Liudininko asmenybė ir jo parodymai. Liudininkas, sakantis netiesą. Subjektyvios tiesos išaiškinimas

Vilniaus Verslo Teisės Akademija

Parengė:

Vilnius, 2007

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

Liudininko asmenybė ir jo parodymai 4

Bendras psichikos procesų aktyvumo lygis 4

Priklausomybė nuo konteksto 6

Anoniminio liudytojo parodymai 8

Liudininkas, sakantis netiesą. Subjektyvios tiesos išaiškinimas 9

Naudota literatūra : 12Įvadas

Sąvoka „liudininkas“ įstatymuose nėra apibrėžta. Yra vartojama sąvoka – „liudytojas“, kaip proceso dalyvis. Įstatyme ši sąvoka gana tiksliai išaiškinta. Pavyzdžiui, Baudžiamojo proceso kodekso 78 straipsnyje „Liudytojas“ pasakyta: „Kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aaplinkybių“.

Panašiai apibrėžia liudytojo statusą ir Civilinis kodeksas. Jo 189 straipsnis „Liudytojas“ nustato: „Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla“.

Teismo psichologija pateikia tokį termino „liudininkas“ apibrėžimą: Liudininkas – tai kiekvienas proceso dalyvis, kuris vienaip ar kitaip praneša apie teisės požiūriu reikšmingus faktus. Tai ne tik liudytojas, bet taip pat ir nukentėjusysis, įtariamasis, kaltinamasis baudžiamajame procese, ieškovas, atsakovas civiliniame procese, aar dar kitas asmuo, kuris irgi turi informacijos apie praeities faktus ir, kaip liudytojas, duoda parodymus dėl jų.Liudininko asmenybė ir jo parodymai

Liudininkai gali būti labai įvairūs: skirtingo amžiaus, išsilavinimo, charakterio. Jie skirtingai elgiasi ir duodami parodymus. Yra siūloma nemažai liudininkų ttipologijų, siekiant aprašyti jų elgesį. Pavyzdžiui, CH. Swansonas ir N. Teritto išskiria keletą liudininkų tipų. Tarp jų – doras ir linkęs padėti, tylenis – jis pasirengęs padėti teisėtvarkai, bet iš viso nesugeba ir nemėgsta kalbėti; įtarus – nepasitiki tardytoju, yra įsitikinęs, kad apklausa – tai kitų slaptų tikslų priedanga; priešiškai nusiteikęs – jis apskritai nepatenkintas ir piktas; per daug plepus, pagyrūnas – apklausa jam – tai tik proga pakalbėti mėgstamiausiomis temomis; drovus – tai senyvo amžiaus žmonės, imigrantai, menko išsilavinimo žmonės, blogai suprantantys kriminalinę justiciją ir jos tikslus; apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų liudininkai ir pan.

Teismą visada domino liudininko asmenybė. Klausydamiesi liudininko parodymų teismo nariai atidžiai žiūri į liudininką ir bando suprasti, koks jis žmogus, kiek juo galima pasitikėti, kkiek jis sugeba pastebėti ir suvokti. Liudininko įvertinimas gali būti išreikštas tokiais žodžiais kaip: „geras“, „blogas“, „atviras“, „gudrus“, „protingas“ ir pan. Tokių apibūdinimų gali būti per 14 tūkstančių. Manoma kad kiekvienas iš tų bruožų gali vienaip ar kitaip paveikti parodymų pilnumą ir tikslumą.

Liudininkai, kaip ir kiekvienas žmogus, kartais yra aktyvūs, pasyvūs, geros ar blogos nuotaikos. Visi šie veiksniai gali turėti didelės įtakos jų parodymams. Pagal tai, kaip jie elgiasi teisme, kaip jie kalba, ar jaudinasi ar pasakoja labai ramiai, ggalime daryti tam tikrą išvadą apie jų parodymų tikslumą. Tačiau tai padaryti yra labai sunku.Bendras psichikos procesų aktyvumo lygis

Kiekvieno žmogaus aktyvumo lygis yra labai skirtingas. Kartais galime būti apsnūdę, pavargę, be jėgų ir pan. Kartais būna atvirkščiai – būname labai geros nuotaikos, puikiai nusiteikę, jaučiame jėgų antplūdį ir pan. Vienais ir kitais atvejais, skirtingai veikia ir mūsų suvokimas bei atmintis. Pavyzdžiui, jei tuo metu, kai liudininkas matė tam tikras aplinkybes, buvo prastos nuotaikos, pavargęs ar apsnūdęs, jis įsimins žymiai mažiau detalių, nei tuomet kai būna geros nuotaikos. Būdamas geros nuotaikos liudininkas gali pastebėti žymiai daugiau smulkmenų, jis domisi tuo, kas vyksta aplinkui, daug ką atsimena.

