Savianalizė

Kiekvienas iš mūsų šiame gyvenime ieško kelio, kuriuo tikrai norėtų eiti ir kurio pabaigoje rastų tai apie ką svajoja. Tai yra nelengvas uždavinys. Dažnai mes klajojam klystkeliais, tačiau jeigu mes jį surandame, mums nebaisios jokios kliūtys. Žengus pirmuosius žingsnius naujojo tikslo link, mes nežinome ar elgiamės teisingai. Tačiau kaip sužinosime to nepabandę?

Panašioje situacijoje ir aš dabar atsidūriau. Aš ėmiau minti visiškai naują takelį. Mano gyvenime pasikeitė apskritai viskas. Rečiau matau savo šeimos narius, pasikeitė draugų ratas, mokyklinis gyvenimas liko praeityje ddabar esu studentė. Studijuoju Vilniaus kolegijoje, pasirinkau draudimo vadybos studijų programą. Su šia profesija tikiuosi susieti savo ateitį. Kolegiją pasirinkau gal dėl to, kad joje yra didesnė profesijų pasirinkimo galimybė, čia daugiau įgyjama profesinių žinių. Žinoma, kaip ir daugelis jaunuolių, norėjau studijuoti universitete, tačiau dabar esu patenkinta savo pasirinkimu. Tikiuosi ateityje dėl jo nesigailėsiu.

Beveik kiekvienas iš mūsų yra savanaudis, to net nepastebėdamas. Mes be paliovos tenkiname savo poreikius siekdami naudos sau. Tačiau nedarydami to mes tiesiog nesijaustume gerai. Pagrindiniai žmogaus pporeikiai pagal A. Maslow yra butini, kad žmogus galėtų realizuoti save gyvenime. Pavyzdžiui aš manau, kad būtent šiuo metu visi būtiniausi mano poreikiai yra patenkinti. Aš patenkinu beveik visus savo fiziologinius poreikius: esu pakankamai aprūpinta maistu, manęs nekankina troškulys, deguonies ššioje planetoje kol kas taip pat yra pakankamai, miego nors kartais ir stinga, tačiau dėl to nesijaučiu blogai, o seksualiniai poreikiai man, nėra tokie svarbūs, kad be jų jausčiausi blogai. Saugumo poreikiai dar nėra visiškai patenkinti, nors ir turiu namus į kuriuos bet kada galiu grįžti, tačiau savęs išlaikyti dar negaliu, nes vis dar materialine prasme esu priklausoma nuo tėvų. Santykiai su visuomenės nariais mane tenkina: turiu draugų, kurie manę palaiko ir supranta, esu įsimylėjusi, nors tas žmogutis kol kas to ir nežino, tačiau aš žinau, kad jis nėra man abejingas. Taip pat turiu šeimą, kurią be galo myliu ir žinau, kad jie niekada manęs nenuvils, visada supras ir padės jeigu bus sunku. Gal būt tarp mano pažįstamų yra žmonių, kkurie mane smerkia , gal būt kaltina dėl kažko, tačiau, mano manymu, jie patys yra kalti dėl to , kad nesugeba suprasti kitų žmonių klaidų ir atleisti už jas. Ir tikrai žinau, kad yra tokių žmonių, kurie mane vertina, palaiko ir gerbia. Tačiau paskutinis poreikis – saviaktualizacija, kuris yra būtinas žmogui, pasak A. Maslow, mano gyvenime dar nėra visiškai patenkintas, nes tik dabar aš pradedu realizuoti save šiame gyvenime, dabar bandau rasti savo vietą. Šiuo metu aš atlieku studentės vaidmenį. VVilniaus kolegija yra vieta, kurioje aš tenkinu saviaktualizacijos poreikį. Šioje įstaigoje vertina mano sugebėjimus. Ir būtent čia atsivertė naujas mano gyvenimo lapas, kurio pradžioje užrašytas tikslas – visada eiti į priekį, nepalūžti, išlikti žmogumi ir siekti profesinės karjeros. Pastaruoju gyvenimo laikotarpiu aš atlieku ne tik studentės vaidmenį, visų pirma esu duktė, sesuo, pusseserė, anūkė, teta, draugė, pažįstama, kambariokė bei pilietė (žr. priede). Manau, visus šiuos vaidmenys atlieku pakankamai sąžiningai. Mano vaidmenų struktūra dar nėra visiškai susiformavusi. Norėčiau turėti daugiau nei turiu dabar, norėčiau kitiems suteikti daugiau džiaugsmo. Žmogus negali patenkinti visų savo poreikių, jei taip būtų mes tiesiog neturėtume stimulo gyventi, gyvenimas taptų nebeįdomus.

