

Vadinasi, svarbu, kad patys asmenys pastebėtų savo kognityvinių funkcijų mažėjimą (ar yra blogiau negu buvo). Svarbu šeimos narių pastebėjimai apie sugebėjimų ir elgesio pakitimus. Kiekvieno asmens išsilavinimas, amžius ir darbo pobūdis reikalauja skirtingo suvokimo laipsnio kasdienėje veikloje. Todėl kognityvinių savybių sekimas duoda daugiau naudos nei vienkartinis tyrimas. Tam reikalingi neuropsichologiniai tyrimai, biocheminiai žymenys, genetiniai tyrimai. Kitaip tariant, AL presimptominės stadijos ir rizikos įvertinimas.

Šiuo metu, atsiradus galimybėms stabdyti Alzheimerio ligos vystymąsi, aktuali ankstyva ligos diagnozė.

Diagnozė lyg susideda iš 2 dalių. Reikia įvertinti: 1) ar mažėja kognityvinės funkcijos ir 2) ar tai priklauso nuo specifinio patologinio proceso.

Moksliniai ir klinikiniai tyrimai atliekami ankstyviems pokyčiams identifikuoti, t.y. prieš pasirodant klinikiniams simptomams. Tiriami didesnės rizikos grupei priskiriami asmenys

(liga šeimoje), amžius. Pastebėta, kad ankstyvas ir svarbiausias pakitimas yra žodinės (verbalinės) atminties sumažėjimas ir kalbos sklandumo pakitimai. Ankstyvi pakitimai geriausiai pastebimi atliekant neuropsichologiniais tyrimus. Jų dinamika priklauso nuo degeneracijos proceso greičio ir vietos. Ypač jautrūs yra įsiminimo testai (10 žodžių), kalbos sklandumo testai, kurie padeda atskirti semantinės ir formaliosios kalbos sutrikimo tipus (sergant Al ir Piko liga rezultatai yra skirtingi). Neuropsichologiniai testai parodo įsiminimo, atgaminimo, veidų atpažinimo ar regimosios atminties sutrikimo ypatumus, padeda atskirti konstrukcinių sugebėjimų ar vykdomųjų funkcijų ssutrikimus.

Tai įvyksta daug metų prieš ligą. Kita tyrimų grupė – tai modernūs smegenų metabolizmo tyrimai pozitronų emisijos metodu (SPECT). Asmenims, turintiems Apo E4 alelę (rizikos veiksnys), atsiranda ankstyvų hipometabolizmo požymių temporalinėse ir parietalinėse srityse. Be to, jiems ankstyvos atrofijos prasideda hipokampo srityje. Taigi ligonių sekimas ir klinikinių simptomų koreliacijos su objektyviais smegenų pakitimais galimybė atmeta nihilistinį požiūrį į ankstyvą Alzheimerio ligos diagnozę. Kraujo serume ir likvore ieškoma ankstyvų specifinių imunologinių Al pakitimų. Gana reikšmingi pasirodė apoliproteino (Apo E4 alelės) kiekio nnustatymas ir specifinio baltymo tau smegenų skystyje oligokloninių juostų analizė, kuri atspindi neurofibrilinės degeneracijos laipsnį.

Kai kuriose šalyse stebimos žmonių grupės, kurioms AL rizika padidėjusi. Pasirodo, kad to paties asmens kognityvinių funkcijų kitimas per metus yra daug svarbesnis žymuo nei dabartinių jjo sugebėjimų įvertinimas naudojant skales (MMSE ir kt.), nes čia vertinama ir lyginama su standartiniais teoriniais vidurkiais. Be to, ligonių stebėjimas kas 6-12 mėn. leidžia vertinti nuo amžiaus priklausomus kognityvinius pakitimus. Amžius (per 65 m., ypač po 85 m.) yra vienas iš svarbiausių Al rizikos veiksnių. Apie 50 proc. ir daugiau atvejų demenciją 65 m. amžiuje sukelia Alzheimerio liga, kraujagyslinė demencija sudaro 10 proc.

Vyresniems asmenims (85 metų amžiaus) demencijos priežastys pasiskirsto taip: Alzheimerio liga – 33,2 proc., frontotemporalinės degeneracijos sukeliama demencija – 31,5 proc., Lewy tipo demencijos – 11,3 proc. Likusius 24 proc. demencijų sukelia kraujagyslių pakitimai. Taigi senstant vis daugėja kraujagyslinių demencijų, dažnai maskuojančių jau esančią Al sukeltą demenciją. Sąlyginai didėjantis kraujagysline demencija sergančiųjų skaičius po 85 m. aiškinamas iir tuo, kad susirgus 65 m. amžiuje, Al ligos trukmė iki mirties yra 6-8 m.

Al yra gana būdingi struktūriniai pakitimai, kurie paprastai sutampa su simptomų klinika. Abipusis temporoparietalinis hipometabolizmas (SPECT tyrimas) arba ir atrofijos (MR tyrimas) visada lydi Al, – tuo ir skiriasi nuo frontotemporalinių pažeidimų sergant Piko liga. Temporalinių sričių atrofijos koreliuoja su gana ankstyvais klinikiniais ligos simptomais. Daugiausia duomenų liudijo temporalinių sričių atrofijos arba hipokampo apimties sumažėjimą Al pradžioje. Toks tūrinis hipokampo sumažėjimas pastebėtas kartais net kliniškai presimptominiame lligos etape, kai demencija pradėjo vystytis po 1-2 metų.

Taigi neuropsichologiniai ir struktūriniai smegenų tyrimai gali labiausiai padėti norint anksti diagnozuoti Al diagnozės perspektyvoje. Atminties sutrikimų diagnostikos centrų duomenimis, šie tyrimai padeda atskirti skirtingus demencijos tipus.

Pastaraisiais metais Lietuvoje Alzheimerio ligos diagnozė nustatoma laikantis vieningo protokolo, kuris apima kelių specialistų išvadas. Pagal šį protokolą psichiatro pagrindinis uždavinys yra nustatyti demenciją, atskirti psichikos ligas, galinčias sukelti demenciją, įvertinti elgesio pokyčius ir jų ryšį su demencija.

Pagrindinis neurologo uždavinys – nustatyti, ar pacientas neserga neurodegeneracine liga: atskirti jos žievinę, požievinę ar difuzinę lokalizacijas. Įvertinti neurologinius simptomus ir galimas smegenų ligas, dėl kurių gali vystytis demencija.

Neuropsichologo uždavinys – nustatyti atminties sutrikimo pobūdį, laipsnį: skirti įsiminimo ir atkūrimo pažeidimus, nustatyti kalbos rišlumo, sklandumo, semantikos pakitimus, nustatyti suvokimo sutrikimų pobūdį, juos įvertinti pagal standartines skales.

Apibendrinimas

Pagrindiniai ligos nustatymo „instrumentai“ yra tokie: MMSE, Blesed’o skalės, kognityvinių sutrikimų raida, autonomiškumo eiga, elgesio pakitimai, nuotaikos kitimai, eisenos ir pusiausvyros kitimai, svorio kritimas, ApoE4 genotipo nustatymas, tau baltymo kiekis likvore.

Alzheimerio ligos diagnozė rašoma tada, kai sutampa specialistų nuomonė apie demencijos priežastį ir ji patvirtinama atliekant objektyvius tyrimus, rodančius atrofinius smegenų pokyčius. Tai kompiuterinė tomografija arba branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas, spektrinė elektroencefalogramos analizė, smegenų kraujotakos tyrimas transkranijiniu doplerio ar duplekso aparatais, SPECT tyrimas. Ankstyva AAl diagnozė leidžia ją stabdyti pritaikant patogenetinį gydymą. Sustiprinant pagrindinio neuromediatoriaus, dalyvaujančio atminties procesuose – acetilholino apykaitą ariceptu (cholinesterazės inhibitoriumi), ligos simptomai silpnėja ir kurį laiką neprogresuoja.

Pažintinių funkcijų (atminties, mąstymo, orientacijos ir kt.) blogėjimas, pasireiškiantis esant aiškiai sąmonei ir budrumui yra vadinamas demencija.

Alzheimerio liga (AL) – viena iš didžiausių senatvinės demencijos formų, neurodegeneracinė liga, kuria suserga apie 8-10 proc. 65 m. amžiaus žmonių, o tarp vyresnių nei 85 m. asmenų sergantieji sudaro 30-40 proc. Alzheimerio ligą sukelia baltymų apykaitos sutrikimai nerviniame audinyje. Klinikiniai ligos simptomai, ypač ankstyvieji, atsiranda dėl neuromediatorių trūkumo ir tuo pačiu ryšių tarp nervinių ląstelių mažėjimo. Moksliniai stebėjimai rodo, kad nuo lokalios nervinio audinio degeneracijos iki jos išplitimo ir ligos klinikinių simptomų gali praeiti dešimtmetis. Demencija nėra normalaus senėjimo pasekmė ir dėl to pažinimo bei atminties sutrikimus reikia nustatyti kuo anksčiau, kad galima būtų sustabdyti ligos vystymąsi. Pranešime bus apžvelgtos Alzheimerio ligos priežastys, ankstyvi simptomai, jų diagnostikos metodai ir terapijos principai.

Demencija – klinikinis sindromas, pasireiškiantis įgytu pažinimo funkcijų sutrikimu, esant aiškiai sąmonei ir budrumui. Jis yra ir pakankamai ryškus, kad sutrikdytų kasdienę veiklą.

Sergant demencija pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų:

 Trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis

 Abstraktus mąstymas

 Orientacija

 Loginių sprendimų priėmimas

 Skaičiavimo įgūdžiai

 Sugebėjimas mokytis

 Kalba

 Protavimas

Alzheimerio liga (AL) — viena dažniausių demencijos formų, progresuojantis nneurodegeneracinis susirgimas, kliniškai pasireiškiantis nuolatiniu atminties ir kitų pažintinių procesų blogėjimu.

AL suserga apie 8-10 proc. 65 m. amžiaus žmonių, o tarp vyresnių nei 85 m. asmenų sergantieji sudaro 30-40 proc.

Sergantysis AL liga autonomiškumą praranda gana greitai ir tampa našta artimiesiems. Autonomiškumo praradimas, priklausomybė nuo kitų asmenų labiausiai žeidžia susirgusį žmogų.

Dalis demencijų gali būti grįžtamos (5 proc.), kitų progresavimas galėtų būti sulėtintas teisingai gydant (40 proc.). Pradėjus gydyti vėliau, AL sergančių asmenų išlaikymas prilygsta sergančiųjų vėžiu ir širdies bei kraujagyslių ligomis išlaikymui kartu paėmus.

AL genetiniai veiksniai

Ankstyvos pradžios AL, prasidedanti jaunesniame nei 60-65 m. amžiuje, dažniausiai yra šeiminis dominantiniu būdu paveldimas susirgimas.

Ankstyvos pradžios AL sukelia mutacijos trijuose genuose:

Amiloido prekursorinio proteino (APP) gene, esančiame 21-oje chromosomoje;

Presenilino-1 (PS-1) gene, esančiame 14-oje chromosomoje;

Presenilino-2 (PS-2) gene, esančiame 1-oje chromosomoje;

Paveldimos ankstyvos AL formos yra retos ir sudaro 1-2 proc. visų ligos atvejų.

Dažniausiai pasitaikančiai vėlyvai AL formai (pradžia po 65 metų) nerasta tiesioginio paveldėjimo, bet yra nustatytas reikšmingas genetinis rizikos veiksnys.

Su AL rizika susijęis apolipoproteino E genas (Apo-E4), esantis 19 chromosomoje. ApoE yra glikoproteinas, reguliuojantis lipidų metabolizmą bei viduląstelinį transportą. Apo-E4 susijęs su padidinta rizika susirgti vėlyvos pradžios šeimine ir sporadine AL. Apo-E4 gali stimuliuoti amiloido agregaciją, vadinasi jo sankaupas smegenyse.

Negenetiniai AL rizikos veiksniai

• Žemas socialinis

ir ekonominis – statusas ir menkas išsilavinimas

• Lytis – moteris

• Intoksikacija aliuminiu (nėra pilnai įrodyta)

• Galvos smegenų traumos

Alzheimerio liga (AL)

Pagrindiniai nervų sistemos pakitimai sergant AL yra palaipsninis nervinių galūnėlių (aksonų, dendritų) bei sinapsių ir neuronų išnykimas, labiausiai išreikštas smegenų srityse, susijusiose su pažintinėmis funkcijomis.

Jų vietą užima glijos ląstelės, kurios neatliek nervinių funkcijų (vystosi gliozė).

Ligą sukelia baltymų apykaitos sutrikimai nerviniame audinyje, tiek ląstelės viduje, tiek išorėje.

Klinikiniai ligos simptomai, ypač ankstyvieji, atsiranda dėl neuromediatorių (daugiausiai acetilcholino) trūkumo ir tuo pačiu ryšių tarp nervinių ląstelių mmažėjimo.

AL liga vra keliu kartu vykstančiu procesu pasekmė:

• Amiloidozės

• Neurofibrilinės degeneracijos

Neurofibrilinė degeneracija

Viduląsteliniai pakitimai vystosi dėl neurofibrilinės degeneracijos, kurią sukelia patologinis tau baltymo susikaupimas aksonuose. Dėl to neuromediatorius sunkiai prateka aksonu, vadinasi blogėja tarpneuroniniai ryšiai. Gana greitai ryšiai visai nutrūksta, nes aksonai suyra.

