Moters seksualumo vieta krikščioniškoje vakarų Europoje

Įvadas

Pasaulio kultūrų pažangą ir vystimąsi skatino natūralūs žmonių poreikiai: išgyvenimas, giminės pratęsimas. Taip žmonės kūrė kultūrą. O ji yra dvasinių ir materialiųjų pasiekimų visuma. Dvasinis žmogaus augimas prasideda šeimoje, nuo tarpusavio narių santykio, nepriklausomai nuo religijos, tikėjimo, žmonės šeimoje įgytus elgesio modelius nešasi į visuomeninį gyvenimą. Psichinės traumos, smurtas, prievarta, žeminimas patirtas vaikystėje veikia visą individo gyvenimą iki jo pabaigos. Apskritai civilizacijų žlugimo pagrindinė priežastis buvo ne tik gamtinės katastrofos, svetimšalių užpuolimai, bet žemos moralės įsigalėjimas, susijęs su nepagarba žžmogaus kūnui. Toks reiškinys yra ir mūsų visuomenėje. Libido arba gyvybinė energija, seksualumas yra stimulas kūrybai(svarbu pažangos procesui), menui ir t.t. Seksualumas – tai psichinių reakcijų išgyvenimų, norų ir poelgių, susijusių su lytinio potraukio pasireiškimu ir patenkinimu, visuma.(Lietuvių tarybinė enciklopedija) Noriu pabrėžti, kad moters kaip ir vyro seksualumas dabar turėtų būti diskutuotinos temos, nes šia tema iki šiol gyvuoja įvairaus lygio prietarai, kurie tik sukausto žmonių sąmonę. Paplitusi nuomonė, kad lytinis instinktas yra garbinamas. Tai – tik iliuzija, nes (kaip ppamatysime vėliau) dažniausiai keičiasi tik reiškinio pateikimo forma, bet turinys-labai retai. Šiuo darbu nesiekiu kelti lygių teisių klausimų, prostitucijos, abortų problemos, taip pat kaltinimo forma žemintį, smerkti vyrišką lytį. Tiesiog istorija yra tokia, kokia yra.

1.Praeities puslapiais

Dabartinės Europos kultūros pagrindas –– krikščionybė, graikų filosofija, romėnų teisė. Dviejų pastarųjų temų neliesiu. Vienos didžiausios pasaulyje religijos šaknys judėjiškame tikėjime, kuris padarė įtaką vakarietiškojo pasaulio dvasinei ,,kultūrai“.

1. 1.psichologinės ir fiziologinės moters seksualumo menkinimo šaknys

Visos žmonijos baimės kyla iš nežinojimo ir nesupratimo. O jos užuomazgos subtilioje žmogaus psichikoje. Kadaise, kai mūsų protėviai lakstė kone nuogi ir medžiojo gyvūnus, susikūrė sau dvi pagrindines baimes, kurios turėjo lemiamą įtaką jų raidai: dievus ir kraujo reikšmės supratimą. Dievams buvo skirta didžioji arba visa dalis individo gyvenimo. Nuo gimimo iki mirties viskas buvo mistifikuojama. O su krauju buvo truputį kitaip. Žmonės, stebėdami gyvūnus suvokė, kad kraujas yra labai svarbus:jis teikia gyvybę, jėgą. Netekęs jo žmogus miršta. Būtent moters fiziologinės funkcijos(menstruacijos) kėlė vyrams baimę. Buvo sukurta įvairių prietarų, kkad moteris yra apsėsta, jai įgėlė gyvatė, ji prakeikta[Brasch,1997], dėlto praranda kraują. Vyrai sukūrė taisykles, kurios apribodavo moters judėjimo, veikimo laisves tam, kad apsaugotų save nuo piktųjų dvasių veiklos, kad negalėtų pakenkti vyro vaisingumui, jėgai, valdžiai. Iš tikrųjų kraujo reikšmė kontraversiška. Jis yra šventas, neliečiamas, vertas aukoti dievams, tolygus ambrozijai, bet jai tai moters menstruacijų kraujas -jis yra nešvarus, pats blogis.

