Regimosios informacijos apdorojimo neuropsichologija

TURINYS

ĮVADAS 3

AKIES SANDARA 4

Akies sandaros trūkumų nulemti regėjimo sutrikimai 5

VAIZDO APDOROJIMAS TINKLAINĖJE 6

Spalvinio regėjimo sutrikimai 7

REGOS TAKAI 9

SIGNALO APDOROJIMAS CENTRINĖSE SISTEMOSE 11

Agnozijos 12

IŠVADOS 14

LITERATŪRA 15ĮVADAS

Regėjimas – vienas svarbiausių jutimų, teikiančių daugiausia informacijos apie aplinką. Regėjimu žmogus orientuojasi erdvėje, vertina nuotolį, kryptį, daiktų erdvinius ryšius, seka procesų ir reiškinių dinaminius pokyčius, kontroliuoja ir reguliuoja savo judesius ir t.t.

Regėjimo sistema yra sudėtingas įvairių funkcijų derinys, jos veikla „suinteresuoti“ beveik visi analizatoriai (judėjimo, klausos, lytėjimo, uoslės ir kt.), todėl nuo regėjimo funkcijos priklauso daugelio kitų funkcijų veikla.

Regėjimo analizatorius – sudėtinga sensorinė sistema, gglaudžiai susijusi su didžiųjų pusrutulių žieve ir požievio struktūromis, sąveikaujanti su judėjimo, taktiliniu, klausos analizatoriais, sudaranti su jais sudėtingus dinaminių sistemų ryšius. Visa tai padeda formuotis sudėtingiems sintetiniams vaizdams įvairiai atspindint daiktus, procesus, reiškinius.

Regos jutimo organą sudaro:

• Periferijoje esantys regėjimo organai – akių obuoliai bei juos apsaugančios ir judinančios struktūros;

• Regėjimo nervas, siunčiantis impulsus regėjimo kanalais į regėjimo centrus galvos smegenyse ir iš jų;

• Regos centrai, esantys vidurinėse ir tarpinėse smegenyse bei smegenų žievės pakaušio srityje [2].

Šiame referate bus aptarta regėjimo analizatoriaus ssandara, regimosios informacijos apdorojimas kiekvienoje iš sudėtinių regos jutimo organo dalių bei pagrindiniai regos sensorinės sistemos sutrikimai, lemiantys specifinį regimąjį aplinkos suvokimą.AKIES SANDARA

1 pav. Akies schema [7]

Svarbiausios žmogaus akies dalys pavaizduotos 1 pav. Žmogaus akis, kuri yra šiek tiek ištįsęs 22,5 cm skersmens rutulys, sudaryta iš kapsulės ir branduolio. Kapsulė sudaryta iš trijų skirtingo storio sluoksnių:

1. išorinis dangalas, odena, yra neperšviečiamas, baltas skaidulinis sluoksnis, dengiantis didumą akies paviršiaus; akies priešakyje odena pereina į skaidrią rageną, tarsi akies langą.

2. ploname viduriniame tamsiai rudame sluoksnyje, gyslainėje, yra daug kraujagyslių ir pigmento, kuris absorbuoja nuklydusius šviesos spindulius. Akies priekyje gyslainė sustorėja ir sudaro žiedo formos krumplyną bei ploną žiedišką raumeninę diafragmą – rainelę, kuri reguliuoja angos, vadinamos vyzdžiu, dydį.

3. vidinis sluoksnis – tinklainė. Joje yra regos receptoriai.

Akies obuolio branduolį sudaro skaidrios, šviesą laužiančios terpės – stiklakūnis, lęšis bei branduolio plyšelius užpildantis vandeninis akies skystis. Tarp rainelės ir stiklakūnio yra skaidrus, bespalvis, abipus išgaubtas darinys – lęšis. Jį supa krumplynas, kurio raumenims įsitempiant arba atsipalaiduojant lęšiukas keičia ssavo išgaubtumą. Taip akis gali prisitaikyti prie stebimo vaizdo nuotolio. Žiūrint iš arti – krumplyno raumenys susitraukia ir lęšiukas išsigaubia. Tuomet jis stipriau laužia šviesos spindulius. Krumplyno raumenims atsipalaidavus, lęšiukas suplokštėja, tada ryškiau matomi tolimi daiktai [4].

