Moralinės brandos raida
Kontrolinis darbas
Dorovinės brandos raida
Kontrolinio darbo planas
Įvadas
1. Dorovės sąvoka, jos kilmė bei prasmė
2. Asmenybės dorovinės raidos formavimosi teorijos:
2.1.Psichoanalitinė teorija;
2.2.Kognityvinė teorija;
2.3.Bihevioristinis moralės raidos aiškinimas;
2.4.Socialinės kognicijos kryptis;
2.5. Humanistinė kryptis.
3. Auklėjimas kaip dorovingos asmenybės tapsmą laiduojantis veiksnys
4. Dorovinė pozicija kaip meilės žmogui išraiška; dorovinės pozicijos
reiškimasis mokykliniame amžiuje:
4.1.Jaunesnysis mokyklinis amžius;
4.2.Paauglystė;
4.3.Vyresnysis mokyklinis amžius;
4.4.Paauglių ir vyresniųjų mokinių dorovinės pozicijos brandumo
apibendrinimas.
5. Dorovinio brandumo interpretavimo galimybės
Išvados
Panaudotos literatūros sąrašas
Įvadas
Šiame kontroliniame darbe bus nagrinėjama žmogaus dorovinės
brandos raida. Nors ir nežinant tikslaus „dorovės“ sąvokos apibrėžimo,
manau daugeliui, pirmiausia, šis žodis asocijuojasi su gėriu, su noru
daryti kažkam gera, padėti, užjausti ir pan. Manau, kad nesuklysiu
sakydama, jog tik ne daugelis iš mūsų žino tikrąją dorovinės raidos reikšmę
bei svarbą asmenybei, kadangi kasdieniniame gyvenime žmonės tiesiog apie
dorovingumą nemąsto, o dažnas jų, apie tai net užmiršta.
Taigi, pagrindinis šio darbo tikslas: kuo išsamiau ir aiškiau
išnagrinėti dorovinės brandos raidą. Užsibrėžtam tikslui pasiekti, šiame
kontroliniame darbe keliami šie uždaviniai:
1. SSusipažinti su „dorovės“ sąvoka, jos kilme bei svarba
senaisiais ir dabartiniais laikais;
2. Pateikti pagrindines psichologijos kryptis, nagrinėjančias
dorovinės (moralinės) raidos formavimąsi, bei jų sukurtas
teorijas;
3. Remiantis ugdymu, išanalizuoti dorovinės brandos raidą ir
išskirti, kaip ugdymas veikia augančio mokinio dorovinę
poziciją;
4. Remiantis, jau anksčiau pateiktų uždavinių atsakymais bei
įvairiais dorovinio brandumo interpretavimais, atsakyti į
klausimą, ar dorovinio brandumo raida turi „galutinį tašką“?
Rašydama šį darbą, rėmiausi įvairių autorių literatūra. Mūsų dienų filosofu
Č. Kalenda(1981), psichologiniais šaltiniais ( David G. Myers(2000), R.
Žukauskiene (2002)), Lietuvos pedagogų darbais (V. Aramavičiūtė (1998), V.
Jakavičius (1998), L. Jovaiša (1995), V. Kruteckis (1978), S. Dzenuškaitė
(1984, 1990), R. Bakutytė (2001)).
1. Dorovės sąvoka, jos kilmė bei prasmė
Nagrinėjant dorovinės brandos raidą, pirmiausia reiktų apžvelgti
„dorovę“ kaip sąvoką, jos kilmę, jos reikšmės, svarbumo supratimą
senaisiais bei dabartiniais laikais.
Apie dorovę. Prieš apibrėžiant, kas tai yra dorovė, vertėtų
apžvelgti, kaip senai buvo susidomėta žmogaus dorovingumu? Pasak Č.
Kalendos, žmogus kiekviename gyvenimo žingsnyje turi apsispręsti, rinktis
poelgius. Tas pasirinkimas dažnai būna susijęs su gėrio ir blogio, tiesos
ir mmelo, garbės ir gėdos, niekšybės ir kilnumo, žmoniškumo ir žiaurumo bei
kitomis kategorijomis. Sudėtingose, kraštutinėse situacijose poelgio
pasirinkimas kartais virsta sunkiu, kankinančiu klausimu: ką daryti? Kaip
pasielgti?.. Visais atvejais, kai poelgio rinkimosi pagrindas yra „amžinos“
kategorijos – pareiga, sąžinė, garbė, orumas, meilė, ištikimybė,
pasiaukojimas ir kitos, – ryškiai atsiskleidžia žmonių esmė: vienų – didybė
ir grožis, kitų – menkystė ir nepatrauklumas (Č. Kalenda, 1981, p. 3). Iš
šių pasakytų žodžių aišku, jog kalbama apie vieną iš pagrindinių žmogaus
saviraiškos formų- moralę, arba dorovę. Būtent su dorove yra susijusios
didžiausios žmogaus gyvenimo vertybės, giliausi dvasiniai išgyvenimai,
skausmingi savo vietos visuomenėje, savo veiklos prasmės ieškojimai. Dėl
šių priežasčių dorovės ir žmogaus dorovinio elgesio, jo raidos problema nuo
seniausių laikų kėlė žmonių susidomėjimą.
Pirmasis iš graikų filosofų, intensyviai svarsčiusių dorovės ir
dorovinio auklėjimo klausimus, buvo Sokratas (470/ 469-399 m. pr. m. e.).
Jis visą gyvenimą įrodinėjo kiekvienam, jog reikia rūpintis ne kūnu ir ne
turtu, bet siela, kad ji taptų kuo geriausia. Jo požiūris pagrįstas teze
apie laimingo ir doro gyvenimo tapatumą: būti laimingam- tai visur ir
visada elgtis dorai.
Kaip matome, dorovės problema buvo keliama nuo seniausių laikų,
tačiau šiame darbe daugiau bus nagrinėjamos XIX- XX a. psichologų, filosofų
bei pedagogų darbai, apie dorovinę žmogaus raidą. Pateiksiu keletą
šiuolaikinių „dorovės“ apibrėžimų.
Anot V. Jakavičiaus, dorovė – individualios sąmonės forma,
atspindinti visuomenės moralę, kuri reguliuoja konvencinius individo
santykius su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi. Tai visuma
pažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individo elgseną it tobulėjimą.
Filosofai pažymi, kad dorovingos asmenybės tapsmo atskaitos taškas –
savimonė (V. Jakavičius, 1998, p.21). Pasak L. Jovaišos verta skirti dvi
sąvokas: dorovę ir dorą. Yra du skirtingi reiškiniai: dorovė kaip visų
žmonių dvasinė lytis, apimanti vidinių vyksmų visumą, kuri yra dorovinio
elgesio pamatas. Dorovė- tai sąmonės ir pasąmonės parengtis elgtis ar
veikti pagal gėrio normas. Šia prasme dorovė atitiktų tarptautinį žodį
„moralė“. Dora- tai realizuota dorovė- doras eelgesys. Todėl verta teigti,
kad dorovė yra neaktualizuota gamtinių, antgamtinių ir sutartinių normų
visuma žmonių sąmonėje, o dora- gyvenimas dorovės vertybėmis (L. Jovaiša,
1995, p. 64.).
