Viešoji komunikacija

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

VADYBOS KATEDRA

Darbą atliko AD 2/2 grupės studentai: Lina Petraitytė, Agnė Šliauterytė, Inga Kurtkutė, Edita Ručinskaitė, Inga Šiaudvytytė, Justina Poškutė, Lina Galininė, Marius Taurinskas, Valdas Tankūnas, AD 2/3 grupės studentas: Mindaugas Budvytis

VIEŠOJI KOMUNIKACIJA

Darbą tikrino: asist. I. Matuzienė

Šiauliai 2005

Sėkminga viešos kalbos samprata

Viešos kalbos sėkmę atneša kruopštus tyrinėjimas, mąsty¬mo originalumas ir gebėjimas įpiršti naujas idėjas įdomiai, o jei būtina, tai ir jaudinančiai.

Žvelgiant kiek esmingiau, sėkmin¬gas idėjos ar keleto idėjų arba pasiūlymų pateikimas kolegoms turi reikšmės įvykiams ir tarpusavio santykiams, ppaveikia konkrečių situacijų arba komandos bendrąją sėkmę ir moralę. Bet kurio lygio viešą kalbą turi sudaryti šie kompo¬nentai:

• Jums ir Jūsų auditorijai yra aiški renginio paskirtis, arba tikslas;

• Jūs suprantate savo klausytojų poreikius;

• Jūs išmanote savo dėstomą dalyką;

• Jūs iš anksto susiplanavote savo kalbą;

• Jūs kaip reikiant parepetavote;

• Jūs pasitikite savimi.

Daugeliui viešų kalbų dabar vykstant komandinėmis pastangomis, būtent individas palaiko auditorijos dėmesį kiekvienu konkrečiu momentu ir būtent jo užduotis yra padaryti poveikį.

1. Kalba

1.1. Kalbų rūšys

Viešąjį kalbėjimą galima apibrėžti kaip oratoriaus monologą tam tikra tema, skirtą iš anksto oorganizuotai klausytojų grupei (arba viešosios kalbos sakymą). Vie¬šoji kalba sakoma tiesiogiai kontaktuojant su publika tam tikra proga, konkrečioje vietoje ir nustatytu laiku.

Pagal tai, kokio tikslo siekia kalbantysis, kalbas galima suskirstyti į:

• informacines;

• apeliacines;

• emocines (estetines).

Informacinės kalbos tikslas – suteikti tam tikrą papildomą informaciją kklausytojams, pranešti, informuoti, išaiškinti, įrodyti, supažindinti, išmokyti, populiarinti mokslines ir pedagogines žinias, patarti ir t. t. Pagrindiniai šio tipo kalbos bruožai – racionalumas, nuoseklumas ir argumentavimo griežtumas.

Apeliacinės kalbos tikslas – įtikinti klausytoją, palenkti jį į savo pusę, paska¬tinti jį tam tikram poelgiui. Oratorius tiesiogiai kreipiasi į klausytojus, prabyla į jų orumą, garbę ir sąžinę, dorovę ir moralę, stengiasi paveikti mąstymą, įsitikinimus, nuomonę. Paprastai šios kalbos būna veržlios ir emocingos.

Emocinių kalbų tikslas – paveikti jausmus, o pagrindinė funkcija – estetinė, todėl jas dar galima vadinti estetinėmis, vaizdingomis kalbomis. Emocinės kalbos išsiskiria pakilumu, raiškumu, stiliaus individualumu ir meniškumu. Tai gali būti proginės, sveikinimo kalbos ir pan.

Apeliacinėse kalbose taip pat apeliuojama į klausytojų jaus¬mus, tačiau galutinis jų tikslas – paveikti valią, įtikinti, įteigti, ppaskatinti veikti, o emocinėse kalbose kreipimasis į klausytojų jausmus yra savitikslis.

Pagal parengimo ir sakymo būdą kalbos skirstomos į:

• skaitomąsias;

• laisvąsias;

• improvizuotas.

Skaitomosioms kalboms priskiriami iš anksto parašyti ir skaitomi nuo pra¬džios iki galo pranešimai. Laisvosios kalbos, kaip ir skaitomosios, yra ruošiamos iš anksto, parašomas visas tekstas arba tik pagrindinės tezės. Sakant laisvąją kalbą, pa¬rengtu tekstu naudojamasi tik kaip pagalbine priemone. Improvizuotos kalbos sa¬komos be jokio išankstinio pasirengimo.

Vienintelis skaitomosios kalbos pranašumas tas, kad ji išvaduoja atmintį, o trūkumų yra daug. Pirmiausia kalba skamba kaip skaitymas, oo ne kaip gyvas žodis. Tekstas tampa kliūtimi tarp oratoriaus ir klausytojo: kalbėtojas žiūri į tekstą, o ne į klausytoją (į jį pažvelgia tik retsykiais). Dėl to kalboje atsiranda nenumatytų pauzių. Be to, skaitant niekada negalima pasiekti tiesioginio bendravimo su klau¬sytojais.