Neurofibrilių pluoštus, randamus smegenų ląstelėje sudaro tau baltymas, kuris įeina į mikrotubulių sudėtį. Mikrotubulės padeda transportuoti maisto bei kitas medžiagas iš vienos neurono vietos į kitą. Sergant AL, tau baltymas tampa nenormalus ir suyra mikrotubulių struktūra.

Nutrūkus ryšiams ir susilpnėjus neuromediatorių veiklai, ssergantieji AL sunkiau įsimena net keletą kartų kartojant tuos pačius 10 žodžių, asmuo negali net pusės jų pakartoti. Pamažu nervinės ląstelės tampa izoliuotos ir pradeda nykti (degeneracija).

Histologiškai šalia sveikų neuronų matomos neryškaus skeleto žūvančios ląstelės – „neuronų fantomai“.

Ši neurofibrilinė degeneracija yyra aiškiai susijusi su baltymų fosforilizacijos sutrikimu, kuris pažeidžia ir nervinės ląstelės skeletą.

Amiloidozė

Ekstraląsteliniai pakitimai yra susiję su baltymu amiloidu, kuris kaupiasi aplink smegenų kraujagysles (vyksta vadinamoji amiloidinė angiopatija). Amiloidozė nustatoma labai dažnai po 65 m. amžiaus, tačiau tai nėra AL liga.

Amiloidais bendrai vadinami baltymų fragmentai, kurie normaliai gaminasi kūne. β-amiloidas – tai baltymo fragmentas, kuris atkerpamas nuo kito baltymo – amiloido prekursoriaus proteinu (APP). Sveikose smegenyse, šio baltymo fragmentai yra suardomi ir pašalinami.

AL metu formuojasi amiloidinės plokštelės, kurios yra apsuptos žuvusių nervinių galūnių. Dėl to plokštelės dar vadinamos neuritinėmis plokštelėmis. Ekstraląstelinių plokštelių pagrindą sudaro β-amiloidas, jo sankaupos plokštelėse yra ligos patogenezinės grandies pradžia.

Amiloidas susidaro iš apolipoproteino baltymo, kuris, esant normaliai būklei, dalyvauja augant ir atsinaujinant nerviniam audiniui. Dėl jį skaldančių ffermentų pakitimo susidaro ilgesnė baltymo grandinė, vietoje 40 turinti iki 42-45 amino rūgštis. Iš jų formuojasi netirpių amiloidu agregatai, kurie deponuojami smegenyse, ekstraląstelinėje terpėje. Tai sukelia degeneraciją, nes mažėja ląstelių gyvybingumas.

B-amiloidas sutrikdo Ca homeostazę tarp ląstelės vidaus ir išorės ir gamina laisvus radikalus, kurie tampa toksiški ląstelei ir ją’sendina“.

Kaip keičiasi smegenys ir nervimės ląstelės sergant AL

Sergančiųjų AL smegenų degeneracija vyksta gan tikslingai ir paklūsta hierarchijai:

Hipokampas ir limbinė sistema —> žievės asociatyviniai laukai —> žievės sensoriniai laukai

AL metu stebimas smegenų susiraukšlėjimas. PPadidėja pūslelės su smegenų skysčiu.

Ankstyvose AL stadijose degeneruoja hipokampo ląstelės – pradeda blogėti trumpalaikė atmintis. Blogėja kasdieninių užduočių atlikimas.

Kai AL išplinta smegenų žievėje, pablogėja suvokimas, gali atsirasti emociniai protrūkiai bei pablogėti kalba.

Ligos progresavimas veda prie nervinių ląstelių žūties ir iš to sekančių elgesio pokyčių, tokių kaip klajojimas ir sumišimas.

Paskutinėse AL stadijose prarandamas gebėjimas atpažinti veidus ir bendrauti. Žmogui reikia nuolatinės priežiūros. Visiškos priklausomybės stadija gali tęstis ilgus metus. Vidutinislaikotarpis nuo AL diagnozavimo iki mirties yra nuo 4 iki 8 metų, bet gali rtukti net 20 metų.

AL diagnostika

Protinės būklės mini tyrimas (Mini MentaI State Examination – MMSE). Jo metu įvertinama paciento sąmonė: budrumas, reakcija, prieinamumas kontaktui.

AL būdinga, kad MMSE balai lėtai ir nuolat mažėja, liga progresuoja po truputį.

AL gydymas

Stebint klinikinių simptomų raidą galima suvokti smegenyse vykstančių pakitimų stiprumą ir numatyti korekcijos būdus.

Bet kokiais atvejais terapija yra efektyvi tol, kol galima aktyvinti sinapses, kol nėra posinapsinių pakitimų ir nerviniai impulsai dar gali keliauti.

Alzheimerio ligai gydyti bandoma taikyti keletą skirtingų strategijų. Kognityvinių procesų nykimą siekiama paveikti skirtingose patogenezinėse ligos grandyse. Šiuo metu naudojamos klinikinėje praktikoje, tiriamos klinikinėse studijose ar laikomos perspektyviomis kelios vaistų grupės:

Cholinerginę transmisiją stiprinantys vaistai

Acetilcholinesterazės inhibitoriai.

Neuroprotektoriai

ePILePSIJa , TRaUKULIaI

Traukuliai – liguistas reiškinys, kai tam tikroje galvos smegenų srityje nervinės ląstelės ttampa ypač dirglios ir sukelia nenormalius elektrinius smegenų iškrūvius. Tuomet atsiranda judesių sutrikimai: nevalingai trūkčioja ar/ir įsitempia kurios nors kūno dalys. Kai traukuliai prasideda staiga, ligoniui atliekant bet kokį fiziologinį veiksmą, trunka tam tikrą laiką, po to staiga praeina, o smegenų žievės neuronai yra pirminė grandis, lemianti jų atsiradimą, šie epizodai vadinami priepuoliais. Priepuoliai gali pasireikšti ne tik traukuliais, bet ir kitais judesių sutrikimais, jutimo, pojūčių, sąmonės, suvokimo, emocijų, elgesio pakitimais.

Epilepsija – tai būklė, kuriai būdingi pasikartojantys centrinės nervų sustemos kilmės priepuoliai. Epilepsijos priepuolį galima apibrėžti kaip staigų, nevalingą, laikiną elgesio pakitimą, apimantį sąmonės, judesių, jutimų, autonominės nervų sistemos pokyčius, lydimus nenormalių smegenų elektrinių iškrūvių. Epilepsija nėra viena liga: daugiau kaip 40 neurologinių būklių gali pasireikšti epilepsijos priepuoliu (t.y., epilepsiniu sindromu). Epilepsija diagnozuojama tada, kai ligonio gyvenime yra įvykę du ir daugiau pakartotinių neprovokuotų (t.y., nesusijusių su jokia žinoma ūmine išorine priežastimi) epilepsinių priepuolių.

Epilepsinė būklė – tai pasikartojantys epilepsijos priepuoliai, trunkantys ilgiau nei 30 minučių, tarp kurių ligonis neatgauna sąmonės.

Ligos priežastys

Aiškios priepuolių priežasties, sergant epilepsija, paprastai nustatyti nepavyksta. Kaip ir daugelį kitų, šią ligą lemia aplinkos ir genetinių veiksnių kombinacija. Manoma, kad apie 40 proc. ligonių turi bent vieną artimą giminaitį, kuris irgi patiria priepuolius.

Izoliuotas traukulių priepuolis gali įvykti kūdikiams, kkurie stipriai karščiuoja.

Sergantiems arba turintiems rizikos susirgti asmenims priepuolius sukelti (provokuoti) gali miego stoka, fizinis ir emocinis stresas, blykčiojančios šviesos, alkoholis (ypač išgeriant didelius skysčio kiekius, pvz., alaus, arba staiga nutraukus gausų vartojimą, – alkoholio nutraukimo priepuoliai), kai kurie medikamentai, taip pat ir vaistų nuo epilepsijos netvarkingas vartojimas. Kai priepuolių priežastis konkreti, būklė vadinama epilepsiniu sindromu. Jį sukeliančios priežastys skirtingos įvairiais amžiaus laikotarpiais: vaikams – tai raidos, medžiagų apykaitos sutrikimai, gimdymo patologija, infekcija, trauma, genetinės priežastys; suaugusiems dažniau pasitaiko galvos smegenų trauma, insultas, smegenų navikas ar infekcija (meningitas, encefalitas, smegenų abscesas, parazitai), kiti struktūriniai galvos smegenų pakitimai, ženklūs viso organizmo veiklos sutrikimai (elektrolitų disbalansas, gliukozės ar deguonies stoka ir pan.), galimos ir genetinės priežastys.

Izoliuotų traukulių priepuolių paplitimas nėra aiškus. Epilepsija, kaip liga, žinoma nuo gilios senovės. Tai dažniausia vaikų ir viena dažniausių suaugusiųjų neurologinių ligų. Jos paplitimas apie 10 kartų viršija išsėtinę sklerozę. Pasaulyje aktyvia epilepsija (kai bent vienas priepuolis įvyko per pastaruosius 5 metus) serga 0,4-0,6 proc. žmonių. Manoma, kad pasikartojančius priepuolius patiria maždaug 7 iš 1000 vaikų, jaunesnių nei 16 metų, bei 1 iš 200 suaugusiųjų.

Liga gali prasidėti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai debiutuoja vaikystėje ar paauglystėje: 75 proc. asmenų diagnozuojama iki 20 metų amžiaus.

Vyresniems dažniau pasitaiko galvos smegenų traumos, insultai, navikai. Epilepsinis sindromas ypač padažnėja vyresnių nei 60 metų asmenų tarpe.

Ligos priežastys

Izoliuotas traukulių priepuolis gali įvykti kūdikiams, kurie stipriai karščiuoja.

Sergantiems arba turintiems rizikos susirgti asmenims priepuolius sukelti (provokuoti) gali miego stoka, fizinis ir emocinis stresas, blykčiojančios šviesos, alkoholis ((ypač išgeriant didelius skysčio kiekius, pvz., alaus, arba staiga nutraukus gausų vartojimą, – alkoholio nutraukimo priepuoliai), kai kurie medikamentai, taip pat ir vaistų nuo epilepsijos netvarkingas vartojimas. Kai priepuolių priežastis konkreti, būklė vadinama epilepsiniu sindromu. Jį sukeliančios priežastys skirtingos įvairiais amžiaus laikotarpiais: vaikams – tai raidos, medžiagų apykaitos sutrikimai, gimdymo patologija, infekcija, trauma, genetinės priežastys; suaugusiems dažniau pasitaiko galvos smegenų trauma, insultas, smegenų navikas ar infekcija (meningitas, encefalitas, smegenų abscesas, parazitai), kiti struktūriniai galvos smegenų pakitimai, ženklūs viso organizmo veiklos ssutrikimai (elektrolitų disbalansas, gliukozės ar deguonies stoka ir pan.), galimos ir genetinės priežastys.

Izoliuotų traukulių priepuolių paplitimas nėra aiškus. Epilepsija, kaip liga, žinoma nuo gilios senovės. Tai dažniausia vaikų ir viena dažniausių suaugusiųjų neurologinių ligų. Jos paplitimas apie 10 kartų viršija iišsėtinę sklerozę. Pasaulyje aktyvia epilepsija (kai bent vienas priepuolis įvyko per pastaruosius 5 metus) serga 0,4-0,6 proc. žmonių. Manoma, kad pasikartojančius priepuolius patiria maždaug 7 iš 1000 vaikų, jaunesnių nei 16 metų, bei 1 iš 200 suaugusiųjų.

Liga gali prasidėti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai debiutuoja vaikystėje ar paauglystėje: 75 proc. asmenų diagnozuojama iki 20 metų amžiaus. Vyresniems dažniau pasitaiko galvos smegenų traumos, insultai, navikai. Epilepsinis sindromas ypač padažnėja vyresnių nei 60 metų asmenų tarpe.

Simptomai

• Seilėtekis

• Sąmonės netekimas

• Orientacijos sutrikimas

• Galūnių trūkčiojimas

• Kūno dalių įsitempimas

• Kūno dalių trūkčiojimas

• Traukuliai veide

Ligos eiga

Traukulinių ir kitokių priepuolių klinikinė išraiška priklauso nuo to, iš kurios galvos smegenų žievės srities jie kyla. Kai simptomai tiesiogiai atspindi smegenų pažeidimo ar dirginimo vvietą, tokie priepuoliai vadinami židininiais arba daliniais. Traukuliai gali pasireikšti kūno dalių įsitempimu (toniniai traukuliai) arba trūkčiojimu (kloniniai traukuliai). Prasidėję veide, vienoje rankoje ar kojoje arba tos pačios pusės abiejose galūnėse, kartais kakle, traukuliai gali išplisti į kitas kūno dalis. Tuomet būna išplitę (generalizuoti) viso kūno traukuliai, kurių metu žmogus netenka sąmonės, visas kūnas ir galūnės įsitempia, po to pradeda trūkčioti, galiausiai atsipalaiduoja; po to žmogus gali nevalingai pasišlapinti ar/ir pasituštinti, vėliau kurį laiką nereaguoja į aplinką, gali būti sumišęs, nneprisimena priepuolio. Toks priepuolis vadinamas generalizuotu toninių-kloninių traukulių priepuoliu. Įsitempimo metu neretai sukandamas liežuvis. Jei priepuolis ištinka žmogų stovint ar sėdint, jis griūva ir gali stipriai užsigauti.

