alkoholizmas

ALKOHOLIZMAS

TURINYS

1. Įvadas…………………………2

2. Alkoholizmo atsiradimo priežastys:……………….3

2.1. Socialinės alkoholizmo priežastys…………4

2.2. Psichologinės………………….4

2.3. Socialinės aplinkos įtaka…………….6

3. Priklausomybės vystimasis…………………..7

4. Fizinės ir psichologinės alkoholizmo pasekmės…………8

5. Pagalba sergantiems alkoholizmu:……………….10

5.1. Stacionarus gydymas………………10

5.2. Psichoterapija…………………11

5.3. Artimųjų palaikymas……………..12

5.4. Anoniminiai alkoholikai……………13

6. Išvados ir pasiūlymai…………………….15

7. Literatūra…………………………16

1. ĮVADAS

Greta didžiausių žmonijos pasiekimų bei atradimų, greta svaiginančių laimėjimų, grožio ir gėrio, visose visuomenėse egzistuoja didieji nuopuoliai bei praradimai. Dažnai blogio ir gėrio pradai nugali visuotinį gėrį, pasiglemžia didžiųjų laimėjimų rezultatus ir visuomenė atsiduria ties praraja.

Alkoholizmas – tai viena svarbiausių nūdienos socialinių, medicininių ir viena sunkiausiai sprendžiamų ppsichologinės bei psichoterapinės pagalbos nuo jo kenčiantiems žmonėms problemų.

Yra nemažai alkoholizmo apibrėžimų. Vieni mano, kad alkoholizmas – kai alkoholis pažeidžia fizinę sveikatą, sutrikdo asmeninių bei socialinių funkcijų atlikimą arba kai alkoholis pasidaro būtinas normaliam aktyvumui palaikyti. Kiti alkoholizmą priskiria asmenybės sutrikimams, kuriems būdinga fizinė ir psichologinė priklausomybė.

Girtuokliaujantis individas praranda galimybę našiai dirbti, prarasdami individualumą, praranda potencialias protines jėgas kūrybiniam savęs plėtojimui. Galiausiai tokiam individui lieka vienintelis tikslas – kaip įsigyti alkoholio ir suvartoti jį.

Taip visuomenė praranda žmogų, kaip individualią, sveiką aasmenybę. Savaime suprantama prarandama darbo jėga, protiniai sugebėjimai. Plintant alkoholizmui, kaip reiškiniui, visuomenė susiduria su kitomis problemomis, kurioms pašalinti reikalingi didžiuliai visuomenės ištekliai ( naujų struktūrų kūrimas, naujų lėšų investavimas ir pan).

Visi mes, vienaip ar kitaip, esame susidūrę su žmonėmis, ppiktnaudžiaujančiais alkoholiu, jeigu ne tiesiogiai savo namuose, tai per pažįstamus ar darbo kolektyve. Ši problema dažniausiai žmonėms kelia baimę užuojautą, pyktį ir bejėgiškumą.

Turbūt neįmanoma išvardinti visų negandų, kurios užklumpa visuomenę, visuomenės nariams pradėjus be saiko vartoti alkoholį. Galima paminėti tik pačias svarbiausias, dėl padidinto alkoholio vartojimo, visuomenėje atsirandančias problemas: padidėjęs visuomenės mirtingumas, išaugęs savižudybių skaičius, pablogėjusi bendra sveikatingumo būklė, augantis nusikalstamumas, didėjantis skyrybų skaičius, vaikų našlaičių taip pat vaikų, gimusių su fizine ir protine negalia skaičius. Be abejo auga lėšų, reikalingų antialkoholinei veiklai plėtoti dydis.

2. ALKOHOLIZMO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS

Alkoholizmo priežastys nėra aiškios. Yra įvairiausių veiksnių bei priežasčių, turinčių svarbią įtaką girtavimo plitimui žmonijoje. Jos viena nuo kitos priklauso, vienas kitą lemia. Šias priežastis bei veiksnius būtų galima suskirstyti į dvi ssvarbiausias kategorijas:

1. Individualūs – biologiniai, fiziologiniai, biocheminiai ir psichologiniai.

2. Socialiniai – aplinkos veiksniai.

Individualūs veiksniai. Yra nustatyta, kad vaikai paveldi iš savo tėvų ir protėvių liguistas ypatybes bei polinkius. Taigi tam tikras fiziologines žmogaus ypatybes, kartu ir polinkį į alkoholį, atsinešame gimdami. Vos tik pradėjus girtauti, polinkis atbunda, o išgertuves kartojant, greitai išsivysto potraukis alkoholiui.

Daugeliui individų pagrindinis alkoholio vartojimo motyvas – siekimas dirbtinai stimuliuoti malonias emocijas, laikinai jas suaktyvinti, sukeliant euforiją. O individams, kurių sutrikę adaptaciniai mechanizmai, sunku prisitaikyti prie aplinkos – būdas ppašalinti įtampą.

Yra žmonių, kurie geria svaigalus be jokio potraukio ir nejausdami malonumo, nesižavėdami euforija, o dėl kitų motyvų, dėl įvairiausių asmeninių ir visuomeninių interesų. Bene svarbiausia tokia girtavimo priežastis, kai geriama be noro, prisiverčiant, kartais net bjaurintis, nes tai yra plačiai visuomenėje paplitusi nuomonė, kad be alkoholio gyvenime neįmanoma apseiti.

