Psichologija

Psichologijos apibrėžimas, šakos, tyrimų sritys, tyrimų metodai.

Psichologija – mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus.

Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas

ir mechanizmus. Mokslas apie sielą.

Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi.

Kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų

sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Aišku, ta sistema – nėra žmogus,

o tik pastangos dėl jo gerovės (tipo geriau pažinti ir jam padėti), noras

perprasti, numatyti, kontroliuoti, keisti.

Kritiškai vertinant, psichologija – spėjimų mokslas, susidedantis iš

hipotezių, kurias nuolatos reikia ttikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis

gali būti laikomos tol, kol nepaneigiamos.

Psichologijos užuomazgos jau pirmųjų filosofų darbuose. Kad ir

Aristotelio „Apie sielą“. Arba Hipokrato (4 a.pr.m.e.) sukurti 4 temperamento

tipai. Dar anksčiau – kad ir Biblijoje (ST).

Terminas „psichologija“ pirmąkart pavartotas 1732 metais

K.Volfo „Empirinė psichologija“ ir „Racionalistinė psichologija“. Psichologija

kaip savarankiškas mokslas – nuo 1879, kai Leipcige (Vokietija) V.Vundtas

įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją. Vundtas introspekcijos pagalba

tikėjosi rasti pagrindinius žmogaus sąmonės elementus.

Psichologija kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas vis labiau

plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių. Taigi dabar –

daugybė sspecialiosios psichologijos sričių arba šakų. Skirstoma paprastai

pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai

reiškiniai, siela). Taip pat – pagal tyrimo uždavinius, metodus ir rezultatų

pritaikymo sritis.

Psichologijos sritys:

• Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių

procesų ryšį; pvz. kaip sekshormonai veikia elgesį, kuri smegenų žžievės dalis

už ką atsakinga, kaip narkotikų vartojimas veikia atmintį ir kt.

• Eksperimentinė psichologija (sąlyginis pavadinimas, nes eksperimentus

daro ir kitų sričių atstovai): nagrinėja žmonių reagavimą į sensorinius

stimulus, pasaulio suvokimą, išmokimą, atmintį, mąstymą ir kt.

• Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai

įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t. Pvz. kalbos raida,

mąstymo raida, socialinio elgesio raida ir kt.

• Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus

grupėje. Požiūriai, nuostatos, stereotipai, savęs vertinimas, bendravimas ir

kt.

• Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės,

asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt. Pastaba: pastarosios

trys sritys tarpusavyje labai susijusios.

• Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir

gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir

terapija. Psichologinis konsultavimas.

• Mokyklų, pedagoginė psichologija: mokinių adaptacija mokykloje,

mokymosi problemos; mokymas ir išmokimas; mokinių-mokytojų tarpusavio

santykiai.

• Organizacinė psichologija: darbuotojų atranka, personalo tyrimai,

efektyvus komandos darbas, dderybos, konfliktai, vadovavimas ir t.t.

• Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje,

mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio

priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir

numatymas); reklamos, sporto ir kt. psichologija.

Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu.

Kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi tam tikro požiūrio. Tas

požiūris – iš atitinkamos psichologijos mokyklos, pakraipos, susiformavusios

psichologijos, kaip mokslo, raidos eigoje. Apie psichologijos istoriją galima

pasiskaityti M.Furst “Psichologija” (liet.kalba)

Psichologinių tyrimų tikslai ir metodai:

Numatymas: Kontrolė:

Hipotezės formavimas, Hipotezės formavimas,

koreliaciniai tyrimai Eksperimentiniai

tyrimai

hipotezių tikrinimui hipotezių tikrinimui

Aprašymas: Aiškinimas:

Apklausos, apžvalgos, Teorijos kūrimas

atvejų analizės, stebėjimai

Metodai:

-eksperimentinis (nepriklausomas ir priklausomas kkintamasis, eksper. ir kontr.

grupės);

-koreliacinis (kai iš anksto negalima sugrupuoti tiriamųjų pagal atitinkamas

sąlygas, koreliacinis koeficientas; testai);

-stebėjimo (apklausos, anketos, tiesioginis stebėjimas, atvejų analizės,

anamnezės).

II PASKAITA

Biologiniai psichologijos pagrindai. Nervų sistemos sandara. Genetika.

Neuronas – nervinė ląstelė. Kūnas ir dendritai gauna nervinius

impulsus. Aksonas – siunčia nervinius impulsus. Mielinis apvalkalas –

izoliacija. Aksonas baigiasi daugybe sinaptinių jungčių (sinapsių; ne visai

prisijungia, lieka plyšelis). Jos perduoda signalus (sinaptiniai mediatoriai).

Nervinio impulso perdavimas – elektrocheminis procesas (Na jonai). Neurono

viduje įelektrinimas neigiamas. Tam tikrų medžiagų poveikyje neuronas praranda

savo neigiamumą, iš išorės į vidų prieina daug Na+. 1/1000 sekundės neuronas

tampa įelektrintas teigiamai. Neurono impulsas – kaip šūvis iš pistoleto:

viskas arba nieko. Kai nervinis impulsas nueina iki aksono galo, ten

atpalaiduojamos cheminės medžiagos neurotransmiteriai, kurios toliau ir

perduoda informaciją kitam neuronui.

Glijai – jungiamosios ir statybinės, maitinančios ląstelės (atlieka

ūkio darbus). Žmogaus smegenyse – nuo 10 bilijonų iki 1 trilijono neuronų.

Glijų 10 kartų daugiau. Priklausomai nuo aksono tipo, nervinio impulso greitis

2-200 mylių/h (palyginimui elektros greitis 186300 mylių/s).

Nervas – tūkstančių neuronų pluoštas.

3 neuronų rūšys:

– sensoriniai neuronai (iš receptorių į CNS, įcentriniai);

– motoriniai neuronai (iš CNS į veikimo organus:raumenis, liaukas;

išcentriniai);

– tarpiniai neuronai (tik smegenyse, akyse ir stubure; impulsų gavėjai ir

paskirstytojai).

NERVŲ SISTEMA:

Centrinė: Galvos smegenys; nugaros smegenys.

Periferinė: Somatinė ir Autonominė: simpatinė, parasimpatinė

Labiausiai mus domina galvos smegenys. (paveikslėlis)

Smegenėlės (Cerebellum) – tiesiogiai susijęs su judesių kkoordinacija.

Kamienas (medulla) – reguliuoja kvėpavimą ir kai kuriuos refleksus.

Kamiene persikryžiuoja iš stuburo smegenų ateinantys nervai (kairė valdo

dešinę ir atv.).

Talamusas – viena sritis: regėjimo, klausos, skonio, lytos receptorių

informacijos paskirstymas ir nukreipimas į žievės sritis; kita sritis

dalyvauja miego-budrumo kontroliavime.

Hipotalamusas (lietuviškai – gumburas) – labai svarbi sritis. Ten yra

valgymo, gėrimo, seksualinio elgesio valdymo centrai; jis reguliuoja

endokrininę veiklą, palaiko homeostazę (kai šalta drebame, kai karšta –

prakaituojame). Ši sritis labai susijusi su emocinėmis ir stresinėmis

situacijomis (rastas streso centras; stimuliuojant atitinkamas sritis,

juntamas malonumas arba skausmas).

Limbinė sistema – papildoma instinktyvaus ir refleksinio elgesio

kontrolė.

Hipokampus – atmintis, naujų faktų įsiminimas. Pažeidus šią sritį, prisimenami

seni draugai, įpročiai, įgūdžiai, tačiau neatsimenama, kas buvo ar išmokta

prieš metus ar prieš pat pažeidimą. Neįsimintų ir dabar vykstančių dalykų,

sutinkamų žmonių. Limbinė sistema taip pat susijusi ir su emocijomis (pvz.

beždžionės su pažeidimais limbinėj sistemoj nereaguoja į užpuoliką).

Galvos smegenys.

(paveikslėlis apie žievės sritis)

Motorinė sritis – valingi judesiai (paralyžius)

Somatosensorinė sritis – kūno judesių ir pojūčių jautimas

Regėjimo sritis (pav. apie akies nervų susikryžiavimą)

Klausos sritis -sudėtingų garsinių signalų analizė (kalbos supratimas)

Broko ir Vernikės sritys – kalbėjimas ir kalbos supratimas

Angular Gyrus – vizualinės ir girdimosios žodžio formų suderinimas.

Asociacijų sritys: priekinė -problemų sprendimas, strategijos pakeitimas;

užpakalinė (pakaušinė) – vizualinės asociacijos (žmogus mato formą, bet negali

jos įvardinti ar atskirti nuo kitos).

Smegenų asimetrija (paveikslėlis)

Kairysis pusrutulis beveik vvisuomet didesnis už dešinįjį. Broko sritis

(kalbos centrai) paprastai yra tik kairiajame pusrutulyje, tačiau kai kurių

kairiarankių kalbos centrai yra dešiniajame pusrutulyje. Kairiajam

pusrutulyje – kalbėjimo, kalbos supratimo, sugebėjimo rašyti ir suprasti

rašytinius žodžius, skaičiavimo centrai. Deiniajame pusrutulyje neverbalinis

supratimas, erdvinis mąstymas ir kt., šis pusrutulis labiau valdo emocines

išraiškas.

Greitas informacijos perdavimas iš pusrutulio į pusrutulį, nes juos

jungia nerviniai pluoštai (corpus callosum). Epilepsijos atveju tai tik

blogiau (didesni traukuliai, apima abi sritis).

Psichologijos chemija: kaip veikia narkotikai; pagrindiniai (7)

neurotransmiteriai (g.b. seminaro tema).