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad sąžiningo liudininko psichikos aktyvumas yra vienas iš svarbiausių dalykų. Nuo jo priklauso parodymų pilnumas ir tikslumas. Tyrimai parodė, kad skirtumas tarp to paties liudininko parodymų įvairiu laiku yra labai didelis, Tas pats žmogus gali būti tikrai geras arba blogas liudininkas. Tai priklauso nuo tuometinės jo būklės.

Šioms problemos išnagrinėti buvo skirtas M. Digeso ir jo kolegų tyrimas, atliktas 1992 metais. Tiriamiesiems buvo rodomas labai trumpas filmas apie automobilių avariją. Šis filmas buvo demonstruojamas skirtingu laiku: vieniems jis buvo rodomas 10 val. ryto, kitiems – 8 val. vakaro. Padaryta išvada: dauguma žmonių geresni lliudininkai yra ryte, nes atsimena daugiau ir žymiai tiksliau.

Kadangi liudininko parodymams toks svarbus bendras psichikos aktyvumas, psichologai daug dėmesio skyrė veiksniams, nuo kurių jis priklauso ir tyrinėjo ryšį tarp jų ir liudininko tikslumo be išsamumo. Vienas iš šių veiksnių yra skirtumas tarp „vieversių“ ir „pelėdų“. Manau, visi puikiai žinome, kad „vieversiai“ žmonės, gali atsikelti labai anksti, nuo ryto jie būna aktyvus. O žmonės „pelėdos“ – atvirkščiai – jie daug aktyvesni vakare, linkę ilgai neiti miegoti, užtat labai sunkiai keliasi. Šiuo klausimu M. Digeso ir jo kolegų tyrimas pateikė labai įdomių duomenų. Buvo patvirtinta, kad aktyvumo dinamikos tipas yra svarbus veiksnys, darantis poveikį liudininko parodymams. Tačiau jie taip pat išnagrinėjo šią dinamiką ir pateikė tam tikrų pastebėjimų. M. Digeso ir jo kolegų manymu, teiginys, kad „vieversiai“ pabudę ryte yra labai žvalūs ir aktyvūs yra ne visai teisingas. Ir „vieversiai“ ir „pelėdos“ ryte yra mažiau aktyvūs nei dienos viduryje. Tiek vieni, tiek kiti, apie vidurdienį pasiekia aukščiausią aktyvumo lygį. Tik „vieversiai“ pasiekia aktyvumo viršūnę vidutiniškai trimis valandomis ankščiau nei „pelėdos“.

 Suvokimo ir įsiminimo aktyvumą taip pat veikia tai, ar individas intravertas, ar ekstravertas. Nuo šio bruožo priklauso ne tiek bendras aktyvumo lygis, kiek jo kryptis. Intraverto dėmesys, jo suvokimas, įsiminimas labiau nnukreiptas į jo vidinį pasaulį. Ekstraverto tie patys procesai – labiau nukreipti į išorę. Taigi, galime teigti, kad ekstravertai yra geresni liudininkai, kada reikia liudyti apie išorinius įvykius.

Toliau norėčiau trumpai apibrėžti kognityvinį liudininko stilių. Šis terminas apibūdina individui būdingus informacijos apdorojimo būdus: tam tikros informacijos suvokimo, įsiminimo, jos apmąstymo bei pertvarkymo. Kai kurie individualūs kognityvinio stiliaus ypatumai nulemia ir individo elgesį, kai jam tenka būti liudininku.Priklausomybė nuo konteksto

Psichologinė priklausomybė nuo konteksto – tai dar vienas liudininko psichologijos bruožas, kurio tyrimas padėjo suprasti svarbų „subjektyvaus liudininko“ fenomeną. Tai liudininkas, kuris painioja tai, ką tikrai matė su savo vaizduotės paveikslais. Jis ir yra „subjektyvus liudininkas“. Teismui paklausus: „Ar jūs tikrai matėte? Ar esate įsitikinęs savo parodymais?“, jis nuoširdžiai ir visiškai įsitikinęs teigia, kad jo parodymai teisingi. Nors iš tikrųjų jis painioja tai, ką tikrai matė, su tuo, ką paskui pagalvojo. Psichologiniai tyrimai padėjo patikslinti asmenybės ypatumus, prisidedančius formuojantis „subjektyvaus liudininko“ fenomenui.