Džiaugsmas yra vienas svarbiausių gyvenimo reiškinių – gyvenimo jėga ir vertė. Tačiau laimingi tie, kurie moka protingai džiaugtis, neaptemdydami savo džiaugsmo valandų alkoholiu.

Socialiniai veiksniai. Lemiamas vaidmuo priklauso šeimai, kurioje vaikas gimsta, auga, yra auklėjamas. Girtaujantys tėvai ne tik paveldimumo keliu pastumia savo vaikus į alkoholizmą, bet ir blogu auklėjimu neigiamai veikia jų moralinį formavimąsi. Vaikas, auginamas girtaujančių tėvų aplinkoje, patiria blogas buitines sąlygas, materialinį skurdą, prastą priežiūrą, amoralią atmosferą, dvasinių vertybių badą, kultūrinio užimtumo stoką, neigiamą tėvų pavyzdį.

Kol vaikai gyvena kartu su tėvais, jie retai paragauja alkoholio, tačiau išvykę toliau nuo gimtųjų namų, jie pradeda girtauti. Ypač tokie, kurie jau iš gimtojo lizdo yra atsinešę nors menką polinkį alkoholiui.

Yra pastebėtas faktas, kad paaugliai ir jaunuoliai įpranta sistemingai girtauti, pradėdami savarankišką gyvenimą. Jų savarankiškumas prasideda daugiau atitrūkus nuo tėvų globos. Vienas iš rimčiausių veiksnių, lemiančių blaivybės ar girtavimo įpročių įsitvirtinimą šeimoje ir visuomenėje, yra papročiai ir tradicijos. Taip pat patirtis rodo, kkad girtavimas daugiau laikosi ir daugiau plinta tose vietose ir mikrorajonuose, kur lengviau prieinami alkoholiniai gėrimai. Kitaip tariant, kai žmonės gyvena, dirba, mokosi, poilsiauja arčiau alkoholiniais gėrimais prekiaujančių taškų, tada jie daugiau ir girtauja.

2. 1. SOCIALINĖS ALKOHOLIZMO PRIEŽASTYS

Girtauti dauguma pradeda nepastebimai, nejučiomis: per šventes, svečiuose, sutikus draugą ir t.t. visa tai nelaikoma girtavimu, o visai įprastu reiškiniu, tradicija. Gerdami žmonės ieško džiaugsmo, o vaišindami alkoholiu teikia jį kitiems. Atrodo, viena kita taurelė yra toks nekaltas ir nekenksmingas dalykas. Bet, kaip yra pasakęs profesorius V.Osipovas, prie nieko žmonės taip lengvai nepripranta, kaip prie narkotikų, ir iš jų lengviausia – prie spiritinių gėrimų, kurie yra taip lengvai prieinami, kurių vartojimo forma tokia įvairi, pradedant degtine ir baigiant šokoladiniais saldainiais su spiritiniu turiniu, taip, kad kiekvienas skonis ir amžius būtų patenkinti.

Pasidarydami įprastais erzintojais, nors klaidingais ir klastingais, spiritiniai gėrimai aptemdo protą, duodami eilę subjektyvių malonių jutimų, ir tokiomis sąlygomis perėjimas nuo abejotino saikumo iki nesaikumo yra beveik taisyklė.

Nenoras mokytis ir siekti žinių, niekuo neužpildytas laisvalaikis, blogas vyresniųjų pavyzdys ir įsigalėjusi nuomonė, jog alkoholizmas tik lengva, dovanotina ir beveik būtina vyrų yda, sudaro sąlygas plėsti alkoholizmui jaunimo tarpe. Labiausiai nepageidautiną įtaką daro tėvų ir artimųjų girtuokliavimas. Jaunimą jau mokyklos suole reikia supažindinti su alkoholizmo lliga, kaip viena baisiausių nelaimių gręsiančių žmonėms.

Alkoholizmą skatina ir pats jo paplitimas. Tam tikro elgesio dažnumas veikia žmonių įpročius, elgesio normas. Įprotis dažnai formuojasi kartojant vienus ar kitus veiksmus, kuriuos mes stebime nuo mažens.

2.2. PSICHOLOGINĖS ALKOHOLIZMO PRIEŽASTYS

Kodėl žmonės vartoja alkoholį? Šis klausimas ko gero domina žmoniją nuo tada, kada buvo pradėtas vartoti alkoholis.

Pirmosios teorijos, aiškinančios alkoholio vartojimo priežastis, yra psichologinės. ,,Tai padeda man atsipalaiduoti, padeda jaustis geriau, padeda užsimiršti po sunkios dienos”. Tai vienas iš seniausiai egzistuojančių paaiškinimų, kodėl vartojamas alkoholis. Toks paaiškinimas skirtinas psichologinei individo motyvacijai.

Remdamasis šiuo paaiškinimu, psichoanalitikas Z. Freud teigia, kad nuo seniausių laikų žmonės, apimti streso ar išgyvenę nemalonią situaciją, grįžta prie to, kas jiems yra padėję seniau. Pasąmonės pagalba, žmogus prisimena tas akimirkas, kada jis jautėsi saugiausiai.