Kalba gali būti ir neskaitoma, o išmokstama mintinai ir atkartojama žodis žodin. Detaliai parašyti ir mintinai išmokti rekomenduojama politines kalbas ir visais kitais atvejais, kai neatsargus žodis gali brangiai kainuoti oratoriui.

Kalba tik tada daro įspūdį, kai ją oratorius sako gyvai. Mintinai išmokta ir pasaky¬ta kalba savo skambėjimu yra labai artima skaitomam tekstui ir pateisinama tik ypa¬tingais atvejais. Reikia atkreipti dėmesį, kad nepriekaištingas rašytinis tekstas gali visai netikti kalbai. Taip yra todėl, kad sakytinė kalba skiriasi nuo rašytinės keletu aspektų:

• sakytinei kalbai būdingi trumpesni sakiniai;

• paprastesnės frazių konstrukcijos;

• joje vartojama šnekamoji leksika;

• pasitaiko nukrypimų nuo gramatinių ir stilistinių normų;

• sakytinė kalba yra emociškai spalvingesnė.

Sakytinei kalbai, orientuotai į klausytoją, būdingi klausiamieji sakiniai, krei¬piniai, kalbos dialogizavimas (klausimai ir atsakymai), įvadiniai žodžiai. Gera saky¬tinė kalba yra suprantamesnė, jos turinys iškart lengvai suvokiamas ir įsimenamas negu skaitomos rašytinės kalbos.

Laisvosios kalbos sakomos gyvai, naudojantis tik iš anksto parengtu planu, tezėmis, konspektu arba išvis be jokių užrašų.

Improvizuota kalba sakoma ekspromtu. Improvizavimas – kalbėjimas ne tik nesinaudojant ppapildomais užrašais, bet ir iš anksto nepasirengus.

2.2. Kalbos sakymas

A. Mehrabiano teigimu, komunikacijos efektyvumą lemia:

• prakalba (38 proc.);

• kita neverbalika (55 proc.);

• teksto ypatybės (7 proc.).

Prakalba

Balsas – svarbiausia kalbėtojo priemonė auditorijai paveikti. Balsas turi dide¬lę įtaką nuteikiant žmogų, jį patraukiant. Sakoma, kad oratoriai yra trijų tipų: vienų reikia klausyti, kitų negalima klausyti, trečių negalima neklausyti.

Kalbėtojas turi vengti mikčioti, mekenti, švepluoti, kalbėti pro nosį – gausy¬bės trūkumų, kurie gadina kalbą.

Tonas – svarbiausias intonacijos elementas. Vienu didžiausių trūkumų laikomas kalbos monotoniškumas, pernelyg aukštas arba pernelyg žemas tonas. Labai aukštas tonas fiziškai vargina klausytoją, o labai žemas tonas erzina, nes verčia įsitempti.

Kalbėjimo tempą apibūdina kalbos elementų tarimo greitis. Vidutinis kalbos tempas yra apie 120 žodžių per minutę. Kalbos tempas gali kisti. Tai priklauso nuo kalbos turinio, emocinės kalbėtojo būsenos, kalbėjimo situacijos ir tikslų (ar audito¬rija turi tik išklausyti, ar įsiminti, užsirašyti ir pan.). Didelėje auditorijoje (ypač salėje) kalbama lėčiau, nes aidas šiek tiek užgožia kalbėtojo žodžius.

Pernelyg lėtas kalbėjimo tempas taip pat yra nepageidaujamas, nes vargina klausytojus ne mažiau už pernelyg greitą kalbėjimą.

Kalbant būtina kaitalioti tempą. Siekiant ką nors pabrėžti, tempas paprastai sulėtinamas. Kai kalba (ar jos dalis) sakoma pakylėtai, tempas padidinamas.

Pauzė – dar vienas svarbus kalbėjimo elementas. Pauzes galima suskirstyti į:

• funkcionalias (psichologines, intonacines – logines iir intonacines – sintaksines);

• nefunkcionalias, arba tuščias.

Psichologinės pauzės padeda pabrėžti, išryškinti žodį ar frazę.

Klausytojas turi spėti įsisąmoninti pateikiamą informaciją, todėl negalima kal¬bėti greičiau, nei auditorija mąsto ir suvokia.

Dėl pernelyg spartaus tempo klausytojai arba nespėja suvokti teksto turinio, arba greitai pavargsta, taigi praranda daug informacijos. Akivaizdu, jog kalbėjimo tempą reikia derinti prie klausytojų intelekto, amžiaus, profesijos ir kalbėjimo situacijos.

Informacija turi būti gaunama ne šiaip sau, bet ritmingai.