Pasikeitimai smegenyse vyksta ne tik neurologinių ligų atveju. Tai

vyksta ir normalaus gyvenimo eigoje. Smegenų žievės neuronų pasikeitimai

vystymosi eigoje (paveikslėlis).

Genetika. Aiškinantis biologinius psichologijos pagrindus, būtina

išmanyti ir paveldimumo įtaką. Yra speciali sritis: elgesio genetika arba

psichogenetika, kuri tyrinėja, kiek psichologinės ypatybės – intelekto

sugebėjimai, temperamentas, emocinis stabilumas ir kt. – yra paveldimi.

Kai kurios ligos, susiję ir su psichologiniais pakitimais, yra aiškiai

paveldimos arba perduodamos genetiškai. Dažniausiai – recesyviniu būdu.

Fenilketonurija (organizmas nevirškina ir neįsisavina fenilananino,

kuris nuodija NS, kenkdamas smegenims).

Hantingtono liga – nulemia dominantinis genas. Tam tikrų smegenų

sričių degeneracija (pasireiškia tik 30 – 40 metų amžiuje)

Chromosominiai sutrikimai: Ternerio sindromas (viena X chromosoma),

Klainfelterio sindromas (XXY arba XYY). Dabartiniai tyrimai bando

išsiaiškinti, ar papildoma Y susijusi su padidintu agresyvumu. Panašu, kad ne.

Bandoma aiškintis ir pvz. šizofrenijos paveldimumą. Randama tam tikra

predispozicija, tačiau daug lemia ir aplinkos faktoriai.

Psichogenetiniai tyrimai

– su dvyniais.

Vėlgi – elgesys priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos sąveikos; genai nubrėžia

individo galimybių ribas, tačiau tai, kas atsitinka toms galimybėms, priklauso

nuo aplinkos.

III PASKAITA

Sensoriniai procesai. Sensorinis kodavimas. Jutimo organai.

Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar

informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes

viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais.

Pavyzdžiui, Demokritas (4-5 amžiuje prieš Kristų) samprotavo, kad

išorinį pasaulį jaučiame mažyčių silpnų (neryškių) objekto kopijų pagalba. Tos

kopijos perduodamos nuo objekto mums. Kopijos įeina į mūsų jutimo organus ir

tuščiaviduriais vvamzdeliais keliauja į smegenų žieves, kur kažkokiu tai būdu

iššaukia tų objektų suvokimą. Skirtingi pojūčiai keliauja skirtingais

vamzdeliais.

Tik 1825 Johanas Miuleris pasiūlė kitą idėją. Stimulai, veikiantys

mūsų jutimo organus, dirgina atitinkamus nervus, o skirtingi nervai sukelia

skirtingų tipų jutimus. Skirtingų tipų energijos (šviesa, garsas) stimuliuoja

skirtingus nervus.

Taigi visi jutimo organai turi aptikti stimulus, užkoduoti juos

nerviniais impulsais ir perduoti šią užkoduotą informaciją smegenims.

Sensorinis kodavimas – tai stimulo fizinių savybių pavertimas nervinio

aktyvumo tipu, specifiškai identifikuojančiu tas fizines savybes. Ir dabar

tebesivadovaujama specifinės nervų energijos teorija. Tam tikro sensorinio

nervo sstimuliavimas (nesvarbu, kaip stimuliuojama), iššaukia to jutimo

kodavimą.

Pvz. jeigu paspausime akį, bus pažadintas optinio nervo aktyvumas ir

matysime mažas švieseles.

Miulerio specifinės pojūčių energijos dėsnis: pojūčių kokybė lemia ne

dirgiklis, o dirginamų receptorių rūšis. Akis į spaudimą ir elektros srovė

reaguoja kaip į šviesą.

Intensyvumas yra kkoduojamas nervinės skaidulos vibravimo dažniu

(amplitude). Pvz.

silpnas paspaudimas

stiprus paspaudimas

Kokybė yra koduojama atitinkamų receptorių. Pvz. skonio receptoriai

(paveikslėlis).

Žmogui svarbiausi yra regėjimas, klausa, lytėjimas. Skonis ir uoslė –

ne taip. (Nors kūdikiui tikriausiai jie svarbūs).

Bendrai labai sunku atskirti jutimą nuo suvokimo. Vundtas tai mėgino

padaryti introspekcijos pagalba.

Pvz. jutimas: garsus, burzgiantis, raudonas

suvokimas: ugnies variklis.

Tačiau tai abejotina. Kada – tik pojūtis, o kada – to pojūčio

suvokimas. Suvokimas dažniau apibūdinamas kaip pojūčių integracija.

Fiziologiškai jutiminiai procesai susiję su jutimo organais ir periferine NS,

o suvokimas – su auktesniais NS lygiais.

Jutimo mechanizmas: dirginimas receptoriuose paverčiamas nerviniu

impulsu, toliau elektrocheminiu būdu jis perduodamas atitinkamiems smegenų

centrams. Čia jau prasideda suvokimas.

Egzistuoja vadinamieji jautrumo slenksčiai – absoliutus stimulo

slenkstis – kada jau stimulas yra išskiriamas kaip toksai (mažiausias garsas,

mažiausia šviesa ir t.t.). Dirgiklio stiprumas, sukeliantis mažiausią pojūtį.

Psichometrinių tyrimų ppagalba tai galima imatuoti.

Pav. (grafikas)

Žmogaus absoliučių slenksčių lentelė.

Jutimas Slenkstis

Regėjimas Žvakės liepsna matoma už 30 mylių tamsią aiškią naktį

Klausa Rankinio laikrodžio tiksėjimas už 20 pėdų tyloje

Skonis Vienas šaukštelis cukraus dviejuose galonuose vandens

Uoslė Vienas lašas kvepalų pasiskirstęs trijuose kambariuose

Lytėjimas Musės sparnelio kritimas ant skruosto iš 1 cm aukščio

Taip pat yra matuojami ir nustatomi diferenciniai (skirtumų)

slenksčiai: kada vienas stimulas jau skiriasi nuo kito. Veberio dėsnis: kuo

stipresnis dirgiklis, tuo daugiau jo stiprumas turi pasikeisti, kad pokytis

būtų pastebėtas. Pojūčio pasikeitimas atitinka logaritminę funkciją.

Fechnerio dėsnis: pojūtis stiprėja proporcingai dirgiklio intensyvumo

logaritmui. Arba paprasčiau: ttarp stimulo intensyvumo ir suvokiamo dydžio ne

tiesinė, o funkcinė priklausomybė.

Adaptacijos laipsnis: du identiški dirgikliai skirtingu metu ir

skirtingose vietose suvokiami skirtingai. Rankų mirkymas, iš tamsos į šviesą

ir kt. Jautrumas nėra statiška būsena, priklauso nuo ankstesni; pojūčių,

organizmo ir t.t. Atskaitos taškas – anksčiau buvęs dirgiklis.

IV PASKAITA

Suvokimas. Suvokimo organizavimas. Pastovumas. Dydžio, erdvės, judesio

suvokimas.

Kas tai per daiktas? Kur jis yra? Atpažinimas ir lokalizacija.

– suvokimas priklauso nuo esamų žinių (schemų)

– suvokimas yra „numatantis“ (dar ar net neturėdami pilnos

informacijos hipotetiškai spėjame)

– suvokimas remiasi kategorijomis („tai gyvūnas“, „tai žmogaus balsas“)

– suvokimas yra santykinis (jungiame ir lyginame bruožus)

– suvokimas turi adaptacinę reikšmę (padeda susiorientuoti, įvertinti

situaciją).

Pasaulį suvokiame kaip tvarkingą, o ne chaotišką, atskirų objektų

rinkinį. Net tada, kai matome ne visą daiktą. Ir matome, suvokiame ne viską iš

karto. Į kažką atkreipiame dėmesį, kažkas tik sudaro kontekstą.

Mūsų suvokimas yra organizuojamas. 2 pagrindiniai organizavimo principai:

– figūra ir fonas (šių dviejų dalykų kaitomumas; selektyvumas)

– objektų grupavimas:

pagal artimumą

pagal uždarumą

pagal panašumą

pagal teisingą tęstinumą (sklandžią eigą)

pagal orientaciją (judesį)

pagal paprastumą

Net nepriklausomai nuo matomo objekto dydžio, formos, spalvos

keitimosi, mes jį suvokiame kaip pastovų (nemanome, kad iš tikrųjų jis

pasikeitė). Tai suvokimo pastovumas.

Dydžio pastovumas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo

suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo

atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro aautomatiškai).

Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis

tinklainėje ir atstumo suvokimas. Objekto suvokiamas dydis yra lygus atvaizdui

tinklainėje, padaugintam iš suvokiamo atstumo.

Pavyzdys: 30 sek žiūrėkite į lempą. Tinklainėje suformuojamas normalus

atvaizdas. Nukreipus akis į toli esančią sieną, atvaizdas bus žymiai didesnis,

nes jis „padauginamas“ iš didesnio atstumo.

šitoks suvokimo santykinumas gali turėti ir neigiamų pasekmių (pvz.,

kai nežinome realaus daikto dydžio, ir tik spėjame atstumą iki jo). Kaip tik

dėl to mažosios mašinos patiria daugiau avarijų (atrodo, kad jos dar toli).

Mūsų smegenyse veikiantis automatinis derintuvas leidžia suvokti

pasaulį pastovų. Pavyzdžiui, net ir visaip vartant daiktą, mes jį suvokiame

kaip pastovios formos. Todėl kad suvokimas remiasi žiniomis ir santykinumu.