Užsienio literatūroje, kai kurie autoriai alkoholizmą sieja su atskirų žmonių psichinės sveikatos nusilpimu, pasąmoniniu geismu duoti poilsį perkrautai psichikai, pabėgti nuo slegiančios situacijos, bei iškilusių problemų, užsimirštant iki gyvuliško bukumo.

Kalbant apie anksčiau išvardintas priežastis, tenka pabrėžti, kad psichiškai stiprus žmogus, tinkamai išauklėtas, reikiamai paruoštas gyvenimui, visus gyvenime sutinkamus sunkumus stengiasi nugalėti normaliu būdu, o liguistos asmenybės, žmonės su nusilpusia psichika bei valia ieško pagalbos apsisvaiginime alkoholio pagalba.

Tačiau ne visus vienodai alkoholis veikia, paverčia alkoholio vergais. Vieni

žmonės mažiau atsparūs kiti daugiau. Ne paslaptis, kad subrendusiam ir sveikam žmogui, kuris visada kontroliuoja savo elgesį, nedidelis alkoholio kiekis, retai vartojant, žymesnės žalos nepadarys.

Tai gali lemti genetinė predispozicija. Paveldėta genetinė struktūra lemia, kad vieniems žmonėms gana greitai susiformuoja fizinė priklausomybė nuo alkoholio, kiti ilgus metus vartoja alkoholį ir nesuserga

Nevienoda įvairių žmonių reakcija į alkoholį skatino medikus ieškoti alkoholizmo priežasčių individualiose biologinėse bei psichologinėse žmogaus savybėse yra duomenų, kad asmenys, kurie įjunksta į alkoholį, skiriasi nuo likusiųjų savo biologinėmis savybėmis ((pavyzdžiui, medžiagų apykaita). Tačiau, tai ne vienintelė šios ligos priežastis. Daugelis mokslininkų alkoholizmo atsiradimą sieja su psichologiniais asmens ypatumais, o tiksliau su bruožais, kurie gali skatinti norą padėti ir toliau vartoti alkoholį. Be to, ilgai jį vartojant, įvyksta ryškūs psichinės veiklos pokyčiai.. todėl ne visada galima nustatyti, kas priežastis, o kas padarinys – ar psichika jau buvo tokia, kad žmogų traukė alkoholis, jo poveikis, ar šie psichikos pokyčiai atsirado vėliau, ėmus vartoti alkoholį.

Šiuo metu psichologai negali pasakyti, kokio asmenybės tipo žžmogus lengviausiai gali tapti alkoholiku ir susirgti alkoholizmu.. vis dėl to aišku, jog tai asmenys, lengvai pasiduodantys kitų įtakai, taip pat turintys įvairių psichologinių sunkumų, daugiau priklausantys nuo kitų valios.

Alkoholio vartojimą gali skatinti įvairūs psichologiniai charakterio ypatumai, kuriuos galima ppavadinti psichologinio prisitaikymo (šeimoje, darbe) ir bendravimo sunkumais. Žinoma tai tik paaiškina, bet nepateisina girtavimą, nes alkoholis neišsprendžia esamų problemų, o sukuria daug naujų.

Daugybė psichologinių charakteristikų sukaupta ir apie tuos, kurie jau serga lėtiniu alkoholizmu. Tarp jų žymiai daugiau nei vidutiniškai emociškai nesubrendusių, nesavarankiškų, lengvai pasiduodančių kitų įtakai, nepajėgiančių spręsti kasdienių problemų. Alkoholis dažniau pavergia asmenis, kurių nepakankamai susiformavę emocijos. Tokie žmonės, net ir suaugę, yra priklausomi nuo kitų, siekia jų globos, patarimų,, yra egocentriški, negali pakelti normalių gyvenimo visuomenėje keliamų sunkumų, konkurencijos.

Šie ligoniai daugiau nei kiti yra linkę pažeisti visuomenėje priimtas moralines normas, jiems nepakanka atsakomybės už savo veiksmus. Nuo alkoholio jie tampa ūmūs, veikia neapgalvotai, sunkiai valdosi. Aplinkinių bandymai įtikinti sergantįjį lėtiniu alkoholizmu, kad jis negertų, pasitikėti jo vvalia – bergždžias reikalas. Valios stoka kaip tik ir yra vienas iš esminių šios ligos požymių. Taigi sergantysis negali pasinaudoti tuo, ko yra netekęs.

Iš kur atsiranda alkoholikai, kokios yra alkoholizmo priežastys?

Žmogaus potraukio į svaigalus priežastis – jų euforinis poveikis. Išgėręs žmogus jaučiasi drąsesnis, jam ima rodytis, kad lengvai gali įveikti sunkumus bei negandas. Mokslininkai nurodo, kad alkoholikais dažniau tampa žmonės su liguistais charakterio bruožais, žmonės be tvirtos valios ir pusiausvyros elgesyje ( psichopatinės asmenybės) taip pat blogai išauklėti, mmoraliu atžvilgiu iškrypę žmonės. Nervų sistemos pertempimai, vidiniai konfliktai, kurie atsiranda dėl gyvenimo nesėkmių, neretai sudaro pagrindą alkoholizmui vystytis. Žmonėse daug kalbama apie gėrimą ,,iš sielvarto”, atsitikus staigiai nelaimei, ar esant ilgalaikėms, nemalonioms, nuolat psichiką traumuojančioms aplinkybėms. Didelę reikšmę šiuo atžvilgiu turi šeimos santykiai, sutuoktinių supratimas. Jei šeimoje nuolatiniai barniai, nėra vedybinio gyvenimo harmonijos, tarpusavio supratimo, gyvenimas būna prieštaringas ir neramus. Kova už vedybinio gyvenimo laimę, vidinę sutuoktinių harmoniją yra svarbus dalykas, atitraukiantis žmones nuo stikliuko, vedančio į alkoholizmo liūną.

