ĮVAIZDŽIO ARBA ĮSPŪDŽIO KŪRIMAS

TURINYS

Įvadas …………………………3 psl.

1. Įvaizdžio formavimasis…………………………4-5 psl.

2. Įvaizdžio išsaugojimas ir koregavimas……………………..6-7 psl.

3. Savojo įspūdžio pateikimas kitiems arba prisistatymas……………….8 psl.

Išvados …………………………9 psl.

Litaratūra…………………………10 psl.

ĮVADAS

Mes, savaime suprantama, jaučiame, kad kažkas stengiasi mus įvertinti, susidaryti apie mus nuomonę, todėl viešumoje mes stengiamės atrodyti ir elgtis taip, kad kiti susidarytų apie mus tokį įspūdį, kokiu būtume patenkinti. Kitaip sakant, aplinkinių akyse mes kuriame savo įvaizdį.

Įspūdžio ar įvaizdžio kūrimas – tai procesas, kurio metu asmuo organizuoja savo elgesį viešumoje taip, kad sukurtų vienokį aar kitokį įspūdį ar įvaizdį aplinkiniams (Goffman, 1959, cit. Pagal: Valionienė, 1998).

Tai, kaip mus suvokia aplinkiniai ir tai, kaip mes vertiname patys save, priklauso nuo mūsų įvaizdžio. Jeigu atrodome gerai, mes labiau savimi pasitikime, didžiuojamės ir jaučiame kitų pritarimą. Mūsų įvaizdis lemia darbo rodiklius. Kai atrodome gerai, susilaukiame didesnio aplinkinių pripažinimo, nes darome jiems malonų įspūdį. Kartais mus pagiria: „tu puikiai atrodai“ ar „esi geros formos “ ir t.t. tai pakelia mūsų nuotaiką, o nuo nuotaikos, jausmų, nuo viso psichinio ggyvenimo priklauso mūsų darbingumas.

Šio referato tikslas yra pasitelkiant literatūrą apžvelgti elementus, iš kurių formuojasi mūsų įvaizdžio kūrimas, taip pat atskleisti būdus ir priemones, kaip reiktų išsaugoti susikurtą įvaizdį ar jį pakoreguoti, supažindinti su asmenybės prisistatymu ir jo reikšme.

1. ĮVAIZDŽIO FFORMAVIMASIS

Įspūdį apie tai, kaip mes atrodome kitų akimis susidarome panašiai kaip ir įspūdį apie kitus: bandome pažvelgti į save iš šalies, taip, tarsi žiūrėtume iš kito žmogaus pozicijų. Savasis įvaizdis yra mūsų supratimas apie tai, kaip mus suvokia kiti. Kad susiformuotų savasis įvaizdis, būtini šie fatoriai:

1. Aplinkinių reakcija. Tai svarbiausias savojo įvaizdžio formavimosi elementas. Mūsų nuolatinis stebėjimas, kaip į mus žiūri aplinkiniai, leidžia daugiau ar mažiau sutikti su jų požiūriu į mus. Pavyzdžiui, jeigu matome, jog į mus žiūri pagarbiai, imame laikyti save gerbtinu žmogumi, jeigu su užuojauta-laikome save pasigailėjimo vertu ir t. t. Tokie reiškiniai vadinami „veidrodinio atspindžio“ teorija. Ši teorija teigia, kad norėdami pamatyti save, mes turėtume žiūrėti į kitus tarsi į veidrodį ir apie save spręsti pagal tai, kaip kiti į mus reaguoja. Kai žmogus yra subrendęs, turi susiformavęs pilną, išsamų vaizdą apie save, jam tokia „veidrodinio atspindžio“ teorijos įtaka gali turėti mažą reikšmę, o ypač iš mažai pažįstamų žmonių. Stipraiusiai reaguojame tada, kai informaciją gauname iš žmonių, kuriuos gerai pažįstame, kuriuos gerbiame ir kurių nuomonę labai vertiname. Kaip tik šių žmonių reakcija padeda mums išlaikyti kritišką požiūrį į save, neatitrūkti nuo realybės;