Nefunkcionalios pauzės nepageidaujamos dar ir todėl, jog kalbėjimą daro ne¬ritmingą, o neritmingumas jau pats savaime vargina ir erzina. Be to, neritmingos pauzės netaisyklingai suskaido tekstą, o ne vietoje pertraukta žodžių grandis gali tapti sunkiai suprantama ar net pakeisti prasmę.

Ritmas didina kalbos raiškumą, besikartojantys maždaug vienodo ilgio prasmi¬niai intonaciniai vienetai ir juos skiriančios pauzės suteikia kalbai simetriškumą ir malo¬nų skambesį. Tačiau jei bus išlaikyta visų sakinių simetrija, kalba atrodys monotoniška. Kad taip neatsitiktų, būtina kaitalioti ritmą, tempą, pauzių trukmę ir sakinių ilgį.

Kita neverbalika

Su klausytojais būtina palaikyti vizualinį kontaktą. Jokiu būdu negalima žiūrėti virš klausančiųjų galvų, sau po kojomis ar į užrašus. Jei auditorija maža, dėme¬sys tiesiog paskirstomas ir stengiamasi aprėpti visumą, kartkartėmis pažiūrint į kiek¬vieną klausytoją. Jei auditorija didelė, mintyse ji dalijama į keturias dalis. Kalbant žvilgsnis turi slysti nuo pirmojo ketvirčio centro iki

kito ir t. t. Tada susidaro įspūdis, jog kalbėtojas žiūri į visus žmones tame ketvirtyje. Jeigu būtina nukreipti žvilgsnį, tai geriausia daryti pauzės metu. Toliau tęsiant kalbą vėl žiūrima į auditoriją.

Gestai turi būti natūralūs. Pagrindinis nenatūralių gestų bruožas yra jų stai¬gumas ir kampuotumas. Dėl šios priežasties repetuojant nereikia stengtis išmokti vienų ar kitų gestų. Nejudrumas ir gestikuliacijos stoka atrodo taip pat nenatūraliai kaip ir dirbtiniai gestai.

Kalbėtojo vidinį nerimą taip pat labai aiškiai išduoda gestai. Tokioje situacijoje žmogus stengiasi už ko nnors pasislėpti – nesvarbu, tai yra daiktas ar tiesiog sukryžiuotos rankos. Jeigu jaučiamasi nejaukiai, siūloma at¬sistoti už tribūnos, stalo ar kito patalpoje esančio daikto, kaip kliūties, skiriančios oratorių nuo auditorijos. Tokia kliūtis sumažina nerimą ir leidžia jaustis geriau. Kita galimybė sumažinti nerimą – užmaskuotas gynybinis gestas. Šiuo atveju su¬lenktoje rankoje priešais save galima laikyti užrašus (tik popierius turi būti mažo formato, nes drebančios rankos gali dar labiau pabloginti situaciją), rašiklį arba rodyklę. Reikia vengti:

• kryžiuoti rankas ant krūtinės, kryžiuoti kojas stovint iir kitų aiškių gynybinių gestų;

• pasidėti rankas ant klubų ir kitų dominavimą ar agresyvumą demonstruojančių gestų;

• kišti rankas į kišenes.

Neverbalika kalbą daro spalvingesnę, išraiškingesnę ir padeda klausytojams išlaikyti dėmesį. Tačiau pernelyg daug neverbalikos (intensyvi gestikuliacija, nuola¬tinis vaikščiojimas ir pan.) tampa triukšmu ir ppradeda blaškyti, erzinti klausytojus.

Išlaikyti klausytojų dėmesį ilgą laiką nėra lengva. Be neverbalinių dėmesio atkreipimo priemonių (intonacijos pakeitimo, pauzės ir pan.), galima pasinaudoti ir verbalinėmis priemonėmis. Tai gali būti tiesiog dėmesio paprašymas, pavyzdžiui, „atkreipkite dėmesį.“, „dėmesio“ ir pan., arba netikėtas klausimas auditorijai. Dė¬mesį patraukia ir kalbą pagyvina literatūros pavyzdžiai, patarlės, sparnuotos frazės ir humoro elementai.

Ruošimąsi kalbai galima suskirstyti į keletą nuoseklių etapų:

• kalbos temos ir tikslo nustatymas;

• auditorijos analizė;

• kalbos teksto ruošimas;

• ruošimasis pačiai kalbai.

Prieš pradedat rengti kalbą būtina aiškiai įvardyti:

• koks yra kalbėjimo tikslas;

• koks turėtų būti kalbėjimo rezultatas.

Kitas svarbus žingsnis – išsiaiškinti, kokiai auditorijai bus sakoma kalba, t. y. ką tie žmonės jau žino, koks jų santykis su oratoriumi ar jo kalbos tema, kokie jų interesai, lūkesčiai ir pan. Kalba (kalbos maniera, vartojami žodžiai, pposakiai ir pan.) turi būti pritaikyta konkrečiai auditorijai. Kalba, parengta neatsižvelgiant į audito¬rijos specifiką, iš tikrųjų yra skirta ir suprantama tik pačiam kalbėtojui.

