Ką mums žada rytojus?

KĄ MUMS ŽADA RYTOJUS?

Ilgai ir rimtai mąsčiusi padariau vieną išvadą. Nors pasaulyje keli milijardai gyventojų, daugybė tikėjimų, kalbų ir filosofijų, bet žmonių rūšys tėra dvi.

Pirmieji įsitikinę, kad pasaulis stačia galva ritasi prarajon, o antrieji su viltimi žvelgia į ateitį. (Aišku, yra ir trečios rūšies žmonių, manančių, kad airių liaudies šokiai – aukščiausia meno forma, bet aš dabar tikrai ne apie juos.)

Nereikia kažin kiek proto suvokti, kad gyvename pavojingais laikais. Gana įsijungti televizorių, atsiversti laikraštį ar ppaprasčiausiai žvilgtelti pro langą. Vaizdelis ne koks! Bičiuliai ar buvę kolegos staiga kimba vieni kitiems į gerkles, o galingi ekonomikos milžinai kone kasdien kniumba į dulkes.

Kas nežino ,kad dorą žmogų vidury šviesios dienos gali užpulti gatvėje, o „blogiukai“ taip niekad ir neįkliūna. Regis, kur bepasuksi, visokie kuoktelėję pamaivos tik ir tikisi užnuodyti tau gyvenimą, išvesti iš proto ar negyvai išerzinti. Aplinkui pilna nosį užrietusių pardavėjų, spurgų, su daugybe cukraus pudros, o vidurį šaunaus seno miuziklo koks nors mulkis staiga įįsimano trypti stepą! Pietaudami klaikiai išsiplikome gerklę aštriu čiliu, o tada paaiškėja, kad viešojo tualeto durys neužsidaro!

Aišku, gerklės skausmo nepalyginsi su širdies skausmu. Nors tolydžio girdime, kad gyventojų tankumas vis auga, dauguma mūsų vis tiek gyvename atsiskyrę, jaučiamės ffiziškai ir emociškai vieniši. O jei pagaliau ir susirandame kokią giminišką sielą, tai ji knarkia taip, kad net sapnus prireikia sutitruoti! Mums tiesiog nesiseka. O pasiklausęs profesionalių niurgzlių išgirsi, kad tai toli gražu ne viskas. Anot jų, dabartis it juoda naktis, o ateitis- dar klaikesnė. Jie nepailsdami kartoja, kad blogis tyko visur: gatvėse, vandenyje, medžiuose, žurnaluose, ore, net tavo kojinių stalčiuje,- jis taip ir taikosi užklupti iš pasalų ir suleisti savo nuodingus dantis tau stačiai į minkštą vietą. Ir dar jie primins, kad kiekviename Kalėdų vakarėlyje būtinai kas nors gali pasielgti šitaip!

Bet aš nesuprantu vieno: jei šie tipai akmeniniais veidais tikrai tiki tuo, kuo mus gąsdina, tai kodėl jie patys nepasidaro galo?

Na gerai, sutinku, kad į žemę ggyvas nesulįsi, ir nenustebčiau sužinojusi, jog neįmanoma mirti persirijus ląstelienos, nes nuo to tik gerokai išpampsi.

Laimei, šiuolaikinių technologijų dėka nusižudyti gali visai lengvai ir patogiai. Aišku, jei gyvenimas tau tikrai atrodo toks baisus ir nevykęs, verčiau apsilankyk pas akių gydytoją. Gal tada pamatysi, kad vilties ir grožio esama net baisiausiomis aplinkybėmis. Šaukdamiesi juk visada sulaukiame pagalbos. Kiekvienas turime patikimų bičiulių, o panorėję atrastume daugybę įstabių malonumų, akimirksniu nuskaidrinančių sielą,-tereikia tam skirti vos valandėlę kitą. Pagaliau, juk pasaulyje neišnyko rromantika. Šiandien patyrusių tango mokytojų dirba daugiau nei bet kada. Nors dabar mums ne tai rūpi, bet per vargus ir džiaugsmus įgyta patirtimi pasidaliję su kitais, pasaulį paliksime truputį geresnį, nei radome.

Aš tvirtai tikiu, kad gyventi verta, nors nesakau, kad tavo kelias vien rožėmis klotas. Iš tiesų, kartais dantis ima gelti vos pagalvojus, kas tavęs laukia per artimiausias 24 valandas. Tad nenuostabu, jog mintys apie ateitį daugeliui sukelia nerimą, depresiją ar bent gerokai gąsdina ir trikdo. Aišku, mėgėjų skųstis ir dejuoti niekada netrūko, bet kartais įdomu stebėti, kaip skirtingai žmonės elgiasi bėdai ištikus. Vieni, vos ką nelemto nugirdę, ima baisiausiai blaškytis ir rėkti: „Dangus griūva!“ Kiti dedasi viską geriausiai išmanantys ir nėmaž dėl nieko nesijaudinantys, nors likę vieni tamsoje galbūt dreba labiau už visus. Treti tvirtai įsitikinę, kad ateitis nežada ničnieko gero, ir niekaip nesileidžia perkalbami. Jie pašiaušę dyglius taip atkakliai ginasi nuo tariamų pavojų, kad galiausiai patys tampa pikti, atgrasūs ir žiaurūs , kaip ir jų įsivaizduojamas pasaulis. Pasitaiko ir tokių, kurie trokšta tik išsirausti emocinę slėptuvę ir šokti vidun. Jie mano, kad pasislėpę už storų sienų bus saugūs. Bet kvailiausia, kad užuot atsiriboję nuo kitų, jie tik patys save įkalina. Gal jie taip ir išvengia daugelio vargų, bbet sykiu pražiopso ir daug dalykų, dėl kurių verta gyventi, o tai tas pats, kas tranzuoti vidury dykumos.

