Intelektas

INTELEKTAS

Intelekto sąvoka yra gana abstrakti ir nepakankamai apibrėžta. Kaip teigia V.Lazersonas „kiekvienas rimtas psichologas turi savo pažiūrų šiuo atžvilgiu“. David G. Myers (2000) intelektą apibrėžia taip: “intelektas – tai gebėjimas tikslingai ir adaptyviai elgtis. Intelektas apima gebėjimus pasinaudoti patirtimi, spręsti problemas, samprotauti ir sėkmingai sutikti iššūkius bei pasiekti užsibrėžtus tikslus”. Psichologijos atlasas pateikia tokį intelekto apibūdinimą – „tai gebėjimų kompleksas, teikiantis galimybę atitinkamai tvarkyti mokymosi, profesijos arba bendruosius būties reikalus“ (Benesch, 2001). Pagal psichologijos žodyną (1993) intelektas yra apibrėžiamas „kaip ssugebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių ryšius“. Mes laikysime, kad intelektas – tai žmogaus gebėjimas įgyti informaciją ir įvaldyti įgūdžius, reikalingus sėkmingam funkcionavimui konkrečioje kultūroje, ir gebėjimas efektyviai taikyti tuos įgūdžius ir informaciją einamosioms problemoms spręsti.

Taigi, intelekto apibrėžimas vis dar tebėra neaiškus ir šioje srityje dirbantys specialistai nesistengia surasti vienintelio, visiems tinkančio apibrėžimo, tačiau siekia nustatyti intelekto kilmę, jo raidos dėsningumus bei sudedamąsias dalis.

Intelekto teorijos

Intelekto tyrimo teorijos iškilo XX a. pradžioje. Pirmasis mėgino išmatuoti intelektą Francis GGaltonas (1884), kuris laikėsi paveldimosios intelekto teorijos (t.y., jog intelektas yra įgimtas ir perduodamas iš kartos į kartą). Jam intelekto įverčiai buvo reakcijos laikas ir jutiminiai gebėjimai, t.y., jo prielaida buvo, jog geras supratimas rodo esant gerą intelektą ir kad žžmogaus proto gebėjimus galima vertinti kiekybiškai.

Ch.Spearman (1904) pirmasis pasiūlė bendro intelekto teoriją, pastebėjęs, jog visi intelekto testų atskirų subestų (mąstymo, dėmesio, atminties) rezultatai retai kada skiriasi. Šį intelektą jis pavadino g faktoriumi. Jo teorija remiasi požiūriu, jog intelektas yra vienodai svarbus visiems protiniams gebėjimams. Jei asmuo sėkmingai atliko mąstymo testą, tikėtina, kad taip pat sėkmingai jis atliks ir kitas užduotis. Spearman tikėjo, jog nuo g faktoriaus priklauso visa mūsų elgsena.

L.Thurstone (1938) nesutiko su Spearmano bendrojo intelekto teorija. Analizuodamas įvairių testų, skirtų tirti mąstymui, atminčiai, dėmesiui ir kt., rezultatus, jis bandė išskirti vienas nuo kito nepriklausomus pirminius sugebėjimus. Jis išskyrė 7 vienas nuo kito nepriklausančius veiksnius: verbalinis supratimas, manipuliavimo žodžiais greitis, gebėjimas manipuliuoti skaičiais, skaičiavimo sugebėjimai, gebėjimas įsivaizduoti erdvės-formos santykius, verbalinė aatmintis, suvokimo greitis, gebėjimas atrasti taisykles. Thurston manė, kad intelektui įvertinti neužtenka vieno rodiklio (pvz.: IQ), tačiau vėlesni tyrimai parodė, jog minėti veiksniai yra vienas nuo kito priklausomi, taigi vis dėlto galima kalbėti apie bendro intelekto buvimą.

H.Gardner (1983) išskyrė 7 intelekto tipus: kalbinį, muzikinį, loginį, erdvinį, kinestezinį, tarpasmeninį ir vidinį intelektą. Visi šie intelekto tipai yra vienas nuo kito nepriklausomi ir būdingi kiekvienam asmeniui tik turi skirtingą išreikštumo laipsnį.