Dar vienas svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti prieš ruošiant kalbą, yra kalbėjimui skirtas laikas, t. y. kiek turi trukti pati kalba. Vidutinis kalbos tempas yra apie 120 žodžių per minutę. Taigi tekstas, užimantis vieną A4 formato lapą, spaus¬dintas 1,5 intervalu, balsiai perskaitomas vidutiniškai per 2,5 minutės.

Kalbos teksto ruošimas

Išsiaiškinus auditorijos specifiką, kalbėjimo tikslus ir laiką, pereinama prie kalbos tteksto rengimo. Pirmas žingsnis rengiant tekstą yra medžiagos rinkimas ir struktūrinimas.

Ruošiant kalbą pirmiausia rekomenduojama sudaryti kompozicinę struktūrą ir atitinkamai susidėlioti turimą medžiagą. Kiekviena kalba turi būti griežtos struk¬tūros, t. y. turi turėti šias struktūrines dalis:

• įvadą;

• medžiagos dėstymą;

• pabaigą.

Tiek įvadui, tiek pabaigai turi būti skiriamas reikiamas dėmesys. Moksliniai tyrimai parodė, kad geriausiai prisimenama tai, kas yra tiek girdėto, tiek skaityto teksto pradžioje ir pabaigoje.

Įvadas turi atlikti dvi funkcijas: sudominti klausytojus, atkreipti jų dėmesį ir trumpai pristatyti temą. Siekiant sudominti klausytojus, galima pradėti kalbą nuo įdomaus pavyzdžio, patarlės, humoristinio posakio, frazės ar retorinio klausimo. Dėstymo dalyje atskleidžiamos numatytos temos. Pabaigoje pateikiamas trumpas apibendrinimas ir, jei to reikalauja numatytas tikslas, klausytojai kviečiami kokiai nors veiklai ir pan. Sėkminga pabaiga palieka klausytojams gerą kalbos įspūdį ir, atvirkščiai, nevykusi pabaiga gali sugadinti visai neblogą kalbą.

Atskleidžiant pasirinktą temą, galimi tokie me¬džiagos dėstymo variantai:

• Laiptinis – klausimai (temos) išdėstomi taip, kad kiekvienos kitos temos (klausimo) medžiaga remiasi prieš tai išdėstyta.

• Koncentrinis – aptariamas objektas nagrinėjamas įvairiais aspektais. Iškeliama pagrindinė idėja ar problema, paskui pereinama prie detalios jos analizės.

• Chronologinis – proceso arba reiškinio aptarimas ar analizė sekant jo raidą ar kaitą laiko atžvilgiu.

• Analoginis – sugretinami įvairūs įvykiai, reiškiniai ar faktai. Paprastai vedama paralelė tarp to, kas jau žinoma klausytojams, ir naujai ppateikiamų dalykų. Tai leidžia geriau suprasti pateikiamą medžiagą, sustiprina emocinį poveikį auditorijai.

• Dedukcinis – nuo apibendrinimų pateikimo pereinama prie konkrečių atvejų nagrinėjimo ir išvadų. Iš pradžių pateikiami teiginiai, paskui jie aiškinami pasitelkiant konkrečius pavyzdžius arba tuos teiginius pagrindžiančius argumentus.

• Indukcinis – nuo faktų pateikimo ir jų analizės einama prie apibendrinimų. Kalba pradedama nuo atskirų įvykių ar faktų, o vėliau daromi apibendrinimai ir išvados.

Kokiu būdu išdėstyti medžiagą, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia pats oratorius, atsižvelgdamas į auditorijos ir medžiagos specifiką.

Tradiciškai tekstas pradedamas rengti nuo preliminaraus plano. Čia numatoma, kokie klausimai ir temos, kokia seka bus analizuojami. Vėliau jie detalizuojami, papil¬domi pagrindinėmis formuluotėmis, pavyzdžiais, statistika ir pan. Tokio detalaus plano sudarymas leidžia išsiaiškinti, kokie klausimai atskleisti nepakankamai arba pernelyg detaliai, ką dar reikėtų papildyti ir ko atsisakyti.

Sudarius galutinį kalbos planą ir surinkus visą reikiamą medžiagą, pareinama prie kalbos teksto rašymo. Tai viena iš pasirengimo formų, kai oratorius parašo visą kalbos tekstą nuo pirmo iki paskutinio žodžio.

Visiškai parengta ir parašyta kalba lengviau įsimenama nei iki galo nepareng¬ta medžiaga. Be to, parašytas visas tekstas padeda kalbėtojui išvengti pasikartojimų, netaisyklingų formuluočių ir kitų klaidų. Tekstą parašius iš anksto, visada galima prie jo sugrįžti, patobulinti, papildyti naujais faktais, citatomis ir pan.