Tai ar žmogus jaučiasi laimingas priklauso nuo mūsų pasaulėžiūros. Kiekvienas iš mūsų turi savitas vertybes, savitą požiūrį į gyvenimą. Nuo mūsų pasaulėjautos ir vertybių sistemos priklauso požiūris į save ir į mus supančius žmones. Aš nežinau kodėl, tačiau labai dažnai randu pateisinimus net tiems žmonėms, kurie su manim ar su mano mylimais žmonėmis elgiasi bjauriai. Tiesiog nemėgstu smerkti žmonių ir net nežinau ar tai yra gerai. Tiesiog žinau, kad didžiausia vertybė, kurią turiu šiame gyvenime yra šeima. Ir, atrodo, padaryčiau viską, kad tik jie būtų sveiki ir laimingi. Taip pat labai vertinu draugus, nes su jais praleidžiu ddidžiąją dalį savo gyvenimo. Ir tikrai žinau, kad turiu draugę iš didžiosios raidės, kuri niekada manęs nenuvils ir visada padės. Juk sakoma: draugą nelaimėje pažinsi. (O nelaimė tikai buvo nemenka ir mes vis dar kartu). Taip pat aš noriu, kad mane gerbtų ir pripažintų. Tačiau vien norų neužtenka, reikia to siekti ir dėl to kovoti. O kovotoja iš manęs nekokia. Turbūt todėl dažnai sakau, kad kitų nuomonė man yra visiškai nereikšminga, nors iš tikrųjų taip nėra. Mano vertybių sistema nėra dar galutinai susiformavusi ir aš manau dar praeis nemažai laiko kol tai įvyks, nes mūsų vertybes formuoja aplinka, kurioje praleidžiame daugiausia laiko, žmonės su kuriais bendraujame. O mano gyvenime viskas yra nauja ir įdomu, kasdien aš susipažįstu su naujais žmonėmis, kurie keičia mano požiūrį į aplinką, o gal ir aš šiek tiek sudrumsčiu jų vidinę harmoniją. Žinoma pagrindines mano vertybes suformavo santykiai šeimoje, auklėjimas taip pat mano vertybių sistemą formavo mokykla bei religija. Bendraudama su žmonėmis tikrai labai vertinu nuoširdumą. Dabartinė mano vertybių sistema niekada man neleistu daryti ką nors piktą savo šeimos nariams ar draugams, niekada negalėčiau žeminti kito, nekęsti, neapykanta yra man svetima, todėl žmonės dažnai ir sako, kad esu nepiktybiška. Tačiau kai reikia moku pastovėti už save, nneleidžiu drabstyt manęs purvais. Taip pat nesuprantu, kaip galima žudyti dėl pinigų ar kito turto, juk žmogaus gyvybė yra neįkainojama ir joks gyvas padaras neturi teisės jos atimti. Tą patį manau ir apie kerštą, juk jis yra beprasmis. Jausdami neapykantą mes graužiame save iš vidaus, o mūsų paniekos objektui nuo to nei geriau, nei blogiau. Žinoma, nesu aš jau toks gėrio įsikūnijimas, visi mes turim nuodėmių. Aš irgi moku supykti ar įsižeisti, kartais skaudinu žmones visai to nenorėdama, tačiau taip jau yra ir nieko negali pakeisti.

