Gėrio ir blogio samprata

REFERATAS:

Gėrio ir blogio samprata

Turinys

Įvadas…………………3

Gėris ir blogis………….4

Gero ir blogio poelgio pasirinkimas…6

Gera ar bloga valia?………..6

Gėris ir blogis stoikų etikoje…….7

Platono gėris ir blogis……….9

Išvados………………..10

Naudotos literatūros sąrašas………….11

Įvadas

Mūsų kasdienėje kalboje yra daugybė žodžių, kuriuos vartojame norėdami išreikšti moralinius dalykus. Kasdienėje kalboje jie funkcionuoja kaip moraliniai žodžiai, pavyzdžiui, “geras – blogas”, “humaniškas – nehumaniškas”, “kilnus – žemas” ir pan.

Tačiau dažnai pastebime, kad, nors ir reiškiame vertinimus tais pačiais žodžiais mūsų supratimas apie tai kas gera ar bloga, dora ar nedora gali skirtis. Kodėl taip nutinka? Kodėl skiriasi mmūsų suvokimas?

Vos tik gimę pradedame lankyti “Gyvenimo mokyklą”. Iš pradžių su pasauliu mus supažindina tėvai, broliai, seserys, o mums augant didėja ir aplinkos įtaka (mums mokytis padeda bendraamžiai, kiemo draugai). Pradėjus lankyti mokyklą mūsų žinias, apie gerus ir blogus dalykus, gilina mokytojai.

Mes mokomės skirti gera nuo blogo įvairiais būdais. Pavyzdžiui, klausomės pamokymų, patarimų iš vyresniųjų ar bendraamžių; įvertiname kai kurių poelgių pasekmes; stebime kitų elgesį , ką jie daro vienoje ar kitoje situacijoje ir t.t.

Šio referato tikslas – supažindinti ir ssusipažinti su gėrio ir blogio sąvokomis; pažiūrėti ką apie šiuos dalykus mąsto antikos laikų filosofai bei kiti gerai žinomi autoriai.

Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reiškinių charakteristikos, turinčios teigiamos reikšmės žmogui, kolektyvui ar visuomenei. Specifiška dvasinių vertybių ssritis yra dorovinės vertybės. Paprastai skiriamos dorovinės sąmonės, charakterio ir elgesio vertybės. Dorovinės vertybės – tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmoniškumo. Teisingumo ir kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinis vertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Svarbios dorovinės vertybės yra darbštumas, drausmingumas. Kuklumas ir daugelis kitų teigiamų charakterio ypatybių, nuo kurių priklauso ir kasdienio žmogaus elgesio pobūdis.

GĖRIS IR BLOGIS

Pačios bendriausios dorovinio vertinimo kategorijos yra gėris ir blogis. Iš esmės jos apima visą dorovės sritį. Šiomis sąvokomis žmogus teigiamai arba neigiamai vertina socialinio ir dvasinio gyvenimo reiškinius. Pirmiausia gėrio ir blogio sąvokomis vertinami žmonių tarpusavio santykiai, jų elgesys ir poelgiai. Vieniems poelgiams pritariama, kiti – smerkiami. Pirmieji yra gėris, antrieji – blogis.

Gėrio ir blogio požiūriu vertinami ne ttik poelgiai. Šios sąvokos taikomos vertinant ekonominius, ideologinius visuomenės santykius, politines pažiūras, idėjas. Tai visai suprantama. Juk ekonominiai santykiai iš esmės sąlygoja žmonių dorovę. Pavyzdžiui, klasinės visuomenės ekonominiai santykiai sukelia tarp žmonių priešiškumą, nepasitikėjimą. Dorovinius žmonių santykius iškraipo ir įvairios politinės pažiūros bei idėjos. Todėl tautų draugystės, taikos ir kitos pažangios idėjos laikomos visuomeniniu gėriu.