Erdvės suvokimas (gilumo įspūdis). Tai, kas padeda suvokti erdviškumą,

kaip tik yra naudojama mene erdvės atvaizdavimui plokštumoje. Atsižvelgiama į

daugelį dalykų:

– santykinis dydis (toliau esantys mažesni)

– aukštis regėjimo lauke (kuo aukščiau, tuo toliau)

– persidengimas (arčiau esantys daiktai uždengia tolimesnius)

– linijų konvergavimas (perspektyva)

– sumažėjęs aiškumas (tolimesni daiktai ne tokie ryškūs)

– šviesos ir šešėlių žaismas

– gradientai (struktūros)

– judėjimo paralaksas, judesio gradientai (arti esantys daiktai greitai lekia

pro šalį, tolimesni beveik nejuda arba juda drauge su mumis).

– akies lęšiukų akomodacija (suplokštėjimas – toliaregystei)

– konvergencija (žiūrint į arčiau esantį daiktą, akys labiau įtempiamos,

labiau žvairuoja) Paveikslėlis

– binokulinis nesuderinamumas (panašiai kaip ausys nustatinėja garsą: jei

dešinėje pusėje, dešinei ausiai garsiau; sskirtumas abiejų akių tinklainės

atvaizdų; kuo didesnis atstumas, tuo skirtumas mažesnis)

Judesio suvokimas. Daiktą suvokiame kaip judantį, kai jis staigiai

didėja ar mažėja; kai jį reikia sekti akimis, judinti galvą. Tačiau visą

informaciją smegenys analizuoja ir sintetina. Nes kai vien tik judiname galvą

ar akis, nemanome, kad visas pasaulis aplink juda.

Taigi suvokimas, kad jūs ar pasaulis juda, priklauso nuo sudėtinės

informacijos iš: akių tinklainės, gradientų, galvos ir akių judesių,

vestibiulinių ir taktilinių pojūčių (sėdi traukinyje, pajuda traukinys

šalimais).

Pereinant prie iliuzijų: greitkelyje vairuotojai artėdami prie

pavojingų kryžkelių, žiedų, nemažino greičio. Buvo nupieštos skersinės linijos

su progresuojančiai mažesniais intervalais. Tai buvo suvokiama kaip važiavimo

pagreitėjimas ir vairuotojai numesdavo greitį. Avarijų sumažėjo nuo 14 iki 2

per metus.

Iliuzijos: stroboskopinis judėjimas (multikai); indukuotas judėjimas

(su traukiniu arba ilgai sukantis ratu). Regėjimo pojūčių dominavimas.

Pavyzdžiai: Ebinghauso iliuzija

Ponzo iliuzija (konverguojančios linijos sudaro įspūdį, kad A tiesė

yra toliau, taigi jos vaizdas dauginamas iš atstumo)

Miuller-Lyer iliuzija (taip pat, arba tai, kad matomo objekto „rėmai“

didesni)

Iliuzijos sėkmingai naudojamas apstatant kambarius, parenkant

drabužius, ir net socialiniame bendravime ar savęs vaizdo kūrime.

Suvokimui, daikto atpažinimui labai daug įtakos turi įvairūs žmogaus

ypatumai: laukimas, motyvacija, kontekstas, sugebėjimas užpildyti spragas,

Dėmesys. Dėmesio selektyvumas: praktikavimasis (įgūdžio sudarymas), stimulo

pobūdis, užduoties sunkumas, streso poveikis (dėmesio susiaurėjimas).

Suvokimo vystymasis: įgyjama daugiau žinių, labai svarbu suvokimo-

motorikos treniravimas (akies-rankos koordinacija; be šito – dažnai iškreiptas

suvokimas); aktyvus veikimas su objektais

ir savarankiškas judėjimas.

VII PASKAITA

Sąmonė ir jos būsenos.

Sąmonė – mažiausiai ginčų dėl jos apibrėžimo. Tai savo minčių, jausmų,

suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp

suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Sąmonė tampa tarsi

fonas, kontekstas.

Pvz. atmintis gali būti sąmoninga, bet sąmonė nėra atmintis.

Suvokimas gali būti sąmoningas, bet sąmonė nėra tik suvokimas.

Ankstyvoji psichologija tapatino „sąmonę“ su „protu“. Introspekcija –

pačiam nagrinėti savo sąmonę (tačiau tai jau savotiškas sąmonės

pasidalijimas). Biheviorizmas bandė išsiversti be sąmonės.

Sąmonė – tai ir pasyvus, ir aktyvus žinojimas:

– stebėjimas (savęs iir aplinkos) įsisąmoninat suvokimus, mintis, prisiminimus

(selektyvus dėmesys);

– kontroliavimas (savęs ir aplinkos) elgesio ir kognityvinės veiklos

inicijavimui, planavimui, veiksmų pradėjimui ir vykdymui.

Psichoanalizė įvedė pasąmonės terminą. Tai irgi tam tikri mentaliniai

procesai (prisiminimai, suvokimai, jutimai), apie kuriuos nežinome, bet kurie

gali būti įsisąmoninami ir kurie daro įtaką mūsų elgesiui, veiksmams, mintims.

itas, o ir kiti terminai (nesąmonė, ikisąmonė, pusiau sąmonė)

naudojami ir dabar. „Kognityvinė pasąmonė“. Daug kas vyksta, mums net nespėjus

įsisąmoninti, nežinant apie tai. Sąmonė ribota. Ji tuo momentu kažkuo užimta,

tačiau ir kiti dalykai, į kuriuos šiuo mmetu nesame atkreipę dėmesio, daro

įtaką sąmonei. Nesąmoningai nusprendžiame daugelį dalykų (kad vienas objektas

didesnis už kitą ir artimesnis). Automatiniai įgūdžiai. Kai ką nors darome

automatiškai, paprastai neatsimenam (ar išjungiau šviesą?). Vakarėlyje

šnekamės su kuo nors, o kiti savo pokalbyje pamini mūsų vardą ir iiškart

atkreipiame dėmesį. Taigi tarsi sąmonės pasidalijimas, bet vienu metu galime

žinoti , įsisąmoninti tik kažką viena. Pusiau sąmonė (subconscious)

Ne-sąmonė (nonconscious) – kas visiškai neprieinama sąmonei, žinojimui

(pvz. kaip smegenys dalyvauja kraujo spaudimo reguliavime). Tai galima stebėti

tik netiesiogiai (ir šitaip išmokti kontroliuoti sąmonei nepasiekiamus

procesus). Arba atomų susidūrimas, molekulių formavimasis.

Ikisąmonėje (preconscious) – atsiminimai ir dalykai, įvykiai, kuriuos

bet kada galime ištempti į dienos šviesą.

pasąmonė (unconscious) – įvykiai, prisiminimai, mintys, potraukiai,

nepasiekiami sąmonei (apie juos nežinome), bet daro didelę įtaką elgesiui.

Apsirikimai, klaidos.

Sąmonės būsenos. Normali budri sąmonės būsena.

Pakitusi sąmonės būsena: miglotas žinojimas, tikrovės iškraipymas.

Hipnozė, meditacija, narkotikai, sapnai.

Užsisvajojimas (daydreaming) – irgi pakitusi sąmonės būsena, kai

dėmesys nukreipiamas nuo išorinių stimulų į vidinius įvykius. Ši pakitusi

sąmonės būsena yra arčiausiai normalios sąmonės būsenos. Tai gali būti kartais

žalinga, bet kartais – naudinga: atsipalaiduoji, iišvengi nemalonių ar

nuobodžių situacijų, kartais sugeneruoji net kūrybinių idėjų. Pgl Froidą,

svajonės, kaip ir sapnai – pasąmoninių jausmų, norų, impulsų išreiškimas.

Galbūt svajojimas kaipo toksai yra visuomet, tiktai ne visada „prasimuša“ pro

sąmoningą veiklą.

Miegojimas – irgi sąmonės būsena. Išlieka tam tikras žinojimas

(stebėjimas ir net kontroliavimas): sapnai, atsibudimas, vos sujuda vaikas,

realių dirgiklių dalyvavimas sapne, atsibudimas tam tikru laiku.

Miego stadijos tiriamos elektroencefalogramos pagalba (EEG): smegenų

elektrinis aktyvumas. Pagal EEG ir akių judesius, bei raumenų aktyvumą, miegas

skirstomas į 6 stadijas:

0 stadija: atsipalaidavę, akys užmerktos, bet dar nemiega, aakys juda

normaliai, raumenyse dar yra gan aukštas tonusas.

1 stadija: prasideda miegas, akys juda lėtai, vartosi;

2-4 stadijos: ramus miegas, kiekviena stadija trunka po keletą minučių,

paskutinėje stadijoje miegas giliausias.

Vėl grįžtama per visas stadijas atvirkštine tvarka, tada:

REM stadija (rapid-eye-movement) – aktyvus miegas, viskas veikia kaip dieną,

tačiau visiškai sumažėjęs raumenų tonusas (kaip paralyžiaus metu); veido,

rankų spazmos.

80 proc. tiriamųjų, pažadinti REM miego metu, sakė, kad sapnavo.

Pažadinti kitų stadijų metu, sapnavę sakėsi tik 7 proc. tiriamųjų.

Miegant naktį, pirmąsias 3-4 valandas yra giliausias miegas (pasiekiama 4

stadija), vėliau miegas paviršutiniškas – tik iki 2 stadijos, pailgėja REM

miego epizodai. (Grafikai).

Miego sutrikimai. Beveik visi bent kada yra jų turėję. Tačiau yra

labai smarkių, chroniškų, kankinančių.

Insomnija (1977 metų duomenimis, ją turėjo 25-30 mln. amerikiečių) – paprastai

susijusi su nerimo sutrikimais, depresija, pervargimu, nesveiku gyvenimo būdu.

