Vaizduotė

Turinys

ĮVADAS

1. Kas yra vaizduotė?

2. Kodėl buvo susidomėta kūryba ir fantazija?

3. Fantazijos procesas

3.1 Vaizduotė kitų psichinių procesų sistemoje

3.2 Vaizduotės rūšys

3.3 Ar galima pertvarkyti vaizdinius pačioje vaizduotėje?

3.4 Vaizduotė ir organiniai procesai

3.5 Tamsioji smegenų pusė – sapnai

4. Fantazijos motyvai

5. Individualūs fantazijos skirtumai

6. Išvados

LITERATŪRA

ĮVADAS

Žmogus gimsta, gyvena ir miršta. Jis atsiranda, yra ir išnyksta. Kūryba

žmogus palieka apie ssave žinią pasauliui. Tai vienintelis patikimas būdas

palikti žinią pasauliui apie save. Atmintis, neparemta kūryba, greitai

išnyksta. Tiesa kitas būdas yra priešingas kūrybai – naikinimas. Tačiau jis

priklauso nuo kūrybos, nes naikinti galima tik tai, kas sukurta: naikinimas

bus svarbus tiek, kiek svarbus yra jo objektas – kūryba.

Kurti galima save ir kita, daiktus, sąvokas, santykius, įvaizdį,

šukuoseną, požiūrį, knygą, žodį. Kuriama gali būti tik nauja, kitaip tai

nebus kūryba. Kurti nauja vadinasi padaryti yra tai, kas tuo metu nėra.

Tačiau galima būsena ir tarp būsenų yra bbei nėra – tai būti fantazijoje

arba vaizduotėje. Kaip tik objekto būseną fantazijoje mes paprastai ir

suprantame kaip jo nebuvimą, nes kai iš tikrųjų objekto nėra niekaip nagali

jo identifikuoti. Taigi vaizduotė arba fantazija yra tas tai,– tas

psichinis procesas-, per ką ateina į pasaulį visa, kas žmogaus kuriama.

Žmogus su skurdžia fantazija primityviai ir labai skurdžiai gali išreikšti,

aktualizuoti save gyvenime. O tai jokiu būdu netenkina asmenybės. Iš

idealistinių pozicijų kalbant, per fantaziją žmogus žmogus yra Žmogus, nes

jos pagalba vykdo tik jam suteiktą Dieviškąją galią – kurti.

Šiais filosofiniais apmąstymais turėjau tikslą sudominti fantazijos

problematika, parodyti, kodėl ji galėtų rūpėti ir kodėl ji gali būti įdomi

kiekvienam, kuris siekia save suprasti ir išreikšti gyvenime. Tiesa

referato apimtis neleidžia įsigilinti ir išsamiau paanalizuoti fantazijos

problematiką, kadangi vien apie tokią jos dalelę, kaip sapnai, galima

parašyti referatą tokios pat apimties kaip šis, ir tai nebus pilstymas iš

tuščio į kiaura. Šis referatas suteikia vaizduotės pradžiamokslį. Jis

turėtų būti tarsi įvadas į fantazijos psichologiją. Čia rasite fantazijos

psichologijoje naudojamus terminus, pačios fantazijos apibrėžimą, trumpai

vaizduotės procesą, jo fiziologiją, ssusipažinsite su fantazijos motyvais.

Kas yra vaizduotė?

Lietuvišką vaizduotės terminą atitinka tarptautinis – fantazija (rus.

воображение, angl. imagenation, imagery). Jos bus vartojamos kaip viena

kitai tolygios. Vaizduotė turi specifinį santykį su kūryba, kadangi

fantazijos psichologijos problematika istoriškai pirmiausia buvo

nagrinėjama kaip kūrybinės veiklos psichologija, o , kaip vėliau bus

paaiškinta, tarp kūrybos ir fantazijos procesų galima dėti lygybės ženklą.

Todėl čia kūrybinė veikla ir fantazijos veikla bus suprantama kaip

sinonimai.

Įvairi psichologinė literatūra pateikia įvairius vaizduotės

apibrėžimus, kurie skiriasi tuo, jog atskleidžia vaizduotę skirtingais

aspektais (funkciniu, jos ryšiu su kūryba ir kt.). Tačiau dauguma

apibrėžimų pažymi vaizdinės medžiagos pertvarkymą ir naujų vaizdinių

sudarymą. Štai keli:

Vaizduotė – naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimą

vaizdinę patirtį.

Vaizduotė – psichinis procesas, kurio metu sudaromi nauji vaizdiniai,

pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį.

Vaizduotė – psichinis procesas, kurio metu kuriama nauja.

