Daikto samprata Dž.Berklio“Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus”

Daikto samprata Dž.Berklio

“Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus”

Bakalauro darbas

Vilnius

TURINYS

|ĮVADAS | |2 |

|I SKYRIUS. DAIKTAS KAIP IDĖJA | |8 |

|II SKYRIUS. DAIKTAS KAIP DVASIA | |17 |

|III SKYRIUS. DAIKTŲ PAŽINIMAS | |25 |

|IŠVADOS | |34 |

|LITERATŪROS SĄRAŠAS | |39 |

<.> vieni ir tie patys principai, iš pirmo

žvilgsnio vedantys į skepticizmą, jei

tik jie privedami iki reikiamo taško,

atveda žmogų atgal prie sveiko proto

(Dž. Berklis, “Trys Hylo ir Filono dialogai”)

Įvadas

Matematinės – eksperimentinės gamtotyros atsiradimas sukėlė nemažą

sumaištį žmonių protuose. Jos tyrimų rezultatai neretai būdavo tiesiog

priešingi kasdieniam patyrimui, paremtam pojūčių duomenimis. Pavyzdžiui,

geocentrinės sistemos pakeitimas heliocentrine atrodė akivaizdus

nesusipratimas: kaip galima teigti, kad Žemė sukasi aplink Saulę, jei mūsų

pojūčiai kuo akivaizdžiausiai parodo, kad yra visiškai atvirkščiai. Žemę po

savo kojomis mes suvokiame kaip neabejotinai stabilią, o štai Saulę

kiekvieną rytą stebime patekančią, po to keliaujančią dangaus skliautu ir

vakare nusileidžiančią. Mūsų pojūčiai mums rodo, kad Žemė yra plokščia, o

štai gamtotyrininkai tvirtina, kad ji yra apvali. Išradus mikroskopą bei

teleskopą pasidarė įmanoma stebėti tai, kko plika akimi nesimato. Įprasti

daiktai, pažiūrėjus pro juos, pasirodydavo beesą visiškai kitokie. 1641 m.

R.Dekartas savo “Metafiziniuose apmąstymuose” rašė: “<.> aš turiu dvi

visiškai skirtingas Saulės idėjas. Viena iš jų kilusi iš pojūčių <.>. Dėl

šios pirmosios idėjos Saulė atrodo labai maža. Antroji iidėja yra paimta iš

astronomijos įrodymų <.>. Dėl antrosios idėjos Saulė man atrodo didesnė

už pačią Žemę.” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 183 psl.). Todėl ir

turėjo kilti klausimas: kas yra tiesa – tai, ką mums teikia pojūčiai ar

tai, ką liudija naujausi mokslo tyrimai, paremti matematiniais

apskaičiavimais ir eksperimentu. Tiesa juk turi būti tik viena: “Žinoma,

šios dvi idėjos, kuriomis suvokiu Saulę, negali būti panašios į vieną ir tą

pačią Saulę. Nuovoka mane įtikina, kad idėja, susidaryta pagal išorinį

Saulės vaizdą, mažiausiai panaši į Saulę” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”,

183 psl.). Imta nepasitikėti pojūčiais, teigiant, kad jie “patys savaime

silpni ir klystantys” (Ō.Įżźīķ, “Ńī÷čķåķč˙” II t., 23 psl.), ir kad

“neteisinga tvirtinti, kad žmogaus pojūčiai yra daiktų matas” (Ō.Įżźīķ,

“Ńī÷čķåķč˙” II t., 19 psl.). Žmogaus pojūčiai, anot F.Bekono, priklauso

prie vadinamųjų “stabų”, klaidinančių žmogaus protą iir trukdančių teisingai

pažinti pasaulį.

Tokioje situacijoje puikiai prigijo kartu su kitais Antikos mokymais

(neoplatonizmu, pitagorizmu, epikūrizmu, stoicizmu) atgimęs skepticizmas.

Vėl pradėta abejoti pojūčių duomenimis, galimybe pažinti pasaulį ir

apskritai tiesą. XVI – XVII a. skepticizmas taip išpopuliarejo ir įgavo

tokią jėgą, kad “nei viena nauja žinijos koncepcija (filosofinė, teologinė,

juridinė) negalėjo paprasčiausiai ignoruoti skeptikų iškeliamos

argumentacijos” (Ė.Ģ.Źīńąšåāą, “Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī

āšåģåķč“, 122 psl.). Dar daugiau – “Bet kuri fizinio pasaulio koncepcija,

pretenduojanti tapti bent kiek reikšmingesne alternatyva vyraujančiam

peripatetizmui (scholastiniam aristotelizmui – J.N.), turėdavo pereiti per

skepticizmo žaizdrą” (Ė.Ģ.Źīńąšåāą, ““Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī

āšåģåķč“, 122 psl.).

Totali abejonė buvo ir R.Dekarto filosofijos išeities taškas: “Visa, ką

lig šiol laikiau esant tikra ir pagrista, buvau gavęs iš pojūčių arba per

juos, tačiau pojūčių apgaulingumu man teko įsitikinti ne kartą, o

apdairumas reikalauja niekada nepasitikėti tuo, kas jau sykį tave apgavo”

(R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 165 psl.). R.Dekartas randa vieną tikrą

ir neabejotiną dalyką: “Tačiau, nors abejojame viskuo, negalime abejoti

tuo, kad esame, ir kad teiginys “Aš esu” – teisingas” (R.Dekartas,

“Rinktiniai raštai”, 169 psl.). Taigi, individuali sąmonė yra tikras

dalykas. Tačiau kaip yra su tos sąmonės turiniu – idėjomis: ar jos irgi

visos teisingos, t.y. atitinkančios realiai už sąmonės egzistuojančius

daiktus, ar yra tik proto fikcijos? R.Dekarto nuomone, mes negalime manyti,

kad esame vieni pasaulyje, nes suprantame, kad patys nesame savo idėjų

priežastimis. Todėl “be manęs jame (pasaulyje – J.N.) yra dar kažkoks

daiktas – tos idėjos priežastis” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 186

psl.), o tai yra Dievas. Kūniškų daiktų egzistavimo garantas R.Dekartui –

tai, kad Dievas nėra apgavikas, nes būti apgaviku reikštų būti netobulu.

Todėl R.Dekartas rašo: “Kadangi Dievas nėra apgavikas, tai darosi aišku,

kad idėjų jis nesiunčia pats arba per kokį nors kitą tvarinį, kuriame jų

tikrovė yra ne formaliai, bet tiktai eminentiškai. Juk Dievas man nedavė

jokio sugebėjimo tai pažinti, bet, priešingai, mane sukūrė linkusį tikėti,

kad idėjos kyla iš kūniškų daiktų, todėl nematau, kaip būtų galima

pateisinti Dievo apgaulę, jei iš tiesų šios idėjos atsirastų dėl kitų

priežasčių arba jas gamintų kiti, nekūniški daiktai. Vadinasi, reikia

padaryti išvadą, kad yra kūniški, egzistuoją daiktai” (R.Dekartas,

“Rinktiniai raštai”, 217 psl.). Tačiau pats R.Dekartas pripažįsta, kad vis

dėlto, spręsdami apie daiktus, mes dažnai klystame, “kadangi žmogus –

baigtinės prigimties, todėl ir žinojimą tegali turėti ribotą” (R.Dekartas,

“Rinktiniai raštai”, 221 psl.). Bet vis dėlto mūsų pojūčiai bent dalį

tiesos apie daiktus pateikia: “Ir nors, priėjęs prie ugnies, juntu šilumą,

o priėjęs dar arčiau, netgi skausmą, nerandu jokio pagrindo, kuris mane

įtikintų, kad ugnyje esama kažko panašaus į šilumą ar skausmą. Tačiau aš

turiu pagrindo tikėti, kad joje kažkas yra, nesvarbu, kas tai būtų, kas

gali sukelti manyje šilumos ir skausmo pojūčius” (R.Dekartas, “Rinktiniai

raštai”, 220 psl.).

Taigi R.Dekartas, griežtai kalbant, neįveikia to skepticizmo, nuo kurio

jis pradeda: kas iš to, jei mes sužinome, kad kai kas, ką mes manome apie

daiktus, yra tiesa, jei mes nežinome, kur konkrečiai mes manome teisingai,

o kur klystame.

Todėl kitas mąstytojas, Dž.Lokas, siūlė apsisaugoti nuo skepticizmo,

ištiriant savo pažinimo galimybes. “Jūrininkui visai ne pro šalį žinoti

savo svambalo lyno ilgį, nors jis ir negali juo išmatuoti visų okeanų

gelmių. Jam užtenka žinoti tai, kad lyno ilgumo užteks, norint pasiekti

dugną tokiose vietose, kurios būtinos nustatant kryptį ir aapsisaugojant nuo

pražūtingų seklumų” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 94 psl.). Reziumuojant

Dž.Loko mokymą galima pasakyti,kad visas mūsų sąmonės turinys – idėjos –

gaunammas iš patyrimo – pojūčių ir refleksijos.Vienos tų idėjų (čia reikėtų

prisiminti,kad tiek Dž. Lokas,tiek R. Dekartas terminą “idėja” vartoja ne

tik savybės ar pojūčio,bet ir bet kokio sudėtingesnio vaizdinio reikšme.

Šiuo konkrečiu atveju turima galvoje idėja kaip savybė (pojūtis)) atspindi

savybes, priklausančias patiems daiktams (pirmines savybes) – tai “tankis,

tįsumas, forma, judėjimas arba rimtis ir skaičius” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I

t., 184 psl.). O kitos savybės – “spalvos, garsai, skoniai ir pan.”

(Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 184 psl.) iš tikrųjų nėra pačių daiktų

savybės, o tik įvairios pirminių daiktų savybių poveikio mūsų juslėms

modifikacijos. Jų pagrindas, tiesa, realus, tačiau iš jų spręsti apie

pačių daiktų savybes negalime. Taigi, Dž. Loko nuomone, pirminių savybių

idėjos atskleidžia apie daiktus tiesą, ir pažinimas apie pirmines daiktų

savybes bus visada teisingas.

Kada Dž.Lokas sako, jog pirminės savybės yra pačių daiktų savybės, jis

kalba taip, tarsi žinotų, kokie yra patys daiktai. Juk tik pažindami tiek

savo idėjas, tiek pačius daiktus, galėtume spręsti, ar idėjos daiktus

atitinka. Tačiau išorinė realybė mums visiškai neprieinama, mes pažįstame

tik savo idėjas – pojūčius, o kaip yra iš tikrųjų – vienas Dievas težino.

Panašią išvadą daro N.Malbranšas. Jo požiūriu, sąmonei išoriškas pasaulis

tiesiogiai nepažinus, nes tarp sąmonės ir jai

išoriškos realybės glūdi

neperžengiama praraja. Vienintelė tiek dvasias (sąmonę), tiek ir kūniškus

daiktus apimanti substancija yra Dievas, todėl pasaulio pažinimas yra

įmanomas tik per jį.

N. Malbranšo pozicija ypač piktino Dž. Berklį, teigusį, kad “iš viso

neegzistuoja principų labiau priešingų, nei jo (N. Malbranšo – J.N.) ir

mano” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 305 psl.).

Dž. Berklis vienu pagrindinių savo uždavinių laikė sukurti “nesugriaunamą

sveiko ir realaus pažinimo sistemą, kuri saugotų nuo skepticizmo

antpuolių”(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 108 psl.), tą

pabrėždamas netgi savo pagrindinio veikalo – “Traktato apie žmogiškojo

pažinimo principus “- paantraštėje.

Dž. Berklis įveikė sąmonės ir pasaulio dualizmą, pastarąjį paversdamas

sąmonės dalimi. Šitokį problemos sprendimą galima pavadinti Gordijo mazgo

perkirtimu, kai, užuot narpliojus painų mazgą, jis tiesiog perkertamas

kardu. Minties atitikimo tikrovei klausimas nebetenka prasmės, nes pati

tikrovė sutapatinama su mintimi. Sąmonei išoriškų daiktų egzistavimu Dž.

Berklis neabejoja (kaip tai daro skeptikai). Jis tai neigia. Anot jo, tai

pats geriausias būdas išvengti skepticizmo, nes “visais laikais skeptikų

pateikti argumentai rėmėsi išorinių objektų prielaida” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 107 psl.). Nereikia abejoti savo pojūčių

tikrumu, nes jie nenurodo į nieką kitą už savęs, kas nėra jie patys. Tikra

yra tai, ką mes juntame, ką suvokiame: “esse yra percipi”(“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 58 – 59 psl.).

Šio mano darbo tikslas – peržiūrėti gana originalią filosofijos

istorijos požiūriu Dž. Berklio daikto sampratą, kuri, anot paties

autoriaus, “visiems laikams nutildo <.> skeptikus” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 139 psl.), ir kurią Dž. Berklis išdėstė

daugiausiai “Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus” ir plačiau

išskleidė “Trijuose Hylo ir Filono dialoguose”, ir atsakyti į klausimą, ar

iš tiesų tokia daikto samprata yra skepticizmo įveikimas, be to, aptarti ir

jos suderinamumo su sveiko proto argumentais, taip svarbiais pačiam

Dž.Berkliui klausimą.

I SKYRIUS: DAIKTAS KAIP IDĖJA

Anot Dž.Berklio, žmogiškojo pažinimo objektai visų pirma yra idėjos

(žr. “Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.). Idėją

Dž.Berklis supranta kiek kitaip, nei jo pirmtakai – R.Dekartas, Dž.Lokas.

Šiems filosofams idėja reiškė bet kokį sąmonės turinio vienetą – vaizdinį,

juslinį įspūdį ar sąvoką. Dž.Berklis griežtai atskiria idėją nuo sąvokos ir

idėją supranta kaip grynai juslišką suvokimo objektą. Todėl Dž.Berklis

neigia eegzistuojant abstrakčias bendrąsias idėjas, kurių neįmanoma mąstyti

kaip turinčių kokį nors konkretų juslišką pavidalą. Dž.Berklis ”Traktate

apie žmogiškojo pažinimo principus” skaitytojui siūlo pabandyti

įsivaizduoti trikampį, atitinkantį jo cituojamo Dž.Loko aprašytą bendrąją

abstrakčią trikampio idėją, kuri nebūtų “nei bukojo, nei stačiojo, nei

lygiakraščio, nei nelygiakraščio,- kartu jų visų ir nei vieno iš jų<.>“

(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 46 psl.) idėja. Be

abejonės, tokio trikampio, kuris būtų nei lygiašonis, nei nelygiašonis ,

nei statusis, nei bukasis ar smailusis įsivaizduoti neįmanoma, kaip ir

spalvos, kuri būtų nei raudona, nei balta, nei jjuoda, arba judėjimo, kuris

būtų nei greitas, nei lėtas, nei tiesiaeigis, nei kreivaeigis. O kadangi

tokio trikampio, tokios spalvos, tokio judėjimo įsivaizduoti neįmanoma, tai

trikampis apskritai, spalva apskritai, judėjimas apskritai arba bet kuri

kita vadinamoji abstrakti idėja yra visai ne idėja (nes idėja būna tik

jusliška), o tik sąvoka, t.y. kalbos dalykas, žodis.

Kalba, žodžių vartojimas, anot Dž.Berklio, ir yra tas šaltinis, iš

kurio kylanti klaidinga pažiūra, kad turi egzistuoti abstrakčios idėjos:

“Pirmiausia manoma, kad kiekvienas vardas turi arba privalo turėti tik

vieną tikslią ir apibrėžtą reikšmę, o tai skatina žmones manyti, jog esama

tam tikrų abstrakčių, apibrėžtų idėjų, sudarančių vienintelę teisingą

kiekvieno bendrojo vardo reikšmę” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo

principus”, 50 -51 psl.).

Tiesa, konkreti idėja , anot Dž.Berklio, gali tapti bendrąja, t.y.

atstovauti kelias konkrečias idėjas, pati dėl to neprarasdama savo jusliško

konkretumo. Dž.Berklis pateikia pavyzdį: “tarkime, jog geometras įrodinėja,

kaip padalyti liniją į dvi lygias dalis. Pavyzdžiui, jis nubrėžia colio

ilgio juodą liniją, kuri, kad ir būdama atskira (konkreti – J.N.) linija,

vis dėlto reikšmės požiūriu yra bendra, nes atstovauja visoms kitoms

linijoms, – juk tai, kas įrodyta apie ją, įrodyta ir apie visas likusias

linijas arba, kitaip tariant, apie liniją apskritai” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 45 psl.).

Taigi, visos mūsų turimos idėjos yra jusliškos ir konkrečios, nes

jusliškumas visada suponuoja konkretumą: neįmanoma įsivaizduoti spalvos,

kuri nebūtų kkokia nors konkreti spalva, arba judėjimo, kuris nebūtų koks

nors konkretus judėjimas. Dar daugiau – neįmanoma įsivaizduoti judėjimo be

judančio kūno, kūno – neturinčio kokios nors konkrečios formos, o formos –

be spalvos. Pagal Dž.Berklį išeitų, kad apie idėją kaip apie nesudėtinę,

tai yra kokios nors konkrečios savybės – spalvos, judėjimo, kvapo., –

galima kalbėti tik sąlygiškai, nes mes suvokiame jas ne kaip atskiras, o

tik kaip įvairiai susijusias tarpusavyje ir sudarančias tarsi tokių

nesudėtinių idėjų sudėtinius “kompleksus”.

O “kadangi skirtingos idėjos stebimos drauge viena su kita, tai jos

žymimos vienu vardu ir laikomos kokiu nors vienu daiktu” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.). Tai ir yra pats pirmasis

“Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus” pateikiamas daikto

apibrėžimas – daiktas kaip idėjų rinkinys. Čia pat Dž.Berklis pateikia

pavyzdį: “Pavyzdžiui, stebimi drauge esantys tam tikra spalva, skonis,

kvapas, forma, konsistencija, – tai laikoma atskiru daiktu ir žymima vardu

obuolys” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.).

Idėjos yra išimtinai tik sąmonei priklausantys objektai, nes “argi tai

nėra tiesiog absurdas, kad kokia nors idėja ar pojūtis arba koks nors jų

derinys galėtų egzistuoti nesuvokiami?” (“Traktatas apie žmogiškojo

pažinimo principus”, 59 psl.). Pojūtis gali egzistuoti tik jį juntančioje,

kaip įvardija Dž.Berklis, substancijoje, tai yra sąmonėje: negalima sakyti,

kad šiluma ir šaltis, saldumas ir kartumas, kvapai, garsai, spalvos yra

realiai egzistuojančių daiktų savybės, nes tai yra mūsų subjektyvūs

pojūčiai, panašiai kaip malonumas, kančia, skausmas, ir t.t., ir pirmieji

nėra suvokiami atskirai nuo antrųjų: pavyzdžiui, įkišę ranką į ugnį, mes

pajusime ne du atskirus pojūčius – karščio ir skausmo, o vieną vientisą

pojūtį (žr. “Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 262

psl.).