Panašiai vertinamos ir žmogaus charakterio savybės, jo valios kryptingumas, nes nuo šių jo savybių priklauso jo poelgiai. Tokios žmogaus savybės kaip darbštumas, principingumas, kuklumas, paprastumas, nuoširdumas yyra teigiamos. Jos vadinamos dorybėmis ir įeina į gėrio kategoriją. Tuo tarpu tingumas, neprincipingumas, akiplėšiškumas, palaidumas yra neigiamos charakterio savybės, vadinamos ydomis. Jos priklauso blogio kategorijai. Žmogus, kuris bendraudamas su artimaisiais, yra jiems palankus, pasirengęs padėti, daryti gera, vadinamas geros valios žmogumi. Tačiau yra ir klastingų, piktdžiugių, kitiems gera nelinkinčių – piktos valios žmonių.

Gėrio ir blogio sąvokomis apibūdinami ne tik žmonių santykiai, jų charakterio bruožai. Į gėrio ir blogio sritį įeina ir tai, ko žmonių santykiuose ar visuomenėje dar nėra, bet dėl ko atskiri žmonės, klasės ar visuomenės kovoja, ko siekia. Tai įvairūs idealai. Atskiri žmonės gali siekti mokslo, meno, dorovinio tobulumo, atskiros klasės, partijos bei organizacijos – pažangos, demokratijos ar kitų tikslų.

Gėrio suvokimas ir sugebėjimas skirti tai, kas kilnu ir žema, padoru ir niekšiška, padeda asmenybei ir valstybei tobulėti. Pats veiksmų ir poelgių vertinimas gėrio ir blogio požiūriu veikia žmonių praktinius santykius ir jų elgesį, nes vertinant visuomet pritariama teigiamiems veiksmams ir poelgiams, kurie asmenybei ir visuomenei turi vertybių reikšmę, ir smerkiami neigiami, amoralūs poelgiai.

Žmogui tenka nepaliaujamai kovoti dėl gėrio, jis priešinasi blogiui. Ši kova apima visas žmogaus būties puses, visas visuomenės gyvenimo sritis. Ji suponuoja asmenybės dorovinę poziciją, jo požiūrį į save, į draugus, į darbo kolektyvą ir vvisuomenę.

Gėris ir blogis žmoguje, kaip ir visuomenėje, niekuomet nesudaro idealios pusiausvyros. Šios dvi priešybės nuolat grumiasi.

Pats žmogus nėra pasyvus gėrio ir blogio reiškėjas. Jis paprastai yra gėrio pusėje ir grumiasi su tuo, kas jį žlugdo ir žemina. Grumtis pačiam su savimi , su savo ydomis, su blogiu savyje yra sunku. Todėl iškyla masinės atsakomybės reikšmė kovoje dėl gėrio.

Tai, kas gera reikia saugoti, puoselėti, ugdyti. Tuo tarpu blogis plinta pats. Jis gajus, nes remiasi įpročio jėga. Blogis yra tai, kas trukdo žengti į priekį, tobulėti. To, kas paseno, atgyveno, nereikia įtvirtinti, nes tai taip pat yra blogis. Visuomenėje nuolat vyksta dorovės pažanga, todėl tai, kas kažkada dar nebuvo blogis, ilgainiui tampa blogiu, kas buvo pakenčiama – nepakenčiama.

Plačią gėrio kategoriją sukonkretina žmoniškumo sąvoka. Ji apibrėžia ir išryškina gėrio turinį žmogaus esmės aspektu. Kaip ir gėris, žmoniškumo sąvoka taikoma įvairiems socialinio bei dvasinio gyvenimo reiškiniams vertinti. Tik gėrio požiūriu visi šie reiškiniai skirstomi į gerus ir blogus, dorus ir nedorus, o žmoniškumo požiūriu – į žmoniškus ir nežmoniškus.

Ydų ir dorybių santykis žmoguje esti labai įvairus. Žmogus gali turėti daugiau dorybių, negu ydų. Gali būti ir priešingai. Tačiau ir tokiu atveju žmogus dar nėra blogas apskritai. Jis tik blogai elgiasi. Todėl reikia neapkęsti nne paties žmogaus, bet blogio žmoguje, smerkti ne asmenį, o jo blogus poelgius.

