Berniukų ir mergaičių vystymosi skirtumai

TURINYS

ĮVADAS——————————————————————-3

VAIKO PSICHINIS VYSTYMASIS———————————-4

VAIKO ASMENYBĖS UŽUOMAZGOS—————————-5

VAIKO VYSTYMASIS————————————————-6

IŠVADOS——————————————————————9

LITERATŪRA———————————————————–10

ĮVADAS

Mano referato tema yra berniukų ir mergaičių vystymosi skirtumai. Mes visi žinome, kad berniukai skiriasi nuo mergaičių ne vien išvaizda, bet ir charakteriu. Mergaitės būna meilesnės ir trapesnės, o berniukai dažniausiai būna šiurkštūs ir nemandagūs.

Taigi šiame referate bandysiu išsiaiškinti berniukų ir mergaičių skirtumus. Kodėl jie tokie neklusnūs būna ir tokie šiurkštūs. Taip pat ir mergaičių vystymosi skirtumus.

VAIKO PSICHINIS VYSTYMASIS

Naujagimių refleksinių judesių mechanizmai yra įgimti, todėl ir patys judesiai atliekami automatiškai. Refleksai padeda organizmui apsiginti nuo sstaigių dirginimų, su kuriais sąmoningai susidoroti būtų sunku. Refleksai yra skirstomi į pozityvius ir negatyvius. Pozityvieji, padedantys organizmui tenkinti gyvybinę energiją palaikančius poreikius, – tai čiaudėjimas, kosėjimas, pirmieji čiulpimo judesiai. Akies lęšiuko reagavimas į stiprią šviesą, mirkčiojimas, rankos ir kojos atitraukimas nuo skausmingo dirginimo yra negatyvaus pobūdžio refleksai.

Gerai žinomas griebimo refleksas, kurį galima konstatuoti nepraėjus nė valandai po gimimo. Laikant naujagimį statmeną ir jo delnukus palietus pirštais ar lazdele, jis taip tvirtai suspaudžia daiktą, kad pusę minutės galėtų laikytis ant ssavo rankų, kybodamas ore. Arba Babinskio refleksas: braukiant pirštu ar kokiu daiktu per naujagimio kojytės apačią (padą), pirštai išsiskečia ir išsiriečia aukštyn. Sveiki suaugusieji Babinskio reflekso neturi. Taip pat žinomas žingsniavimo refleksas: laikant kūdikį taip, kad jo pėdos liestų žemę, jjis pradeda atlikti judesius, panašius į ėjimą. Visi anksčiau išvardyti refleksai yra įgimti.

Daug judesių ir veiksmų kūdikis mokosi iš suaugusiųjų, juos mėgdžiodamas. Mėgdžiojimas – suvokiamo modelio pakartojimas. Jau 2,5 mėnesių kūdikis stengiasi atlikti į kalbos garsų tarimą panašius judesius. Žaisti jis pradeda jau trečią mėnesį. Pirmieji kūdikio žaidimai – kojų ir rankų judesiai, šypsniai bei garsų tarimas.

Gerai išlavėjęs jo skonio jutimas: kūdikis skirtingai reaguoja į saldžias, sūrias ir karčias medžiagas. Įdomu tai, kad pirmenybę teikia saldžiam skoniui. Uoslė stipriai reaguoja į kaip kuriuos kvapus (amoniako, anyžiaus). Anksti pradeda skirti garsų niuansus. Ypač gyvai reaguoja į žmonių balsus. Lytėjimu junta išorinius dirginimus ir orientuojasi artimiausioje erdvėje. Jautriausios kūdikio kūno paviršiaus dalys – lūpos, liežuvis, rankų pirštų galai.

Anksti kūdikis pradeda suvokti aplinką iir regėjimu. Po 2 savaičių jis ima fiksuoti vieną tašką, po 3 savaičių akys nukrypsta į šviesos šaltinį, jos spinduliai patenka į geltonąją dėmę. 8 savaitę vaiko akys ieško pradingusios šviesos šaltinio, krypsta į jo ir garso pusę ir pan.

Kūdikis negreitai pradeda suvokti savo kūno vaizdą. Suvokiami ir daiktai, kurie juda kartu su rankomis. Rankų, kaip pažinimo įrankio, funkcijas paremia lytėjimas burna ir regėjimas.

Psichologai pripažįsta, kad kūdikystėje visus jutimo organus galima gerai lavinti. Taigi labai svarbu nepraleisti to palankiausio jutimo ssistemų lavinimo laiko pirmaisiais gyvenimo metais, nes jos yra žinių, įgūdžių ir mokėjimo pagrindas.