Tačiau ir tas savybes, kurias Dž.Berklio pirmtakas Dž.Lokas vadina

pirminėmis ir priklausančiomis patiems daiktams (formą, tįsumą,

judėjimą.), Dž.Berklis įrodo esant irgi subjektyvias ir egzistuojančias

tik sąmonėje. Visų pirma, šių savybių neįmanoma suvokti atsietai nuo

vadinamųjų “antrinių” (spalvų, garsų.): “Pats aš aiškiai matau, jog ne

mano galioje sudaryti tįsaus ir judančio kūno idėją nepriskiriant jam tam

tikros spalvos arba kitų juntamų savybių, kurios, kaip pripažįstama,

egzistuoja tik prote” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 63

psl.). Be to, šios “pirminės” savybės, taip pat kaip ir “antrinės”, yra

santykinės ir “kinta priklausomai nuo skirtingos juslių sandaros ir

būsenos” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 63 psl.): tai,

kas vienam atrodo didelis, kitam gali atrodyti mažas, ir panašiai. Tai

Dž.Berklis gana išsamiai pademonstravo “Trijuose Hylo ir Filono

dialoguose”.

Dž.Berklio samprotavimų logika tokia: jei visos savybės – idėjos – gali

egzistuoti tik sąmonėje, tai daiktai kaip šių savybių rinkiniai egzistuoja

irgi tik sąmonėje, nes, pašalinus visas juntamas savybes, nebeliktų nieko,

ką galėtume vadinti daiktu: “pašalink minkštumo, drėgnumo, raudonumo,

aitrumo pojūčius ir tu sunaikinsi vyšnią” (“Trys Hylo ir Filono dialogai” ,

Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”,

345 psl.). Daiktų būtis yra būti suvokiamiems – “jų

esse yra percipi” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 58 – 59

psl.).

Dž.Berklis rašo: “Kai sakau, kad stalas, ant kurio rašau, yra,

vadinasi, aš jį matau ir juntu; ir jeigu išeičiau iš kabineto, tai

pasakyčiau, jog stalas yra, turėdamas galvoje, kad jeigu būčiau savo

kabinete, tai galėčiau jį suvokti, arba kad kuri nors kita dvasia jį tikrai

suvokia (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 58 psl.). Taip

Dž.Berklis išsisuka nuo absurdiško ir su sveiku protu nesuderinamo

požiūrio, pagal kurį daiktai egzistuoja tik tol, kol yra betarpiškai

suvokiami, o tam suvokimui pasibaigus (pvz., išėjus iš kabineto) išnyksta,

tampa nebūtimi. Tačiau tuo tarsi praplėčiamas teiginys “daikto būtis yra

būti suvokiamu” ir tampa teiginiu “daikto būtis yra būti suvokiamu ir

galėti būti suvokiamu”.

Tokio modalumo įvedimas padėjo Dž.Berkliui atremti nemažai priekaištų

jo doktrinai, tarp jų ir ledi Persival pastabą, kad jo mokymas neatitinka

šv.Rašte pateikto pasaulio kūrimo aprašymo. Juk tada, kai pasaulis buvo

kuriamas, dar nebuvo nei vieno žmogaus, galėjusio suvokti tą kūrimo aktą ir

kuriamus daiktus. Laiške Dž.Persivaliui Dž.Berklis rašo: “<.> tam, kad

mūsų mokymas atitiktų Mozės pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, užtenka

tarti, kad žmogus, jei jis tada būtų buvęs sukurtas ir egzistavęs chaoso

laikais, būtų galėjęs suvokti visus daiktus, kuriamus iš chaoso, tokia pat

tvarka, kokia pateikta Šventajame Rašte, kas nei kiek neprieštarauja mūsų

principams” (“Dž.Berklis – Dž.Persivaliui, 1710 m. rugsėjo 6 “, iš

Į.Ż.Įūõīāńźčé, “Äęīšäę Įåšźėč”, 202 psl.).

Dž.Berklis išsisuka ir nuo galimybės apkaltinti jį solipsizmu. Jis

nepalieka vien tik savojo Aš kaip suvokėjo, taigi, kaip būties centro. Į

suvokimo kaip “įbūtinimo” procesą įtraukiamos ir kitos mąstančios būtybės,

visų pirma, kiti žmonės. Taigi, jei aš kokio nors daikto nesuvokiu ir

negaliu suvokti, tai dar nereiškia, kad jis neegzistuoja, nes jį galbūt

suvokia kokia nors kita mąstanti būtybė.

Tačiau Dž.Berklis negalėjo paneigti to fakto, kad visais laikais

egzistavo tokių dalykų, kurių tuo laiku gyvenę žmonės net įtarti negalėjo,

bet kurie buvo atrasti vėliau (pavyzdžiui, išradus teleskopą ar

mikroskopą). Čia Dž.Berklis, be abejo, galėjo pasakyti, kad jei tada, prieš

tūkstantį metų, žmogus būtų turėjęs mikroskopą ar teleskopą, jis būtų

galėjęs tuos objektus suvokti, todėl tie objektai realiai egzistavo ir

tada, kai žmonės jų dar nesuvokė.

Tačiau visai įmanoma, kad esama ir tokių dalykų, kurių nesuvokė ir

nesuvoks joks žmogus. Tokiu atveju išeitų, kad visi galimo patyrimo

objektai, kol jie nėra suvokiami žmogaus, egzistuoja ne prote, o atskirai

nuo jo.

Bet Dž.Berklis sugeba ir čia išlikti nuoseklus ir rašo: “Tokia, mano

manymu, yra toji svarbi tiesa, kad visas dangaus skliautas ir visa žemės

sąranga, žodžiu, visi kūnai, sudarantys didingąją visatą, neegzistuoja

atskirai nuo proto ir kad jų būtis yra būti suvokiamiems ar pažįstamiems.

Taigi tol, kkol aš jų iš tikrųjų nesuvokiu, arba jie neegzistuoja kokios

nors kitos sukurtos dvasios prote, – jie arba išvis neegzistuoja, arba

egzistuoja kažkokios amžinos dvasios prote” (“Traktatas apie žmogiškojo

pažinimo principus”, 60 psl.). Vadinasi, joks daiktas neegzistuoja

nesuvokiamas, tai yra atskirai nuo proto, o tas visa apimantis suvokėjas,

taigi, ir daiktų būties pagrindas, yra Dievas. Dž.Berklis dažnai cituoja

šv. Rašto eilutę “Dieve mes gyvename, judame ir esame” (“Trys Hylo ir

Filono dialogai” , Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 305 psl., “Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 95, 148 psl.), tuo pabrėždamas pasaulio

imanentiškumą Dievui ir tai suprasdamas kaip visų pasaulio daiktų kaip

idėjų egzistavimą Dievo prote. Realus daiktų egzistavimas Dž.Berkliui yra

tiesioginis Dievo kaip jų suvokėjo įrodymas, kuris skamba taip: “Jutiminiai

daiktai realiai egzistuoja; o jeigu jie egzistuoja realiai, jie būtinai yra

suvokiami begalinės dvasios; vadinasi, begalinė dvasia arba Dievas

egzistuoja” (“Trys Hylo ir Filono dialogai” , Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 303

psl.).

Dievo egzistavimas Dž.Berklio sistemoje padeda išspręsti dar vieną

svarbų joje iškylantį nesklandumą: jei viskam, kas yra suvokiama, tai yra

kas egzistuoja prote, priskirsime realų egzistavimą, tai šalia “realių”

daiktų atsidurs visos proto fikcijos, sapnai, haliucinacijos ir vaizduotės

sukurtos chimeros. Dž.Berklio pirmtakai – tiek Dž.Lokas, tiek R.Dekartas, –

suprato, kad idėja pati savaime, kaip vaizdinys mūsų sąmonėje, negali būti

nei teisinga, nei klaidinga. R.Dekartas savo “Metafiziniuose apmąstymuose”

rašė: “Pačios idėjos, nesusietos su kuo nors kitu, tiesą sakant, negali

būti klaidingos. Juk ar aš įsivaizduočiau ožką, ar chimerą, bus vienodai

teisinga, kad įsivaizduoju tiek vieną, tiek kitą” (R.Dekartas, “Rinktiniai

raštai”, 181 psl.). Panašiai mąstė ir Dž.Lokas: “Kaip vaizdinys prote idėja

nebūna nei teisinga, nei klaidinga” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 439 psl.).

Tiek Dž.Lokas, tiek R.Dekartas manė klaidą kylant iš sprendimmų: “Idėjas

galima vadinti teisingomis arba klaidingomis, kai protas kurią nors iš jų

priskiria kam nors, kas joms išoriška” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 439

psl.). Anot Dž.Loko, klaida kyla neteisingai savo idėją priskiriant: 1)kitų

žmonių idėjoms (tai yra neadekvačiai vartojant sąvoką ir manant, kad ir

kiti ją vartoja ta pačia prasme); 2)realiam egzistavimui (tai yra manant,

kad objektas, kuris iš tikrųjų tėra fantazija, pvz., kentauras, egzistuoja

realiai); arba 3)pačiam daiktui (tai yra vadinamąsias “antrines” savybes

priskiriant daiktui kaip objektyvias jo savybes). Taigi nei R.Dekartui nei

Dž.Lokui nėra pavojaus “suplakti” į vieną krūvą ir chimeras, ir realius

daiktus, kadangi jie neneigia galimybės verifikuoti savo idėjas, gretinant

jas su joms išoriška būtimi.

Dž.Berklio mokymo esmė yra sąmonei išoriškų objektų egzistavimo

neigimas. Visko egzistavimas jam prasideda ir užsibaigia suvokimu. O

kadangi, R.Dekarto žodžiais tariant, vienodai teisinga, kad yra suvokiama

tiek ožka, tiek chimera, tai tiek ožka, tiek chimera egzistuoja, nes “esse

yra percipi”. Nebelieka skirtumo tarp realių daiktų ir iliuzijų, o taip pat

nebelieka skirtumo tarp tiesiogiai jusliškai suvokiamo daikto ir jo

prisiminimo, nnes tiek matomas, tiek atsimenamas daiktas yra idėja.