2.3. SOCIALINĖS APLINKOS ĮTAKA ALKOHOLIZMUI PLĖTOTIS

Polinkiui į besaikį alkoholio vartojimą atsirasti padeda ne tik individo asmeniniai ypatumai, bet ir jį supanti aplinka. Iš tiesų nei vienas asmuo negyvena uždaroje, nuo viso pasaulio izoliuotoje terpėje. Kiekvienas bendrauja su jį supančia aplinka ir dažnai taip nutinka, kad bendravimas ir aplinka, nulemia asmens tapsmą girtuokliu.

Alkoholizmui padeda plisti ir įvairūs socialiniai poveikiai: visuomeninės ekonominės sąlygos, kultūrinės ir visuomeninės tradicijos bei ritualai, darbo, buities, auklėjimo, šeimos pobūdžio ir artimiausios aplinkos ypatybės.

Kuo daugiau alkoholio geria šeimos nariai, giminės, draugai ir kiti, tuo mažesnės genetinės ir psichologinės predispozicijos reikia, kad susiformuotų alkoholizmas.

Augdami ir bręsdami nė vienas šių aplinkybių pasirinkti negalime. Negalime pasirinkti tėvų, gyvenimo sąlygų ir vietos, tautybės, giminių.

3. PRIKLAUSOMYBĖS VYSTIMASIS

Kalbant apie priklausomybę yra išskiriama keletas priklausomybės vystimosi sstadijų: vidinis pasikeitimas, gyvenimo būdo pasikeitimas, gyvenimo ,,sugriuvimas”

Daug asmenybės pokyčių įvyksta asmenybės viduje anksčiau, nei kas nors gali apie tai įtarti. Viskas prasideda tada, kai žmogus patiria nuotaikos pasikeitimą po tam tikro įvykio, susiduria su objektu. Tyrimai rodo, kad pirmasis apsvaigimas nuo alkoholio buvo labai įsimintinas, sukėlė stiprų nuotaikos pasikeitimą. Tokie stiprūs nuotaikos pasikeitimai suteikia kontrolės, komforto ir tobulumo iliuziją. Jei asmuo nesulaukia paramos, pagalbos, supratimo šeimoje, tarp draugų, toks bendravimas jam nesuteikia malonumo. Jis pradeda mažiau pasitikėti kitais žmonėmis, pasauliu. Kai alkoholis suteikia emocinį palengvėjimą, o ne tik atsipalaidavimą – prasideda priklausomybė. Svarbiausiu emociniu santykiu tampa santykis su objektu, o ne su žmogumi.

Gyvenime priklausomas žmogus vadovaujasi emocine logika: ,,aš noriu to dabar”. Tai apsunkina santykius su aplinkiniais ir savimi. Kartais žmogus supranta, kad kažkas, ką jis daro, kas jam darosi, yra negerai. Tada jis pabando pats sau paaiškinti ir lengvai randa pasiteisinimą.

Antroji stadija – gyvenimo būdo pasikeitimas, tai stadija, kai kiti pastebi, kad kažkas yra ne taip. Priklausomas elgesys suaktyvėja, padažnėja: pastebimi fanatiški elgesio ritualai (pvz.: žmogus kiekvieną dieną užeina į tą patį barą po darbo), jis pradeda meluoti kitiems, kaltina kitus, nors žino, kad nėra už ką. Elgesys tampa vis labiau nekontroliuojamas. Priklausomybės procesą sukelia didelę baimę, pyktį iir skausmą, ir asmuo ginasi dar labiau gilindamasis į savo priklausomybę. Prasideda ,,etikečių klijavimas”: alkoholikas, girtuoklis, o tai priklausomai asmenybei tarsi suteikia teisę neatsakyti už savo veiksmus (juk vis tiek aš alkoholikas).

Trečioji stadija – gyvenimo ,,sugriuvimas”. Šioje stadijoje nei situacinis elgesys, nei logika, nei mintys apie įvykį ar objektą nebetenka prasmės. Svarbiausia pats piktnaudžiavimas. Žmogus nebesirūpina savo kūnu, tik naudoja jį, piktnaudžiauja juo. Pamažu sergantys asmenys tampa tikrais vienišiais. Emocinių ryšių siekį priklausomas asmuo malšina bandydamas pririšti prie savęs namiškius, draugus, pvz.: tu vienintelis, kurį aš turiu.,niekas manimi nesirūpina. .Vidinis skausmas šioje stadijoje jaučiamas nuolat.

4. FIZINĖS IR PSICHOLOGINĖS ALKOHOLIZMO

PASEKMĖS

Įvairių psichologinių ir socialinių tyrimų duomenimis alkoholis gausiausiai vartojamas vėlyvojoje paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje, o apie trisdešimtuosius metus jų vartojimas smarkiai sumažėja.