Naujagimio psichika dar neišskiria ”aš” ir aplinkos. Naujagimis yra susijęs su pačiais objektais. Todėl gyvenimo pradžioje jo psichinė būsena tik pradeda diferencijuotis lavėjant jutimams, plečiantis kontaktams su kintamu išoriniu pasauliu.

Kūdikiui bendraujant su aplinka pirmąją savaitę po gimimo, pasireiškia įgimtos afektinės būsenos,paprastai negatyvios, kurias sukelia temperatūros svyravimai, skausmas, fiziologiniai poreikiai.

1 – 2 mėnesį atsiranda teigiamų pojūčių, bendraujant su suaugusiais, nors tebevyrauja neigiamos emocijos, ir tik nuo 2-ojo mėnesio pabaigos vaiko išgyvenimams jau būdingesnės teigiamos emocinės būsenos – ramumas, pasitenkinimas. Afektų ir nuotaikų svyravimus kūdikis gerai išreiškia mimika, poza, balso intonacija, verksmu.

Pirmaisiais metais tarp jo ir suaugusiųjų gali susiklostyti įvairūs bendravimo būdai, ateityje įgyjantys pastovesnes, stereotipines formas, kurias vėliau sunku pakeisti.

Intelektinis vystymasis pasireiškia daiktų vaizdo transformacija. Per pirmuosius gyvenimo metus kūdikio suvokiamasis pasaulis pasikeičia keturiais aspektais: objekto, erdvės, laiko ir priežastingumo.

Radikalus mąstymo pasikeitimas, įvykstantis apie 18-tą mėnesį, t.y. per metus antrus gyvenimo metus, yra tai, kad vaikas dabar jau gali naudoti simbolius: įvaizdžius, žodžius ar veiksmus, kurie atstoja kažką kitą. Dviejų metų vaikas pradeda kurti naują – žodžių ir vaizdinių – pasaulį.

VAIKO ASMENYBĖS UŽUOMAZGOS

Ateina laikas kai vaikas pradeda suvokti pats save, savo egzistavimą. Tai savimonės – būtino asmenybės komponento –– pradžia. Savimonė ne iš karto atsiranda, ji formuojasi per ilgesnį laiką. Šilumos, šalčio, skausmo, sotumo, komforto pojūčiai pasiekia jo sąmonę labai neryškiai, jie kyla tarytum iš sutemų ir pasireiškia atitinkamomis būsenomis, kurios būtinai susijusios su nediferencijuotomis emocijomis. Tai kūdikio savijautos faktas. Vėliau, judindamas rankas, liesdamas savo kūną, patiria specialesnių lytėjimo pojūčių; atliekamus judesius kontroliuoja, pavykusius, padedančius pasiekti tikslą judesius kartoja. Žaisdamas savo rankomis, judindamas jas, kūdikis gauna judėjimo pojūčių. Taigi lytėjimu ir judėjimo pojūčiais vaikas pirmiausiai ir pajunta savo kūną, ima skirti, kas priklauso jam ir ne jam, savo kūnas skiriamas nuo kitų aplinkos daiktų.

3 mėn. kūdikis ima skirti artimuosius, pažįstamus ir nepažįstamus suaugusius, nors į visus juos, kaip ir anksčiau, reaguoja teigiamai. Jis jau ima skirti, kad vienus veiksmus “galima“ atlikti, kitų “negalima“, vengia nemalonios suaugusiųjų reakcijos. Keičiasi vaiko savęs suvokimas: mato savo santykių sėkmę, tuo džiaugiasi, o kai suaugusieji atmeta jo iniciatyvą, išgyvena skriaudą.

Kad vaiko savęs suvokimas pirmuosius 6 mėnesius formuojasi bendraujant su suaugusiu, išgyvenant su juo bendras situacijas, o antrą pusmetį svarbesni pasidaro daiktiniai veiksmai, bendravimas pasireiškia įvairia veikla. Vaiko savęs suvokimą pabrėžia tai, kad jis skiria svetimą žmogų, tą suvokimą parodo garsai, džiugi veido išraiška, kad vaikui pavyksta atsistoti be svetimų pagalbos.