Tarp ragenos, rainelės ir stiklakūnio yra mažytės akies kameros, pilnos skaidraus bespalvio akies kamerų skysčio.

Ragena, akies kameros, lęšiukas ir stiklakūnis sudaro šviesą laužiantį aparatą, kuris veikia panašiai kaip fotoaparatas. Šviesos spinduliai, praėję pro šį aparatą, lūžta ir susikerta tinklainėje, kur susidaro apverstas ir sumažintas vvaizdas [3].Akies sandaros trūkumų nulemti regėjimo sutrikimai

Sferiniai refrakcijos sutrikimai. Jie atsiranda dėl akies obuolio ilgio ir laužiamosios galios neatitikimo. Akies refrakcija sutrinka dėl per didelio arba per mažo akies obuolio augimo.

a) Trumparegystė (miopija) – tai akių refrakcijos (gebėjimo laužti šviesos spindulius) yda, kai žmogus blogai mato tolimus daiktus, nes jų vaizdas susidaro prieš tinklainę. Polinkis trumparegystei paveldimas autosominiu dominantiniu būdu, tuo paaiškinamas miopijos dažnumas. Ši sferinė refrakcijos yda koreguojama spindulius sklaidančiais lęšiais (-dpt), kurie židinio tašką paslenka iki tinklainės.

b) Toliaregystė (hiperopija) –tai akių refrakcijos (gebėjimo laužti šviesos spindulius) yda, kai matomų objektų vaizdas susidaro už tinklainės, todėl žmogus geriau mato toli esančius daiktus, ir blogai – esančius arti. Žiūrėdami į tolį, toliaregiai savo netikslų regėjimą gali kompensuoti be akinių, nevalingai akomoduodami, tačiau tai sukelia netaisyklingą akių padėtį (konvergencija). Ši sferinė refrakcijos yda koreguojama spindulius glaudžiančiais lęšiais (+dpt), kurie židinio tašką perkelia atgal į tinklainę.

Senatvinė toliaregystė (presbiopija). Tai nėra sferinis refrakcijos sutrikimas. Kadangi lęšiukas auga visą gyvenimą, jo ląstelės negali atstumti kapsulės, todėl senstant lęšiuko standumas vis didėja, o sugebėjimas keisti formą – mažėja.

Astigmatizmas – nevienoda dioptrinio aparato laužiamoji galia skirtingose plokštumose. Fiziologinis astigmatizmas apibūdinamas net iki 0,5 dpt stipresniu laužimu ragenos vertikalioje ašyje. Dėl tam tikrų ragenos paviršiaus anomalijų aastigmatizmas būna didesnis kaip 0,5 dpt, ir tuomet jis turi būti koreguojamas cilindriniais lęšiais [5].VAIZDO APDOROJIMAS TINKLAINĖJE

Vidiniame akies obuolio sluoksnyje, tinklainėje, yra regos receptoriai – lazdelės ir kolbelės. Nerviniai impulsai, kuriuos generuoja lazdelės ir kolbelės, yra perduodami bipolinėms ląstelėms, kurios savo ruožtu perduoda juos toliau ganglinėms ląstelėms. Šių ląstelių skaidulos driekiasi tinklainės priekiniame paviršiuje, atsisukusiame į akies obuolio vidų, irsudaro regos nervą, kuris perduoda nervinius impulsus į galvos smegenis. Lazdelių ir kolbelių yra daug daugiau, negu iš ganglinių ląstelių išeinančių nervinių skaidulų. Tai reiškia, kad prieš siunčiant nervinius impulsus į smegenis lazdelių ir kolbelių teikiama informacija sumuojama ir integruojama. Toje vietoje, kur regos nervas išeina iš tinklainės, nėra lazdelių ir kolbelių, todėl ši vieta vadinama akląja dėme.