Epilepsija pasireiškia įvairaus pobūdžio priepuoliais, kurių metu žmogus gali išlikti sąmoningas (šie priepuoliai vadinami paprastaisiais) arba gali netekti sąmonės (tai sudėtingieji arba kompleksiniai priepuoliai) – tuomet jis visiškai nereaguoja į aplinką. Gali sutrikti paciento orientacija, jis gali atlikti veiksmus, kurių nesuvokia, o vėliau ir neprisimena. Priepuolių metu gali nevalingai įsitempti ar/ir trūkčioti kurios nors ar visos galūnės, veidas; gali staiga prasidėti galūnių ar/ir veido užtirpimas, skruzdėlių bėgiojimo pojūtis; gali atrodyti, jog pasikeičia įprasta aplinka ir tampa nepažįstama ar, atvirkščiai, nematyti daiktai atrodo lyg matyti ir pažįstami; žmogui gali atrodyti, kad jaučia kokį nors kvapą ar skonį, girdi garsus ar mato vaizdus, ko nepatiria kiti.

Vaikams ar paaugliams pasitaiko trumpalaikiai sąmonės netekimo epizodai be nevalingų judesių – atrodo, lyg asmuo trumpam sutriktų, kalbėdamas stabtelėtų. Šie epizodai vadinami absansais.

Epilepsija vaikystėje dažnai susijusi su mokymosi sunkumais: sergantys vaikai sunkiau koncentruoja dėmesį, blogiau įsimena ir pan. To priežastys įvairios: svarbi priepuolių kilmė, jų dažnis, taip pat ir vartojami vaistai, kiti sveikatos sutrikimai.

Priepuoliai gali kartotis dažnai – po kelis per parą, savaitę, ar rečiau – kas mėnesį, kartais gali pasitaikyti vvienas per kelis metus. Eiga gali būti labai įvairi atskirais amžiaus etapais. Kai kurių vaikystės epilepsijos formų atveju vyresniam pacientui priepuoliai retėja, lengvėja, net visai išnyksta. Galimi priepuolių padažnėjimai, pasunkėjimai, ne visuomet akivaizdžiai susiję su vaistų vartojimu ar provokuojančiais veiksniais.

Komplikacijos

Epilepsijos priepuolis gali komplikuotis epilepsine būkle – būsena, kai priepuoliai trunka ilgiau nei 30 minučių, ir ligonis tarp jų neatgauna sąmonės. Ji gali būti traukulinė ir netraukulinė. Tai pavojinga gyvybei, neatidėliotinos pagalbos reikalaujanti būklė, kurios metu mirštamumas siekia 30 proc. ir daugiau. Tokios būklės metu gali sutrikti kvėpavimas, širdies veikla. Dėl intensyvaus susitraukinėjimo traukulių metu gali būti pažeidžiami ir vėliau skauda raumenys.

Priepuolių metu ligonis gali susižaloti; sutrikus orientacijai, gali kelti pavojų ir kitiems.

Ilgai sergant epilepsija, atsiranda tam tikrų charakterio ypatumų (smulkmeniškumas, pedantiškumas, įkyrumas), būdingi nuotaikos svyravimai, galimas suvokimo funkcijų blogėjimas.

Galimi nepageidaujami vaistų nuo epilepsijos reiškiniai: slopinimas, mieguistumas, pykinimas, svaigulys, nuovargis, nemiga, neaiškus matymas, sujaudinimas, padidėjęs svoris, nepageidaujamas plaukuotumas ar plaukų slinkimas, spuogai, menstruacijų ciklo sutrikimai, kraujo sudėties pakitimai (grįžtami, nutraukus vaistą ar koregavus jo dozę).

Tyrimai

Kiekvieną ligonį, kuris patiria traukulių ar kitokius priepuolius, turi apžiūrėti neurologas. Epilepsijos diagnozė iš esmės yra klinikinė, grindžiama išaiškintais anamnezėje pasikartojančiais savaiminiais epilepsiniais priepuoliais. Vertingos informacijos suteikia asmenys, stebėję ligonio priepuolius, gyvenantys kartu, galintys apibūdinti lydinčius sveikatos ssutrikimus. Svarbi informacija apie šeiminį sergamumą, raidos ypatumus (ypač vaikams, tačiau taip pat ir suaugusiems).

Būtinas neurologinės ir bendrosios fizinės būklės įvertinimas. Bioelektrinio smegenų aktyvumo pakitimai registruojami elektroencefalografijos (EEG) metodu. Tai svarbus pagalbinis tyrimo metodas, bet vien EEG duomenys negali patvirtinti ar atmesti epilepsijos diagnozės. Struktūriniams smegenų pažeidimams išaiškinti atliekama kompiuterinė arba magnetinio rezonanso tomografija. Papildomi tyrimai padeda nustatyti epilepsinio sindromo priežastį arba atskirti jį nuo kitų būklių, kurių metu sutrinka sąmonė, pasireiškia nevalingi judesiai ir pan.

Gydytojui daug informacijos suteikia gydymo įstaigoje stebimas priepuolis. Tuo tikslu įrengiamos specialios palatos su EEG ir kitų gyvybinių funkcijų stebėjimo bei filmavimo aparatūra. Išanalizavus priepuolį, galima geriau parinkti gydymą.

Gydymas

Epilepsija gydoma specifiniais vaistais nuo epilepsijos nuolat, ilgai, kartais visą gyvenimą. Preparatą parenka gydytojas pagal priepuolių rūšį, lydinčią patologiją, kai kuriuos kitus aspektus.

Efektyvūs pirmosios eilės preparatai pagrindinėms epilepsijos formoms gydyti – karbamazepinas ir valproatai (valprojinė rūgštis ir jos druskos). Vis plačiau taikomi naujieji vaistai nuo epilepsijos: lamotriginas, topiromatas, gabapentinas, okskarbazepinas ir kiti.

Išsivysčius epilepsinei būklei, pirmiausia vartojamas fenitoinas ar benzodiazepinai (lorazepamas, diazepamas ar kiti).

Anksčiau plačiai vartotas fenobarbitalis dėl savo nepageidaujamų reakcijų pastaruoju metu tampa tik rezerviniu vaistu.

Gydant kai kuriais vaistais (dažniausiai karbamazepinu, valproatais), gydytojas gali tikrinti jų koncentraciją kraujyje, norėdamas parinkti tinkamą dozę ar išaiškinti perdozavimą.

Apie 80 proc.

ligonių galima gerai kontroliuoti priepuolius vaistais nuo epilepsijos. Apie galimybę nutraukti vaistą sprendžia gydytojas. 50 proc. pacientų vaistus tenka vartoti ilgiau nei 5 metus, o 30 proc. priepuolius patiria ir po 15 metų. Jei skiriant tinkamą gydymą vaistais, nepavyksta apsaugoti nuo dažnų priepuolių, svarstoma pagalbinio chirurginio gydymo galimybė.

Vaistai

• Trileptal®

Patarimai

• Ištikus traukulių priepuoliui, svarbiausia apsaugoti ligonį nuo susižalojimo. Ligoniui nukritus, pabandykite jį prilaikyti, patraukite aštrius, dūžtančius ar kitus daiktus, kuriais galima susižaloti. Nieko nekiškite į burną, o, pasibaigus priepuoliui, patikrinkite, ar aasmuo normaliai kvėpuoja. Jei ne, gali būti, kad užkrito liežuvis, todėl lengvai pakelkite jo smakrą, šiek tiek atgal atloškite galvą, – tai palengvins kvėpavimą. Paguldykite ligonį tokioje padėtyje, kurioje jam būtų lengviau kvėpuoti, kol atgaus sąmonę (ant šono). Nepalikite ligonio vieno, kol jis atgaus sąmonę ir orientaciją. Jei priepuolis įvyksta pirmą kartą, jei jūs nežinote, ar asmuo patiria pasikartojančius priepuolius, jei priepuolis užtrunka ilgiau, nei įprastai (virš 5 min.), jei atsiranda naujų simptomų ar žmogus priepuolio metu susižaloja, taip pat jjei, besikartojant priepuoliams, asmuo neatgauna sąmonės, skubiai iškvieskite medikus.

• Visuomet skubiai kvieskite medikus, jei priepuolis ištinka nėščią moterį arba kūdikį (taip pat ir tuomet, jei priepuoliai ištinka tik karščiuojant).

• Būtinai kreipkitės į gydytoją, jei pirmą kartą jus ištinka traukulių ar kkitoks priepuolis, sąmonės netekimo epizodas; jei jį lydi galvos skausmas, silpnumas, karščiavimas ar kiti papildomi simptomai, kreipkitės neatidėliotinai!

• Kuomet patiriate pasikartojančius priepuolius, kreipkitės į gydytoją, jei keičiasi priepuolių pobūdis, jie dažnėja, sunkėja, atsiranda papildomų simptomų (pvz., kalbos sutrikimas, galūnių pasilpimas), turite abejonių dėl vaistų vartojimo (dozės, režimo, pašalinių reiškinių).

• Veskite priepuolių dienyną – kaip tai daryti, parodys gydytojas. Tuomet jūsų gydytojui bus lengviau koreguoti gydymą.

• Jei sergate epilepsija ir ketinate pastoti, iš anksto apie tai pasitarkite su savo neurologu, nes jau prieš planuojamą nėštumą ir visu jo laikotarpiu gali tekti koreguoti gydymą vaistais nuo epilepsijos. Rekomenduojama 1-3 mėn. prieš pastojant ir pirmais 3 nėštumo mėnesiais papildomai vartoti folinę rūgštį, o 1 mėn. prieš gimdymą – vitaminą K. Skiriant vaistus nuo eepilepsijos, galima gimdyti natūraliu būdu.

• Venkite priepuolius provokuojančių veiksnių (žr.Ligos priežastys).

• Jei sergate epilepsija, venkite potencialiai grėsmingų gyvybei situacijų: nesimaudykite vonioje ar kitame vandens telkinyje vieni; nebūkite vieni ir nedirbkite aukštyje, šalia atviros ugnies, su besisukančiais mechanizmais; jums netinkamas darbas naktimis.

• Dėl galimybės vairuoti pasitarkite su gydytoju. Įvairiose šalyse nuostatos dėl vairavimo, sergant epilepsija, skiriasi.

• Jei nerimaujate, kad priepuolius pastebės aplinkiniai, dėl to kils problemų šeimoje, darbe ir pan., pakalbėkite su gydytoju; jis gali jus nukreipti pas psichologą ar psichoterapeutą.

Profilaktika

Kad iišvengtumėte epilepsinio sindromo, nepiktnaudžiaukite alkoholiu ir kitais svaigalais, saugokitės galvos traumų, vartokite paskirtus kraujospūdį reguliuojančius vaistus, neignoruokite infekcinių ir kitų ligų.

Sąsajos

• Gydymo įstaigos

• Medikai

• Organizacijos

• Simptomai

• Straipsniai

• Vaistai

IsSeTINe SKLeROZe

Išsėtinė sklerozė – tai centrinės nervų sistemos, t.y. galvos ir nugaros smegenų, lėtinė liga. Normalias nervines skaidulas apsupa daug lipidų ir baltymų turintis dangalas – mielinas. Išsėtinės sklerozės metu šis dangalas irsta, todėl sutrinka pažeistų nervinių skaidulų funkcija. Įvairiose galvos ir nugaros smegenų srityse susidaro uždegiminiai židiniai; vėliau jų vietose vyksta randėjimas (sklerozė), lieka sklerozinės plokštelės, todėl liga pavadinta išsėtine (daugine) skleroze.

Išsėtines skleroze serga daugiau nei 1 milijonas žmonių visame pasaulyje. Ligos simptomai retai pasireiškia anksčiau nei 10 metų amžiuje, dažniausiai atsiranda 20-40 metų, retai vyresniam kaip 50 metų asmeniui. Moterys serga kiek dažniau (sergančių moterų ir vyrų santykis 3:2). Apibrėžtas geografinis paplitimas: dažniau pasitaiko šalto klimato teritorijose, gerai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse.

Ligos priežastys

Konkrečios išsėtinės sklerozės priežastys nenustatytos. Ligos išsivystymo mechanizmai nuolat tikslinami. Manoma, kad gali turėti reikšmės virusinės infekcijos, toksinės medžiagos, imuniteto pakitimai. Šiandieniniais duomenimis, išsėtinė sklerozė nėra užkrečiama. Diskutuojama genetinių faktorių įtaka polinkiui susirgti. Artimiausi ligonių giminaičiai turi kiek didesnę riziką susirgti, nei kiti žmonės, pvz., sergant vienam iš identiškų dvynių, kito rizika susirgti yra 1:4. LLigonių vaikų rizika kada nors susirgti išsėtine skleroze – 0,5-3 proc., o bendrosios populiacijos – 0,1 proc.