Tokia tvarka apibrėžimai pateikti neatsitiktinai. Jie atspindi požiūrio

į vaizduotę raidą. Pirmasis apibrėžimas, skirtigai nei po jo sekantys,

nemini, kad fantazija apskritai yra psichinis procesas. Iš tikrųjų

pradžioje buvo sėkmingai išvengiama vaizduotės arba fantazijos termino, o

su jos problematika susiję faktai ir reiškiniai buvo nagrinėjami kaip

kūrybinės veiklos tyrinėjimai, vartojant tokias sąvokas, kaip „kūrybinis

mąstymas“, bei bandomi priskirti kitiems, labiau ištyrinėtiems (mąstymas,

atmintis) psichiniams procesams. Antrasis ir trečiasis apibrėžimai jau

pažymi, kad vaizduotė yra atskiras savarankiškas psichinis procesas: jis

nėra kokių nors kitų psichinių procesų suma. Abu pirmieji apibrėžimai

nurodo būdą, kuriuo kuriama nauja – pertvarkant atmintyje esančią vaizdinę

patirtį. Taigi vaizduotė naudojasi atminties proceso rezultatais. Apskritai

buvo manoma, kad vaizduotė iš esmės nesukuria nieko nauja, o visi „naujų“

vaizdinių elementai yra paimti iš juslinių duomenų pagalba sukurtų

vaizdinių, laikomų atmintyje, tik įvairiai pertvarkytų. Trečiasis

apibrėžimas yra universaliausias, nes įtraukia ne tik išorinę, juslinę

asmenybės patirtį, bet ir vidinę patirtį bei pasąmonės įtaką. Taigi esminis

vaizduotės proceso bruožas yra naujo kūrimas, todėl jį galima sutapatinti

su kūryba.

Kodėl buvo susidomėta kūryba ir fantazija?

Šiuo kklausimu, Rozetas išskiria dvi pagrindines priežastis:

1.Kūrybos ir fantazijos ypatingos reikšmės visuomeniniame gyvenime

suvokimas. Buvo akivaizdu, kad kūrybiškumas turi didžiulę reikšmę ypač

didelių socialinių permainų metu (aut.past.: I ir II Pasauliniai karai!),

padeda nugalėti sunkumus, nustatyti naujus netikėtus tikslus, užtikrinti

didesnę pasirinkimo laisvę ir, tuo pačiu, didesnę veiksmų laisvę.

Kūrybingesnė visuomenė yra pranašesnė. Kūrybiškumas daro mokymosi procesą

lengvesnį, ekonomiškesnį ir efektyvesnį. Kūrybinė veikla yra protinės

sveikatos ir vidinio pasitenkinimo šaltinis, ji yra aktyvus veiksnys,

valdantis tiek vaiko, tiek suaugusio žmogaus impulsus. Manoma, kad

vaizduotės skurdumas ilgainiui gali sukelti nervinius ir psichinius

sutrikimus, vidinės tuštumos, nuobodulio ar net gyvenimo beprasmiškumo

būsenas. Be to, vaizduotės pagalba sėkmingai galima pagelbėti ligoniui

išgyti ar reabilituotis. Vienas iš psichoterapijos metodų yra paremtas

būtent tam tikrų vaizdinių sukėlimu paciento vaizduotėje. Pagaliau kai

kurie ekonomistai linkę vaizduotę ir kūrybingumą priskirti realiam

kapitalui.

2.Pačios psichologijos kaip mokslo vystymosi logika. Vis labiau

gilindamiesi į psichikos turinį, tyrinėtojai neišvengiamai turėjo aptikti

savitą faktų rūšį, kurie negali būti priskirti ar suvesti į kitus

psichikos reiškinius ir mechanizmus. Jeigu remiantis mechanistinėmis

metodologijomis (ypač biheviorizmo), šiaip ne taip kūrybos faktus

pavykdavo „pritempti“ prie žinomų psichikos dėsningumų, tai dabartiniu

metu tai netenkina nei psichologų, nei kibernetikų, kurie, konstruodami

įrengimus, imituojančius kūrybinę veiklą, ypač jaučia poreikį

neabejotiniems vaizduotės dėsningumams.

Fantazijos procesas

1 Vaizduotė kitų psichinių procesų sistemoje

Veikloje vaizduotė reiškiasi kkartu su mąstymu bei atminties atsiminimo

procesu. Ji nekopijuoja tikrovės kaip jutimas ar suvokimas. Vaizduotėje

modeliuojami tie tikrovės elementai, apie kuriuos nėra pakankamos

pažintinės informacijos, todėl galima daryti sprendimus net neturint tiek

žinių, kiek reikia užduočiai ar problemai išspręsti. Šia prasme į vaizduotę

galima žiūrėti, kaip į pasirengimą tolesnei informacijai gauti. Tai

vadinama anticipavimu. Jis labai svarbus prognozuojant įvykius. Ateitis

prognozuojama ir mąstymo, ir vaizduotės pagalba.

3.2 Vaizduotės rūšys

Pagal sąmoningų pastangų dalyvavimą vaizduotės procese skiriama:

1.Pasyvioji vaizduotė. Tai nevalinga, atsitiktinė vaizdinių ar

programų, sprendimų kūryba, be tikslo ją realizuoti tikrovėje.

Reiškiasi suvokiant meno kūrinį, atpasakojant. Skiriamos tokios jos

rūšys:

a)Nesąmoninga. Reiškiasi susilpnėjus ar sutrikus sąmonės

veiklai. Jai priskiriama vaizdiniai, besiformuojantys prieš

užmiegant ar tik nubudus (hipnogoniniai vaizdiniai),

haliucinacijos, fobijų metu atsirandantys nesančių objektų

vaizdiniai.

b)Sąmoninga. Kuria vaizdinius (svajones, svajas),

nesusijusius su valia, kuri galėtų juos įgyvendinti.

