egzistencinė psichologija

TURINYS

1. EGZISTENCINĖS PSICHOLOGIJOS SAMPRATA…………..3

2. EGZISTENCINIS NERIMAS…………………. 6

1. EGZISTENCINĖS PSICHOLOGIJOS SAMPRATA

Egzistencializmas – XX amžiuje atsiradusi filosofijos srovė, akcentuojanti individualumą, individo laisvę bei subjektyvumą, taip pat pasirinkimo ir atsakomybės svarbą žmogaus gyvenime.

XIX amžiaus antrame trečdalyje egzistencializmas kaip protestas tapo sąmoningu judėjimu ir smarkiai nulėmė XX amžiaus likimą. Egzistencializmas kaip išraiška yra būdingas pasaulinių karų ir visa nugalinčio abejonės ir beprasmybės nerimo laikotarpio filosofijai, dailei, literatūrai. Jis išreiškia mūsų situacija. (Tillich, 1999).

Pasak Z. Plužek, (1996), egzistencializmas žmogų suvokia kaip atitinkamai suderintų vidinių savybių visumą.

Egzistencija ((lot. existentia – buvimas), tai viena iš pagrindinių egzistencializmo sąvokų, reiškianti žmogaus asmenybės būties būdą. Terminą „Egzistencija“ šia reikšme pirmąkart pavartojo Kierkegaard‘as.

Egzistencinė psichologija, tai asmeninės psichologijos kryptis, glaudžiai susijusi su egzistencializmo filosofija. Pasak W. Tatarkevič, (2003), apie 1930 m. egzistencinę filosofiją atgaivino vokietis Heideggeris, ji tapo skeptiškų, iracionalių ir pesimistinių to meto nuotaikų išraiška.

Žymiausi egzistencinės psichologijos atstovai įvairiose šalyse: Ludwigas Binswangeris (1881-1966), Medardas Bossas (g. 1903), abu šveicarai, Buytendijkas Olandijoje, Eugenijus Minkowskis Paryžiuje, Gebsattelis Vokietijoje, Victoras Franklis Austrijoje,Rollas May‘us, JJamesas Bugentalis, Henris Ellenbergeris, E. Laing, Salvatore Maddi – JAV (Plužek, Z., 1996).

Egzistencinės psichologijos mokslo šakos įkūrėjas V. Frankl, per karą buvęs koncentracinėje stovykloje, teigia, kad kiekvienas išgyvena gyvenimo prasmę. Mokslininkas apibrėžė Dasein (vok. būtis) būties pasaulyje sampratą. Dasein yra iišgyvenimas, kad mes esame, egzistuojame ir neturime jokio kito pasirinkimo – tik būti pasaulyje.

Pasak R. Kočiūno, (1999), „būties“ sąvoka gali būti paaiškinta tik fenomenologiškai. Tai mūsų išgyvenamas žinojimas, kad „esame“, „egzistuojame“. Žmogus yra ir, su savižudybės galimybės išimtimi, neturi kito pasirinkimo. Anot šios psichologijos krypties atstovų, žmogus neturi galimybės kontroliuoti savo biologinės ir socialinės padėties. M. Heideggeris tai vadino „įmesties į pasaulį“ sąlyga. Žmogui neleista gimstant pasirinkti šalies, istorinės situacijos, šeimos. Ji apibrėžia žmogaus egzistencijos ribas. R. G. Olsonas taip apibūdino šias ribas: „Tai, ką žmogus turi siekti žinoti, – tai jo būties sąlygos. Jų supratimas, egzistencialistų manymu, yra ne žmogaus istorijos, žmogaus gamtinės ar socialinės aplinkos ar vadinamųjų žmogaus elgesio dėsnių žinojimo. Žmogaus būties sąlygų supratimas greičiau reiškia tam ttikrų bendrų žmogaus egzistencijos bruožų, nekintančių per amžius, žinojimą. Tai žmogaus atsitiktinumas (atsitiktinis gimimas), ypatingumas (absoliutus unikalumas), laisvė (rinkimasis rizikuojant), fundamentalūs gyvenimo siekiai, būdai, kuriais žmogus palaiko santykius su pasauliu ir žmonėmis jame.“ (Kočiūnas, 1999). Šių žmogiškosios būties sąlygų priėmimas yra ir egzistencinio patyrimo grupės pagrindas.

Anot R. Kočiūno (1999), „įmestis“ negali visai nulemti gyvenimo, nes žmogus visada gali „peržengti“ tiesioginę situaciją. Prigimtis niekada nėra fiksuota ir nuolat vystosi, mes save nuolat naujai apibrėžiame nepaliaujamo tapsmo tėkmėje. Kuo daugiau patiriame save kkaip aktyviai veikiantį pasaulyje subjektą, tuo daugiau atsiveriame būčiai ir tuo daugiau galimybių mums atsiveria – kai kurias jų įgyvendiname, o didesnės dalies – ne. Kita vertus, kuo daugiau išgyvename save kaip objektą su apibrėžtu ir nekintančiu gyvenimo projektu, tuo labiau panašėjame į „daiktą savyje“ su vegetuojančiu būties jausmu.