Pažvelgus dar giliau pasišlykštėjimo šaknys net ne pačiame kraujyje, o kūno anatomijoje. Dėl to, kad seksualiniai organai yra šalia ttų organų, kurie išskiria šlapimą ir išmatas. O jas išskirti negražu. (Lapinas, 2000). Taip mąstoma dabar. Mažai kas pasikeitė nuo tų laikų, kai mūsų protėviai pradėjo darytis cilivizuotesni, švaresni. Psichologinė-pataloginė susitepimo baimė atsirado šių dviejų aspektų pagrindu. Bėgant laikui ji įsitvirtino įvairių tabu, stereotipų ir tiesiog mąstymo forma. Deja, nuo pat protingųjų (Homo Sapiens ) pradžios moters seksualumas buvo menkinamas. Galima prieštarauti, kad buvo pažemintos pačios funkcijos, bet net funkcijų nuvertinimas tolygus seksualumo nuvertinimui, nes tai žmogaus sielos dalis. Tai ne vien fiziniai veiksmai, bet ir mintys ir jų nešama energija. Tarp kitko mokslininkai mano, kad būtent dėl periodinio kraujo netekimo, moterys ir gyvena ilgiau nei vyrai (atmetant visus išorinius veiksnius), nes tai skatina organizmą regeneruoti gyvybines jėgas.

Taigi minėtieji fiziologiniai skirtumai, kurie buvo laikomi trūkumu ir silpnybe, buvo kertinis akmuo istorinėje nesusipratimų ir išnaudojimų sistemoje. O pradinį atskaitos tašką šioje virtinėje padėjo viena derlingojo pusmėnulio pusiau klajoklių tauta.

1.2. Senojo testamento epocha

Daugiau nei pusė pasaulio kildina save iš Abraomo palikuonių: judėjai, krikščionys, musulmonai. Šiame darbe aš neliesiu islamo problemų, nors ši kultūra yra padariusi gan didelę įtaką Europos mentalitetui. Kadangi kalbu apie vakarų Europos moterį, labai svarbu apžvelgti tuos laikus, ir tuos asmenis, kurie kūrė pagrindą Viduramžių ir ttolesnių epochų kontinentui.

Judėjų monoteizmas- tai tikras paradoksas begaliniame dievybių pasaulyje. Jis suteikia šiai tautai stiprybės, karingumo, ryžto. Jie susikūrė ir bent jau įsivaizdavo tokį Dievą, kokio jiems reikėjo. Jahvė pats sako, kad jis esąs rūstus ir pavydus, dėl kurio verta žudyti ir menkinti pagonis. Tai buvo ir yra patriarchalinė religija. Joje vietos moteriai nėra. Viskas prasideda gilioje senovėje.

Versijų apie pasaulio sukūrimą yra daug, panašiai kaip ir apokrifų apie Kristaus gyvenimą. Plačiajai visuomenei pateikiama tai, kas būna ne itin problematiškai paaiškinama, nesunku. Taip yra ir su Senuoju Testamentu. Pirmuosiuose skyriuose yra dvi žmonių sukūrimo istorijos. Pirmoji teigia, kad Dievas vienu metu sukūrė žmogų- vyrą ir moterį, o antroji skelbia, kad Dievas nusprendė Adomui sutverti porininkę, kai pastarasis nerado sau tinkamos padėjėjos tarp gyvūnų, kuri būtų į jį panaši. Dėl jos Adomas neteko vieno šonkaulio, iš kurio ,,gimė” Ieva. Pagal šią ankstyvą jahvistinę sampratą moteris nėra pilnavertis žmogus. Ji buvo tik vyro padėjėja, sutverta ne pagal Dievo, o pagal žmogaus paveikslą.(Utrio, 1998). Apskritai pagal antrą sukūrimo versiją susidaro vaizdas, kad Adomui nereikėjo kažkokios antros pusės, kažko iš moteriškos sferos. O tai absoliučiai prieštarauja evoliucijai, nes gamtoje yra du pradai. Pagal šią istoriją, Dievas nėra toks tobulas, nes jis iškart nnesumąstė, kad tobuliausiam jo kūriniui reikia antros pusės. Tai nusprendė vyras, teigiama, kad nuo jo priklausė moters atsiradimas. Ši teorija buvo vyrų sugalvota moters žeminimui ir valdymui pateisinti, prieš pačių jų sąžinę.