Germanas Vitkinas tyrė kiekvienam iš kasdienės patirties žinomą fenomeną, kai pradėję judėti, kartais to nepastebime. Kartais mums atrodo, kad pradėjo judėti mus supantys daiktai. Ši iliuzija pastebima, pavyzdžiui, kai pradeda važiuoti mūsų traukinys, bet mums atrodo, kad už vagono lango pajudėjo stotis.

Tiriamieji būdavo specialiai įrengtame kambaryje, kuris galėjo suptis kaip sūpuoklės

ir netgi apsiversti bei suktis aplink savo ašį. Tiriamasis buvo sodinamas į kambaryje esančias sūpuokles, pririšamas diržais ir paliekamas vienas. Po kiek laiko jis pamatydavo ir pajusdavo, kad jo kėdė pradėjo suptis, iš pradžių nestipriai, o po to vis stipriau, kol galiausiai pradėdavo suptis kartu su tiriamuoju. Tiriamojo sukimasis buvo tik iliuzija. Iš pradžių siūbavo, o po to sukosi kambarys, o tiriamasis visą laiką buvo vietoje. Tačiau tiriamajam atrodė, kad juda jis pats, o kambarys stovi vietoje.

Šis fenomenas buvo žžinomas jau labai seniai. Tačiau buvo pastebėta, kad vieniems ši iliuzija atsiranda labai lengvai, o kitiems ji visai neatsiranda: jie iš karto pastebi, kad juda ne jie, o kambarys.

Atliekant tolimesnius tyrimus, buvo aptikta daug svarbių žmonių grupių asmenybių skirtumų. Žmonės, „nepriklausomi nuo konteksto“, labiau orientuojasi į save. Jie labiau linkę manyti, kad būtent nuo jų pačių pastangų priklauso, ar jiems pavyks pasiekti tai, ko jie nori, ar bus gera šeima, sveikata, aplinkinių pripažinimas. Tuo tarpu, „nuo konteksto priklausomi“ žmonės mmano priešingai. Jie įsitikinę, kad visa tai priklauso nuo sėkmės, atsitiktinumo, likimo ir pan. Tyrimai parodė, kad nuo konteksto priklausomi žmonės blogiau sugeba atskirti, ką įvykio metu jie matė, nuo to, ką jie įsivaizdavo, pagalvojo ir pan.

 Dar vienas veiksnys, ggalintis iškraipyti liudininko parodymus, tai – nesąmoningas prisiminimų koregavimas. Tai reiškia, kad žmogus įsimena vieną vaizdą, tačiau atkurdama tą vaizdą atmintis jį „patikrina“ ir spontaniškai „pataiso“.

Vieni iš pirmųjų tokį efektą pastebėjo 1947 metais amerikiečių psichologai G. Allportas ir I. Postmanas. Jie atliko eksperimentą, kuris buvo pateiktas jų knygoje „The Psychology of Rumor“. Šio eksperimento metu tiriamajam buvo sudarytos sąlygos išgirsti pokalbį apie piešinį, kuris pakabintas vienoje iš metro stočių. Vienas iš kalbančiųjų pasakojo kitam paveikslo turinį. Jis pasakojo, kad paveiksle vaizduojami septyni žmonės, važiuojantys metro vagonu. Tai moteris su kūdikiu, juodaodis žmogus su striuke ir kaklaraiščiu ir baltaodis, stovintis greta jo ir dešinėje rankoje laikantis peilį – skustuvą. Kiek vėliau eksperimentatoriai tiriamųjų prašė atkartoti išgirstąjį pokalbį. Rezultatas buvo labai įįdomus: beveik pusė įtariamųjų pasakojo, kad peilį – skustuvą rankoje laikė juodaodis. Eksperimentatoriai tai aiškino stereotipo veikimu, Mat vidutinis amerikietis nusikaltėlį linkęs įsivaizduoti juodaodį.