Asmenybės brandos raida Asmenybės brendimo būdus bei jų vertinimo
kriterijus įvairūs autoriai apibūdina skirtingai. Kiekviena psichologijos
kryptis skirtingai interpretuoja asmenybės brandos raidą. Psichologai ne
tik aprašo žmogaus raidą, jo brendimą, bet ir siekia paaiškinti stebimus
pasikeitimus, ir tai daro, siūlydami savo teorijas, apie kurias bus kalbama
sekančioje darbo dalyje.
Kalbant apie brandos raidą bei jos kriterijus, verta pabrėžti, kad
Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose yra teigiama, kad
asmens brandą liudija:
❖ Savo vertės suvokimas;
❖ Tolerancija kitiems ir „kitokiems“;
❖ Atsakomybė už savo sprendimus ir veiksmus;
❖ Kritiškumas vertinant savo elgesį.
2. Asmenybės dorovinės raidos formavimosi teorijos
Kaip jau buvo minėta, žmogaus elgseną, elgesio motyvus, dorovinio
elgesio ypatumus nagrinėja įvairios istoriškai susiformavusios
psichologinės kryptys, kurios siūlo įvairias savo teorijas. Neįmanoma
pateikti visų teorijų, nagrinėjančių žmogaus raidą, todėl pateiksiu
vyraujančias, žymiausias raidos psichologijos teorijas, kurios nagrinėjo
žmogaus dorovinės brandos raidą.
2.1.Psichoanalitinė teorija. Šios teorijos pradininkas S. Freudas (1856-
1939) teigė, kad asmenybę sudaro trys teoriniai komponentai Id, Ego,
Superego.
Id- yra mūsų pasąmonės impulsų šaltinis, siekiantis patenkinti
mūsų poreikius, veikia pagal malonumo principą, kuris reiškia, kad asmuo
nori to, kas atrodo malonu ir žavu, ir nori to dabar.
Ego raidai prasidėjus, vaikas pamažu sužino, kad egzistuoja ir
kiti žžmonės ir kad kai kada reikia palaukti, kol jo norai bus įvykdyti. Ego
veikia, remdamasis realybe.
Superego raida prasideda 4-5 metų vaikui, jis pradeda tapatinti
save su tėvų moraliniais standartais. Freudas teigė, kad tai prasideda
tada, kai vaikas išsprendžia Edipo kompleksą. Šiuo laikotarpiu vaikai
perima tos pačios lyties tėvų elgesį ir moralines vertybes. Superego yra
tarsi nuolatinė, nepailstanti sąmonė, kuri skiria gera nuo blogo
nesvyruodama. Superego susideda iš dviejų dalių: iš sąžinės ir iš Ego
idealo. Sąžinę iš esmės sudaro tėvų draudimai. Kaip tėvai bausdavo vaiką,
taip sąžinė baudžia individą kaltės jausmu. Terminas Ego idealas atspindi
elgesio standartus, kurių vaikas siekia. Kaip anksčiau vaiką už kokį nors
elgesį teigiamai vertindavo tėvai, taip dabar jį teigiamai vertina Ego
idealas savo vertės ir išdidumo jausmu. Superego yra visuomenės būdas
tvarkai palaikyti.
Anot šios teorijos, žmogaus brandos raida suskirstyta į 5
esminius etapus, kurie buvo išskiriami atsižvelgiant į tai, kurios kūno
vietos tam tikro amžiaus individų yra malonių pojūčių šaltinis ir yra
stipriai sužadinamos. Trumpai jas paminėsiu.
1) Oralinė stadija ( nuo gimimo iki vienerių metų). Burna yra malonių
kūdikio kūno pojūčių šaltinis. Maitinimas yra labiausiai vaiką
stimuliuojanti veikla.
2) Analinė stadija ( 1 – 3 metų). Išangė yra malonių kūno pojūčių šaltinis,
ir mokymas naudotis tualetu yra svarbiausia veikla.
3) Falinė stadija ( 3 – 6 metų). Problemos šios stadijos
metu kyla, kai
seksualiniai vaiko troškimai yra nukreipti į priešingos lyties tėvus. Ši
situacija yra vadinama Edipo kompleksu. Pasak Freudo teorijos, mažas
vaikas savo fantazijomis seksualinės meilės trokšta iš priešingos lyties
tėvų, nesąmoningai bijodamas, kad tos pačios lyties tėvai sužinos apie
tuos troškimus, supyks ir nubaus. Šis draudimų, vertinimų, reikalavimų
rinkinys individo gelmėse formuoja kažką panašaus į savarankišką tėvus
reprezentuojančią struktūrą, kurią Freudas pavadino Superego. Tai rodo
Superego ir sąmonės raidos pradžią, kurie atspindi tėvų „daryk taip“ arba
„nedaryk to“, taip pat visuomenės keliamus reikalavimus. Superego
visiškai susiformuoja išsprendus edipo kompleksą.
4) Latentinis periodas ( 7 – 11 metų).Edipo komplekso krizės simptomai
išnyksta. Šio periodo metu vaikas įsisąmonina naujus kognityvinius
sugebėjimus, kultūrines vertybes, nes jį supantis pasaulis gerokai
išsiplečia. Vaikas jaučia malonumą, užsiiminėdamas nauja veikla ir
laisvai reikšdamas savo kūrybiškumą. Taip vyksta tolesnė Ego ir Superego
raida.
5) Genitalinė stadija (paauglystė). Latentinio periodo rimtį sutrikdo
lytinis brendimas. Paauglio seksualiniai impulsai nukreipiami į
priešingos lyties atstovus. Jo tikslas yra subrendimas, suaugusiems
būdingas sseksualumas, kurio biologinis tikslas yra pratęsti giminę.
Taigi pagal šią teoriją vaiko dorovinė raida pasibaigia ties 5-6
metus. Vėliau tik tam tikru būdu yra papildomai įtvirtinamas Superego.
Psichoanalitinės teorijos apibendrinimas dorovinės raidos aspektu.
Psichoanalitikų nuomone, vaikas, galintis pasakyti, kas yra teisinga, o kas
ne, jjau turi internalizuotą (vidinę) dorovinių normų sistemą. Šios vidinės
normos priklauso nuo to, kaip tėvai kontroliuoja vaiko elgesį. Tėvai gali
naudoti fizines bausmes, grasinimus, kad vaikas bus fiziškai nubaustas,
atstumtas, nemylimas („ jei tu manęs neklausysi, aš tavęs nemylėsiu“). Taip
reguliuojant elgesį, vaikas ima suvokti, ko tėvai iš jo elgesio tikisi.
Vaikai, stengdamiesi įtikti tėvam, tampa vis panašesni į juos, todėl vaikų
dorovė priklauso nuo tėvų reikalavimų ir nuo visuomenės normų.
Pasak psichoanalitikų, vaikas dorovines normas perima, norėdami
išvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų dorovines normas, susiformuoja
jo Superego, kuris leidžia vaikui suprasti, koks jis turi būti ir atpažinti
tėvams nepriimtiną elgesį. Sugebėjimas išvengti kaltės jausmą rodo, kad
vaiko Superego jau yra gerai susiformavęs. Taigi, identifikacija su tėvais,
jų moralinių normų priėmimas ir sugebėjimas jausti kaltę yra vaiko
normalios psichologinės raidos požymiai. Pasak Freudo teorijos, vaikas
skatinamas elgtis pagal visuomenės reikalavimus, kad išvengtų bausmės.