2.Aktyvioji vaizduotė. Žmogus sąmoningai, valingai, su tikslu

dalyvauja kūrybos procese.Ji skirstoma į:

a)Atkuriamoji. Nesuvoktų vaizdinių sudarymas pagal kokią

nors informuojančią medžiagą: verbalinius aprašymus,

objektų schemas, vaizdinius, klausos, uoslinius duomenis ir

pan.

b)Kuriamoji. Savarankiškas naujų vaizdinių sudarymas ir

realizavimas. „Tikroji kūryba“.

3.3 Ar galima pertvarkyti vaizdinius pačioje vaizduotėje?

Taip, galima.Vaizdiniai pertvarkomi asociacijos (jungimas) ir

disociacijos (skaidymas) mechanizmų pagalba. Jie išreiškia analitinės bei

sintetinės veiklos universalumą visiems pažinimo procesams. Asociacijos ir

disociacijos esmė yra ta,

kad turima vaizdinė patirtis skaidoma

(analizuojama), o po to suskaidyti vaizdiniai gali būti tiek kiekybiškai,

tiek kokybiškai kitaip sujungti (susintetinti). Vaizduotės vaizdiniai

skiriasi nuo atminties vaizdinių. Fantazijos vaizdiniai – tai tam tikros

programos, pagal kurias renkama informacija iš potencialios aplinkos.

Kiekvieną kartą vaizdinys tarsi iš naujo persipiešiamas. Atminties

vaizdiniai imituoja tikrovę ir jais bandoma maksimaliai priartėti prie

tikrovės, kai tuo tarpu vaizduotės proceso metu kuriami nauji, originalūs

vaizdiniai, operuojama atitrūkusiais nuo tikrovės vaizdiniais.

Vaizduotės vaizdinių asocijacijos (sintetinimo) būdai:

□ Agliutinacija – skirtingų objektų, jų dalių sujungimas į

naujas visumas (sfinksas, kentauras, visureigis, tankas-

amfibija);

□ Hiperbolizavimas – vaizduojamo objekto arba jo atskirų

dalių padidinimas, sumažinimas, pagausinimas (devyngalvis

slibinas, milžinai, nykštukai, idealizacija);

□ Akcentavimas – atskirų dalių pabrėžimas, išryškinimas

(automobilių, lėktuvų ir kt. dizainas, šaržai, karikatūros);

□ Schematizavimas – objektų grupei būdingų bruožų

išryškinimas, atmetant individualias ypatybes (ornamentai,

kelio ženklai, senoviniai žmogaus piešiniai ant uolų);

□ Įterpimas – vaizdinių ar objekto ypatybių perkėlimas į kitą

kontekstą, kuriame jie įgija kitą prasmę (alegorijos,

metaforos, reaktyvinis automobilis, atominis ledlaužis);

□ Tipizavimas – sudėtingas vaizdinių pertvarkymas,

išryškinant grupei būdingas ypatybes per atskirus individus

(Liudas Vasaris, Anykščių šilelis).

Paprastai visi išvardinti vaizdinių pertvarkymo būdai fantazijos

proceso metu persipina. Tačiau šie būdai patys savaime neužtikrina sėkmingo

vaizduotės produktyvumo – kūrybos.

3.4 Vaizduotė ir organiniai procesai

Fiziologiniai vaizduotės mechanizmai mažai pažįstami. Vaizduotė yra

smegenų funkcija. Vaizduotė naudojasi atmintyje užfiksuotais patyrimais,

todėl jos procese dalyvauja nerviniai įsiminimo ir atsiminimo mechanizmai.

Jie susiję su galvos smegenų žievėje vykstančiais nervinių ryšių susidarymo

ir nykimo procesais. Asociacijų mechanizmai ištirti, o disociacijų

centrinio valdymo procesai ir cheminių kitimų ribonukleino rūgštyse

procesai tik pradedami tyrinėti. Manoma, kad disociacijos turi parengiamąją

fazę, kuri vyksta už sąmonės ribų. Atskleisti vaizduotės ir nesąmoningų

procesų bei emocijų ryšiai leidžia manyti, kad fantazijos mechanizmams

svarbūs ne tik smegenų žievės, bet ir požievio centrai. Nustatytas ryšys su

hipotiamo ir limbine sistemomis, kurias pažeidus žmogaus elgsenos nevaldo

bendra išankstinė programa: sutrinka viena pagrindinių vaizduotės funkcijų

– veiklos numatymas.