Dvi sukūrimo istorijos skiriasi savo stiliumi, akivaizdu, kad jas parašė skirtingi žmonės. O

,,šonkaulio teorija” tikrai parašyta vyro, nes visų pirma vyrai rašė istoriją, antra, tai akivaizdus moters kaip žmogaus diskriminavimas. Bet šios legendos tik lašas jūroje. Lemiamą įtaką padarė Rojaus medžio vaisiai.

Pradžios knygoje rašoma, kad Ieva sugundė Adomą valgyti nuo Gėrio ir Blogio pažinimo medžio. Po to jie pasijuto esantys nuogi, jiems pasidarė gėda. Pagal R.Brasch’ą , medis simbolizavo seksualumą, o vaisių valgymas- lytinę patirtį. Taip manė ir ankstyvieji krikščionys. Taip rašoma ir hebrajų Kabaloje. Bet kodėl tai turėtų būti blogis? Juk juos sukūrė Visagalis? Jei tai buvo lytiniai santykiai – tai tik santuokinė neištikimybė, nes Viešpats jau buvo žmones palaiminęs santuokai.

Galbūt tokiais teiginiais vyriškoji lytis norėjo pateisinti savo valdžią, tironiją prieš moteris, apkaltindama jas silpnumu, nesugebėjimu kovoti su blogiu, atsispirti pagundoms. Be to judėjai manė, kad moteris lytiškai kur kas aistringesnė už vyrus (Utrio,1998), nes nupuolė su pačiu šėtonu. O tokį jos aistringumą reikia slopinti. Pačioje Pradžios knygoje Dievo karalystėje nėra nei matriarchato, nei

patriarchato. Pastarasis atsirado kaip bausmė už nuopuolį, nes Dievas tada pasakė, kad vyras bus moters valdovu. Taigi patriarchatas senas kaip pasaulis, ir besisukant istorijos vijai, jis tik stiprėjo.

Judėjų tauta buvo persisunkusi įvairiom taisyklėm ir reikalavimais, susijusiais su moters seksualumo apribojimais. Juos nešėsi ir į Naujojo Testamento epochą.

1.3. Naujojo Testamento (NT) epocha

Kristus buvo tikra revoliucija. Konservatyvi, surambėjusi judėjų Bažnyčia negalėjo jo pakęsti.

Net jeigu jo ir nebuvo, tie, kas jį sukūrė pakėlė tuometinį mąstymą į naują, aukštesnį lygį. Jėzus KKristus atkreipė hebrajų dėmesį į du dalykus, kurie buvo laikomi mažai kuo vertingais: moteris ir vaikus. Jis nesibodėjo kalbėtis su prostitutėmis, ginti jas. Iš tikrųjų jis iškėlė moterį kaip lygią vyrui. Tai byloja vienas atsitikimas iš Luko evangelijos, kur Jėzus buvo spaudžiamas minios, o viena moteris sąmoningai norėjo jį paliesti, kad išsigydytų nuo kraujoplūdžio. Tada Jėzus pasakė papasakoti jai visiems garsiai apie savo ligą. Iš NT vertimo neaišku, kokia tai liga. Bet evangelijos originale sakoma, kad tai kraujoplūdis ne iš pplaučių(tuberkuliozė), bet iš lytinių organų. Jėzus savo dėmesiu moteriai parodė, kad nėra nei ,,gėdingų“, nei nešvarių moterų ir vyrų ligų.

Jėzus Kristus taip pat turėjo mokinių moterų, gal jos net dalyvavo Paskutinėje Vakarienėje. Judėjų papročiu, kur buvo vyrai moterys paprastai nneminimos.