Tinklainės centre yra tam tikra vieta, vadinama geltonąja dėme. Tai ovali gelsva sritis, turinti tik kolbelių. Dienos šviesoje geltonoji dėmė yra ryškiausio matymo vieta, o naktį ji beveik nejautri. Tada aktyvios būna likusioje tinklainės dalyje esančios lazdelės.

Aktyvuoti lazdeles pakanka blankios šviesos, todėl šios ląstelės užtikrina naktinį matymą. Lazdelės, kurių akyje yra labai daug (apie 120 mln), taip pat geriau už kolbeles atskiria judesį, bet jos negali užtikrinti ryškaus ir spalvoto vaizdo. Todėl silpnoje šviesoje daiktai atrodo neryškūs ir pilki. Lazdelių išoriniame segmente, diskų membranoje yyra daugybė rodopsino molekulių. Rodopsinas yra sudėtinė molekulė, sudaryta iš baltymo (opsino) ir pigmento, kuris yra vitamino A darinys ir vadinamas retinaliu, molekulės. Kai šviesa krenta ant retinalio molekulės, pastaroji pakeičia formą, ir rodopsinas tampa chemiškai aktyvus. Lazdelių išorinio segmento membranoje yra daugybė jonų kanalų, kuriems tamsoje neleidžia užsiverti ciklinis guanozinmonofosfatas (cGMP). Dėl aktyvuoto rodopsino veiklos sumažėja cGMP kiekis, todėl užsidaro kai kurie natrio jonų kanalai. Lazdelių vidus tampa labiau neigiamas, todėl pakinta nervinių impulsų dažnumas iš pradžių bipolinėse, po to ir ganglinėse ląstelėse, kuriomis perduodana informacija į galvos smegenis. Lazdelės jautrios silpnai šviesai todėl, kad viena rodopsino molekulė veikia daug baltymo molekulių, kurios sukelia daugelio cGNP molekulių skilimą. Taigi pradinis dirgiklis sustiprinamas – amplifikuojamas.

Kolbelės, daugiausia susitelkusios geltonojoje dėmėje ir jautrios ryškiai šviesai, atskiria daikto smulkias detales ir spalvą. Spalvotą matymą lemia trijų skirtingų rūšių kolbelės, turinčios pigmentus, vadinamus M (mėlynas), Ž (žalias) ir R (raudonas). Kiekvieną pigmentą sudaro retinalis ir opsinas, bet kiekvieno pigmento opsino sandara šiek tiek skiriasi, todėl skiriasi ir pigmentų šviesos sugėrimo charakteristikos. Manoma, kad spalvos pereinamieji atspalviai dirgina įvairias kolbelių kombinacijas, ir smegenys suvokia atsiunčiamus suminius nervinius impulsus kaip tam tikrą spalvą [3].

Lazdelių ir kolbelių generuoti nerviniai impulsai perduodami bipolinėms ląstelėms, kurios juos toliau perduoda

ganglinėms ląstelėms. Yra trijų tipų ganglinės ląstelės:

• P (parvoceliulinės) ląstelės (80%) atpažįsta vaizdo smulkmenas ir spalvas;

• M (magnoceliulinės) ląstelės (10%) apdoroja didelį paviršiaus plotą turinčių objektų vaizdą, ypač jo priekinę dalį ir foną;

• W ląstelės (10%) padeda nustatyti judančius objektus) [5].Spalvinio regėjimo sutrikimai

Spalvinį regėjimą lemia normalus kolbelių ir jų pigmentų fuknkcionavimas. Jeigu neveikia nors vienas kolbelių tipas, spalvos suvokimas sutrinka. Spalvinio regėjimo sutrikimų formų gali būti įvairiausių: nuo paprasčiausio jautrumo sumažėjimo kuriai nors spektro daliai iki visiško aklumo vienai ar kelioms spalvoms.