Kur kas protingiau- narsiai nusišypsoti pasauliui ir pripažinti, jog esi ne pasaulio bamba. Todėl nuolat ko nors nesupranti ar neįveiki.

Taigi, jei ryte ne ta koja išlipai iš lovos ir viskas krinta iš rankų, kur kas protingiau nesiplėšyti ir palaukti, kol tas kvailas laikas praeis.

Tam didelio mokslo nereikia. Sveikas protas tau pakuždės, kad šioje planetoje esama mažiausiai 600 rūšių ledų, tad neverta raukytis ir piktintis, paragavus šlykštaus citrininio šerbeto su saldymedžiu. Lygiai taip pat neverta sukti galvos dėl visokių keistų individų, slankiojančių aplink.

Nes juk visi tie pikčiurnos ir piktavaliai galiausiai patys išsikasa sau duobę ir gauna, ko nusipelnę.

Kita priežastis, dėl ko neverta bijoti rytojaus: gal mes ir nesame tai, ką valgome, bet ką mylime-tikrai.

Vadinasi, mūsų prigimtis puikiai matyti iš to, kas mus supa ir kas yra mums brangu. Pirmiausia – tai mūsų draugai.

Todėl neperlenksime pasakę, kad pasaulis- tai veidrodis. Užtat savo ateitį gali pamatyti aiškiau, nei manai.: tereikia būti sąžiningam ir neišduoti to, kas tau brangu. Tik tai, ko iš tiesų trokštame, ką branginame, gali pakeisti mūsų pasaulį. Juk kaip dažnai sakome, jog nnorime būti laimingi, o iš tiesų trokštame pinigų, ir kuo daugiau. Tvirtiname ieškantys dvasinių vertybių, o tenorime greitų ir lengvų atsakymų. Tikiname siekiantys meilės, intymumo ir draugystės, o trokštame tik aistros ir laukinio sekso. Aiškiname norintys, kad mus mylėtų tokius, kokie esame, o iš tiesų svajojame nors kiek pasigražinti ir pasiploninti šlaunis. Bet, pasak vieno išminčiaus: „Motinos Gamtos neapgausi“. Pasaulyje pilna nekintamų dalykų, kurių dar niekas neišvengė.

Žemės trauka tempia žemyn, belgiški šokoladukai storina, o kyštelėjęs pirštą į raudonai įkaitusį skrudintuvą visuomet pasigailėsi. Be to, derėtų labai skrupulingai atsijoti savo norus, nes juk sau pačiam meluoti neverta. Apsimetinėdamas tik įskaudinsi artimuosius, o dar labiau- save.

Atidžiai pagalvokime, kas mums svarbiausia. Kas labiausiai gyvenime jaudina? Ką norėtume nuveikti per trumpą mums duotą laiką? Ką paliksime kitiems?

Tik per ilgai neužsisvajokime apie ateitį. Rytojaus raktą turime jau šiandien.

Svarbiausia gyvenime- ne rasti protingus atsakymus į visus klausimus, o pagaliau įveikti savo baimę, pralaužti užtvaras ir imtis veiklos. Būkime savo pačių sirgaliai! Imkimės ko nors netikėto- pasiduokime akimirkai. Tik nepamirškime, kad smagiausias nuotykis vienam gali virsti juodu košmaru kitam.

Todėl žingsnis po žingsnio eikime savo keliu- kur jis benuvestų. Juk mūsų gyvenimas- ne lenktynės dėl prizo ir ne monotoniškas greitkelis,

kuriuo turime ropoti be galo.

Todėl džiaukimės netikėtumais ir patys ieškokime įkvėpimo, pasigrožėdami vaizdais.

Juk vieną gražią dieną, užuot sėdę pusryčių, pasijusime skriejantys ilgu tamsiu tuneliu ryškios šviesos link, ir tai bus kelio pabaiga. Tą akimirką, aki visas gyvenimas prabėgs prieš akis, mums rūpės ne uždirbti pinigai, ne surinkti taškai ar laimėti prizai, ne automobilio markė ar tai, kiek sykių mūsų nuotrauka atsidūrė ant žurnalo viršelio.

Manau, jog kur kas svarbiau tada bus, ar karštai atsidavę mylėjome, aar rasdavome laiko pasigrožėti žvaigždėmis, pasiausti po šviežiai iškritusį sniegą, atsigaivinti pirmo pavasario lietaus lašais, ir kiek sykių mielas balselis mums sušnabždėjo „Myliu“.

Tad nešvaistykime dabarties ir nesibaiminkime dėl ateities. Ji netruks ateiti, o kol kas- aukščiau nosį, pasipustykime padus ir- pirmyn, kur šaukia širdis, kad ir į pasaulio kraštą. Tik pakeliui nepamirškime, jog kiekviena diena- neįkainojama. Džiaukimės ja ir negaiškime laiko veltui, o tada tikrai sulauksime dar vienos dovanos- rytojaus. 