Narkolepsija – užmiegama aktyvios veiklos metu ( kai studentas klausydamasis

paskaitos, tai dar nieko, bet jei dėstytojas, skaitydamas paskaitą, jau

blogai). Pgl. EEG parodymus, iš karto „krentama“ į REM miegą. Rastas tam

tikras genetinis polinkis sirgti šia liga.

Miego apnėja – miegant nustojama kvėpuoti. Prabundama, kvėpavimas atstatomas

ir miegama toliau. Tai gali vykti net iki 100 kartų per naktį. Ryte to

neprisimenama, bet jaučiasi pavargę, neišsimiegoję. Tai greičiausiai susiję su

kamieno srities defektais (ji kontroliuoja kvėpavimą – refleksinį). Gali būti,

kad staigios kūdikių mirties sindromas yra panašios pprigimties.

Naktiniai košmaraisiaubai – vyksta ramaus miego metu, dažniausiai būdingi

berniukams.

Blogi sapnai (košmarai) – gali būti bet kam, vyksta REM miego metu.

Vaikčiojimas miegant – dažniausiai vaikai, ramaus miego metu (žmona išgydė

vyrą švilpuku).

REM miego sutrikimas – būdingas vyresnio amžiaus vyrams, turintiems

neurologinių sutrikimų; nėra būdingo raumenų atsipalaidavimo, todėl daro tai,

ką sapnuoja (vyras smaugė žmoną).

Kodėl miegam? Stiprus biologinių ritmų poveikis. Išlieka, net kai nėra

išorinių indikacijų. Hipotalamuse yra neuronų grupė, veikianti pagal 24-25

valandų ritmą, net pašalinta iš smegenų.

Todėl ritmai geriau prisiderina, kai laikas pasislenka į vėlesnę valandą, o ne

ankstesnę.

Miego funkcija – kas būna, kai nepamiegam. Neurocheminiam lygyje –

nuolat tam tikros medžiagos gaminimas, perdavimas, todėl tam tikras atbukimas.

Sapnai: „Karališkas kelias į pasąmonės pažinimą“ (Froidas). Sapnuoja

visi, tik nevisi atsimena. Tai priklauso nuo to, kaip miegi, kurios stadijos

metu atsibundi, ar tau tai reikšminga. Froido, Adlerio ir Jungo sapnų analizė.

Dabartinių analitikų ir psichoanalitikų požiūriai.

Depresiškos išsiskyrusios moterys dažniau sapnuoja praeitį.

Hipnozė (gr.hypnos – miegas). Kūnas miega, o protas budrus. Prievartos

daryti tai, ką tau liepia nejauti, bet nematai priežasties atsisakyti.

Geriausia sužinoti, tai patyrus. Įvyksta pasikeitimai visose sferose

(suvokime, mąstyme, atmintyje). Sumažėja (išnyksta) iniciatyva, planavimas,

pasirinkimas, tikrovės tikrinimas. Tikriausiai susiaurėja sąmonės laukas

(selektyvus dėmesys). Posthipnotinės sugestijos: po kiek laiko budrioje

būsenoje atlieka tai, kas buvo liepta hipnozės metu. Hipnozei pasiduoda

nevisi. Normalinis pasiskirstymas. 10-15 proc. visai neužhipnotizuojami, 10-15

proc. – llabai lengvai užhipnotizuojami. Įtakos turi žmogaus noras būti

užhipnotizuotam (žr. „Psichologija Tau“).

Meditacija – dėmesio sutelkimas, susiaurinimas. Nieko nesistengti,

viskam leisti, plaukti.

Psi fenomenas (parapsichologijos sritis): būrimai, telepatija, daiktų

judinimas minties galiomis. Ekstrosensorinis suvokimas ir psichokinezė.

Žr. „Psichologija Tau“. Tyrimai paneigia bet kokius ekstrasensų realius

poveikius. Viskas priklauso _tik_ nuo žmogaus įsitikinimo, tikėjimo.

VI PASKAITA

Išmokimas, išmokimo apibrėžimas. Klasikinis sąlygojimas. Instrumentinis ir

operantinis sąlygojimas. Stimulo generalizacija ir diskriminavimas. Sąlyginių

reakcijų gesimas. Išmokimas ir mokymasis žmogaus vystymesi. Pastiprinimas ir

bausmė. Socialinis išmokimas.

Instinktyvus elgesys, refleksai – įgimtos veiksmų grandinės

neurologiniu pagrindu. Darvino natūrali atranka: išlieka adaptyvūs instinktai.

Keičiantis aplinkai, įtvirtinamos naujos veiksmų grandinės, kurios vėliau irgi

tampa įgimtomis..

Kas tai yra išmokimas? Kiekvienas autorius apibrėžia šiek tiek

skirtingai. Apibendrinus viską, galima išskirti tokius pagrindinius išmokimo

aspektus:

Išmokimas tai:

– sistemingas elgesio pasikeitimas, atsirandantis kartojantis tai pačiai

stimulinei situacijai;

– elgesio pasikeitimas individualus (tai yra ne visai rūšiai būdingas

pasikeitimas brendimo ar mutacijos pasėkoje);

– atminties įjungimas;

– tie elgesio pasikeitimai turi būti susiję asociatyviniais ryšiais su

atitinkamomis sritimis CNS;

– elgesio pasikeitimas turi būti adaptyvus ir pasireikšti ne tik kiekybiniais,

bet ir kokybiniais parametrais (nuovargis ir psichinių procesų pokyčiai tam

tikrų medžiagų poveikyje nesiskaito).

Gyvūnų išmokimo tipai:

pripratimas (paprasčiausias išmokimas, gabūs net pirmuonys);

sąlyginės reakcijos (klasikinis, instrumentinis ir operantinis sąlygojimas);

skyrimo reakcijos (keletas r-jų, išsidėsčiusių tam tikra hierarchine tvarka);

erdvinė orientacija (labirintai);

„protingas“ išmokimas (kai kurių autorių nuomone, tai nėra tikrasis išmokimas,

tai jau intelekto pasireiškimas).

Bet kuriuo atveju

išmokimas – tai jau įgytas elgesys.

Viskas prasidėjo nuo I.Pavlovo bandymų su šunimis. Klasikinis

sąlygojimas – neutralus stimulas (sąlyginis) poruojamas su stimulu, kuris

iššaukia refleksinį atsaką (nesąlyginiu dirgikliu), kol neutralus stimulas

sugeba pats iššaukti tą patį atsaką.

Vakarų ūkininkai maitina vilkus sugadinta aviena (nuo kurios vilkai vemia),

kol jie „išmoksta“ nebenorėti avienos.

Biologinis pasiruošimas sąlygojimui. Išmokimas žymiai greitesnis ar

efektyvesnis, kai neutralus dirgiklis asocijuojasi su kažkuo svarbiu, žinomu.

Tyrimas su žiurkėmis. Ryški švies, garsus burzgimas ir saldus vanduo buvo

poruojami su: 1gr. elektrošoku, 2gr. pykinimu. 1gr. žiurkėms susidarė

sąlyginis refleksas į ššviesą ir garsą. 2gr. – sąlyginė reakcija į vandenį.

Neutralus dirgiklis dažniau susiejamas su tam tikra situacija, kai yra labai

stipri numatanti vertė (predictive value), kai sąlyginis stimulas patikimai

susijęs su nesąlyginiu stimulu. (ryški šviesa – elektrošokas, pykinimas –

vanduo).

Dantisto kabinetas (sąlyginis , neutralus dirgiklis) reguliariai asocijuojasi

su skausmu (nesąlyginis stimulas), reakcija – baimė. Ten iš tiesų dažnai

patiriamas skausmas. Taigi yra stipri indikacija (numatanti vertė). Jau vien

tik įėjus į kabinetą, jaučiama baimė.

Kitaip dar sakant, susidaro tokios sąlyginės reakcijos, kurios turi

naudingą adaptyvinę reikšmę organizmui.

Sąlyginės reakcijos sudarymui rreikalinga:

– kartojimas;

– sąlyginio ir nesąlyginio dirgiklių sutapimas laike;

Klasikinis sąlygojimas – tai tik išmokinimas reaguoti (jau seniai

esančiu, įprastu ar refleksiniu būdu) į naują dirgiklį. Reakcija gali būti bet

kokia organizmo reakcija (pvz, seilių išsiskyrimas).

Operantinis, arba instrumentinis, sąlygojimas – kai išmokstama visai

naujo judesio ((gali būti tik somatinė – kūno – reakcija). Tai „tikresnis“

išmokimas. Apdovanojimas (pastiprinimas) už visiškai naujai įgytą elgesį (katė

išmoksta nuspausti svertelį ir gauna maisto). Tai pastebėjo amerikiečių

psichologas E.Thorndike (1898). Jis sakė, kad išmokimas yra sąlygojamas efekto

dėsnio (vėl remiasi Darvino natūralia atranka). kai kažkokie

veiksmai „apdovanojami“ (yra efektyvūs) – jie išlieka. Šiek tiek vėliau

instrumentinį sąlygojimą nagrinėjo ir Konarskis su Mileriu. Dar vėliau –

amerikietis B.Skinner (1938) atrado operantinį sąlygojimą (yra operuojama

aplinka), kuris iš esmės nesiskyrė nuo instrumentinio. Garsioji Skinerio dėžė

(žiurkė spaudo svarelį). Spontaninė reakcija dėl savo efektyvumo (gauto

pastiprinimo) virsta sąlygine reakcija.

Sąlyginių reakcijų funkcionavimo dėsniai. Gesimas arba nykimas: kai

neutralus dirgiklis nebepasirodo, reakcija ima gesti. Arba kai nėra

pastiprinimo. Gesimas nėra tikrasis reakcijos išnykimas, o greičiau tai naujos

reakcijos susidarymas. Kuo reakcija buvo stipresnė (stiprus dirgiklis), tuo

sunkiau nyksta. KKuo daugiau kartojimų reikėjo jos sudarymui, reikės daug

kartoti ir gesinant. Kuo sąlyginė reakcija greičiau užgęsta, tuo sunkiau ją

atstatyti iš naujo. Kuo daugiau reikėjo pastangų (ant svertelio – svoris), tuo

greičiau reakcija užgęsta.

