Jungo ir Froido teorijų palyginimas

Karlas Gustavas Jungas

Carl Gustav Jung

(1875 – 1961)

Karlas Gustavas Jungas, psicho-analitinės asmenybės teorijos atstovas, gimė 1875 metais šiaurės Šveicarijoje. Jo senelis iš tėvo pusės buvo žymus XIX amžiaus gydytojas – kūrybiška, plačių interesų, bei stipri asmenybė, todėl Karlas Gustavas pavadintas jo vardu. Pasak Jungo, vaikystėje jis buvo tipiška intravertiška asmenybė, toks išliko ir visą gyvenimą. Jungas, kaip ir kiti analitinės psichologijos atstovai, analizuodamas savo gyvenimo istoriją, daug dėmesio skiria savo vaikystei. 1900 metais baigęs mediciną Bazelio universitete, Jungas toliau mokėsi iir dirbo asistentu Burgholzi klinikoje Ciūriche. Dirbdamas klinikoje, 1904 – 1905 metais Jungas įsteigė tyrimų laboratoriją. Psichikos ligonių mąstymo procesus, su jais susijusias emocines ir fiziologines reakcijas Jungas tyrinėjo asociacijų testu ir kitais metodais. Vėliau apibendrinęs savo tyrimus, jis nustatė svarbius asociacijų tėkmės dėsnius, bet ir pradėjo kurti kompleksų teoriją, atsižvelgdamas į emocinių veiksmų svarbą. Nuo 1905 iki 1913 metų Karlas Gustavas Jungas dėstė Ciūricho universitete. Akademinė karjera, praktinis darbas su pacientais bei pirmieji moksliniai tyrimai rodo didelį Jungo produktyvumą iir kūrybingumą, ieškant netradicinių psichikos tyrimų ir terapijos būdų. Kūrybinė Jungo krizė truko trejus metus. Jis ją pavadino konfrontacijos su pasąmone laikotarpiu. Tuomet daugiausia laiko jis skyrė savo sapnų ir vizijų analizei. Ši krizė vadinama kūrybine, nes jos metu kristalizavosi ssavarankiška Jungo analitinės psichologijos koncepcija. Kūrybinę krizę Jungui padėjo išgyventi draugai, bendraminčiai ir šeima.

Jungas visą savo gyvenimą dirbo praktinį psichoterapeuto darbą, kuris ir buvo jo sudėtingos teorijos, jo hipotezių apie psichikos struktūrą ir dinamiką pagrindinis šaltinis. Karlas Gustavas Jungas dažnai kritikuojamas dėl to, kad domėjosi tokiais nemoksliniais dalykais, kaip vizijos, sapnai, alchemija, skraidančios lėkštės, astrologija ir pan. Pasak paties Jungo, jei žmogus apie šiuos dalykus galvoja, jei šie dalykai yra jo patyrimo dalis, tai taip pat gali būti psichologijos objektu. Taipogi Jungas yra kritikuojamas dėl jo prieštaringos teorijos ir Jungas su šia kritika sutinka teikdamas, kad žmogaus patirtis irgi tokia pat – prieštaringa.

Jungas vedė 1903 metais, užaugino 5 vaikus ir visad pabrėždavo, kad sunkiausiais gyvenimo etapais jam padėdavo išgyventi ššeima ir profesija. Mirė 1961 metais.

Zigmundas Froidas

Sigmund Freud

(1856 – 1939)

Zigmundas Froidas gimė 1856 metais Austrijoje, žydų šeimoje. Jis laikomas psicho- analitinės asmenybės teorijos pagrindėju. Šeimoje buvo vyriausias vaikas, labai stipri ir ambicinga asmenybė. Gyveno ir dirbo Vienoje. Buvo medikas, psichiniams ligoniams gydyti naudojo laisvųjų asociacijų metodą. Ši technika suvaidino labai svarbų vaidmenį psichoanalizės raidoje, nes leido Froidui panaudoti sapnus kaip išeities tašką, kuriuo remiantis galima pradėti tirti paciento pasąmoninę problemą. Mirė nuo vėžio. Jis asmenybę tapatino su žmogaus psichika, kkuri susidedanti iš trijų lygių – pasąmonės, prieš sąmonės ir sąmonės.