Dabar yra manoma, kad Freudo teorija negali visiškai paaiškinti
dorovinės raidos. Anot Freudo, kaip jau minėjau anksčiau, ši raida iš esmės
pasibaigia 5-6 metų vaikams, tik viduriniosios vaikystės laikotarpiu tam
tikru būdu papildomai įtvirtinamas Superego. Freudas manė, kad dorovinei
raidai labai svarbi ikimokyklinio amžiaus vaiko socializacija, tačiau
dabartiniai tyrimai rodo, kad ši raida yra laipsniškas procesas, kuriam
svarbu ir tėvų elgesys, ir paties vaiko bruožai. Dorovinė raida prasideda
kūdikystėje ir trunka visą gyvenimą.
2.2.Kognityvinė teorija. Šveicarų psichologas J. Piaget (1896-1980)
yra vienas žinomiausių kognityvinės teorijos atstovų. Jo idėjos turėjo
didelę įtaką ne tik šios teorijos krypčiai. Jis laikomas vienas žymiausių
dvidešimtojo amžiaus raidos psichologu. Piaget skyrė keturias pagrindines
pažintinės raidos stadijas:
1) Sensomotorinė ( nuo gimimo ik 2 metų). Vaikas įsisąmonina, kad
objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti; pradeda
prisiminti ir įsivaizduoti.
2) Priešoperacinė ( 2 – 6 metų). Vaizduotė labai išlavėjusi. Vaiko
mąstymo egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.
3) Konkrečių operacijų ( 7 – 11 metų). Naudodamasis loginiais
sugebėjimais, vaikas mokosi suprasti masės, svorio, skaičių tvermės ir
kitas konkrečias sąvokas.
4) Formalių operacijų ( nuo 12 metų).Vyrauja abstraktus mąstymas. Dėmesio
centre dažnai būna etiniai, politiniai, socialiniai klausimai.
Piaget teigė, kad galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška
loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo
stadijoje. Susiformavus formaliam operaciniam mąstymui, pasiekiamas
aukščiausias mąstymo lygis.
Piaget teorija apie dorovinę raidą. Piaget sutiko su kitais to meto
psichologais, kad vaiko dorovė- tai daugiausia nekritiškai perimti
suaugusiųjų nurodymai, tačiau jis pirmasis iškėlė mintį, kad visa dorovė
nėra grupės primesta individui. Vaiko supratimas apie socialinius
susitarimus keičiasi, kartu keičiasi ir jo dorovė, dorovinis elgesys,
vertybės: neliečiamos, šventos, neginčytinos dorovinės taisyklės pradedamos
priimti kaip lanksčios, galimos keisti atsižvelgiant į žmonių poreikius.
Piaget rinko vaikų mintis apie moralę, naudodamas klinikinį
interviu. Remdamasis vaikų pasakojimais, Piaget nustatė dvi dorovinės
raidos stadijas:
1) Heteronominės moralės ( paklusimo kito autoritetui), arba moralinio
realizmo, stadija. Ši stadija būdinga 5-10 metų vaikams. Maždaug 5-6
metų vaikams prasideda moralinio realizmo stadija. Jie pradeda domėtis
taisyklėmis ir jas gerbti, bet priima jas kaip fiksuotas, pateiktas
suaugusiųjų. Tokį vaikų požiūrį į taisykles lemia du veiksniai,
ribojantys vaiko moralės supratimą: 1) prievarta palaikomas
suaugusiojo autoritetas, kuris remiasi neginčytinu požiūriu į
taisykles ir į suaugusiuosius, kurie jas įgyvendina; 2) kognityvinis
nesubrendimas bei vaiko egocentrizmas. Mažas vaikas mano, kad
kiekvienas kitas žmogus mąsto taip pat, kaip ir jis, todėl taisykles
supranta kaip nekintamą realybę.
2) Autonominės moralės stadija, arba bendradarbiavimo moralė ( būdinga 10
metų ir vyresniems vaikams). Pasak Pieget, šiam perėjimui ypač svarbu
vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais, kadangi
vaikas, bendraudamas su vienmečiais kaip lygus su lygiu, išmoksta
išspręsti konfliktus abipusiai naudinga linkme. Vaikas pradeda suvokti
abipusiškumą , kuris svarbus norint bendradarbiauti. Piaget
abipusiškumą vadino protingą dorumą, rūpinimąsi kito gerove taip pat,
kaip savo, t. y. „ elkis su kitais taip, kaip tu nori, kad jie elgtųsi
su kitais“. Suprastas abipusiškumas yra perėjimo iš heteronominio į
autonominį lygį pagrindas. Autonomiškas vaikas jau nemano, kad
taisyklės yra fiksuotos, jis jas priima kaip llanksčias, keičiamas, kad
atitiktų daugumos norus.
Kohlbergo dorovinės raidos samprata. Pastaraisiais dešimtmečiais Piaget
teoriją apie dorovės raidą pakeitė Kohlbergo sukurta visapusiškesnė šešių
dorovinės raidos stadijų sistema, kuri yra tiesioginis Piaget pradėtų
tyrimų tęsinys, kadangi jis pradėjo ieškoti universalių dorovinės raidos
stadijų ir tyrinėjo, kaip vaikų moralės supratimas yra susijęs su
kognityvinės raidos eiga.
Kohlbergas, sudarydamas stadijų seką, siekė tiksliai apibūdinti
kokybinius moralės sampratos pokyčius, kurie vyksta nuo vaikystės iki
suaugusio žmogaus gyvenimo pabaigos. Kohlbergas šešias stadijas suskirstė į
tris dorovinės raidos lygius.
I. Prekonvencinis moralės lygmuo. Šiame lygmenyje moralė dar yra
reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia, ar veiksmai teisingi, ar
klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius
padarinius. Prekonvencinis lygmuo skirstomas į dvi stadijas:
Pirmoji stadija- bausmės ir paklusnumo orientacija.
Nežinodami, kad gali skirtis žmonių interesai ir dalyko supratimas, vaikai
ignoruoja kitų asmenų ketinimus ir motyvus, spręsdami, ar jų veiksmai geri
ar blogi. Jie neginčijamai priima autoriteto požiūrį kaip savo ir nukreipia
dėmesį į tai, kaip išvengti bausmės.
Antroji stadija- naivus hedonizmas, arba instrumentinė
orientacija. Vaikas supranta, kad žmonės gali skirtingai žiūrėti į
dorovinę dilemą, tačiau šis supratimas labai konkretus. Teisingu laikomas
toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat
žiūrima kaip į veikiančius savo interesams. Vaikas ima suprasti
abipusiškumo principą, o jo supratimu garbingumas reiškia abipusį
pasikeitimą įvairiomis gėrybėmis.
II. Konvencinis moralės lygmuo.
Individai su pagarba žiūri į socialines
normas kaip į moralės pagrindą. Aktyviai keisti socialinę tvarką yra
pačių individų teisė. Tokie vaikai palaiko ir remia esamos socialinės
sistemos įstatymus ir taisykles.