Užrašai

Jei ruošiamasi laisvai sakyti kalbą, parengiami užrašai, kkuriais bus naudojamasi sakant kalbą. Tai gali būti visas kalbos tekstas, konspektas, tezės, planas arba kiti laisvos formos užrašai. Beje, patyręs oratorius ruošdamasis laisvajai kalbai gali parengti vien planą, tezes ar trumpą konspektą.

Repetavimas

Repetuojant būtina atkreipti dėmesį į tai:

• ar laisvai dėstomos mintys;

• kaip stovima;

• ar laisvi ir natūralūs judesiai;

• kaip skamba balsas;

• kokios daromos pauzės;

• ar pabrėžiami svarbiausi žodžiai, frazės, ar balsas nėra monoto¬niškas ir pan.

Repetuojant reikia stengtis įsiminti pačias idėjas, o ne konkrečius žodžius. Kalbą būtina repetuoti nuo pradžios iki pabaigos. Jei kalbos metu numatoma nau¬doti vaizdinę medžiagą, jos reikia nepamiršti ir repetuojant.

2. Pranešimas

2.1. Pranešimų tipai

Pranešėjui reikia dėti labai daug pastangų, kad jo išsakytos mintys pritrauktų klausy¬tojų dėmesį ir išliktų jų atmintyje.

Nustatyta, kad efektyvią komunikaciją sudaro:

• kūno kalba – 55%,

• balso tonas – 38%,

• žodžiai – 7 %.

Rengimasis pranešimui

Bendraudamas su auditorija pranešėjas dažniausiai siekia tam tikrų tikslų, dėl to jam svarbu apibrėžti:

• koks yra pranešimo tikslas;

• koks turėtų būti pranešimo rezultatas;

• kas gali padėti pasiekti tikslą.

Pranešimas gali būti trejopo pobūdžio:

• INFORMACINIS (aiškinamasis, instrukcinis). Laukiamas rezul¬tatas – kad klausytojai suvoktų ir suprastų informaciją.

• AGITACINIS (pardavimai, rinkiminė agitacija). Laukiamas re¬zultatas – pakeisti klausytojų nuomonę ar nuostatą arba bent jau paskatinti pageidautiną jų elgseną.

• PROGINIS – renginio atidarymo, uždarymo, sveikinamoji ar at¬sakomoji kalbos.

Pranešėjas gali siekti ne vieno, bet kelių tikslų iš karto. Be to, vie¬nas pagrindinis tikslas

gali būti susijęs su kitais, šalutiniais. Pavyzdžiui, emociniu poveikiu galima naudotis kaip metodu patraukti auditori¬jos dėmesį, nors pagrindinis tikslas – kad ji išklausytų pranešimą. Įti¬kinimas taip pat yra daugelio pranešimų elementas.

Patartina iš anksto paruošti pranešimui būtiną medžiagą. Tai gali būti:

• pavyzdžiai;

• statistiniai duomenys;

• citatos;

• analogijos;

• vaizduojamoji medžiaga;

• metaforos, palyginimai, visa tai, kas sustiprina poveikį.

Medžiagą sąlygiškai galima padalyti į privalomą (tiesiogiai susiju¬sią su pranešimo tema), ir tokią, kuri gali praversti (pokštai, įdomy¬bės ir pan. dalykai, skirti pranešimui pagyvinti ar laikui „tempti“).

2.2. Pranešimo struktūra

Pranešimas susideda iš trijų dalių:

• ĮŽANGA. JJos metu pranešėjas privalo:

– sukurti auditorijos bendrumo jausmą;

– užvaldyti auditorijos dėmesį;

– pateikti pagrindinę pranešimo problemą arba temą;

– pabrėžti informacijos svarbą.

• DĖSTYMAS. Tai pagrindinė informacija, argumentai, pavyz¬džiai. Kuo daugiau akcentuojamų minčių, tuo sunkiau jas vi¬sas atsiminti. Rekomenduojama tenkintis 2-3 pagrindiniais ak¬centais. Dėstymas turėtų užimti iki 80 % pranešimo laiko.

• IŠVADOS. Apžvelgiama tai, kas buvo išdėstyta, akcentuojamos ir apibendrinamos pagrindinės mintys.

Labai svarbu pranešėjo balsas – jis atspindi jo psichologinę būse¬ną. Susinervinus balsas dreba, nes pačios mintys taip pat „virpa“. Maloniausia klausytis gana žemo, visus tonus išnaudojančio balso. KKalbė¬ti reikia pakankamai garsiai, tačiau nedera pamiršti, kad šaukiant bal¬sas išsikraipo. Priebalsių tarimas lemia kalbos aiškumą, o balsių – to¬nų įvairovę.