Tačiau Dž.Berklis rašo: “Juslinės idėjos yra stipresnės, gyvesnės ir

ryškesnės negu vaizduotės idėjos; pirmosios dar pasižymi pastovumu, tvarka

bei darnumu ir atsiranda ne atsitiktinai (kaip kad dažnai būna žmogaus

valia sukurtoms idėjoms), bet taisyklingai, viena po kitos, arba iš eilės,

ir jų nuostabus sąryšis liudija jų Kūrėjo išmintį ir malonę” (“Traktatas

apie žmogiškojo pažinimo principus”, 73 psl.). Taigi, “Gamtos Kūrėjo

įspaustos juslėse įdėjos vadinamos realiais daiktais, o sukeliamas

vaizduotėje idėjas – dėl mažesnio jų tikrumo, ryškumo ir patvarumo – labiau

dera vadinti idėjomis arba vaizdais daiktų, kuriuos jos kopijuoja ir

kuriems atstovauja” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 74 –

75 psl.).

Taip Dž.Berklis, rodos, visai nenutolsta nuo sveikam protui natūralaus

realių daiktų ir iliuzijų skyrimo, kartu pripažindamas, kad pirmieji, nors

irgi tėra tik idėjos, tai yra imanentiški sąmonei, vis dėlto yra nuo jos

nepriklausomi. Jais neįmanoma taip laisvai manipuliuoti, kaip vaizduotės

sukurtomis idėjomis. “Kai dienos šviesoje pramerkiu akis, ne mano valioje

pasirinkti – matysiu ar nematysiu, taip pat nuspręsti, kokie būtent

objektai atsivers mano žvilgsniui. Tas pats su klausa ir kitomis juslėmis:

jose įspaustos idėjos nėra mano valios kūriniai. Vadinasi, yra kita valia

arba dvasia, kuri jas kuria” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo

principus”, 73 psl.). Realių daiktų idėjas kildindamas iš Dievo, o

“chimeras” – iš vaizduotės, Dž.Berklis tarsi sudaro idėjų būties

hierarchiją: juslėse

Dievo įspaustos idėjos realesnės, o sukurtos

vaizduotės – mažiau realios, mažiau tobulos, bet visgi ir jos nėra nebūtis.

Dž.Berklis negali vaizduotės “chimerų” pavadinti klaidingomis idėjomis, nes

idėjų verifikavimas jam neįmanomas – jokių daiktų, kuriuos jos galėtų

atitikti arba neatitikti, nėra.

II SKYRIUS : DAIKTAS KAIP DVASIA

Dž. Berklis pateikia dar vieną, daug platesnį daikto apibrėžimą :

“Daiktas, arba esybė, yra bendriausias vardas, apimantis dvi visiškai

skirtingas ir heterogeniškas rūšis, t.y. dvasias ir idėjas, kurios neturi

nieko bendro, išskyrus vardą. Pirmosios yra aktyvios, nedalios

substancijos, antrosios – neveiklios, trumpalaikės, priklausomos esybės,

kurios egzistuoja ne pačios savaime, bet protuose ar dvasinėse

substancijos, arba pastarieji jas turi” (“Traktatas apie žmogiškojo

pažinimo principus”, 108 psl.). Šia prasme daikto terminas apima visa, kas

egzistuoja : ir tai, kas suvokiama (tai įvardinama terminu “idėja”), ir

tai, kas suvokia (“dvasia”). Todėl prie jo “esse yra percipi” galima

pridurti “esse yra percipere” (“būti yra suvokti”).

Nors tiek dvasia, tiek idėja, anot Dž. Berklio, yra daiktas, tačiau Dž.

Berklis ne kartą pabrėžia esminį skirtumą tarp dvasios ir idėjos : dvasia

yra suvokianti, mąstanti, aktyvi, savarankiškai egzistuojanti esybė arba

daiktas – t.y. substancija, o idėja – suvokiama, nemąstanti, pasyvi,

egzistuojanti priklausomai nuo dvasios – substancijos. Tarp dvasios ir

idėjos negali būti jokio panašumo, nes “atimkite galią norėti, mąstyti ir

suvokti idėjas, ir neliks nieko, kuo idėja galėtų būti panaši į dvasią”

(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 141 psl.). Todėl yra

neįmanoma turėti dvasios idėją, nes dvasia neturi jokių juntamų savybių

(kas išimtinai būdinga idėjai) ir pati yra ne juntama ir ne suvokiama, o

juntanti ir suvokianti. Dėl nesugebėjimo turėti dvasios idėjos, Dž. Berklio

nuomone, ir atsiradusios abejonės dvasių egzistavimu ir galimybe jas

pažinti. Tiesa, dvasia suvokiama ne taip, kaip yra suvokiamos idėjos (t.y.

daiktai siaurąja prasme). Tačiau mes, nors ir neturėdami dvasios idėjos,

turime dvasios sąvoką ir suprantame, ką ši sąvoka reiškia : “<.> žodžiu

dvasia mes nusakome tik tai, kas mąsto, nori ir suvokia, – tokia ir tik

tokia yra šio termino reikšmė” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo

principus”, 141 psl.).

Toks mąstantis, norintis ir suvokiantis subjektas visų pirma yra

dekartiškasis ego, arba, jau paties Dž. Berklio žodžiais tariant, mano Aš.

Dž. BBerklis yra podekartiškas mąstytojas, todėl jis nekvestionuoja savo

egzistavimo, o priima tai kaip įrodymų nereikalaujantį postulatą.

Dekartiškasis “mąstau, vadinasi, egzistuoju” Dž. Berkliui skambėtų

“suvokiu, vadinasi, egzistuoju”. Dž. Berklis sako, kad “savo egzistavimą

mes pažįstame vidiniu jutimu arba refleksija” (“Traktatas apie žmogiškojo

pažinimo principus”, 108-109 psl.).

Be mūsų pačių egzistuoja ir kitos dvasios, t.y. mąstančios, norinčios

ir suvokiančios būtybės – kiti žmonės. Tačiau mes jų nesuvokiame, nes

suvokti galima tik idėją, o ne dvasią. Tai, ką mes patiriame juslėmis ir

laikome esant žmogumi, griežtai kalbant, yra visai ne žmogus, jei žmogų

suprasime kaip mąstančią, norinčią ir suvokiančią būtybę. Mes suvokiame tik

idėjų rinkinį – žmogaus kūną : formas, spalvas, judesius, garsus. Mes

negalime sakyti, kad tas idėjų rinkinys ką nors suvokia, mąsto ar nori. Juk

būtų prieštaringa manyti, kad pasyvi idėja yra aktyvi, t.y. mąstanti,

norinti ir suvokianti.

Kaip tuomet mes galime teigti, kad egzistuoja ir kiti žmonės, kitos

dvasios? Pojūčiai mums nerodo kitų dvasių egzistavimo. Dž. Berklis sako,

kad kitų dvasių egzistavimą mes pažįstame protu (žr. “Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 109 psl.). Idėjų rinkinys gali būti mums

nuoroda į kitą dvasią. “Aš suvokiu įvairių idėjų judėjimą, kitimą bei

visokius derinius, kurie rodo man, kad egzistuoja atskiros į mane panašios

būtybės, kurios tas idėjas lydi ir dalyvauja jas kuriant. Taigi aš pažįstu

kitas dvasias ne tiesiogiai, kaip kad pažįstu savo idėjas, bet

tarpininkaujant idėjoms, kurias priskiriu skirtingiems nuo manęs veikėjams

arba dvasioms kaip ir jų padarinius ar lydinčius ženklus” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 145 psl.).

Čia vertėtų patyrinėti Dž. Berklio žmogaus sampratą. Juk viską, kas

jutimiška, laikant idėjomis, tarp idėjų atsiduria ir žmogaus kūnas. O

kadangi “mano Aš – tai ne mano idėjos, o kai kas kita, tam tikras

mąstantis, veiklus pradas, kuris idėjas suvokia, pažįsta, jų nori ir jomis

oreruoja” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 327

psl.), taigi, dvasia, arba siela, tai kyla nnatūralus klausimas dėl žmogaus

kūno statuso ir jo ryšio su siela.

Teigti, kad žmogus yra grynai dvasinė būtybė, neturinti kūno, būtų

nusižengimas sveikam protui, kas Dž. Berkliui reikštų jo sistemos

paneigimą. Dž. Berklis šventai tikėjo, kad jo ir kaip tik jo sistema telpa

sveiko proto ribose, kai tuo tarpu kitos sistemos (teigiančios daiktų

išoriškumą) su sveiku protu “susipyksta”. Ir Dž. Berklis sako – “Mes

pririšti prie kūno” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,

“Ńī÷čķåķč˙”, 335 psl.).

Kūnas, be abejo, Dž. Berkliui yra idėjų rinkinys, kaip ir visa, kas

jusliška. Vienintelis, kas pažįsta, mąsto ir nori, yra dvasia. Dvasia taip

pat gali manipuliuoti savo idėjomis, nors ne visos idėjos yra jos valioje

(žr. šio darbo I sk.). Taigi, dvasia gali valdyti ir jai priklausantį kūną,

tiesa, ne tokiu mastu, kaip vaizduotės sukurtas idėjas, kas liudija kūno

“realumą” ir savotišką Dievo duotybę (žr. šio darbo I sk.).