Trečioji stadija: „ gero berniuko–geros mergaitės
orientacija“, arba tarpasmeninio atitikimo, santarvės moralė. Būdami
„geri“( teisingi, ištikimi, padedantys kitiems ir gražiai besielgiantys),
vaikai stengiasi, kad juos mylėtų ir jiems pritartų giminės ir draugai.
Ketvirtoji stadija: socialinės tvarkos palaikymo orientacija.
Individai, spręsdami apie įvykio eigą, sugeba atsitraukti nuo dviejų asmenų
tarpusavio ryšio supratimo ir atsižvelgti į trečiąją perspektyvą-
visuomenėje egzistuojančius įstatymus. Taisyklės turi būti vienodai
taikomos bei galiojančios kiekvienam ir kiekvieno pareiga jų laikytis.
III. Pokonvencinis moralės lygmuo. Individas moralę stengiasi apibrėžti
abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos
visomis situacijomis ir bet kurioje visuomenėje.
Penktoji stadija: socialinės sutarties, teisėtumo
orientacija. Individas nebežiūri į taisykles kaip nustatytas visam laikui.
Asmuo turi laikytis įstatymų, kurie atitinka jo teises ir daugumos
interesus, jis turi orientuotis į socialinius susitarimus, nes jie suteikia
jam ir kitiems daugiau gero, negu jei tokių susitarimų nebūtų.
Šeštoji stadija: orientavimasis į universalius etinius
principus. Tipiški principai, būdingi šiai stadijai, yra pripažinti
visuotinę žmonių lygybę ir gerbti kiekvieno asmens kaip individualybės
vertę ir orumą. Pasak Kohlbergo, individas, priimdamas moralinius
sprendimus, atsižvelgia į visas moralinės dilemos perspektyvas ir po to
pasirenka vieną iš jų.
Kognityvinės teorijos apibendrinimas dorovinės rraidos aspektu. Ši teorija
taip pat, kaip ir kitos teorijos, negali būti laikoma visiškai
atskleidžianti moralę. Kognityvinės raidos teorijos atstovai tiki, kad
vaikas, pradėjęs suprasti socialinių normų tikslus ir funkcijas, vis
daugiau gerbia save ir tuos žmones, kurie palaiko ir saugo tas normas.
Vaikai pamažu pradeda suprasti, kad elgesys, apie kurį mąstoma, yra svarbi
teisingo socialinio pasaulio kūrimo ir palaikymo dalis. Tuo remdamiesi,
kognityvinės raidos teoretikai teigia, kad yra labai specifinis tarpusavio
ryšys tarp moralaus mąstymo ir elgesio: jie abu turi artėti vienas prie
kito individui siekiant aukštesnio moralinio samprotavimo lygio. Remiantis
įvairių tyrimų duomenimis buvo nustatyta, kad moralinis samprotavimas ir
moralus elgesys vidutiniškai atitinka vienas kitą. Tai ir padeda
paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip.
2.3.Bihevioristinis moralės raidos aiškinimas
Apie kryptį. Skirtingai nuo psichoanalitinės ir kognityvinės
teorijų atstovų, bihevioristai nekūrė žmogaus raidos sampratos. VVisą dėmesį
šios srities atstovai skyrė individo elgesiui. Jie stengėsi rasti tam tikro
elgesio priežastis bei pasekmes ir kaip pakeisti aplinkos sąlygas, kad
elgesys pasikeistų norima linkme. Kitaip sakant, jie tyrinėjo stebimo
įvykio (reakcijos) ir jį sukėlusių sąlygų (stimulo) tarpusavio
priklausomybę. Pagrindiniai atstovai: J. B. Watsonas, B. F. Skinneris, A.
Bandura.
Apie moralės raidą. Pasak A. Bandūros ir kitų šios srities teoretikų,
moralės raidą galima paaiškinti išmokimu. Tėvai sąmoningai formuoja vaikų
požiūrį paskatindami, bausdami. Moralinis elgesys įgyjamas taip pat kaip ir
bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimą, pastiprinimą ir modeliavimą.
Vaikai socialines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami savo tėvų
elgesį. Bandūra teigė, kad didžiausią įtaką vaikui daro tėvai, kurie
skatina vaiką, yra jam šilti ir kompetetingi. Biheviorizmas, kitaip dar
vadinamas socialinio išmokimo teorija, daugiausia dėmesio skyrė vaiko
savikontrolės tyrimui, pavyzdžiui, kaip vaikas sugebės atsispirti pagundai
pameluoti ar pavokti, paliktas vienas kambaryje. Šios pakraipos atstovus
domina realūs, atviri vaiko moraliniai atsakymai (reakcijos) arba jų
nebuvimas.
2.4.Socialinės kognicijos kryptis
Apie kryptį. Tai dar viena psichologijos kryptis, kurią norėčiau
paminėti, nagrinėjant dorovinę raidą. Šios krypties atstovai socialinę ir
pažintinę žmogaus raidą nagrinėjo kartu, neatskiriant, kaip tai darė
anksčiau minėtos teorijos. Šios krypties atstovai domėjosi, kaip vaikas
mąsto ir samprotauja apie save ir apie jį supantį socialinį pasaulį, kaip
šie procesai rutuliojasi ir kaip jie susiję su socialiniu elgesiu.
Apie moralinę raidą. Viena iš šios krypties atstovų N. Eisenberg sukūrė
keletą moralės dilemų, kuriose svarbiausias dalykas yra padėti kitam
asmeniui atsisakant savo norų, o išorinių draudimų reikšmė yra sumažinama.
Remiantis tyrimais, N. Eisenberg išskyrė 5 elgesio orientacijų lygius,
kurie atsispindi štai šioje lentelėje.
|Lygiai |Apytikris amžius |Apibūdinimas |
|Hedonistinė, |Ikimokyklinis, pradinės |Elgesys patenkina paties |
|pragmatinė orietacija |mokyklos pradžia |žmogaus poreikius. |
| | |Galėdamas padėti ar |
| | |nepadėti, žiūri, kokia |
| | |nauda iš to bus pačiam: |
| | |„Aš nepadėsiu, nes pats |
| | |liksiu alkanas“. |
|Orientavimasis į kitų |Ikimokyklinis, pradinės |Rūpinimasis fiziniais, |
|žmonių poreikius |mokyklos |materialiais ir |
| | |psichologiniais |
| | |poreikiais išreiškiamas |
| | |paprastai terminais, |
| | |nelabai aiškiai |
| | |atsižvelgiama į kito |
| | |žmogaus požiūrį, |
| | |neišreikši empatiniai |
| | |jausmai: „Jam to reikia“.|
|Stereotipinė, |Pradinės ir vidurinės |Stereotipiniai gero bei |
|pritarimo siekianti |mokyklos |blogo asmens įvaizdžiai |
|orientacija | |ir rūpinimasis, ar bus |
| | |pritarta jo elgesiui: |
| | |„Jai jis patiktų labiau, |
| | |jeigu jis jai padėtų“. |
|Empatinė orientacija |Pradinės mokyklos |Samprotaujant |
| |pabaiga ir vidurinė |atsižvelgiama į kito |
| |mokykla |žmogaus požiūrį ir |
| | |empatinius jausmus kito |
| | |žmogaus atžvilgiu:“Aš |
| | |blogai jausiuos, jeigu |
| | |jam nepadėsiu, nes jis |
| | |liks įskaudintas“. |
|Internalizuotų |Mažuma vidurinės |Moralinis pasirinkimas |
|vertybių orientacija |mokyklos mokinių; |yra pagrįstas |
| |pradinės mokyklos |internalizuotomis |
| |mokiniams tai nebūdinga |vertybėmis, normomis, |
| | |troškimu išlaikyti |
| | |sutartus įsipareigojimus |
| | |ir įsitikinimu, kad |
| | |visiems individams |
| | |būdingas orumas, jie turi|
| | |savo teises ir yra lygūs |
| | |:“Aš blogai jausiuos, |
| | |jeigu nepadėsiu, kadangi |
| | |aš žinosiu, kad |
| | |nesilaikau savo vertybių,|
| | |gyvenu ne pagal savo |
| | |principus“. |
Taigi, Eisenberg pateiktos dilemos padeda atskleisti naują
moralinio samprotavimo formą, kurią ji pavadino empatija- tai įsijautimas į
kito būseną, veikimas, nesiekiant sau naudos. Bigdami pradinę mokyklą,
vaikai pradeda suprasti, kad nuo empatijos labai priklauso elgesys, kurio
tikslas yra padaryti ką nors gero kitam. Eisenberg ir jos kolegos nustatė,
kad 9 ir 10 metų vaikų, kurie yra empatiški kitiems, prosocialinio
samprotavimo lygis jau paauglystės pradžioje būdavo aukštesnis, negu jų
neempatiškų bendraklasių.