“Blogis nėra kažkur kitur, jis nėra kituose, jis su kiekvienu mūsų ir kiekviename mūsų kasdien. “

Kantas

GERO IR BLOGO POELGIO PASIRINKIMAS

Renkantis poelgius ar ištisą elgesio kryptį, žmogui nuolat iškyla gėrio ir blogio alternatyva. Kaip tik tada ir atsiskleidžia žmogaus dorovinė esmė. Pasirinkdamas žmogus atsiriboja nuo blogio, ima siekti gėrio, praplečia savo žmogiškojo veikimo galimybes arba pasiduoda blogiui, degraduoja.

Kasdienėje praktinėje veikloje žmogus rinkdamasis susiduria su konkrečiomis gėrio ir blogio apraiškomis, kurios žymimos ženklais “galima – negalima”, “leidžiama – draudžiama”. Jei žmogus, pasirinkdamas kasdienį elgesį, nepaiso šių ženklų jis greitai peržengia blogio ribas. Šitaip individas pastato savo interesus prieš kitų žmonių bei visos visuomenės interesus, Pažemina save, degraduoja.

Tačiau ir socialiniu požiūriu prasmingo, t.y. “leidžiamo”, elgesio ribose žmonių sugebėjimas rinktis nevienodas, o ir pasirinkimo rezultatai dažnai būna skirtingi. Tai labai priklauso nuo pasirinkimo situacijos ir paties žmogaus. Pasirinkimo situacija ne visuomet vienoda: ji gali būti įprasta, nuolat pasikartojanti, bet taip pat ir reta, unikali, sudėtinga.

GERA AR BLOGA VALIA?

Tai, ką mes apibūdiname kaip blogį, yra mums nepasitenkinimą keliančių dalykų neigiamas vertinimas. Galima teigti, kad ir gėris, ir blogis – tai mūsų pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmų prisotinti vaidiniai apie tam tikrus dalykus. Tai,

kas mums atrodo gera, jaučiame kaip tai, kas turi būti, bloga – kaip tai, ko neturi būti. Moralinis blogis – tai laisvos valios sąlygotas blogis. Tai yra tai, ką mes vadiname ydomis ir nedorybėmis, polinkiu į blogį ar jo rinkimus. Tai – piktavališkumas.

Mes orientuojamės į du dalykus – į blogą valią ir į tai, kas verčia veikti tokią valią ir virsti į blogį, t.y. žmogaus prigimties ypatybės. Mes atsiribojame nuo blogio apraiškų. Kiekvienas – ir tas, kuris laikomas doru, ir ttas, kurį visi vadina nedorėliu – nesunkiai gali išvardinti, kas yra blogai (meluoti, tinginiauti ir t.t.) ir pan. Kiekvienas taip pat žino, kad visuomenėje pilna šių ydų ir jas reikia “išrauti su šaknimis”. Tačiau bėda ta, kad ydų smerkimas tų šaknų nepasiekia.

Turinio atžvilgiu blogis nėra absoliutas. Tai, kas laikoma blogiu, priklauso nuo kultūrinių tradicijų – vienu metu ir kokioje nors kultūroje koks nors dalykas gali būti laikomas blogiu, kitur ir kitu metu – ne. Tai, kas senovės graikams atrodė kone nnormalu, tarkime, homoseksualizmas, dabar net ir šiuolaikinėse visuomenėse sunkiai skinasi kelią savo normalumo pripažinimui. Net ir tas blogis, kuris atrodo tikrai absoliutus – karai, stichinės nelaimės, ligos ir kančios – galėjo būti paverstas (ir tai buvo daroma) gėriu, tada, kai ššis blogis buvo skelbiamas priemone aukštesniam gėriui. Tas pats vyko ir vykta ir su doroviniu blogiu, kurį galėtume įvardinti ir kaip bendrųjų dorovės principų, tarkime, Dešimties Dievo įsakymų prasme, nesilaikymą.