Tačiau kaip paaiškinti tai, kad kūnas dalyvauja pažinimo procese? Juk

siela pasaulį pažįsta ne betarpiškai, o per jutimo organus, kurie yra kūne.

Dž. Berklis žinojo to meto fiziologinį pažinimo proceso aiškinimą : “Yra

manoma, kad sielos buveinė yra tam tikroje smegenų dalyje, iš kurios išeina

nervai ir išsklinda po visas kūno dalis; ir kad išoriniai objektai per

įvairius įspūdžius, kuriuos jie teikia jutimo organams, sukelia nervuose

tam tikrus vibruojančius judesius; sužadinti nervai ššiuos judesius perduoda

į smegenis, arba sielos buveinę, kur pagal įvairius smegenyse tokiu būdu

atsiradusius įspūdžius ir jų pėdsakus yra sukeliamos įvairios idėjos”

(“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 299 psl.). O

kadangi Dž. Berkliui tiek suvokiami daiktai, tiek paties suvokėjo kūnas,

taigi, ir pojūčių receptoriai, ir nervai, ir smegenys, kaip visa, kas

jusliška ir prieinama suvokimui, yra idėjos, tai išeitų, kad vienos idėjos

yra suvokiamos tarpininkaujant kitoms idėjoms, idėjos palieka įspūdžius

idėjose, idėjos sklinda idėjomis. Toks įspūdis gali susidaryti ir iš paties

Dž. Berklio kalbos, kai jis rašo apie mūsų juslėse įspaustas idėjas.

Tačiau Dž. Berklis anaiptol neteigia, kad vienos idėjos dalyvauja kitų

idėjų suvokime. Visų pirma, mūsų kūno judesiai ir pokyčiai nervuose ar

smegenyse dar nėra suvokimas. Pavyzdžiui, jei aš, norėdamas pauostyti gėlę,

ją nuskinsiu, priartinsiu prie nosies ir įkvėpsiu orą, tai dar nebus kvapo

suvokimas ar pojūtis (žr. “Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,

“Ńī÷čķåķč˙”, 284-285 psl.). Pojūtis atsiranda ne kūne, o sieloje, kuri

vienintelė tegali jį suvokti ir turėti.

Savo kūno judesius ir pokyčius nervuose šiuo atveju galima

interpretuoti lygiai kaip ir pokyčius bet kokiose jusliškai suvokiamose

idėjose. Tačiau Dž.Berklis konstatuoja faktą, kad mūsų suvokimas yra

lydimas pokyčių mūsų kūne, t.y. idėjoje, bet tarp suvokimo ir pokyčių kūne

yra ne priežastinis ryšys (nes pasyvi idėja niekaip negali sukelti

pojūčio), o tik atitikimo ryšys. “Mes

pririšti prie kūno, t.y. mūsų

pojūčiai yra susiję su judesiais kūne. Mūsų prigimtis tokia, kad mums daro

poveikį bet koks pokytis mūsų jutiminio kūno nervinėse dalyse, o šis

jutiminis kūnas, tiesingai jį suprantant, tėra tiktai kompleksas tokių

savybių arba idėjų, kurios neegzistuoja atskirai nuo proto, taigi pojūčių

ryšys su judesiais kūne reiškia tik atitikimą, sutinkamai su gamtos tvarka,

tarp dviejų eilių betarpiškai suvokiamų idėjų. (“Trys Hylo ir Filono

dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 335-336 psl.). O dėl Dž.Berklio

vartojamos kalbos tegalima pasakyti tik tiek, kad jis, kalbėdamas apie

juslėse įįspaustas idėjas, neprieštarauja pats sau, nes pats ne kartą yra

pabrėžęs, kad jis nepretenduoja į naujos kalbos sukūrimą ir naujų sąvokų

įvedimą, ir todėl mielai vartoja senus išsireiškimus, tik suteikdamas jiems

kitokią prasmę (pvz., žr. “Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,

“Ńī÷čķåķč˙”, 360 psl.).

Kūno kaip idėjos ir sielos kaip dvasios skirtybė Dž. Berkliui įrodo

sielos nemirtingumą: “Kas gali būti aiškiau kaip tai, kad judėjimas,

kitimas, irimas ir nykimas, kurie mūsų akyse nuolat vyksta natūraliuose

kūnuose (ir kuriuos mes suprantame kaip Gamtos tvarką), neturi nieko bendra

su aktyvia, paprasta, nesudėtine substancija: tokios būtybės negali

sunaikinti Gamtos jėga, – kitaip tariant, žmogaus siela yra iš prigimties

nemirtinga” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 143 psl.).

Sąsaja su kūnu, ryšys tarp pokyčių kūne ir pojūčių rodo žmogaus

netobulumą. Tobula būtybė, laisva nuo bet kkokių tokio pobūdžio atitikimų,

yra Dievas. Apie Dievą Dž.Berklis rašo daug. Šalia skepticizmo bedievystė

ir ateizmas buvo vienas iš pagrindinių “Traktato apie žmogiškojo pažinimo

principus” taikinių. Anot Dž.Berklio, Dievo egzistavimas yra akivaizdi ir

kiekvienam prieinama tiesa, kuri atsiskleidžia kiek pasigilinus į save ir

mus supantį pasaulį.

“Nors esama tokių daiktų, kurie rodo, kad juos kuriant dalyvauja

žmonės, tačiau kiekvienam akivaizdu, kad daiktai, vadinami Gamtos

kūriniais, t.y. didžioji dauguma mūsų suvokiamų idėjų arba pojūčių, nėra

sukurti žmonių ir nuo jų valios nepriklauso. Vadinasi, yra kokia nors kita

dvasia, kuri juos kuria, nes prieštaringa manyti, kad jie galėtų egzistuoti

patys savaime <.>.Bet jeigu mes susikaupę apmąstysime natūralių daiktų

nuolatinį taisyklingumą, tvarką ir sąsajas, stulbinantį didingumą,grožį ir

tobulumą stambesniųjų ir nepaprastą subtilumą smulkesniųjų visatos dalių,

kartu su visumos įstabia harmonija bei darna; ir pirmiausia niekuomet

deramai neįvertinamus ggyvųjų būtybių skausmo ir malonumo bei instinktų,

arba prigimtinių polinkių, potraukių ir aistrų dėsnius – kartoju, jei

apmąstysime visus šiuos dalykus ir tuo pat metu įsigilinsime į prasmę bei

svarbą tokių atributų kaip vienintelis, amžinas, be galo išmintingas, geras

ir tobulas, – tąsyk aiškiai suvoksime, kad jie priklauso minėtajai dvasiai,

kuri visa veikia visur kur ir visa ja ja laikosi.” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 145-146 psl.).

Dž. Berkliui Dievas yra ne tik daiktų – idėjų, o taip pat ir dvasių –

Kūrėjas, bet ir idėjų būties ppalaikytojas kaip visa aprėpiantis suvokėjas

(nes idėjos būtis yra būti suvokiamai). Idėjos egzistuoja Dievo prote, taip

pat pats Dievas tiesiogiai jas sukelia baigtinių dvasių protuose. Dž.

Berklis nėra panteistas, nes pasaulis – idėjos – jam nėra dieviškoios

substancijos dalis, o tik kūrinys, kurio egzistavimą pats Dievas nuolat

palaiko, jį suvokdamas. Taigi, Dž. Berklis nėra ir deistas, kaip jį

pavadino jo filosofijos tyrinėtojas A.Smirnovas (žr. Ą.Ńģčšķīā, “Ōčėīńīōč˙

Įåšźėč”, 82 psl.), jei deizmą suprasime kaip filosofinę koncepciją,

teigiančią Dievą esant tik pirminę pasaulio priežastį ir į tolesnę pasaulio

raidą nesikišantį. Dž. Berklis sako, kad “Dievas pats tiesiogiai tvarko

mūsų reikalus” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 149 psl.)

Jis ne tik savo valia tiesiogiai atlieka pokyčius idėjose (gamtos

daiktuoe), kurios “pagonių filosofai linkę priskirti Gamtai” (“Traktatas

apie žmogiškojo pažinimo principus”, 148 psl.), bet ir daro įmanomą bet

kokį pažinimą: sukelia mumyse pojūčius (įspaudžia juslėse idėjas) ir netgi

daro įmanomą komunikaciją tarp žmonių. “Juk akivaizdu, kad, veikdama kitus

asmenis, indivo valia neturi jokio kito objekto, išskyrus savo kūno dalių

judėjimą; tačiau tai, kad šį judėjimą lydi kokia nors idėja ar kad jis

sukelia kokią nors idėją kito žmogaus prote, visiškai priklauso nuo Kūrėjo

valios. Jis yra vienintelis, kuris, visa aprėpdamas savo galios žodžiu,

palaiko tokį dvasių bendravimą, kuris padeda joms suvokti viena kitos

egzistavimą” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 146 psl.).

III SKYRIUS: DAIKTŲ PAŽINIMAS

Dž. Berklis įsitikinęs viso, kas egzistuoja, pažinumu ir to pažinimo

adekvatumu : visi daiktai – tiek dvasios, tiek idėjos – yra prieinami

žmogaus protui. Savo sielą mes pažįstame refleksija, o kitas dvasias (kitus

žmones ir Dievą) – protu. Apie kitų žmonių egzistavimą mes sužinome iš juos

reprezentuojančių kūniškų idėjų ir veiklos, iš ko sprendžiame egzistuojant

panašias į mus protingas būtybes, ir jas galime pažinti pagal analogiją su

savo pačių siela. Apie Dievo egzistavimą byloja visas pasaulis, “reikia tik

atmerkti akis, kad išvystume viso ko Viešpatį geriau ir aiškiau, negu

matome kai kuriuos savo artimuosius” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo

principus”, 146 psl.). Iš pasaulio nepriklausomumo nuo mūsų, pastovumo ir

tobulumo sprendžiame egzistuojant juos sukūrusią ir palaikančią visagalę,

tobulą ir gerą būtybę, kurios atvaizdas, tiesa, netobulas, yra mūsų pačių

siela: “Dievo sąvoka, kokią aš galiu sau susikurti, gaunama apmąstant savo

paties sielą, kai aš padidinu jos galias ir nesiskaitau su jos

netobulumais” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 325

psl.).

