Kaip užmegsti ir palaikyti kontaktą?

Įvadas

1. Bendravimo sąvoka:

1.1. Bendravimo funkcijos bei pagrindiniai bendravimo principai.

1.2. Prieraišumo santykiai žmonių bendravime.

2. Kontakto palaikymo būdai.

3. Nežodinio bendravimo būdai.

Išvados

Literatūros sąrašas.

ĮVADAS

Šią temą pasirinkau todėl, kad ji yra aktuali man ir daugeliui žmonių. Norėčiau pacituoti J.Ebnerio žodžius: “Žmogaus ryšys su žmogumi – viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be jo neįmanoma jokia visuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusavio bendravimo pobūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos, charakterių, skonio, interesų. Šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje natūralus žmonių bendravimas tapo probleminiu reiškiniu. Pirmiausia tai pasakytina apie Vakarų kkraštų visuomenę, kurioje daug kalbama ir rašoma apie žmogaus vienišumą, pamestumą, nekomunikabilumą”.

Juk kaip tik bendraujant iš kartos į kartą yra perduodama amžiais kaupta žmonių patirtis, žinios, kultūrinės tradicijos. Žodžiai – tiesiausias kelias užmegzti kontaktą su kitu žmogumi. Jais lengviausia įskaudinti ir paguosti, nuvilti ar pastiprinti. Jais galima išsiaiškinti, kas rūpi, ar ką skauda. Jei žmonės nešnekės tarpusavyje daugelis problemų liks neišspręstos, o tai guls į pasąmonę, o to pasekoje galime kaip ir be priežasties blogai jaustis. Matau dar vieną ssvarbią priežastį, dėl kurios reikia kalbėtis. Kaip yra pasalęs E.Wagneris: “Mes esame tarsi dvi stovyklos, skirtinguose upės krantuose, reikia pastatyti “tiltą”, kuriuo būtų galima vieniems pas kitus greičiau ateiti”. Todėl būtina išmanyti žmonių bendravimo ypatumus, išsiaiškinti kas įtakoja mūsų tarpusavio kkontaktą bei bendravimo principus.

TYRIMO OBJEKTAS: Dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio bendravimo ypatumai.

DARBO TIKSLAS: Kaip galima tiksliau nustatyti nuo ko priklauso, tai kaip mes sugebame užmegzti bei palaikyti kontaktą.

UŽDAVINIAI:

1. Aptarti bendravimo sąvoką.

2. Išsiaiškinti bendravimo funkcijas bei pagrindinius principus.

3. Apžvelgti prieraišumo santykius tarp dviejų suaugusių individų.

4. Nustatyti kontakto palaikymo su pašnekovu būdus.

5. Sužinoti nežodinio bendravimo galimybes.

1. BENDRAVIMO SĄVOKA

Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių. Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę. Poreikis bendrauti yra vvienas iš svarbiausių žmogaus egzistencinių poreikių. A.Maslou (A.Moslow) nuomone, poreikių hierarchijoje jis užima trečiąją vietą, po fiziologinių ir saugos poreikių. Bendraudami mes stengiamės išlaikyti optimalų kontaktų skaičių. Nukrypimai nuo šio masto verčia žmogų plėsti arba siaurinti kontaktus, kad atstatytų tą optimalų mastą. Pavyzdžiui, jei žmogus patiria per daug (jo manymu) kontaktų, jis ieško vienumos, kad atstatytų optimalų bendravimą.

1.1. BENDRAVIMO FUNKCIJOS BEI PAGRINDINIAI PRINCIPAI

Bendraujant gerai būtų prisiminti tris principus. Pirmiausia – empatija – gebėjimas įsijausti į kito vidinį pasaulį, “pagyventi” jjo emocijomis, pažvelgti jo akimis į aplinką ir į save. Bendravimo pagrindu yra laikoma empatija, be jos bendravimas tėra paviršutiniška komunikacija. Reikia prisiminti, kad svarbiausia empatijoje – kito supratimas.Tam tinkamai pasitarnauja autentiškumo principas: nuostata kiekviename bendravimo akte likti savimi, tikruoju “aš”, nesidangstančiu jokiomis kaukėmis. Bendravimas tampa lygiavertis, kai neužmirštame ir trečio, labai svarbaus akceptacijos principo: turimas galvoje visuminis kito žmogaus priėmimas, stengiantis pokalbyje jį pasitikti kaip vertą visokeriopos pagarbos subjektą, be išankstinių nuostatų ir prietarų, kad galėtume pašnekovą girdėti ir pokalbio metu mumyse formuotųsi tapatus kito vaizdas. Taigi, bendravimas atskleidžia savo prasmę ne tik kaip malonumo siekimas, bet ir kaip vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses. Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yra abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių, kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgsta kalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. Kai nesiklausoma, nesugebama suteikti būtino pašnekovui atgalinio ryšio.