Moters pakėlimas buvo trumpas, nes po Kristaus mirties pradėję apaštalauti mokiniai skelbė savąja pasaulėžiūra nuspalvintas tiesas. NT , išskyrus Evangelijas, moteris ir lytinis gyvenimas vertinami neigiamai. Didžiausią neigiamą įtaką padarė atsivertėlis apaštalas Paulius, kuris pats gyvo Jėzaus nei matė, nei girdėjo, ko jis mokė. Na, bet krikščioniškajame pasaulyje Pauliaus žodžiai laikomi Dievo įkvėpti.

Pauliaus požiūris buvo tradiciškas judėjiškas, patriarchalinis. Savo laiškuose jis aiškiai išsako reikalavimus, susijusius su santuoka. Jo nuomone, ji nukreipia žmonių mintis nuo Dievo ir yra visokių rūpesčių priežastis. Moters vieta aiškiai išdėstoma Pirmajame laiške Timotiejui: ,,Mote-ris tesimoko tyliai, su tikru nuolankumu. Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei, kad vadovautų vyrui-ji tesilaiko tyliai.<.>nes moteris buvo apgauta ir nupuolė. Bet ji bus išganyta, gimdydama vaikus,<.>jeigu išlaikys tikėjimą, meilę, ššventumą bei santūrumą.”(Šventasis Raštas, 1999)

Tuo metu, kai plito ,,tikroji” krikščionybė, šalia radosi įvairūs judėjimai, vienas jų –gnosticizmas. Tai buvo įtakinga opozicinė bendruomenė. Svarbiausia, kad moterys joje buvo lygiavertės su vyrais, ir nebuvo žeminamos. Jos galėjo tapti kunigėmis, net vyskupėmis. O Pauliaus ir Petro mokinių požiūris į lytinį gyvenimą ir moterį keitėsi priklausomai nuo to, ką skelbė priešininkai (Utrio,1998). Priešininkai skelbė erezijas, taip atrodė jahvistinių stereotipų persisunkusių laiškų kūrėjams. Kaip atsakas į gnostikų lygybę, buvo pridėti laiškai Timotiejui,

kolosiečiams, kur kalbama apie bbeatodairišką paklusnumą vyrams(Kol 3.18), galvos dengimą, nes ,,moteris yra vyro atšvaitas,<.> todėl privalo turėti ant galvos priklausomybės ženklą.”(ŠR,1999). Šios eilutės tik patvirtina ankstesnius teiginius. Šiame skyriuje daugiau rašiau apie moters vietą, nei apie jos seksualumą. Tai būtina, nes be šios informacijos neįmanoma teisingai suvokti viduramžius ir tolesnius laikus. Nors krikščionybė buvo nauja pakopa Europos kultūroje, bet moters vaidmuo, jos seksualumas buvo ir toliau diskriminuojamas. Ir kai, 313 m. krikščionybė tapo valstybine religija jos požiūris į moterį liko visiškai aiškus (Utrio,1998).Ji liko nuodėmės židinys, vyrų viliotoja, užtraukusi Dievo prakeiksmą.

Nepriklausomai nuo konfesijų ar tai būtų Romos katalikai, ar Rytų krikščionys, ar protestantai esminė Pradžios knyga traktuojama beveik vienodai, nebent su mažyčiais skirtumais. Krikščionys pamiršta pirmąją sukūrimo istoriją ir beatodairiškai tiki antrąją, nes ji amžiais žmonėms kalama į galvą.

1.4. Viduramžiai ir Renesansas

Viduramžiai ne veltui vadinami tamsiaisiais, ir ne vien dėl karų, kultūrų naikinimo ir t.t. Tuo metu gyvenimo esmės centras- Dievas, tiksliau būtinas jo išpažinimas religiniu būdu. Didžiausią įtaką tolesnei Europos dvasinei raidai padarė Bažnyčios tėvai. Dažniausiai kalbama apie jų teigiamą įnašą, o apie neigiamą nutylima arba visai nežinoma. Dauguma Bažnyčios tėvų mažiau-siai nemėgo moterų, kiti buvo tikri misoginistai (gr.miso-nekęsti, gine-moteris). Tokio tipo vyro neapykanta gali pasireikšti įvairiais būdais, bet ppagrindiniai šie: nuolatinis visų gyvenimo sferų kontroliavimas, nesveikas moters kritikavimas, neesamos kaltės įteigimas, išnaudojimas, žeminimas. Taip pat patologinis bodėjimasis moteriška lytimi ir apskritai lytiniais santykiais.