Eisenberg vienas svarbiausių nuopelnų yra tai, kad ji mėgino
sujungti moralės kognityvinius, emocinius ir elgesio komponentus į vieną
visumą.
2.5. Humanistinė kryptis. Dviejų humanistinės psichologijos pradininkų
Abrahamo Maslow (1908-1970) ir Carlo Rodžerso (1902-1987) teorijos
vaizdžiai parodo tai, ką pabrėžia humanistinės asmenybės samprata: žmogaus
galias ir pasaulio suvokimą asmens (o ne tyrėjo) akimis.
Maslow kėlė mintį, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija.
Kai patenkiname savo fiziologinius poreikius, ima rūpėti asmeninis
saugumas; pasijutę saugūs, siekiame meilės, norime būti mylimi ir mylėti
save. Pajutę savają vertę, siekiame saviraiškos, išreišti savo galias.
Pasak Maslow, „.brandaus suaugusio žmogaus savybės, būdingos tiems
žmonėms, kurie pakankamai gerai išmano apie gyvenimą ir todėl gali
užjausti, pamiršti savo painius jausmus tėvams, surasti savo pašaukimą,
„įgyti pakankamai drąsos būti nepopuliariems, nesigėdyti būti atvirai
doriems“ ir kt. (Myers G. D.,2000, p.489). Dirbdamas su studentais, Maslow
ėmė spėlioti, jog tikėtina, jog suaugę pasieks saviraiškos tie, kurie yra
malonūs, rūpestingi, „asmeniškai prisirišę prie vyresniųjų, kurie to
nusipelno“ ir „slapta nerimauja dėl žiaurumo, menkystės
ir minios jausmo,
kurie taip dažnai būdingi jaunimui“. V. Aramavičiūtė apie Maslowo poreikių
hierarchijos modelį rašė: „Saviraiška čia apibrėžiama kaip gerai
funkcionuojančio žmogaus poreikių reiškimasis, kaip tapimas tuo, kuo žmogus
iš tikrųjų yra. O prie save realizuojančio asmens poreikių priskiriami šie:
būti atviram, o ne užimti savigynos poziciją, mylėti kitus ir save,
nenukrypti į agresiją ir klastą, elgtis dorai ir sąžiningai visuomenės
atžvilgiu, būti autonomiškam ir kūrybiškam, būti smalsiam ir nuoširdžiam,
bendrauti su aplinka“(V. Aramavičiūtė, 1998, p.29).
Rodžersas buvo įsitikinęs, kad visi žmonės iš esmės yra geri ir
visi turi saviraiškos polinkių. Pasak jo, norint, kad aplinka skatintų
augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos- nuoširdumas, palankumas ir
empatija. Žmonės vieni kitiems padeda augti, tobulėti, tapti geresniems,
dorovingesniems, būdami nuoširdūs- atviri savo pačių jausmams,
nesistengdami rodytis kitokie nei yra, būdami palankūs kitiems- rodantys
besąlygišką pagarbą, būdami empatiškais žmonėmis, kurie supranta mūsų
jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti.
3. Auklėjimas kaip dorovingos asmenybės tapsmą laiduojantis veiksnys
Ankstesnėje šio darbo dalyje, dorovinė brandos raida buvo nagrinėjama,
remiantis asmenybės raidos psichologija, jos krypčių atstovų sukurtomis
teorijomis. Be abejonės, jų reikšmė ir svarba yra neginčijama, tačiau,
siekiant įgyvendinti darbe iškeltą tikslą bei uždavinius, nusprendžiau
dorovinės brandos raidą panagrinėti, remiantis ugdymu. Visame darbe ,
nagrinėjant žmogaus raidą, akcentuojama auklėjimo reikšmė. Anot
Aramavičiūtės, „ auklėjimas- aukščiausia ugdymo funkcija, nes be auklėjimo
ugdymas negalėtų laiduoti asmenybės tapsmo“ (V. Aramavičiūtė, 1998, p.6).
Galima daryti išvadą, kad, jei auklėjimas yra dorovingos asmenybės tapsmą
laiduojantis veiksnys, o auklėjimas yra aukščiausia ugdymo funkcija, tai
viso to pasėkoje galima teigti, kad, būtent ugdant asmenybę, padedamas
pagrindas žmogaus dorovinei brandai.
Kadangi dorumas pasireiškia per tam tikras vertybes ir dorybes, būtina
pabrėžti pagrindinę vertybę, apsprendžiančią žmogaus doringumą ir kuriai
etikai linkę atiduoti pirmenybę- tai žmoniškumui – „vienam didžiausių
žmogaus dvasinės būties apraiškų, savyje implikuojančiam daugybę kitų
vertybių, kurios sudaro dorovės turinį ir esmę „(V. Aramavičiūtė,1998,
p.112). Tačiau žmoniškumas yra negalimas be meilės žmogui, kaip teigia V.
Žemaitis „Būti žmonišku- tai visų pirma mylėti žmones, gerbti jų žmonišką
orumą“(V. Aramavičiūtė,1998,p.113).
4. Dorovinė pozicija kaip meilės žmogui išraiška; dorovinės pozicijos
reiškimasis mokykliniame amžiuje
Aramavičiūtės teigimu, meilė žmogui-tai asmens dorovinė
pozicija, kuri labiausiai išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis. Dorovinę
poziciją būtina nagrinėti, kalbant ddorovinės brandos raidos tema todėl, kad
ji labai ryškiai atspindi žmogaus dorovinį išsiauklėjimą, ne tik
išryškindama atskirus jo bruožus, bet ir juos integruodama į vieningą
dorovinį paveikslą. „ Dorovinę poziciją galima apibūdinti kaip vientisą
dorovinių žinių, dorovinių požiūrių bei išgyvenimų, dorovinių siekių ir
realių poelgių sistemą. Kadangi dorovinė pozicija yra vientisa kognityvinė,
emocinė ir praktinė sistema, tai apie brandžią poziciją galima kalbėti
tuomet, kai bus išsiskleidę visi jos komponentai“(V.