Z. Froido, kaip mokslininko, principingumas, kruopštumas, hipotezių tikrinimas, empatiškumas ir pasiaukojimas (net 40 metų skirta vien klinikinei praktikai ir moksliniams darbams – tyrinėjimams ir rašymui) tiesiog stulbina. Net ir “vienas eidamas savo keliu, jis pasiekdavo gyvenimo esmę”.

Froido darbai, kurių ištakos yra neurologijoje, biologijoje ir psichiatrijoje, pakeitė savo laikmečiui naują asmenybės supratimą, sukrėtusį Viktorijos laikų normas ir padariusį didžiulę įtaką vakarų kultūrai. Froido teorija yra pirmoji visapusiška asmenybės teorija. Šios teorijos pagrindas – pasąmonėje glūdintys seksualiniai bei agresyvūs instinktai.

Viena iš svarbiausių Froido loginių išvadų: aktyvumas seksualinėje ir neseksualinėje sferoje yra reiškiniai viena kitam atvirkščiai proporcingi. Todėl esą dažnėjant lytiniams aktams ar kitoms orgazmo pasiekimo formoms, mažėja darbingumas, produktyvumas kitose gyvenimo sferose.

Zigmundas Froidas buvo pionierius, pirmasis bandęs empiriškai tirti pasąmoninį sąmonės pagrindą. Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kad sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir problemomis.

Zigmundas Froidas mirė 1939 metais.

Karlo Gustavo Jungo ir Zigmundo Froido

teorijų palyginimas

“Jungo analitinės psichologijos koncepcija skyrėsi nuo Froido ne tik turiniu, bet ir metodologiniais principais. Froidas rėmėsi gamtamoksliniais pagrindais ir priežastingumo principais, o Jungo darbai labiau pagrįsti filosofinėmis prielaidomis, tikslingumo ir sinkroniškumo principais. Froido teorijai ir praktikai svarbu praeities patyrimo analizė ir tuo metu ssusiklosčiusių santykių supratimas, Jungui svarbiau gyvenimo visuma, savo paskirties ir prasmės įsisąmoninimas, savo savasties realizavimas. Svarbu ne tik asmens praeitis ir jos analizė, bet visybiškas į žmogų ir jo dabartis, kuri vienaip ar kitaip struktūruoja pasąmonę.”

Laisvė – determinizmas teorijose

Pasak Froido elgesio motyvacijoje nėra jokių atsitiktinumų, visa, kas vyksta, yra susieta su seksualumu.

Froido pasąmonės reiškinių analizė yra pagrįsta teze, kad subjektas – tai kažkas neapibrėžiamo. Tiksliai nenusakomas “ aš ” tvyro tarp daiktinės ir antžmogio būsenos, tarp to, kas įvardijama beasmeniu įvardžiu “ tai ” , ir to, kas yra super ego. Dar kūdikystėje ir vėliau vaikystėje susiformavo įvairūs mūsų asmenybės klodai, buvo įspaustas “kodas”, pagal kurį funkcionuoja tasai aš. Kaip tik šią mintį turėjo galvoje Froidas, rašydamas:

“<.> tai, ką mes vadiname savo “aš”, gyvenime iš tikrųjų būna labai pasyvus padaras; ne mes gyvename, o mus <.> “nugyvena “ nežinomos ir nesuvaldomos jėgos”.

Froidas nuosekliai laikėsi psichinio determinizmo principų, pagal kuriuos jis teigė, kad joks psichikos įvykis nėra atsitiktinis, o kiekvienas psichinis reiškinys yra priklausomas nuo visų kitų asmenybėje pasireiškusių ir besireiškiančių, ankstesnių ir dabartinių psichinių reiškinių ir procesų sąveikos ir yra jos padarinys. Visa, kas vyko anksčiau, nulemia tai, kas vyksta dabar, o tai, savo ruožtu, nulemia ateities įvykius.

“Psichoanalizės įvade” FFroidas rašė :”Pirmasis nepatrauklusis psichoanalizės teiginys skelbia, kad psichiniai procesai savaime yra nesąmoningi, o sąmoningi tėra tik paskiri psichikos gyvenimo aktai ir momentai.” Psichoanalizė “privalo pripažinti, kad esama nesąmoningo mąstymo ir nesąmoningo noro”.