Normalų spalvinį rregėjimą turintys žmonės vadinami trichromatais. Žmonės, turintys dviejų tipų kolbeles, vadinami dichromatais, turintys tik vienos rūšies kolbeles – monochromatais. Dichromatai akli tik kai kuriems spalvų tonams, o monochromatai –visoms spalvoms. Visiškas aklumas spalvoms dar vadinamas anopija. Tokių žmonių spalvų pasaulis apribotas įvairaus ryškumo pilkomis spalvomis. Monochromatų regėjimas primena juodai baltas fotografijas. Monochromatų regėjimo aštrumas irgi nedidelis, dienos šviesoje jie kenčia nuo akinamo šviesos poveikio dėl didelio lazdelių jautrumo šviesai.

Pagal trūkstamą pigmentą dichromatai skirstomi į protanopus (aklus raudonai spalvai), deuteranopus (aklus žžaliai spalvai) ir tritanopus (aklus mėlynai ir violetinei spalvoms). Dažniausiai pasitaikantis spalvinio regėjimo sutrikimas – daltonizmas (protanopija). Protanopai mato tik dviejų tipų atspalvius: geltonus ir mėlynus. Raudonos ir žalios spalvos jie neskiria nuo pilkos. Raudona spalva protanopams atrodo juoda, o ddeuteranopams visi raudonos spektro dalies spinduliai atrodo gelsvi.

Be minėtų ryškių spalvinio regėjimo anomalijų (dichromazijos ir monochromazijos), būna nežymių, labiau kiekybinio pobūdžio, nukrypimų nuo trichromazijos: vienoje ar kitoje spektro dalyje padidėja slenksčiai (sumažėja jautrumas), spektras pasislenka trumpųjų ar ilgųjų bangų link ir t.t. Tokie sutrikimai vadinami anomališka trichromazija [1]. Yra trys anomališkos trichromazijos: protanomalija (susilpnėjęs raudonos spalvos matymas), deuteranomalija (silpnas žalios spalvos matymas) ir tritanomalija (susilpnėjęs mėlynos ir violetinės spalvos matymas)REGOS TAKAI

Regimojo nervo ganglinių ląstelių aksonai pasiekia regimųjų nervų kryžmę, ten medialinių tinklainės dalių aksonai susikryžiuoja ir pereina į priešingą (kontralateralinę) pusę. Nuo regimųjų nervų kryžmės prasideda regimieji laidai, besitęsiantys iki šoninių kūnų. Kairįjį regimąjį laidą sudarantys aksonai perduoda informaciją iš dešiniųjų regėjimo lauko pusių, o dešiniojo regimojo laido aksonai – iiš kairiųjų regėjimo lauko pusių. Ganglinių ląstelių aksonai pasiekia pretaktilinę sritį (vyzdžio reflekso centras), viršutinį keturkalnio kalnelį (refleksinių akies judesių centras) ir šoninį kelinį kūną. Pastarojo ląstelės patenka į pirminę regimąją žievę V1 (Brodmann‘o 17 laukelis). Kitos žievės regėjimo sritys yra V2, V3, V4 (Brodmann‘o 18 laukelis), mediotemporalinė sritis arba V5 (Brodmann‘o 19 laukelis), infratemporalinė sritis (Brodmann‘o 20 ir 21 laukeliai) ir frontalinis akių valdymo centras (Brodmann‘o 8 laukelis).

Šalia esančios tinklainės dalys atitinkamai projektuojasi šoniniame keliniame kūne ir regimojoje žievėje ((retinotipija; recepciniai laukai projektuojasi į žievę remiantis topografiniu principu: iš šalia esančių recepcinių laukų informacija plinta į CNS gretutinius centrus). Projekcijos plotas centruose yra proporcingas tinklainės ganglinių ląstelių tankiui, kuris centrinės duobutės, palyginus su tinklainės periferine dalimi, yra didžiausias. Vaizdas iš centrinės duobutės patenka į pirminės regimosios žievės V1 pakaušinės skilties užpakalinę dalį, o iš periferinės tinklainės dalies – į vidinę (medialinę) jos dalį. Apatinė akipločio pusė projektuojasi virš pentinio plyšio, o viršutinė – žemiau jo.