Liudininko psichologijos požiūriu, čia svarbus ne tik pats efektas, bet ir tai, kad jis vyksta spontaniškai, individui to nesuvokiant. Jokie psichikos mechanizmai neįspėja individo, kad jo atsiminimas bus „pakoreguotas“. Tai sukelia teisiniu požiūriu paradoksalią situaciją. Liudininkas sakys netiesą, bet jis lyg ir nekaltas, nes jo atminties turinys pakito jam nežinant.

 Atliekant įvairius tyrimus nustatyta, kad parodymai aapie tos pačios rasės, amžiaus, lyties žmones. nepalyginti tikslesni ir smulkesni nei apie kitos.

 Visos įvykį primenančios detalės, sudaro įvykių kontekstą. Kriminalistai seniai ir pagrįstai kalba apie parodymų davimą ir ypač patikrinimą įvykių vietoje. Buvo išsiaiškinta, kad liudininkui įvykius padeda prisiminti ne tik vieta, kurioje viskas įvyko. Ne mažiau svarbi yra vidinė liudininko būsena: tai, ką jis tuo momentu galvojo, ką jautė, kaip buvo nusiteikęs, kokios buvo psichikos būklės.

 Ilgus šimtmečius teisė rėmėsi prielaida, kad jeigu liudininkas yra nuoširdus, tai jo parodymai byloje atskleidžia tiesą. Tačiau W. Sterno, H. Münsterbergo ir daugelio kitų autorių tyrimai tai paneigė. Gauti rezultatai parodė, kad net ir nuoširdžiausio liudininko parodymus lemia jo suvokimo, dėmesio ir atminties procesų ypatumai (Doyle, 2005; Greuel, 2001; Justickis, 2004; Loftus, 1996). Įvertinti jų poveikį, kartu ir liudininko parodymų patikimumą neretai gali tik ekspertas psichologas. (“Teismo psichologinė ekspertizė Lietuvoje: Dabartinė padėtis, problemos ir galimi jų sprendimo būdai”, Gintautas Valickas, Viktoras Justickis, Ilona Čėsnienė)

 Ne mažiau svarbūs yra atvejai, kai „atminties korekciją“ atlieka kitas žmogus. Vienas ryškiausių tokio poveikio pavyzdžių yra vadinamieji „atsakymą menantys klausimai“.

Jeigu liudininką prašome papasakoti, kaip kaltinamasis mušė nukentėjusįjį, prieš tai nepaklausę, ar jis apskritai mušė, numanome, kad jis jį tikrai mušė. Mes lyg ir priverčiame liudininką patikėti, kad žžmogus buvo mušamas. Išgirdęs tokį klausimą, liudininkas, nematęs jokio mušimo, susiduria su nelengvu pasirinkimu – imti ginčytis su tardytoju ir įrodinėti, kad mušama nebuvo, arba ramiai sutikti su juo ir pateikti keletą jam reikalingų „mušimo“ detalių.

Įstatymų leidėjai suvokia tokių atsakymą menančių klausimų pavojingumą. 168 ir 178 Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso straipsniai liudininko apklausą „sureguliuoja taip“, kad tokių klausimų būtų išvengta. Tuo tikslu apklausos pradžioje tiek į tariamajam, tiek liudytojui siūloma pačiam papasakoti viską, ką jis žino, t.y. draudžiama užduoti menančius klausimus.Anoniminio liudytojo parodymai

Ne vieną amerikietišką filmą mačiusiems lietuviams greičiausiai nesunku įsivaizduoti, koks pavojus gręsia prieš nusikaltėlį ar tuo labiau nusikalstamą organizaciją sutikusiems liudyti žmonėms. Neretai bylą tenka nutraukti vien dėl to, kad niekas nesutinka duoti parodymų arba netikėtai juos pakeičia. Todėl Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra kuriamos liudininkų apsaugos programos bei tobulinami įstatymai. Pavyzdžiui, neseniai patvirtintose taisyklėse, pasak Teisingumo ministerijos vyriausiojo specialisto Algimanto Bakano, jau numatyta galimybė, kurios iki tol nebuvo, pakeisti liudininko vardą ir pavardę.