[Forward, 2003].

Vienas tėvų, Šventas Augustinas prieš atsiversdamas į tikėjimą, gyveno palaidą gyvenimą. Žmogui dažnai psichologiškai sunku apsigręžti 180 kampu savo gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą, susijusią su jo lytimi. Tėvas Augustinas turėjo valdingą motiną, o pernelyg valdingos motinos kenkia savo sūnums, nes vėliau jie pasąmoningai pradeda neapkęsti moterų[ten pat]. Celibatas ir susilaikymas sąlygoja dvasines ir fizines kančias, tada lengviausia psichologiškai yra pavergti, pažeminti ir įžeisti savo aistros objektą. Augustinas rašė: ,,Aš nusprendžiau, kad man nereikia nieko taip vengti, kaip santykių su moterimi:aš manau, kad nėra nieko, kas labiau nužemintų vyro dvasią, kaip moters glamonė”.( Libera,2001)

Panašiai mąstė tėvas Jeronimas, kuris ragino moteris, ypač mokines ar vienuoles badauti taip, kad išnyktų menstruacijos. O besilaukianti kūdikio moterys jam atrodė kokti, o vaikai- nemalonūs sutvėrimai.(ten pat).

Lytinis aktas viduramžiais buvo nuodėmė, jis leistinas tik santuokoje, ir tik vaikams pradėti. Tiek moters, tiek vyro seksualumas buvo sutryptas, esantis kažkur dugne. Kita vertus, skaistumas ir tyrumas buvo labai didelės vertybės. Tai tartum sąmoningas pabėgimas iš tamsos į šviesųjį Dievo pasaulį. Bet ir skaistumo kultas nebuvo toks jau ,,nekaltas”. Jis tiesiogiai aapribojo moters seksualumą. Trumpai aptarsiu šį procesą. Skaistumo kultas- tai šventosios mergelės Marijos kultas, labiausiai gyvavęs XIII-XIV am. Tai nuolankios, romios, paklusnios, neprieštaraujančios Dievo valiai, kurią vykdė vyrai, paveikslas. Tokia buvo Dievo motina, tokia turi būti kiekviena tikinti moteris. Tas faktas, kad žmonės įtikinėjami, kad Marija yra nekalta, nesutepta, rodo, kaip giliai buvo įsišaknijusi neigiama nuomonė apie moterį. Bažnyčios tėvai nedrįso net pagalvoti, kad Jėzaus motina galėjo susitepti santykiaudama su vyru. Šiais klausimais nebuvo diskutuojama ne dėl to, kad tartum nėra teologinio pagrindo, bet dėl iš anksto susidarytų destruktyvių stereotipų.

Vyrai, pagauti skaistumo idėjos, (taip pat ir savininkiškumo) kūrė savo moterims ,,skaistybės diržus”. Manoma, kad tai ne viduramžių išradimas, o dar antikos laikais gyvenusių tautų išradimas. Jau minėti judėjai juos turėjo, nes kai Mozė statė susitaikinimo padangtę, žmonės nešė jam savo turtus. Tame skyriuje paminėti ,,auksiniai daiktai” , kurie hebrahiškai tradiciškai verčiami ,,diržas” arba ,,sagtis”. Vienas labiausiai gerbiamas ir mokslų besiremiantis žydų

Biblijos aiškintojas, Rashi, gyvenęs XI am. Prancūzijoje teigė, kad žodis iš tikrųjų reiškiantis ,,auksinį daiktą”- tai pritvirtintą prie intymios moters vietos. Tam patvirtinti jis cituoja Talmudo rabinus(500 pr. Kr.). Jie žodyje įžvelgia šnekamosios frazės:,,čia gėdingų darbų vieta” sutrumpinimą. (Brasch, 1997). Kai matome, ko gero Rashi davė paskatinimą prikelti

iš mirusiųjų ,, skaistybės diržą”, juk jis naudotas net Mozės laikais. Anoks čia blogis, jei tik moters moralė bus tikrai palaikoma. Visa laimė, kad šis diržas nebuvo ypatingai plačiai pasklidęs, ji žinojo tik aukštuomenė.