Simptomai

• Galvos svaigimas

• Jutimo sutrikimai

• Greitas nuovargis

• Pusiausvyros sutrikimai

• Depresija

• Galūnių silpnumas

• Neaiški kalba

• Nuotaikų kaita

• Pasunkėjęs mąstymas

• Regėjimo pablogėjimas

Ligos eiga

Būdingas ligos bruožas – neurologinių simptomų išsibarstymas lokalizacijos ir laiko atžvilgiu. Specifinių, tik šios ligos metu atsirandančių simptomų nėra, tačiau kai kurie simptomai yra labiau įprasti ir dažnesni. Kiekvieno ligonio simptomų kompleksas yra individualus. Liga dažniausiai prasideda galūnių nusilpimu, jutimo sutrikimais, vienpusiu regos pablogėjimu, rečiau kitais reiškiniais.

Klasikiniais išsėtinės sklerozės simptomais laikomi:

a) motoriniai sutrikimai: galūnių silpnumas ar nejudrumas (paralyžius), raumenų įtampa (spastiškumas);

b) jutimo pakitimai: užtirpimas, nejautra, badymo ar dilgsėjimo pojūtis, rečiau skausmas;

c) pusiausvyros sutrikimai: mėtymas į šonus vaikštant, smulkių judesių pasunkėjimas;

d) regėjimo pablogėjimas, dvejinimasis;

e)šlapinimosi, tuštinimosi, lytinės funkcijos sutrikimai;

f) nuotaikų kaita, negebėjimas susikaupti, depresija.

Galimi įvairūs kiti simptomai bei jų deriniai, kuriuos atpažins neurologas. Kai kurie reiškiniai gali trukti trumpai, kiti ilgiau ar net visą gyvenimą. Simptomai gali kartotis ir praeiti savaime.

Dažniausiai pasitaiko besikartojantys paūmėjimai (ligos atakos) ir pagerėjimai (remisijos) – tai recidyvuojanti-remituojanti ligos eiga. Tuomet atsiradę neurologiniai simptomai po tam tikro laiko visiškai išnyksta, sergančiojo būklė būna gera, tačiau gali pasikartoti arba atsirasti nauji simptomai. Kartais aatsiradę ligos reiškiniai nuo pat pradžių laipsniškai progresuoja, prisideda vis nauji simptomai, ir būklė nuolatos blogėja. Galima paūmėjimų ir palaipsnio progresavimo kombinacija, kai tarp pablogėjimų tam tikri simptomai išlieka.

Komplikacijos

Komplikacijos gali būti susijusios su pačia liga (liekamieji simptomai) ir antrinės – dėl prisidedančios infekcijos (pvz., šlapimo takų, plaučių), neteisingos slaugos (pragulos) ar gydymo (nepageidaujami vaistų reiškiniai). Ligai progresuojant, gali vystytis paralyžiai, šlapimo ar išmatų nelaikymas arba susilaikymas, regėjimo, kalbos, atminties bei mąstymo sutrikimai.

Tyrimai

Ištyrimas prasideda nuo išsamios ligonio apklausos ir fizinio bendros bei neurologinės būklės įvertinimo, kurį atlieka gydytojas neurologas. Tuomet gydytojas gali paskirti atlikti išsėtinei sklerozei būdingus pakitimus demonstruojančius tyrimus: galvos ar/ir nugaros smegenų magnetinio rezonanso tomografiją (stebimi uždegimo ir mielino suirimo židiniai), sukeltųjų potencialų tyrimą (jo metu vertinama, kaip nervinėmis skaidulomis plinta elektrinis impulsas), smegenų skysčio laboratorinį ištyrimą (juosmeninę punkciją). Diagnozė gali būti tikslinama ir kitų tyrimų pagalba.

Gydymas

Nors intensyviai ieškoma vis naujų gydymo galimybių, tačiau kol kas išsėtinė sklerozė nėra išgydoma. Šiuo metu gydymo tikslas gali būti dvejopas:

1) keisti ligos eigą: a) sutrumpinti ir palengvinti paūmėjimą, b) suretinti paūmėjimus ir taip lėtinti invalidizaciją,

2) slopinti simptomus.

Paūmėjimui sutrumpinti ir lengvinti gali būti skiriami kortikosteroidai (švirkščiami į veną arba geriamieji). Silpnesni pablogėjimai dažnai yra negydomi – ligonis ilsisi ir laukia pagerėjimo.

Paūmėjimams retinti

gali būti taikomas beta-interferonas arba aminorūgščių derinio pagrindu sukurti švirkščiami vaistai.

Simptomus (spastiškumą, nuovargį, prislėgtą nuotaiką, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimus, skausmą, nevalingus judesius ir kitus) palengvina vaistai, fizioterapinės procedūros, pagalbinės priemonės vaikščiojimui ar judėjimui, šlapimo pūslės kateteriai (kateterizuoti šlapimo pūslę gali išmokti ir patys ligoniai). Kartais reikalinga psichologinė ar psichoterapinė pagalba.

Visus vaistus skiria ir jų vartojimą griežtai kontroliuoja neurologas. Jis gali paprašyti reguliariai tikrintis kraują ir kepenų funkciją. Tinkamai gydant, dauguma ligonių gali likti aktyviais visuomenės nariais, gyventi pilnavertį gyvenimą.

Patarimai

Reikėtų pakankamai iilsėtis, mankštintis.

Daugiau nei pusės ligonių simptomai pasunkėja karštyje – vengti karštų patalpų. Neignoruoti karščiavimo dėl bet kokios priežasties – laiku kreiptis į gydytoją, laikytis jo rekomendacijų.

Valgyti pilnavertį maistą. Jei vargina vidurių užkietėjimai, vartoti daugiau skaidulinių medžiagų ir skysčių. Svarbus pakankamas B grupės vitaminų kiekis.

Dėl prislėgtos nuotaikos konsultuotis su psichiatru, vartoti jo paskirtus vaistus rekomenduotą laiką.

Išsėtinė sklerozė neveikia vaisingumo. Jei planuojate turėti vaikų, pasikonsultuokite su savo neurologu dėl nėštumo ir galimo išsėtinės sklerozės gydymo. Gimdymo taktiką parenka gydytojas akušeris pagal motinos iir vaisiaus būklę. Maitinimas krūtimi išsėtinės sklerozės eigos nepablogina. Nenustatyta neigiamo nėštumo ir gimdymo, taip pat ir geriamųjų kontraceptikų poveikio ligos aktyvumui bei prognozei.

Bendraukite su savo artimaisiais, su kitais sergančiaisias išsėtine skleroze.

Bendradarbiaukite su savo gydytoju. Nesidrovėkite teirautis apie lytinės funkcijos ssutrikimus.

Profilaktika

Kol nenustatytas ligos sukėlėjas, profilaktinių priemonių nėra. Kad pasiektumėte optimalių gydymo rezultatų, laikykitės gydytojo nurodymų.

Sąsajos

• Gydymo įstaigos

• Medikai

• Organizacijos

• Simptomai

• Straipsniai

• Vaistai

PARKINSONO LIGA

Parkinsono liga – tai lėtinė progresuojanti neurologinė liga, kurios metu nyksta tam tikros galvos smegenų srities, dalyvaujančios judesių kontrolėje, ląstelės, todėl labiausiai sulėtėja ir pasunkėja judesiai. Liga pavadinta anglų gydytojo Džeimso Parkinsono (James Parkinson) vardu, kuris 1817 m. savo straipsnyje „Esė apie drebantįjį paralyžių“ („Essay on shaking palsy“) aprašė tokių pacientų simptomus. Ligos pagrindą sudaro specialios biocheminės medžiagos – dopamino – kiekio sumažėjimas nervų sistemoje dėl šią medžiagą gaminančios tam tikros galvos smegenų zonos, vadinamos juodąja medžiaga, ląstelių nykimo. Todėl ši liga priskiriama neurodegeneracinių susirgimų grupei. Svarbus ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų (acetilcholino, gglutamato) balanso sutrikimas. Nervų sistemoje šios medžiagos dalyvauja informacijos perdavime, todėl, sutrikus jų tarpusavio pusiausvyrai, lėtėja ar/ir nebevyksta impulso plitimas tam tikrose srityse – ypač tose, kurios dalyvauja judesių kontrolėje.

Ligos priežastys

Parkinsono ligos priežastis nėra aiški. Panašu, kad kai kurie žmonės paveldi genetinį polinkį susirgti šia liga, susiklosčius tam tikrai situacijai. Diskutuojama toksinų (mangano, gyvsidabrio, anglies monoksido), pesticidų, imuninių pokyčių, galvos smegenų traumų, rūkymo bei kitų faktorių įtaka šios ligos išsivystymui.

Parkinsono liga diagnozuojama tuomet, kai nenustatoma aiškios būdingų simptomų išsivystymo priežasties ((tai vadinama idiopatiniu parkinsonizmu).

Galimos priežastys, sąlygojančios antrinio parkinsonizmo vystymąsi: kai kurių vaistų, ypač skiriamų gydyti psichikos sutrikimams, pykinimui, svaigimui, vartojimas; apsinuodijimas anglies monoksidu (smalkėmis), manganu; galvos smegenų traumos, ypač dažnos, daugybinės, pvz., boksininkams; galvos smegenų kraujotakos sutrikimai (insultai), augliai, kitos retesnės nervų sistemos ligos. Antrinis parkinsonizmas dar vadinamas Parkinsono sindromu, nes Parkinsono ligą primenantys simptomai sudaro tik dalį klinikinės konkrečios priežasties sąlygoto susirgimo išraiškos.

Parkinsono liga pasaulyje serga apie 1,4 proc. Žmonių, vyresnių kaip 55 metų. Žymesnio skirtumo tarp lyčių nenustatyta. Retai susergama iki 40 metų amžiaus – tada diagnozuojama jaunatvinė (juvenilinė) Parkinsono liga; ši forma sudaro apie 5 proc. visų ligos atvejų. Apie 80 proc. parkinsonizmo simptomus patiriančių ligonių serga idiopatine Parkinsono liga, apie 20 proc. – antriniu parkinsonizmu, maždaug 7 proc. iš jų šie simptomai vystosi dėl kitų neurodegeneracinių ligų.

Parkinsono liga sergama visame pasaulyje, visose etninėse grupėse.

Simptomai

• Kalbos sutrikimas

• Pusiausvyros sutrikimai

• Judesių sulėtėjimas

• Eisenos pasikeitimai

• Galūnių bei kūno sukaustymas

• Galvos ir galūnių drebėjimas

• Orientacijos pablogėjimas

• Rijimo sutrikimas

• Sulėtėjęs mąstymas

Ligos eiga

Svarbiausi Parkinsono ligos simptomai: galvos, galūnių ar/ir kūno drebėjimas (gydytojų vadinamas tremoru), judesių sulėtėjimas ir pasunkėjimas, galūnių bei kūno sukaustymas. Dažniausiai iš pradžių pradeda drebėti viena ranka ar, rečiau, koja, vėliau gali iir kitos galūnės, gali drebėti apatinis žandikaulis, galva ar, rečiau, visas kūnas. Drebėjimas matomas ramybėje, tam tikroje pozoje, sustiprėja susijaudinus, sumažėja judesių metu ir išnyksta miegant.

Judesiai tampa lėti, sunki judesio pradžia, todėl jų mažiau. Asmuo mažiau, nei anksčiau, gestikuliuoja, jo veido mimika tampa skurdesnė: rečiau mirksi, mažiau šypsosi.

Sutrinka stovėsena, eisena ir pusiausvyra. Ligoniai vaikšto smulkiais žingsneliais, palinkę į priekį, kiek sulenktomis per alkūnes rankomis ir kojomis per kelius. Jiems sunkiau išlaikyti pusiausvyrą, laiku sustoti einant, staigiau pasukti į šoną (yra polinkis griūti).

Sukaustymas būna ryškiausias galūnėse: vienos ar abiejų pusių galūnės atrodo sunkios, nerangios, kartais ligoniui susidaro įspūdis, kad jos silpnesnės. Gydytojui lankstant tokias galūnes, jaučiamas vis stiprėjantis pasipriešinimas, o galūnė linksta ir tiesiasi netolygiai, lyg trūkčiodama – gydytojai šį reiškinį vadina „dantračio“ fenomenu.

Pasikeičia ligonių rašysena: raidės tampa smulkios, ilgiau rašant – dar mažesnės, nebe aiškios. Balsas tampa monotoniškas, gali prikimti.

Ilgiau sergant, vargina seilėtekis, gali pasunkėti kramtymas, rijimas. Neretai gausiau riebaluojasi oda ir plaukai, užkietėja viduriai, gali atsirasti šlapinimosi bei lytinės funkcijos sutrikimų. Ligoniai gali jausti didesnį, nei anksčiau, nuovargį. Sulėtėja ir mąstymas, minčių dėstymas. Dažnai kartu nustatoma depresija.

Sergant antriniu parkinsonizmu, galimi kiti papildomi simptomai, būdingi atskiroms ligoms.