• Kalbinis intelektas – tai sugebėjimas panaudoti žodžius, atlikti verbalinę analizę, ssuprasti metaforas.

• Muzikinis intelektas – gebėjimas gerai skirti, jausti garso aukštumą ir ritmą.

• Loginis matematinis intelektas – tai algebros, aritmetikos ir simbolių logikos naudojimo sugebėjimai.

• Erdvinis intelektas – tai sugebėjimas mintyse keisti trimačių objektų padėtis, apibūdinti gaunamus pakitimus.

• Kūniškasis kinestezinis intelektas – tai beveik tobulas savo kūno suvokimas ir valdymas. Šiuo intelektu pasižymi sportininkai, šokėjai, žonglieriai.

• Vidinis – asmeniškasis intelektas – tai žinių apie save forma, kuria dažnai pasižymi religingi žmonės, turintys ypatingą nuovoką apie savo jausmus, valdantys savo kūno funkcijas (pvz.: jogai).

• Tarpasmeninis intelektas – tai sugebėjimas pasinaudoti subtiliomis užuominomis bendraujant sudėtingoje socialinėje aplinkoje.

Keleto psichologų – S.Burt (1949), F.Vernon (1960) ir L.Humphreys (1962) buvo pasiūlytas hierarchinis intelekto modelis. Intelekto hierarchijos viršūnėje Vernon išskyrė Spierman‘o pasiūlytą g (arba bendrąjį) faktorių, žemesniame lygyje – du plačius grupinius faktorius (verbalinį-išmokimo ir praktinį), kurie dar žemesniuose lygiuose gali būti suskaidyti į keletą sudedamųjų faktorių. Tokio modelio privalumas yra tas, jog jis apima platų spektrą asmens sugebėjimų ir gali būti lanksčiai taikomas intelektui apibūdinti ir tirti (Анастази, Урбина, 2001).

R. Sternberg teorija žiūri į intelektą, kaip į greitą informacijos apdorojimą. Jis pasiūlė triadinę intelekto teoriją, pagal kurią intelektas yra sudarytas iš trijų vienodo svarbumo komponentų, į kuriuos galima suskaidyti bet kokią intelektinę veiklą. Tai analitinis (tai, gebėjimas suskaidyti uždavinį įį komponentus ir rasti jų sąryšius, šį intelektą matuoja intelekto testai), patirtinis (tai sugebėjimas pasinaudoti turima patirtimi naujiems uždaviniams spręsti) ir praktinis (tai gudrumas, kuris lemia, kaip gerai žmogus prisitaiko kasdieniame gyvenime) intelektai.

Apibendrintai visas minimas intelekto teorijas galima suskirstyti į dvi stambias grupes – orientuotas į intelektą kaip visumą (bendrąjį intelektą) ir intelektą kaip susidedantį iš daugelio sugebėjimų (multi-intelektą). Priklausomai nuo to, koks yra tyrėjo teorinis intelekto supratimas, priklausys jo taikomas intelekto diagnostinis metodas.

Intelekto matavimo metodai

Dar Platonas pastebėjo, kad žinomų tėvų vaikai taip pat daug pasiekia. Tačiau jis manė, kad ne viską lemia prigimtis, mokymuisi taip pat tenka didelė reikšmė. Todėl Platonas siūlė naudoti intelekto matą talentingiems vaikams atrasti, kad šiems vėliau būtų skirtas ypatingas dėmesys ir mokymas.

