Grupių psichologija
Įžanga
Bendravimas atsirado kartu su žmonija, tačiau šio meno dar neesame gerai įvaldę. Bendravimas – tai dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu perduodama informacija ir patenkinami saugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai. Bet bendravimo nesėkmės sukelia nepasitikėjimo jausmą, vidinius konfliktus, kenkia tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai.
Bendravimas skatina žmones jungtis į grupes. Tam įtakos turi žmonių prigimtis: vienatvė mus slegia, o buvimas tarp žmonių ir bendravimas teikia malonumą, bei socialinį pasitenkinimą. Beveik visose grupėse asmeninis pasitenkinimas derinamas su tam tikro ttikslo siekimu, bendru visiems nariams.
-3-
Grupė
Grupė – tai organizuota sistema žmonių, turinčių bendrus tikslus ir uždavinius. Kitaip tariant, žmonės, kuriuos sieja bendri interesai bei veikla, ir suformuoja grupę.Grupe galima vadinti šeimą, politinę partiją, draugų ratą, studentų bendriją ir pan. Žmonių susibūrimas tampa grupe tuomet, kai juos pradeda vienyti tam tikros bendravimo normos, vidinė struktūra ir siekiai.
Grupės tikslai, normos ir struktūra
Grupės nariams būdinga sieki savo užsibrėžto tikslo. Kiekvienas grupės narys skirtingai prisideda prie bendro tikslo siekimo. Tikslo siekimas taip pat susijęs su kkitų grupės narių vertinimais: kuo daugiau žmogus prisideda siekiant tikslo, tuo geriau jis yra įvertinamas kitų grupės narių.
Priklausydami tam tikrai grupei, jos nariai taikosi prie toje grupėje galiojančių taisyklių ir nuostatų – grupės normų. Šios normos kartais nesutampa su visuomenėje ppriimtomis normomis. Be to, kai kurios grupės normos gali būti labai pabrėžiamos, o kitos tik numanomos, tačiau ne mažiau reikšmingos.
Priklausydami tam tikrai grupei, užimame joje tam tikrą vietą jos hierarchijoje. Galime atsidurti lyderio, atstumtojo ar žmogaus su vidutiniu statusu vietoje. Žmogaus padėtis grupės hierarchijoje, tai tarsi asmenybės vertė toje grupėje.
Grupių klasifikacija
Grupės gali būti skirstomos įvairiai. Pagal grupės individų tarpusavio santykius, grupės skirstomos [formalias ir neformalias.
Formaliosios grupės yra tokios, kuriose narių padėtis ir elgesys reglamentuojami tam tikrų organizacijų taisyklių, kurios yra sudaromos tikslingai, pavyzdžiui, įmonės kolektyvas arba grupelė mokinių. Tokios grupės individams priskiriami tam tikri vaidmenys. Formalioje grupėje gali egzistuoti neformali grupelė, pavyzdžiui, studentų grupėje gali egzistuoti panašų hobį turinčių žmonių grupelė.
-4-
Neformalios grupės dažniausiai susidaro savaime. Neformali grupė pasižymi emociniais tarpusavio ssantykiais, joje nėra aiškiai apibrėžtų tikslų, vadovaujamasi nerašytomis taisyklėmis. Tai draugų kompanija, vienodą hobį turinčių žmonių grupelė ar pan.. Dažniausiai tokios grupės būna ne didesnės nei 8-10 žmonių, tačiau glaudžiausi santykiai susiformuoja tarp 2-5 narių. Šios grupės būna gan stabilios, nes jų narius sieja psichologinis artumas.
Grupės gali būti skirstomos ir {privalomas ar laisvas. Privalomų grupių nariais mes tampame ne savo noru: gimdami mes negalime pasirinkti šeimos, tautos, rasės. laisvas grupes mes galime įstoti savo noru: tai įvairūs būreliai, draugijos ir ppan.
Grupės taip pat skirstomos į pirmines ir antrines. Pirminė grupė yra pagrindinė žmogui, tai šeima, draugai. Pirminės grupės būna mažos, o santykiai juose labai artimi ir glaudūs. Antrinės grupės būna didesnės, santykiai jose ne tokie tamprūs, formalesni.