Bendraujant su žmonėmis kartais kyla konfliktų taip jau yra dėl to, kad visi mes esame skirtingi ir turime skirtingas nuomones vienu ar kitu klausimu. Bandydami spręsti konfliktus naudojame tam tikra strategiją. Mano konfliktų sprendimo modelis yra prisitaikymas. Konfliktą stengiuosi tiesiog nuslopinti stengdamasi išlaikyti gerus santykius, tačiau ir neleidžiu kitai pusei per daug savivaliauti ir pasiekti naudos tiktai sau, dalis mano poreikių taip pat turi būti patenkinami. Tačiau jeigu konflikto eigoje prieinama nuomonės, kuri nekenkia man ir yra priimtina oponentui stengiuosi neprieštarauti ir palikti viską taip kaip yra. Jei konfliktuojama dėl nereikšmingų dalykų dažniausiai vienoda nuomonė neprieinama, kiekvienas iš oponentu pasilieka prie savosios ir konfliktas dažniausiai tiesiog pamirštamas. Ypač nemėgstu konfliktuoti su žmonėmis, kurie užima aukštesnes

pareigas ar tiesiog turi daugiau gyvenimo patirties nei aš, taip yra todėl, kad šiems žmonėms jaučiu pagarba ir mano vidiniai nusistatymai tiesiog neleidžia pradėti konflikto su jais. Žinau, kad tai yra negerai, nes ilgainiui tarkim vadovas gali pradėti naudotis savo padėtimi ir kelti aukštesnius reikalavimus. Kaip klientė taip pat esu santūri, rami ir šiek tiek pasyvi, tarkim jei man nepatinka aptarnavimas aš neimsiu reikšti savo nepasitenkinimo, tiesiog daugiau nebesinaudosiu tos įmonės paslaugomis. Apskritai niekada nepradedu konflikto pati, tačiau jei jau mmane užkliudo ir tuo labiau įžeidžia, galiu atsakyti tuo pačiu, dažniausiai dėl to graužiuosi ir tik labai retai atsiprašau.

Atlikus H. Aizenko testą labai nustebau. Pasirodo mano temperamento tipas yra tarp melancholiko ir sangviniko. Tačiau viską geriau apmąsčius nusprendžiau, kad taip yra dėl to, kad visada norėjau būti linksma, vėjavaikiška, drąsiai rodyti savo emocijas, laisvai bendrauti su aplinkiniais, tačiau tikroji mano prigimtis yra melancholija. Aš mėgstu svajoti, pasinerti į prisiminimus, nemėgstu kai mane kritikuoja, o tuo pačiu ir giria, kartais nnoriu tiesiog pabūti su savimi ir nors akimirkai tapti nematoma, visas nuoskaudas kaupiu savyje ir tik labai retais atvejais leidžiu sau išsilieti. Susidūrusi su kliūtimis taip pat esu nelinkusi kam nors skųstis ir prašyti pagalbos, su savo problemomis stengiuosi kovoti ppati. Dar vaikystėje pastebėjau, kad niekada neleisdavau niekam pamatyti manęs verkiančios. Bandžiau šypsotis, kai viduje jausdavau tuštumą ir skausmą ir tai darydavau tam, kad neskaudinti mylimų žmonių. „Jei juokiuosi iš laikino pasaulio, juokiuosi, kad nepravirkčiau“ (Baironas). Šiuos žodžius perskaičiau viename žurnale parašytame laiške ir ėmiau jais vadovautis . Visada pabėgdavau į tamsų kampelį ir ten išsiliedavau. Tenka pripažinti, kad tik retais atvejais tai padėdavo. Dabar pastebiu, kad žmonėms, kuriuos pažįstu jau senokai, atsiverti išmokau, tačiau susipažinus su nauju žmogumi tikrai jaučiu bendravimo barjerą, kuris mane varžo ir neleidžia elgtis taip kaip norėčiau. Gal būt taip yra todėl, kad mano dominuojanti ego būsena yra suaugusiojo ir jinai kartais užgoždama vaiko ego būseną pasireiškia bendraujant su naujais žmonėmis ir tada pokalbis tampa „„sausas“ ir nelabai įdomus. Dėl to kartais besikalbant su mažai pažįstamu žmogumi jaučiuosi nejaukiai ir keisčiausia yra tai, kad nieko negaliu sau padaryti.