Savo elgsena turite pasirodyti esąs subrendusi as¬menybė, pasitikintis savimi žmogus, neturįs slaptų minčių ir neapsimestinai nuoširdus. Tokia elgsena byloja: jjaučiatės laimingas būdamas šioje auditorijoje ir su ja bendraudamas.

3. Auditorija

4.1. Auditorijų tipai, auditorijos socialinė struktūra

Pranešėjui visada reikia adaptuotis, prisitaikyti prie auditorijos kaip vientisos grupės, kadangi pranešimą turi suvokti daug skirtingų žmo¬nių. Svarbu žinoti, ko žmonės iš pranešimo tikisi, kiek jie susipažinę su tema. Taip pat svarbu:

• AUDITORIJOS DYDIS. Bendravimas su mažesne grupele tu¬rėtų būti intymesnis, asmeniškesnis, o su didesne auditorija – formalesnis.

• AUDITORIJOS TIPAS: atsitiktiniai žmonės, privalomas susi¬rinkimas ar savanoriai. Atsitiktinius žmones galima sudominti pranešimo tema arba pateikimo stiliumi. Privalomame susirinkime žmonės dažnai būna priešiškai nusi¬teikę, todėl svarbu parodyti, kad esi vienas iš jų, užmegzti kon¬taktą. Jei žmonės susirinko savo noru, klausimus galima nagri¬nėti giliau, nesigriebiant įmantrių fokusų.

• AUDITORIJOS SOCIALINĖ STRUKTŪRA: amžius, lytis, gy¬venamoji vieta, profesija, išsilavinimas, ekonominė padėtis, re¬liginiai įsitikinimai ir t. tt. Tai turi įtakos auditorijos nuomonėms, nuostatoms, vertybinėms orientacijoms.

4.2. Auditorijos baimė ir jos įveikimas

Kalbėti prieš žmones nėra lengva. JAV atlikti tyrimai ro¬do, jog net mirties baimė nublanksta prieš auditorijos bai¬mę. Žmonės turi tai žinoti ir suprasti, kad jaudintis yra natūralu. Viešojo kalbėjimo vadovėliuose pateikiami tokie skaičiai:

Ko amerikiečiai bijo? Koks procentas?

1. Kalbėti prieš grupę žmonių

2. Aukščio

3. Vabzdžių

4. Finansinių problemų

5. Gilaus vandens

6. Ligos

7. Mirties

8. Skridimo

9. Vienatvės

10. Šunų

11. Važiuoti automobiliu

12. Tamsos 40,6

32,0

22,1

22,0

21,5

18,8

18,7

18,3

13,6

11,6

8,8

7,6

Dažnas žmogus jaudinasi kalbėdamas viešai, vir¬pa scenoje, to jausmo dažniausiai nnemoka paslėpti, o jeigu žmo¬gus nemoka elgtis, formuojasi menkavertiškumas. Išmokę valdyti savo kūną, tiksliau formuosime ir mintį.

Baimės įveikimas:

• tinkamas balsas;

• tinkami žodžiai;

• naudojimasis gestais ir mimika – nežodinio bendravimo priemonė¬mis;

• priminimai, rašytiniai tekstai ir užrašai;

• tinkama patalpa;

• naudingos vaizdinės priemonės.

Tinkama šių elementų kombinacija ir manipuliavimas jais padeda įgyti pasitikėjimo savimi ir padaryti efektyvų poveikį. Jei kiekvieną elementą suprantate ir kuo tinkamiausiai juos išnaudojate, tobulėja jūsų kalbėjimo įgūdžiai. Nuolatinis kartojimas lems nepaliau¬jamą tobulėjimą.

Psichologiškai labai svarbu įsikalti į galvą, kad savimi pasitikite. Taigi prieš susitikimą su viršininku, auditorija ar bendradarbių komanda – pasižiūrėkite į veidrodį, nusišypsoki¬te ir keletą kartų pasakykite kuo garsiau: „Man eisis labai gerai!“

4.3. Klausytojų dėmesio valdymas

Kadangi už bendravimą yra lygiai atsakingi abu: tiek klausytojas, tiek kalbėtojas, pastarasis turėtų pagelbėti klau¬sančiajam suvokti savo šneką. Tai galima padaryti valdant klausytojų dėmesį humoru, pasakojimais, veikla ir judėji¬mu, kartojimu, siejamųjų žodžių, frazių ir sakinių (jungčių) vartojimu ir kt.

Gyvumo ir įdomumo šnekai suteikia sąmojis, anekdo¬tas, aforizmai ir patarlės, tinkami palyginimai. Tik šių prie¬monių neturi būti daug, kitaip klausytojai „praranda skonį“. Reikėtų vengti kalbos figūrų, gestų, intonacijų monotonijos. Netikėta pauzė kartais labiau sutelkia dėmesį nei balso pakėlimas.