Karlas Gustavas Jungas teigė, kad žmogus vystosi visą gyvenimą ir, kad asmenybė yra dinamiška. Jis daug dėmesio skyrė perkėlimo į kontraperkėlimo fenomeno analizei, nes tai yra kelia į ankstyvąją vaikystę. Ankstyvoji patirtis yra kompleksu formavimosi pagrindas, tad eidami šiuo keliu galime geriau suprasti pačius kompleksus bei atitinkamų archetipų poveikį. Vienas iš esminių Jungo teorijos teiginių yra hipotezė apie kolektyvinę pasąmonę. Žmogus gimsta ne tobulas, bet atsineša su savimi protėvių patirtį, kaip kad kūnas atsineša savyje evoliucijos atspindžius. Asmenybė turi ne tik savo asmeninę patirtį bei istoriją, jo gyvenime dalyvauja ir protėvių patirtis, ir istorija. Anot Jungo, žmogus gimsta jau kaip užbaigta visuma, turinti savyje ne tik fiziologinės, bet ir psichologinės savireguliacijos funkciją. Žmogus gimsta ne tuščias, bet su tam tikra parengtimi, kai jis turi elgtis, ką jausti, suvokti ir galvoti. Iš protėvių asmenybė yra paveldėjusi tam tikras psichines konstitucijas, kurios yra suformuotos besikartojant tipiškiausioms gyvenimo situacijoms. Žmogus tarsi paveldi universalius psichinius motyvus, kurie buvo būdingi jo protėviams. Archetipų paveldėjimas nereiškia, kad žmogus elgiasi, kaip jo protėviai. Tai yra

prielaida, kurios konkreti išraiška priklauso nuo patyrimo, kultūros ir tradicijos. Jungo teigimu, žmogus pradeda savo gyvenimą kaip nediferencijuota visuma, turinti savyje užkoduotą ateities perspektyvą. Žmogų didesnė diferenciacija veda į sudėtingesnę asmenybės struktūrą. Struktūros išsivystymas reiškia, kad ji gali pasireikšti įvairiais būdais.

Racionalumas – Iracionalumas teorijose

Zigmundas Froidas teigė, kad asmenybė savo mąstymu neįtakoja savo elgesio. Tai liudijo jo teorijoje teigimas, kad kiekvienas žmogus turi savo gynybinių mechanizmų rinkinį: “išstūmimą” (iš sąmonės pašalinamos kankinančios mintys ir jausmai), “projekciją” (savo negatyvių minčių, jjausmų ir elgesio priskyrimas kitiems žmonėms ir aplinkai), “perkėlimą” (neigiamų emocijų, kurių nėra galimybės išreikšti, nukreipimas į kitą, dažnai mažiau pavojingą žmogų, daiktą ar į save), “racionalizaciją” (neteisinga argumentacija, kuri leidžia iracionalius poelgius gana logiškai paaiškinti ir tuo pačiu pasiteisinti prieš kitus ir save), “reakcijos darinius” (nepriimtinas impulsas išstumiamas, o jo vietoje sąmonėje atsiranda kitas, visiškai priešingas pirminiam), “regresiją” (grįžimas prie vaikystėje buvusio elgesio modelio), “sublimaciją” (savo id impulsų pakeitimas taip, kad juos būtų galima išreikšti socialiniu būdu) ir “neigimas” ((atsisakymas pripažinti tai, kad įvyko nemalonus įvykis). Froidas teigė, kad viskas yra nulemta ir tai, kas vyksta dabar yra vaikystėje patirtos traumos. Savo knygoje jis rašė, kad jeigu žmogus elgtųsi pagal id principus (patenkintų savo instinktus čia ir dabar), tai ssukeltų daug trikdymų visuomenėje, nes tai yra nepriimtinas elgesys, nusistovėjusioms visuomenės dogmoms: “Visuomenė neįsivaizduoja didesnės grėsmės savo kultūrai už tą, kuri kiltų išlaisvinus seksualinius potraukius ir sugrįžus prie pirminių tikslų”. Froidas teikdamas, kad žmogus savo mąstymu neįtakoja savo elgesio, dar paminėjo, kad asmenybė, kai kuriais atvejais priešingybę nepasako tiesiai, tačiau ji vis tiek šnekos riktu atsiskleidžia priešinga reikšme.