Parkinsono ligos eiga lėtinė, laipsniškai progresuojanti. Ilgiau sergant, gali pasitaikyti ne visuomet nuspėjamų būklės ppablogėjimų bei pagerėjimų, kurie iš dalies priklauso nuo vartojamų vaistų. Kartais galimas „sustingimo“ fenomenas – tai staigus laikinas negalėjimas pajudėti. Ligonio savijauta ir invalidizacijos laipsnis labai priklauso nuo gydymo parinkimo ir individualaus atsako į jį. Parkinsono liga savaime nėra mirtina liga.

Komplikacijos

Ilgai sergant, atsiranda ženklesni kraujospūdžio svyravimai (ligoniui atsistojus, kraujospūdis mažėja, todėl jaučiamas silpnumas, svaigimas, kartais net apalpstama). Taip pat mažėja paciento mobilumas, gali atsirasti pragulų, prisidėti infekcija.

Tyrimai

Parkinsono ligos diagnostikai specifinių testų nėra. Ankstyvoje stadijoje diagnozuoti ligą gali būti sunku. Šeimos ar kitas gydytojas, įtaręs Parkinsono ligą, turi nukreipti ligonį neurologo konsultacijai, nes, be kita ko, svarbu nustatyti ir galimas kitas, specifinio gydymo reikalaujančias ar net potencialiai gyvybei grėsmingas pasireiškusių simptomų priežastis, pvz., galvos smegenų naviką.

Diagnostika remiasi pagrindiniais klinikiniais simptomais – tai drebėjimas, judesių sulėtėjimas ir pasunkėjimas, sukaustymas, o pačiai Parkinsono ligai itin būdinga asimetrinė simptomų pradžia ir geras atsakas į specifinius (levodopos) preparatus.

Jei reikia, atliekami laboratoriniai kraujo ir kiti tyrimai, galvos smegenų kompiuterinė (KT) ar magnetinio rezonanso tomografija (MRT), ar, esant galimybei, pozitroninės emisinės tomografijos (PET) ar vieno fotono emisinės kompiuterinės tomografijos (SPECT) tyrimai, kurie parodo struktūrinius ir biocheminius pakitimus galvos smegenyse.

Kartais gydytojas gali skirti daugiau tyrimų, norėdamas atmesti kitas parkinsonizmo priežastis ar atskirti Parkinsono ligą nuo kitų ligų

(ypač dažnai nuo šeiminio, savaiminio, esencialinio tremoro).

Gydymas

Parkinsono liga gydoma vaistais, taip pat egzistuoja pagalbiniai chirurginiai gydymo metodai, taikomos fizioterapinės priemonės.

Vaistai skiriami tuomet, kai simptomai pradeda trukdyti ligonio darbinei ar kasdienei veiklai, t.y. trikdo asmens funkcinį pajėgumą. Nuolat atsiranda naujų vaistų Parkinsono ligai gydyti. Kadangi svarbiausias ligos išsivystymo mechanizmo veiksnys – dopamino stoka, gydymo „aukso standartas“ yra vaistai, kurie šią stoką bent iš dalies kompensuoja. Tai levodopos (L-dopos, t.y. medžiagos, iš kurios nervų sistemoje pasigamina dopaminas) preparatai. Egzistuoja keli firminiai levodopos ppreparatai, kurių sudėtyje skiriasi levodopos dozės ir priedai: Sinemet, Madopar, Nakom, Isicom. Kai kuriems asmenims, ypač didesnėmis dozėmis arba derinant su kitais medikamentais, šie vaistai gali sukelti pašalinių reiškinių: nevalingus judesius (diskinezijas), ištinkančius galūnėse, liemenyje ar veide (primena grimasas); kartais ligoniai gali girdėti ar matyti nesamus dalykus (tai vadinama haliucinacijomis). Tuomet tenka mažinti ar perskirstyti vaisto dozę arba/ir skirti papildomus medikamentus.

Dopamino poveikį imituoja jo receptorius nervų sistemoje stimuliuojantys vaistai: bromokriptinas, pramipeksolis, ropinirolis. Taip pat skiriami dopamino veikimą sustiprinantys arba jo aantagonistus neutralizuojantys preparatai (entakaponas, amantadinas, rečiau triheksifenidilis, biperidenas) bei kiti medikamentai, pvz., selegilinas.

Tinkama vaisto dozė nustatoma ne iš karto, o parenkama palaipsniui. Progresuojant ligai, kai kurie vaistai tampa mažiau efektyvūs ir turi būti pakeičiami arba papildomi kitais.

Funkciniam pajėgumui išlaikyti svarbi ffizioterapija, nuolatiniai fiziniai pratimai, masažas, logopedinė terapija.

Chirurginis gydymas siūlomas tuomet, kai simptomai mažai reaguoja į gydymą vaistais. Šio gydymo tikslas – palengvinti sunkiai invalidizuojantį drebėjimą arba sukaustymą. Efektas gaunamas ne visuomet.

Patarimai

• Niekada nenutraukti ir nekeisti medikamentinio gydymo be gydytojo žinios.

• Kasdienė mankšta didina ištvermingumą ir gerina savijautą. Pratimų išmokys gydytojas ar kineziterapeutas.

• Jei vargina drebėjimas, reikėtų atsipalaiduoti, giliai pakvėpuoti; vengti kofeino; reguliariai mankštintis; gerai pailsėti.

• Vaikščiojimui patogu turėti porą gerų batų žema pakulne ir gera pėdos atrama; vengti sportinių batelių su rumbuotais padais. Reikėtų stipriau kilnoti kojas ir mosuoti rankomis; žengti lyg lipant per rąstą. Treniruotis eiti ilgais žingsniais. Stovėti tiesiai, laikant galvą iškeltą. Jeigu reikia apsisukti, nesisukti ant vienos kojos, o eiti ratu, kol atsisukama į reikiamą padėtį.

• Jeigu ssustingote, nebandykite eiti, o prispauskite kulnus prie grindų; stovėkite tiesiai, neatsiloškite; žiūrėkite tiesiai, pasirinkite taikinį ir eikite į jį, ypač žengdami pro duris. Jeigu einate su kitu žmogumi, duokite jam ranką ar įsikibkite į parankę. Reguliariai mankštinkitės, tai padės išlaikyti pusiausvyros pojūtį.

• Jei ypač pasunkėjo rašymas, pabandykite rašyti dideliu rašikliu ar pieštuku. Kartkartėmis pakelkite ranką, ištieskite per alkūnę, pajudinkite pirštus. Bandykite spausdinti mašinėle ar kompiuteriu.

• Jei vargina kritimai, pašalinkite iš kelio kilimėlius arba kitas kliūtis kojoms namų viduje ir jų aaplinkoje; jei reikia, naudokitės lazdele. Venkite kopėčių arba kėdės aukštai esantiems daiktams pasiekti. Prieš atsikeldami iš lovos arba kėdės, stabtelėkite minutei sėdimoje padėtyje; jei pajutote svaigimą, sustokite arba atsisėskite.

• Versdamiesi lovoje ant šono, pirmiausiai pasukite galvą; pasispirdami priešinga koja, pasukite šlaunis; tada viršutine ranka siekite ta pačia kryptimi. Kai norite atsisėsti, atsigulkite veidu į lovos kraštą; padėkite abi rankas ant lovos ties krūtine, atsistumkite jomis, nuo lovos krašto nuleiskite kojas. Keldamiesi iš lovos, pirmiausia atsisėskite nuleisdami kojas, paskui statykite abi kojas ant grindų; rankomis atsiremdami palei šlaunis, lėtai kelkitės. Lengviau judėti padėtų lovos turėklai ar skersinis virš lovos. Atlasinė patalynė sumažintų trintį. Turėkite naktinę lempą.

• Įsigykite rūbus, kuriuos lengva užsivilkti, pvz., sportines kelnes, nertinį, t.p. batus su lipdukiniais užsegimais.

• Stiprinkite veido judesius sakydami, pvz., abėcėlę, garsiai skaitydami. Stenkitės tarti aiškiai, mintis reikškite trumpomis, glaustomis frazėmis.

• Valgykite, padėję indus ant neslystančio patiesalo; naudokite maisto smulkintuvą, kad nereikėtų pjaustyti peiliu. Valgykite mažais kąsniais, gerai sukramtykite, atsargiai rykite. Dažnai užgerkite. Maitinkitės laiku, tuo pačiu metu. Nurykite seiles prieš įsidėdami maistą į burną.

• Pašalinkite iš vonios kambario slidžius kilimėlius, užklokite plyteles neslystančia danga, vonioje patieskite guminį kilimėlį; įsirenkite stiprias rankenas prie vonios, tualeto.

Profilaktika

Parkinsono liga – kompleksinės kilmės liga, todėl konkrečių profilaktikos priemonių išskirti neįmanoma. RReikia pilnavertiškai maitintis, vartoti antioksidantais turingą maistą, siekti didesnio fizinio aktyvumo.

Antrinio parkinsonizmo profilaktika apibūdinama konkrečias ligas aprašančiuose straipsniuose.

Sąsajos

• Gydymo įstaigos

• Medikai

• Organizacijos

• Simptomai

• Straipsniai

• Vaistai

DeMenCIJa

Demencija – tai dėl įvairių ligų prasidedantis intelekto kritimas, kai kartu pažeidžiamos ir kitos psichinės funkcijos, drauge stebimi suvokimo, elgesio pakitimai ir kiti fiziniai simptomai.

Ligos priežastys

Šis susirgimas gali pasireikšti esant įvairioms galvos smegenų ligoms ir pažeidimams. Manoma, kad jos metu sutrinka galvos smegenų cheminių medžiagų apykaita. Ypač didelę reikšmę turi acetilcholino trūkumas. Gydytojai neretai susiduria su sutrikusios galvos smegenų kraujotakos sąlygota demencija, čia įtakos turi tokie kraujotakos sutrikimai kaip padidėjęs kraujospūdis, aterosklerotiniai kraujagyslių pakitimai, kt. Silpnaprotystė gali pradėti formuotis po toksinio galvos smegenų pakenkimo, pvz.: apsinuodijimo alkoholiu ar smalkėmis, sergant sunkiomis fizinėmis ligomis, pvz.: esant sunkiam inkstų pažeidimui. Žinoma, kad demencijos atsiradimui įtakos turi galvos smegenų traumos, infekciniai susirgimai, tame tarpe AIDS. Neatmetama ir genetinių faktorių įtaka, nustatyta, kad jei pirmos eilės giminaitis serga demencija, tai tikimybė ja susirgti padidėja 4 kartus.

Simptomai

• Dėmesio koncentracijos pablogėjimas

• Sutrikęs miegas

• Atminties pablogėjimas

• Sumenkusi jausmų gama

• Valios sutrikimai

• Interesų rato susiaurėjimas

• Skurdžios emocijos

• Mąstymo sulėtėjimas

• Orientacijos sutrikimas

• Higienos įgūdžių praradimas

Ligos eiga

Paprastai silpnaprotystė formuojasi iš lėto. Nyksta ttai, kas subtiliausia: etiniai, estetiniai jausmai, humoras. Emocijos keičiasi, blėsta, ligoniai nebesugeba bendrauti, tampa abejingi, pikti, dirglūs, kartais euforiški, nekritiški. Sutrinka dėmesys, pablogėja atmintis, nebesugeba įsiminti naujos informacijos, dar kurį laiką sugeba pritaikyti senų žinių bagažą. Visų pirma pamiršta tai, kas išmokta mechaniškai, sunkiais atvejais neprisimena namiškių vardų, savo profesijos ar netgi savo paties vardo. Pakinta valia, lengvai pasiduoda kitų žmonių įtakai, gali būti vangūs, apatiški ar, atvirkščiai, neramūs, bruzdūs, gali atsirasti rajumas, girtavimas. Mąstymas netenka lankstumo, nyksta geba savarankiškai protauti. Interesai tampa skurdūs. Prarandama savikritika, higienos įgūdžiai (rečiau maudosi, nebesugeba taisyklingai naudotis tualetu). Sutrinka miego ir budrumo ciklas: dieną miega, naktį miegas jautrus, kartais pasireiškia sujaudinimo epizodai. Būna, kad kyla minčių, jog kažkas nori juos apvogti ar, kad sutuoktinis neištikimas. Gali pradėti trikti kalba, rašysena. Išnyksta charakterio ypatumai, ilgainiui ligoniai tampa panašūs vieni į kitus. Silpnaprotystė gali būti dalinė ir pilna. Esant dalinei demencijai, eiga paprastai būna lėtinė, psichinės funkcijos pažeidžiamos netolygiai, ligonis ilgą laiką susitvarko su darbu, kurį dirbo daug metų Asmenybė keičiasi mažai, gali paaštrėti iki ligos buvę charakterio bruožai. Sulėtėja mąstymas, kalba, nebesugeba atskirti pagrindinių dalykų nuo antraeilių. Psichinė veikla pakenkiama vis labiau, nyksta įgūdžiai, pamažu klinika tampa panaši į pilnos silpnaprotystės. Pilnai arba totalinei

demencijai būdinga, kad psichika pakenkiama tolygiai, greitai nyksta kritika, prarandamas psichinis aktyvumas, ryškiai pakinta emocijos, netenkama individualių charakterio bruožų.