Fiksavus žvilgsnį į vieną tašką, kuris projektuojasi centrinėje duobutėje, galima nustatyti akiplotį (regėjimo lauką), veikiant tinklainės periferiją šviesos dirgikliu. Šis tyrimo metodas vadinamas perimetrija. Bespalvių dirgiklių akiplotis didesnis negu spalvotų, o mėlynos spalvos didesnis negu raudonos. Fiziologinė skotoma (akipločio ištrūkis) yra 5° skersmens akla dėmė, kuri yra temporalinėje akipločio pusėje ties 15° kampu, nes atitinkamoje nazalinėje tinklainės pusėje regimojo nervo išėjimo vietoje nėra fotoreceptorių. Pažeidus regos takus, pasireiškia būdingi akipločio sutrikimai. Jais remiantis galima nustatyti pažeidimo vietą [5].SIGNALO APDOROJIMAS CENTRINĖSE SISTEMOSE

Vaizdo forma ir spalva (P sistema), judėjimas ir erdviškumas (M sistema) siunčiami ir apdorojami atskirai. M ganglinės ląstelės inervuoja šoninio kelinio kūno pirmųjų sluoksnių ląsteles, o P ganglinės ląstelės – kitus jo sluoksnius. Šoninio kelinio kūno ląstelės išlaiko tinklainės ganglinių ląstelių tipiškas savybes, todėl rrecepcinių laukų didėjantis centro – periferijos antagonizmas dar labiau didina kontrasto ryškumą. Svarbus naujas apdorojimo elementas yra eferentinės projekcijos iš centrinių sričių į šoninį kelinį kūną. Projekcijos iš žievinių regos centrų nukreipia ir parenka signalo perdavimą, o smegenų kamieno centrai pritaiko perdaavimą aplinkos sąlygoms.

M ganglinių ląstelių kolateralės patenka į viršutinių keturkalnio kalnelių neuronus. Pastarieji turi didelius recepcinius laukus, kurie reaguoja į netikėtus ir judančius dirgiklius iš tam tikros pusės. Giliųjų sluoksnių ląstelės reguliuoja sakadinius akių judesius, dėl kurių į tinklainės centrinę duobutę fokusuojami nauji dirgikliai.

Projekciniai laidai iš šoninio kelinio kūno baigiasi pirminės regimosios žievės V1 4 ir 6 sluoksniuose. Iš ten 2 ir 3 sluoksnių neuronai projektuojasi į žievės V2 – V4 ir mediotemporalinę sritis; 5 sluoksnio neuronai – į viršutinius keturkalnio kalnelius, o 6 sluoksnio – į šoninį kelinį kūną.

Į visus paprastus šviesos – tamsos dirgiklius, veikainčius akies tinklainę, reaguoja regimosios žievės ląstelės. Pirminės regimosios žievės V1 ląstelėms aktyvinti reikia specifinės šviesos dirgiklio konfigūracijos. Šviesos dirgiklis turi tiksliai orientuotis erdvėje (orientacinis specifiškumas), kad būtų aktyvinti V1 neuronai. Daugelis V1 neuronų pasižymi krypties specifiškumu, nes skirtingai reaguoja į šviesos dirgiklio kryptį. Dar jie koduoja šviesos dirgiklio ilgį, t.y., jiems būdingas ilgio specifiškumas. Viena žievinė ląstelė gali turėti visus specifiškumus, jų dderinius arba tik vieną iš jų.

Žievės laukeliuose kartu apdorojama vaizdo forma, spalva, erdviškumas ir judesys. Žievės V1 neuronai, esantys 2 ir 3 sluoksniuose ir sudarantys taisyklingus cilindrus, apdoroja spalvinę informaciją, bet neturi orientacijos ir krypties specifiškumo. Spalvų sistema projektuojasi iš šių specifinių cilindrų į siaurus žievės V2 ruožus, kuriuose spalvos yra atskirtos nuo judesio ir formos, o iš ten spalvinė informacija patenka į žievės V4 sritį. Formos analizė atliekama pirminės regimosios žievės V1 2 ir 3 sluoksnių ląstelėse, esančiose cilindrų išorėje. Formos sistema projektuojasi į žievės V2 selektyvius siaurus ruožus, iš kurių patenka į žievės V4 sritį. Tada dirginama infratemporalinė žievė, kurioje apdorojamos formos detalės.