Jungas teigia, “kad žmogaus patirtis <.> – prieštaringa iracionali ir netelpanti į struktūras. “ “Anot Jungo, sąmoningas žinojimas yra galimas dėl keturių pagrindinių psichikos funkcijų: pojūčių, jausmų, intuicijos ir mąstymo. Paprastai viena iš šių funkcijų dominuoja, ir dėl to asmens sąmonėje gali atsispindėti jutiminis, jausminis patyrimas, intuityvus ar racionalus žinojimas” rašoma “Įvadas į analitinę psichologiją”. Kitas svarbus aspektas – labiausiai nuslopintos funkcijos išskyrimas, nnes ten kaip tik slypi daugiausia asmens problemų ir nerealizuotų galimybių. Funkcijos išsidėsto pagal kompensacijos principą. Yra dominuojanti funkcija ir labiau nuslopinta funkcija, kuri žmogui sukelia daugiausia problemų, tačiau joje slypi didžiausias pokyčių potencialas, jei jos turinys bus iškeltas į sąmonę. Sąmonės turinys priklauso nuo: asmenybės funkcijų, kurias galima suskirstyti į racionalias(mąstymas, jausmai), nes ir jausmų ir mąstymo rezultatai yra konkretus sprendimas, ir iracionalias(pojūtis, intuicija), kurios neapsiriboja konkrečiu sprendimu ar rezultatu; asmenybės orientacijos krypties – ekstraversijos arba intraversijos.

Holizmas – elementalizmas tteorijose

Froido teigimu, norint pažinti ir suprasti visą asmenybės psichinio gyvenimo procesą, svarbu suvokti, kad jo individualūs sapnai ir jų simboliniai vaizdiniai turi atlikti kur kas svarbesnį vaidmenį. Pasąmonė reiškiasi per sapnus, o sapnus reikia atkoduoti kiekvienai asmenybei individualiai. Asmenybė yra nedaloma visuma, kurią sudaro struktūrinis ir topografinis modeliai. Froidas manė, kad asmenybės branduolys susiformuoja iki 7 metų. Asmenybės ypatumus kuria vidiniai konfliktai, išgyvenimai, motyvų kova, o ne tarpusavio santykiai. Anot jo, asmenybė yra nedaloma visuma, kurią kuria įgimtos jėgos ir instinktai.

Jungas, taip pat, kaip ir Froidas asmenį tyrinėjo, kaip nedalomą visumą. Jam svarbi ne tik žmogaus praeitis ir jos analizė, bet ir visybiškas požiūris į jį, jo darbus, kurie struktūruota asmens pasąmonę. Pasak Jungo, sapnai nėra atskiras tyrimų objektas.

Individuacija neįmanoma be ryšio su kitais, be laisvo ir produktyvaus dalyvavimo kolektyviniuose procesuose.

Laikyti žmogaus psichiką jo asmenišku reikalu ir aiškinti ją tik iš asmeniško požiūrio taško – lemtinga klaida. Toks paaiškinimas tiktų tik paprastiems kasdieniams individo veiksmams bei santykiams. Tačiau vos tik kyla nors mažiausias keblumas, galbūt numatytas ir šiek tiek neįprastas įvykis, tuoj pat suaktyvėja instinktyvios jėgos; jos dažnai atrodo visai netikėtos, nežinomos ar keistos.

Konstitucionalizmas – Invaironmentalizmas teorijose

Froido teigimu, kai vaikas gimsta, jam viskas būna nulemta ir joks jo psichinis rreiškinys nėra atsitiktinis. Viskas, kas vyko anksčiau, nulemia tai, kas vyksta dabar, o viskas, kas vyksta dabar, nulemia ateities įvykius. Froido teigimu, vaikystės išgyvenimai nulemia suaugusiojo asmenybės formavimąsi. Kiekvienas žmogus pereina psichoseksualinio vystymosi stadijas, kurios yra biologiškai determinuotos ir būdingos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena. Taigi Froido teigimu, asmenybės formavimuisi aplinkos veiksniai didelės įtakos neturi.