Dažniausiai prasideda vyresniame amžiuje. Nustatyta, kad 5% gyventojų, vyresni nei 65 m., serga sunkia demencija, o 10% – lengva ar vidutine. Gydant simptomatika gali išnykti ar sumažėti kelioms savaitėms, mėnesiams, netgi metams, tačiau paprastai pamažu progresuoja. Didelę įtaką šio sutrikimo eigai turi psichosocialiniai faktoriai, pvz., kuo aukštesnis intelektas buvo iki ligos, tuo didesnė geresnio prisitaikymo tikimybė. Nerimas, depresija gali apsunkinti kliniką.

Komplikacijos

Besivystant demencijai, ssilpsta visos psichinės funkcijos, pacientui vis sunkiau prisitaikyti prie supančios aplinkos. Depresija gali išsivystyti visose ligos stadijose, tačiau taip dažniau atsitinka ligos pradžioje. Neretai atsiranda kliedesiai, haliucinacijos. Ligai progresuojant, gali prisidėti somatinės komplikacijos, tokios kaip traukuliai, plaučių uždegimas, pragulos, kt.

Gydymas

Jeigu įmanoma, šalinamos ligos priežastys. Tačiau toks gydymas ne visada įmanomas, tada tenka skirti simptominį gydymą. Skiriami psichines funkcijas gerinantys medikamentai, tokie kaip memantinas, sermionas, piracetamas, kt. Demencijos, sergant Alzheimerio liga atveju, efektyvus Ariceptas. Skiriamas adekvatus kūniškų ligų gydymas, kadangi jų ppaūmėjimai gali pabloginti psichinę būseną. Atsiradus kliedesiams, haliucinacijoms, skiriami neuroleptikai. Išsivysčius nuotaikos sutrikimams – antidepresantai. Pastaruoju metu demencija traktuojama labiau kaip invalidizuojanti būsena, o ne kaip liga, stengiamasi pagalbos suteikti už gydymo įstaigų sienų, pacientus integruoti į visuomenę. Didelis dėmesys sskiriamas slaugai, stengiamasi, kad pacientas kuo ilgiau liktų jam įprastoje aplinkoje, nes staigus aplinkos pasikeitimas gali sukelti pablogėjimą. Užsienyje kuriami dienos centrai, pacientai juose gydomi tol, kol aplinkos pakeitimas nesukelia ryškios neigiamos reakcijos, o palikti juos vienus tampa pernelyg rizikinga. Svarbus psichologinis artimųjų palaikymas, jų dalyvavimas savitarpio pagalbos grupėse. Patariama nepervargti, pasirūpinti savimi.

Patarimai

Dažnai ligoniai jaučia liūdesį, kurio neigti negalima, geriau pasistengti atitraukti jo dėmesį, išblaškyti. Kartais šie pacientai mato žmones ar daiktus, kurių iš tikrųjų nėra, negalima to nei neigti, nei patvirtinti. Tokio ligonio negalima palikti vieno. Kai šie išgyvenimai labai intensyvūs, skiriamas atitinkamas gydymas. Ligoniai dažnai pikti, dirglūs, nereikia pamiršti, kad tai ligos sukeltos emocijos.

Patariama namuose sukurti saugią aplinką, nes tokie daiktai kaip degtukai, verdantis vanduo gali tapti nnelaimės priežastimi.

Svarbu, kad ligonis turėtų kortelę ar įsiūvą rūbuose, kur būtų nurodyta vardas, pavardė, adresas, telefonas, jei ligonis išėjęs iš namų pasiklystų.

Nesistenkite per daug padėti, nes tai slopina savarankiškumą, gali atsirasti pernelyg didelė priklausomybė.

Ligonio drabužiai turėtų būti lengvai skalbiami, lyginami; jei ligonis nelaiko išmatų, šlapimo, naudojamos sauskelnės. Pagal galimybes būtini fiziniai pratimai.

Profilaktika

Jeigu įmanoma, šalinamos ligą, sąlygojačios priežastys. Koreguojami demencijos rizikos faktoriai: sureguliuojamas kraujospūdis, skiriamas adekvatus cukrinio diabeto gydymas ir pan. Profilaktika efektyvi netgi prasidėjus demencijai.

Sąsajos

• Gydymo įstaigos

• Medikai

• Organizacijos

• Simptomai

• Straipsniai

• Vaistai

DePReSIJa

Depresija – tai nuotaikos sutrikimas, kuriam būdinga liguistai prislėgta, liūdna nuotaika, sulėtėjęs mąstymas, energijos stoka, prislopinti judesiai ir kalba. Greta šių pagrindinių depresijos požymių, dažnai pasireiškia ir savęs nuvertinimo, kaltumo idėjos. Depresija yra plačiai paplitęs sutrikimas, nurodoma, kad net 10 procentų visų gyventojų patiria ilgiau ar trumpiau trunkančias depresines būsenas, dažniau sutrikimas pasitaiko moterims.

Ligos priežastys

Depresijai išsivystyti svarbios yra vidinės ir išorinės priežastys. Manoma, kad depresiją sukelia paveldėtas smegenų veiklos biocheminis sutrikimas. Svarbūs depresijos mechanizme yra neuromediatoriai (medžiagos, atsakingos už signalų perdavimą smegenyse) serotoninas, noradrenalinas ir kiti. Depresijai atsirasti rizika padidėja sergant sunkiomis somatinėmis ligomis, ištikus psichologinei traumai, esant ilgai trunkančiam stresui, esant hormonų kiekio kraujyje svyravimams (menstruacinio ciklo metu, klimakteriniu laikotarpiu, po gimdymo).

Simptomai

• Dėmesio koncentracijos pablogėjimas

• Apatija

• Bloga nuotaika

• Kūno masės mažėjimas

• Malonumo jausmo netekimas

• Sutrikęs miegas

• Mintys apie savižudybę

• Nuovargis

• Energijos stoka

• Interesų rato susiaurėjimas

Ligos eiga

Depresinis sutrikimas diagnozuojamas tada, kai ne trumpiau nei dvi savaites trunka prislėgta, liūdna nuotaika, būna energijos stoka, apatija. Taip pat pasireiškia ir lydintys simptomai: interesų susiaurėjimas, malonumo pojūčio praradimas, miego sutrikimai (dažnai sunku užmigti vakare, atsikelti ryte, žmogus nesijaučia pailsėjęs, būna mieguistas dieną), nerimas, dėmesio sutrikimai, kaltės, ppesimizmo ir savęs nuvertinimo jausmai, nuolatinis nuovargis, sutrikęs apetitas ir kūno svorio pokyčiai. Esant depresija, gali būti mintys apie savižudybę arba jau buvę mėginimai nusižudyti. Depresija sutrikdo įprastą kasdieninę veiklą. Depresijos apimtas žmogus nenori nieko veikti, nenori bendrauti, šalinasi žmonių, esant sunkiai būklei gali nesikelti iš lovos, nebesugeba savimi pasirūpinti, apsileidžia, nebeatlieka įprastų buities darbų, negali susikaupti ir atlikti įprasto darbo. Depresijos epizodas gali būti lengvas, vidutinis ir sunkus. Kuo daugiau simptomų, kuo jie sunkesni ir labiau sutrikdo įprastą kasdieninę veiklą, tuo sunkesnė depresija. Sunkios depresijos atveju, gali pasireikšti psichozės simptomai, atsirasti kliedesių (kaltės, savęs nuvertinimo, persekiojimo ir kt.) bei haliucinacijų, dažniausiai klausos.

Depresija gali prasidėti bet kuriame amžiuje, dažniausiai tarp 20 ir 45 metų. Negydomas depresijos epizodas vidutiniškai gali tęstis iki 6 mėn. 60% pacientų po pirmo depresijos epizodo išsivysto ir antras. Kai depresijos simptomai praeina, paciento savijauta tampa tokia, kokia buvo prieš ligą. Kartais depresijos simptomai būna išreikšti du ar daugiau metų (lėtinė depresija). Kai kuriems pacientams vėliau gali išsivystyti manijos epizodas (žr. Bipolinis afektinis sutrikimas). Kartu su depresija gali pasireikšti nerimo sutrikimai, priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų bei valgymo sutrikimai.

Komplikacijos

Depresijos metu yra didelė savižudybės rizika!

Tyrimai

Gydytojas simptomų išreikštumą vertinta pagal tam tikras skales, todėl pacientui gali tekti jas užpildyti. TTyrimai atliekami, norint atmesti kitas ligas (cukrinį diabetą, AIDS, insultą, miokardo infarktą ir kt.), kurių metu pasireiškia depresija.

Gydymas

Depresijos gydymui yra taikomi įvairių grupių antidepresantai ir psichoterapija, dažniausiai kognityvinė-elgesio psichoterapija. Abu šie metodai yra vienodai veiksmingi, tačiau taikomi kartu padeda pasiekti greitesnio ir stabilesnio būklės pagerėjimo.

Gydymas vaistais yra būtinas, kai depresija yra sunki arba vidutinio sunkumo, nepadeda psichoterapija, depresijos epizodai kartojasi ir šeimoje yra buvę depresijos atvejų. Visų grupių antidepresantų veiksmingumas yra panašus, tačiau būtina žinoti, kad daugumos jų visas gydomasis poveikis pasireiškia tik po dviejų savaičių. Pirmas dešimt vaistų vartojimo dienų gali pasireikšti šalutiniai vaistų reiškiniai, tačiau vėliau jie dažniausiai susilpnėja arba visai pranyksta.

Gydant depresiją būtina laikytis vaistų vartojimo režimo, tai nėra epizodiškai geriami vaistai. Pacientas turi gerai suprasti gydymo vaistais privalumus ir trūkumus, būti informuotas apie šalutinius vaisto reiškinius. Reikalinga pabrėžti, kad gydymas vaistais turi būti tęsiamas ne mažiau, kaip 6 mėnesius atsiradus pagerėjimui, siekiant išvengti depresijos pasikartojimo.

Vaistai

• Cipralex®

• Seroxat

Patarimai

Sergant depresija naudinga yra susidaryti planą, numatant kokį nors malonų užsiėmimą kiekvienai dienai. Stengtis kiek galima daugiau laiko skirti maloniai, džiuginančiai veiklai, planuoti ateitį. Svarbu būti užsiėmusiam, net kai nieko nesinori, nevengti žmonių, praleisti daugiau laiko su artimaisiais, draugais. Daugeliui padeda savo problemas ir rūpesčius aptarti su

kitais. Esant depresijai, pamėginkite tarsi atsitraukti ir pažvelgti į savo problemą tarsi iš šalies. Daugiau dėmesio skirkite ne galimoms rūpesčių priežastims, o galimiems sprendimams.

Judėkite, fizinis aktyvumas padeda įveikti depresiją.

Naudingi gali būti ir jonažolės preparatai, vadinami gamtos antidepresantais, tačiau dėl jų vartojimo būtina pasitarti su gydytoju, nes jie gali nepalankiai sąveikauti su kitais vaistais (pvz. kontraceptinėmis piliulėmis).

Angliavandenių turintis maistas, šokoladas taip pat turi nuotaiką gerinančių savybių.

Kai artimas žmogus serga depresija reikia įvertinti savižudybės riziką. Ypač grėsminga yra situacija, kkai yra mėginta nusižudyti ir yra savižudybės planas. Tyrimai rodo, kad klausinėjimas apie savižudiškus ketinimus rizikos nepadidina, bet gali padėti užkirsti savižudybei kelią. Verta žinoti, kad dažniau nusižudo vyrai, gyvenantys vieni, sergantys sunkiomis somatinėmis ir psichikos ligomis asmenys, jeigu savižudybės mintys yra pasikartojančios ir įkyrios, yra planas ir prieinamos priemonės, asmuo piktnaudžiauja alkoholiu ir kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis. Esant didelei savižudybės rizikai, pacientas gali būti gydomas priverstinai.

Profilaktika

Norint išvengti depresijos pasikartojimo, veiksminga psichoterapija. Nepiktnaudžiaukite alkoholiu, sveikai maitinkitės, laikykitės miego režimo.

Sąsajos

• Gydymo įįstaigos

• Medikai

• Organizacijos

• Simptomai

• Straipsniai

• Vaistai

OBSeSINIS – KOMPULSINIS SUTRIKIMaS

Obsesinis-kompulsinis sutrikimas – tai susirgimas, kurio metu pasireiškia įkyrios mintys, baimės, prisiminimai, veiksmai, beveik visada nemalonaus turinio, kylantys prieš ligonio valią ir kuriems ligonis mėgina priešintis.

Ligos priežastys

Šio ssusirgimo atsiradimui įtakos turi galvos smegenų trauma, nustatyta, kad didelė dalis ligonių patiria jas gimdymo metu. Šia liga dažniau serga kairiarankiai, tai liudija tam tikri pakitimai kairiajame smegenų pusrutulyje. Labai sunkiais atvejais nustatomos išsiplėtusios galvos smegenyse esančios ertmės. Įtakos taip pat turi paveldimumas – nustatytas didesnis susirgimų dažnis pirmos eilės giminaičių tarpe. Iškelta hipotezė, kad įkyrios mintys ir veiksmai atsiranda kaip gynyba nuo nerimo, agresijos, kylančios iš paciento vidaus. Įkyriais veiksmais mėginama perspėti ar likviduoti pasekmes, kurias ligonis iracionaliai jaučia galint atsirasti dėl jo minčių ar impulsų, jų tikslas apsaugoti ligonį ir jo artimuosius nuo mažai tikėtino pavojaus. Šie veiksmai padeda sumažinti nerimą, susijusį su įkyriomis mintimis.

