Valia

Valios esmė ir funkcijos

Psichologijoje valia dažniausiai apibūdinama kaip žmogaus aktyvumo šaltinis arba kaip sąmonės gebėjimas sužadinti pastangas veikti, atlikti sprendimus ir veiksmus. Mat gyvenime esama situacijų, kuriomis žmogaus poelgiai neturi nieko bendra su jo aktualiais poreikiais ir gali būti reikšmingi tik ateityje. Tuomet pasireiškia valingo elgesio motyvacija, nes jos pagrindą sudaro valia, padedanti atlikti nepakankamai motyvuotus veiksmus. Turint galvoje valios vietą žmogaus psichikoje, valia įvardijama ir kaip esminis psichinis procesas, besiskiriantis nuo visų kitų procesų ir reguliuojantis juos. Psichologų nuomone, vvalia prasidedanti tikslo pasirinkimu ir toliau besireiškianti jo siekimu ir išorinių bei vidinių 99 kliūčių nugalėjimu. Kitaip tariant, valios pastangomis individas įveikia motyvų kovą, suderina asmeninius poreikius su veiklos ar konkrečios situacijos reikalavimais, vienaip ar kitaip reguliuoja konkrečius veiksmus.

Psichologijoje valia taip pat nagrinėjama platesne ir siauresne prasme. JAV eksperimentinės psichologijos įkūrėjas V. Džeimsas nurodo, kad platesne prasme valia pažymi impulsyvaus ir aktyvaus gyvenimo sugebėjimą ir apima instinktyvias žmogaus reakcijas bei antraeiles, automatiškas ir pusiau nesąmoningas jo elgesio formas. Siauresne prasme vvalia – tai tokie veiksmai, prieš kuriuos įvykdydamas „turi turėti aiškią idėją, kas jie yra, ir sąmoningą, apgalvotą proto įsakymą“ (W. James, 1998, p. 118). Kita vertus, tokius veiksmus dažnai apibūdina svyravimas arba jie sukelia savitą ryžtingumo jausmą, galintį sužadinti ttolesnes individo pastangas ar jų nesužadinti. Valia siauresne prasme esanti tada, – toliau rašo minėtas psichologas, –„kai yra tam tikras skaičius konfliktuojančių idėjų sistemų, ir galima tik todėl, kad mes turime sudėtingą sąmonės lauką“ (ten pat, p. 122).

Iš čia akivaizdu, kad valingas veiksmas yra žmogaus impulsų ir jo slopinimų sąveikos padarinys.

O tai įrodo, kad galimi du valios tipai: veržlioji (aktyvioji) valia, kai dominuoja impulsai,

ir trukdančioji (slopinamoji), kai vyrauja slopinimai.

Beje, V. Džeimsas linkęs išskirti ir du slopinimo tipus – slopinimą prievarta ir slopinimą pakeičiant. Jų skirtumas nurodomas tas, kad prievartos atveju konfliktuojančios idėjos (ir slopinamosios, slopinančios, ir impulsyvios, ir jas neigiančios) ir toliau pasilieka individo sąmonėje, sukeldamos joje tam tikrą įtampą. Pakeitimo atveju slopinanti idėja visiškai pakeičia slopinamąją idėją, ir ši iišnyksta iš sąmonės lauko. Vadinasi, valia atlieka dvi tarpusavyje susijusias funkcijas – skatinamąją, kuri subjekto aktyvumą didina (teigia, stiprina), ir slopinamąją, kuri tą aktyvumą mažina (neigia, sulaiko). Šiomis funkcijomis valia reguliuoja žmonių veiklą, o pirmiausia skatina juos sąmoningai rinktis, apsispręsti. Aišku, kai vyrauja skatinančioji, arba teigiančioji bei aktyvinančioji, valingos veiklos forma, valia reiškiasi iniciatyvumu, veržlumu, atkaklumu, drąsumu ir pan. O kai dominuoja slopinančioji, arba neigiančioji bei sulaikančioji forma, valia pasižymi principingumu, ištverme, santūrumu, savitvarda. Tačiau šias abi formas „ženklina valingas aapsisprendimas sąmoningai ir aiškiai ištarti „taip“ arba „ne“, – teigia psichologės G. Butkienė ir A. Kepalaitė (1999, p. 71). V. Džeimsas, kalbėdamas apie slopinimą, teigė, kad yra daugybė interesų, kurių neįmanoma nuslopinti neigiant. Dėl to patarė, kur tik galima, taikyti slopinimą keičiant. Šalia to naudinga atkreipti dėmesį į psichosintezės požiūrį į minėtas valios funkcijas bei formas. Propaguodama įvairių žmogaus aspektų integracijos idėją, psichosintezė valiai skiria vietą arti asmenybės centro, šerdies.

Psichosintezės pradininkas R. Aisagiolis manė, kad būtent per valią žmogus gali kontroliuoti bei reguliuoti visą savo psichiką: pojūčius, impulsus ir troškimus, mintis, intuiciją, vaizduotę, emocijas,

jausmus. Tad veikimo krypties nustatymą ir reguliavimą laikė tikrąja valios funkcija. Tuo tarpu slopinimo funkcijos bei su ja susijusios prievartos, susilaikymo ar paklusnumo kitų įsakymams bei reikalavimams ne tik nepripažino, bet ir tokį valios pasireiškimo supratimą vadino karikatūrišku. Jo įsitikinimu, valia neslopina nė vienos žmogaus veiklos ar jo psichikos dalies, o tik jas derina, kūrybiškai panaudoja. Žodžiu, jis akcentavo valios ir laisvės suderinamumą ir per tai ragino žvelgti į valios ugdymą kaip į pagalbą vaikui įsisąmoninant ir realizuojant savo norus bei ketinimus. Beje, valios laisvę pripažįsta ir kitų krypčių atstovai ir ypač egzistencializmo sekėjai, iškėlę laisvę virš bet kokio būtinumo. Kaip prisimename, egzistencialistai propaguoja pozityvią laisvę, sskirtą savarankiškumo pasirinkimams ir atsakomybei už konkrečius apsisprendimus ir veiksmus. Taigi galime daryti išvadą, kad valia atlieka skirtingą vaidmenį nei kiti psichikos procesai. Nors visi šie procesai dalyvauja įvairiuose žmogaus elgesio raidos etapuose, bet valia padeda pasiekti aukščiausią jos laipsnį.

Sąmoningas asmens veiklos bei elgesio reguliavimas – vienas iš svarbiausių valios požymių. Antra vertus, reguliuodama elgesį, valia garantuoja jo vientisumą ir stabilumą. Mat valios pastangomis žmogus gali pasiekti tokį savireguliacijos lygmenį, kuris jam leidžia siekti tikslo, nepaisant kitų paskatų. Tokiu būdu valia padeda individui praktiškai realizuoti jo anksčiau įsisąmonintas vertybes bei normas. Tad logišku galime laikyti J. Laužiko siūlymą suprasti valią „kaip sąmonės pusę, įdiegiančią praktikos idėjas, arba praktiškąją sąmonę, keičiančią ir pertvarkančią pasaulį.