Adaptacijos problema

Stresas ir atsparumas stresui

Adaptacija – tai dinaminis procesas, kurio dėka gyvų organizmų judančios sistemos išlaiko pastovumą, būtiną egzistavimui, vystymuisi, giminės pratęsimui. Būtent adaptacinis mechanizmas, išdirbtas ilgame evoliucijos laikotarpyje, sukuria galimybę egzistuoti organizmui pastoviai besikeičiančioje aplinkoje. Tai liečia lygiai kaip ir gyvūnus taip ir žmogų. Bet pagrindinis žmogaus skirtumas yra tas, kad pagrindinį vaidmenį priimant adekvačius sprendimus turi psichinė adaptacija. Psichinę adaptaciją galima apibūdinti kaip procesą, kuris optimaliai nustato asmenybės ir aplinkos atitikimą, leidžiant žmogui patenkinti savo poreikius ir įgyvendinti ssu tuo susijusius tikslus, tuo pačiu maximaliai priartinant žmogaus veiklą, jo elgesį aplinkos reikalavimams.

Adaptacinių procesų tyrinėjimas glaudžiai susijęs su emocine įtampa ir stresu. Tai tapo pagrindu apibūdinant stresą kaip nespecifinę organizmo reakciją į iškeltus jam reikalavimus ir tyrinėjant jį kaip bendrą adaptacinį sindromą. Garsus užsienio psichologas Hansas Selje, pirmapradininkas vakarietiško mokymo apie stresą ir nervinius susirgimus, suskirstė streso stadijas kaip procesus:

1. Staigi reakcija į poveikį (baimės stadija);

2. Maximaliai efektyvi adaptacija (rezistentinė stadija);

3. Adaptacinio proceso pažeidimas (išsekimo stadija).

Plačiaja prasme šios stadijos būdingos bet kuriam aadaptaciniam procesui. Vienu iš streso faktorių yra emocinė įtampa, kuri fiziologiškai išreiškiama žmogaus endokrininės sistemos pasikeitimais. Pvz. Atliekant experimentinius tyrimus klinikose buvo nustatyta, kad žmonės pastoviai esantys nervinėje įtampoje sunkiau perneša virusines infekcijas.

Pagrindiniai psichinio streso bruožai:

1. Stresas – organizmo būsena, kurio aatsiradimą sąlygoja organizmo kontaktas su jį supančia aplinka;

2. Stresas – labiau įtempta būsena negu paprasta motyvacinė; savo atsiradimui jinai reikalauja pavojaus jausmo;

3. Streso požymiai pasireiškia tada, kada normali adaptacinė reakcija yra nepakankama.

Taip kaip stresas atsirado būtent nuo grėsmės pojūčio, tai atitinkamoje situacijoje jo atsiradimas yra subjektyvus, surištas su asmenybės bruožais. Bendrai paėmus, asmenybės nepanašios viena į kitą, tai nuo asmenybės faktoriaus daug kas priklauso. Pvz. Sistemoje „žmogus – aplinka“ emocionalinės įtampos lygis auga didėjant skirtumui tarp sąlygų, kuriose formuojasi subjekto mechanizmai. Tokiu būdu tos ar kitos sąlygos iššaukia emocionalią įtampą ne savo absoliučiu neįveikiamumu, o kaip rezultatas emocinio individo mechanizmo neatitikimo toms sąlygoms. Bet kuris subalansuotos sistemos „žmogus – aplinka“ pažeidimas yra pavojaus šaltinis. Pavojus žymimas kaip:

1. Neapčiuopiamos baimės jausmas;

2. Išgąsčio ir baimingo laukimo jjausmas;

3. Neapibūdinamas nerimas.

Visa tai sudaro stipriausiai veikiantį psichinio streso mechanizmą. Tai išplaukia iš jau minėto pavojaus jausmo, kuris yra centrinis pavojaus elementas ir apibūdina jį biologiškai kaip pavojaus signalą. Baimė gali turėti ir gynybinę bei motyvacinę funkciją, sulyginamą su skausmo funkcija. Atsiradus pavojui, sustiprėja aktyvumas, elgesio charakterio pasikeitimas. Bet pavojus gali ne tik stimuliuoti aktyvumą, bet ir sąlygoti nepakankamai adaptacinio elgesio stereotipų sugriovimą, pakeisdamas tai į labiau adekvačias elgesio formas.