Iš žievės V1 4B sluoksnio M sistema projektuojasi tiesiogiai į žievės V3 ir mediotemporalinę sritį, o iš ten – į medialinę viršutinę temporalinės žievės dalį ir netiesiogiai – į siaurus ruožus žievės V2 srityje. Žievės mediotemporalinės srities ir medialinės viršutinės temporalinės jos dalies neuronai reaguoja tik į objekto judėjimą ir jo erdviškumą. Jie padeda analizuoti judesį ir valdyti regimąjį dėmesį [5].Agnozijos

Regos sistemos vaizdo formos, spalvos, erdviškumo ir judesių lygiagretų apdorojimą rodo selektyvūs suvokimų sutrikimai (agnozijos). Regėjimo agnozijos – daiktų regimojo atpažinimo sutrikimas esant normalioms regos analizatoriaus funkcijoms. Regėjimo agnozijų priežastis – didžiųjų smegenų pusrutulių pakaušio srities

žievės funkcijų sutrikimai. Visoms regėjimo agnozijoms būdingos sąlyginai išlikusios regėjimo funkcijos: normalus regėjimo aštrumas, regėjimo laukas, šviesos jutimas; lyg ir yra visos prielaidos normaliai suvokti regimuosius jutimus, tačiau gnostinis regėjimo sistemos funkcionavimo lygis pažeistas. Kai kuriais atvejais šalia gnostinių esama ir sensorinių regos funkcijų sutrikimų, bet jie tokie menki, kad jais remiantis neįmanoma paaiškinti regimojo atpažinimo sutrikimų.

Skiriamos šešios pagrindinės regėjimo agnozijos:

 Veidų agnozija – ypatingas sutrikimas, kai netenkama gebėjimo atpažinti realius veidus ir jų atvaizdus nuotraukose, piešiniuose ir pan. Esant veidų aagnozijai, žmogus nediferencijuoja vyrų ir moterų ar vaikų veidų, neatpažįsta savo artimųjų ir giminių, tačiau gali atpažinti juos iš balso.

 Daiktų regėjimo agnozija – adekvačiai identifikuodamas atskirus elementus, žmogus negali atpažinti objekto visumos. Daiktų agnozijos atvejais žmogus lyg ir mato visas daikto detales, gali nusakyti atskirus daikto požymius, bet negali regėjimu atpažinti viso daikto, kuriam priskiria vienus ar kitus požymius. Tokiais atvejais žmogus gali pažinti daiktą tik lytėjimu. Todėl kasdieniniame gyveime tokio žmogaus elgsena panaši į aklo žmogaus; nors orientacija erdvėje ggali būti normali (žmogus neužkliūna už daiktų), tačiau turi nuolat juos lytėti arba orientuotis remdamasis klausos pojūčiais. Žymaus laipsnio daiktų agnozija – gana retas reiškinys.

 Erdvės agnozija – tai erdvės požymių atpažinimo regėjimu sutrikimas. Sutrinka žmogaus gebėjimas skirti kairę ir dešinę, žžmogus nebesupranta piešinio simbolikos, atspindinčios erdvinius objektų ryšius ir savybes; nebesuprantami tampa žemėlapiai, sutrinka orientacija pagal pasaulio dalis (šiaurė, rytai ir t.t.). kai kuriais sunkesniais erdvės agnozijos atvejais žmogus ne tik nebeskiria kairės ir dešinės, bet ir kitų erdvės santykių: aukštai ir žemai, toliau ir arčiau, viršuje ir apačioje. Su tuo glaudžiai susiję ir buitinių judesių, reikalaujančių erdvinės orientacijos, sutrikimai. Optinė erdvės agnozija sutrikdo ir skaitymo gebėjimus: tuomet patiriama sunkumų atpažįstant raides, ypač tas, kurios turi specifinius kairės ir dešinės pusės formos požymius, pavyzdžiui, b ir d; p ir q.