2. Palyginimas su kitais. Vertindami save, neišengiamai imamės palyginimų „geresnis“, „blogesnis“, „atviresnis“ ir pan. Kad ir kką vertintume, visuomet privalome turėti tam tikrą atskaitos tašką. Jei jaunesnieji broliai ar seserys yra žemesnio ūgio, lyginimas su jais mums padeda pasijusti išaugusiais. Jei draugo pažymiai prastesni, palyginimas padeda mums jaustis stipresniu mokiniu ir pan;

3. Atliekami vaidmenys. Atitikti tam tikrą įvaizdį skatina mūsų atliekami socialiniai vaidmenys. Suaugusieji dažniausiai atlieka tuos vaidmenis, kuriuos atlikti juos įpareigoja jų turima profesija ar užimamos pareigos – dėstytojo, teisininko, gydytojo; giminystės ryšiai – tėvo, motinos, vyro, žmonos, dėdės; taip pat pomėgiai ir interesai – žvejo, futbolo sirgaliaus ir kt. Jaunų žmonių vaidmenys dar nėra pastovūs arba susiformavę. Todėl didžiausią įtaką savojo įvaizdžio kūrimui turi giminystės sąlygoti vaidmenys-sūnaus, dukters, brolio, sesers, taip pat pereinamieji – moksleivio, studento. Be abejo, svarbia savojo įvaidžio dalimi tampa tai, kaip aplinkiniai vertina šiuos vaidmenis – ar mes esame geri sūnūs ir dukros, gabūs mokiniai, iniciatyvūs studentai ir pan;

4. Savęs sutapatinimas su kitais. Augdami pradedame tapatinti save su kitais žmonėmis – tėvais, vyresniaisiais broliais ar seserimis, mokytojais, knygų ar kino filmų herojais. Dauguma vaikų sako: „Užaugęs noriu būti toks, kaip tėvelis“ arba „Norėčiau būti panaši į savo pirmąją mokytoją“. Tam tikros asmenybės, konkretūs žmonės pasirenkami kaip etalonas, arba idealas, kuriuo derėtų sekti. Savęs tapatinimas su tokiais tobulais ir sektinais žmonėmis yra labai ssvarbus formuojant idealaus „aš“ įvaizdį.;

5. Savasties formavimasis. Daugelio vaikiškų žaidimų esmę sudaro suaugusių vaidmenų mėgdžiojimas. Vaikai žaidžia ligoninę, mokyklą, vaidina šeimos narius. Jie mokosi tų vaidmenų, kurie jiems gali būti reikalingi suaugus ir vaidina tai, kas jiems labiausiai patinka. Paaugus į tai pradedama žiūrėti rimčiau. Paaugliams ir jaunuoliams reikia apsispręsti, kokias besiformuojančio savojo „aš“ puses išlaikyti, o kurių atsisakyti. Laikotarpiu tarp 16 ir 22-24 metų tenka priimti daug labai svarbių sprendimų, susijusių su mokymusi, profesijos įgijimu, šeimos sukūrimu. Taip kuriasi žmogaus savastis arba identitetas, dėl kurio kiekvienas tampame unikalia, nepakartojama asmenybe. Formuojasi savasis „aš“, toks sudėtingas ir įvairialypis, jog niekas niekada pasaulyje tokio paties „aš“ negalėjo turėti ir neturės.

2. ĮVAIZDŽIO IŠSAUGOJIMAS IR KOREGAVIMAS

Dažnai būna tokia situacija, kad aplinkinių reakcijos nesiderina su mūsų susikurtu įvaizdžiu apie save, t. y. „veidrodžiai“ ima rodyti ne tai, ką mes norėtume matyti. Tokiu atveju bandome ieškoti neatitikimo priežasčių ne savyje, o kituose ir bet kokiu atveju išsaugoti savo gerą įvaizdį. Žmonės šią problemą linkę spręsti taip:

1. Pradėdami bendrauti tik su tais žmonėmis, kurie į mus žiūri taip pat, kaip ir mes į save. Pavyzdžiui, užsidarome siaurame mus mėgstančių draugų rate ir atsiribojame nuo kritiškiau mus vertinančių pažįstamų.

