darbo vertybes individo gyvenyme

Darbo vertybė individo gyvenime

Vertybės problema domino daugybę filosofų ir mokslininkų, atstovavusių įvairias mokyklas bei pozicijas. Vertybė yra gana reliatyvi sąvoka – ji visuomet yra “kažkieno”, tai yra, vertybė konkrečiam asmeniui, kuris priklauso tam tikrai socialinei grupei ir kultūrai. “Vertybė” gali būti suprantama kaip žmogaus poreikių, troškimų ir siekių, teigiamų vertinimų ir nuostatų objektas. Vertybė – fizinis objektas, asmuo, institucija, idėja, veiklos rūšis, socialinis santykis, pan. Mūsų vertybės gali būti be galo įvairios, apimti skirtingas gyvenimo, veiklos ir jos rezultatų sritis. <

Vertybės skiriasi savo bendrumu ir abstraktumu. Galima išskirti konkrečias vertybes, sutinkamas mūsų kasdieniniame gyvenime, ir abstrakčias, atskleidžiančias gilesnę žmogiškos egzistencijos prasmę. Konkrečios vertybės gali būti nagrinėjamos dviem aspektais: kaip “kasdieninės” vertybės, arba įvairios žmogaus gyvenimo ir veiklos sritys, pavyzdžiui, jo darbas, šeimyninis gyvenimas, tolesnis mokymasis, laisvalaikio praleidimo būdai, namų ūkis, t.t., ir atskiri kiekvienos gyvenimo sferos elementai, tokie kaip atliekamų veiklų pobūdis, jų pasiskirstymas laike, fizinė aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, ateities perspektyvos ir pan. Abstrakčios vertybės savo ruožtu gali bbūti asmeninės, susiję su individualiais norais ir tikslais, pavyzdžiui, galimybių realizavimas, prestižas, garbė, valdžia, įtaka, etiškumas, bei bendrosios socialinės vertybės, susiję su socialinėmis grupėmis ir jų idėjomis, kurias asmuo perima (pavyzdžiui, socialinis gerbūvis, progresas, taika ar karas, socialinė lygybė, privilegijuota ppadėtis grupėje, t.t.).

Vertybės ir poreikiai neatsiejami nuo žmogaus veiksmų. Veiksmai – tai sąmoningas elgesys, kuriuo siekiama konkrečių tikslų, ir šis elgesys yra įtakojamas žmogaus poreikių, vertybių, socialinių normų ir pan. Veiksmo orientavimas į konkretų tikslą ar užduotį susideda iš dviejų komponentų: vienas yra artimesnis poreikiams ir stimulams, kitas – vertybėms. Pastarasis, dar vadinamas “vertybine orientacija”, nulemia veiksmo pobūdžio pasirinkimą, naujų normų formavimąsi bei paklusimą senosioms.

Individualios vertybės nėra tarpusavy nepriklausomos – jos kartu suformuoja individui ar visuomenei būdingą vertybių sistemą. Vertybių sistema – tai individo pripažintos vertybės, kurios kartu sudaro visumą. Galimos įvairios vertybių sistemos, kurios, persipindamos tarpusavy, suformuoja daugiau ar mažiau vientisą asmens vertybių sistemą.

Vertybės tvirtai įsišakniję socialinėje aplinkoje. Jos smarkiai veikia įvairias gyvenimo sritis. Darbas – vviena jų. Kaip vertybė, darbas gali būti suvokiamas trimis jau aukščiau minėtais aspektais: darbo vieta tarp kitų “kasdieninio gyvenimo” vertybių, skirtingų darbo aspektų vertė, ir abstrakčios vertybės, pasireiškiančios per darbinę veiklą.

“Kasdieninės” vertybės – tai įvairios žmogaus gyvenimo sferos, jo veiklos (šeimos gyvenimas, darbas, socialinės ir politinės veiklos, visuomeninis gyvenimas, t.t.) ir jų rezultatai (pvz., individo finansinė situacija). Darbas kaip “kasdieninio gyvenimo” vertybė – tai individo atliekama veikla ir bendra jo darbinė situacija, susidedanti iš išorinių darbo sąlygų, socialinės aplinkos, uužmokesčio, socialinių garantijų, karjeros galimybių ir pan. Taip suprantamas, darbas gali būti lyginamas su kitomis žmogaus gyvenimo sferomis, pvz. šeimyniniu gyvenimu, tolimesniu mokymusi, visuomeninėmis ar politinėmis veiklomis, poilsiu.

Kalbant apie darbą, kaip vertybę, galima išskirti įvairius jo elementus, arba aspektus. Svarbiausi elementai – tai darbas pats savaime, uždarbis, paaukštinimas, santykiai su viršininkais, kolegomis ar bendradarbiais, t.t. Skirstant darbines vertybes į “vidines” ir “išorines”, pirmosioms priskiriama pati darbinė veikla, jos rezultatai, antrosioms – tokios šios veiklos pasekmės, kaip uždarbis, socialinis prestižas, fizinė ir socialinė aplinka.