Priklausomai nuo narių skaičiaus, skiriamos mikro ir makro grupės. Makro grupėms būdingas didelis individų skaičius, tačiau tarp jų neužsimezga artimesnis psichologinis kontaktas. Mikro grupės yra glaudžios, dažniausiai jas sudaro ne daugiau nei 8 asmenys.
Iš visų grupių savo svarbumu išsiskiria referentinės. Šios grupės turi didžiausią įtaką asmenybės formavimuisi. Referentine vadinama tokia grupė, kurios tikslai, taisyklės, elgesio standartai yra mūsų asmenybės kriterijus, renkantis tą ar kitą elgsenos būdą. Tokių grupių pavyzdžiai gali būti šeima, draugų būrys, religinė bendruomenė ar nusikalstama grupuotė (negatyvi). Žmonės dažnai konkrečiose situacijose elgiasi taip, kaip tokioje pat situacijoje elgtųsi jų referentinės grupės nariai. Beje, žmogus, turintis referentinę grupę, nebūtinai turi faktiškai jai priklausyti, jis gali būti kelių referentinių grupių nariu vienu metu.
Grupė ir asmenybė
Grupę sudaro asmenybės. Norint pažinti asmenybę, jos elgesį, reiktų pasidomėti grupėmis, kurioms ji priklauso, nes iš daugybės narių nuomonių, nuostatų formuojasi grupės nuostatos, normos, kurios vėl „grįžta" į asmenybę ir ją keičia.
Todėl galima teigti, kad grupė keičia asmenybes. Grupės nariams yra sunku elgtis kitaip nei iš jų tikisi grupė. KKai priiminėjami svarbūs grupei sprendimai, asmenybė dažnai
-5-
junta grupės spaudimą. Kita vertus, asmenybė grupėje realizuoja socialinio pripažinimo poreikį, o tai sukelia emocinį saugumą.
Jei kiekvienas grupės narys sugebės realizuoti dvi pagrindines bendravimo vertybes -pajusti bendrumo jausmą ir asmenybės autonomiją – bendri tikslai bus pasiekiami, neužgožiant individualybės ir asmenybė tobulės ne kitų sąskaita.
Labai dažnai yra neatitikimas tarp savo faktiškosios padėties grupėje vertinimo ir to, kaip grupė vertina mus. Be to dažniau asmenybės save pervertina nei nepakankamai įvertina. Ypatingai linkę save pervertinti tie, kurių padėtis grupėje yra pakankamai žema.
Konformizmas
Konformizmas – tai elgesio arba įsitikimo pakeitimas esant realiam arba įsivaizduojamam grupės spaudimui. Jis pasireiškia kaip „bandos jausmas", kai žmogus elgiasi taip, kaip ir jį supantys individai. Tokie asmenys vadinami konformistais. Kartais jais tampama dėl tam tikro poreikio arba tiesiog laisva valia. Kaip pavyzdį galime pateikti Salomon’o Asch’o atliktą eksperimentą:
Eksperimente dalyvavo 7 žmonės, iš kurių šešiems buvo pasakyta, ką kalbėti. Visi
turėjo nustatyti, kuri iš trijų
atkarpų yra lygi etaloninei
atkarpai. Šeši pirmieji sutartinai
pateikė klaidingą atsakymą.
Atsidūręs tokioje situacijoje,
tiriamasis – nors ir akivaizdžiai
matydamas teisingą atsakymą –
nurodė tą patį, kaip ir visi.
V“ Jk O ^ Šis pavyzdys yra aiškus
konformizmo patvirtinimas.
Eksperimento išvada Asch’as
suformavo taip: „Jeigu žmonės taip lengvai keičia nuomonę esant minimaliam spaudimui, tai
galima tik numanyti, kas vyksta, kai grupė atvirai spaudžia ir taiko sankcijas“. Be tto,
konformizmas labiau reškiasi ten, kur grupės nariai mažiau pažįstami.
-6-
Individo statusas grupėje
Statusas – tai grupės nario pozicija grupėje ar visuomenėje. Paprastai tariant, statusas parodo realią žmogaus vertę grupėje. Svarbiausias to požymis yra prestižas, kuris asmenybei priskiramas už tam tikrus nuopelnus grupei. Tai garantuoja pagarbą iš kitų grupės narių. Statuso nebuvimas lemia tai, kad žmogus atsiduria „atstumtojo“ pozicijoje.