 Raidžių agnozija – artima erdvės agnozijai. Gebėdamas visiškai teisingai kopijuoti raides, tuo pat metu žmogus negali jų atpažinti. Toks žmogus adekvačiai suvokia daiktus, jų atvaizdus (piešinyje, nuotraukoje), tačiau nesupranta raidžių ir nnegali perskaityti žodžių.

 Spalvų agnozija – ji skiriasi nuo spalvų jutimo sutrikimų tuo, kad spalvų pojūčiai nesutrikę, žmogus diferencijuoja atskiras spalvas, teisingai jas pavadina, tačiau neturi apibendrinto spalvos vaizdinio ir negali klasifikuoti daiktų pagal spalvą, identifikuoti būdingas atskiriems objektams spalvas etalonus (negali pasakyti, kokios spalvos yra apelsinas, morka, eglė ir t.t.)

 Simultaninė regėjimo agnozija – negebėjimas atpažinti vienu metu dviejų atvaizdų dėl susiaurėjusių regėjimo suvokimo galimybių. Žmogus nesuvokia stebimo objekto visumos, mato tik dalį objekto. Žvilgsnis nefiksuojamas, nevalingai šokinėja ir trukdo nuosekliai aapžiūrėti objektą, atlikti regimąją paiešką [2].

APIBENDRINIMAS

Regėjimo analizatorius – sudėtinga sensorinė sistema, sudaryta iš periferijoje esančių regėjimo organų (akių obuolių bei juos apsaugančių ir judinančių struktūrų), regėjimo nervo bei regos centrų, esančių vidurinėse ir tarpinėse smegenyse bei smegenų žievės pakaušio srityje.

Akies obuolio dalys, tokios kaip ragena, akies kameros, lęšiukas ir stiklakūnis sudaro šviesą laužiantį aparatą, kurį praėję šviesos spinduliai lūžta ir susikert.a tinklainėje, kur susidaro apverstas ir sumažintas daikto vaizdas. Tinklainėje yra regos receptoriai: lazdelės, užtikrinančios naktinį matymą, ir kolbelės, kurių dėka skiriame daikto smulkias detales ir spalvą. Fotoreceptorių generuojami nerviniai impulsai perduodami bipolinėms ląstelėms, kurios savo ruožtu perduoda juos toliau ganglinėms ląstelėms. Šių ląstelių skaidulos sudaro regos nervą, kuris perduoda nervinius impulsus į galvos smegenis – šoninius kelinius kūnus, viršutinius keturkalnio kalnelius ir didžiųjų pusrutulių žievę.

Priklausomai nuo regos analizatoriaus pažeidimo ar sutrikimo lokalizacijos, galimi įvairūs regos sutrikimai: dėl akies obuolio trūkumų kyla tokie regėjimo sutrikimai kaip trumparegystė ar toliaregystė (dėl per ilgo/per trumpo akies obuolio) ar astigmatizmas (dėl ragenos paviršiaus kreivumo anomalijų). Jei nenormaliai funkcionuoja tinklainėje esantys fotoreceptoriai (kolbelės), atsiranda įvairių spalvinio regėjimo sutrikimų – nuo paprasčiausio jautrumo suamžėjimo kuriai nors spektro daliai iki visiško aklumo vienai ar kelioms spalvoms. Didžiųjų smegenų pusrutulių pakaušio srities žievės funkcijų sutrikimai sukelia rregėjimo agnozijas – daiktų regimojo atpažinimo sutrikimus esant normalioms regos analizatoriaus funkcijoms.LITERATŪRA

1. Bagdonas A. „Sensorinės sistemos“ (II dalis). V., 1977.

2. Kaffemanas R. „Jutimo psichologija“. Š., 2002.

3. Mader S. „Biologija“ (II knyga). V., 1999.

4. Molienė L., Molis S. „Žmogaus biologija ir sveikata“. K., 2000.

5. “Žmogaus fiziologija” (sud.: Kėvelaitis E., Illert M., Hultborn H.). K., 2003.

6. Шульговский В. В. „Основы нейрофизиологии: Учебное пособие для студентов вузов“. Мocквa., 2000

7. http://akis.lass.lt/schema/schema.htm, (žiūrėta 2006 10 03)