Tačiau vis dėlto pagrindinis klausimas, apie kurį sukosi visa Naujųjų

amžių filosofija, buvo ne tiek dvasių, kiek jusliškųjų daiktų egzistavimo

ir jų pažinimo adekvatumo klausimas (žr. Įvadą). Nepasitikėjimas pojūčių

duomenimis gimdė skepticizmą. Dž.Berkliui “realūs daiktai”, dėl kurių

pažinumo tiek diskutavo Naujųjų amžių mąstytojai, buvo juslėse įspaustos

idėjos, kurių esse yra percipi. Daiktai, t.y. idėjos, yra imanentiški

sąmonei, todėl absoliučiai pažinūs. Nėra jokių sąmonei išoriškų daiktų,

kuriuos turėtų atitikti ar neatitikti mūsų idėjos, todėl pažinimo

adekvatumo klausimas yra negalimas. Visas pažinimas yra tikras: tai, ką mes

suvokiame, ir yra tiesa.

Dž.Berklis neigia sąmonei išoriškų daiktų egzistavimą visų pirma

pasiremdamas tuo, kad “juslės teikia žinias tik apie mūsų pojūčius, idėjas

ar tiesiogiai suvokiamus daiktus (vadinkite juos kaip tinkami), tačiau jos

neinformuoja mūsų apie tai, kad egzistuoja atskirai nuo proto arba

nesuvokiami daiktai, panašūs į tuos, kurie yra suvokiami” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 67 psl.), o protas iš juslių duomenų taip

pat negali spręsti, ar egzistuoja daiktai už suvokimo, ar ne. Sapnai,

kliedėjimai ir pan. rodo, kad “mus gali veikti visos šiuo metu turimos

idėjos, nors neegzistuotų jokie į jas panašūs kūnai” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 67 psl.), todėl “akivaizdu, jog išorinių

kūnų egzistavimo prielaida nėra būtina aiškinant mūsų idėjų susidarymą

(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 67 psl.). Taigi, “jeigu

egzistuotų išoriniai kūnai, tai mes niekaip negalėtume to žinoti, o jeigu

jie neegzistuotų, turėtume tokį pat pagrindą kaip ir dabar manyti, kad jie

egzistuoja” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 68 psl.).

Ir visgi Dž.Berkliui atrodo absurdiška, kad savybė, taigi, pojūtis,

galėtų egzistuoti nesuvokiančiame ir nejuntančiame daikte (plačiau apie tai

žr. šio darbo I sk.). O atėmus visas juntamas savybes nebeliktų nieko, ką

galėtume vadinti daiktu. Dž. Berklis neigia daikto už sąmonės kaip

nejuntamo ir

nejuntančio, nesuvokiamo ir nesuvokiančio substrato, savybių

turėtojo ir pagrindo, egzistavimą. Tą jis ypač pabrėžia kritikuodamas

materijos sampratą. Toks daiktas Dž.Berkliui tapatus niekui, todėl

absurdiška galvoti apie jo egzistavimą. Manyti, kad egzistuoja tokie

nesuvokiami daiktai, “itin nepagrįsta, nes tada tektų pripažinti, kad

Dievas be jokio pagrindo sukūrė begalę būtybių, kurios yra visiškai

nenaudingos ir netarnauja jokiam tikslui” (“Traktatas apie žmogiškojo

pažinimo principus”, 68 psl.).

Taigi daiktai, nepriklausomi nuo suvokimo, neegzistuoja. Apie daiktus

kaip išorinius galima kalbėti nebent turint galvoje jų kilmę, “nes jie

sukurti ne vidujai, ne paties proto, bet yyra įspausti dvasios, skirtingos

nuo tos, kuri juos suvokia” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo

principus”, 109 psl.). Taip išnyksta pažinimo adekvatumo problema, nes

sąmonė pažįsta savo pačios turinį – idėjas, o ne jai išoriškus daiktus.

Tačiau paneigus sąmonei išoriško daikto, kaip savybių turėtojo,

egzistavimą ir pripažįstant realiomis tik suvokiamas savybes be jokio jas

palaikančio substrato, iškyla daikto tapatybės klausimas : ar galima

sakyti, kad skirtingi žmonės suvokia tą patį daiktą, pavyzdžiui Saulę. Juk

jeigu Saulė kaip daiktas, nepriklausomas nuo suvokimo, neegzistuoja, tai

tenka pripažinti, kad kiek yra suvokiančių protų, turinčių Saulės idėjas,

tiek yra ir pačių Saulių. Čia Dž. Berklis imasi nagrinėti termino “tas

pats” vartojimo nevienareikšmiškumą ir mano, kad klausimas, ar skirtingi

žmonės gali suvokti tą patį daiktą, ar ne, tėra ginčas dėl žodžių :

“Įsivaizduokime kartu keletą žmonių, turinčių vienodus sugebėjimus iir todėl

patiriančių vienodą poveikį iš savo juslių, kurie, beje, nemokėtų vartoti

kalbos; išmokę kalbėti vieni jų, turėdami galvoje to, kas suvokiama,

vienodumą, gali vadinti jį tuo pačiu; kiti, ypač dėl suvokiančiųjų asmenų

netapatumo, gali mieliau kalbėti apie skirtingą. Betgi kas nemato, kad

visas šis ginčas yra dėl žodžių, būtent, ar galima tam, kas yra suvokiama,

visgi taikyti terminą “tas pats”” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.

Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 343 psl.). Dž. Berklio manymu, šis keblumas iškyla

tiek nepripažįstant sąmonei išoriškų daiktų egzistavimo, tiek ir jį

pripažįstant, nes, kaip sako jis pats, “ir patys materialistai pripažįsta,

kad tai, ką mes betarpiškai patiriame savo pojūčiais, – mūsų pačių idėjos.

Todėl <.> prieštaravimas, esą du žmonės nemato to paties, vienodai liečia

ir materialistus, ir mane” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,

“Ńī÷čķåķč˙”, 344 psl.).

Be to, kyla klausimas, ar galima sakyti, kad mes matome ir liečiame tą

patį daiktą? Juk regėjimo ir lytėjimo pojūčiai yra visiškai skirtingi, o

jokio juos vienijančio pagrindo (daikto už tų pojūčių) nėra. Taip pat ar

galime sakyti, kad tą patį daiktą apžiūrinėjame plika akimi ir pro

mikroskopą – juk tada mums atsveriantys vaizdai yra visiškai skirtingi? Dž.

Berklis sako : “Griežtai kalbant <.>, mes matome ne tą patį objektą, kurį

liečiame; ir ne tą patį objektą stebime per mikroskopą ir plika akimi. Bet

jeigu bet koks nnukrypimas būtų laikomas pakankamu naujos rūšies ar individo

sudarymui, tai begalė pavadinimų arba jų painumas padarytų pačią kalbą

netinkamą naudojimui. Todėl tam, kad būtų išvengta šio, kaip ir kitų

nepatogumų, žmonės kombinuoja keletą idėjų, kurios gaunamos arba skirtingų

pojūčių pagalba, arba to paties pojūčio, tik skirtingu laiku arba

skirtingomis aplinkybėmis, ir apie kurias galima pasakyti, kad jos turi tam

tikrą prigimtinį ryšį egzistavimo arba nuoseklumo prasme; visa tai žmonės

vadina vienu vardu ir laiko vienu daiktu” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”,

Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 340 psl.).

Taigi, jei mes žiūrime pro mikroskopą, tai visai ne tam, kad geriau

ištyrinėtume kokį nors daiktą : juk tai, ką mes matome pro mikroskiopą,

yra, griežtai kalbant, visiškai kitas daiktas, skirtingas nuo to, kurį

stebime plika akimi. Tuomet tampa nebeaišku, ką mes pažįstame ir tyrinėjame

: aišku tik, kad tyrinėjame ne daiktus. Juk ką mes naujo besužinotume, tai

bus ne gilesnis to objekto – idėjos pažinimas, o vis naujų objektų – idėjų

atsivėrimas. Ir apskritai, ar yra prasmė ką nors tyrinėti, jei mes tuo

tyrinėjimu apie tą daiktą nieko nesužinome. Dž. Berklis sako : “<..> kai

aš tyrinėju kitų pojūčių pagalba daiktą, kurį aš mačiau, aš tai darau ne

dėl to, kad geriau suprasčiau tą objektą, kurį suvokiau savo rega, nes

vieno pojūčio objektas nesuvokiamas kitais pojūčiais. Ir kai aš žiūriu pro

mikroskopą, ttai nereiškia, kad aš galiu aiškiau suvokti tai, ką aš jau

suvokiau plika akimi, nes objektas, suvokiamas per stiklą, yra visiškai

skirtingas nuo pirmojo” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,

“Ńī÷čķåķč˙”, 340-341 psl.). Toliau Dž.Berklis sako: “abiem atvejais mano

tikslas yra sužinoti, kokios idėjos yra susiję viena su kita; o kuo daugiau

žmogus žino apie idėjų ryšius, tuo labiau apie jį kalba, kad jis žino

daiktų prigimtį” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”,

341 psl.). Taigi, ir gamtos mokslų tikslas yra pažinti ne idėjas, o

santykius, ryšius tarp idėjų.