Visa viduramžių epocha buvo dar vienas žingsnelis moters pažeminimo kely. Visuomeniniame gyvenime ji pradėjo prarasti užimamas pozicijas, dėl neteisingo jos asmens suvokimo ir išnaudo-jimo, bet artėjo Renesansas, Atgimimas, kaip mes linkę jį vadinti.

Renesansas buvo iš tikrųjų misoginistų šėlsmo laikas. Jei užuomazgos buvo senos kaip pasaulis, kkulminacija nušvinta vaiskia ugnimi, o atomazga tęsiasi iki šių dienų. Jau minėjau, kad misoginistai linkę net sunaikinti tą objektą, kuris kenkia jo tobulėjimui. Kalbu būtent apie aistros objektą. Keista, Renesansas buvo žmogiškumo, Antikos atgimimas, bet tikrai ne pagarbos moteriai. Viešai ji buvo gerbiama, gyvenimo užkuliuosiuose ji buvo pilka pelytė, niekas. ,,Raganų medžioklė” yra ne kas kita, o ne apykantos aukščiausioji išraiška. Inkviziciją vykdė ,,šventoji” Bažnyčia, ir ypač ,,šventi” vyrai – kunigai. Pats popiežius Inocentas VIII, 1484 m. paskelbė bulę, įteisinančią rraganų persiokiojimą. O domininkonų veikalas ,,Raganų kūjis” propagavo įvairaus lygio prievartą. Svarbiausias dalykas –moterys buvo kaltinamos lytiniais santykiais su šėtonu, demonais ir t.t. Tik serganti siela galėjo išgalvoti tokius dalykus, dvasia, apsėsta nepasotinama aistra. Dvasininkai norėdami susilaikyti, nesusitepti, išlikti tyrais pprieš Dievą, buvo pasiryžę geriau sunaikinti savo aistros objektą negu degti pragaro ugny. Šiais laikais radikalių priemonių necilivizuota imtis, bet mokslas sparčiai žengia į priekį. Dabar jau sukurtos injekcijos, kurios numalšina aistrą. Jos paplitusios tarp katalikų dvasininkijos. Agresija, kuri neišliejama ant kito žmogaus, galų gale išlikdama pasąmonėje ardo patį individą. Vėliau atsirado kitos inkvizicijos pateisinimo priežastys: kitaminčiai, eretikai ir t.t. Belieka pridurti, kad paskutinis laužas degė apie 1755 m. Prūsijoje.

2.,,Iš purvo ant pjedestalo’’

Žmonių .sąmonė pradėjo busti XVIII am. Švietimo ir pramonės revoliucijos laikais. Buvo po truputį, nors ir nedrąsiai pradėta kalbėti apie dalykus, kurie buvo anksčiau tabu, tam davė paskatinimą būtent intelektualusis progresas. Jeigu moters seksualumas kažkada buvo laikomas niekuo, tai nuo XVIII am. jis vis labiau yra vvertinamas, galiausiai dabar garbinamas.