1.2. PRIERAIŠUMO SANTYKIAI ŽMONIŲ BENDRAVIME

Taipogi daugeliu atvejų palaikyti kontaktą mums padeda prieraišumas. Jis yra laikomas vienu iš svarbiausiu santykių aspektu. Su jo formavimusi siejama žmogaus fizinė, emocinė plėtra, sėkminga adaptacija ir psichinė veikla. Išmokimo teorijos atstovai Mileris, Dolardas tteigia, kad abipusiai prieraišumo ryšiai užsifiksuoja tenkinant pirminius poreikius.

Didžiulę reikšmę prieraišumo teorijai turėjo etologinė teorija, kuri tyrinėjo instinktyvią elgseną kaip rūšies prisitaikymo rezultatą ir išlikimo garantą.Etologinės teorijos principais rėmėsi Baulbi (Bowlby), kurdama savo prieraišumo teoriją. Ji rėmėsi teiginiu, kad žmogus turi įgimtą predispoziciją formuoti artimus santykius.Prieraišumą Baulbi apibrėžė kaip vidinį besitęsiantį ryšį, kuriam būdingas artumo su prieraišumo asmeniu siekimas ir protesto reakcijos į išsiskyrimą.

Asmuo, tiesiogiai bendraujantis su kitu asmeniu, globojantis ir reaguojantis į to asmens problemas ir išgyvenimus, vadinamas prieraišumo asmeniu. Tai tas asmuo, į kurį kreipiamasi kritiškais momentais. Dažnai esant abipusiam prieraišumui, mes stengiamės reaguoti į to asmens problemas ir išgyvenimus. Taip mes patys nenujausdami skatiname naujų pažinčių užsimezgimą bei tolimesnį jų palaikymą. Prieraišumu patenkinami ir kiti poreikiai, tokie kaip sauga, pritarimas, artumas. Tad natūralu prieraišumo asmenį vadinti ir saugos asmeniu.

Baulbi teigimu, individo santykių kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje pagrindu susiformuoja artumo ieškojimo ir artumo išreiškimo kitam mintiniai modeliai, turintys įtakos visam likusiam gyvenimui.

Giluminė bendravimo prasmė yra emocinio ryšio su partneriu užmezgimas ir palaikymas. Galimas dvejopas reagavimas į partnerį, jo problemą: kongnityvinis ir emocinis. Vienais atvejais mums labiau reikia asmens, kuris padėtų išanalizuoti mūsų problemą, kitais atvejais norime ne išmintingo patarimo,bet emocinės paramos.

Pagrindiniai prieraišumo santykiai turi įįtakos, kaip suaugęs žmogus elgsis nerimą keliančioje situacijoje. Saugos santykiuose išryškėja tendencija laikyti save vertu, kitų žmonių teigiamai vertinamu. Vengimo santykiai, priešingai, yra tokio patyrimo, kai pastangos užmegzti kontaktą su prieraišumo asmeniu buvo frustruojamos, rezultatas. Besikartojančios nesėkmės siekiant artumo galiausiai ima slopinti tolesnes pastangas jo siekti. Tačiau šios nesėkmės nesunaikina paties noro siekti artumo(kontakto palaikymo). Vengiantys artumo asmenys šalinasi partnerio ir gilesnių emocinių santykių, nes jie arba bijo atmetimo, arba nuvertina santykių reikšmę. Jie mažai telinkę atsiskleisti kitam. Vertindami tai, galime daryti prielaida, kad bendravimo gilumas, asmenišku emocijų atskleidimas partneriui, smarkiai įtakos tai, kaip mes prisirišime prie subjekto, ir kaip mes sugebėsime toliau išlaikyti kontaktą.

2. KONTAKTO PALAIKYMO BŪDAI

Mes žinome, kad žmonės sąveikauja.Tiesiogiai ar netiesiogiai. Kitų žmonių įtaką mes visados jaučiame, nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne. Užmegzti kontaktus su svetimais žmonėmis, nugalėti instinktų barjerus, kuriais kiekvienas apsitvėrė save, pavyks tik tada, jeigu elgsimės, kaip reikalauja pagrindinis dėsnis: būsime draugiški ir mokėsime tą draugiškumą parodyti.Mūsų bendravimas pilnas staigmenų, prieštaravimų, smagių minučių ir konfliktų. Bendraudami su aplinkiniais pastebėjote, jog kiekvienam jų būdingas savitas bendravimo stilius: vienas galbūt siekia jumis manipuliuoti, panaudoti jus savo tikslams, kitas vargina savo tykiu nuolankumu, o su trečiu bendraudami jūs pailsite. Kai bendraudamos susitinka dvi

asmenybės, jos stengiasi “perskaityti” viena kitą, iššifruoti tai, ką pastebi ir pajaučia. Pirmieji bendravimo įspūdžiai labai svarbūs: pažindami kitą asmenybę, formuojamės ir mes patys.Be to, sugebėdami tiksliai “skaityti” vieni kitus, galime tikėtis bendravimo sėkmės.