Vaizduotės vaizdiniai daro įtakos žmogaus nerviniams ir organiniams

procesams. Eksperimentais nustatyta, kad žmogui pakanka vaizduotis dirbant

kokį nors fizinį darbą ir jam tuoj pagreitėja pulsas, padidėja kraujo

spaudimas, pasikeičia kvėpavimo ritmas. Tyrinėjannt ideomotorinius aktus,

pastebėta, kad vaizduojantis kokios nors galūnės judėjimą, raumenyse

atsiranda tokie pat tik silpnesni impulsai, kaip ir atliekant tikrus

judesius. Ideomotoriniai impulsai pasirodė esą pakankamai intensyvūs, kad

sukeltų mechaninių protezų judesius. Eksperimento faktas: tiriamasis

sugebėdavo 2oC pakelti vienos ir tiek pat sumažinti kitos rankos

temperatūrą, jei įsivaizduodavo, kad pirmoji padėta ant karštos krosnies,

kita – laiko ledo gabalą.

Didele fantazijos vaizdinių įtaka organiniams ir nerviniams procesams

psichologas Arnoldas Lazarus grindžia savo metodus, kaip žmogui keisti savo

asmenybę bei spręsti įvairias psichologines problemas vaizduotės pagalba.

Jis pastebėjo, kad dauguma jo pacientų, kenčiančių baimę, nerimą,

depresiją, pyktį, nepilnavertiškumą, sąmonė yra kupina neigiamų vaizdinių,

o pasitikinčių savimi ir laimingų žmonių sąmonėje dominuoja teigiami

vaizdiniai. Mūsų nesėkmių priežastis netgi gali būti mūsų pačių

„užprogramuota“, nes veiklą buvome iš anksto pasmerkę nepasitikėjimo,

pesimistiniais ateities vaizdiniais ir pan. Pagal Lazarus skirtingi

vaizdiniai iššaukia skirtingą elgesį, mintis, sprendimo būdus. Dažnai

įvairių psichologinių problemų priežastis yra neigiami vaizdiniai, ir jas

galima išspręsti teigiamų vaizdinių terapija.

Taip pat ir organiniai bei nerviniai procesai gali sukelti vaizdinius:

haliucinacijas sukelia aukšta kūno tewmperatūra, galvos smegenų sužeidimai,

narkotinės medžiagos (alkoholis, opiumas, LSD, hašišas ir kt.).

Tai liudija, kad tarp vaizduotės, kaip psichinio proceso, ir kūno, arba

somatinių, reiškinių yra abipusė priklausomybė.

3.5 Tamsioji smegenų pusė – sapnai

Reikėtų atskirai paminėti sapnus kaip ypatingą vaizduotės vaizdinių

rūšį. Juos galima būtų priskirti prie nesąmoningos pasyvios vaizduotės. Tai

mažiausiai ištirti ir sunkiausiai tyrimui pasiduodantys vaizduotės

reiškiniai.

Turinys. Tyrimais nustatyta, kad sapnų turinį dažniausiai sudaro

regėjimo, po to, lietimo, kūno jutimo (levitacija), girdėjimo, o labai reti

– uodimo ir skonio vaizdiniai. Aklagimiai neturi vizualinio turinio sapnų.

Tai yra argumentas, kad sapnai susiję su patyrimu.

Priežastys.

• Miegant veikiantys išoriniai ar vidiniai dirgikliai. Jie sukuria

įvairius pojūčius, kurie performuojami į sapnus. Seksualūs sapnai

paprastai kyla dėl vidinių lytinių organų dirginimo, ypač brendimo

metu.

• Emocingi praeities arba būsiantys ateityje išgyvenimai. Būsimi

egzaminai, šiandien matyta avarija.

• Sąmoningai nesuvokti jusliniai praeities duomenys. Jūs galite

sąmoningai neužfiksuoti kokio nors objekto, tačiau regėjimo ar

kitos juslės visą laiką veikiamos išorinio pasaulio ir daug

informacijos aplenkia sąmonę. Vėliau jis gali iškilti sapnuose.

• Froidas teigia, kad sapnų priežastis yra užslopinti ir išstumti į

pasąmonę troškimai bei norai.

Nors dažnai sapnų turinys susijęs su patyrimu, bet sapnų vaizdiniuose

pastebima netvarkinga to patyrimo disociacija į atskirus elementus ir

asociacija į neįprastus ir beprasmiškus junginius. Šių procesų alogiškumo

priežastis pagal Pavlovą – netolygus smegenų centrų slopinimas. Taip

vadinamų pranašingųjų sapnų moksliniais tyrimais nerasta.

Sapnų paskirtis nėra aiški. Nustatyta, kad kliudymas žmogui sapnuoti

sukelia nervinių sutrikimų. Keliamos hipotezės, kad sapnai siejasi su

smegenų ląstelių restauracija ar „autoderinimu“.

Fantazijos motyvai

Išskiriamos dvi požiūrių į fantazijos motyvus rūšys:

1) Ankstyvasis arba racionalistinis. Nenagrinėjami fantazijos motyvai ir

netgi atvirkščiai – pati vaizduotė buvo nagrinėjama kaip motyvas, kitų

psichikos reiškinių – jausmų, emocijų, įkvėpimų, veiksmų ir elgesio –

pirminė priežastis. Šis požiūris pasireiškė ankstyvuosiuose darbuose apie

fantaziją, jo laikėsi racionalistai ir jų pasekėjai.