Dorovinis blogis visada susijęs su valia. Moralinė sąmonė gėrį apibrėžia kaip tai, kas turi būti, blogį – kaip tai, ko neturi būti. Šia prasme galima teigti, kad dorovinis blogis – tai realizuotos neigiamos vertybės arba piktavališkumas kaip nusiteikimas jas realizuoti, valios nukreiptumas į neigiamomis laikomas vertybes. Tačiau jeigu dėmesį kreipiame vien į nuostatą, tai pamirštame, kad gerai nusiteikus galima padaryti kur kas didesnį blogį, negu blogai nusiteikus.

Jeigu įdėmiau pažvelgtume į save, nesunkiai pastebėtume, kad blogį daryti mums dažnai yra lengviau ir paprasčiau. Todėl tie žmonės, dorovinių kolizijų atveju renkasi gėrį, elgiasi ddorai, dažnai mums atrodo ne “normalūs”, kaip kad iš esmės turėtų būti, bet “taurūs”, “didūs”, lyg išmintys.

GĖRIS IR BLOGIS STOIKŲ ETIKOJE

„.stoikų filosofija – besikuriančios pasaulinės valstybės piliečio kosmopolitinis savęs ieškojimas” (Zabulis H. “Stoicizmas ir eklektika”). Stoicizmas savo esme buvo etinė filosofija, turėjusi tikslą ugdyti žmogaus dvasinės nepriklausomybės ir orumo jausmą. Laisvė, prarasta realiame gyvenime, turėjo būti atrasta žmogaus pasaulyje.

Aukščiausia žmogaus paskirtimi stoikai laikė jo protinę veiklą, išskiriančią jį iš gyvūnų pasaulio. Pasaulio pažinimas leidžia suprasti tikrąjį gėrį ir dorybę. Praktinėje vveikloje protas turi pasirinkti prigimtį atitinkančius veiksmus, vedančius į dorybę. Dorybė ir išmintis yra aukščiausios vertybės, siekiant laimingo gyvenimo. Dorybė nėra įgimtas dalykas, bet kiekvienas gali ją įgyti, remdamasis įgimtu dvasiniu, dieviškuoju pradu, lavindamas protą ir praktiškai veikdamas. Gimęs žmogus neturi proto, todėl nėra nei doras, nei išmintingas. Tik protui vystantis, žmogus pradeda jausti dorovinę atsakomybę, jame atbunda aukštesnioji prigimtis, kuri, esant palankioms aplinkybėms, gali pasiekti tobulumą – dorybę ir išmintį. Kūniškos prigimties valdomam žmogui atrodo, kad aukščiausias gėris yra malonumas, kuris iš tikrųjų nėra net siektinas, nes dažnai priveda prie nelaimių bei blogio. Siekti dorybės trukdo ir kitų neprotingų žmonių nuomonės. Kūniškų malonumų patiria ir didžiausi kvailiai, besimėgaują išdidumu, aklu egoizmu, niekdžiugiškumu, dykinėjimu, sielos išglebimu (Seneka “Apie laimingą gyvenimą”).

Stoikų etikoje tikrasis gėris yra tai, kas tarnauja aukščiausiam tikslui – dorybei. Tai dori žmonės ir dori jų veiksmai. Blogis yra ydingi žmonės, ydingi jų veiksmai. Visi kiti dalykai, būdami moraliai neutralūs, nėra nei gėris nei blogis, žmogaus atžvilgiu jie indiferentiški, visai nesąlygoja jo laisvės ir laimės. Sveikata, malonumai, garbė ir turtas nėra tikrosios gėrybės, o ligos, skausmai, kančios, nešlovė ir skurdas nėra tikrasis blogis, nes nuo apsisprendimo ir požiūrio į juos priklauso, ar, esant šiems dalykams, žmogus jaučiasi laimingas, ar nnelaimingas. Patys savaime išoriniai mūsų atžvilgiu dalykai negali nei kenkti, nei būti naudingi.