Aramavičiūtė,1998,p.119).
Manau, kad nesuklysiu teigdama, kad dorovinės brandos raida ypatingai
formuojama ir formuojasi, pradėjus vaikams eiti į mokyklą. Būtent mokykloje
per ugdymą, ddorovinį ugdymą, yra suformuojami „dorovingos asmenybės rėmai“
nuo kurių priklauso tolesnė, jau suaugusio žmogaus dorovinė branda. Manau,
kad nuo vertybių, dorybių, kurias mokiniai priima mokykloje, priklauso,
kokiu doru žmogumi jis bus visą likusį gyvenimą. Be abejonės vertybių
samprata, jų reikalingumo įvairovė kinta kartu ir su visa socialine
aplinka, tačiau mokykliniai metai visada lieka svarbiausi ir nepakeičiami,
kalbant apie žmogaus dorovingumo lygį.
Taigi, sekančioje kontrolinio darbo dalyje, nagrinėsiu dorovinės raidos
reiškimąsi mokykliniame amžiuje t. y. šiuose amžiaus tarpsniuose:
jaunesnysis mokyklinis amžius (7-11metų), paauglystė (11-15metų),
ankstyvoji jaunystė arba vyresnysis mokyklinis amžius (15-18metų).
4.1.Jaunesnysis mokyklinis amžius. S. Dzenuškaitė teigia, kad kai vaikas
pradeda lankyti mokyklą, tas laikotarpis labai reikšmingas jo visapusiškam
vystymuisi ir auklėjimui. Mokslininkai pažymi, kad šiuo amžiaus tarpsniu
ypač suintensyvėja dorovinis brendimas, kad daugelis svarbiausių vaiko
dorovinių charakterio bruožų susiformuoja pradinėse klasėse, o nuo jų
dorovinio auklėjimo turinio ir metodų vėliau labai daug priklauso ne tik
paauglių bei vyresniųjų moksleivių, bet ir suaugusio žmogaus dorovinė ir
psichologinė charakteristika (S.Dzenuškaitė,1990,p.6).
Pradinės klasės-pirmoji dorovinės pozicijos formavimo pakopa. Dorovinė
pozicija stiprėja santykiaujant su mokytojais, klasės draugais, kartu
mokantis, dirbant, žaidžiant, skaitant knygas apie mokinių pareigas,
santykius, draugystę. Mokiniai pradeda tinkamai vertinti gerumą, mandagumą,
pagarbą kitiems žmonėms, atsiranda jautrumas, gailestingumas, pradeda
suprasti, kad reikia padėti ne tik draugui, šeimos nariui, bet ir visiems,
kam gali būti reikalinga pagalba. Taigi, ugdymo turinys teikia dideles
išgales mokinių dorovinei pozicijai formuoti. Pradinėse klasėse, kaip
teigia Dzenuškaitė, auklėjamojo švietimo programa turėtų apimti šias
sritis: ”Žmogus- didžiausia vertybė“, “Pagarba žmogui“, „Jautrumo esmė“,
„Kas yra patriotas?“, „Darbas-švenčiausias pašaukimas“, „Mūsų žaliasis
draugas“, „Noriu rytoj būti geresnis“. Kalbant šiomis temomis, mokiniams
yra padedama susiformuoti tikslias dorovines sąvokas, kas yra be galo
svarbu, kadangi nesusiformavus tikslių dorovės sąvokų pradinėse klasėse,
vėliau sunku būti pavyzdingam. Svarbiausias uždavinys, ugdant pradinukų
dorovinę poziciją, tai gerumo ugdymas. Gerumo ugdymas pradinėse klasėse
prasideda nuo mokymo skirti gerus poelgius nuo blogų, nuo gero vaiko, gero
žmogaus vaizdinių formavimo. Dorovinės brandos raidai labai svarbu ir
mokinių bei mokytojų santykiai. Jie turi būti pagrysti humaniškumu, kadangi
vaikai laukia iš savo mokytojų visų pirma meilės ir pagarbos. S.
Dzenuškaitė knygoje Dorovinės pozicijos pradmenų formavimas pradinėse
klasėse pateikia empirinį pradinių klasių mokinių dorovinės pozicijos
modelį, su kuriuo verta susipažinti kiekvienam ugdytojui.
Baigiant kalbėti apie šio amžiaus tarpsnio dorovinės brandos raidos
formavimąsi, noriu pabrėžti Bendrosiose programose ir išsilavinimo
standartuose pateikiamą pradinės mokyklos dorinio ugdymo tikslą: sudaryti
moksleiviams sąlygas atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti
asmeninį bei viešąjį savo gyvenimą.
Vertybinių nuostatų- atsakomybės, sąžiningumo, dėmesingumo kitam, pagarbos,
meilės, tolerancijos, supratimo, teisingumo, siekio tobulėt ir t. t.-
formavimas(is) persmelkia visą dorinio ugdymo sritį. Jos yra pamatas
brandžios asmenybės tapsmui.
4.2.Paauglystė. Šiuo laikotarpiu vyksta intensyvus dorovinis asmenybės
formavimasis, dorovinės sąmonės formavimasis, dorovinių elgesio normų
įsisavinimas. Paauglystė, pasak Kruteckio, tai intensyvaus pasaulėžiūros,
dorovinių įsitikinimų, principų ir idealų, vertinimo sprendimų, kuriais
paauglys pradeda vadovautis, sistemos formavimosi pradžia
(V.Kruteckis,1978,p.77). Būdamas jaunesniojo amžiaus moksleivis, jis
dažniausiai veikdavo tiesiogiai lieptas vyresniųjų arba veikiamas savo
atsitiktinių ir impulsyvių paskatų, o dabar jam svarbiausią reikšmę įgyja
savi elgesio principai, savo pažiūros ir įsitikinimai. Kadangi šis amžius
yra intensyvaus dorovinio brendimo amžius, įsidėmėtina tai, kad kartais
paauglio sąmonėje gali susiformuoti dorovinės sąmonės ir įsitikinimai,
kurie prieštarauja tiems, kuriuos auklėtojas norėtų moksleivio sąmonėje
suformuoti. Šiam laikotarpiui būdingas ir dorovinių idealų formavimasis. S.