Intelekto testai yra būdas, kuriuo bandoma įvertinti ir pamatuoti intelektinius gebėjimus, išsiaiškinti intelekto struktūrą ir nustatyti individualius skirtumus. Pirmasis intelekto testas buvo sukurtas 1905 metais A.Binet. Jo nuomone, protiniai gabumai yra įvairiai pasireiškiantys bendrieji gebėjimai, t.y., intelektas yra kompleksinis. Binet su Simon‘u sukūrė pirmąją procedūrą vaikų intelektui matuoti ir sudarė konkretaus amžiaus vaikų normas. Susiejus intelektą ir amžių iškilo proto amžiaus sąvoka, rodanti raidos tarpsnį, kurį žmogus pasiekė pagal savo rezultatus. Vokiečių psichologas Stern šiems testams pritaikė garsųjį intelekto koeficientą, arba IIQ. IQ – tai asmens protinis amžius, padalintas iš jo chronologinio amžiaus, ir padaugintas iš 100. Šiuo metu IQ taip nebeskaičiuojamas. Dabar intelekto testu nustatytas protinių gebėjimų įvertis skaičiuojamas testuojamo žmogaus rezultatą lyginant su tokio pat amžiaus kitų žmonių rezultatus.

1911 metais Binet testą pertvarkė L.Terman (pridėjo naujų klausimų, kai kuriuos klausimus pakeitė, nustatė naujas amžiaus norams ir praplėtė jo taikymo galimybes ne tik vaikams, bet ir suaugusiems), Stanfordo universiteto profesorius, įvedęs IQ radimą. Šis testas pradėtas vadinti Stanford-Binet ir yra taikomas dabartiniu metu, tačiau be termino IQ.

Paprastai intelekto testų rezultatai yra pervedami į skales su vidurkiu 100 ir standartiniu nuokrypiu 15. 95 % populiacijos paprastai pasiskirsto per du standartinius nuokrypius į vieną ir kitą pusę nuo vidurkio, t.y., tarp 70 ir 130. Tačiau intelekto testai nerodo visų asmens sugebėjimų, kaip pvz.: išminties, praktinių žinių bei socialinių gabumų.

Psichologai skiria dvi testų grupes protiniams gebėjimams įvertinti:

• Mokslumo testai yra skirti numatyti žmogaus gebėjimą mokytis ką nors nauja

• Mokėjimų testai yra skirti įvertinti tai, ką asmuo jau yra išmokęs

Dabartiniu metu vieni iš labiausiai paplitusių intelekto testų WISC (Wechsler intelekto testas vaikams), WAIS (Wechsler intelekto testas suaugusiems). David Wechsler vadovavosi Spearman bendrojo ir L.Thurstone įvairių specifinių intelekto veiksnių teorijomis. Wechsler intelekto modelis priklauso

hierarchiniams modeliams ir turi jiems būdingą struktūrą: bendrą, grupinius ir specifinius faktorius.

Wechsler suaugusiųjų intelekto testą sudaro 11, vaikų 12 subtestų, kurie padalyti į dvi – verbalinių ir neverbalinių užduočių – grupes. Verbalinę dalį sudaro bendrųjų žinių, supratingumo, aritmetinių uždavinių, analogijų bei panašumų, žodyno ir skaičių kartojimo subtestai. Neverbalinė (konstrukcinė) dalis sudaryta iš trūkstamų detalių, nuoseklių paveikslėlių, kubelių, objektų surinkimo ir kodavimo subtestų. Vaikiškame testo variante konstrukcinę dalį dar papildo labirintų subtestas.

Testo atlikimo metu ne tik žymimi atsakymai, bet ir sstebimas bei fiksuojamas žmogaus elgesys, mintys bei kiti išskirtinumai. Iš testo rezultatų yra daromos išvados ne tik apie tiriamojo intelektą, bet ir interpretuojama asmenybė.

Intelekto ugdymas

Vienas iš svarbiausių klausimų kalbant apie intelektą, ar jis yra pastovus, ar jis kintantis, ar intelektą galima padidinti mokantis?

Vaikų iki trijų metų stebėjimai rodo, kad mes labai mažai galime pasakyti apie būsimus gebėjimus stebėdami tokius mažus vaikus. Tačiau maždaug nuo trejų metų vaikų ir suaugusiųjų intelekto rodikliai pradeda atitikti. Pvz.: tą patį žmogų tirdami 4 iir 16 metų amžiaus turėtume gauti labai panašius rodiklius.