2. Pakeisdami mus supančių žmonių ratą ir pasirinkdami žemesnio lygio grupę. PPavyzdžiui, nebegalėdamas varžytis kaip lygus su lygiais profesionalų grupėje, sportininkas pereina į mėgėjų komandą, kurioje ir toliau gali save laikyti „žvaigžde“.

3. Susidarydami prastą nuomonę apie visus, kurie mūsų įvaizdį vertina kitaip negu mes patys. Pavzdžiui, jeigu mokytojas mums nuolat rašo blogus pažymius, mes galime prieiti prie išvados, jog jis pats prastai išmano dėstomą dalyką.

4. Ignoruodami kitus arba atsisakydami patiketi tuo, ką sako kiti. Pavyzdžiui, sunkūs ligoniai kartais tiesiog atsisako tikėti tuo, ką jiems sako gydytojai.

5. Pakeisdami savo elgesį aplinkinių atžvilgiu ir tikėdamiesi, kad jų reakcija taip pat taps palankesnė mums. Pavzdžiui, jaunas ir ambicingas mokyklos vadovas, pastebėjęs, jog tiek mokytojai, tiek mokiniai pamažu ima šaipytis iš jo perdėto orumo, gali pasistengti tapti atlaidesniu, imti dažniau šnekėtis ir tartis su pavaldiniais ir pan.

Tačiau yra ir tokių metodų, kurie gali padėti pakoreguoti įvaizdį. Jie naudojami tada, kada neatitikimo yra ieškoma savyje. Pavyzdžiui, daugelis žmonių patiria nesėkmes ir negali jaustis laimingi tik dėl to, kad jie yra nepatenkinti savimi – giliai širdyje didelė dalis žmonių jaučia menkavertiškumo kompleksą. Nugalėti kompleksus, pakoreguoti savąjį įvaizdį galima keliais būdais:

• Vienas iš sprendimo būdų – „pozityvūs tvirtinimai“. Tai teiginiai, kuriuos dažnai kartojame garsiai arba mintyse. Pavyzdžiui, „Aš esu mylinti, protinga ir unikali būtybė“. Jei mes ką nors pakankamai dažnai girdime, pradedame

tuo tikėti.

• Kitas metodas, padedantis keisti įvaizdį – elgtis priešingai susidariusiai nuomonei. Jei esame įsitikinę, kad mes nepatrauklūs, elkimės taip, tarsi būtumėme patraukliausi; jei galvojame, kad mums trūksta pasitikėjimo savimi, elkimės kaip visiškai pasitikintys žmonės.

• Dar vienas būdas pagerinti ir keisti įvaizdį – paieškoti tokių būdo bruožų, kurie mums patinka. Sąmonigai paklauskime savęs: „Kas man manyje patinka?“. Žmogus turi nuostabią savybę – jis visada ieško atsakymo į klausimus. Kai sunku atrasti mums patinkančius bruožus, gali padėti klausimas „Jei manyje būtų kas nors, kkas man patiktų, kas tai galėtų būti? “. Šis klausimas reikalauja teigiamo atsakymo.

Taigi pozityvūs tvirtinimai, elgesys „kitaip“, teigiamų atsakymų reikalaujantys klausimai gali puikiai mums pasitarnauti, keičiant įvaizdį.

3. SAVOJO ĮSPŪDŽIO PATEIKIMAS KITIEMS ARBA PRISISTATYMAS

Kontroliuoti kitų žmonių apie mus susidaromą įspūdį esame verčiami nesaugumo jausmo ir nerimo, kuris kyla, kai pasijuntame stebimi ir vertinami. Tai ypač svarbu tuomet, kai atsiduriame dėmesio centre – viešai stebimoje pozicijoje (pavyzdžiui, kalbėdami prieš auditoriją) arba „naujoko“ vaidmenyje (pavyzdžiui, esame pristatyti naujam žmonių ratui). Tuomet mes vienaip aar kitaip prisistatome: mūsų elgesys kinta priklausomai nuo socialinės situacijos užuominų apie tai, kokio elgesio iš mūsų laukiama. Prisistatymu paprastai siekiama tam tikrų socialinių ir materialinių rezultatų: tai gali būti pažintis ir artimi santykiai su patraukliais arba žymiais, autoritetingais asmenimis, ppriklausymas patrauklioms socialinėms grupėms, profesinė sėkmė, kilimas karjeros laiptais ir t. t.