Skirtingai nuo skausmo – baimė, tai pavojaus, kuris dar nerealizuotas, signalas. Situacijos pprognozavimas priklauso nuo individo ypatumų ir yra neapibrėžtas. Asmenybės faktorius turi pakankamai didelį, kartais net pagrindinį vaidmenį, todėl pavojaus intensyvumas greičiau atspindi individualius subjekto ypatumus negu realiai pavojaus keliamą grėsmę. Pavojus, savo intensyvumu ir trukme neadekvatus situacijai, stabdo adaptacinio elgesio formavimą, priveda iki elgesio integracijos pažeidimų ir žmogaus psichikos deorganizacijos. Tokiu būdu pavojus yra bet kokių psichinės būsenos ir elgesio pasikeitimų pagrindas, sąlygotas psichiniu stresu.

Profesorius Beriozinas nustatė pavojaus eilę, kuri atspindi pagrindinį psichinės adaptacijos proceso elementą:

1. Vidinės įtampos pojūtis – neturi aiškiai apibrėžto pavojaus, yra tik jo artėjimo signalas, sukuriantis besitęsiantį dvasinį diskomfortą;

2. Hiperestezinės reakcijos – pavojus auga, anksčiau neutralūs stimulai įgauna negatyvų atspalvį, padidėja dirglumas;

3. Pavojus – šios eilės centrinis elementas, išreiškiamas neapibūdinamos grėsmės pojūčiu. Būdingas ženklas: nesugebėjimas apibūdinti grėsmės, pasakyti jos atsiradimo laiką. Dažniausiai neadekvačiai logiškai perdirbama, ko pasekoje priimamas neteisingas sprendimas;

4. Baimė – pavojus sukonkretizuotas į objektą. Nors objektai, su kuriais surištas pavojus, gali ir nebūti jos priežastimi, subjektui susidaro įspūdis, kad pavojų galima pašalinti tam tikrais veiksmais;

5. Artėjančios katastrofos neišvengiamumo jausmas – pastovus pavojaus intensyvumo augimas sudaro subjektui sąlygas manyti apie artėjančio įvykio neišvengiamumą;

6. pavojaus – baimės susidarymas – pavojaus iššaukiama deorganizacija pasiekia maximumą ir tikslingos veiklos galimybė dingsta.

Paroksizmaliai augant pavojui, visus išvardintus atvejus galima stebėti vieno paroksizmo metu, kitais atvejais jų kkaita vyksta palaipsniui.

Pavojaus tyrinėjimui buvo paimta grupė savanorių, kuriems experimento būdu iššaukė stresą, remiantis placebo efektu. Pavojaus reakcija buvo pastebėta pas daugumą savanorių, kas įrodo psichinės adaptacijos efektyvumą pas savanorius prie žemo (1) ir aukšto (2) pavojaus lygio subrendusiame (A) ir jaunatviškame (B) amžiuje.

Efektyvi adaptacija Nepastovi adaptacija Adaptacijos pažeidimai

Adaptacija prie žemo pavojaus lygio (1)

Subrendusio amžiaus savanoriai (A) 54% 36 10%

Jaunatviško amžiaus savanoriai (B) 73% 24% 3%

Adaptacija prie aukšto pavojaus lygio (2)

Subrendusio amžiaus savanoriai (A) 4% 44% 52%

Jaunatviško amžiaus savanoriai (B) 19% 38% 43%

Tokiu būdu mes matome, kad jaunimas labiau adaptatyvus ir labiau atsparus išorinio pavojaus poveikiui negu subrendusio amžiaus žmonės. Iš to galime padaryti išvadą, kad kuo lanksčiau sudaryta nervinė – psichinė žmogaus sistema, kuo jisai yra jaunesnis, kuo laisvesnis nuo prietarų ir blaiviau mąstantis, tuo lengviau jisai pergyvena adaptacijos procesą ir ne taip skausmingai reaguoja į stresines situacijas.

Tarp kitko, jau minėtas Selje, iškėlė labai įdomią hipotezę apie tai, kad senėjimas – visų stresų, kuriuos organizmas pergyveno per savo gyvenimą, priežastis. Tai atitinka taip vadinamą „išsekimo fazę“, kuri tam tikra prasme išreiškia pagreitintą normalaus senėjimo versiją. Bet kuris stresas, ypač iššauktas bevaisėmis pastangomis, palieka po savęs nebeatstatomus cheminius pasikeitimus; jų susikaupimas yra audinių senėjimo priežastis. Ypač sunkias pasekmes sukelia smegenų ir nervinių ląstelių pažeidimai. Sėkminga veikla, kad ir kokia jinai bebūtų, sudaro mažiau ppriežasčių senėjimui. Taigi, sako Selje: „Jūs galite ilgai ir laimingai gyventi, jei susirasite Jums tinkamą darbą ir sėkmingai su juo tvarkysitės