Alkoholinių efektų pradžiai ir intensyvumui turi įtakos įvairūs veiksniai. Laikas yra pagrindinis alkoholio iš žmogaus organizmo pašalinimo veiksnys. Ilgalaikis alkoholio vartojimas išugdo pakantumą jam – vis daugiau ir daugiau reikia išgerti, norint pasiekti norimą efektą. Padidintos vienkartinio alkoholio suvartojamo dozės išugdo fizinę nepriklausomybę, kuriai atsiradus, atomazga gali būti labai dramatiška. Maišoma su kitomis medžiagomis, slopinančiomis centrinę nervų sistemą, alkoholis turi daug stipresnį poveikį. Žmonės, jaučiantys pasitenkinimą vartojant alkoholį, pradeda jį vartoti vis dažniau, tai sukelia psichologinę priklausomybę. Nuolatinis piktnaudžiavimas išugdo

toleranciją ir fizinę priklausomybę šiam gėrimui. Pastebėta, kad daugelis alkoholikų išgyvena spontaniškus susilaikymo periodus, kuriuos pakeičia ilgalaikiai gėrimo protrūkiai.

Į alkoholizmą linkusios asmenybės neretai neranda vietos gyvenime, jas kamuoja chroniška depresinė nuotaika, nerimo ir saugumo jausmas. Paprastai depresiją sukelia užslėpti kaltės, gėdos ir pykčio jausmai. Priklausomi nuo alkoholio asmenys, dažnai pasakoja apie vidinės ,,tuštumos” jausmą (nieko nenorėjimas, nieko nesiekimas, svarbių dalykų gyvenime nebūvimas). Pastarasis jausmas yra ypač skausmingas. Jis verčia žmogų ,,užpildyti save” alkoholiu, narkotikais. Išgėręs žmogus vėl tarsi pasijunta žmogumi –– jam pagerėja nuotaika, jis trokšta bendrauti, planuoja savo žygius. Paprastai priklausomas žmogus bijo būti nesuprastas, sukritikuotas, atmestas. Jis nuolat analizuoja savo elgesį. Ši nuolatinė savianalizė yra galbūt skaudžiausia priklausomo žmogaus savybė. Alkoholio vartojimas yra to ,,vidinio kontrolieriaus” nutildimas, kartu užslopinant ir kitas psichines funkcijas.

Didžiulis kaltės jausmas – tai dar vienas dalykas su kuriuo nuolatos susiduria priklausomi asmenys. Didelė kaltės dalis gali būti susijusi su veiksmais, kuriuos jie padarė apsvaigę. Bet gali būti ir kita kaltės priežastis – tai paslėptas ppriešiškumas. Priklausomybė duoda priežastį jausti kaltę ir būdą jai išreikšti. Paslėptas priešiškumas sukelia savęs baudimą. Tai tarsi užburtas ratas. Kuo labiau toks žmogus jaučiasi kaltas, tuo labiau jis siekia palengvėjimo vartodamas alkoholį. Viso to rezultatas – dar didesnė kaltė ir ddidesnis poreikis ją palengvinti. Taigi nepažindamas savęs ir nepriimdamas savo jausmų, priklausomas asmuo praranda galimybę susitvarkyti su jais. Kai jis jaučiasi blogai, jis automatiškai ieško nuotaikos keitiklio – dažnai net nesuvokdamas, kas verčia tai daryti

Priklausomo asmens gyvenimas dažnai kelia pavojų asmens saugumui, sveikatai ir laisvei. Žmonės dažnai mano, kad tokie asmenys nebijo rizikuoti. Tačiau, iš tikrųjų taip nėra. Dažnai priklausomi asmenys paslepia savo baimę rizikuoti po netikra drąsa, kuri verčia juos elgtis neadekvačiai, netgi pavojingai (pavyzdžiui: susimušti, apvogti).

Daugelis mokslininkų, tyrinėjusių priklausomybes, pastebėjo, jog priklausomi asmenys turi daug nuo vaikystės nepatenkintų poreikių. Tokie asmenys dažnai augo šeimose, kuriose būdingas uždarumas, konfliktai, nesutarimai. Tokiose šeimose galioja keturios taisyklės: šaltumo, tylėjimo, neigimo ir izoliacijos. Vaikystėje patirtas nesaugumo jausmas persekioja suaugusį: jis nepaliauja ieškojęs kkažko (daikto ar žmogaus), kuris leistų pasijusti saugiau, drauge išlaikydamas nepriklausomybės fasadą. Kuo daugiau tyrinėjama priklausomybė, tuo daugėja faktų, kad alkoholizmu suserga ir asmenys, užaugę darniose šeimose. Jau vien tai parodo, kokia klastinga ir sudėtinga yra šios ligos etiologija.

Priklausomas asmuo dažniau kenčia nuo skaudaus vienišumo jausmo. Ši savybė nėra tokia akivaizdi, nes žmogus gali turėti daug draugų ir būti vedęs. Vis dėl to jų santykiai labiau paremti tarpusavio priklausomybe, nei tarpusavio bendravimu. Tad iš šalies atrodantys, kaip labai bendraujantys, tokie žžmonės gali slėpti gilų izoliacijos jausmą.