Poseidonijas mokė, kad tai, “kas nesuteikia sielai nei didybės, nei pasitikėjimo savimi, nei ramybės, nėra gėris. Turtai, gera sveikata ir kiti panašūs dalykai to nesuteikia. Todėl jie nėra gėris”. Jei tie dalykai sukelia pasipūtimą, išdidumą, įžūlumą jie yra blogis.

Gėris, visada pasiekiamas protu, – tai su prigimtimi suderintas gyvenimas, kuriame kūniškasis pradas yra tik medžiaga laisvai proto veiklai. Savo prigimtį supratęs išminčius nejaučia baimės dėl gyvenimo nelaimių, nes jis pats yra visatos proto bendrininkas. Dievas davė žmogui jam nepavaldų kūną ir laisvą protą.

Pasaulyje viskas yra tobulai sutvarkyta kosminio proto. Kiekvienoje prigimties dalyje yra gėrio, kurį turi visatos prigimtis, todėl viskas joje yra būtina ir naudinga visumai.Žmogus turi susitaikyti su likimu ir nemurmėti neprotingai, jei kas nors vyksta ne taip, kaip jis norėtų. Blogis negali pakenkti visumai.

Paprastai blogiu stoikai laikė tiesos nežinojimą, nors kai kada pripažino, kad visatos prigimtis sukūrė ir blogų dalykų, kurie akivaizdžiausiai atsiskleidžia visuomenėje.

Gėris atitinka žmogaus prigimties pažinimą. Žmogus blogai elgiasi, nežinodamas, koks elgesys yra geras. Niekas neklysta savo noru. Todėl bausti žmogų už tai, kad jis aklas, būtų nežmoniška.

Žmogus nelaimingas dėl savo kaltės, nes dievai visus sukūrė, kad būtų laimingi. Jis nesupranta, kad vvienintelis gėris ir blogis slypi pačiame žmoguje, jo sieloje. Nei gėrio, nei blogio nėra nuo žmogaus nepriklausančiuose dalykuose. Blogis egzistuoja tik pačiame žmoguje, tačiau ir nuo jo galima išsivaduoti. Tikrasis gėris slypi teisingose sąvokose ir geruose noruose, o tikrasis blogis – neteisingose sąvokose ir ydinguose noruose (Epiktetas).

PLATONO GĖRIS IR BLOGIS

Platonas – vienas pirmųjų ir vienas iš didžiausią poveikį pasaulio filosofijos raidai turėjusių ontoetikų, t.y. tokių etikos teoretikų, kurie mano, kad gėris grožis, tiesa, teisingumas ir kitos etikos sąvokos bei kategorijos nėra vien tik žmogui, visuomenei būdingos dorovinės vertybės, orientacijos, bet ir visam pasauliui, kosmosui, universumui.

Gėrio, Grožio, Tiesos ir Teisingumo idėjos Platonui tampa tuo, kas yra žemė, vanduo, oras ir ugnis.

Mąstytojas pasaulį vaizduoja, visą mus supančią empirinę ir dvasinę tikrovę kartu su jo įsivaizduojamu neempiriniu – antgamtiniu, transcendentiniu – idėjų pasauliu. Neabejotina, kad šie du pasauliai yra susiję tam tikrais priklausomybės santykiais – idėjos, kaip daiktų bei reiškinių idealūs provaizdžiai, bendrybės, ir yra tai, iš ko randasi atskirybės – konkretūs, empiriškai suvokiami, jaučiami daiktai bei reiškiniai. Kita vertus, pastaruosius, t.y. daiktus bei reiškinius, Platonas traktuoja tik kaip tam tikrus simbolius, kelio ženklus, paslaptinguosius rašmenis ar pan., padedančius žmogui iš tikrųjų susivokti ir suprasti, kas yra tikrosios vertybės, ir ko iš tikrųjų

reikėtų siekti. Tokios vertybės ir yra Gėris, Grožis, Tiesa, Teisingumas ir kitos idėjos. Jų ir reikia siekti gyvenime.