Prie vaiko savęs suvokimo iir jo savęs vaizdo formavimosi prisideda tikslesnis savo kūno, savo kūno vaizdo suvokimas. Motina ir kiti jį globojantys asmenys prašo parodyti savo nosytę, ausytes, pirštukus ir t.t. vaikai suvokia savo atvaizdą 3 skirtingomis situacijomis: veidrodyje, fotografijoje ir kino juostoje.

Vaiko savimonės užuomazgos rodo pirmieji savistaba pasisakymai, iš kurių matyti, kad jis suvokia savo vidinį pasaulį, mėgina jį aprašyti, nors tikslių žodžių dar neturi.

Elgesio taisykles jie geriau supranta ir praktiškai įsisavina, kai jų vykdymą patikrina pripažintas autoritetas ir konkretų elgesį sankcionuoja arba kritiškai įvertina. Vaikų darželyje elgesio taisyklių laikymąsi kontroliuoja patys vaikai, nuolat kreipdamiesi į auklėtoją. Dažnai jie skundžiasi auklėtojai. Skųsdamiesi vaikai įsitikina, kaip galima ir kaip negalima elgtis, kokios yra leistinumo ribos. Tuo jie tarytum įsitvirtina elgesio taisykles.

Kartais susidarius situacijai, kad dėl savo poelgių gali susilaukti nemalonumų, vaikas mėgina juokavimu išvengti barimo ir bausmės. 5 metų vaikas juokavimais kartais stengiasi užmaskuoti savo silpnumą, nesugebėjimą ir kitus trūkumus, kuriuos jis mato, lygindamas save su suaugusiais.

VAIKO VYSTIMASIS

Vidinėje psichologinėje plotmėje kaip ikimokyklinuko vystymosi uždaviniai apibrėžiami:

1. Lyties tapatumo supratimas,

2. Savigarbos savybės ugdymas,

3. Susijęs su sąžinės, moralės sampratos pradžia. Socialinėje plotmėje juo įvardijamas,

4. Grupinio žaidimo atsiradimas,

Aptariamuoju laikotarpiu vaikas išgyvena iniciatyvos/kaltės psichosocialinę krizę.

SOMATINIS VYSTIMASIS. Šio laikotarpio fizinio vystymosi vektorius daugiau nukreiptas į smulkiąją motoriką, tikslingą manipuliaciją

rankomis. Tarptautinė psichologijos enciklopedija nurodo, kad 4 – 5 m. vaiko regos ir rankos koordinacija ir smulkioji motorika pasiekia tokį lygį, kad vaikas gali įsipilti sulčių, susmulkinti maistą peiliu ir šakute, užsisegti sagas, parašyti didžiąsias raides ir kelis skaičius, o kai kurie – net savo vardą. 4 m. amžiuje

itin sparčiai mielinizuojasi galvos smegenų žievės sritys, atsakingos už regos ir rankų koordinaciją, o toliau iki vėlyvosios vaikystės bręsta zonos, atsakingos už dėmesio sukaupimą. Ikimokykliniais metais greičiau lavėjanti mergaičių smulkioji motorika lemia jjų aukštesnį pieštuko ir popieriaus veiklos lygį. Stambiosios motorikos srityje 4 – 6 m. vaikas daug ir koordinuotai juda.

Vaiko pojūčiai, kaip ir judesiai, lavėja aktyvios praktikos metu įgimtų pradmenų pagrindu. Williams duomenimis , 5 – 7 m. amžiuje sparčiau negu vėliau iki 12 m. vystosi regėjimo aštrumas, vaikas sugeba įžvelgti vis smulkesnes detales. 6 metų vaikas gali sėkmingai sekti akimis judantį objektą, tik nevisuomet suspėja laiku nukreipti kūną jam pasiekti. Judančių daiktų suvokimas – labai svarbi savybė judrių žaidimų mmetu – tobulėja nuo 5 iki 12 metų. Palaipsniui nuo 4 iki 12 metų lavėja sugebėjimas išskirti figūrą fone. Iki 10 metų lavėja sugebėjimas atpažinti formą. Tačiau jaunesniems kaip 6 m. vaikams fiziologiškai sunku lėtai ir valingai akimis sekti sekti žžodžių eilutes. Skaitymas labiau nei rašymas priklauso nuo nervų sistemos brendimo, todėl patariama formalųjį skaitymą atidėti iki 6 – 7 metų.