Priklausomas asmuo linkęs vertinti save pagal kitų žmonių reakcijas ir siekti aplinkinių priėmimo. Nepriimtas jis jaučiasi nevertas, nes tik remdamasis kitų žmonių nuomonėmis jis ,,yra iš tikrųjų”. Atmetamas ir kritikuojamas, asmuo jaučiasi grėsmingai žlugdomas. Priklausomas asmuo klaidingai interpretuoja iš aplinkos sklindančius signalus: ,,niekam aš nereikalingas”.

Toks asmuo visada turi problemų bendraudamas su autoritetais: viršininkais, tėvais. Taip atsitinka todėl, kad toks asmuo nuolatos nori jaustis kontroliuojantis ir visagalis, kitaip jis jaučiasi bejėgis ir pažemintas.

Neprisiimdamas atsakomybės už tai, kas su juo vyksta, priklausomas asmuo visada kaltina aplinkinius ir aplinkybes. Kaltindamas jis negali išspręsti asmeninių problemų: jeigu jis atsisako prisiimti atsakomybę už sunkumus (gyvenimas mane privertė gerti), jis negali nieko ir pakeisti (jeigu gyvenimas kaltas dėl ligos ir jos padarinių, tai argi žmogus gali pakeisti gyvenimą). Tik tuomet, kai žmogus pirmiausia pats sau, o paskui ir kitiems prisipažįsta atsakantis už save tokį, koks jis yra, tik tuomet atsiranda pokyčio galimybė.

Priklausomas žmogus sunkiai prisitaiko prie aplinkinio pasaulio, nors iš šalies atrodo labai komunikabilus. Problemos, iškylančios tiek bendraujant atskirai, tiek santykiuose su autoritetais, padaro jį vienišą šiame pasaulyje. Priklausomas asmuo bėga nuo problemų sprendimo, vartodamas nuotaikos keitiklius, taip susikurdamas dar daugiau problemų.

5. PAGALBA SERGANTIEMS ALKOHOLIZMU

Pastaruoju metu visuomenės sąmonėje įvyko principinis llūžis, sustiprėjo antialkoholinės nuotaikos. Tai geras ženklas, teikiantis vilčių, kad mūsų gyvenime įsitvirtins blaivybės normos ir tradicijos.

Pirmiausia reikia suprasti problemą. Žmonės turi žinoti visą tiesą apie alkoholį bei jo padarinius. Reikia išvaduoti žmonijos sąmonę nuo neteisingo supratimo, įpročių bei tradicijų, paveldėtų iš to laiko kai visuomenės sąmonėje vyravo ,,kultūringo” svaigalų svaigalų gėrimo skelbėjų idėjos; kitaip tariant , buvo kovojama ne su pačia yda, reiškiniu, o tik su jo mastais, gėrimo doze.

Antialkoholinis darbas neįmanomas be teisingo ir vieningo visuomenės nuomonės formavimo, be aiškaus supratimo, kad visokios svaigalų dozės yra žalingos, kad alkoholis nepriimtinas mūsų socialinei gyvensenai, prieštarauja mūsų moralei. Ypač būtina informuoti gyventojus apie realią reikalų padėtį, tikrą problemos būklę.

Susidūrus su žmonėmis, sergančiais alkoholizmu, kyla dvejopi jausmai:

• užuojauta, noras globoti

• pyktis, noras kaltinti, auklėti

Reikėtų žinoti ir įsisąmoninti, kad aplinkinių pagalba sergantiems alkoholizmu yra ribota. Padėti galima tik tuomet, kai žmogus pats nusprendžia, kad nori gydytis.

5.1. STACIONARUS GYDYMAS

Norintis nustoti gerti asmuo kaip pagalbines priemones gali vartoti įvairius vaistus. Pažymėtina, kad alkoholikai turi polinkį į priklausomybę nuo vaistų, todėl skirdamas šių grupių vaistus gydytojas turi būti atsargus. Deja, veikiantys vaistai laikinai gali sumažinti įtampą, depresiją ir pan., bet nepanaikina noro gerti, todėl kartu su medikamentiniu gydymu yra patartina taikyti individualią ar grupinę psichoterapiją, ššeimos terapiją arba sergantį žmogų nukreipti į anoniminių alkoholikų susirinkimus.

Stacionarus gydymas yra ne tik medikamentų naudojimas, tai daugiaplanis gydymas, į kurį įeina medicinos, elgsenos ir socialiniai mokslai bei filosofinė ir teologinė išmintis.

Skyriuje gydymo pagrindas yra Minesotos programa ji sukurta ir dešimtmečiais išbandyta praktikoje. Jos pagrindas ir yra visų minėtų mokslo žinios ir patyrimas, apjungtas vienam tikslui – padaryti žmogų laisvu t.y. neturinčiu jokių priklausomybių, tame tarpe ir alkoholinės.

5.2. PSICHOTERAPIJA

Psichoterapijos uždavinys – padėti suprasti žmogui, kad jis nekontroliuoja situacijos, kad alkoholis būdamas stipresnis už jį, blaško ir ardo gyvenimą, verčia kentėti netik jį, bet ir kamuoja nekaltus artimuosius.

Kitas psichoterapijos uždavinys – išmokyti gyventi visiškai be alkoholio. Susirgęs alkoholizmu turėtų suprasti, kad gurkšnis alaus, taurelė degtinės ar vyno – jam ypač pavojingi.