Psichologiniai tyrimai rodo, jog iš visos informacijos, panaudojamos kontakto palaikymui, verbaliniu (žodiniu) būdu mes perduodame tik 20-40% informacijos, o net 60-80% atitenka neverbalinei (nežodiniai) komunikacijai. Taigi egzistuoja dar viena – “kūno kalba”, tai yra gestų, mimikos, kūno judesių kalba. Ji ypatinga tuo, jog yra sąlygota mmūsų pasąmonės, todėl kūno kalbą sunku sufalsifikuoti. Ji labiausiai ir padeda mums palaikyti ryšį su kitu asmeniu. Skiriami įvairūs sąveikos tipai, tačiau pagrindiniai yra du – bendradarbiavimas ir varžymasis.Galima šiuos du kraštutinius tipus nusakyti ir kitais žodžiais: “konfliktas” ir “ santarvė” arba ”prisitaikymas” ir “ opozicija” ir panašiai. Šios vidinės savybės gali padėti mūsų tarpusavio bendravimui arba, priešingai, jį slopinti. Akivaizdu, jog šie tipai yra kraštutiniai, o tarp jų yra daugybė kitų sąveikos tipų, kurie atsiranda, bendraujant dviem žmonėms. Viena iiš efektyvaus bendravimo sudėtinių dalių – sugebėjimas aiškiai reikšti savo mintis. Galime trumpai apžvelgti kai kurias psichologines kalbėjimo klaidas. Pavyzdžiui ginčas: stenkimės nesiginčyti dėl smulkmenų, kurios netrukdo gyventi; arba kategoriškumas: neužmirškite, jog užgauti, pažeminti žmogų galima ne tik žodžiu, bet iir paniekinančiai numojant ranka, pašaipiai žvelgiant.

Bendravimo kultūra visada kelia partnerių psichologinis pasirengimas. Juo daugiau žmonės turi žinių apie bendravimo dėsningumus, savo, kitos asmenybės ypatumus, tuo lengviau įveikia bendravimo kliūtis. Dar vertėtų priminti kelias sėkmingo bendravimo taisykles:

· Žiūrėkime į situaciją akimis to žmogaus, su kuriuo bendraujame;

· Stenkimės ne tik matyti, bet ir išgirsti kitą;

· Nusimeskime “kaukes”, išmokime atvirai reikšti savo mintis, jausmus, būkime natūralūs;

· Būkime tolerantiški, geranoriški savo partneriams, kalbėkime apie problemą, nekoncentruokime dėmesio į nepatinkančias kito asmens savybes.

Taigi, jei sugebėsime būti teigiami pašnekovo atžvilgiu, stengsimės jį išklausyti, suprasti jo problemas, laiku patarti ar paguosti, nesudarysime sąlygų jam mumis abejoti, ieškosime abejoms pusėms palankaus kompromiso, visada įstengsime palaikyti kontaktą.

3. NEŽODINIO BENDRAVIMO BŪDAI

Kaip jau minėjau bendrauti galima ne tik visų gerai žinomu bbūdu, tai yra žodžiais. Taip bendraudami mes gauname tik apie trečdalį informacijos, o maždaug du trečdalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi yra:

1. Asmeninės erdvės valdymas

2. Akių kontaktas

3. Veido išraiška

4. Gestai

5. Kūno kalba

6. Apranga bei išvaizda

7. Mūsų turimi daiktai

8. Prisilietimai

9. Garsiniai būdai

Trumpai apie juos:

Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią nuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvė padidėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo mes esame. Žmonės bendraudami naudoja keturias pagrindines erdvės zonas: Intymi zona (nuo 15 iki 46cm). ši zzona skirta labai artimam bendravimui, susijusiam su meile, globa, apsauga, nuraminimu, pamaloninimu ir pan. Asmeninė zona (nuo 46cm iki 1,2 m). tai patogiausias atstumas pokalbiui. Socialinė zona (nuo 1,2 m iki 3,6 m). tokia zona dažniausiai susidaro tarp žmonių, kurie kartu dirba, sprendžia bendras problemas ir pan. Visuomeninė zona (toliau nei 3,6 m). panašų atstumą stengiasi išlaikyti mokytojai arba lektoriai per viešas paskaitas.

Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais, agresyviais ar familiariais.

Psichologas D.E.Hamačekas siūlo keletą patarimų, kaip naudoti akių kontaktą sėkmingesniam bendravimui įtvirtinti:

1. Tam, kad sėkmingiau užmegztumėte gerus santykius su jums svarbiais žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę, prasilenkdami ar sveikindamiesi.

2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės, tačiau nesistebeilykite pernelyg atkakliai. Tiesiog parodykite jam, jog jo klausotės, kad jums rūpi tai, ką jis arba ji sako.

3. Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis. Žmogus, kurį jūs kritikuojate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį. Trumpesnis akių kontaktas suteikia daugiau saugumo ir kartu leidžia geriau įsiklausyti į tai, ką jam sakote.

4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugiau galimybių įrodyti, jog sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris nnežiūri jiems į akis.

5. Jeigu jūsų santykiai labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, akių kontakto laikas taip pat turėtų būti trumpesnis.

Ilgiausiai vienas į kitą žvelgia įsimilėjėliai. Tačiau intensyvus akių kontaktas gali būti skirtas ne vien meilei ir prieraišumui išreikšti. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui, agresijai išreikšti.

Veido išraiška. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu valdo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodas žmonių emocines būsenas. Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai, ką žmogus iš tiesų jaučia.

Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.