Štai kaip apie kultūrą ir aplinkos veiksnius rašo Zigmundas Froidas savo knygoje: “Mes įsitikinę, kad kultūra buvo sukurta, kai spaudžiant gyvybinei būtinybei buvo atsisakyta patenkinti kai kuriuos potraukius, ir ji kaskart atkuriama, kiekvienam į žmonių bendruomenę įžengiančiam individui vėl atsisakant potraukių tenkinimo bendram labui”

Jungas, kaip ir Froidas didelį dėmesį skyrė vaikystei ir akcentavo pasąmonės reikšmę žmogaus elgesiui. Šalia asmeninės pasąmonės Jungas įvedė ir kolektyvinės pasąmonės terminą, kuriame išdėstė, kad kolektyvinės pasąmonės turinys yra visiškai neprieinamas tiesioginiam pažinimui. Jis atsiskleidžia žmogaus sapnuose, vizijose ar haliucinacijose, žmonijos mituose, pasakose ar religiniuose vaizdiniuose bei meno kūriniuose. Žmogus gimsta ne tuščias, o su tam tikra parengtimi, kaip turi elgtis vienoje, ar kitoje situacijoje. Žmogus tarsi paveldi universalius psichinius motyvus, kurie buvo būdingi ir jo protėviams. Archetipų paveldėjimas nereiškia, kad žmogus elgiasi kaip ir jo protėviai. Veikiau tai yra prielaida, kurios konkreti išraiška priklauso nuo patyrimo, kultūros iir tradicijos.

Jungo asmenybės tipologijai yra svarbios asmenybės orientacijos kryptys: ekstraversija (psichinė energija, kuri yra nukreipta į išorę ir į objektyvų pasaulį) ir introversija (psichinė energija, kuri yra nukreipta į vidų ir į subjektyvų pasaulį).

Kintamumas – pastovumas teorijose

Froido teigimu asmenybė nekinta visą gyvenimą, nes jau nuo pat vaikystės viskas nulemta. Instinktai yra įgimti ir jie vystosi vaikystės periode. Kaip jie vystosi priklauso nuo tėvų. O Karlas Gustavas Jungas teigė, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, tačiau skiriasi pirmosios ir antrosios gyvenimo pusės uždaviniai. Jungas savo tyrinėjimuose daug dėmesio skyrė vidurio amžiaus krizės gyvenimui, kuris svarbus individo savasčiai ir savirealizacijai. Žmonės pastoviai tobulėja, o vystymasis – tai pastovus tobulėjimas, kuris trunka visą gyvenimą. Skirtingai kaip Jungas, Froidas teigė, kad asmenybės tobulėjimo procesas vyksta tik vaikystėje. Jungas teigė, kad galutinis tobulėjimo taškas yra savirealizacija. Šis procesas dar vadinamas individuacija. Tai tapsmas tuo, kuo turi tapti, savęs atradimas, atsakomybės už save prisiėmimas. Individuacija – tai pusiausvyros pasiekimas tarp viena kitai prieštaraujančių asmenybės savybių ir tapsmas vieninga visuma. Pasak Jungo asmenybės vystymasis gali būti nukreiptas į priekį, tačiau gali būti nukreiptas ir atgal.

Subjektyvumas – objektyvumas teorijose

Zigmundas Froidas teigė, kad mažai žmogaus elgesį lemia jo subjektyvus vidinis pasaulis. Kiekviena asmenybė norėtų tikėti, kad yra

pačio savęs šeimininkas, tačiau jis negali kontroliuoti savo nuotaikų, emocijų bei pasąmonės. O anot Jungo, jau gimdamas žmogus atsineša su savimi parengtį jausti, elgtis, suprasti, kaip tam tikra visuma. “ Įvadas į analitinę psichologiją ” rašo: “ Jei asmuo yra ekstravertiškas, t.y. labiau orientuojasi į išorinį pasaulį, tai jo sąmonėje atsispindės daugiau išorinis ar objektyvus pasaulis. Jei asmuo intravertiškas, t.y. labiau orientuojasi į vidinį subjektyvųjį pasaulį, tai jo sąmonėje atsispindės daugiau vidinis pasaulis”. Taigi Jungas teigė, kad žmogaus elgesį gali llemti ir jo subjektyvus pasaulis ir objektyvūs veiksniai. O Jungo kolektyvinę pasąmonę dar galime vadinti objektyviąja psichika, taip pabrėžiant jos egzistavimą nepriklausomai nuo konkretaus individo patyrimo.

Anot Jungo, psichologinis asmenybės tipas lemia turinio, kuris yra susijęs su individo santykiais, specifiškumą. Kartu psichologinis tipas lemia individo elgesio būdus ie subjektyvaus patyrimo prigimtį.