Žmonės, kurių intelekto įvertis yra mažesnis nei 70, yra laikomi protiškai neįgaliais. Protinio atsilikimo laipsniai:

1. Lengvas protinis atsilikimas (50-69 IQ) – Žmogus gali pasiekti šeštos klasės lygį. Suaugusieji, padedami kitų gali išmokti bbūtinų socialinių ir profesinių įgūdžių.

2. Vidutinis protinis atsilikimas (35-49 IQ) – Gali pasiekti antros klasės lygį. Suaugusieji gali išmokti kai kurių profesinių įgūdžių, dirbti tam pritaikytose dirbtuvėse.

3. Sunkus protinis atsilikimas (20-34 IQ) – Gali išmokti kalbėti, prižiūrimi atlikti paprastas užduotis. Daugelis yra nepajėgūs mokytis.

4. Labai sunkus protinis atsilikimas (IQ mažiau už 20) – Daugelis asmenų yra nejudrūs, neišmoksta patys apsitarnauti, neįgyja kasdieninių higienos įgūdžių, neišmoksta kalbėti. Pastoviai reikalingi priežiūros.

Kitas intelekto kraštutinumas – gabieji vaikai. 1921 m. Terman ištyrė 1500 Kalifornijos moksleivių, kurių IQ buvo didesnis už 135. Priešingai paplitusiai nuomonei, kad gabūs vaikai būna blogiau prisitaikę prie gyvenimo, nes gyvena kitokiame pasaulyje, šie vaikai buvo sveiki, gerai prisitaikę, jiems gerai sekėsi mokytis. Tiriant šiuos vaikus pakartotinai per 60 metų, paaiškėjo, kad ddauguma šių vaikų įgijo aukštąjį išsilavinimą, bet jų profesinė sėkmė buvo įvairavo. Tiek šis, tiek kiti tyrimai parodė, kad pagal gabumus atrinktų į atskiras grupes vaikų rezultatai nėra geresni, taigi vaikų skirstymas į atskiras klases nėra prasmingas, nes tik žemina į tokią klasę nepatekusių moksleivių įvaizdį.

Žmogaus IQ yra palyginti stabilus dydis. Apie septintuosius gyvenimo metus intelekto įvertinimai pasidaro gana pastovūs. Tai reiškia, kad, jei septynerių metų vaiko IQ bus 100, tokio paties įvertinimo galima tikėtis ir paauglystėje, ir suaugusiojo aamžiuje. Be to, manoma, kad aukščiausias intelekto lygmuo pasiekiamas apie 12 gyvenimo metus ir vėlesniuose amžiaus tarpsniuose jis nebedidėja.

Intelektui turi įtakos tiek genai, tiek aplinka. Genetiškai tapačių dvynių intelekto įverčiai yra beveik vienodi. Įverčiai išlieka labai panašūs, net jei dvyniai buvo auginami atskirai, tai rodo, kad aplinkos poveikis intelektui yra mažesnis už paveldėjimą. Įvaikintų vaikų intelekto įverčiai yra panašesni į jų biologinių tėvų intelekto įverčius, o ne į įtėvių intelekto įverčius. Tačiau kiti tyrimai rodo, kad gyvenimo patirtis, aplinka, kurioje vaikas auga, taip pat daro reikšmingą įtaką intelekto testų įvertinimų dydžiui. Manoma, kad tiek genai, tiek aplinka, daro įtaką intelektui, ir ta įtaka, atrodo, yra maždaug apylygė, t.y. 50:50. genai suteikia plačias ribas, tačiau vystymasis tose ribose yra lemtas aplinkos ir išmokimo.

Literatūra:

1. Анастази А., Урбина С. Психологическое тестирование. Санкт-Петербург: Питер, 2001

2. Benesch H. Psichologijos atlasas. V.: Alna Litera, 2001.

3. Gage N.L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. V.: Alna Litera, 1994

4. Myers D.G. Psichologija. V.: Poligrafija ir informatika, 2000

5. Psichologijos žodynas, 1993