Tam gali būti keletas priežasčių:

1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.

2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų.

3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką.

Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmogus pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos sakoma, jog surištomis rankomis jie ppaprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme. Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiai.

Kūno kalba. Kūno kalba dažniausiai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei, todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali atskleisti mums gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jis nevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų ir kiek pasviręs į priekį. Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvesnis akių kontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai nusiteikęs jūsų atžvilgiu ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimta manyti, jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o nuo pašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir galvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemys, ar aukštyn užversta galva, jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį ar neigiamą požiūrį.

grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją ir panašiai. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių, valstybės tarnautoją arba roko gerbėją ir pagal tai spręsime, bendrauti su juo ar ne bei koks bus šis bendravimas.

Mūsų turimi daiktai. Dažnai romane apie žvalgus aprašoma, jog kaip sutartą atpažinimo priemonę susitikimo metu ryšininkas laiko rankoje kokį nors ženklą, pavyzdžiui, tam tikros dienos laikraščio numerį arba septynių baltų chrizantemų puokštę. Tai puiki iliustracija, rodanti, kokią svarbią informacinę reikšmę gali įgyti su savimi turimi daiktai. JJie gali atstoti simbolius, pavyzdžiui, karaliaus laikomas skeptras yra valdžios simbolis, o autoinspektoriaus laikoma lazdelė simbolizuoja jo galią tvarkyti eismą. Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus: sunkus lagaminas praeivio rankoje byloja apie tai, jog šis žmogus kažkur išvyksta, o ginklas nusikaltėlio rankoje – jog jis turi agresyvių ketinimų mūsų ar kitų aplinkinių atžvilgiu. Daiktai gali suteikti informaciją apie mūsų fizinę būseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda – su vaikščiojimu susijusius sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę būseną: rankoje llaikoma gėlių puokštė, simbolizuoja džiaugsmingą susitikimo laukimą, kumštyje sugniaužta nosinė – sielvarto ašaras, ir panašiai.

Prisilietimai. Tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų. Kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama. Jie yra savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsų asmeninę eerdvę. Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių.

Garsiniai būdai. Garsams skleisti geriausiai pritaikytas žmogaus gerklinis aparatas, nors galime garsus išgauti ir kitais būdais, pavyzdžiui plodami rankomis ar trypdami kojomis. Gerklinis aparatas gali sukelti galybę įvairiausių garsų. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai juokas, verksmas, kosėjimas, žiovavimas ir panašiai. Prie paralingvistinio bendravimo priskiriamos ir pauzės, tačiau ne pauzės tarp žodžių ar sakinių, bet apskritai kalbos pauzės, tai yra tylėjimas.

IŠVADOS

1. Išsiaiškinau kad bendravimas – tai dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu yra keičiamasi informacija,kuriami ir patenkinami daugybė mūsų poreikių,kaip antai saugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti.

2. Pagrindinės bendravimo funkcijos yra tokios:

· Padėti palaikyti mūsų fizinę sveikatą.

· Padėti išlikti pačiu ssavimi,sužinoti kas mes esame.

· Sieti mus su kitais žmonėmis, t.y. padėti tenkinti savo socialinius poreikius.

Bendraudami mes mokomės tarpusavio suvokimo ir sąveikos ypatumų, tobuliname gebėjimą keistis informacija ir bendru požiūriu vystome bei kuriame santykius.

Pagrindiniu komunikacijos principu galiu įvardinti empatiją – gebėjimą įsijausti į kito vidinį pasaulį, suprasti jo mintis ir pažvelgti jo akimis.

Taip pat bendraujant labai svarbus autentiškumo principas, t.y. gebėjimas išlikti savimi, išvengti tų kasdienio gyvenimo kaukių, kurias naudojame savo vidinio pasaulio gynybai.

Ir trečiasis bendravimo principas yra akceptacija(pripažinimas): tai vvisuminis kito žmogaus pripažinimas ir priėmimas, be išankstinių nuostatų ir stereotipų, pagarbos ir lygiavertiškumo demonstravimas jam, bet kokioje situacijoje.

3. Žinome, kad prieraišumas kitam asmeniui atsiranda nuolatos bendraujant su juo ir jis padeda palaikyti kontaktą. Aišku tą situaciją gali įtakoti keletas veiksnių, pavyzdžiui bendraujančių žmonių skaičius, atstumas tarp jų ir papildomi informacijos šaltiniai(kiek žmonių gali matyti, girdėti, liesti,gauti grįžtamąjį ryšį). Pirmiausia prieraišumas užsifiksuoja tenkinant pirminius poreikius t.y. saugos, artumo ieškojimo ir jo išreiškimo kitam, pritarimo. Taigi susiformavęs tvirtas ryšys tarp dviejų individų, skatina reaguoti į vienos ar kitos puses problemas ir išgyvenimus, taip pat padeda mums įvertinti save ir pasiekti tą tikrąjį giluminį bendravimą.