2.1. Moters auklėjimas. Kolektyvinė pasąmonė

XVIII am. vyravo papročių laisvė. Karaliai, karalienės turėjo aibę meilužių, bet tik iki Prancūzijos Didžiosios revoliucijos. Vėliau praūžęs jakobinų teroras smarkai paveikė tuometinę žmonių sąmonę. Europa užsisklendė ,,namuose”. Šeima ir namai tapo svarbiausia žmogaus gyvenimo dalimi. Visas devynioliktasis šimtmetis buvo ,,stulbinančios saviapgaulės metas. Vargu ar kada nors visuomenės idealas buvo taip nutolęs nuo realybės ir ar kada žmonės troško taip karštai tikėti idealo melu”(Utrio, 1998) Kalbant apie moterį, ji negalėjo būti sseksuali. Ji net nebuvo laikoma tokia. Galbūt dėl to XIX am. elito, buržua atstovės stengėsi fiziškai atrodyti šaltos kaip marmuras. Tam tikslui buvo valgoma kreida, geriamas actas, mėlynai dažomos rankų venos.(Vasiljevas, 1999). Santuokiniame guolyje moteris neturėtų rodyti aistros, nes kai tai padarė vieno rašytojo žmona, josios vyras išvadino ją ,,šliundra”.[Utrio, 1998].

Moteris buvo tikra marionetė. Svarbiausia yra tai, kad pačios moterys jautėsi tokios, kokiomis buvo laikomos. Mažos mergaitės buvo auklėjamos paklusnumo ir menkavertiškumo dvasia. Buvo reikalaujama, kad nuo mažens merginos bijotų savo seksualumo ir jo nekęstų. Dažnai moteris net nenutuokdavo, kas yra lytiniai santykiai, apie juos buvo aiškinama: kai tai vyks, ,,užsimerk ir galvok apie tėvynę’’ (Utrio, 1998). Kai aplinkiniai asmenys nuolat kalba moteriai: tau čia ne vieta, tu purvina, neseksuali ir t.t.. Tai giliai įsirėžia tiek į sąmonę, tiek į pasąmonę. Žmogus pradeda tuo pats tikėti. Šis procesas tolygus ,,smegenų praplovimui”, kai nuolat kemšama ir kartojama ta pati informacija. Nieko keisto, jei žmogus nesugeba mąstyti kitaip.

Dabar mergaitės auklėjamos visiškai priešingai. Jos , kai paaugs turi būti patrauklios, seksualios, kad galėtų užkariauti vyrą. Tokia propaganda yra visur: nuo knygų viršelių iki masinės kultūros faktorių. Ir taip yra manipuliuojama visuomene, nes ji nesugeba kritiškai mąstyti. Pagarbos moteriai visuomenėje tam ttikras rodiklis galėtų būti vartojami keiksmažodžiai. Jie beveik visi (ypač rusiški ir angliški) niekina tiek moterį, tiek vyrą, tiek lytinius santykius. Trumpai užsiminsiu apie pasąmonę, tiksliau kolektyvinę pasąmonę, nes ji susijusi su mąstymu. Tai ,, toli gražu ne koks nors tamsus užkampis, o visa valdančios daugelio milijonų metų protėvių patirties nuosėdos, ikiistorinių pasaulio įvykių aidas, kuriam kiekvienas šimtmetis prideda niekingai mažai variacijų ir diferenciacijų.<.>visa, ką sukūrė žmogaus dvasia kilo iš pasąmonės gelmių’’(C.G.Jung, 1999). Aš tik nesutinku su Jungo teiginiu, kad kiekvienas šimtmetis beveik nepapildo kolektyvinės pasąmonės. Manau, kad kiekvieno šimtmečio informacija, elgesio modeliai yra konservuojami kolektyvinėje pasąmonėje. Pasąmonė ne tik kuria, bet ir griauna.

Lyčių žeminimas giliai įsišaknijęs kiekvieno individo pasąmonėje ir mūsų visuomenė yra persunkta šios negatyvios kultūros, kuri buvo perduodama kaip dvasinis paveldas iš kartos į kartą.

2. 2. Sąmonės ir seksualinė revoliucija

Sąmonės revoliucija- tai mąstymo pasikeitimas ir keitimasis. Kokia linkme nelabai svarbu, esmė pats vyksmas. Be to istorija rodo, kad keitimasis į blogąją pusę vis vien vėliau tampa pozityvaus pobūdžio. Svarbu nuolat kilti į naują lygį, tai bus tobulėjimas.