Taigi žmogaus gyvenimas yra jo santykių su pasauliu visuma. Tai pamatinė egzistencinio požiūrio tiek individualiojoje, tiek grupinėje psichoterapijoje prielaida.

R. Kočiūnas (1999), pateikia egzistencinės psichologijos atstovų išskirtus 4 svarbiausius žmogaus egzistavimo pasaulyje matmenis:

1. Fizinis matmuo – nuostatos kūno atžvilgiu, santykis su kūnu. Požiūris į sveikatą ir gyvybę, seksualinis gyvenimas, fizinė aplinka. Harmonija šitame matmenyje yra pagrindas visiems kitiems matmenims.

2. Socialinis matmuo – santykių su kitais pasaulis. Santykiai su tėvais, priklausomybė nuo kitų. Svarbu kaip žmogus priima kitus į savo pasaulį – ar priima ir susitaiko, ar bando keisti.

3. Psichologinis matmuo – santykis su pačiu savimi ir artimi, intymūs ryšiai su kitais. Šį matmenį sudaro atsakymas į klausimą „Ką bet kas pasaulyje reiškia man asmeniškai?“.

4. Dvasinis matmuo – Santykis su vertybėmis, su Dievu, pasaulėžiūra. Čia atsiskleidžia žmogaus sudėtingumas ir pagrindinės orientacijos, vertybės. Turime suprasti vardan ko mes gyvename. Jei vertybės yra tikrai svarbios, tai „jei žinai dėl ko, gali įveikti bet ką“.

Šalia žmogaus kaip būties pasaulyje sampratos, kkitas fundamentalus egzistencinės terapijos bruožas – siekimas suprasti žmogaus gyvenimą universaliųjų egzistencijos veiksnių plotmėje. Galima išskirti 7 svarbiausius universalius egzistencijos veiksnius:

1. būties jausmas;

2. žmogaus laisvė, jos ribotumas ir atsakomybė;

3. žmogaus baigtinumas (mirtis);

4. egzistencinis nerimas;

5. egzistencinė kaltė;

6. laikas ar buvimas laike;

7. prasmė ir beprasmybė.

Egzistencinės psichologijos atstovų teigimu pagrindinis žmogiškąją prigimtį apibūdinantis faktas yra, tai, kad žmogus yra gyvenanti būtybė, kuri nuolatos kinta ir pati tai sugeba suvokti. Sugebėjimas suvokti „kas esi“ yra tas pagrindas, kuriuo remiasi sugebėjimas laisvai pasirinkti elgesio būdą ir daryti sprendimus. Būdinga „buvimo“ ypatybė yra ta, kad žmogus privalo įsisamoninti, kad kai jis liausis egzistavęs – viskas pasibaigs. Žmogaus egzistencijos ypatybė yra ta, kad reikia būti ir tapti net suvokiant, jog buvimui ateis galas.

Egzistencinė psichologija žmogų suvokia kaip atitinkamai suderintų vidinių savybių visumą. Pagal Rogersą ir Maslow‘ą, būtina, tegu ir sunkiai, ieškoti savo paties galimybių ir jas realizuoti, nukrypstant nuo užsibrėžto tikslo – išreikšti save.

.

2. EGZISTENCINIS NERIMAS

Pasak W. Tatarkevič (2003), tai, kad žmogus egzistuoja ne pats vienas, o pasaulyje, lemia, kad jis gyvena jausdamas nuolatinę grėsmę savo egzistencijai. Mat pasaulis eina savo keliu nepaisydamas menkos žmogaus egzistencijos, ir tūkstančiai jame veikiančių jėgų kiekvieną akimirką gali tą egzistenciją sunaikinti arba pažeisti. Žmogaus egzistencija „trapi“ – tai yra jos savitumas. Todėl mmums tenka nuolat priešintis, ginti savo egzistenciją, mes esame priversti be perstojo kažką veikti, kuo nors užsiimti, dėl kažko rūpintis. Iš to susideda gyvenimas, o tasai nepaliaujamas rūpinimasis reiškia, kad nerimas yra žmogiškosios egzistencijos savybė. Tai natūralus žmogaus santykis su egzistencija, apimantis ne tik nerimą dėl vienokio ar kitokio pavojaus, bet ir dėl pačios egzistencijos. Ji panardina žmogų į rūpesčius, bet kita vertus, skatina ieškoti išsigelbėjimo, žadina pastangas ir taip apsaugo nuo sunaikinimo. Nerimas pirmiausia kyla mirties, kuri yra neatsiejama nuo egzistencijos, akivaizdoje. Visa kas turi pradžią, turi ir pabaigą; kas egzistuoja, turės mirti.