2) Vėlesnysis. Vaizduotė imama nagrinėti kaip atskiras psichinis reiškinys,

tiriami jos motyvai.

Vėlesnysis požiūris išskiria tokius esminius fantazijos motyvus:

1. Emocijos. Teigiamą poveikį kūrybiniai veiklai turi emocijos, teikiančios

pasitenkinimą ir malonumą (nuostaba, užuojauta, noras padėti ir t.t.),

neigiamą – neigiamos emocijos (baimė, nusivylimas, sutrikimas ir t.t).

Emocijoms kaip vaizduotės motyvui didelį dėmesį skyrė empirizmas.

2. Valia. Jos pagalba galima kontroliuoti fantaziją. Valia gali pakreipti

vaizduotę viena ar kita linkme, tačiau visiškai kontroliuoti negali. Šį

vaizduotės motyvą ypač pažymi voliuntarizmas. Voliuntaristai išskiria dvi

skirtingas vaizduotės rūšis – pasyviąją ir aktyviąją. Pasyvioji vaizduotė

kyla iš atminties, o aktyvioji – tai kūrybinė fantazija, kuri esanti

valios išraiška. Pasyviosios vaizduotės vaidmenį kūrybos procesui

akcentavo siurrealistai, kurių manymu tam užtenka „psichinio

automatizmo“.

Kračfildas bandė susisteminti visus motyvus ir suskirstė juos į dvi

stambias grupes:

1. Išoriniai motyvai. Tai motyvai paremti materialinės, fizinės naudos

siekimu: aplinkybių spaudimas (probleminės situacijos, būtinos atlikti

užduotys ir t.t.), konkurencija.

3. Vidiniai motyvai. Pasitenkinimas iš kūrybos proceso ir estetinis

pasitenkinimas:

❑ homeostazės principas, išskyrė geštaltpsichologai, žmogus nuolat

stengiasi pagal išgales kuo mažiau eikvoti savo proto galimybes;

❑ nuolatinės kaitos ir naujumo poreikis – priešingas homeostazės

pricipui, vidiniai asmenybės mechanizmai nuolat siekia sutrikdyti

pusiausvyrą ir palaikyti įtampą sistemoje. Tai progreso, naujų

įspūdžių, nepaprastų įsivaizduojamų būtybių (anksčiau dievų, angelų, o

dabar ateivių, nežemiškų civilizacijų) poreikis.

❑ nepatenkinti norai, troškimai – jie sukelia psichikos įtampą ir

iššaukia prisiminimus, susijusius su ankstyvos vaikystės potyriais. Šį

motyvą pažymi psichoanalizė. Bet kokios kūrybinės veiklos –

dailininko, poeto

ir kt. – pagal Froidą priežastis yra siekis

išspręsti kokią nors asmeninę problemą, nugalėti vidinį konfliktą ir

taip sumažinti vidinę įtampą psichikoje.

❑ siekis išsivaduoti iš bet kokių priklausomybių, o taip pat ir

praeities – tai siekis išsivaduoti iš infantilinių (vaikystės)

kompleksų, tai yra, vaizduotė yra išraiška ne grįžimo prie pirminių

išgyvenimų , užslėptų, išstumtų nepatenkintų troškimų ir norų, kaip

manė Froidas, bet aktyvaus judėjimo į priekį, progreso.

Rozeto manymu, visos išvardintos fantazijos ir kūrybinės veiklos motyvų

idėjos gali būti aapibendrintos į vaizduotės motyvų koncepciją, turinčią dvi

puses:

A. Saviraiška (arba saviaktualizacija). Ši koncepcijos pusė teigia, kad

asmuo bet kokioje kūrybinėje veikloje stengiasi išreikšti, įtvirtinti,

patvirtinti – kitaip tariant aktualizuoti – save, savajį „Aš“, o dar

tiksliau – aktualizuotis. Štai ką sako Pablo Pikasas apie kūrybinę veiklą

: „Kai išradome kubizmą, mes visiškai nesirengėme išrasti kubizmo, o

paprasčiausiai stengėmės išreikšti tai, kas buvo mumyse.“

B. Nepasitenkinimas. Antroji koncepcijos pusė teigia, jog nenuginčijamas

fantazijos motyvas yra nepasitenkinimas kokia nors aktualios tikrovės

dalimi. Šis nepasitenkinimas ggali atsirasti ir dėl žmogaus, kaip asmens,

nuolat pasireiškiančio aiškumo, paprastumo, tvarkos ir išbaigtumo siekio

ir išorinio, ir vidinio pasaulio atžvilgiu.

Apžvelgiant šias dvi vieningos fantazijos koncepcijos puses tikriausiai

turėtų būti aišku, kodėl jas pavadinau pusėmis, o ne dalimis. Taip padariau

sąmoningai norėdamas pabrėžti koncepcijos vientisumą. Dvi jos pusės

nesuskaido visumos, bet išplaukia viena iš kitos tokiu būdu:

nepasitenkinimas stipriai motyvuoja saviraišką ir saviaktualizaciją, kai

tuo tarpu saviraiškos ir saviaktualizcijos trūkumas sukelia

nepasitenkinimą.