4. Išsiaiškinau, kad pagrindinis dėsnis, kuriuo turėtume vadovautis norėdami palaikyti kontaktą su pašnekovu, yra draugiškumo dėsnis. Norint sėkmingai komunikuoti reikia sugebėti rodyti draugiškumą. Ginčai, dėl gyvenimiškų smulkmenų ir nepatrauklių partnerio bruožų akcentavimas, tikrai nepadės palaikyti kontakto. Turime išmokti pažinti kitą asmenybę, iššifruoti jo kūno kalbą ir dėstomas mintis. Taip pat neturime pamiršti ir savosios šnekos, ji turi būti vientisa, nešokinėjanti ir aiškiai suprantama. Mintys logiškos, nuoseklios, o kūno kalba turi padėti dar tiksliau jas reikšti.

5. Sužinojau, kad didžiąją informacijos dalį mes perduodame ne verbaliniu būdu.

Tam ypač efektingai sugebame panaudoti savo kūno kalbą. Ją sudaro: mokėjimas valdyti asmeninę erdvę, akių kontaktas, veido iišraiška, gestai, apranga ir išvaizda, turimi daiktai, prisilietimai ir garsai. Visi šie būdai suteikia mums pranašumo bendraujant, įgalina detaliau save išreikti ir prisistatyti pašnekovui.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Želvys R., Bendravimo psichologija – Vilnius. Žodynas, 1994.

2. Myers G. D., Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika,2000.

3. Suslavičius A., Socialinė Psichologija. – Vilniaus universiteto leidykla, 1998 ir 2006 metų leidimas.

4. Jacikevičius A., Siela, Mokslas, Gyvensena. – Vilnius, Žodynas, 1996.

5. Kauno Technologijos Universitetas., Bendravimo psichologija. – Kaunas: Technologija, 2001.

6. Furst M., Psichologija. – Vilnius, 2000.

7. Ebneris J., Ar mokame bendrauti?. – Vilnius. Mintis, 1979.

ĮVADAS

Šią temą pasirinkau todėl, kad ji yra aktuali man ir daugeliui žmonių. Norėčiau pacituoti J.Ebnerio žodžius: “Žmogaus ryšys su žmogumi – viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be jo neįmanoma jokia visuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusavio bendravimo pobūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos, charakterių, skonio, interesų. Šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje natūralus žmonių bendravimas tapo probleminiu reiškiniu. Pirmiausia tai pasakytina apie Vakarų kraštų visuomenę, kurioje daug kalbama ir rašoma apie žmogaus vienišumą, pamestumą, nekomunikabilumą”.

Juk kaip tik bendraujant iš kartos į kartą yra perduodama amžiais kaupta žmonių patirtis, žinios, kultūrinės tradicijos. Žodžiai – tiesiausias kelias užmegzti kontaktą su kitu žmogumi. Jais lengviausia įskaudinti ir paguosti, nuvilti ar pastiprinti. Jais galima išsiaiškinti, kas rūpi, ar kką skauda. Jei žmonės nešnekės tarpusavyje daugelis problemų liks neišspręstos, o tai guls į pasąmonę, o to pasekoje galime kaip ir be priežasties blogai jaustis. Matau dar vieną svarbią priežastį, dėl kurios reikia kalbėtis. Kaip yra pasalęs E.Wagneris: “Mes esame tarsi dvi stovyklos, skirtinguose upės krantuose, reikia pastatyti “tiltą”, kuriuo būtų galima vieniems pas kitus greičiau ateiti”. Todėl būtina išmanyti žmonių bendravimo ypatumus, išsiaiškinti kas įtakoja mūsų tarpusavio kontaktą bei bendravimo principus.

TYRIMO OBJEKTAS: Dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio bendravimo ypatumai.

DARBO TIKSLAS: Kaip galima tiksliau nustatyti nuo ko priklauso, tai kaip mes sugebame užmegzti bei palaikyti kontaktą.

UŽDAVINIAI:

1. Aptarti bendravimo sąvoką.

2. Išsiaiškinti bendravimo funkcijas bei pagrindinius principus.

3. Apžvelgti prieraišumo santykius tarp dviejų suaugusių individų.

4. Nustatyti kontakto palaikymo su pašnekovu būdus.

5. Sužinoti nežodinio bendravimo galimybes.

1. BENDRAVIMO SĄVOKA

užima trečiąją vietą, po fiziologinių ir saugos poreikių. Bendraudami mes stengiamės išlaikyti optimalų kontaktų skaičių. Nukrypimai nuo šio masto verčia žmogų plėsti arba siaurinti kontaktus, kad atstatytų tą optimalų mastą. Pavyzdžiui, jei žmogus patiria per daug (jo manymu) kontaktų, jis ieško vienumos, kad atstatytų optimalų bendravimą.

