Tevu santykiai su paaugliais ir susaugusiais vaikais

Paaugliai ir jų santykiai su suaugusiais

„Konfliktinėse situacijose atsiduria tiek paaugliai, tiek tėvai ir kiekvieni iš jų savaip tai išgyvena. Mergaitės paauglės sunkiai pripranta prie menstruacijų ir išorinio kūno pasikeitimo. Ne taip lengvai prie pasikeitimų prisitaiko ir berniukai paaugliai.

Paaugliai dar jaučiasi esą vaikai, tačiau tuo pat metu supranta, kad jie tampa suaugusiais, stengiasi įveikti šią krizę ir bando atrasti sau socialinę kryptį, kurios link galėtų ateityje eiti. Tėvus dažniausiai jaudina tolesnis vaikų mokymasis ir asmeninis jų saugumas. Kažkurios motinos nenori atsisakyti ssavo pareigų ir stengiasi keik galėdamos išsaugoti visišką kontrolę. Dažnai tėvai, kažkada negalėję įgyvendinti savo planų, tikisi, kad tuos planus realizuos jų vaikai. Jie stengiasi įpiršti vaikams savo nuomonę apie būsimą profesiją, tuo apsunkindami pačių paauglių pasirinkimą. Kartais tokios situacijos įgauna konfliktinį pobūdį.

Dažni konfliktai tarp vaikų ir tėvų iškyla, kai kalbama apie savarankiškumą. Paaugliai mano, kad jie yra pakankamai suaugę ir turi teisę būti savarankiškais, tačiau tėvams vis dar norisi juos laikyti vaikais, visiškai priklausančiais nuo jų. Pasitaiko, kad vvaikai nori kuo greičiau atsiriboti nuo tėvų ir tada konfliktas neišvengiamas. Kas laimės, priklauso nuo to, kiek paaugliai yra laisvi savo mintimis ir poelgiais, kiek jie atsakingi ir savarankiški.

Dauguma paauglių nori pasinaudoti laisve, tačiau supranta, kad tuo pačiu padidėja jjų atsakomybė už savo poelgius, kuri dažnai pasirodo esanti sunki našta.

Tėvai, prisimindami pačių išgyvenimus šiame amžiuje, stengiasi griežtai kontroliuoti paauglį, kaip ir vaikystėje. Tačiau daugelis paauglių tam priešinasi. Prasideda konfliktai. Paaugliai gali peržengti visas savo reikalavimų ribas ir tapti išvis nesuvaldomais. Galimas ir kitas atvejis: jeigu tėvai duos visišką laisvę, paaugliai gali nuspręsti, kad šie jais visai nesidomi.

Tapimas savarankiškais gali būti efektyvus ir neskausmingas tuo atveju, jeigu paaugliai sulaukia tėvų supratimo, jų palaikymo ir patarimo.

Surasti išeitį iš susidariusios situacijos nėra lengva. Dažnai abi pusės jaučiasi pasimetę ir nemato jokios išeities.

Norėdami, kad būtų išvengta nepageidaujamų konflikto padarinių, tėvai turi pastoviai domėtis paauglio gyvenimu. Sunkią valandą negalima paauglio palikti vieno su jo problemomis, kurios atrodo jam neišsprendžiamos. Stiprindami jo savarankiškumą, stimuliuodami jjo laisvę, tikėdami juo, rodydami asmeninį pavyzdį įvairiose gyvenimo situacijose, mylintys, demokratiškai tėvai visada tokius santykius stengiasi palaikyti, kad bet kuriuo momentu paauglys galėtų tikėtis jų supratimo, pagalbos ir palaikymo. Vaikas turi žinoti, kad jis gali patikėti tėvams savo pačias slapčiausias paslaptis, kad tėvai gali būti patikimais draugais.“