Pagaliau kai kurie autoriai mini ir taip vadinamą „nukrypimų nuo

realybės“ arba opozicijos principą. Jo esmė yra siekimas kurti objektus

(daiktus, vaizdus, idėjas) nepanašius į aktualiai šiuo metu esančius. Diuga

yra pastebėjęs, kad dažnai kai kurie žmonės savo pasirinkimą ir prioritetus

nustato kaip veikimą prieštaraujant egzistuojantiems dalykams ir visuotinai

priimtiems standartams. Kartu su pozicijos principu (kurti pagal analogiją)

šie abu dėsningumai sudaro visumą pagrindinių spontaniškai žmogišką

intelektą veikiančių motyvų.

Individualūs fantazijos skirtumai

Vaizduotės produktyvumas pasireiškia kūrybiniais sugebėjimais bet

kokioje asmenybės veikloje. Turtingesnės vaizduotės žmonių kūryba yra

originalesnė, jie pasižymi didesne tolerancija, labiau mėgsta ir patys

kuria sąmojingus posakius, sugeba save įsivaizduoti kito žmogaus padėtyje,

geriau supranta kitų asmenų vidinį pasaulį, jų vaizduotėje gimsta daugiau

svajonių, o kartu daugiau jausmų ir valios joms įgyvendinti, kūrybingiau ir

efektyviau sprendžia iškilusias problemas. Vaizduotės produktyvumas ypač

ryškus žymių meno ir literatūros veikėjų (mokslinės fantastikos kūrėjų,

dailininkų, muzikų, dizainerių ir kt.) veikloje. Kūrybingi žmonės dažniau

renkasi įvairias specifines, originalesnes profesijas, dažnai šalia dar

turi ir kokį nors hobį.

Vaizduotės produktyvumo priešybė yra jos skurdumas. Jis pasireiškia

prozaiškumu, jumoro jausmo stoka, ribotais interesais, nuolatiniu sekimu

standartais, tolerancijos kitam stoka. Tačiau mažiau produktyvios

vaizduotės žmonės gali gerai dirbti tose srityse, kkur reikia mažiau kūrybos

ir bendravimo su kitais žmonėmis.

Psichologijoje nuo seno sprendžiamas klausimas, kaip individualūs

asmenybės bruožai veikia fantazijos proceso rezultatus. Kai kurie

psichologai bandė spręsti apie asmenybės originalumą ir kūrybingumą pagal

jo charakterio savybes, ir taip bandė atskirti kūrybingas ir nekūrybingas

asmenybes. Tačiau žmonių skirstymas į kūrybingas ir nekūrybingas asmenybes

yra labai problematiškas, nes ta pati asmenybė vienoje veikloje gali būti

visiškai nekūrybinga (pvz.: technikoje, matematikoje), o jos kūrybiškumas

gali išsiskleisti visiškai kitur (dailė, literatūra, sportas, bendravimas

su vaikais). Teiloras pažymi, kad tam tikra prasme kūrybinę veiklą vykdo

visų amžiaus grupių žmonės visose žmogiškos veiklos srityse. Todėl

klausimas turėtų būti ne kokie asmenybės bruožai būdingi kūrybingai

asmenybei, bet kurie bruožai palankiai veikia vaizduotės proceso

produktyvumą, o kurie – nepalankiai.

Šiuo tikslu daug ir įvairių autorių (Jakovlevas, Osvaldas, Fromas,

Kračfildas ir kt.) atliko tyrimus ir, jais remdamiesi, pažymi tokias

kūrybingai asmenybei būdingas savybes: nemotyvuoti veiksmai ir elgesys,

padidėjęs emocionalumas, sugebėjimas stebėtis pripažintais ir akivaizdžiais

iš pirmo žvilgsnio faktais, padidinta koncentracija, vaikiškas naivumas

paprastuose dalykuose, polinkis jumorui, nebijojimas konfliktuoti ir

įrodinėti savo tiesą, diskutuoti, drąsa pasipriešinti ar nepaisyti

oficialiai priimtai ar daugumos nuomonei, kritiškumas, objektyvumas,

„atviras“ mąstymas, gebėjimas susikaupti, lankstumas, užsispyrimas ir

ryžtingumas, stichiškumas, atvirumas naujovėms, stereotipų nepaisymas.

Gilfordas pirmasis pabandė išsiaiškinti nustatytų „kūrybingai asmenybei“

būdingų bruožų suderinamumą. Jis sudarė testus, kurių pagalba buvo

tikrinama koreliacija tarp konkrečių individų pasirinkto asmenybės bruožo

ir sėkmingos jų kūrybinės veiklos. Tačiau praktiškai šie testai

nepasiteisino. Taigi nei kažkokie konkretūs asmenybės bruožai, nei jų

deriniai neužtikrina asmenybės kūrybingumo ir vaizduotės produktyvumo ir

apie tiesioginį ryšį tarp jų negalima kalbėti. Todėl galima tik skirti

individus su aukštais ir su žemais kūrybingumo rodikliais ir šnekėti tik

apie tendencijas. Individams su aukštais kūrybingumo rodikliais būdinga:

□ Žingeidumas: sprendžiant ar svarstant uždavinius bei problemas

užduoti daugiau klausimų bei jiems kyla daugiau artimų ar tolimų

asociacijų.