Savaiminis reakcijos atsistatymas ( po „atostogų“). Savaime atsistačiusi

reakcija silpnesnė.

Tikimybinis išmokimas (realiai gamtoje) yra stipresnis, sunkiau gęsta.

Stimulo generalizavimas – išmokstama bijoti panaių dalykų. Tačiau

neišeinama iš proto, nes yra ir stimulo skyrimas arba diferencijavimas.

(Motina atsibunda tik tada, kai verkia jos kūdikis, o ne bet kokio triukšmo

pasėkoje). Žmogui yra labai stipri semantinė generalizacija: vvaikams sudaryta

sąlyginė reakcija į metronomą. kai jis veikia, jie mirksi. Reakcija atsirado

ir į patį žodį „metronomas“.

Aukštesnio lygio sąlygojimas (antrinės sąlyginės reakcijos): kai

įvedamas naujas neutralus stimulas ir poruojamas su ankstesniu neutraliu, o ne

su nesąlyginiu stimulu.

Žmogaus išmokimas kur kas sudėtingesnis ir kažin ar galima lyginti su

gyvūnų išmokimu, o taip pat taikyti žmogaus psichologijai bandymų su gyvūnais

rezultatus. Sąlyginai žmogaus išmokimas skirstomas į percepcinį (patyręs

šlifuotojas pastebi 1/1000 mm plyšį metale, o paprastas žmogus tik 1/10 mm

plyšį); motorinį; verbalinį; „protingąjį“ (adaptyvus elgesio pasikeitimas,

atsirandantis iš karto).

Teigiamas arba neigiamas pastiprinimas (apdovanojimas arba bausmė) yra

naudojami ir žmonių išmokime. Tačiau tokiu pastiprinimu gali būti net

žvilgsnis ar šypsena. Pažymiai, baudos, socialinis ignoravimas ir kt.

Jau tyrimuose su beždžionėmis pasidaro daug kas neaišku, nes yra

mąstymo užuomazgų, įžvalgų. Kognityvinio požiūrio šalininkai teigia, kad net

gyvūnai turi galvose kognityvinius žemėlapius ir operuoja ne su realia

aplinka, o su mentaline tos aplinkos reprezentacija.

Bausmės naudojimas efektyvus, tačiau reikia labai mokėti ją naudoti.

Taip pat ir su apdovanojimais – jie gali „išmokyti“ visai ko nors kito. 1969

metais elektrošoko pagalba buvo išgydytas berniukas, kuris išvemdavo bet kokį

maistą. Per porą savaičių jis atsistatė.

Bausmių taikymo taisyklės.

Bene svarbiausias žmogui yra išmokimas stebint, mėgdžiojant. Būtinos

sąlygos išmokimui stebint:

-dėmesys;

– sugebėjimas atsiminti;

– galimybės (fizinės) atlikti elgesį;

– motyvacija.

Išmoktas bejėgiškumas (M.Seligman): išmoktas įsitikinimas, jog esi

nepajėgus kontroliuoti aplinkos, gali tik prisitaikyti iir iškėsti. Bandymai su

šunimis, kurie negalėjo išvengti elektros šoko (skaudaus, bet nekenksmingo).

Kai šunys jau turėjo galimybę išvengti šoko, jie to nebedarydavo, tiesiog

pralaukdavo. Panašūs bandymai su studentais (stiprus garsas).

Išmokimas ir sąlygojimo dėsningumai taikomi mokymo ir gydymo procese.

Atsikratant blogų įpročių, auklėjant, siekiant kuo daugiau ar kuo greičiau

išmokti, mokinant neįgalius vaikus. Taip pat išmokimas ir sąlygojimo

dėsningumai taikomi elgesio modifikacijai. Pvz. sutuoktiniai, kurie

kivirčijosi dėl niekų; mokėjo baudą vienas kitam. Elgesio keitimo programa.

VI PASKAITA

Atmintis. Atminties tipai. Sensorinė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis.

Atminties stadijos: įsiminimas, laikymas, atgaminimas. Atminties treniravimas.

Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas būtų

panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti net

paprasčiausio pokalbio.

Kalbant apie atmintį, yra dalykų, su kuriais sutinka visi psichologai.

Pirmiausia, tai atminties stadijos. Aš pasakiau savo vardą. Jeigu klausėtės –

įsiminėte. Iki to momento, kai vėl jo prireiks, laikėte atmintyje. Kai

prireikė (kas nors paklausė, koks mano vardas) – prisiminėte. Taigi:

1. Įsiminimas (užkodavimas, įvedimas į atmintį)

2. Laikymas atmintyje.

3. Atgaminimas (atsiminimas, ištraukimas iš atminties).

Jeigu mano vardo neprisimenate, gali būti, kad turite atminties

problemų bet kurioje iš šių trijų stadijų.

Skirtingi atminties tipai: faktų įsiminimas, įgūdžių įsiminimas,

asmeninė patirtis, bendri faktai ir t.t. Asmeninei patirčiai – epizodinė

atmintis; bendroms žinioms apie pasaulį – semantinė atmintis; įgūdžiams –

procedūrinė atmintis.

Trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Trumpalaikė – aktyvioji, trunka

keletą sekundžių; ilgalaikė – pasyvioji, trunka nnuo kelių minučių iki ištisų

metų. Kai kuriuose vadovėliuose dar nurodoma, kad yra ir sensorinė atmintis –

momentinė atmintis, išsauganti patį pojūtį (kol jį suvokiame). Kartais ši

sensorinė atmintis tapatinama su dėmesiu, selektyviu dėmesiu.

Nors trumpalaikė atmintis trunka tik keletą sekundžių, ji irgi apima

visas tas tris stadijas. Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba

vizualinis. Kai kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi „fotografinę“ atmintį

(eidetic). Vaizdas fotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksai

keletą minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta. Laikymas

trumpalaikėje atmintyje yra ribotas. Vidutiniškai trumpalaikėje atmintyje

vienu metu galima laikyti apie 7 dalykus (žodžius ar skaičius). Universali

trumpalaikės atminties apimties formulė – 7+- 2. Tai atrado jau 1885 metais

H.Ebbinghaus’ as (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų). Tačiau trumpalaikės

atminties turinį mes galime išlaikyti trumpai. Vėliau tas turinys pakeičiamas

kitu turiniu, naujais faktais; arba tiesiog išnyksta, jei mums nereikalingas,

nėra kartojamas. Kuo didesnis trumpalaikės atminties turinys, tuo ilgiau

trunka atsiminimas. Manoma, kad vyksta paieška. Tyrimais yra netgi matuojama,

kiek laiko trunka tokia paieška (kai atsakymas neigiamas, paieška ilgesnė).

Trumpalaikė atmintis labai svarbi sąmoningame mąstyme, problemų

sprendime. Trumpalaikė atmintis svarbi ir suprantant kalbą, tačiau šis vaidmuo

laibai komplikuotas ir dar neaiškus. Čia matyt įsijungia papildomi

mechanizmai. Nes, pvz., pacientai su pažeistomis smegenimis: vieno iš jų

atminties apimtis tik 1 objektas, bet jis gali atsiminti ir pakartoti visą

sakinį; kito iš jų atminties apimtis normali, bet jis

negali pakartoti viso

sakinio. Tikriausiai yra kalbinė atmintis, atskira nuo trumpalaikės.

Realiai, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintys nuolat sąveikauja. Viena iš

tokių akivaizdžiausių sąveikų – informacijos skirstymas prasmingais gabalais.

(chunking). Tai daroma su ilgalaikės atminties pagalba.

Kaip vyksta informacijos perėjimas iš trumpalaikės į ilgalaikę

atmintį? Viena iš teorijų – dvigubos atminties teorija. (paveikslėlis)

Įsimenami dalykai visuomet „įeina“ per trumpalaikę atmintį. Čia jis

pakartojamas ir tuoj pat keliauja į ilgalaikę atmintį. Tai patvirtina ir

tyrimai: pateikiama 40 žodžių. Prašoma juos atsiminti laisvai, bet kokia

tvarka. Geriausiai atsimenami paskutiniai žodžiai (kurie dar buvo

trumpalaikėje aatmintyje) ir pirmieji žodžiai, kuriuos buvo lengva kartoti.

Vėliau kartojimas sunkėjo, nes trumpalaikės atminties apimtis užsipildė.

(grafikėlis)

Tačiau ši teorija irgi ne viską paaiškina. Pvz. psichologas Sandfordas

25 metus kas rytą skaito 5 rytines maldas, bet jų mintinai taip ir neatsimena.

Sunkiai paaiškinamas ir naujumo efektas (net tada, kai informacija jau nebe

trumpalaikėje atmintyje).

Ilgalaikė atmintis – ir tai, ką sakiau prieš keletą minučių, ir tai,

kas įvyko prieš keletą metų. Įsiminimas ilgalaikėje atmintyje nei vizualinis,

nei akustinis, o prasminis. Pvz. atsimename sakinio prasmę. Atsimename

žodžius, panašius pagal prasmę. Yra, kkita vertus, ir kitoks kodavimas.

Akustinis – atpažįstame žmogaus balsą, vizualinis, kvapų, skonio ir kt.

Kai reikia prisiminti kokią nors be ryšio informaciją, papildomai

pridedami prasmingi ryšiai (AIO – Alio). Taip pat labai svarbus yra

patikslinimas, išvystymas (pvz. prasmės, bendros minties pastraipoje radimas;

priežasties – ppasekmės susiejimas). Teksto įsiminimą lengvina ir papildomų

klausimų nagrinėjimas.