Dzenuškaitė ,atlikusi tinkamus tyrimus ir eksperimentus su šio amžiaus
vaikais, išskyrė paauglių grupių apibendrintas charakteristikas pagal jų
dorovinio idealo pobūdį. Noriu pateikti ne visus duomenis, o tik kiekvienam
idealo pobūdžiui būdingas dorovines ir valios savybes, charakterio bruožus:
|Idealo |Būdingiausios dorovinės ir valios savybės, charakterio bruožai|
|pobūdis | |
|Herojinis |Meilė savo kraštui, tėvynei, žmonijai; principingumas, |
| |teisingumas, didvyriškumas, kilnumas, pasiaukojimas, |
| |atsakingumas, ryžtingumas, tikslo siekimas, optimizmas. |
|Humanistinis|Meilė ir pagarba žmogui, draugiškumas, kolektyviškumas, |
| |nesavanaudiškumas, empatiškumas, pasitikėjimas, nuoširdumas, |
| |kuklumas, tolerancija, reiklumas. |
|Nuotykinis |Drąsa, atkaklumas, vikrumas, šaltakraujiškumas, vyriškumas, |
| |narsumas, išdidumas, ištvermė, valingumas, šaunumas, |
| |pramuštgalviškumas, staigumas, stiprumas. |
4.3.Vyresnysis mokyklinis amžius. Šiame amžiuje intensyviai vystosi žmogaus
moralinės pajėgos, formuojasi jo dvasinis veidas, nusistovi jo charakterio
bruožai, formuojasi pasaulėžiūra. Viską lemia tai, kad pakinta moksleivio
veiklos pobūdis – jo visuomeninė veikla dažnai išeina už mokyklos ribų.
Pastebimai vystosi vaikinų ir merginų savimonė, tačiau neretai jie
pervertina savo asmenybę, yra liguisti savimylos, garbėtroškos,
išdidūs,
išpuikę, niekinamai žiūri į aplinkinius todėl, kad vyresnysis mokinys,
mokėdamas analizuoti savo asmenybės ypatybes ir elgesį geriau, negu
paauglys, save kai kad vertina ne taip objektyviai. Vyresnysis mokinys
sugeba pažinti sudėtingesnes asmenybės savybes, apibūdinančias daugiausius
asmenybės santykius: pareigos, garbės, žmoniškojo orumo jausmas ir kt.
Vyresnysis mokinys vertina save, galvodamas apie savo ateitį:“ Koks aš
būsiu savarankiškame gyvenime? Ar tinkamas jam?“- mąsto mokinys.
Formuojantis savimonei, pajuntamas ir saviauklos poreikis.
Taigi, doroviniam formavimuisi vyresniajame mokykliniame amžiuje būdinga
stiprėjantis dorovinių įsitikinimų, dorovinės sąmonės vaidmuo. Elgesys daug
labiau, negu paauglių, priklauso nuo jų dorovinių vaizdinių ir sąvokų,
dorovinių nuostatų, įsitikinimų. Kaip tik šiame amžiuje formuojasi
mokėjimas tinkamai elgtis įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėmis.
4.4.Paauglių ir vyresniųjų mokinių dorovinės pozicijos brandumo
apibendrinimas. Su mokyklos baigimu nesibaigia dorovinės brandos raida.
Pasak Aramavičiūtės, tiek paauglių, tiek vyresniųjų mokinių dorovinė
pozicija nėra brandi, tad apie dorovinę brandą taipogi negali būti jokios
kalbos. Atlikusi tyrimus skirtingų tipų mokyklose, (bendrojo lavinimo
vidurinėse, aukštesniosiose, profesinėse ir spec. Profesinėse) Aramavičiūtė
drauge su savo kolegomis konstatavo, kad:
a) Visų tirtų mokyklų auklėtiniai stokoja išsamesnės žmogaus dvasinio
pasaulio sampratos, konkrečių dorovinių normų, teiginių ar principų
gilesnės įžvalgos, lankstesnių gebėjimų taikyti tuos principus
įvairioms gyvenimiškoms situacijoms vertinti
b) Doroviniai išgyvenimai, skatinantys bei išreiškiantys vertybinius
požiūrius, prieštaringi; stokojama ne tik racionalaus, bet ir
emocionalaus dorovinių vertybių įprasminimo;
c) Per menkas dorovinio elgesio stabilumas: visų tiriamųjų elgesys gana
dažnai būna nepastovus, nenuoseklus.
Autorės teigimu, „(.) besimokantiems įvairių tipų mokyklose, aktualu
skirti daugiau dėmesio doroviniam auklėjimui“, kurio svarbiausia kryptis
dabartinėje mokykloje „padėti moksleiviams pagilinti dorovinių normų,
vertybių bei idealų turinio sampratą, pažadinti gilesnį jų prasmės
įsisąmoninimą bei išgyvenimą, skatinti moksleivių apsisprendimą, pasiryžimą
bei siekimą grįsti šiomis vertybėmis savo gyvenimą ir taip pat padėti jiems
sukaupti vertingą dorovinio elgesio patirtį, sudarančią žmogiškosios būties
prasmingą pamatą“(V. Aramavičiūtę,1998,p.124-125).
Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose dorinio ugdymo
pagrindiniame ugdyme nusakytas tikslas štai toks asmens dorinės kultūros
pagrindai, įkūnijantys humanizmo ir demokratijos vertybes bei principus ir
atliepiantys kintančias asmens ir visuomenės gyvenimo reikmes bei iššūkius.
Taigi, kaip matome, mokykla niekada nebuvo abejinga doroviniam mokinių
auklėjimui, tačiau dažnai tiek mokiniai, tiek mokytojai (ypatingai tie,
kurie dėsto atskirus dalykus: matematiką, muziką, lietuvių kalbą ir t.t.)
nepakankamai dėmesio skiria dorovinėms vertybėms, jų internalizacijos
procesui. Dauguma mokinių, lankydami tikybos ar etikos pamokas, nesupranta,
tiksliau nesistengia suprasti, jų dorovinės prasmės asmenybei.
5. Dorovinio brandumo interpretavimo galimybės
Vienos nuomonės, apsprendžiančios asmens dorovinės brandos
pabaigą, nėra. Dauguma psichologų, filosofų bei pedagogų teigia, kad
žmogaus dorovinė raida vyksta visą gyvenimą. Kiti bando nusakyti tam tikras
žmogiškąsias vertybes, požymius, nusakančius dorovinę brandą.
Susipažįstant su V tarptautinės mokslinės konferencijos mokslo darbais bei
pranešimais, pastebėjau įdomų Redos Stankevičienės pranešimą pavadintą
„Atleidimas ir moralinė branda“. Pranešimo autorė teigia, kad „ Vienas
svarbiausių asmenybės brandos požymių yra moralinė branda, o vienas
svarbiausiu mmoralinės brandos aspektų- gilus atleidimo prasmės suvokimas,
gebėjimas atleisti ir priimti atleidimą“(Švietimo reforma ir mokytojų
rengimas,1998,p.247.).
Vydūnas subrendusios doros požymiu laikė žmoniškumą, į kurio turinį įtraukė
tokias dorybes kaip tiesą, malonumą, teisingumą, kantrybę, skaistumą,
taurumą, didingumą, garbingumą, tvirtumą, gražumą, išmintį, meilę.
V. Aramavičiūtė rašo:“ J. L. Navickio nuomone, labai svarbu
pamilti ypatingos rūšies vertybes, apsprendžiančias asmens dorovinį
gyvenimą. Tokiomis moralinėmis vertybėmis jis laiko: žmogų, gyvybę, lytį,
tiesą, teisingumą, nuosavybę ar turtą. Tai aukščiausios ir svarbiausios
vertybės, kuriose slypi galutiniai dorovės pamatai
(.)“(V.Aramavičiūtė,1998,p.114).