□ Žaismingas elgesys: mėgautis elementais bei sąvokomis, laisvai

„žaisti“ idėjomis, spalvomis, formomis, santykiais.

□ Siekti sudėtingumo: polinkis į sudėtingus ir asimetriškus

vaizdus, kurie nepaklūsta paprastiems ir akivaizdiems dėsniams.

□ Intelektualinė nepriklausomybė – sąmoningos veiklos

nepriklausomybė ir savarankiškumas: nepasidavimas socialiniam

spaudimui, siekimas autonomiškumo.

Individai su žemais kūrybingumo rodikliais:

□ Problemų sprendimų įvairovės skurdumas ir neoriginalumas: naudoja

pirmą pasitaikiusį sprendimą.

□ Intelektualinė ptiklausomybė: neturi savo nuomonės, stengiasi

neišsiskirti, būdingas stipriai išreikštas siekis išorinio

pripažinimo ir įvertinimo, neatsparūs socialiniam spaudimui,

ištikimybė grupei, aiškumo ir saugumo poreikis.

Apibūdinant žmones vartojamos komformiškumo ir nekomformiškumo sąvokos.

Toks skirstymas atsirado pastebėjus, kad veikiami daugumos dalis individų

sutinka su jos nuomone, netgi jei ta nuomonė ir aiškiai prieštarauja jų

nuomonei, suvokimui. Konformiška asmenybė yra abejojanti savo verte, bijo

nestabilios padėties, ieško paramos grupėje, nekritiškai priimdama jos

nuomonę ir beatodairiškai sekdama jos principais. Ji patiria pavojaus

būseną, kai tenka iimtis kūrybinių sprendimų, kurie kelia grėsmę jos būties

stabilumui. Apskritai konformiškai asmenybei yra būdinga baimė kaip

charakterio bruožas: nepasitikėjimas savimi, savo nuomone, neryžtingumas,

nestabilumo baimė. Nekomformiškoms asmenybėms būdinga nebijoti konfliktų su

kitais, polinkis rizikuoti, ryžtinumas ir pasitikėjimas savimi, ištikimybė

sau. Eksperimentų pagrindu buvo neabejotinai nustatyta, kad kūrybingiems

žmonėms būdingas nekonformiškumas, o nekūrybingiems – komformiškumas.

Įdomu, kad XIXa. Lombozno bandė atrasti ryšį tarp vaizduotės

produktyvumo ir žmogaus psichinių susirgimų. Jis rėmėsi tuo, jog daug

žymiausių ir genialiausių žmonių sirgo psichinėmis ligomis. Tačiau vėlesni

tyrimai parodė, kad tie žmonės paprastai susirgdavo vienokia ar kitokia

psichine liga jau po to, kai pasiekė reikšmingiausius rezultatus savo

kūryboje.

Taip pat buvo bandyta nustatyti, ar turi ryšį individo intelekto lygis,

o tiksliau taip vadinamas intelekto koeficientas IQ, ir kūrybiškumas. Iš

pirmo žvilgsnio, kaip bebūtų keista, ryšio tarp intelekto lygio ir

kūrybiškumo rodiklių nerasta. Nors labiau išvystytos vaizduotės vaikų

intelekto koeficientas būdavo didesnis, bet tai negarantavo jų kūrybinių

sugebėjimų, todėl kūrybingoms asmenybėms išaiškinti IQ testai netinka.

Akivaizdu, kad kokybiniai ir kiekybiniai intelekto procesai turi įtaką

kūrybai. Paplito du požiūriai:

1. Intelektualesni individai nebūtinai yra ir kūrybiškesni. Intelekto

procesai turi didelę įtaką kūrybai, bet patys vieni be kitų

asmenybės bruožų ir gabumų negarantuoja kūrybiškumo.

2. IQ testai metodologiškai netinka kūrybingoms asmenybėms išaiškinti.

IQ testai gali išaiškinti tik atskirus protinės veiklos aspektus,

be to, būtent tuos, kuriuose silpniausiai

pasireiškia kūrybinis

aktyvumas: testų atsakymai, kurie suprantami kaip „teisingi“, turi

tenkinti iš anksto nustatytus kriterijus, kai, tuo tarpu,

vaizduotės esmė yra ne tik atrasti naujus originalius atsakymus bei

sprendimus, bet ir pačiai atrasti ir nustatyti naujus kriterijus.

Rozetas gan smarkiai kritikuoja platų intelekto testų taikymą, nes jie

skatina intelekto prisitaikymą prie tų testų standartų, o tai yra

konformizmą.