Žmonėms patinka stebėti konfliktą, todėl kalbėdamas gali drąsiai kelti prieštaringas mintis ir į jas atsakyti. Pa¬vyzdžiui:

„Jūs man pasakysite, kad ., bet pažiūrėkime, kkaip yra iš tiesų.“

„Jūs galite išgirsti teigiant, jog ., bet pamąstykime, ar tai teisinga.“

„Sakoma, kad .. bet faktai rodo ką kita.“

„Paprastai manoma, kad ., tačiau. .“

„Jūs galite man prieštarauti, sakydami, kad . . Į tai aš jums atsakysiu . .“

Jeigu taip kalbėsi diskusijos metu, atimsi ginklą iš prie¬šininko rankų.

Visi kal¬bančiojo judesiai turi atkreipti klausytojų dėmesį ne į jį pa¬tį, o į kalbos turinį. Pavyzdžiui, galima vieną teiginį gvil¬denti būnant dešinėje auditorijos pusėje ir kalbant tiems, kurie kairėje; pereiti į priešingą pusę, kai apibendrinsi pirmąją temą arba sakysi siejamąjį sakinį, ir antrąjį teiginį aiškinti tiems, kurie dešinėje. Taip kalbančiojo perėjimas į kitą pa¬talpos pusę savotiškai iliustruotų perėjimą prie kitos min¬ties ir iš naujo pažadintų visų klausytojų dėmesį.

Pagrindinė minties pabrėžimo priemonė yra kartojimas, nes tik kartojant žinios iš trumpalaikės atminties pereina į ilgalaikę (kartojimu pagrįsta ir reklama).

Yra jungčių, kurios turėtų lydėti klausytoją per visą kalbą. Jos vartojamos siekiant, kad auditorija nepraleistų to, kas svarbiausia. Pavyzdžiui:

Pradedant kurį nors klausimą:

„Pradėsime nuo ., tada .“

„. istorija gali būti skiriama į dvi dalis: .“

„Yra trys svarbiausios nuomo¬nės šiuo klausimu .“

„Norėčiau pakalbėti apie tris <.> aspektus.“

Jį baigiant:

„Dabar, kai jau žinome <.>, eikime prie .“

„Šie du periodai, vadinami <,..> ir <.>, parodo .“

„Taigi trys ssvarbiausios nuo¬monės yra šios .“

„Aš kalbėjau apie tris <.> aspektus.“

Bendra taisyklė būtų tokia:

• pasakyti, apie ką kalbėsi,

• kalbėti apie tai,

• paaiškinti, apie ką kalbėjai.

Yra jungčių, kurios parodo tam tikros minties reikš¬mę. Kalbėtojas juk žino, kuri mintis yra svarbiausia, sunkiausiai suprantama ar įsidėmėtina. Tai ir reikia pasakyti savo klausytojams. Pavyzdžiui:

„Dabar aš pereinu prie svarbiausio dalyko. .“; „Pakartosiu, nes tai labai svarbu.“

Papasakojus atsitikimą ar kitaip iliustravus teiginį, reikia parodyti klausytojams, kad:

a) vėl grįžti prie savo teiginio:

„Kaip paaiškėjo iš .“; „Kaip jau minėjau .“.

b) apibendrini:

„Tokiu būdu .“; „Žodžiu, .“.

c) pripažįsti auditorijos autoritetą:

„Kaip žinote, .“; „Kaip įprasta, .“.

Reikia neužmiršti pasakyti klausytojams, ką darai su medžiaga:

a) lygini:

„Kuo .. tuo .“; „Labiau negu .“.

b) išskiri, apriboji:

„Tiktai .“; „Išskyrus tai, .“.

c) papildai:

„Maža to, .“; „Šalia to .“; „Beje, .“.

d) supriešini:

„Antra vertus, .“; „Kita vertus, .“.

Kartais reikia parodyti klausytojams, kaip vertini tai, apie ką kalbi:

a) abejoji:

„Galbūt .“; „Turbūt .“; „Ko gero .“.

b) esi įsitikinęs:

„. neabejotinai .“; „Savaime suprantama.“;, „Aišku.“.

c) vertini emocingai:

„Kad ir keista .“; „Deja, .“.

Taigi geras kalbėtojas turi sugebėti išlaikyti klausytojų dėmesį visos kalbos metu.

4.4. Neverbalika

Žmogus pradeda bendrauti su kitu žmogumi anksčiau, negu ištaria pirmąjį žodį. Pirmiausia veikia žvilgsnis, veido išraiška, poza, gestas, atstumas. Iš šių neverbalinių signalų

mes nujaučiame, ką ir kodėl pašnekovas pasakys. Kai kurie psichologai teigia, kad neverbalinėmis išraiškos priemonėmis perduodama iki 55% informacijos, balso tonu, intonacija – iki 38%, o žodžiais – tik 7% informacijos.