Simptomai

• Įkyrios abejonės

• Įkyrūs prisiminimai

• Įkyrūs potraukiai

• Įkyrus antipatijos jausmas

• Įkyrios baimės

• Įkyrus visko tikrinimas

• Įkyrus skaičiavimas

• Itin dažnas rankų plovimas

• Nereikalingų daiktų kaupimas

• Judesių sulėtėjimas

Ligos eiga

Sergant obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu, mintys ir impulsai būna labai intensyvūs, varginantys, pacientas suvokia jų iracionalumą, absurdiškumą, kovoja su jais, tačiau didesnei ligonių pusei ši kova būna mažai sėkminga. Šis susirgimas gali pasireikšti įkyriomis abejonėmis, kai dvejojama dėl atliktų veiksmų, priimtų sprendimų teisingumo, vis galvojama, ar uždarytos durys, langai, ar išjungta elektros energija, dujos, kelis kartus grįžtama namo visa tai patikrinti. GGali kilti nepadorios mintys, atsiranda baimė prarasti savikontrolę, pakenkti sau ar aplinkiniams, pvz.: pastumti artimą žmogų po traukiniu. Neretai būna aštrių daiktų baimė. Kartais įsivaizduojama nereali situacija, kurią ligonis priima kaip tikrovę, pvz.: pacientas įsitikinęs, kad jo artimasis palaidotas gyvas, išgyvena jo kančias, būna, kad šie įsivaizdavimai pasiekia kliedesių lygį. Pacientą taip pat gali varginti prisiminimai apie nemalonius, gėdingus įvykius, juos lydi kaltė, atgaila. Galima niekuo nepaaiškinama antipatija artimam žmogui. Pasireiškia skaičiavimo ritualai, „gerų” ir „blogų” skaičių sistema. Kyla nepagrįsta baimė, pvz.: aukščio, gatvių ar atvirų erdvių. Tačiau dažniausiai pasitaiko baimė užsiteršti objektais, kurių sunku išvengti (išmatomis, šlapimu), vengiama prislietimo prie šių objektų, dažnai plaunamos rankos, pažeidžiama jų oda, ilgainiui tam tikra seka pradedamos naudoti plovimo priemonės, rankšluoščiai. Pasivaikščioti einama apsirengus tam tikra apranga, kuri uždengia kiek galima daugiau kūno, ilgainiu, vengdamas užsiteršimo, ligonis pradeda nebeišeiti iš namų, savo kambario, neleidžia prie savęs prisiliesti namiškiams. Gali atsirasti baimė, kad susirgs kokia nors liga, kad į organizmą pateks mikroorganizmai ar, kad užsikrės neįprastu būdu, pvz.: per laiškus kažkada priklausiusius mirusiam žmogui. Kartais užtenka vien tik žvilgsnio į sergantį ar luošą žmogų, kad baimė atsinaujintų. Ligonis prieš savo valią pradeda atlikinėti veiksmus, juos atlieka tam tikru dažnumu, daugiau kaip vieną valandą per ddieną. Veiksmas nutraukiamas tik tada, kai atsiranda užbaigtumo jausmas. Kartais ligonis veiksmus atlieka labai lėtai – ištisa valandas valgo ar skutasi barzdą. Gali pasireikšti kaupimo manija, tada ligonis renka nereikalingus daiktus, jais užpildo visą butą. Kai kurie objektai gali sukelti nerimą, dėl to jų vengiama. Tam tikras veiksmas gali būti kartojamas daug kartų, pvz.: čiaupas atsukamas ir užsukamas tam tikrą kartų skaičių. Paprastai įkyrios mintys, veiksmai būna persipynę.

Daugiau kaip 50 proc. ligos atvejų prasideda iki 25 metų. Eiga gali būti lėtinė su paūmėjimais ir pagerėjimais arba epizodinė su daliniais ar pilnais pagerėjimais. Prognozė geresnė, kai išlieka socialinė, darbinė adaptacija.

Komplikacijos

Šis susirgimas labai vargina pacientą, ypač, kai jisai tampa kitų žmonių dėmesio objektu, sutrikdo kasdieninį jo gyvenimą, profesinę veiklą, santykius su kitais žmonėmis. Maždaug vienam trečdaliui išsivysto sunkios depresijos

Gydymas

Taikomas medikamentinis gydymas, dažniausiai skiriami antidepresantai, kartais –neuroleptikai. Gydymo trukmė iki 6-12 mėn.

Galimas psichoterapinis gydymas, padedama pacientui geriau prisitaikyti gyvenime, darbe. Taikoma ir šeimos psichoterapija, šeimai turi būti skiriamas pakankamas dėmesys, ji turi būti emociškai palaikoma, apmokoma, kaip elgtis su tokiu ligoniu, kaip reaguoti į jo elgesį.

Naudojama ir elgesio terapija, svarbu, kad pacientas būtų nusiteikęs pasveikti.

Vaistai

• Seroxat

Patarimai

Reikalaujama iš ligonio, kad jisai susilaikytų nuo įkyrių veiksmų. Galima psichoterapija, kartais pacientas bendraudamas su ppsichoterapeutu sugeba tęsti normalų gyvenimo būdą, dirbti savo darbą, kai tuo tarpu be šios pagalbos tai būtų neįmanoma. Gydymas efektyvesnis, kai gydymo procese dalyvauja artimieji, palaiko ligonį, juo rūpinasi. Kai įkyrios mintys, veiksmai tampa nebepakeliami, reikalingas gydymasis ligoninėje

Profilaktika

Būtina nuosekliai vykdyti gydytojo nurodymus, vartoti vaistus, savijautai pagerėjus jų nenutraukti, nes kitaip galimas paūmėjimas.

Sąsajos

• Gydymo įstaigos

• Medikai

• Organizacijos

• Simptomai

• Straipsniai

• Vaistai

sIZOfReNIJa

Šizofrenija (lot. schizophrenia, iš gr. schisis –skilimas, phrenos – dvasia, protas) – tai lėtinė psichikos liga, kuri pažeidžia jausmų, mąstymo, suvokimo bei valios sferas. Šiuo sutrikimu pasaulyje serga apie 1% žmonių.

Ligos priežastys

Nėra vienos šizofrenijos priežasties. Labiausiai pagrįsta yra teorija, kad esant paveldėtam polinkiui sirgti šizofrenija, nepalankūs aplinkos veiksniai (gimdymo traumos, galvos traumos, motinos nėštumo metu persirgtos infekcinės ligos, psichologinės traumos) sutrikdo smegenų vystymąsi ir subtiliai pažeidžia smegenų veiklą. Yra žinoma, kad esant šizofrenijai, sutrinka smegenų veiklos biocheminiai mechanizmai, sutrinka nervinį signalą perduodančių medžiagų (neuromediatorių) pusiausvyra smegenyse.

Simptomai

• Apatija

• Haliucinacijos

• Kliedesiai

• Mąstymo nenuoseklumas

• Sumenkusi jausmų gama

• Susidomėjimo gyvenimu išnykimas

• Neadekvačios emocijos

• Socialinė izoliacija

• Valios sutrikimai

• Nenatūralios pozos

Ligos eiga

Šis sutrikimas vyrams dažniausiai prasideda sulaukus 15-25 metų, moterims – 25-35. Nėra vieno simptomo, išimtinai būdingo šizofrenijai. Šizofrenijai būdingi pozityvūs simptomai

(haliucinacijos, kliedesiai, mąstymo nenuoseklumas, keistas elgesys) ir negatyvūs (sumenkusi jausmų gama, susidomėjimo gyvenimu išnykimas, nenoras ką nors veikti, apatija, nesugebėjimas prisižiūrėti, apsileidimas, socialinė izoliacija, kontaktų su šeima nutrūkimas). Būdingi besikartojantys ligos epizodai, pilnas pasveikimas pasitaiko, tačiau nėra dažnas.

Mąstymo sutrikimai

Mąstymo sutrikimai pasireiškia įvairiais kliedesiais (keisti neteisingi įsitikinimai): persekiojimo, poveikio, santykio, didybės. Kliedintys žmonės tvirtina, esą kontroliuojami, negalį valdyti savo minčių ir veiksmų, sakosi juntą spindulius iš kosmoso, telepatinį poveikį, jaučiasi esą ypatingai svarbūs, išrinkti kokiai nors misijai, sugebą kontroliuoti orus, bbendrauti su ateiviais. Sergantiesiems šizofrenija tarsi išnyksta savojo „aš” ribos – jiems gali atrodyti, kad aplinkiniai girdi jų mintis, mano patys galintys skaityti kitų mintis. Mąstymas būna nenuoseklus, ligonis gyvena susikurtoje realybėje. Šizofrenijos atveju intelektas nenukenčia, labiau nukenčia sugebėjimas pasinaudoti turėtais įgūdžius. Šie pacientai paprastai nerealiai vertina savo ligą bei situaciją.

Emocijų sutrikimai

Jausmai (emocijos) šizofrenijos atveju nuskursta, nyksta sugebėjimas suvokti ir įsijausti į aplinkinių emocijas, išnyksta jausmų spalvingumas, įvairovė, nyksta aukštesnieji jausmai (gėda, meilė, užuojauta), sutrinka „emocijų logika“, jos nebeatitinka aaplinkos įvykių, pasitaiko prieštaringi jausmai (ambivalencija), pasimetimas, paralyžiuojantis nerimas.

Valios sutrikimai

Valia laipsniškai silpnėja, pacientai kartais besąlygiškai atlieka kas liepiama, kartoja aplinkinių žodžius ir judesius (stereotipijos), būna impulsyvių, nemotyvuotų poelgių, o kartais nevykdo paprastų prašymų. Dažnai pacientai būna be iniciatyvos, niekuo nesidomi, ssakosi neturį perspektyvų ir planų.

Kiti simptomai

Šizofrenijos atveju būna suvokimo sutrikimų – haliucinacijų, dažniausiai, klausos, kai girdimi neesami balsai komentuojantys elgesį, besikalbantys tarpusavyje. Katatoninės šizofrenijos atveju būna įmantrios pozos, vaškinis lankstumas, negatyvizmas. Šizofrenijai būdingi ir negatyvūs simptomai – ryški apatija, kalbos ir jausmų skurdumas arba neadekvatumas, sukeliantis socialinį atsiribojimą ir sutrikdantis prisitaikymą aplinkoje, žymus ir nuolatinis kai kurių asmenybės savybių pasikeitimas, pasireiškiantis interesų praradimu, betiksliškumu, tingumu, pasinėrimu į save.

Šizofrenijos formos

Yra žinomos 4 klasikinės šizofrenijos formos: paranoidinė, hebefreninė, katatoninė, paprastoji (simplex).

Paranoidinei formai būdingi kliedesiai, lydimi klausos haliucinacijų. Jausmų, valios, kalbos ir katatoniniai simptomai neryškūs.

Hebefreninei formai būdingi jausmų sferos sutrikimai, o kliedesiai ir haliucinacijos – trumpalaikiai ir fragmentiški. Paciento elgesys – neatsakingas ir neprognozuojamas, būdingas manieringumas, lėkšta, neadekvati nuotaika, grimasos, manieringumas, hhipochondriniai nusiskundimai ir pasikartojančios vienodos frazės. Mąstymas nenuoseklus, kalba padrika, pastebimas polinkis į vienatvę, elgesys gali būti betikslis ir bejausmis. Paciento minčių eiga dažnai sunkiai suvokiama.

Katatoninė šizofrenija. Vyrauja nenatūralios pozos, kuriose išbūnama ilgą laiką, susilpnėjęs reagavimas į aplinką, atsiradęs sujaudinimas (išoriškai betikslis aktyvumas), negatyvizmas (nemotyvuotas pasipriešinimas visiems nurodymams), rigidiškumas (nelanksčios pozos išlaikymas nepaisant pastangų ją pakeisti, vaškinis lankstumas (suteiktos rankų, kojų, liemens padėties išlaikymas). Esant katatoniniam stuporui ligoniai ištisas dienas ar net savaites praguli lovoje, nevalgo, nekalba.

Paprastoji šizofrenija. Retas sutrikimas, aatsirandantis nepastebimai progresuojant elgesio keistumams, pasireiškiantis nesugebėjimu vykdyti visuomenės keliamų reikalavimų ir bendru darbingumo sumažėjimu. Didėjant socialiniam skurdui individas gali pradėti valkatauti, pasineria į save, tampa tingus, nebeturi jokio tikslo.

Gydymas

Šizofrenija lėtinė liga, tad jos gydymas yra ilgalaikis ir kompleksinis, dažnai trunkantis visą gyvenimą. Yra svarbu kiek galima anksčiau pradėti gydymą. Paprastai derinami keli gydymo metodai – vaistai, psichologinė, psichoterapinė ir socialinė pagalba, reabilitacija. Pagrindiniai vaistai šizofrenijai gydyti yra neuroleptikai: tradiciniai (haloperidolis, aminazinas ir kt.) ir naujesni atipiniai (klozapinas, risperidonas, olanzapinas, amisulpiridas ir kt). Neuroleptikai turi būti vartojami pakankamai ilgai, nes daugelio jų poveikis atsiskleidžia tik per kelias savaites. Esant nemaloniems šalutiniams šių vaistų reiškiniams papildomai skiriami juos malšinantys vaistai. Gydyti pradedama nuo mažiausios veiksmingos neuroleptiko dozės.