Anot P. Tillich (1999), nerimas yra egzistencinis nebūties suvokimas. Šiame sakinyje „egzistencinis“ reiškia, jog nerimą sukelia ne abstraktus nebūties žinojimas, o suvokimas, kad nebūtis yra kiekvieno būties dalis. Nerimą kelia ne visuotinio praeinamumo, laikinumo suvokimas, net ne kitų mirties išgyvenimas, bet šių įvykių padarytas įspūdis – slaptas suvokimas, kad ir mums reikės mirti. Nerimas yra baigtinumas, išgyvenamas kaip savo paties baigtinumas. Tai natūralus žmogaus ir tam tikra prasme visų gyvų būtybių nerimas. Nebūties, suvokimo, kad esi baigtinas, nerimas.

Nerimas neturi objekto, ar veikiau, paradoksaliai tariant, jo objektas yra kiekvieno objekto neigimas. Todėl dalyvavimas, kova ir meilė jo atžvilgiu yra neįmanomi. Apimtas nerimo žmogus – kiek tai vien nerimas

– yra atiduotas jam ir paliktas be jokios pagalbos. Ir žmonės ir gyvūnai nerimo apimti patiria bejėgiškumą. Jis pasireiškia krypties netekimu, neadekvačiomis reakcijomis, tikslingumo, sąmoningumo stoka Toks kartais stulbinantis elgesys pasireiškia todėl, kad trūksta objekto, į kurį subjektas, apimtas nerimo, galėtų susitelkti. Vienintelis objektas yra pati grėsmė, o ne jos šaltinis, nes jos šaltinis yra „niekas“.

Nerimas kyla iš ypatingo tipo nežinomybės. Tai nežinomybė, kuri iš esmės negali būti žinoma, nes tai – nebūtis, liekanti nebūtimi, net jei pripildome ją ddabartinės patirties vaizdų.

Nerimas, jei jo nepakeičia kokio nors objekto baimė, grynas nerimas visuomet yra galutinės nebūties nerimas. Iškart pastebėtas, nerimas yra skaudus jausmas, kad neįstengi įveikti tam tikros situacijos grėsmės. Bet tikslesnė analizė rodo, kad nerimas dėl kokios ypatingos situacijos visuomet reiškia nerimą dėl žmogaus situacijos apskritai.

Egzistencinis nerimas, baigtinės būtybės nerimas dėl gresiančios nebūties, negali būti panaikintas. Jis priklauso pačiai egzistencijai. (Tillich, 1999).

R. Kočiūnas (1999) teigia, jog egzistencinė terapija nerimą apibrėžia plačiau nei kitos psichoterapijos mokyklos, išskirdama neurotinį iir egzistencinį (ontologinį) nerimą. Pastarąjį kelia mūsų troškimas išlikti, apsaugoti ir įtvirtinti savo būtį; nerimas atsiranda kartu su grėsmės egzistencijai, galimybės prarasti save ir savo pasaulį įsisąmoninimu.

Pats savaime nerimas nėra nei pozytivus, nei negatyvus. M. Heideggeris teigė, kad nerimas žmogui aatskleidžia, kas realiai yra – laisvę, nebūties galimybę ir primena vienišumą. Nerimas pažadina žmogaus sąžinę ir dėl to būtinas jo dvasiniam gyvenimui. Nerimo negalima išvengti už tai neužmokant – arba dar giliau pasineriant į jį, arba tampant nejautriu egzistencijai. Nuolat siekiant išsaugoti status quo gyvenime, atmetamos atsiveriančios galimybės, tampama pasyviu, neatsakingu, priklausomu nuo kitų, saugumo ieškoma vienadienėse prasmėse, tikslus diktuojančiuose autoritetuose. Daugelis žmonių išeikvoja daug energijos, siekdami pašalinti tai, kas nepašalinama, ieškodami saugumo jausmo ten, kur jis gali būti tik laikina būsena. Nuolatiniai mėginimai sumažinti ar pašalinti nerimą virsta asmens susiskaldymo, išmokto bejėgiškumo, laisvės atsisakymo priežastimi. (Kočiūnas, 1999).

LITERATŪRA

1. Kočiūnas, R. (1999). Grupinė psichoterapija Lietuvoje. Teoriniai modeliai ir jų taikymas. Vilnius: Via Recta.

2. Plužek, Z. (1996). Pastoracinė psichologija. Vilnius: Amžius.

3. Tatarkevič, W. (2003). FFilosofijos istorija III. Vilnius: Alma littera.

4. Tillich, P. (1999). Drąsa būti. Vilnius: Vaga.

5. Vikipedija, laisvoji enciklopedija. Egzistencinė psichologija// Vilnius (žiūrėta 2007-05-21). Prieiga per Internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Egzistencin%C4%97_psichologija