Tai ir priemonė asmens savigarbai stiprinti: ją didina aplinkinių komplimentai, pagyrimai.

Prisistatymas dažnai vyksta jo net neįsisamoninus, ir įvaizdis kuriamas nebūtinai iš anksto tai apgalvojus. Taigi įvaizdžio kūrimas dažniausiai visai nereiškia, kad mes siekiame klaidinti ar apgaudinėti savo bendravimo partnerius. Paprastai prisistatydami mes nesiekiame pasirodyti tuo, kuo nesame, o tik norime pademonstruoti ir išryškinti savo privalumus bei užmaskuoti trūkumus. Kurdamas įvaizdį žmogus gali tikėti, kad jis yra kaip tik toks, koks stengiasi pasirodyti. Įvaizdžio kūrimas neretai esti to momento elgesys, savotiškas „vaidinimas“. „ Kai prisiimate naują vaidmenį, pavyzdžiui, tampate universiteto studentu, susituokiate arba įsidarbinate, jūs stengiatės vykdyti tam tikrus socialinius nurodymus. Galbūt iš pradžių šis elgesys jums atrodys svetimas, nnes jūs vaidinate vaidmenį. Pirmosiomis tarnybos armijoje savaitėmis jaunuolis jaučiasi nenatūraliai, tarsi apimestų esąs kareivis. Pirmosios savaitės po vestuvių yra panašios į žaidimą „namai“. Tačiau netrukus jausmas, kad esate verčiami atitinkamai elgtis, praeina. Tai, kas prasidėjo kaip vaidinimas, gyvenimo teatre tampa jumis pačiais. “ ( Myers, 2000, p. 636 )

Todėl, kurdamas įvaizdį, žmogus nepraranda savo tapatumo. Bet dažnai ir ilgą laiką viešai demonstruojama išvaizda bei elgesys gali įtakoti savojo „aš“ suvokimą. Tai ypač tikėtina, jei asmens „aš“ vaizdas yra nnestabilus, t. y. jei jis menkai pažįsta pats save. Žmogaus elgesys, jo atliekamas vaidmuo keičia įsitikinimus, vertybes, nuostatas.

IŠVADOS

1. Įvaizdis yra supratimas apie tai, kaip mus suvokia kiti. Jis susideda ir formuojasi iš šių elementų: aplinkinių reakcijos į mus, savęs palyginimo su kitais žmonėmis, atliekamų mūsų gyvenime vaidmenų, savęs sutapatinimo su kitais( kai pasirenkamas konkretus žmogus kaip idealas, kuriuo derėtų sekti), savasties arba identiteto formavimosi.

2. Situacijoje, kai mūsų susikurtas įvaizdis neatitinka aplinkinių reakcijos, nuomonės apie mus, mes galime išsaugoti savo įvaizdį problemų ieškodami kituose ( pavyzdžiui, mes bendraujame tik su tais draugais, kurių nuomonė apie mus lygiai tokia pati kaip ir mūsų pačių, taip išvengiame kitų žmonių kritikos ) arba pakoreguoti, ieškant savyje teigiamų būdo bruožų, juos vis kartoti sau, nes tuo ką dažnai girdime, pradedame ir tikėti, elgtis taip lyg nebūtų jokių kompleksų ar trūkumų, kurie verčia mus jaustis nepatogiai.

3. Mums visada yra svarbu parodyti save aplinkiniams tokiu, kokiu norime.Norime sulaukti teigiamos kitų žmonių reakcijos, patvirtinančios, jog mūsų susidaryta nuomonė apie save yra teisinga. Tačiau mūsų pastangos pateikti save kitiems iš norimos pusės dažnai primena „ vaidinimą“.

LITERATŪRA

Bendravimo psichologija. Ats. Red. Almonaitienė J. – K.: Technologija, 2001. – 220p. – ISBN 9955-09-33-2 .

Bendravimo psihologija. Vadovlis. K.: Technologija, 2005. – 2224p. – ISBN 9955-09-033-2.

Myers D. G. Psichologija. – Vilnius, 2000.

Želvys R. Bendravimo psichologija. Vilnius . 1995, – ISBN 9986-09-075-X.