Gali būti taikoma emocinė – stresinė katarsinė psichoterapija.

Ši metodika pagrįsta pasišlykštėjimo girtavimu, abejingumo jausmo svaigalams įteigimu, kompensacinių asmenybės savybių aktyvinimu per individualios ir grupinės psichoterapijos seansus, pradedamus kartu su medikamentine detoksikacija arba tuojau pat po jos dispanseriniame skyriuje arba stacionare.

Taip pat gali būti taikomas Davženkos metodas.

Pirmiausia, tai labai intensyvios emocinės – stresinės psichoterapijos seansas, kurio metu sukuriama optimali terpė efektyviai įtaigai.

Antra, tai seansas, kurio metu maksimaliai mobilizuojami paciento vidiniai rezervai iš esmės pakeisti savo gyvenseną, realizuoti save, kardinaliai pakitus

vertybinėms nuostatoms.

Trečia, seanso metu akcentuojama apsisprendimo teisė ir laisvė.

Ketvirta, seanso metu pabrėžiama paciento atsakomybė.

Penkta, seanso metu efektyviai įteigiamas abejingumo jausmas alkoholiui.

Šešta, Dovženkos metodas, deja, siejamas ir su mirties baime, pažeidus kodą, t.y. pavartojus alkoholį.

5.3.ARTIMŲJŲ PALAIKYMAS IR REIKIAMOS

APLINKOS SUDARYMAS

Artimųjų, draugų, bendradarbių požiūris į gėrimą dažnai neigiamai veikia gydymo rezultatus. Iš ligoninės alkoholikas dažnai grįžta į tą pačią aplinką. Vienam pasiryžus gydyti, jo draugai ir giminės savo gyvenimo būdo nekeičia, t.y. vartoja svaigiuosius gėrimus. Jis prie senų dragų nepritampa, jo padeda vvengti.

Buvusiam alkoholikui svarbu turėti vienminčių ratą, kurį jungia bendri išgyvenimai gydantis, bendras tikslas pakeisti gyvenimo būdą, irtis prieš srovę, įveikti išgėrimo progas. Tokia ,,gydomoji grupė”, kurią sudaro suinteresuoti pagyti pacientai, suteikia nariams lygiateisį bendravimą, skatina pastangas suprasti ir įveikti savo ligą. Pasidalijimas patirtimi, gyvas blaivybės pavyzdys, bendri užsiėmimai laisvalaikiu stiprina besigydančiojo pasiryžimą.

Kai ligonio artimieji nesivaržo išgerti, gydymo sėkmė abejotina. Mėgstanti linksmybes žmona paprastai nesupranta ir nepalaiko gydymo tikslų.

Artimas žmogus, norintis padėti alkoholikui, pirmiausia turi griežtai skirti du dalykus – alkoholiko aasmenybę ir jo gėrimą. Būtina suvokti, kad alkoholikas yra ligonis ir kad jam išgėrimas yra jo ligos provokavimas. Tada lengviau suprasti jį kaip žmogų, o visą susikaupusį priešiškumą reikia nukreipti prieš gėrimą.

Šeimos nariai dažniausiai pastebi savo artimojo alkoholinę ligą daug aanksčiau, negu pats ligonis, kuris apgaudinėja ne vien kitus, bet visų pirma save. Saugodami ligonį nuo jo girtavimo pasekmių, artimieji tik stiprina šią savęs apgaulę.

Dažnai šeimos nariai delsia kreiptis į gydytoją pagalbos. Tuo jie kenkia ne tik ligoniui, bet ir sau. Šitaip priprantama ir prisitaikoma prie neatsakingo ligonio elgesio, artimieji pamažu patys degraduoja, tampa jei ne alkoholio aukomis, tai alkoholiko vergais. Gal būt ne kiekvienu atveju reikalingas priešalkoholinis gydymas, tačiau specialisto patarimas būtinas. Dėl susikaupusios nuoskaudos ir nesibaigiančių konfliktų šeimos santykiai patenka į užburtą ratą. Šeima neretai skatina alkoholizmą, o paskui trukdo jį gydyti. Todėl pradėjus gydymą, svarbu pakeisti ir šeimos poziciją ligonio atžvilgiu.

Kaip elgtis su negeriančiu? Nepriminti praeities, kad ir kaip sunku būtų, atsisakyti priekaištų ir keršto. Leisti jjam pačiam kovoti, bet nemokyti, neįtarinėti ir netardyti, nesigriebti ypatingo atsargumo prieš alkoholį, norint apsaugoti ligonį. Pasitikėti juo ir negloboti kaip vaiko. Jeigu parodys norą, ims tvarkyti ūkio reikalus, kuriais anksčiau nesidomėjo, nusileiskite jam. Šeima įpratusi išsiversti ir be jo, tokią iniciatyvą sutinka priešiškai, o metusiam gerti reikia kuo nors užsiimti. Nereikalingi konfliktai sukelia nusivylimo jausmą: ,,kas iš to, kad negeriu? Gėriau – blogas buvau, negeriu – vis tiek neįtinku.” Nekritikuoti, nes tai žlugdo savo vertės pajautimą, o skatinti, pabrėžti jjo pažangą, naujus teigiamus bruožus. Taktiškai, bet ryžtingai duoti suprasti, kad kelio atgal nėra.

