Psichikos samprata ir struktūra. Įvairūs požiūriai į psichiką: biheviorizmas, geštaltpsichologija, psichoanalizė, kognityvinė ir humanistinė psichologijos.

Psichika, siela, dvasia – kaip mes ją bepavadintume – yra pati sudėtingiausia mums žinoma tikrovės dalis. Tai, ką vadiname vienu žodžiu psichika, sudaro grupė giminingų reiškinių. Šie reiškiniai skirstomi į tris rūšis: 1) procesus 2) būsenas ir 3) savybes.

Procesais laikomi dinamiškiausi psichikos reiškiniai, kurie atsiranda veikiant išoriniams ar vidiniams poveikiams, keičiasi šiems keičiantis, ir išnyksta, nutrūkus poveikiams. Procesai skirstomi į pažinimo, emocijų ir valios rūšis.

Būsenos – pastovesni psichikos reiškiniai, susidarantys kelių procesų pagrindu.

Savybės – pastoviausi psichikos reiškiniai. Tai psichinių vveiksmų savybės. Kai kurios šių savybių mažai tesikeičia (pvz., temperamento tipai), kitos – charakterio, sugebėjimų, įvairių nuostatų ypatybės keičiasi dėl pamėgdžiojimo, ugdymo ar saviugdos įtakos, tačiau pasikeitimai yra lėti.

Mokslui neabejotini psichikos ryšiai su smegenimis ir visa nervų sistema. Pagrindinis psichinės veiklos organas yra galvos smegenys. Šiuolaikinai smegenų tyrimai rodo, kad bet kokia sudėtingesnė elgsena yra valdoma ne kokių nors izoliuotų smegenų centrų, bet integratyvios įvairių smegenų sričių veiklos.

Labiausiai žmogaus psichiką nuo gyvūnų psichikos skiria sąmonės ir savimonės reiškiniai. Sąmone žžmogus permano, kas tikrovėje pastovu, kas kintama, apibendrina kitimus bei jų priežastis ir nustato tikrovės dėsnius bei dėsningumus. Sąmonės dalis, susijusi su paties žmogaus pažinimu, vadinama savimone. Tai savo aš, savo asmenybės fizinių ir dvasinių savybių supratimas. Ji padeda įvairias aaspektais įvertinti save, skirti nuo visko, kas ne aš, suprasti savo kaip atskiro individo situaciją gamtoje bei visuomenėje ir reguliuoti patį save.

XX a. pradžioje austrų psichologas Z.Froidas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus nėra tik sąmoninga būtybė. Sapnai, hipnozės reiškiniai, instinktiniai potraukiai rodė, kad psichikoje yra daug reiškinių, kurių žmogus nevaldo ir net nežino apie juos. Šiuo metu spėjama, kad sąmoningi reiškiniai žmogaus psichikoje užima tik apie 14 % visų reiškinių.

Biheviorizmas – atsirado JAV (angl. behaviour – elgsena), pradininkas D.Vatsonas siekė psichologiją padaryti tiksliuoju mokslu. Jis pasiūlė psichologijos objektu laikyti ne sąmonę, kuri yra neprieinama moksliniam stebėjimui, o elgseną ir stimulus, kurie tą elgseną kaip reakciją į stimulus, sukelia. Biheviorizmas ištobulino psichologinius eksperimentus, pritaikė matematikos metodus duomenims įvertinti. PPriekaištų susilaukė dėl nepakankamo dėmesio žmonių psichikos skirtumams, lyginant juos su žemesniųjų gyvūnų psichika.

Geštaltistinė psichologija – formavosi Vokietijoje (vok. gestalt – visuminis vaizdas, pavidalas, struktūra). Šios krypties pradininkai V.Keleris, K.Kofka, M.Vertheimeris iškėlė mintį, kad mokslininkas turi psichinius reiškinius tyrinėti pradėdamas nuo bendresnių ir nuo jų eidamas prie detalių, o ne priešingai. Geštaltistai tyrimus pradėjo nuo suvokimų, tyrinėdami mąstymą, pasižymėjo reikšmingais asmenybės ir kūrybos psichologijos tyrimais. Jų atrasti metodai ir šiuo metu plačiai naudojami. Buvo kritikuojami dėl nepakankamo visumos dėsnio aatskleidimo ir dėl kai kurių psichinių reiškinių analogijų su fizinių sistemų dėsningumais.

Froidistinė psichologija – atsirado Vienoje, pavadinimą gavo nuo pradininko Z.Froido, suskirsčiusio žmogaus psichiką į pasąmonės ir sąmonės postruktūres. Psichiką Z.Froidas palygino su aisbergu: sąmonė esanti lyg aisbergo antvandeninė dalis, o pasąmonės – povandeninė (5 kartus didesnė). Sąmonę laikė civilizacijos sukurtu lukštu, kuris saugo tamsias pasąmonės jėgas ir neleidžia joms pasireikšti. Pasąmonėje glūdi per visą evoliuciją susiformavę instinktiniai dauginimosi, gyvybės išlaikymo ir griovimo instinktai, kurie sudaro visos psichikos energetinę bazę. Tarp instinktinių potraukių pirmenybę teikė lytiniams instinktams – libido seksualis. Pasąmonės instinktiniai potraukiai nuolatiniame konflikte su sąmone. Tie potraukiai pasireiškia sapnais, psichinių susirgimų, narkotinio apsvaigimo atvejais, kai sąmonė nebeįstengia jų kontroliuoti. Dar psichiką Froidas skaidė į ID, EGO ir SUPER EGO. Kai kurie Froido mokiniai atsisakė seksualinius potraukius laikyti psichinės veiklos varikliais. Jie iškėlė ir socialinės bei kultūrinės aplinkos, kurioje gyvena žmogus, reikšmę. Froidizmas atrado psichoanalitinių metodų, padedančių gydyti sergančius psichinėmis ligomis ligonius.

Kognityvinė psichologija – (lot. cognitio – žinojimas, pažinimas) atsirado JAV apie 1960 metus. Pradininkai D.Brodbentas ir S.Stenbergas pradėjo tyrinėti informacijos pertvarkymo procesus, kuriuos atlieka ne tik žmogus, bet ir kibernetinės skaičiavimo mašinos. Vėliau, kritikuodami bihevioristus, įrodė, kad subjekto elgsenoje svarbiausią reikšmę turi žinios ir pažinimo procesai. Daugiausiai ddėmesio skiria atminties ir mąstymo procesų tyrimams.

Humanistinė psichologija – šiuo metu yra labiausiai paplitusi. Jos svarbiausi kūrėjai G.Olportas. K. Rodžersas, A.Maslau ir kiti iškėlė asmenybės reikšmę, jos sugebėjimus siekti didelių vertybių, pažinti save, realizuoti žmoguje glūdinčias potencijas. Jie kritikavo biheviorizmą, kuris į žmogų žvelgiąs tik kaip į didelę žiurkę, kritikavo ir froidizmą, sudraskiusį žmogaus asmenybę į tarpusavyje kovojančias sąmonės ir pasąmonės sferas. Humanistinė psichologija skiria daug dėmesio pedagoginei ir psichoterapinei praktikai. Humanistinė psichologija, iškėlusi asmenybės unikalumo vertybių reikšmę, padarė didelės įtakos psichologijos teorija ir praktikai. Atsisako eksperimentinių metodų ir pasikliauja tik fenomenologiniais aprašymais, todėl turi mažesnį pasisekimą tarp mokslininkų.

Paruošta pagal A.Jacikevičiaus “Siela. Mokslas. Gyvensena”

Paruošė Eva 