Katatoninei šizofrenijos formai gydyti taikoma ir elektroimpulsinė terapija. Gydymo vaistais nepakanka norint sugrąžinti pacientą į jam įprastą gyvenimą. Dėl ligos prarastiems darbiniams ir bendravimo įgūdžiams atstatyti, taikoma psichosocialinė reabilitacija, pacientas ir šeimos nariai yra mokomi specifinių problemų sprendimo įgūdžių, įtraukiami į savitarpio pagalbos grupes, taikoma psichoterapija.

Vaistai:

• Leponex

Patarimai

Sergant šizofrenija svarbu kiek galima daugiau žinoti apie ligą, išmokti atpažinti ligos paūmėjimo požymius, laiku kreiptis pagalbos, laikytis gydytojo paskirto gydymo vaistais, stengtis dirbti, būti užsiėmusiu, tačiau nepervargti, nevengti bendravimo su žmonėmis, kiek įmanoma judėti ir sportuoti. SSergant šiuo sutrikimu svarbu subalansuotai maitintis. Manoma, kad smegenų veiklos tinkamą funkcionavimą skatina žuvies taukuose esančios medžiagos bei B grupės vitaminai. Šeimos nariai turėtų vengti perdėtos paciento kritikos, realistiškiau vertinti paciento galimybes, paremti ir paskatinti pacientą veikti ir bendrauti.

Profilaktika

Kol nėra žinomos šizofrenijos priežastys, profilaktikos galimybės yra ribotos: genetinis konsultavimas, pastangos mažinti gimdymo traumų tikimybę, mažinti patiriamą stresą rizikos grupėse. Antrinė profilaktika – tai paūmėjimų vengimas. Pagrindinės priemonės yra laiku suteikta pagalba bei ankstyvas ir tinkamas gydymas vaistais, paciento ir šeimos narių mokymas atpažinti paūmėjimo simptomus, šeimos ir individuali psichoterapija.

Sąsajos

• Gydymo įstaigos

• Medikai

• Organizacijos

• Simptomai

• Straipsniai

• Vaistai

sIzofrenIja

Šizofrenija – tai rimta psichikos liga, pažeidžianti vieną žmogų iš šimto. Paprastai susergama jaunystėje, nors kartais ir vėlesniame amžiuje. Kuo anksčiau tuo labiau pažeidžiama asmenybė, sugebėjimas normaliai gyventi. Nors gydymas padeda, tačiau liga dažnai kartojasi, visiškai pasveikti neįmanoma. Ji daro poveikį mokslui, darbui, bendravimui. Žmogus negali gyventi pilnaverčio savarankiško gyvenimo, o šeimoms tai didelį stresą.

Ar Šizofrenija skaldo asmenybę?

Ne. Dauguma žmonių mano, kad šizofrenija sergantis žmogus veinu netu atrodyti visiškai normalus, o kitu – pamišęs žudikas. Tai netiesa! Šizofrenija sergantys žmones labai retai būna pavojingi.

Kokie Šizofrenijos simptomai?

Mintys, jausmai ir veiksmai vieni nuo kitų atskirti. Ką žmogus sako, gali neatitikti jo jausmų iir veiksmų, o poelgiai gali neatitikti to, ką sako arba jaučia. Tai iliustruoti padės simptomų aprašymas. Simptomai skirstomi į „pozityvius“ – nenormali patirtis ir „negatyvus“ – dažniausiai nenormalus elgesys.

Pozityvūs simptomai

Paprastai mes kontroliuojame savo mintis ir veiksmus. Šizofrenija trukdo jaustis „laivo kapitonu“. Gali atrodyti, jog kažkokia nekontroliuojama jėga į galvą įgeda ar išima mintis, valdo kūną. Blogiausia tai, kad sergančiajam atrodo, jog visa asmenybė yra valdoma svetimos jėgos ar dvasios. Tai siaubinga patirtis, kurią žmogus bando aiškintis pagal savo išsilavinimą, auklejimą.

Aukšto techninio išsivystimo visuomenejė poveikį gali daryti radyjas, televizija, kompiuteriai. Religinėse bendruomenėse tai gali būti priskiriama raganoms, piktoms dvasioms, Dievui ar velniui.

Žodis „haliucinacija“ reiškia, kad girdima, užuodžiama, jaučiama ar matoma tai, ko iš tikrujų nesigirdi, neužuodžiama, nejaučiama ir nematoma. Tipiškiausia haliucinacija sergant šizofrenija – girdėti „balsus“, kurių iš tikrujų nėra. „Balsai“ tokie realūs, kad juos girdintis žmogus tiki, jog jie yra išoriniai – galbūt ateina iš paslėpto mikrofono, garsiakalbio ar dvasių pasaulio. „Balsus“ girdi ir kitomis psichikos ligomis sergantys žmonės, tačiau sergant šizofrenija jie yra tipiški. Būna ir kvapo, skonio ar lietimo iliuzijos bei haliucinacijos, tačiau daug rečiau nei „balsai“.

„Kliedesiai“ – tai klaidingi ir paprastai neįprasti įsitikinimai, kurių negalima paaiškinti sergančiojo kultūra ar pagrįsti įrodymu. Kalbama apie „paranojines“ idėjas. Tai,

iš esmės, kita žodžio „persekiojimas“ reikšmė: „Aš žinau, ką kiti galvoja!“ Iš kitos pusės, kliedesiai gali būti fantastiški: „Aš esu Dievo pasiuntinys!“, „Aš esu turtingiausias žmogus pasaulyje!“, „Mane persekioje žmonės iš Marso!“ arba labai tikroviški: „Mano vyras neištikimas“, „Darbe visi nusiteikę prieš mane“. Persekiojimo kliedesiai ypatingai veikia šeimą, kai ji (ligonio supratimu) atsiduria persekiotojo vaidmenyje.

Negatyvūs simptomai

Jie paveikia interesus, energiją, emocinį gyvenimą bei valią. Dėl to žmogaus gali nesiprausti, apsileisti, niekada dėl nieko nesijaudinti. Jis ima vengti susitikimų su žmonėmis, mažai aarba visai nekalbėti, gali atrodyti visai neemocionalus. Toks pasikeitimas slegia šeimą, atrodo, kad tai greičiau nenoras, nei negalėjimas, kad asmuo, kurį jie pažinojo, susvetimėjo, tapo abejingas. Šeimai sverbu suprasti, kad kliedesiai ir haliucinacijos yra tik luošinančios ligos dalis.

Kalba ir elgesys

Kartais šizofrenija sutrikdo minčių eiga, gali būti sunku suprasti, apie kąžmogus kalba. Elgesį gali paveikti haliucinacijos – „balsų“ kvietimas eiti ir daryti tai, ką jie sako (gali būti savęs žalojimas, negi savižudybė). Dažnai klaidingi įsitikinimai nepaveikia elgesio. Tačiau persekiojimo kliedesiai sskatina kaltinti šeimos narius, kitus aplinkinius, o kartais perauga į agresiją. Prasidėję išpuoliai sukelia pavojų aplinkiniams.

Kokios šizofrenijos priežastys?

Dar niekas tiksliai nežino kas sukelia šizofreniją. Tačiau pastebėta,kad maždaug 1 iš 10 sergančiųjų vienas ištėvų serga šia liga. Tai daugiau nei bendroje ppopuliacijoje (čia rizika yra 1 iš 100). Manoma, kad pusę atvėjų galima paaiškinti paveldėjimu. Tačiau reikia išsiaiškinti, kas su tuo susijęs – genas ar genų kombinacija.

Naujismegenų tyrimo būdai parodė, kad kai kurių šizofrenija sergančių žmonių smegenyse yra didesnės ertmės, nei sveikųjų. Tai rodo, kad kai kurios smegenų dalys nėra pakankamai normaliai išsivysčiusios. Priežastis aiškinamos dvi pagrindinės teorijos: gimdymo komplikacijos ir virusinė infekcija pirmaisiais nėstumo mėnesiais.

Šizofrenijos priepolis dažnai ištinka po patirto streso: automobilio avarijos, įtampos šeimoje ir pan.

Kokia ateitis?

Anksčiau dauguma šizofrenija sergančiųjų didžiaąją gyvenimo dalį praleisdavo psichiatrijos ligoninėse. Dabar daug kas pasikeitė ir dauguma žmonių gydomi ambulatoriškai. Po pirmojo šizofrenijos priepuolio beveik 1/4 pacientų galima gera remisija iki 5 metų, 2/3 patiria įvairius priepolius su tam tikro laipsnio nagalia tarp priepuolių iir 10–15% išsivysto sunkus nuolatinis invalidimas. Nors liga sunki ir žlugdanti, dauguma žmonių sugeba susitvarkyti, dirbti ir toliau palaikyti santykius su aplinkiniais.

Kaip gydoma?

Susirgus pirmą kartą žmogus gydomas ligoninėje. Jis ištiriamas ir nustatoma diagnozė. Po to dažnausiai gydoma namuose, ypač, jeigu sergantįjį palaiko šeima. Vaistai padeda palengvinti labiausiai pasireiškiančius ligos simptonus, tačiau visiškai neatstato. Gyvybiškai vaidmenį vaidina šeimos bei draugų parama, kitos gydymo formos ir paslaugos, pvz.: socialinė pagalba, dieninis stacionaras bei darbinės programos.

Šizofrenija sergantys žmonės ne visuomet suvokia, kad serga, iir gali atsisakyti gydymo. Tokiuatvėju Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas leidžia guldyti į ligoninę priverstinai, kaiasmuo yra pavojongas sau ar kitiems arba kai reikia skubaus gydymo.

Gydymas vaistais

Yra daug vaistų šizofrenijai gydyti. Dauguma jų blokuoja dopamino – ypatingo cheminio nešėjo – kelią į smegenis. Vaistai paprastai slopima pozityvius simptomus – per keletą savaičių po truputį dingsta kliedesiai bei haliucinacijos. Tačiau vaistai turi šalutinį poveikį, sukelia į Parkinsono ligos simptomus panašų sustingimą ir drebėjimą (juos galima sumažintivartojant vaistus nuo Parkinsono ligos). Vaistai nuo šizofrenijos gali sukelti sulėtėjimą, mieguistumą, svorio didėjimą. Blogiausia pasekmė – tai nevalingi, vartojantiems vaistus nuo šizofrenijos ilgiau nei metus. Ji gali išlikti ir nutraukus vaistų vartojimą.

Laimei, dabar yra vaistų, kurie blokoja įvairius cheminius nešėjus ir beveik nesukelia šalutinių reiškinių. Be to, jie gali turėti poveikio ir negatyviems simptomams, kuriuos ankstesni vaistai labai mažai veike.

Dėl recedivų rizikos paprastai patariama vaistus vartoti nuolatos arba visą gyvenimą. Nors tokiu atveju doze mažesne nei esant ūmiam priepuoliui, tačiau tai pat gali sukelti šalutinį poveikį. Ilgai veikiantys vaistai gali būti švirkščiami (depotiniai), jie veikia ikimėnesio. Šeimos ir ligoniai daniausiai pasirenka šį būdą, nes nereikia kasdien galvoti apie tablečių gėrimą. Bet tablečių vartojimas labiau kontroliuoja ligonį: jis priverstas domėtis liga bei pasekmėmis, atsisakius tablečių.

Reabilitacija

Šizofrenija apsunkina kasdienį ggyvenimą. Tokia įprasta veikla, kaip prausimasis, apsipirkimas, skambinimas telefonu ar plepėjimas su draugu, gali atrodyti didžiausiomis kliūtimis. Šias problemas iš dalies nugalėti padeda vaistai. Efektą duoda ilgalaikis gydymas, kai kartu yra ir med. seserų priežiūra, ir darbo terapeutai, kiti psichikos sveikatos priežiūros darbuotojai, kai prieinamos įvairios paslaugos. Reabilitaciją verta pradėti nuo fizinio aktyvumo, nuotaikos palaikymo, kūrybinių paieškų, pvz.: piešti, lipdyti ir pan. Vėliau siekti daugiau pastangų reikalaujančios veiklos. Būtų gerai padėti žmonėms įsidarbinti, nors, be abejo,tai nelabai realu, kai yra daug bedarbių.

Šeima

Kaip reaguoja šeima į savo sūnaus, dukters, brolio ar sesers ligą, kai šie tampa keisti ir nenuspėjami? Ne visuomet šeimos nariai suvokia, jog tai liga, o ir suvokę, nežino kaip padėti. Šeimoms reikia kuo daugiau informacijos iš psichiatrų, psichologų ir įvairių visuomeninių organizacijų, susijusių su psichikos surikimais. Joms reikia žinių apie pačią ligą, jos eigą bei pagalbą sergančiajam. Kadangi šizofrenija padidina jautrumą, reikia vengti ginčų ir palaikyti ramybę.