Aš visiškai sutinku su šioje ištraukoje pateiktais teiginiais. Paauglys trokšta laisvės, jis įsivaizduoja esąs pakankamai subrendęs ir savarankiškai gali kurti savo gyvenimą pats. E.Eriksonas tai pavadino identiškumo krizės periodu, kurio esmę jis matė ppaauglio norėjime būti visiškai savarankišku pasirenkant gyvenimo tikslą ir būtinumą gerbti jo socialinę kryptį. Ištikruju tai yra visiškai teisingai, būdama paauglė taip elgiausi ir aš pati. Troškau laisvės, kad tėvai nenurodinėtų, ir padariau taip, kaip man reikėjo. Tačiau tėvai buvo teisūs, sakydami, kad iš to nieko gero nebus. Dabar aš pripažįstu savo kaltę. Manau, kažkuria prasme tėvai yra teisūs saugodami vaikus ir jiems dalindami patarimus, tačiau vaikai stengiasi nesinaudoti tais patarimais, o daryti taip, kaip jiems atrodo geriausiai. Manau visi paaugliai po tokio elgesio dabar jau mąsto kitaip. Paaugliai nori viską išbandyti, kas aplinkui juos supa, t.y. narkotikai, alkoholis, vakarėliai, kaip [pasekmė ateityje dar gali būti ir noras žudytis. Norint, kad taip neatsitiktų, tėvai privalo bendrauti su savo vaikais paaugliais ir ir būti empatiški, tik tada jie galės kažką pakreipti savo linkme.

Nuo tėvų kontrolės prie savikontrolės

„Kai vaikas tampa paaugliu, disciplina ir lavinimas palaipsniui pereina iš tėvų kontrolės į tėvų pasitikėjimą, kai privilegijos ir laisvė priklauso nuo to, ar galima savo vaiku pasikliauti.

Kad to pasiektumėte, pirmiausia turite įsisąmoninti, jog veržimasis į savarankiškumą yra normalus. Paauglys turbūt patikrins jūsų kontrolės ribas, kaip ir jūsų meilę jam. Jeigu jūsų taisyklės bus kraštutinai griežtos, paauglys tikrai jas išbandys ir dažnai sulaužys. Jeigu jos bbus daug leidžiančios, jūsų paauglys ir vėl ras būdą suabejoti jomis ar jas laužyti. Tuomet sveikas protas rodo, jog kadangi daugumos paauglių būdas yra sukilti prieš taisykles ar laužyti jas, nesvarbu, kokios griežtos ar laisvos jos būtų, prasminga iš pradžių taisykles padaryti gana griežtas ir ribojančias.

Jūsų tikslas judant nuo griežtumo prie privilegijų yra tas, kad jūsų paauglys elgtųsi, kaip atsakingas, vertas pasitikėjimo, nepriklausomas suaugęs, kai jam bus aštuoniolika.

Tai nėra lengva, nes reikalauja drąsos ir pasiryžimo padaryti savo paauglio privilegijas griežtai priklausomas nuo jo sugebėjimo kontroliuoti savo elgesį. Reikės stiprybės atsilaikyti prieš spaudimą padaryti neužtarnautas nuolaidas – teik savo paauglio, bet ir kitų paauglių, kitų tėvų, netgi visuomenės spaudimą.

Bet įsidėmėkite: visi paaugliai pasiekę tam tikro sąmoningumo, supranta, kad jiems reikia tėvų vadovavimo ir kontrolės. Jie nori jos. Aš esu girdėjas daugybę paauglių sakant, kad tėvai jų nemyli, nes nėra pakankamai griežti ar tvirti. Ir tiek daug paauglių išreiškia dėkingumą ir meilę tėvams, kurie parodė savo rūpestį ir meilę vadovavimu ir kontrole."

Kaip jau minėjau, man būtent taip ir buvo atsitikę. Mano tėvai man skyrė daug dėmesio ir kontrolės ir užtat esu jiems dėkinga ir jaučiuosi tikrai mylima, nes žinau, kad jie manęs niekada nepalinktų nelaimėje ir suprastų kas man negerai.

LITERATŪRA

1) Irena LLeliūgienė „ Žmogaus ir socialinė aplinka"

2) Ross Campbell „ Kaip mylėti savo paauglį"