Tai, ką klausytojas suvokia kalbos metu, galėtume pa¬vaizduoti tokiomis proporcijomis:

Ypač iš veido atsispindi viskas: ir tai, kas kalbama, ir tai, ko žodžiais išreikšti neįmanoma. Sakoma, kad mimika yra ne sutartas ženklas, bet gamtos kalba, nes visi žmonės vartoja tuos pačius raumenis baimei, neapykantai, nuostabai, skausmui ir kitoms pagrindinėms emocijoms rreikšti.

Mūsų neverbaliniai signalai gali būti sąmoningi ir ne¬sąmoningi, tačiau – jie visada ką nors reiškia,yra susiję su atitinkama situacija, jais tikima, retai pasireiškia vieni (be kalbos), jie veikia mūsų santykius.

Mimika (gr. mimikos – mėgdžiojamasis) – veido rau¬menų judesiai, išreiškiantys jausmus, nuotaikas. Pantomi¬mika (gr. pantomimos – viską mėgdžiojantis) – ne tik vei¬do, bet ir viso kūno (rankų, kojų, liemens) išraiškų kalba. Mimika ir pantomimika, tinkamai panaudotos, gali būti la¬bai įtaigios.

Mokslininkai, tiriantys išraiškingus judesius ir jų paskir¬tį, skiria šias mimikos ir ppantomimikos funkcijas:

1) perteikia tą pačią reikšmę kaip ir kalba;

2) sustiprina kalbos reikšmę;

3) prieštarauja kalbos turiniui;

4) akcentuoja kalbos dalį;

5) užpildo pauzes ir rodo kalbančiojo ketinimą toliau šnekėti;

6) palaiko partnerių bendravimą;

7) pakeičia kurį kors žodį ar frazę;

8) pavėluotai dubliuoja kalbos turinį.

Pasirodo, jog išraiškingiausiai emocinius išgyvenimus perteikia apatinė veido dalis, antakiai bbei kakta. Akių mi¬miką vertinti sunkiausia, nes reikšmė, kurią teikiame akių išraiškai, iš tikrųjų tenka žvilgsniui, jo krypčiai, galvos pa¬dėčiai ir t.t. Gestas, judesys tiksliausiai išreiškia emocinę būseną, nes gestus sąmonė kontroliuoja mažiau negu mi¬mikos mikrojudesius. Eksperimentų rezultatai įrodė, jog žmonės dažniausiai pirma reaguoja į gestą, o ne į žodį.

Iš neverbalinės komunikacijos ir balso sprendžiama:

• apie asmens patrauklumą;

• apie tai, kiek jis yra valdingas;

• kaip reaguoja.

Būkite pasirengę pateikti pradedančiam kalbėtojui šiuos patarimus:

• Galvą laikyk laisvai ir natūraliai pakreiptą į auditori¬ją, kad jie galėtų skaityti iš tavo veido (ne iš profilio!). Ne¬kelk išdidžiai galvos, taip pat nenuleisk gėdingai akių, nes žmonėms neįdomus nei tavo smakras, nei viršugalvis.

• Mintys ir jausmai patys formuoja mostus, išreiškian¬čius žmogaus individualybę. Jie turėtų būti natūralūs ir paprasti, atitikti kalbos ritmą, nuotaiką iir mintį.

• Gestai turi paaiškinti arba sustiprinti mintį, bet neatit¬raukti klausytojų dėmesio:

– nereikia be tikslo vaikščioti po auditoriją;

– linguoti į šalis, pasistiebti, judinti kėdę;

– nuolat gestikuliuoti;

– kišti rankas į kišenes ar į užantį, remtis į šonus;

– laikyti rankose kurį nors daiktą, su juo žaisti ir pan.

• Suakmenėjęs veidas sumažina žodžių reikšmę, nes at¬rodo, kad kalbantysis pats netiki tuo, ką sako. Tačiau gri¬masų reikia vengti, nes atrodysi juokingas ir nepagarbus.

• Jeigu „kalba“ skruostai, „prispausk“ juos įsivaizduo¬jamu trikampiu:

• Pats iškalbingiausias yra žvilgsnis:

– dar nepradėjęs kalbėti, užmegzk žvilgsniu kontaktą su auditorija, tt. y. ramiai ir maloniai pažvelk į klau¬sytojus, taip susipažinsi ir apsiprasi;

– žvelk į publiką – paeiliui į visus, tačiau „neaplėk“ jų nervingu greitumu, žvalgykis pamažu, žiūrėdamas maloniai, bet kartu tvirtai ir įtikinamai;

– tavo akys turėtų sakyti klausytojams, kad tau malo¬nu jiems kalbėti, kad tu tvirtai tiki tuo, ką sakai, ir nori, kad auditorija taip pat patikėtų;

– į auditoriją derėtų žvelgti 80 – 90 % viso savo kalbėji¬mo laiko.

• Tvarkingi, tinkami drabužiai rodo pagarbą sau ir klau¬sytojams. Liaudies išmintis sako: „Sutinka pagal drabužį.“.