Klausos aštrumas arba tikslumas, leidžiantis vaikui atskirti šaižų-švelnų, aukštą-žemą ir pan.garsus, išsivysto jau kūdikiams ir mažai tekinta ikimokykliniais metais. Naujai medžiagai išmokti svarbi girdimoji atmintis itin gerai vystosi 5 – 8 metų laikotarpiu ir kiek lėčiau iki 12 metų. Per visą minėtą tarpsnį vaikui lavėja sugebėjimas suderinti dviejų modalumų – vizualinę ir girdimąją – informacijas, kurios svarbios kaip skaitymo komponentai.

Vaikystės metu nervų sistema greitai auga iki 6 metų. 5 – 6 m. vaiko galvos smegenys sudaro 90 proc. suaugusiojo smegenų svorio, bet vėliau šis procesas staiga sulėtėja.

PAŽINTINIS VYSTYMASIS. Mažas vaikas nesugeba atlikti tikrųjų mastymo operacijų, kurios reikalauja įįvairapusiško požiūrio į daiktus. Vaikas nesupranta transformacijų. Vaikui sunku suvokti grįžtamąjį veiksmą, t.y mintyse “apversti“ operaciją, pasekti judėjimą atgal.

Vaiko pažintinė raida progresuoja, kiekvienas sugebėjimas vystosi jam vienam būdingu tempu ir dėsniais. Centrinės konceptualios struktūros samprata apima visas savokas, kurias vaikas vartoja konkrečios pažintinės veiklos srities rėmuose.

Lygiagrečiai su šia nuomone buvo iškelta protinių modulių teorija – reiškia griežtai specifinius protinius sugebėjimus, atsakingus už sąveiką su tam tikra išorinio pasaulio sfera. Tokių sugebėjimų pavyzdžiai galėtų būti veidų atpažinimas, muzikos ssuvokimas. Kiekvieno sugebėjimo struktūra yra unikali, genetiškai nulemta,vystosi ir veikia savaime, pažadinta tam tikrų aplinkos signalų. Manoma, kad vieni ar kiti vaiko sugebėjimai sąveikauja netiesiogiai, o per centrinį procesorių, jungiantį informaciją iš skirtingų modulių. Vaikai suvokia muzikąfigūraliuju metodu, t.y visų pirma atkreipdami dėmesį į bendruosius melodijos požymius: garsesnė ji ar tyulesnė, greitesnė ar lėtesnė, ar tam tikros grupės garsai atrodo priklausantys vienas nuo kito, ar yra atsiję.

4 – m. amžiuje skiriama antroji ikioperacinio intelekto stadija, būtent, inntuityviosios minties pakopa. Tuo metu vaikas susikuria “proto teorijas“, savitą pasaulio vaizdą.nuo 3 metų vaikai pradeda suvokti gyvų ir negyvų būtybių judėjimą. Taip pat maždaug nuo 3 m. vaikai pradeda kurti savo teorijas apie žmogaus protą. Vaikas piešia tai, ką konkrečiai žino apie objektą. Tai auksinis vaiko piešinių amžius. Egocentriškas pasaulio suvokimas lemia piešinių dinamiškumą, išraiškingumą, subjektyvumą.

4 – 6 m. amžiuje šalia egocentriškos logikos įžvelgė ir pirmąsias komunikuojamojo, dedukcinio mąstymo apraiškų. Jam būdinga įrodymų, priežasčių ryšių svarba, analoginių ir vizualinių schemų įtaka.

Nuo 5 – 7 metų vaikai bendrauja veiklos arba neabstraktaus mąstymo plotmėje. Tuo metu prasideda puirmoji vaikų ginčų stadija arba nuomonių supriešinimas, kai vaikas tik pateikia savo nuomonę ir nesistengia jos logiškai pagrįsti.

PSICHOSOCIALINIS VYSTYMASIS. Šio amžiaus tarpsnio metu vaikas aaiškiai suvokia save kaip berniuką ar mergaitę. Lytinės priklausomybės suvokimas yra pirmasis ir svarbiausias lytinės brandos elementas. Vaikas sujungia 4 lyties tapatumo komponentus:

1. Teisingai pavadina, atskiria berniuką nuo mergaitės;

2. Suvokia lyties tęstinumą (vyras, moteris);

3. Supranta, kad lytis yra nuolatinė ir pastovi žmogaus ypatybė;

4. Pažįsta pirminius lytinius požymius.

A.Vingras, A.Vingrienė pateikia tokias amerikiečių mokslininkų siūlomas vaiko domėjimosi dalykais stadijas: 3 – 4 metų vaikai domisi savo ir kitų vaikų atsiradimu. Tuo metu vaikai žaidžia lytinius demonstravimo žaidimus – gali apsinuoginti vienas kito akivaizdoje, domisi kitais nuogais žmonėmis.