Ryšiai tarp idėjų, be abejonės, negali būti priežastiniai : kaip gali

pasyvi idėja būti kitos idėjos priežastimi? Dėl savo pasyvumo idėja negali

sukelti jokio poveikio. Dž.Berklis neigia egzistuojant gamtoje, t.y.

idėjose, priežastinius ryšius, nes tik dvasia kaip aktyvi būtybė gali būti

kieno nors priežastimi. Todėl Dž.Berklis gamtos mokslą norėtų matyti ne

aiškinamojo, o aprašomojo pobūdžio. Jis kritikuoja savo laikais populiarų

mechanikoje traukos principą ir sako, kad “vienodai teisinga <.> bus jį

vadinti pastūmimu arba poslinkiu” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo

principus”, 117 psl.).

Dž.Berklis įsitikinęs, kad jo teorija padeda atsisakyti nereikalingų

pretenzijų pažinti tai, ko iš tikrųjų ir nėra, t.y. “daiktus pačius

savaime”, ir taip įveikia skepticizmą, kaip nusivylimą savo pažintiniais

sugebėjimais dėl to, kad negalime įveikti prarajos tarp savęs ir daikto :

“visa jų (skeptikų – J.N) argumentų atsarga, sukurta nuvertinti mūsų

sugebėjimams ir parodyti, kad žmonija – tamsi ir niekinga, iš esmės yra

pagrįsta <.> tuo, kad teisiga ir reali daiktų prigimtis neprieinama dėl

mūsų neįveikiamo aklumo. Visa tai jie perdeda ir mėgsta išpūsti. Jie sako,

kad mes esame pasigailėtinai apgaudinėjami savo juslių ir veikiami vien

daiktų išorės bei regimybės. Tikroji esmė, vidinės savybės ir kiekvieno,

net paties menkiausio, daikto sandara yra paslėpta nuo mūsų: kiekvienas

vandens lašas, kiekviena smiltelė turi kažką, kas pranoksta žmogiškojo

proto galią įžvelgti ir suprasti” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo

principus”, 115 psl.). Dž.Berklio požiūriu, yra visiškai priešingai: visa,

ką mes suvokiame, t.y. patiriame pojūčiai, ir yra pati tiesa.

Tačiau jei tiesa yra mūsų pojūčiuose, būtų įdomu panagrinėti, kokiu

būdu Dž. Berklis “susitvarko” su tuo faktu, kad pojūčiai mus apgaudinėja,

bent jau tam tikrose situacijose : irklas, kurio galas panardintas į

vandenį, atrodo nulaužtas, o keturkampis bokštas iš tolo atrodo beesąs

apvalus. Dž. Berklis atsako, kad pojūčiai mūsų neapgaudinėja, jų

pateikiamos idėjos yra tokios, kokios yra. Suklysti mes galime nebent savo

sprendimuose. : “Jis (žmogus – J.N.) neklysta idėjose, kurias jis iš tiesų

suvokia, bet klysta išvadose, kurias jis daro iš savo turimų pojūčių. Tokiu

būdu, irklo atveju regėjimu jis jį suvokia kaip nulaužtą, ir jis teisus.

Bet jeigu iš to jis padaro išvadą, kad, ištraukus irklą iš vandens, jis vėl

jį suvoks

kaip nulaužtą, arba kad ir jo lytėjimui jis sukels tokį pojūtį,

kokį paprastai sukelia nulaužti daiktai, tai čia jis klysta”. (“Trys Hylo

ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 332 psl.). Taigi, nėra

prieštaravimo ir tarp mūsų pojūčių ir mokslinių duomenų, pavyzdžiui, kai

yra tvirtinama, kad Žemė sukasi aplink Saulę, nors mūsų pojūčiai to nerodo:

“Mes čia nesuvokiame jokio Žemės judėjimo, bet būtų klaidinga iš to daryti

išvadą, kad mes nesuvoktume jos judėjimo, būdami nutolę nuo Žemės tokiu pat

atstumu, kokiu mes dabar esame nutolę nuo kitų planetų” (“Trys Hylo ir

Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 333 psl.; plg. “Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 89-90 psl.).

Taigi, pojūčiai mums pateikia tiesą, reikia tik mokėti iš jų duomenų

padaryti teisingas išvadas. Pasaulis yra pažinus. Nuo mūsų nėra paslėpta

nieko, ko mes negalėtume pažinti : visa kas egzistuoja, yra tik dvasios ir

idėjos, kurių ir vienos, ir kitos yra prieinamos mūsų pažinimui. Net jeigu

ir egzistuoja koks nors daiktas, kurio mes dar nepažįstame (kurį pažįsta

tik Dievas), jis iš esmės yra mums prieinamas, ir jei ne anksčiau, tai

vėliau mes jį atrasime.

Tačiau į akis krinta Dž.Berklio pažiūrų neįprastumas ir keistumas:

“itin keistai skamba: valgome ir geriame idėjas, rengiamės idėjomis”

(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 77 psl.). Dž.Berklis į tai

atsako: “Visiškai su tuo sutinku, nes žodis idėja nevartojamas kasdieninėje

šnekoje žymėti įvairiems juntamų savybių deriniams, kurie vadinami

daiktais; tad neabejotina, kad kiekvienas posakis, nukrypstantis nuo

įprastinės kabos vartosenos, atrodys keistas ir juokingas. Tačiau tai

neturi ryšio su teisingumu teiginio, kuris tik kitais žodžiais nusako tai,

kad mes maitinamės ir rengiamės daiktais, kuriuos tiesiogiai suvokiame

juslėmis.” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 77-78 psl.).

Dž. Berkliui idėja yra jusliškas daiktas. Visi egistuojantys daiktai

(neskaitant dvasių) yra jusliški ir pilnai atsiveria mums mūsų patyrime,

nes tai, ką mes suvokiame, ir yra patys daiktai. Kiekvienam, kas bando

priekaištauti Dž.Berkliui, neva jis sunaikina daiktus ir paverčia juos

tuščiavidurėmis idėjomis, Dž. Berklis atsako : “Tu manęs nesupranti. Aš ne

už daiktų pavertimą idėjomis, o greičiau už idėjų – daiktais; tuos

betarpiškai suvokiamus objektus, kurie, tavo nuomone, yra tik daiktų

atspindžiai, aš laikau pačiais daiktais” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”,

Äę. Įåšźėč, ““Ńī÷čķåķč˙”, 339 psl.).

Taigi, Dž. Berklis neigia ne daiktų apskritai, o tik jusliškai

nesuvokiamų ir nesuvokiančių daiktų egzistavimą : “Tai, ką matau, girdžiu

ir užčiuopiu, – egzistuoja, t.y. aš tai suvokiu, – tuo abejoju ne daugiau

kaip savo paties buvimu. Tačiau nesuprantu, kaip pojūčių liudijimas gali

tapti įrodymu, jog egzistuoja kažkas, kas juslėmis nesuvokiama” (“Traktatas

apie žmogiškojo pažinimo principus”, 78-79 psl.).

IŠVADOS

Dž.Berklio filosofijoje, kurios pagrindinis teiginys “esse yra

percipi”, abejonei pažinimo tikrumu, taigi ir skepticizmui, vietos

nebelieka. Čia skepticizmas įveikiamas atsisakant nereikalingų pretenzijų

pažinti tai, ko iš ttikrųjų ir nėra (“daiktus pačius savaime”): “Berkliui

jutiminių daiktų pasaulis – tai mūsų pojūčiai, po kuriais nėra paslėpta

nieko išoriško, už kurių nėra nieko, svetimo dvasiai, kurie mums duoda

viską, kas juose yra <.>“ (Ļ. Įėīķńźčé, “Čńņīšč÷åńźčé źīķņåźńņ ōčėīńīōčč

Įåšźėč”, 21 psl.). Taigi šia prasme galima sakyti, kad Dž.Berklis ištesėjo

savo pažadą, duotą “Traktato apie žmogiškojo pažinimo principus”

paantraštėje.

Tačiau paskesnė filosofijos tradicija liudija visai ką kita: Dž.Berklio

argumentai ne tik nenutildė skeptikų (kaip tikėjosi pats Dž.Berklis), bet

netgi – likimo ironija – tapo šaltiniu, iš kurio idėjų sėmėsi pats

žymiausias Naujųjų laikų skeptikas D.Hjumas. D.Hjumas rašė: “<.> iš tiesų

dauguma šio įžvalgaus autoriaus (Dž.Berklio, – J.N.) veikalų duoda mums

geriausias skepticizmo pamokas, kokias tik galime rasti senųjų ar naujųjų

filosofų <.> raštuose. Tačiau tituliniame lape jis pareiškia (ir

neabejotinai labai nuoširdžiai), kad šią knygą parašė tiek prieš skeptikus,

tiek prieš ateistus ir laisvamanius. Bet kad visi jo argumentai iš tikrųjų

yra skeptiniai, nors ir buvo sumanyti kitaip, matyti jau iš to, kad į juos

negalima niekaip atsakyti ir kad jie nesukelia jokio įsitikinimo. Jų

vienintelis poveikis – sukelti akimirkos neryžtingumą ir sutrikimą, kurie

iryra skepticizmo padarinys”(D.Hume, “Žmogaus proto tyrinėjimas”, 216-217

psl.).

Dž.Berkliui sukritikavus materialiąją substanciją, D.Hjumas žengė dar

toliau ir sukritikavo dvasinę substanciją. Dvasinės substancijos kritikos

užuomazgos, tiesą sakant, jau glūdėjo ir paties Dž.Berklio prielaidose.