Platono moralėje esama dalykų, kurie iš tikrųjų jam nepriklauso, o atsirado Platono filosofijoje, galima sakyti, beveik prieš jo valią. Turiu galvoje sokratizmą, kurio atžvilgiu Platonas buvo per daug kilnus. „Niekas nenori padaryti sau žalos, todėl visas blogis daromas ne laisva valia. Juk blogas žmogus pats sau daro žalą: to jis nedarytų, jei žinotų, kad blogis yra blogas. Todėl blogas žmogus yra blogas tik ddėl to, kad jis klysta; išaiškinus jam jo klaidą, jis būtinai taps geras.“ Toks samprotavimo būdas būdingas p r a s t u o m e n e i, kuri mato tik blogų poelgių liūdnus padarinius ir iš tiesų daro išvadą, kad „k v a i l a elgtis blogai“; kartu be didesnių dvejonių ji sutapatina „gera“ su „naudinga ir malonu“. Susidūrus su bet kokiu moraliniu utilitarizmu, tokį jo šaltinį galima iš anksto numanyti, todėl reikia vadovautis uosle – suklysime rretai.- Platonas padarė viską, siekdamas suteikti kitokią prasmę savo mokytojo tezei, bandydamas įtraukti į ją ką nors kilnaus ir subtilaus, pirmiausia save; jis buvo drąsiausias iš interpretatorių, Sokratą jis paėmė iš gatvės tik kaip populiarią temą ir liaudies dainą, kad vvarijuotų ją iki begalybės ir negalimybės – dėdamas ant Sokrato visas savo paties kaukes ir traktuodamas jį visais galimais būdais. Juokaujant Homero stiliumi, kas gi yra platoniškasis Sokratas, jei ne „priekyje Platonas, užpakalyje Platonas, o per vidurį – nesąmonė“ (ne Nyčės pastaba: Parodijuojama Homero „Iliados: eilutė: „Liūtės galva, liemuo kaip ožkos, uodega kaip drakono“ (VI giesmė, 181 eilutė. Vert. A.Dambrauskas).

IŠVADOS

Gėris ir blogis nėra antgamtinės kilmės. Jie nėra amžini ir nekintami. Priešingai, gėris ir blogis yra žemiškos prigimties, jų ištakos – visuomeniniai santykiai. Keičiantis visuomenės santykiams, keitėsi žmonių moralinė sąmonė, jų įsitikinimai pažiūros. Neišvengiamai kito gėrio ir blogio supratimas. Klasinėje visuomenėje gėrio ir blogio sąvokos įgijo klasinį turinį. F.Engelsas, kalbėdamas apie gėrio ir blogio socialinį sąlygotumą ir istorinį kitimą, nurodė, kad ““gėrio ir blogio sąvokos tiek keitėsi kiekvienoje atskiroje tautoje, kiekviename atskirame amžiuje, kad jos dažnai tiesiog prieštaravo viena kitai” (Engelsas F. Anti-Diuringas). Tačiau, nors gėrio supratimas istorijos procese kinta, kiekvienoje epochoje jis turi apibrėžtą turinį. Kasdieniame gyvenime žmonės vertina poelgius, vadovaudamiesi visuomenėje priimtomis dorovės normomis, kurios išreiškia istoriškai konkretų gėrio ir blogio turinį.

“Kaip tvirtas ir stangrus vaškas nežymiai šildomas ima atsileisti ir tampa tokiu minkštu ir lipniu, kad iš jo jau galima formuoti bet kokia figūrą, panašiai ir labai užkietėję bbei priešiški žmonės, paveikti nors ir nedidelės mandagumo, gerumo ir palankumo dozėmis, tampa patikliais, maloniais ir net gerais”.

Artūras Šopenhaueris

Naudotos literatūros sąrašas:

1. Marksistinės – Lenininės etikos pradmenys, Vilnius 1979

2. Etikos etiudai – 3, “Dorovinė bendravimo kultūra”, Vilnius 1979

3. Anilionytė L. “Blogio problema”, Vilnius 1996

4. Balčius J. “Platono etika”, Vilnius 1996

5. Vertybių sistema visuomenėje paskaitų medžiaga.