Dėl tokio mano būdo buvo sunkoka prisitaikyti prie grupės kolegų. Man reikėjo laiko, su jais susipažinti. Tačiau dabar viskas yra puiku. Pradžioje (tai sužinojau visai neseniai) daugeliui atrodžiau išdidi, pasipūtus ir nelinkusi bendrauti. O iš tikrųjų buvau šiek tiek susivaržius. Grupės kolegos apibūdino mane taip: draugiška, rami, tyli, miela, nepiktybiška, įdomi, gera, laisva, atsakinga, geraširdiška, rūpestinga, komunikabili. Ir llabiausiai mane nustebino viena panelė, kuri pasakė, kad aš prieš pradedama bendrauti stebiu žmones, susidarau apie juos nuomonę ir tik tada atsiskleidžiu pilnai. Keisčiausia yra tai, kad tai yra teisybė. Man reikia pažinti žmogų, kad žinočiau ar galiu su juo būti savimi ir ar jis supras mane. Bet tai nereiškia, kad esu dviveidė. Tiesiog mėgstu stebėti aplinką ir tik po to veikti.

Pripažįstu, kad būdama tarp žmonių, kurie mane jau seniai pažįsta leidžiu sau daugiau pasireikšti, todėl ir artimi žmonės mane apibūdina šiek tiek kitaip nei grupės kolegos. Jie mano, kad esu linksma, atidi, pareiginga, draugiška, paslaugi, savarankiška, nuoširdi, atsakinga, supratinga, jautri, kantri, principinga, sunkiai nuspėjama, kartais irzli. Visiems šiems apibūdinimams pritariu ir manau, kad vienaip ar kitaip šie mano būdo bruožai padeda man asmeniniame gyvenime, tereikia visada išlikti savimi. Bet, kad ir kaip bebūtų kai kurios mano asmeninės savybės vis dėl to man nepatinka. Visų pirma nepatinka tai, kad esu per daug savikritiška, nemėgstu kalbėti apie savo išvaizdą, savo intelekto vertinti taip pat nesiryžtų, nes manau, kad esu pernelyg mažai įgijusi išsilavinimo. Tačiau, kad ir kas man savyje nepatinka stengiuosi priimti save tokią, kokia esu, bet kartais tai yra sunkoka. Beje dar turiu viena labai keistą „savybę“, pastebėjau, kad nniekada nebūna taip kaip aš planuoju ar įsivaizduoju, visada atsiranda kas nors kas sudrumsčia visus planus, todėl į ateitį stengiuosi žiūrėti minimaliai. Taip pat, manau, kad aš nepasižymiu per dideliu jautrumu, nes esu linkusi viską išgyventi viduje, tačiau artimi žmonės mano kitaip. Esu tipiška intravertė, nors gyvenime pasitaiko ir išimčių. Dabar aš kovoju su savimi stengiuosi perlaužti save, bet tai tikrai nėra taip lengva kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Juk temperamento tipas, anot psichologų, yra įgimtas ir gyvenimo eigoje nesikeičia, tačiau taisyklės ir yra tam, kad jas laužytume. Ar ne? Mano manymu, žmogaus galimybės yra neribotos, tereikia didelio noro.

Taigi toks jau aš esu žmogeliukas, kartais esu nepatenkinta savimi, kartais savimi didžiuojuosi, būna ir tokių juodų dienų, kai tiesiog savęs nekenčiu, tačiau su viskuo susitaikau ir pasaulis vėl nusidažo ryškiomis spalvomis. Tačiau juk visi mes esame žmonės, klysti taip pat yra žmogiška, tai natūralu. Mylėkime gyvenimą, juk jis yra brangiausias dalykas, kurį turime šioje žemėje, taip pat nepamirškime mylėti ir savęs, nes mes esame tai kas įkūnija gyvenimą.