Atsiminimas: daugelis užmiršimo atvejų – ne todėl, kad prarandama

informacija, o todėl, kad nerandama priėjimo prie tos informacijos. Taigi ne

laikymo atmintyje problemos, o atsiminimo problemos.

Tam tikro dalyko atsiminimas panašus į knygos ieškojimą didelėje

bibliotekoje!

Ant liežuvio galo, tam tikrų įvykių atsiminimas tik hipnozės metu.

Užuominos atsiminimui. Dėl tokių užuominų atpažinimo testus paprastai lengviau

atlikti, nei prisiminimo reikalaujančius (bet kažin, yra ir anuo atveju

visokių kabliukų).

Interferencija – informacijos persidengimas, susimaišymas, ypač kai

naudojamasi ta pačia užuomina (pvz. draugo, persikėlusio gyventi į kitą vietą,

telefono numeris). Kuo tam tikra užuomina daugiau „apkrauta“, tuo sunkiau, ja

naudojantis, atsiminti. Be to, kuo silpnesni ryšiai tarp informacijos ir

didesnė interferencija – tuo sunkiau atsiminti.

Kai kada užmiršimas būna iš tiesų dėl informacijos laikymo problemų.

Tai yra, informacija išnyksta, jos nebėra aatminties saugykloje. Tai

dažniausiai atsitinka įvairių smegenų pažeidimų atveju.

Įsiminimo – atsiminimo sąveikavimas. Kai palengvinamas įsiminimas,

lengvesnis ir atsiminimas. Informacijos organizavimas, suskirstymas pagal

kategorijas, hierarchinis išdėstymas. Konteksto reikšmė. Kai tas pats

kontekstas, lengviau atsiminti. Tai nebūtinai išoriniai dalykai, aplinka, gali

būti ir vidinė būsena.

Pagaliau, atmintis neatsiejama nuo įvairiausių kitokių psichinių

procesų. Turi įtakos nuostatos, motyvacija, kiti ypatumai. Didelę reikšmę turi

emociniai veiksniai. Pvz. kai įvyksta kas nors emociškai jaudinančio ar

svarbaus, atsimename, kur tada buvom, ką veikėm. Atsimename pačius įvykius,

emociškai nuspalvintus. Neigiamos emocijos paprastai apsunkina atsiminimą

(studentas laiko egzaminą).

Froido teorija aapie prisiminimus ir atsiminimą (negalėjimą atsiminti) –

per seminarą.

Atminties sutrikimai: amnezija – dalinis ar visikas atminties

praradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačią

atmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena.

Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejų

nagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipų

egzistavimą. Pvz. kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų, bet

prisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniai įgūdžiai yra

(arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. Skirtingose atminties

srityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai. Žmogus atsimena bendrus

faktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimena asmeninių faktų (kas yra mano

vyras).

Vaikystės amnezija. Šis terminas priklauso Froidui. Jis pirmasis

pastebėjo, kad jo pacientai visiškai neprisimena to, kas buvo iki 3 ar net 5

metų amžiaus. Daugybė tyrimų (dabartinių) tai patvirtina. Froidas šią amneziją

aiškino tuo, kad vaikas išstumia visus seksualinius ir agresyvius impulsus,

kuriuos jautė tėvams. Tačiau ši amnezija apima visas atminties sritis.

Priimtinesnis aiškinimas: yra didžiulis (kokybiškas?) skirtumas tarp to, kaip

vaikai įsimena (vyksta informacijos kodavimas) ir kaip tai daro suaugusieji.

Suaugusieji tai daro, iš karto priskirdami kažkokioms tai kategorijoms,

schemoms, o vaikai – be jokių asociacijų ( kažkaip panašiai į eidetinę

atmintį).

Atminties gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo kalbėta apie

įsiminimo ir atsiminimo palengvinimą. Medžiagos dalinimas prasminiais

gabalais, vaizduotės pasitelkimas, medžiagos nagrinėjimas, aiškinimasis,

tikslinimas, konteksto reikšmė, medžiagos organizavimas, praktikavimasis

(atsiminimo), PPQRST metodas (medžiagos peržiūrėjimas, klausimai, skaitymas,

pakartojimas sau, testas). Metaatmintis – savo paties atminties sistemos

žinojimas. Ji lemia, kokia strategija naudojamės, kad atsimintume naują

informaciją. Skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų ar norm.besivystančių ir

atsilikusiųjų atminties veikimo yra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o ne

dėl sugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš šių skirtumų gali būti

panaikinami.

Konstruktyvi atmintis – konstruktyvus, kūrybiškas prisiminimų

atgaminimas. Prisiminimai konstruojami, užpildant informacijos trūkumus,

atsiradusius įsimenant ar atsimenant. „Kaip paklausei, taip ir atsakiau“ –

paprastų išvadų įtaka atsiminimui. Klausimo suformulavimas palengvina tam

tikros medžiagos atsiminimą. Kita vertus, klausimo suformulavimas įtakoja ir

pačią medžiagą, atsiminimo tikslumą. Pvz. vienų žmonių klausė, kokiu greičiu

važiavo mašinos, kai jos trenkėsi viena į kitą; kitų žmonių klausė, kokiu

greičiu jos važiavo, kai susidūrė. Žodis „trenkėsi“ lėmė kur kas tragiškesnį

ir baisesnį avarijos atsiminimą. Taip pat prisiminimus veikia ir stereotipai

(pvz. Betė niekad neturėjo pastovaus vaikino, bet kartais eidavo į

pasimatymus; vėliau buvo pasakyta vienai grupei, kad ji ištekėjo, kitai

grupei – kad ji tapo lesbiete; pirmoji grupė atsiminė tai, kad ji kartais

eidavo į pasimatymus, o antroji – kad ji niekad neturėjo vaikino).Įtakos

prisiminimams turi ir ištisos schemos (mentalinės žmonių, objektų, situacijų

rūšių, tipų reprezentacijos).

Atsiminimas yra ne tikslus tikrovės atspindėjimas (representation), o

jos interpretacija, aiškinimas (construction).

VII PASKAITA

Kalba ir mąstymas. Informacijos perdirbimo modelis. Sąvokos, jų išsidėstymas,

hierarchija, sudarymas. Induktyvusis ir deduktyvusis mąstymas. Vaizdinis

mąstymas ir kūrybiškumas. Problemų ssprendimas. Kalba ir komunikavimas. Kalbos

lygiai. Kalbos vystymasis.

Mąstymas – tai problemų sprendimas, apibendrinimai, išvadų darymas,

filosofavimas ir kt. Kognityvistai – kognityvinės psichologijos specialistai

daugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informacinius

veikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą,

gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes.

Žmogaus informacijos perdirbimo modelis vaizduojamas maždaug taip:

Tai, kad šis informacijos perdirbimas nėra toksai paprastas, rodo daugybė

klaidų. Vienos klaidos įvyksta suvokiant ir interpretuojant informaciją. Kitos

klaidos – parenkant ir vykdant atsakymą. Pastarosios klaidos dažniausiai

įvyksta tada, kai veikiame beveik automatiškai ar mažai kreipdami į tai

dėmesio.

Eksperimentiškai dažniausiai (ir geriausiai) yra matuojamas reakcijų

laikas – t.y. kiek laiko praeina nuo užduoties pateikimo iki jos įvykdymo. Tai

priklauso nuo užduoties sudėtingumo ir nuo kai kurių išorinių ypatybių (kaip

reikia atlikti užduotį, kurį mygtuką nuspausti). Praktinis tokių tyrimų

pritaikymas gamyboje, buityje ir t.t.

Kas vyksta tame tarpe tarp užduoties pateikimo ir jos įvykdymo –

sunkiausia išmatuoti. Tai ir yra mąstymas – manipuliavimas mentaliniais

vaizdiniais (reprezentacijomis). Kitaip dar mąstymas apibrėžiamas kaip

individo pažintinės veiklos procesas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovės

atspindėjimas.

Svarbiausios mąstymo formos – sąvokos, sprendimai ir samprotavimai.

Užtenka tik pagalvoti apie ką nors – šunį, saulę, filmą, valgį – ir

mes jau manipuliuojame sąvokomis. Sąvokos – objektų, įvykių ar idėjų, turinčių

panašių savybių, kategorijos. Sąvokos gali būti konkrečios (matomos) –

paukštis, raudonas, apvalus. O gali būti ir abstrakčios – teisingumas,

meilė.

Turėti sąvoką – reiškia atpažinti savybes ar santykius, kuriuos turi atskiri

tai kategorijai priklausantys nariai. Pvz. sąvoka „paukštis“. Jeigu turim

sąvoką zylė ir paukštis, tai galim nuspręsti (sumąstyti), ar zylė yra

paukštis, net dabar jos nematydami.

Kai kurios sąvokos yra dirbtinės – turinčios aiškų apibrėžimą

(kvadratas). Kitos – natūralios, neturinčios aiškiai apibrėžiamų savybių, o

tik būdingų savybių rinkinį. Natūralių sąvokų nariai, turintys beveik visus

būdingus bruožus, yra prototipai. Prototipai dažniausiai apjungiami į schemas –

informacijos pluoštus. Gali būti tam tikri hierarchiniai sąvokų išsidėstymai:

vaisiai, obuolys: alyvinis ir t.t.

Sąvokos, vvaikui augant, yra išmokstamos. Sąvokos svarbios mąstymo procesui,

kita vertus, sąvokos sudaromos, pasitelkiant tam tikras mąstymo operacijas –

analizė, sintezė, apibendrinimas, lyginimas, konkretizavimas, abstrahavimas.