Kartais su negeriančiu vyru gyventi žmonai pasidaro sunkiau, negu su geriančiu. Girtas jis nuolat likdavo kaltas, o žmona visada teisi, ir blaivumo prošvaistėmis jis stengdavosi išpirkti savo kaltę. Nustojęs gerti, vyras kaltės nebejaučia, atvirkščiai, pasidaro priekabus. Kartais, pasibaigus girtavimui, susikaupusi įtampa pereina į nuolatinę baimę, kad vis tiek vieną dieną atsinaujins sena istorija. Kai vyras gėrė, žmona žinojo, kad nieko gero nebus, kai nustojo pradėjo gyventi įtarumu. Nervinė įtampa būdinga ir negeriančiam alkoholikui, todėl abiems reikalingas gydytojo patarimas.

Gydymas nuo alkoholizmo – tai tarytum ilgametės treniruotės, per kurias reikia išmokyti alkoholiką apseiti be alkoholio, rasti kitą prasmę gyvenime. Gydymas nuo alkoholizmo sunkus pačiam ligoniui, nelengva ir jo šeimos nariams, reikalauja iš abiejų pusių ištvermės. Kas šitam tvirtai pasiryžęs, kreipiasi į psichiatrą, gydosi ambulatoriškai arba stacionare. Išimtinais atvejais gali būti taikoma ir prievarta, jei asmuo yra policijos įskaitoje ir nesilaiko nustatytos tvarkos.

5.4 ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI

Didžiausia kliūtis gydant alkoholizmą yra neigimas – alkoholikai neigia esą priklausomi nuo alkoholio ir sugalvoja tūkstančius pateisinimų, kodėl dar kartą reikia išgerti. Todėl rasti geriausių argumentų įtikinti alkoholiką gali tik kitas alkoholikas, nes jis supranta ir žino tas kančias, kurias patiria nuolat geriantis žmogus.

,,Anoniminiai alkoholikai” – ttai savitarpio pagalbos grupė, grindžianti savo veiklą įsitikinimu, kad alkoholizmas – tai liga, kurios išgydymas – visiška abstinencija. Ši organizacija teikia akivaizdžią pagalbą ir paramą. Jos tikslas – padėti alkoholikams, kurie apsisprendžia nebegerti. Šioje organizacijoje alkoholikas randa supratimą ir paramą, pasirenkant naująjį kelią be alkoholio. Abipusiai išsikalbėjimai, kitų patirtis ir siekiai nebegerti sukelia pasitikėjimo savimi jausmą, atsiranda daugiau pozityvios energijos. ,,Anoniminiai alkoholikai” – tai nėra magiška organizacija, kurion įstojęs alkoholikas automatiškai pasveiks. Yra daug įstojusių ir palikusių ją, vėl sugrįžusių ir vėl palikusių ją. ,,Anoniminių alkoholikų” programą sudaro 12 punktų, kuriuos palaipsniui pereina ir išgyvena kiekvienas narys, kuris pajėgia prisipažinti, kad yra alkoholikas ir nori nuo tos ligos išgyti.

Ši organizacija dirba ir su jų šeimų nariais, jiems aiškina kuo jie galėtų padėti, kaip elgtis vienais ar kitais atvejais, apibūdinama tokių ligonių būsena, ką jie tuo metu jaučia.

Alkoholikams keliama būtina sąlyga – norėti pasveikti ir tikėti, kad gali pasveikti. Jiems gali būti pateikiama anketa, kad būtų galima nuspręsti ar jie apsisprendę lankyti organizaciją.

6. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Sergantys priklausomybe nuo alkoholio labai linkę ignoruoti savo ligą. Jie visokiais būdais stengiasi pateisinti savo elgesį ir alkoholio vartojimą, todėl tikslingiausia paskatinti kreiptis pagalbos iš karto, kai tik dėl alkoholio vartojimo atsiranda problemų. Nederėtų nuolaidžiauti ppriklausomam nuo alkoholio žmogui. Liga progresuoja, pasekmės tampa vis skaudesnės, jos paliečia daugelį žmonių, procesai gali tapti negrįžtami. Pats sergantysis, nepaisant visų pažadų ir ,,išvedžiojimų”, vien tik savo pastangomis su tokiomis problemomis greičiausiai nesusidoros. Kiekvieną kartą joms atsiradus, reikėtų akcentuoti gydymo reikalingumą ir galimybę. Jeigu artimųjų pastangos ignoruojamos, o noras padėti sergančiajam dar neišblėso, galima pasitarti su specialistais dėl kiekvieno konkretaus atvejo.

Ši liga klastinga tuo, kad nėra aiškios ribos, kurią peržengęs jau tampi alkoholiku. Žmogus į girtavimo liūną klimpsta nepastebėdamas, kad alkoholis jau valdo jo norus ir pakirto valią, nors kontrolės iliuzija gali išlikti metų metais.

7. LITERATŪRA

1. Leliūgienė I. ,,Žmogus ir socialinė aplinka“, Kaunas: Technologija, 1997 m.

2. Kaleinikas A. ,,Narimas ir alkoholis“, Sveikata, Nr. 1

3. Urbelis A. ,,Alkoholizmas ir jo profilaktika, Vilnius, 1983 m.