Galima skirti individualius vaizduotės skirtumus jos turinio atžvilgiu,

tai yra dominuojančiomis atmintyje ir vaizduotėje vaizdinių rūšimis:

regėjimo, girdėjimo, žodiniai, uosliniai, lytėjimo ir kt. Dažniausiai

dominuoja regėjimo iir girdėjimo vaizdiniai. Vaizduotės turinio skirtumai

priklauso nuo

□ asmenybės patirties skirtumų (daugiau atitinkamos rūšies

vaizdinių atmintyje – daugiau medžiagos vaizduotėje),

□ kūrybinės veiklos pobūdžio (skirtingais vaizdiniais operuoja

menininkas, mokslininkas, technikas),

□ profesijos ypatumų (pedagogo, inžinieriaus ir kt. vaizduotė).

Vaizduotė gali skirtis savo produktų tikroviškumo lygiu:

□ artimi realybei (realistiniai meno kūriniai, techninė, gamybinė

kūryba),

□ nutolę nuo realybės – fantastiški (stebuklinės pasakos,

fantastinis kinas, mokslinė fantastika, mitologija),

□ nerealūs – atitrūkę nuo tikrovės (nerealizuojamos svajonės,

tikrovės ir fantazijos painiojimas).

Vaizduotės ttikroviškumas pasireiškia idealų bei praktinių pastangų

jiems pasiekti, vaizdinių bei kritiško mąstymo jiems sutvarkyti į darnias

ir estetiškai vertingas sistemas ryšiais.

IŠVADOS

Vaizduotė arba fantazija nuėjo gan ilgą kelią savo tyrinėjimų

istorijoje, kol XXa. 5-ajame dešimtmetyje išsikovojo lygias teises tarp

kitų psichinių procesų. Dabar nnetgi yra atskira psichologijos mokslo šaka –

fantazijos psichologija.

Fantazija yra psichinis procesas, kurio metu įvairiais būdais,-

agliutinacijos, hiperbolizavimo, akcentavimo, schematizavimo, įterpimo,

tipizavimo,- pertvarkomi vaizdiniai ir kuriama nauja. Fantazija pažintinių

procesų sistemoje reiškiasi kartu su mąstymu, jos proceso metu dalyvauja

atmintis, ypač atsiminimo mechanizmai. Vaizduotė veikia asociacijos ir

disociacijos mechanizmų pagalba: turima vaizdinė patirtis skaidoma

(analizuojama), o po to jungiama (sintetinama). Vaizduotės proceso metu

kuriami nauji, originalūs vaizdiniai, kurie vėliau gali būti realizuoti

tikrovėje – būti kuriami. Kūryba yra vaizduotės produktyvumo išraiška.

Kūrybos ir fantazijos procesai yra tapatinami. Fiziologiniai fantazijos

mechanizmai yra dar mažai žinomi, nes jos metu dalyvauja ir pasąmonė.

Vaizduotės procesas yra smegenų funkcija, jis naudojasi atminties įsiminimo

ir atsiminimo mechanizmais, jam svarbūs ir smegenų žievės ir požievio

centrai. Yra abipusis ryšys tarp vaizduotės ir nervinių bei organinių

organizmo procesų. Vaizduotė gali būti, aaktyvioji ir payvioji, sąmoninga ir

nesąmoninga,. Kuriamoji ir atkuriamoji.

Fantazijos procesą motyvuoti gali emocijos ir valia. Skiriami išoriniai

ir vidiniai vaizduotės motyvai. Išoriniai susiję susiję su materialinės ir

fizinės naudos siekimu, o vidiniai su kūrybos proceso ir estetiniu

pasitenkinimu. Pagal vaizduotės motyvų koncepciją, fantaziją aktyvina

asmens saviaktrualizacijos poreikis ir nepasitenkinimas aktualia būsena.

Individualūs vaizduotės skirtumai rodo, kad kūrybingesni žmonės psižymi

nekomformiškumu, jų veikla daro pagrindinę įtaką žmonijos vystymesi. Tačiau

turtinga vaizduotė (taip pat ir aukštas intelektas) savaime dar nereiškia,

kad tas asmuo bus kūrybingas. Kad galėtų pasireikšti turtinga fantazija

reikia ir sėkmingų tam charakterio savybių sutapimo. Individualūs

vaizduotės vaizdinių skirtumai priklauso nuo individo patirties skirtumų

bei kūrybinės, profesinės veiklos pobūdžio.

Užimdama reikšmingą padėtį visoje asmenybės struktūroje, vaizduotė ypač

susijusi su asmenybės gabumų, charakterio, emocijų, valios, aspiracijų

ypatybėmis. Ji kiekvienoje asmenybėje pasireiškia vis kitaip ir yra jos

svarbiausias kūrybinio aktyvumo, originalumo ir saviraiškos,

saviaktualizacijos komponentas.

LITERATŪRA

1. A. Jacikevičius, A. Gučas, E. Rimkutė ir kt. „Bendroji

psichologija“, Vilnius: Mokslas, 1986.

2. Р. Г. Натадзе „Воображение как фактор поведения“, Тбилиси:

Мецниереба, 1972.

3. Ingrida Gunkaitė „Vaizduotės panaudojimas“, „Psichologija tau“ 1995

Nr.3.

4. И. М. Розет „Психология фантазии“, Минск:, 1997.

5. A. Jacikevičius „Siela, mokslas, gyvensena“, Vilnius: Žodynas,

1994.