Kiti mąstymo elementai. Teiginiai – sąvokos sudaro teiginius.

Teiginys – tai mažiausias žinių vienetas. Jis atspindi sąvokos santykį su tą

sąvoką atitinkančia savybe (paukštis turi sparnus) arba dviejų sąvokų sąryšį

(šunys nemėgsta kačių). Mentaliniai modeliai – grupė teiginių, atspindinčių

žmogaus supratimą apie tai, kaip tam tikras daiktas veikia. (pvz. kaip veikia

kompiuteris ar tam tikra operacija) Kartais tokie mentaliniai modeliai

neteisingi (kai trūksta žinių apie kkai kuriuos dėsningumus).

Scenarijai – tam tikros veiklos, aktyvumo modelio reprezentacija. Pvz. ėjimo į

restoraną scenarijus. Tokie scenarijai kartais net trukdo teisingai įvertinti

situaciją. Pvz. galim ramiai praeiti pro infarkto ištiktą žmogų, nes mūsų

scenarijus sako, kad paprastai šitaip pakelėse guli girtuokliai. Tai paaiškina

ir ffaktą, kad į laukiamus įvykius žmogus reaguoja greičiau, nei į netikėtus.

Žodžiai – paprastai visos sąvokos, teiginiai, net scenarijai ir modeliai

yra „išverčiami“ į žodinę kalbą. Pvz. atlikdami kokią nors užduotį, mes sau

pakartojame ją, sprendimo eigą ir kt. Įprastai visas žmogaus mąstymas atrodo

kalbinis. Tačiau kaip yra, kai žmogus negali kalbėti. Ar tuomet vis tiek yra

įtraukiamos kokios nors kognityvinė kalbos struktūros? H.Furth (1964) teigė,

kad ne. Jis studijavo kurčnebylius vaikus, nemokytus gestų kalbos. Kruopščiai

juos ištyręs, autorius teigė, kad tų vaikų kognityvinis vystymasis trūkumų

neturi. Taigi jis daro išvadas, kad mąstymas visiškai gali būti be jokios

kalbos ir kad mąstymas nėra sutrikdomas kalbos netekimo. Kol kas ryšys tarp

kalbos ir mąstymo nėra visiškai ištirtas, manoma, kad jis labai sudėtingas ir

nevienareikšmis. Šitai parodo, beje, kad yra ir kitoks – nnekalbinis mąstymas.

Naudojimasis vaizdiniais mąstyme. Kai esame klausinėjami apie kokį

nors objektą, kurio čia nėra, mintyse turime jo vaizdą. Ir tarsi „žiūrinėjame“

tą vaizdą. Manipuliavimas vaizdiniais (apvertimas, žiūrėjimas iš kitos pusės).

Taip pat – kognityviniai žemėlapiai, erdvinis mąstymas.

Samprotavimas antroji (loginio) mąstymo forma. Samprotavimas – kai iš

kelių prielaidų gaunama išvada. Samprotavimai remiasi logika. Silogizmai – iš

dviejų teiginių (prielaidų) daroma išvada. Logikos taisyklės (iš klaidingo

gali sekti teisingas?). Arba jeigu visi A yra C ir visi B yra C, tai

nereiškia, kad visi A yra B. Taigi vien ttik logika pasikliauti negalime,

reikia žinoti ir apie pasaulį. Žinoti, ar prielaida yra teisinga ar klaidinga.

Netgi tada, kai samprotavimai yra neteisingi, nelogiški, žmonės linkę juos

priimti, jeigu tai atitinka jų įsitikinimus ar troškimus.

Dedukciniai samprotavimai: perėjimas nuo bendresnių žinių prie mažiau bendrų.

Indukciniai samprotavimai: nuo konkrečių žinių prie apibendrinimų. Žmonės

bendrai linkę nuolat apibendrinti, daryti indukcines išvadas.

Euristika – alternatyva loginiam mąstymui (vietoj to, kad veiktume

algoritmiškai, dažniausiai veikiame euristiškai: taip sutaupome laiko).

Euristika – tai skaičiavimas i akies, apytikris skaičiavimas arba ėjimas

trumpiausiu keliu. Trys euristinių samprotavimų būdai:

– patvirtinanti euristika: žmogus jau iš anksto susidaro nuomonę, išmeta

inkarą ir prisitvirtina prie vienos hipotezės. Tada labai sunku pakeisti tokį

samprotavimą, nutolti nuo tos pirminės hipotezės.

– reprezentatyvioji euristika: turime tam tikras kategorijas, schemas,

įsitikinimus. Hipotezės, kad tam tikras pvz. priklauso atitinkamai

kategorijai, klasei, tikimybė tikrinama lyginant tą pvz. su tos klasės

būdingiausiais bruožais. Ar liesas, mažas, drovus ir su akinukais žmogus yra

fermeris ar bibliotekininkas?

– tinkamumo euristika: sprendžiama pagal tai, kad yra prieinamiausia,

lengviausiai pasiekiama (panašiai kaip šiandien apsivilkome megztinį, kuris

buvo lengviausiai pasiekiamas – ant viršaus). Iš esmės toks trumpiausias

kelias mūsų dažniausiai nepaveda, nes lengviausiai prieinamos protui,

prisiminimui yra dažni įvykiai ar hipotezės. Tačiau kartais mus tai paveda,

nes gana retas įvykis gali būti labai įsirėžęs mums atmintin, o mes

sprendžiame pagal jį.

Sprendimai – trečioji mąstymo forma. Problemų sprendimą aprašo keturi

dalykai ((būdingi ypatumai):

– tai, ką jūs turite (problema) nėra tai, ko norėtume turėti (sprendimas);

– kelias tarp problemos ir sprendimo nėra žinomas;

– dažniausiai reikia įdėti nemažai pastangų suprantant ar diagnozuojant

problemą;

– problemos diagnozavimui arba pašalinimui reikia suformuluoti keletą

hipotezių apie tai, kuriuo keliu eiti, ir tikrinti tas hipotezes.

Problemų sprendimų etapai:

– problemos supratimas (diagnozavimas)

– plano problemos sprendimui sudarymas

– plano įvykdymas

– rezultatų įvertinimas.

Nustatinėjant problemą, dažniausiai ir remiamės samprotavimais

(loginiais arba euristiniais). Kaip tik čia ir iškyla daugiausiai sunkumų. Dėl

trumpalaikės atminties ribotumo, negalime vienu metu svarstyti keleto

hipotezių. Tikrinam po vieną. Jei priimam neteisingą hipotezę (ypač džn. pagal

tinkamumo, prieinamumo principą) – pastangos išspręsti nueina perniek.

Dažnai esame konservatyviai, nelanksčiai prisitvirtinę prie vieno

(reprezentatyviausio, tinkamiausio, įprasto ir t.t.) problemos sprendimo būdo.

Tai riboja kūrybiškumą ir išradingumą, galimybes manipuliuoti ir

eksperimentuoti.

Labai dažnai žmones „apgauna“ ir trikdo tai, kas vadinama lenkimu link

patvirtinimo, kognityviniu tingumu arba kognityvine didybe. Žmogus niekaip

nenori atsisakyti savo hipotezes ir ieško ją patvirtinančių dalykų, užuot

pergalvojęs viską iš naujo ir suformulavęs visiškai naują hipotezę.

Be to, dažniausiai remiamės kokių tai simptomų pasirodymu ir visai pamirštame

įvertinti atitinkamų simptomų nebuvimą (negatyvaus akivaizdumo ignoravimas).

Problemų sprendimo įgūdžius galime gerinti, išvengdami visų tokių

vilkduobių ir aklaviečių. Pirmiausiai, nedaryti klaidų silogistiniuose

samprotavimuose (Venn diagramos):

1. Kai kurie A nėra B. Kai kurie B nėra A. Vadinasi, kai kurie A yra B.

2. Kai kurie A nėra B. NNei vienas B nėra A. Vadinasi B yra A.

3. Kai kurie A nėra B. Visi B nėra A. Vadinasi nei vienas nėra B.

Toliau: neprisirišti prie vieno modelio (polinkio spręsti tik taip). vien jau

žinojimas apie tai, kad žmonės linkę prisitvirtinti prie tam tikros hipotezės

padidino jų atvirumą įvairioms alternatyvoms.

Geresnių strategijų ieškojimas. Inkubacinis periodas. Problemos išskaidymas.

Eksperto, profesionalo mėgdžiojimas. Pasikliovimas eksperto išvadomis, vienok,

ne visuomet teisinga, nes ekspertas, kad ir disponuodamas dideliu žinių

bagažu, gali padaryti klaidingų išvadų.

Kompiuterių problemų sprendimas irgi remiasi algoritmais ir euristika.

Tačiau algoritminis būdas kartais tiesiog neįmanomas (dėl milijoninių galimų

žingsnių tikrinimo). Daugelis tyrinėtojų mano, kad efektyviausios procedūros

kompiuterizuotame problemų sprendime – tai žmogiškoji euristika.

Diagnozavus problemą, reikia priimti sprendimą. Kai pasekmės

nežinomos – rizikingas sprendimas. Nuspręsdami atsižvelgiame į daugybę už ir

prieš. Sprendžiam pagal naudingumą ir vertę, pagal laukiamą vertę. Tačiau

vertinimai visada subjektyvūs (pervertinimas arba nepakankamas

įvertinimas).

Kalba. Kalba turi du pagrindinius elementus:

-simboliai (žodžiai)

– gramatika (taisyklių, kaip tie simboliai kombinuojami, rinkinys).

Tipiškas studento žodžių bagažas – 50000-100000 žodžių.

Fonema – mažiausias garso vienetas, galintis keisti kalbos prasmę (šnekos).