Tuo tarpu naujai priimtame Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta jau kelis metus egzistuojanti galimybė ypatingais atvejais įslaptinti parodymus duodantį liudininką. Pasak vieno iš kodekso rengėjų Gintaro Godos, ši galimybė įstatyme buvo suderinta su Europos žmogaus teisių teismo praktika – todėl anonimiškai duodami parodymai negalės bbūti vienintelis įrodymas byloje.

Pasak vieno kodekso rengėjų, liudininkas anonimiškai galės duoti parodymus tik tam tikrais atvejais – turi būti trys pagrindai. Liudininkas turi parodymus duoti byloje dėl sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo, jo parodymai turi būti labai svarbūs byloje ir jam turi grėsti tiesioginis pavojus.

Naujasis kodeksas keičia ir pačią įslaptinto liudytojo apklausos tvarką. Jei iki šiol priimdamas sprendimą teismas galėjo remtis tardymo metu jo duotais parodymais, dabar liudininką privalės apklausti teisėjas. Išimtiniais atvejais, pasak Gintaro Godos, tai bus galima padaryti anksčiau, tačiau tuo atveju tai taip pat turės daryti naujajame BPK numatytas ikiteisminės institucijos teisėjas.

Baudžiamojo proceso kodekse numatoma ir tvarka, kaip teismo metu turi būti apklausiamas anoniminis liudytojas. Tai gali būti daroma posėdžio salėje, sudarius audio ir vizualines kliūtis, taip pat kitame kabinete, tarpininkaujant teisėjui. Pasak vieno kodekso autorių, numatyta ir galimybė naudotis moderniomis technologijomis- naudojant Vakaruose populiarų būdą liudininką apklausti televizijos tilto pagalba.

Tačiau, Gintaro Godos nuomone, galimybė parodymus duoti anonimiškai iš pradžių buvo šiek tiek pervertinta – buvo manoma, kad ji padės ypač bylose prieš organizuotą nusikalstamumą. Iš tiesų teismų praktikoje tokių atvejų, kai liudininkai įslaptinami, nėra daug. Tačiau išimtiniais atvejais galimybė liudyti anonimiškai gali būti vienintelė galimybė gauti parodymus.Liudininkas, sakantis netiesą. Subjektyvios tiesos išaiškinimas

Subjektyvi tiesa – tai, kas,

liudininko nuoširdžiu įsitikinimu vyko, ką jis matė, girdėjo. Dėl tokių aplinkybių kaip: jutimo organų, suvokimo, atminties klaidų – tai gali neatitikti objektyvios tiesos. Tačiau, kad galėtume nustatyti tiesą ir pakreguoti liudininko klaidas, turime užtikrinti, kad liudininkas kuo tiksliau ir nuoširdžiau papasakotų subjektyvią tiesą.

Subjektyvios tiesos slėpimas vyksta kaip melas ir nutylėjimas. Ir vienu, ir kitu atveju, liudininkas neatskleidžia subjektyvios tiesos.Melo ir nutylėjimo motyvai yra tokie pat įvairūs, kaip ir apskritai žmonių elgesio motyvai. Liudininkas gali meluoti, kad išvengtų bausmės arba kitų nnemalonumų. Baimė, kad asmuo, apie kurį duodami parodymai, atkeršys, nepasitikėjimas policija ir teisėsaugos organais, nenoras “įsivelti” į istorija, nešvari paties piliečio sąžinė, jo suinteresuotumas, kad nusikaltimas nebūtų atskleistas ir pan. – visa tai ir daugelis kitų priežasčių gali būti stimulai lepti subjektyvią tiesą.

Aiškindamas šią subjektyvią tiesą, apklausą atliekantis pareigūnas susiduria su dviem problemomis: nustatyti melą ir nutylėjimą bei paskatinti liudininką sakyti tiesą.