Dž.Berklio filosofiją tyrinėjęs R.Mecas klausia: “Apskritai, ar yra kokia

nors prasmė Berkliui kalbėti apie dvasinę substanciją po to, kai jis taip

radikaliai atmetė ir sutriuškino materialiąją substanciją? Argi tie patys

argumentai netinka tiek vienai, tiek kitai ?” ( R.Metz, “George

Berkeley.Leben und Lehre”, 99 psl.). R.Metz sako, kad Dž.Berklis šią

problemą matė ir pats, ir pateikia ištrauką iš jo dienoraščio: “Dvasia yra

pojūčių sankaupa. Pašalinkite pojūčius, ir jūs pašalinsite dvasią, duokite

pojūčius, ir jūs duosite dvasią” (cit. iš R.Metz, “George Berkeley.Leben

und Lehre”, 99 psl.). Taigi jau paties Dž.Berklio prielaidose glūdėjo tai,

ką vėliau išplėtojo D.Hjumas. Todėl visai pagrįstai galima sakyti, kad

“<.> Hjumas buvo tik tiesioginis Berklio subtilaus genialumo ir drąsios

filosofinės analizės įpėdinis” (A.Campbell Fraser, “Berkeley”, 215 psl.).

Dž.Berklio filosofijoje pažinimas išsaugoja savo objektyvų pobūdį.

Pažinimo objektyvumo garantas Dž.Berkliui- Dievas. Dievas įspaudžia mums

juslėse idėjas ir nustato jų sąryšius, kuriuos pažinti ir yra mokslo

prerogatyva. O D.Hjumas sako, kad apie Dievą mes nieko nežinome. “Todėl

jeigu mūsų nežinojimas būtų geras pagrindas ką nors atmesti, mes turėtume

prieiti principą, neigiantį visokią Aukščiausios Esybės energiją, lygiai

kaip ir grubiausios materijos energiją” (D.Hume, “Žmogaus proto

tyrinėjimas”, 111 psl.). D.Hjumui pažinimas netenka bet kokio objektyvumo.

Mes liekame vieni su savo patyrimu. Reiškiniai, kuriuos mes laikome

susijusius būtinais priežastiniais ryšiais, žvelgiant iš mūsų patyrimo

pozicijos, yra tiktai faktų seka, iš kurios niekaip neplaukia tų faktų

ryšio būtinumas. Tai, ką mes laikome ppriežastiniais ryšiais, yra viso labo

tik mūsų psichologinis įsitikinimas arba įprotis. Taigi, D.Hjumo mokyme

“subjektyviais psichologiniais veiksniais grindžiamas patyrimas tapo ne

tikru, objektyviu, būtinu, o reliatyviu, subjektyviu, tikėtinu”

(K.Rastenis, “Davido Hume’o pažinimo teorija”, 11 psl.).

D.Hjumas padarė žymią įtaką I.Kantui. I.Kantas rašė: “Aš atvirai

prisipažįstu: kaip tik Deivido Hiumo teiginys prieš daugelį metų pirmą

kartą nutraukė mano dogmatinį snaudulį ir mano ieškojimus

spekuliatyviosios filosofijos srityje pasuko visiškai kita kryptimi”

(I.Kantas, “Prolegomenai”, 14 psl.). I.Kantas tarsi “reabilituoja” D.Hjumo

sukritikuotą daiktų pažinimą. Jokie gamtos dėsniai, joks priežastingumas,

be abejo, negali būti išvedami iš mūsų patyrimo, bet “priešingai, patyrimas

išvedamas iš jų” (I.Kantas, “Prolegomenai”, 89 psl.). I.Kantui vadinamosios

grynosios intelektinės sąvokos, arba kategorijos (tokios, kaip

priežastingumas, daugis, galimybė, būtinumas .- žr. I.Kant, “Grynojo

proto kritika”, 117 psl.) yra bet kokio patyrimo apriorinės (išankstinės)

sąlygos. “Jos yra skirtos tik, taip sakant, reiškiniams skaityti

skiemenimis, kad juos būtų galima skaityti kaip patyrimą <.>“ (I.Kantas,

“Prolegomenai”, 88 psl.). Mūsų patyrimas apsiriboja tik reiškinių pažinimu,

todėl būtų klaidinga manyti, kad grynosios intelektinės sąvokos galėtų

nurodyti į daiktus pačius savaime. I.Kantas skiria reiškinį (arba fenomeną)

nuo daikto paties savaime (arba noumeno), kaip nepažinaus, galimo tik

mąstyti reiškinio “vidaus”. Tačiau nors mes ir nieko negalime žinoti apie

daiktus pačius savaime, mes galime juos mąstyti, nes “mąstyti aš galiu ką

noriu, jei tik neprieštarauju pats sau” (I.Kant, “Grynojo proto kritika”,

45 psl.). Atvirkščiai, būtų

prieštaringa manyti, kad daiktai patys savaime

neegzistuoja: “Juk priešingu atveju iš to išplauktų beprasmiškas teiginys-

esą reiškinys egzistuoja be to, kas reiškiasi” (I.Kant, “Grynojo proto

kritika”,45 psl.). “Tad intelektas, teigdamas, kad reiškiniai egzistuoja,

kartu pripažįsta ir daiktų pačių savaime egzistavimą, ir šia prasme mes

galime sakyti, kad įsivaizduoti tokias esybes, kurios sudaro reiškinių

pagrindą, atseit yra grynai galimos vien tik mąstyti, ne tik leistina, bet

ir neišvengiama” (I.Kantas, “Prolegomenai”, 91 psl.).

Tačiau I.Kantas, skirdamas nepažinų daiktą patį savaime ir reiškinį,

vėl tarsi sugrįžta į tą pačią filosofinę situaciją, kuri buvo iki

Dž.Berklio. Nepažinių daiktų pačių savaime egzistavimo pripažinimas ir

gimdė tą skepticizmą, prieš kurį kovojo Dž.Berklis, tiesiog įrodydamas to

skepticizmo šaltinio – daiktų pačių savaime egzistavimo pripažinimo –

nepagrįstumą. Daiktų pačių savaime egzistavimo neigimas paskatino I.Kantą,

beje, gerai nesusipažinusį su Dž.Berklio filosofija (žr. A.Nesavas,

“Džordžas Berklis ir Naujųjų amžių filosofija”, 27 psl.), apkaltinti

Dž.Berklį idealizmu: “Kiekvieno tikro idealisto, nuo Elėjos mokyklos iki

vyskupo Berklio, tezė yra ši formulė: “Kiekvienas pažinimas jutimais ir

patyrimu yra vien tik regimybė, o tiesa glūdi tiktai grynojo intelekto ir

proto idėjose”” (I.Kantas, “Prolegomenai”, 176 psl.). Pasak žymaus

Dž.Berklio filosofijos tyrinėtojo A.A.Liuso, “šie žodžiai yra Berklio

mokymo karikatūra” (A.A.Luce, “Berkeley’s immaterialism”, 26 psl.).

Dž.Berklis sakė kaip tik atvirkščiai – būtent jusliniame patyrime ir yra

pati tiesa: “<.> tuos betarpiškai suvokiamus objektus, kurie, tavo

nuomone, yra tik daiktų atspinžiai, aš llaikau pačiais daiktais” (“Trys Hylo

ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 339 psl.).

Tačiau Dž.Berklio skepticizmo įveikimas, kaip parodė paskesnė istorija,

nuvedė į dar didesnį – D.Hjumo – skepticizmą. I.Kanto sprendimas kitoks ir

neginčytinas: “<.> kokie gali būti daiktai patys savaime, aš nežinau ir

man nereikia šito žinoti, nes daiktas juk niekada negali man pasirodyti

kitaip, kaip tik reiškinyje” (I.Kant, “Grynojo proto kritika”, 252 psl.).

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Dž.Berklis. Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus.- Vilnius,

1988.

1. A.Campbell Fraser. Berkeley. – Edinbourg and London, 1881.

1. R.Dekartas. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1978.

1. D.Hume. Žmogaus proto tyrinėjimas. – Vilnius, 1995.

1. I.Kantas. Prolegomenai. – Vilnius, 1993.

1. I.Kant. Grynojo proto kritika. – Vilnius, 1996.

1. A.A.Luce. Berkeley’s Immaterialism. – London, 1945.

1. R.Metz. George Berkeley. LLeben und Lehre. – Stuttgart, 1925.

1. A.Nesavas. Džordžas Berklis ir Naujųjų amžių filosofija

//Dž.Berklis. Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus.-

Vilnius, 1988.

1. K.Rastenis. Davido Hume’o pažinimo teorija //D.Hume. Žmogaus proto

tyrinėjimas. – Vilnius, 1995.

1. Äę.Įåšźėč. Ńī÷čķåķč˙. – Ģīńźāą, 1978.

1. Ļ. Įėīķńźčé. Čńņīšč÷åńźčé źīķņåźńņ ōčėīńīōčč Įåšźėč.

1. Į.Ż. Įūõīāńźčé. Äęīšäę Įåšźėč. – Ģīńźāą, 1970.

1. Ō. Įżźīķ. Ńī÷čķåķč˙ ā 2-õ ņīģąõ. Ņ. 2. – Ģīńźāą, 1972.

1. Ė.Ģ.Źīńąšåāą. Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī āšåģåķč

(Ōčėīńīōńźčé ąńļåźņ ļšīįėåģū). – Ģīńźāą, 11989.

1. Äę. Ėīźź. Ńī÷čķåķč˙ ā 3-õ ņīģąõ. Ņ. 1. – Ģīńźāą, 1985.

1. Ą.Ńģčšķīā. Ōčėīńīōč˙ Įåšźėč. – Āąšųąāą, 1873.