Fonema – nebūtinai raidė (anglų kalboje 26 raidės ir 40 fonemų). Tačiau pačios

savaime fonemos nėra prasmingos.

Morfema – mažiausias prasmingas kalbos vienetas. Morfemos – tai ir

priešdėliai, priesagos.

Žodžiai – sudaromi iš vienos ar daugiau morfemų. Žodžiai jungiami į sakinius

pagal sintaksės taisykles. Taip pat reikia atsižvelgti ir į

semantiką (tai

yra, koks žodis su kokiu gali būti derinami pagal prasmę, ne tik pagal

gramatikos taisykles).

Chomskis N. (Chomsky 1957) – lingvistikos, kalbos nagrinėjimo pradininkas. Jei

nagrinėsime tiktai žmogaus kalbą, niekuomet nesuprasime daugelio dalykų. Turi

būti abstraktesnis kalbos analizės būdas. Taigi paviršutiniška struktūra

(išsakomi žodžių deriniai) ir gilioji struktūra (abstraktus sakinyje reiškiamų

santykių atvaizdavimas). Tai paskatino ištisus žmogaus verbalinio elgesio

tyrinėjimus.

Žodžių ir sakinių supratimas. (paveikslėlis)

Idėja (teiginys)

Frazė (-ės)

“Jo smūgis buvo baisus”

Morfemos

Fonemos

Nesąmoningą ilgesnį sakinį, kuriame įvedamos tam tikros gramatinės taisyklės

ir sintaksė, žmonės įsimena lengviau nei trumpesnį ir visai nesąmoningą

sakinį. TTai reiškia, kad sintaksės įvedimas leidžia žmogui dalinti informaciją

gabalais ir ją taip lengviau įsiminti.

Pokalbio metu kalbos supratimui didelę įtaką turi daugybė kitų veiksnių – tai,

kaip abu pašnekovai supranta tą dalyką, kontekstas, apie ką kalbama,

intonacija, etc. Pagaliau, jumoro, žargono, etc. supratimas.

Kalbos vystymasis. Gugavimas, skiemenys, jau žymintys tam tikrus dalykus,

atskiri žodžiai (savitos sąvokos), pirmieji sakiniai (telegrafinė kalba),

klausimai, santykių, apibendrinimų ir kt. įjungimas.

Kalbos mokomasi per imitavimą ir sąlygojimą (išmokimas). Vaikas mėgdžioja

garsus, skiemenis, žodžius. Pradeda kalbėti negramatiškai. Gramatikos

išmokstama. Būtina turėti įgimtas galimybes kalbėti. Kurčnebylių vvaikų kalbos

mokymasis praeina panaias stadijas.

Ar beždžionės gali kalbėti? Požiūris atsargus ir gan skeptiškas. Gali tik

išmokti naudotis ribotu skaičiumi simbolių.

Mentalinių sugebėjimų įvertinimas. Intelekto koeficientas. Normalinis

pasiskirstymas. Atsilikimo įvertinimas ir atsilikimo lygiai. Prigimtis ir

intelektas. Koreliacija tarp vaikų porų tuo didesnė, kuo didesnis panašumas

tarp jjų prigimties (genotipai) arba aplinkos (tos pačios auginimo sąlygos).

Kūrybiškumas. Žema koleriacija tarp kūrybiškumo ir intelekto testo rezultato.

Kūrybiškumas reikalauja divergentinio mąstymo (sugebėjimo vienu metu matyti ir

generuoti keletą galimų variantų).

VIII PASKAITA

Motyvai ir emocijos. Motyvacijos teorijos. Alkis, seksualinis elgesys,

socialiniai ir pasiekimo motyvai. Emocijų apibrėžimas. Emocijų teorijos.

Emocinės išraiškos.

Motyvacija – tai, kas „judina“ mus, lemia mūsų aktyvumą. Motyvacija

nurodo veiksnius (motyvus), kurie inicijuoja mūsų elgesį, suteikia jam kryptį,

intensyvumą ir palaiko tą elgesį. Sužinoję motyvus, mes galime suprasti

absurdiškiausią elgesį. Žmogaus motyvaciją veikia biologiniai, kognityviniai,

emociniai ir socialiniai faktoriai.

Motyvacijos teorijos:

– Instinktų teorija. Mūsų elgesį valdo įgimti biologiniai instinktai.

McDougall (1908) vienas pirmųjų ėmė vardinti ir įrodinėti žmonių elgesį

paaiškinančius instinktus. Jis rado 18, bet jų „pritrūko“ žmogaus elgesio

paaiškinimui, todėl vėliau rasta net iki 10000 instinktų (jumoras: instinktas

ieškoti instinktų). Ir vis tiek ttai nepaaiškino viso žmogaus elgesio, ypač to

fakto, kad vis tiek egzistuoja imokimas. Kai kurių instinktų buvimą, žinoma,

irgi sunku paneigti.

– Potraukių mažinimo teorija. Homeostazė – gyvų būtybių tendencija palaikyti

fiziologines sistemas pastoviame pusiausvyros lygyje. Motyvai kyla iš

homeostazės sutrikdymo. Atsiranda kokia nors reikmė (poreikis) – biologinis

poreikis gerbūvio atstatymui. Būdai, kaip sumažinti potraukį, yra paprastai

išmokti. Ši teorija nepaaiškina smalsumo ir kitokio elgesio, kuris kaip tik

griauna homeostazę (motyvacijos ardyti homeostazę).

– Sužadinimo teorija. Kiekvienas žmogus turi optimalų fiziologinio sujaudinimo

lygį., kurį nori palaikyti. Sujaudinimo būsena būdinga visai žžmogaus veiklai.

Per mažas sujaudinimas – apatija, per didelis – šokas, stresas. Sujaudinimo

lygis didinamas arba mažinamas. Ši teorija nurodo motyvacijos ir emocijų

sąryšį.

– Paskatų teorija. Tos trys teorijos nurodo tik vidinius elgesio „variklius“,

o paskatų teorija pabrėžia išorinius veiksnius, kurie motyvuoja elgesį.

Veiksmai nukreipiami teigiamų paskatų gavimui, neigiamų vengimui. Didelę

reikšmę turi laukiama vertė. K.Levino lauko teorija. Siekimo-siekimo, siekimo-

vengimo, vengimo-vengimo motyvų konfliktai.

– Prieingo proceso teorija. Dviejų pastarųjų teorijų kombinacija. Kiekviena

reakcija į stimulą automatiškai sąlygoja ir priešingos reakcijos (krūptelėję

nuo didelio garso, tuoj pat atsipalaiduojame). Po keleto to paties stimulo

pakartojimų pirminė reakcija susilpnėja ir priešingas procesas sustiprėja. Ši

teorija iš dalies paaiškina emocinius pasikeitimus, priklausomai nuo aktyvumo

rūšies. Vartojant narkotikus, pirminė reakcija- malonumas, priešingas

procesas – nemalonumas, blogumas. Vėliau sustiprėja tik priešinga reakcija.

Šokant parašiutu – atvirkščiai.

Taigi elgesys valdomas fizinių, psichologinių ir emocinių malonumo ir

diskomforto modelių.

Alkis – galingas motyvatorius. Iš esmės atrodo grynai biologinis. Kaip

vis dėlto sužinom, kad norim valgyti?

– Receptoriai iš skrandžio (kai skrandis pilnas, nors ir nevalgomų

daiktų). Bet žmonės su pašalintu skrandžiu vis tiek jaučia alkį.

– Skonis turi įtakos (kai keli patiekalai, ir gyv. ir žmonės valgo

žymiai daugiau, negu nori ar negu kai vienas patiekalas).

– hipotalamuse yra specialūs centrai, reguliuojantys alkį ir sotumą

(kai jie pažeisti, persivalgo ir storėja arba nevalgo).

– Įtakos turi kraujas (gliukozės kiekis kraujyje ir dar kažkas

nenustatyto).

– nnebiologiniai faktoriai (gražiai atrodantis maistas, mandagumo

etiketas, pripratimas ir kt.)

Valgymo sutrikimai:

-Nutukimas: suvartojama daugiau kalorijų, nei organizmas pajėgia

metabolizuoti, arba sudeginti. Išrankus valgymas: mėgstamo maisto suvalgoma

žymiai daugiau, nemėgstamo – mažiau. Priežasčių daug.

– Nervinė anoreksija ir bulimija (Psichologija Tau 1995 Nr. 1). Bulimija –

valgomi milžiniški kiekiai maisto, po to išvemiama.

Seksualinio elgesio motyvacija. Hormonų vaidmuo: moteriškieji –

estrogenas, progestinas, estradiolas ir progesteronas; vyriškieji –

androgenai, testosteronas. Visuose žmonėse yra abiejų hormonų, bet atitinkamos

rūšies daugiau (pas vyrus androgenų, pas moteris – estrogenų ir progestino).

Tyrimai rodo, kad androgenas gali aktyvuoti susidomėjimą abiejų lyčių

asmenimis, estrogenas irgi gali aktyvuoti seksualinį susidomėjimą moterimis.

Hormoninis gydymas, kai hormonų sekrecija sutrikusi ar neįmanoma. Socialiniai

faktoriai: seksualinio elgesio išmokimas, nuostatos, įsitikinimai, kultūrinės

normos ir kt.

Kaip atsiranda homoseksualumas? šeimos, socialinių, seksualinių ir biologinių

faktorių sąveika. Vieno modelio nėra.

Socialiniai motyvai. Prisirišimas ir socialinė izoliacija. Pastarasis

reiškinys psichologiškai žudantis pačius ir skatinantis žudyti ar ignoruoti

palikuonis. Motinystė – kas skatina rūpintis vaikais. Kai kurie