Daug dėmesio skirta labiausiai paplitusiems tiesos slėpimo būdams, kuriais bandoma sukurti tam tikrą įspūdį. Šie tyrimai rodo, kkad nėra griežtų ribų tarp metodų, kuriais žmonės bando įtikinti vienas kitą kokia nors tiesa (propaganda, reklama), ir tų, kuriuos taiko apgaudinėdami. Ir vienais, ir kitais metodais siekiama tam tikru būdu pakeisti tikrovę, išryškinti vienus jos aspektus ir nuslėpti kitus. AAbiem atvejais iškraipymo dydis priklauso nuo neinformuotumo, negalėjimo patikrinti informaciją ir nedelsiant demaskuoti melą.

Iškraipantis tiesą liudininkas susiduria su tam tikromis problemomis. Tikrovės „restruktūrizavimas“ vyksta po tam tikrų realių įvykių. Dalis tiesos apie tuos įvykius tardytojui ir teismui yra žinoma. Nauja „tikrovė“, sukurta siekiant nuslėpti realiąją, su ja susijusi daugeliu ryšių. Dėl to šios išgalvotos tikrovės sukūrimas meluojančiam arba slepiančiam tiesą liudininkui kelia sunkių psichologinių problemų. Jo kuriama nauja tikrovė turi turėti visus realiosios požymius, gerai atitikti žinomus faktus, atlaikyti išbandymą netikėtais klausimais. Dėl šios užduoties sunkumo lieka „melo pėdsakų“. Šie pėdsakai yra dviejų rūšių. Tai psichologiniai požymiai padidėjusios įtampos, kurią apklausiamajam tenka patirti sprendžiant nuolat kylančias sunkias „naujos tikrovės“ kūrimo problemas. Dėl šių sunkumų daroma klaidų, atsiranda „netobulumų“, dėl kkurių naujoji tikrovė vis dėlto būna nepanaši arba ne visai panaši į tikrąją.

Toliau aptarsiu subjektyvios tiesos kriterijus :

1. Detalių gausa

Jeigu parodymai pasižymi detalių gausa, pasireiškiančia tiesiogiai ir netiesiogiai su įrodomuoju dalyku susijusiose parodymų vietose, tai liudija, kad parodymai atspindi subjektyvią tiesą.

2. Individualumas

Kuo labiau individo parodymai atspindi individualaus jo asmenybės bruožus, individualų charakterį, tuo labiau tai leidžia tikėti parodymų tikrumu.

3. Sąsajos

Kuo daugiau tam tikro įvykio vaizdavimas siejamas su žinomomis, patikrintomis aplinkybėmis, įvykiais, faktais, asmenimis ir ypač su beiškeičiančiomis aplinkybėmis, kurios vyko tik aprašomųjų įįvykių metu, tuo labiau galima tikėti parodymais.

4. Struktūrinė pusiausvyra

Kuo daugiau struktūrinio panašumo tarp abejotinų ir nekeliančių abejonių pasakojimo dalių, tuo labiau galima tikėti abejonių keliančia dalimi.

5. Netendenciškumas

Kuo mažiau visas parodymų turinys ir atskiros jos detalės nukreiptos į tai, kad pareigūnas būtų įtikintas, kuo daugiau yra vietų ir detalių, kurios šiam tikslui netinka, tuo didesnė tikimybė, kad parodymuose dėstoma subjektyvi tiesa.

6. Vientisumas

Kuo daugiau įvairios parodymų vietos ir įvairiais tikslais pateikiamos detalės atitinka vienos kitas ir sudaro vientisą vaizdą, tuo labiau tikėtina, kad parodymuose dėstoma subjektyvi tiesa.

7. Pastovumas

Šis kriterijus apibūdina vadinamąjį „asmens veiksmų. branduolį“. Jį sudaro ta įvykių dalis, kuri asmeniui buvo svarbiausia.

8. Papildymai

Subjektyvios tiesos požymiai yra tam tikri parodymų išplėtimai, pagerinimai ir spontaniški patikslinimai.Naudota literatūra :

1. Baudžiamojo proceso kodeksas

2. Civilinis kodeksas

3. Justickis V., Bendroji ir teises psichologija, Vilnius, MRU, 2004m.

4. Žukauskienė R.,Kriminalinio elgesio psichologija, Vilnius, MRU,2006m.

5. Gintautas Valickas, Viktoras Justickis, Ilona Čėsnienė: “Teismo psichologinė ekspertizė Lietuvoje: Dabartinė padėtis, problemos ir galimi jų sprendimo būdai”

6. www.infolex.lt – Teisės portalas