Lyderystė
Šiuolaikinėje psichologijoje labiausiai paplitusios šios lyderystės teorijos:
1. „Lyderio bruožų teorija“. Pagal šią teoriją, lyderio savybės – įgimtos (ekstravertiškumas, intelektas, sugebėjimai, nervinių procesų paslankumas ir stiprumas). Jos padeda individui bet kokioje grupėje užimti lyderio pozicijas.
2. „Lyderystė kaip grupės funkcija“. Grupės lyderiu tampa individas, kuris nuosekliausiai laikosi grupės taisyklių, normų, atsižvelgia į vertybes.
3. „Lyderystė kaip situacijos funkcija“. Tie patys individai skirtingose grupėse, užima skirtingą padėtį, tai yra, situacija nulemia lyderystę. Pavyzdžiui, vyras šeimoje gali būti aiškus lyderis, o darbe- kolegų atstumtasis.
Labai dažnai lyderio ir vadovo sąvokos yra sutapatinamos. Vadovai nuo lyderių skiriasi tuo, kad jie yra renkami, o lyderiu tampama neoficialiai, tačiau visgi dažniausiai vadovas ir lyderis yra tas pats asmuo.
Lyderystė gali būti trejopa: autoritarinė, demokratinė ir liberalioji.
• Autoritarinis lyderis laiko visą valdžią savo rankose, nepaiso kitų grupės narių nuomonės, įsakinėja, komanduoja.
• Demokratinis lyderis leidžia kitiems grupės nariams išsakyti savo nuomonę, tariasi su grupe, priimdamas sprendimus.
• Liberalusis lyderis suteikia
grupės nariams visišką laisvę, pats elgiasi lyg būtų paprastas grupės narys, nevadovauja.
-7-
Konfliktai ir jų sprendimai
Konfliktas – tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika. Kitaip tariant, tai nesutarimas, ginčas, barnis. Konfliktai būna teigiami ir neigiami. Kai įgyvendinami geri tikslai ir nėra neigiamų pasekmių, konfliktą vadiname teigiamu. Priešingus jiems, priskiriame neigiamiems, nuo jų nukenčia grupių siekiai ir nariai. Pagrindinė konfliktų priežastis – nenoras ar nesugebėjimas objektyviai žvelgti į susiklosčiusią padėtį, be išankstinio nusistatymo.
Skiriami šie konfliktų sprendimo būdai: Konflikto uždraudimas (kai sstipresnysis naudojasi aukštesne padėtimi); Abipusė kova (kai abi pusės yra lygios ir kiekviena jų tikisi laimėti); Ribota kova (trečiojo asmens intervencija); Derėjimasis (tarimasis, kompromiso ieškojimas); O pats geriausias būdas – problemos sprendimas, tenkinantis abi puses.
-8-
Išvados
Kiekvieno žmogaus prigimtis reikalauja kontakto su kitais individais. Norėdami patenkinti šį poreikį, jie bendrauja ir jungiasi į grupes, kurios suformuojamos bendro tikslo siekimo principu. Nors grupės klasifikuojamos į daugelį skirtingų tipų, vienas svarbiausių yra refentinis, kuriame individas atsiskleidžia kaip asmenybė. Vis dėlto labai dažnai grupėse pasireiškia kkonformizmas, kai asmuo pakeičia savo individualią nuomonę į vyraujančią grupėje. Dažnai grupės nuomonę nulemia žmogus turintis aukščiausią statusąjoje. Tokie asmenys paprastai tampa grupės lyderiais ir pelno jos narių pagarbą bei nuolankumą. Tačiau kai grupės narių interesai ir nuomonės pradeda žymiai sskirtis, atsiranda konfliktai. Jie sprendžiami įvairiais būdais, ieškant kompromiso ir likviduojant konfliktą.
-9
Literatūra:
Jacikevicius A. „Žmonių grupių (socialinė) psichologija“ , Vilnius: Žodynas, 1995.
Jacikevicius A. „Siela, mokslas, gyvensena“ , Vilnius: Žodynas, 1994.
David G. Myers „Psichologija“ , Poligrafija ir Informatika, 2000.
Želvys R. „Bendravimo psichologija“ , Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995.