Kitas vystymosi uždavinys vėlyvuoju ikimokykliniu periodu – dorovės arba moralės, kaip elgesio taisyklių visumos, ugdymas. Jis atsiranda kaip būtina socializacijos sąlyga ir pasėkmė. Aplinkiniai nubrėžia taisykles, kurių vaikas turi laikytis kitų žmonių atvžilgiu.

Ikimokyklinio amžiaus vaikams būdinga heteronominė moralė, kylanti iš autoritariško, nelygaus bendravimo su suaugusiuoju. Taip atsiranda supratimas, kad elgesio taisyklės yra absoliučios ir nekintančios. Jas valdo veiksmo pasekmės ir savaiminio teisingumo principas.

Damon nuomone, 4 metų amžius žymi ribą, ties kuria baigiasi vien tik asmeniškais norais grindžiamas teisingumas. 4 – 5 metų vaikai gėrybes dalinasi, remdamiesi akivaizdžiomis išorinėmis savybėmis. 5 – 7 metų amžiuje garbingas, sąžiningas pasidalijimas suprantamas kaip griežta lygiava. Taip užkertamas kelias konfliktams, skundams ir peštynėms.

Dar vienas 4 – 66 metų amžiaus vaiko vystymosi uždavinys yra savigarbos pradžia. Savigarba yra būtinas savęs aš-vaizdo komponentas. Kaip teigia B. ir P. Nevman, savigarbai atsirasti yra svarbūs du pagrindiniai šaltiniai:

1. Pasiekimų atitikimo lūkesčiams;

2. Aplinkinių žmonių meilė, parama, įvertinimas.

Vėlyvajame ikimokykliniame amžiuje pasikeičia vaikų žaidimo struktūra. Iki tol vyravęs simbolinis žaidimas neturi griežtų taisyklių, jas nustato ir gali pakeisti pagrindinis veikėjas.

Pastaruoju metu psichologai atkreipia dėmesį į aukos pozicijoje esančius vaikus. Autoriai pažymi, kad tokie vaikai išgyvena pykčio priepuolius, silpnai sutelkia dėmesį, jų elgesys nesavarankiškas, priklausomas nuo kitų. Dažnai tokie vaikai tampa erzinimo, bauginimo aukomis. Priešingoje pozicijoje esantys populiarūs vaikai dažnai esti fiziškai patrauklūs, sugeba pradėti ir išlaikyti pozityvius santykius, susitarti, rasti kompromisą. Sugebėjimas sėkmingai įsiterpti į bendraamžių grupę priklauso nuo socialinės ir emocinės kompetencijos. Ji pasiūlė tokią schemą jai apibūdinti;

1. Savo emocinės būsenos supratimas.

2. Sugebėjimas atpažinti kitų žmonių emocines būsenas.

3. Sugebėti žodžiais išreikšti emocijas.

4. Sugebėjimas įsitraukti į simpatija, empatija pagrįstus tarpusavio santykius.

5. Supratimas apie skirtumą tarp vidinės emocinės būsenos ir jos išraiškos, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali būti slepiama, sulaikoma.

6. Sugebėjimas valdyti stiprias neigiamas emocijas.

7. Supratimas, kad emocijos yra labai svarbi bendravimo dalis.

8. Pasitenkinimas savo emociniu gyvenimu.

Dauguma jų gali būti išugdomi ikimokykliniame amžiuje. Tokie vaikai labiau mėgiami auklėtojų ir bendraamžių, apibūdinami

kaip lengvai bendraujantys.

IŠVADOS

Berniukai ir mergaitės yra ne vien skirtingi savo išvaizda, bet ir vidumi. Jau kai berniukas gimsta jis iš karto jau turi savo elgesio normas, tai yra paveldima genais. Juk berniukai užaugę bus tėčiais, o tėčiai visą laiką turi būt šeimos galva ir savaime būna griežtesni. O mergaitės būna meilios ir švelnios, nes joms per genus perduodama , kad jos užaugę bus mamos ir jos būna dažniausiai atlaidžios.

LITERATŪRA

1. Gučas A., Vaiko ir paauglio psichologija.- Kaunas, 2000.

2. Pikūnas JJ., Palujanskienė A., Asmenybės vystymasis.- Kaunas, 2000.

3. VPU, Vystymosi psichologija vaikystė.- Vilnius, 2004.