Proaktyvumas – reaktyvumas teorijose

Froidas teigė, kad asmenybę truputį veikia vidinės jėgos, žmogaus elgesio priežastys dažniausiai priklauso nuo vidinių veiksnių. Žmogus dažniausiai veikia skatinamas seksualinių instinktų. Froidas savo knygoje rašo: “Antrasis teiginys, ppripažintas vienu psichoanalizės laimėjimų, skelbia, kad instinktyvūs potraukiai, kuriuos galime vadinti seksualiniais (siaura ar plačia šio žodžio prasme), vaidina nepaprastai svarbų, iki šiol nepakankamai suvoktą vaidmenį, sukeldami nervų ir psichikos ligas.” “Tad bet kuriuo atveju reikėtų kalbėti apie dėmesio sutrikimo eefektus, sukeliamus arba organinių, arba psichinių priežasčių.”

Jungas aptiko nemažai komplekso požymių, ne tik reakcijos laiko variacijos. Jis nurodo vienuolika komplekso požymių:

1. Ilgesnis reakcijos laikas.

2. Žodžio stimulo nesupratimas.

3. To paties žodžio stimulo pakartojimas.

4. Neverbaliniai komunikacijos ženklai.

5. Reakcija – ne vienas žodis.

6. Paviršutiniška reakcija (reaguojama ne į žodžio prasmę, bet, pvz., į garsą).

7. Bereikšmis žodis.

8. Žodžio iš viso nėra.

9. Perseveracija, tai yra kartojamas tas pats žodis į skirtingus žodžius stimulus.

10. Apsirikimas, tai yra išsprūsta ne tas žodis, kurio buvo tikėtasi.

11. Blogas kai kurių žodžių prisiminimas, kai jie kartojami antrą kartą (Jung C. G., 1910, p. 607).

Jungo teigimu komplekso šerdyje atsispindi universalus žmogaus patyrimo modelis. Komplekso šerdis yra savotiška duotybė individui, kurios paaiškinti praeitimi ir priežastingumu jau neįmanoma. Jungas rašė, kad asmuo pamato tam tikro elgesio rezultatą tik jam atsitikus. Jungas savo ddarbuose gana dažnai vartoja tokią metaforą: individas yra tarsi valstybė, kurioje privilegijuotą vietą turi imperatorius Ego.O kompleksai yra tarsi atskirų žemių valdytojai. Jungas rašo, kad kartu su Ego kompleksu vystosi ir kitos asmenybės struktūros.

Homeostazė – heterostazė teorijose

Froido teigimu žmogaus elgesį valdo instinktai, kurie atsiranda dėl sutrikimų (pvz.: žmogus valgo, o organizmas įsisavina. Jei žmogus yra alkanas, receptoriai informuoja, kad žmogus alkanas. Tuomet jis jaučia blogas emocijas ir nori valgyti.). Instinktų (gyvenimo, seksualinių, mirties) patenkinimo tikslas yra sumažinti įtampą ir palaikyti ppastovią būseną. Froido teigimu, visas žmogaus elgesys yra nukreiptas palaikyti būsenos pastovumą.

Karlas Gustavas Jungas Libido deseksualizacijos idėją bando pagrįsti analizuodamas evoliucijos procesą ir skirtingų psichinės energijos raiškos formų atsiradimas. Jis teigė, kad seksualinis potraukis yra svarbiausias žmonių giminei išlikti ir skirtingai nei Froidas, nesutiko, kad seksualinis instinktas – visą elgesį persmelkianti jėga. Kitas šio potraukio aspektas – instinkto patenkinimas patirti malonumą. Dažnai veikla yra susijusi su šio potraukio patenkinimu.

Jungas kalbėdamas apie savirealizaciją, pabrėžia optimalų individualybės išplėtojimą. Individuacijos tikslas – savasties realizacija.

Pažinumas – nepažinumas teorijose

Froidas visą savo gyvenimą moksliškai tyrinėjo žmones, tačiau teigė, kad visiškai pažinti asmenybės neįmanoma ir vylėsi, kad tai bus galima padaryti ateityje ir tai parodys tolesnė mokslo pažanga.

Jungas aiškino, kad asmenybės sąmoningą dalį galima stebėti, tačiau joje trūksta tam tikrų veiksmų. Jų egzistavimą esame priversti įsivaizduoti, kad galėtume paaiškinti kai kuriuos pastebimus faktus.