Seksualinė XX am. revoliucija nenukrito iš dangaus . Jos silpnos užuomazgos jau XVIII am. Ją sąlygojo pasikeitęs pasaulis: senasis diktatūrų ir nelaisvės pasaulis žlugo su III –uoju RReichu. Sparti mokslo pažanga atvėrė duris naujovėms. Nuo tada tiek Europoje, tiek Amerikoje(nes europietiškos šaknys) karaliauja demokratija. Laivė iš tikrųjų yra suvokta būtinybė, bet ne chaosas, nes jame nėra nei taisyklių, nei dėsningumų.

Seksualinė revoliucija- ne tiek fizinė kiek dvasinė. Žmonės nebijo ir nesidrovi apie lytinius san- tykius kalbėti viešai. O tai yra gerai. Kompleksų atsikratymas labai svarbus žingsnis žmogaus dvasinėje evoliucijoje. Taip pat keičiasi auklėjimo pobūdis, visuomenė supranta, kad šviestis lytiškai yra labai svarbu. Tuo metu iškilo moters fizinis idealas. Kuriama lėlė, tik ji laisva, bet priklausanti nuo savojo seksualumo bei vyro.Mūsų vartotojiškoje visuomenėje žmogus yra daiktas, kuriuo galima manipuliuoti. Šiuolaikinė moteris – tai prekė, kurios vertės matas yra jos seksualumas, nes dabar vyrauja hedonistinis požiūris į gyvenimą. O su tokiu perdėtu požiūriu civilizacijos susinaikindavo( buvo sunaikinamos).

Išvados

Gamtoje egzistuoja cikliškumas. Jis yra ir dvasiniame žmogaus (visuomenės) gyvenime, nes žmonėms būdinga kartoti praeitį. Marijos kultas netiesiogiai atkartotas XIX am. O pramoninio amžiaus palaidumas prilygsta dabartiniam. Civilizacijos žlugdavo pasiekusios ne savo kultūros, o ,,antikultūros”kulminaciją, kai destruktyvus elgesys persmelkdavo individų mąstymą, bei politeistinę religiją. Mūsų europietiškoji civilizacija tikrai nežlugs, bet sunyks. Prieš šį procesą negalės atsilaikyti ir pakankamai dabar tvirta krikščionių Bažnyčia. Kad taip neįvyktų, turi vykti realūs matomi pokyčiai.

Visuomenėje turi

įsivyrauti abipusė pagarba. Perfrazuojant Gandį , apie visuomenės brandumą galima spręsti iš to, kaip ji elgiasi su silpnais (moterys) ir silpniausiais (vaikai) fiziniu požiūriu asmenimis. Išvadas galima suvokti peržiūrėjus kasdienę spaudą. Nei vyrai , nei moterys neturi būti diskriminuojami. Kol egzistuos griežtai patriarchalinė šeimos institucija, berniukai auklėjami kito asmens žeminimo, apgaudinėjimo dvasia, vyrai galvos, kad moterys netinkamos politikai, kol klestės ,,baltoji” vergija, o visos blondinės bus kvailės, ir egzistuos kiti idiotiški stereotipai, tol mes būsime praeities marionetėmis.

Partneriai santuokoje turi bbūti maždaug vienodo dvasinio lygio, mentaliteto ir intelekto. Vaikai nuo mažens augtų harmoningoje šeimoje, kur nebūtų išnaudojamųjų santykių.

Nors mūsų europietiškoji dar nepasiekė tokio lygio, kad apie tai mąstytų, bet turi įvykti sąmonės revoliucija. Bet ne vien dėl santykių su islamiškuoju pasauliu, terorizmu ir t.t. Turi ir tikrai įvyks dvasinė revoliucija, kai žmonės pakils į naują lygį. Bus atsisakyta dalykų, kurie teršia žmogaus sielą. Kai dauguma dvasinių reiškinių, anomalijų bus aiškinama mokslu.Nes iš esmės technologinė pažanga mažai ką reiškia, kkai nėra tobulėjimo. Kaip Švietimo amžiuje sąmonė pakito dėl mokslinio pasaulio suvokimo, taip ji pakis XXI dėl dvasinio.