1.1. BENDRAVIMO FUNKCIJOS BEI PAGRINDINIAI PRINCIPAI

Bendraujant gerai būtų prisiminti tris principus. Pirmiausia – empatija – gebėjimas įsijausti į kito vidinį pasaulį, “pagyventi” jo emocijomis, pažvelgti jo akimis į aplinką ir į save. Bendravimo pagrindu yyra laikoma empatija, be jos bendravimas tėra paviršutiniška komunikacija. Reikia prisiminti, kad svarbiausia empatijoje – kito supratimas.Tam tinkamai pasitarnauja autentiškumo principas: nuostata kiekviename bendravimo akte likti savimi, tikruoju “aš”, nesidangstančiu jokiomis kaukėmis. Bendravimas tampa lygiavertis, kai neužmirštame ir trečio, labai svarbaus akceptacijos principo: turimas galvoje visuminis kito žmogaus priėmimas, stengiantis pokalbyje jį pasitikti kaip vertą visokeriopos pagarbos subjektą, be išankstinių nuostatų ir prietarų, kad galėtume pašnekovą girdėti ir pokalbio metu mumyse formuotųsi tapatus kito vaizdas. Taigi, bendravimas atskleidžia savo prasmę nne tik kaip malonumo siekimas, bet ir kaip vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses. Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yra abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iiš pusių blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių, kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgsta kalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. Kai nesiklausoma, nesugebama suteikti būtino pašnekovui atgalinio ryšio.

1.2. PRIERAIŠUMO SANTYKIAI ŽMONIŲ BENDRAVIME

Taipogi daugeliu atvejų palaikyti kontaktą mums padeda prieraišumas. Jis yra laikomas vienu iš svarbiausiu santykių aspektu. Su jo formavimusi siejama žmogaus fizinė, emocinė plėtra, sėkminga adaptacija ir psichinė veikla. Išmokimo teorijos atstovai Mileris, Dolardas teigia, kad abipusiai prieraišumo ryšiai užsifiksuoja tenkinant pirminius poreikius.

Didžiulę reikšmę prieraišumo teorijai turėjo etologinė teorija, kuri tyrinėjo instinktyvią elgseną kaip rūšies prisitaikymo rezultatą ir išlikimo garantą.Etologinės teorijos principais rėmėsi Baulbi (Bowlby), kurdama savo prieraišumo teoriją. Ji rėmėsi teiginiu, kad žmogus turi įgimtą predispoziciją formuoti artimus santykius.Prieraišumą Baulbi apibrėžė kaip vidinį besitęsiantį rryšį, kuriam būdingas artumo su prieraišumo asmeniu siekimas ir protesto reakcijos į išsiskyrimą.

Pagrindiniai prieraišumo santykiai turi įtakos, kaip suaugęs žmogus elgsis nerimą keliančioje situacijoje. Saugos santykiuose išryškėja tendencija laikyti save vertu, kitų žmonių teigiamai vertinamu. Vengimo santykiai, priešingai, yra tokio patyrimo, kai pastangos užmegzti kontaktą su prieraišumo asmeniu buvo frustruojamos, rezultatas. Besikartojančios nesėkmės siekiant artumo galiausiai ima slopinti tolesnes pastangas jo siekti. Tačiau šios nesėkmės nesunaikina paties noro siekti artumo(kontakto palaikymo). Vengiantys artumo asmenys šalinasi partnerio ir gilesnių emocinių santykių, nes jie arba bijo atmetimo, arba nuvertina santykių reikšmę. Jie mažai telinkę atsiskleisti kitam. Vertindami tai, galime daryti prielaida, kad bendravimo gilumas, asmenišku emocijų atskleidimas partneriui, smarkiai įtakos tai, kaip mes prisirišime prie subjekto, ir kaip mes sugebėsime toliau išlaikyti kontaktą.

2. KONTAKTO PALAIKYMO BŪDAI

Mes žinome, kad žmonės sąveikauja.Tiesiogiai ar netiesiogiai. Kitų žmonių įtaką mes visados jaučiame, nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne. Užmegzti kontaktus su svetimais žžmonėmis, nugalėti instinktų barjerus, kuriais kiekvienas apsitvėrė save, pavyks tik tada, jeigu elgsimės, kaip reikalauja pagrindinis dėsnis: būsime draugiški ir mokėsime tą draugiškumą parodyti.Mūsų bendravimas pilnas staigmenų, prieštaravimų, smagių minučių ir konfliktų. Bendraudami su aplinkiniais pastebėjote, jog kiekvienam jų būdingas savitas bendravimo stilius: vienas galbūt siekia jumis manipuliuoti, panaudoti jus savo tikslams, kitas vargina savo tykiu nuolankumu, o su trečiu bendraudami jūs pailsite. Kai bendraudamos susitinka dvi asmenybės, jos stengiasi “perskaityti” viena kitą, iššifruoti tai, ką pastebi ir pajaučia. Pirmieji bendravimo įspūdžiai labai svarbūs: pažindami kitą asmenybę, formuojamės ir mes patys.Be to, sugebėdami tiksliai “skaityti” vieni kitus, galime tikėtis bendravimo sėkmės.