S. Dzenuškaitė rašė, kad įžymus pagarbos gyvybei propaguotojas
A. Šveiceris teigė, kad „tikrai dorovingas žmogus yra tik tada, kai jis
paklūsta vidinei paskatai padėti kiekvienai gyvasčiai, kuriai jis tai
padaryti gali, ir vengia gyvą padarą kaip nors
nuskriausti“(S.Dzenuškaitė,1990,p.33). Pati autorė mano, kad žmogus tampa
dorovinga asmenybe, kai jis savarankiškai suderina savo veiksmus su tautos
doroviniais reikalavimais, įsisąmonina jų turinį ir reikšmę, geba kelti
dorovingus tikslus ir priimti sprendimus pagal konkrečias aplinkybes,
savarankiškai vertinti savo ir kitų žmonių poelgius, auklėti save. Doram
žmogui dorovės normos tampa jo vidiniu įsakymu. Jis daro gera ir vengia
daryti bloga, klauso savo sąžinės balso, nuoširdžiai atjaučia kitą žmogų
(S. Dzenuškaitė,1990,p.5). Manau, kad šis apibūdinimas yra labai aiškus ir
pagal jį kiekvienas asmuo gali suprasti tikrąjį dorovinį brandumą, iškelti
sau klausimą: ar aš esu doroviškai brandi asmenybė?
Išvados
• Su „dorovės“ sąvoka susijusios didžiausios žmogaus gyvenimo vertybės,
giliausi dvasiniai išgyvenimai, skausmingi savo vietos visuomenėje,
savo veiklos prasmės ieškojimai, todėl dorovės ir žmogaus dorovinio
elgesio, jo raidos problema nuo seniausių laikų kėlė žmonių
susidomėjimą;
• Dorovė – tai visuma pažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individo
elgseną it tobulėjimą. Filosofai pažymi, kad dorovingos asmenybės
tapsmo atskaitos taškas – savimonė;
• Žmogaus elgseną, elgesio motyvus, dorovinio elgesio ypatumus nagrinėja
įvairios istoriškai susiformavusios psichologinės kryptys, kurios
siūlo įvairias savo teorijas: psichoanalitinė, kognityvinė ,
bihevioristinė, socialinės kognicijos, humanistinė ir kt.
• Pasak psichoanalitinės teorijos, vaiko dorovinė raida pasibaigia ties
5-6 metus. Vėliau tik tam tikru būdu yra papildomai įtvirtinamas
Superego.
• Kognityvinės raidos teoretikai teigia, kad yra labai specifinis
tarpusavio ryšys tarp moralaus mąstymo ir elgesio: jie abu turi artėti
vienas prie kito individui siekiant aukštesnio moralinio samprotavimo
lygio. Remiantis įvairių tyrimų duomenimis buvo nustatyta, kad
moralinis samprotavimas ir moralus elgesys vidutiniškai atitinka
vienas kitą.
• Bihevioristų žodžiais tariant, moralės raidą galima paaiškinti
išmokimu. Tėvai sąmoningai formuoja vaikų požiūrį paskatindami,
bausdami. Moralinis elgesys įgyjamas taip pat kaip ir bet kuri kita
reakcijų sistema: per išmokimą, pastiprinimą ir modeliavimą. Vaikai
socialines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami savo tėvų
elgesį.
• Vienos iš socialinės kognicijos krypties atstovų Eisenberg pateiktos
dilemos padeda atskleisti naują mmoralinio samprotavimo formą, kurią ji
pavadino empatija- tai įsijautimas į kito būseną, veikimas, nesiekiant
sau naudos. Bigdami pradinę mokyklą, vaikai pradeda suprasti, kad nuo
empatijos labai priklauso elgesys, kurio tikslas yra padaryti ką nors
gero kitam.
• Pasak Maslow, „.brandaus suaugusio žmogaus savybės, būdingos tiems
žmonėms, kurie pakankamai gerai išmano apie gyvenimą ir todėl gali
užjausti, pamiršti savo painius jausmus tėvams, surasti savo
pašaukimą, „įgyti pakankamai drąsos būti nepopuliariems, nesigėdyti
būti atvirai doriems“ ir kt.
• Kadangi auklėjimas yra dorovingos asmenybės tapsmą laiduojantis
veiksnys, o auklėjimas yra aukščiausia ugdymo funkcija, tai viso to
pasėkoje galima teigti, kad, būtent ugdant asmenybę, padedamas
pagrindas žmogaus dorovinei brandai.
• Dorovinė pozicija labai ryškiai atspindi žmogaus dorovinį
išsiauklėjimą, ne tik išryškindama atskirus jo bruožus, bet ir juos
integruodama į vieningą dorovinį paveikslą.
• Jaunesniajame mokykliniame amžiuje ypač suintensyvėja dorovinis
brendimas, daugelis svarbiausių vaiko dorovinių charakterio bruožų
susiformuoja pradinėse klasėse, o nuo jų dorovinio auklėjimo turinio
ir metodų vėliau labai daug priklauso ne tik paauglių bei vyresniųjų
moksleivių, bet ir suaugusio žmogaus dorovinė ir psichologinė
charakteristika.
• Paauglystės laikotarpiu vyksta intensyvus dorovinis asmenybės
formavimasis, dorovinės sąmonės formavimasis, dorovinių elgesio normų
įsisavinimas. Šiame amžiuje būdingas ir dorovinių idealų formavimasis.
• Vyresniajame mokykliniame amžiuje intensyviai vystosi žmogaus
moralinės
pajėgos, formuojasi jo dvasinis veidas, nusistovi jo
charakterio bruožai, formuojasi pasaulėžiūra. Viską lemia tai, kad
pakinta moksleivio veiklos pobūdis – jo visuomeninė veikla dažnai
išeina už mokyklos ribų.
• Vienos nuomonės, apsprendžiančios asmens dorovinės brandos pabaigą,
nėra. Dauguma psichologų, filosofų bei pedagogų teigia, kad žmogaus
dorovinė raida vyksta visą gyvenimą. Kiti bando nusakyti tam tikras
žmogiškąsias vertybes, požymius, nusakančius dorovinę brandą.
Panaudotos literatūros sąrašas
1. Aramavičiūtė V. Ugdymo samprata. Vilnius, 1998.
2. Bakutytė R. Pradinių klasių mokinių humaniškumo ugdymas.
Monografija. Šiauliai, 2001.
3. Dzenuškaitė S. Dorovinės pozicijos pradmenų formavimas pradinėse
klasėse: Metodinės rekomendacijos. Vilnius, 1990.
4. Dzenuškaitė S. Paauglių dorovinio idealo bruožai. Kaunas, 1984.
5. Jakavičius V. Žmogaus ugdymas. Klaipėda, 1998.
6. Jovaiša L. Hodegetika: auklėjimo mokslas. Vilnius, 1995.
7. Kalenda Č. Dorovės samprata. Vilnius, 1981.
8. Kruteckis V. Moksleivių mokymo ir auklėjimo psichologija.
Kaunas, 1978.
9. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos ir
išsilavinimo standartai. Dorinis pradinis ir pagrindinis
ugdymas. Vilnius, 2003.
10. Myers. G. David. Psichologija. Kaunas, 22000.
11. Stankevičienė R. Atleidimas ir moralinė branda // Švietimo
reforma ir mokytojų rengimas. Pranešimai. Vilnius, 1998.
12. Žukauskienė R. Raidos psichologija.. Vilnius,2002.