Psichologiniai tyrimai rodo, jog iš visos informacijos, panaudojamos kontakto palaikymui, verbaliniu (žodiniu) būdu mes perduodame tik 20-40% informacijos, o net 60-80% atitenka neverbalinei (nežodiniai) komunikacijai. Taigi egzistuoja dar viena – “kūno kalba”, tai yra gestų, mimikos, kūno judesių kalba. Ji ypatinga tuo, jog yra sąlygota mūsų pasąmonės, todėl kūno kalbą sunku sufalsifikuoti. Ji labiausiai ir padeda mums palaikyti ryšį su kitu asmeniu. Skiriami įvairūs sąveikos tipai, tačiau pagrindiniai yra du – bendradarbiavimas ir varžymasis.Galima šiuos du kraštutinius tipus nusakyti ir kitais žodžiais: “konfliktas” ir “ santarvė” arba ”prisitaikymas” ir “ opozicija” ir panašiai. Šios vidinės savybės gali padėti mmūsų tarpusavio bendravimui arba, priešingai, jį slopinti. Akivaizdu, jog šie tipai yra kraštutiniai, o tarp jų yra daugybė kitų sąveikos tipų, kurie atsiranda, bendraujant dviem žmonėms. Viena iš efektyvaus bendravimo sudėtinių dalių – sugebėjimas aiškiai reikšti savo mintis. Galime trumpai apžvelgti kai kurias psichologines kalbėjimo klaidas. Pavyzdžiui ginčas: stenkimės nesiginčyti dėl smulkmenų, kurios netrukdo gyventi; arba kategoriškumas: neužmirškite, jog užgauti, pažeminti žmogų galima ne tik žodžiu, bet ir paniekinančiai numojant ranka, pašaipiai žvelgiant.

· Žiūrėkime į situaciją akimis to žmogaus, su kuriuo bendraujame;

· Stenkimės ne tik matyti, bet ir išgirsti kitą;

· Nusimeskime “kaukes”, išmokime atvirai reikšti savo mintis, jausmus, būkime natūralūs;

· Būkime tolerantiški, geranoriški savo partneriams, kalbėkime apie problemą, nekoncentruokime dėmesio į nepatinkančias kito asmens savybes.

3. NEŽODINIO BENDRAVIMO BŪDAI

Kaip jau minėjau bendrauti galima ne tik visų gerai žinomu būdu, tai yra žodžiais. Taip bendraudami mes gauname tik apie trečdalį informacijos,

o maždaug du trečdalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi yra:

1. Asmeninės erdvės valdymas

2. Akių kontaktas

3. Veido išraiška

4. Gestai

5. Kūno kalba

6. Apranga bei išvaizda

7. Mūsų turimi daiktai

8. Prisilietimai

9. Garsiniai būdai

Trumpai apie juos:

Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią nuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvė padidėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo mes esame. Žmonės bendraudami naudoja keturias pagrindines erdvės zonas: Intymi zona (nuo 15 iki 46cm). ši zona skirta labai artimam bendravimui, susijusiam su meile, globa, apsauga, nuraminimu, pamaloninimu iir pan. Asmeninė zona (nuo 46cm iki 1,2 m). tai patogiausias atstumas pokalbiui. Socialinė zona (nuo 1,2 m iki 3,6 m). tokia zona dažniausiai susidaro tarp žmonių, kurie kartu dirba, sprendžia bendras problemas ir pan. Visuomeninė zona (toliau nei 3,6 m). panašų atstumą stengiasi išlaikyti mokytojai arba lektoriai per viešas paskaitas.

Psichologas D.E.Hamačekas ssiūlo keletą patarimų, kaip naudoti akių kontaktą sėkmingesniam bendravimui įtvirtinti:

1. Tam, kad sėkmingiau užmegztumėte gerus santykius su jums svarbiais žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę, prasilenkdami ar sveikindamiesi.

2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės, tačiau nesistebeilykite ppernelyg atkakliai. Tiesiog parodykite jam, jog jo klausotės, kad jums rūpi tai, ką jis arba ji sako.

4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugiau galimybių įrodyti, jog sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris nežiūri jiems į akis.

5. Jeigu jūsų santykiai labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, akių kontakto laikas taip pat turėtų būti trumpesnis.

Veido išraiška. Jau seniai žinoma, jog mmokėjimas “skaityti” aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu valdo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodas žmonių emocines būsenas. Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai, ką žmogus iš tiesų jaučia.

Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.

Tam gali būti keletas priežasčių:

1. Žmogus gali būti iišmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.

2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų.

3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką.

Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmogus pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme. Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiai.

Kūno kalba. Kūno kalba dažniausiai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei, todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali atskleisti mums gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jis nevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų ir kiek pasviręs į priekį. Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvesnis akių kontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai nusiteikęs jūsų atžvilgiu ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimta manyti, jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o nnuo pašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir galvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemys, ar aukštyn užversta galva, jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį ar neigiamą požiūrį.

Apranga bei išvaizda. Drabužiai skirti ne vien tik šilumai palaikyti, kūnui apsaugoti ar slėpti. Jie beveik visada skirti ir informacijai perteikti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, sukirpimas, nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją ir panašiai. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių, valstybės tarnautoją arba roko gerbėją ir pagal tai spręsime, bendrauti su juo ar ne bei koks bus šis bendravimas.

Mūsų turimi daiktai. Dažnai romane apie žvalgus aprašoma, jog kaip sutartą atpažinimo priemonę susitikimo metu ryšininkas laiko rankoje kokį nors ženklą, pavyzdžiui, tam tikros dienos laikraščio numerį arba septynių baltų chrizantemų puokštę. Tai puiki iliustracija, rodanti, kokią svarbią informacinę reikšmę gali įgyti su savimi turimi daiktai. Jie gali atstoti simbolius, pavyzdžiui, karaliaus laikomas skeptras yra valdžios simbolis, o autoinspektoriaus laikoma lazdelė simbolizuoja jo galią tvarkyti eismą. Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus: sunkus lagaminas praeivio rankoje byloja apie tai, jog šis žmogus kažkur išvyksta, o ginklas nusikaltėlio rankoje – jog jis turi agresyvių ketinimų mūsų ar kitų aplinkinių atžvilgiu. DDaiktai gali suteikti informaciją apie mūsų fizinę būseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda – su vaikščiojimu susijusius sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę būseną: rankoje laikoma gėlių puokštė, simbolizuoja džiaugsmingą susitikimo laukimą, kumštyje sugniaužta nosinė – sielvarto ašaras, ir panašiai.

Prisilietimai. Tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų. Kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama. Jie yra savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsų asmeninę erdvę. Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių.

IŠVADOS

2. Pagrindinės bendravimo funkcijos yra tokios:

· Padėti palaikyti mūsų fizinę sveikatą.

· Padėti išlikti pačiu savimi,sužinoti kas mes esame.

· Sieti mus su kitais žmonėmis, t.y. padėti tenkinti savo

socialinius poreikius.

Bendraudami mes mokomės tarpusavio suvokimo ir sąveikos ypatumų, tobuliname gebėjimą keistis informacija ir bendru požiūriu vystome bei kuriame santykius.

Pagrindiniu komunikacijos principu galiu įvardinti empatiją – gebėjimą įsijausti į kito vidinį pasaulį, suprasti jo mintis ir pažvelgti jo akimis.

Taip pat bendraujant labai svarbus autentiškumo principas, t.y. gebėjimas išlikti savimi, išvengti tų kasdienio gyvenimo kaukių, kurias naudojame savo vidinio pasaulio gynybai.

Ir trečiasis bendravimo principas yra akceptacija(pripažinimas): tai visuminis kito žmogaus pripažinimas ir priėmimas, be išankstinių nuostatų ir stereotipų, pagarbos iir lygiavertiškumo demonstravimas jam, bet kokioje situacijoje.

3. Žinome, kad prieraišumas kitam asmeniui atsiranda nuolatos bendraujant su juo ir jis padeda palaikyti kontaktą. Aišku tą situaciją gali įtakoti keletas veiksnių, pavyzdžiui bendraujančių žmonių skaičius, atstumas tarp jų ir papildomi informacijos šaltiniai(kiek žmonių gali matyti, girdėti, liesti,gauti grįžtamąjį ryšį). Pirmiausia prieraišumas užsifiksuoja tenkinant pirminius poreikius t.y. saugos, artumo ieškojimo ir jo išreiškimo kitam, pritarimo. Taigi susiformavęs tvirtas ryšys tarp dviejų individų, skatina reaguoti į vienos ar kitos puses problemas ir išgyvenimus, taip pat ppadeda mums įvertinti save ir pasiekti tą tikrąjį giluminį bendravimą.

4. Išsiaiškinau, kad pagrindinis dėsnis, kuriuo turėtume vadovautis norėdami palaikyti kontaktą su pašnekovu, yra draugiškumo dėsnis. Norint sėkmingai komunikuoti reikia sugebėti rodyti draugiškumą. Ginčai, dėl gyvenimiškų smulkmenų ir nepatrauklių partnerio bruožų akcentavimas, ttikrai nepadės palaikyti kontakto. Turime išmokti pažinti kitą asmenybę, iššifruoti jo kūno kalbą ir dėstomas mintis. Taip pat neturime pamiršti ir savosios šnekos, ji turi būti vientisa, nešokinėjanti ir aiškiai suprantama. Mintys logiškos, nuoseklios, o kūno kalba turi padėti dar tiksliau jas reikšti.

5. Sužinojau, kad didžiąją informacijos dalį mes perduodame ne verbaliniu būdu.

Tam ypač efektingai sugebame panaudoti savo kūno kalbą. Ją sudaro: mokėjimas valdyti asmeninę erdvę, akių kontaktas, veido išraiška, gestai, apranga ir išvaizda, turimi daiktai, prisilietimai ir garsai. Visi šie būdai suteikia mums pranašumo bendraujant, įgalina detaliau save išreikti ir prisistatyti pašnekovui.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Želvys R., Bendravimo psichologija – Vilnius. Žodynas, 1994.

2. Myers G. D., Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika,2000.

3. Suslavičius A., Socialinė Psichologija. – Vilniaus universiteto leidykla, 1998 ir 2006 mmetų leidimas.

4. Jacikevičius A., Siela, Mokslas, Gyvensena. – Vilnius, Žodynas, 1996.

5. Kauno Technologijos Universitetas., Bendravimo psichologija. – Kaunas: Technologija, 2001.

6. Furst M., Psichologija. – Vilnius, 2000.

7. Ebneris J., Ar mokame bendrauti?. – Vilnius. Mintis, 1979.