Abstrakčios vertybės taip pat gali būti įvairiai skirstomos. Pavyzdžiui, galima abstrakčias vertybes skirstyti į teorines, ekonomines, estetines, socialines (altruistines), politines (prestižas ir galia) ir religines. Kitas abstrakčių vertybių skyrimas – į vidines vertybes (jų esmė – savęs realizavimas ir saviraiška), išorines (materialiniai ir prestižo atlygiai), ir papildomas vertybes, kylančias iš santykių su kitais žmonėmis (pvz. draugystė, kitų pagarba, vertinimas ir pan.) Abstrakčios vertybės darbe atsiskleidžia per tai, ko individas nori pasiekti darbe, kokius savo troškimus gali per jį realizuoti, ir kokius socialinius lūkesčius pateisinti. Be asmeninių abstrakčių vertybių, galima skirti ir individualias socialines vertybes. Jos kyla iš individo tapatumo įvairioms socialinėms grupėms, organizacijoms ar kultūrinei terpei. Šių vertybių esmė – bendruomenės gerovė, o ne asmeniniai interesai. Šiandien didžiausią rreikšmę turi mažosios socialinės grupės, tokios kaip šeima, darbo grupė, draugų ratas. Tačiau reikšminga išlieka ir identifikacija su didelėmis grupėmis, ypač – socialinėmis klasėmis, tautomis ir valstybėmis. Tai motyvuoja žmones veikti bendrų idėjų, tokių kaip laisvė, lygybė, socialinis progresas, labui. Šios vertybės ypač išryškėja socialinės tvarkos sutrikimo periodais, pvz. ekonominių krizių, karų, revoliucijų metu.

Ne visos vertybės bendros mus visiems, ne visos vienodai reikšmingos skirtingiems individams. Kokie požymiai nulemia tai, kad vieniems asmenims tam tikros vertybės yra svarbios, kitiems – ne? Įvairūs tyrimai rodo, kad individualios charakteristikos, ypač amžius ir lytis, ir socialinę padėtį apibrėžiantys kintamieji, pavyzdžiui, darbo pobūdis (fizinis ar protinis darbas), išsimokslinimo lygis, kvalifikacija, pajamų lygis, galios pasiskirstymas, ir pan., nulemia darbo vertybės svarbą žmonių gyvenime.

Vienas svarbiausių kintamųjų šiuo atveju yra amžius. Be abejo, jaunuolių, vidurinio amžiaus ir senų žmonių požiūris į darbinę veiklą skiriasi. Šiuo atžvilgiu išskirtini 36-45 metų amžiaus individai. Tai psichologinio brandumo periodas, kuris pasireiškia per mąstymo ir veikimo laisvę, susitvardymą, atsakomybės už save ir kitus jausmą. Darbiniame gyvenime žmogaus jau praėjęs ieškojimo ir įvairių veiklų išbandymo metus. Jis labai aktyvus savo profesinėje veikloje, o tai nulemia kylimą karjeros laiptais, pasiekiant vis aukštesnę ir aukštesnę padėtį. Daugumai žmonių šis periodas reiškia karjeros viršūnę. Tuo pat mmetu išauga jų nedarbinė našta – tokio amžiaus žmonės paprastai turi savo šeimas, be to, rūpinasi senais tėvais. Be vaidmenų, susijusių su darbu ir šeima, jie atlieka ir daug kitų socialinių vaidmenų, kurie atitinka jų įstraukimo į socialinį gyvenimą lygį, poilsio ir pramogų poreikius, pomėgius, t.t. Šiuo periodu asmuo dar yra pilnas energijos ir turi daugiausiai pareigų bei plačiausią socialinių kontaktų erdvę.

Lytis taip pat įtakoja individo požiūrį į darbą. Tyrimai rodo, kad daugumai moterų šeima yra pirmoje vietoje, ir jos rečiau orientuotos į karjerą, nei vyrai. Moteris mažiau domina atliekamo darbo pobūdis bei kilimo jame galimybės. Tačiau joms labiau, nei vyrams, svarbūs socialiniai ryšiai darbo vietoje, fizinės darbo sąlygos, trumpesnės darbo valandos ir darbo užtikrintumas. Tokios nuostatos kyla iš tradicinio visuomenės požiūrio, kad apmokamo darbo sfera priklauso vyrui, kaip pagrindiniam šeimos maitintojui, o pagrindinė moters sfera yra namai. Kaip rodo Lietuvoje atliktų visuomenės apklausų rezultatai, trūkstant darbo vietų, visuomenė pasisako už tai, jog vyrai turi daugiau teisių į darbo vietas, nei moterys. Tai rodo ir darbdavių polinkis į aukštesnes ir geriau apmokamų profesijų sferas rinktis vyrus. Tačiau pastebima tendencija, kad kuo aukštesnė abiejų lyčių darbuotojų profesinė kvalifikacija, tuo nežymesni šie požiūrio į darbą skirtumai.

Industrinėje šalyje individualią darbo vertę veikia ir

tai, kokiai darbuotojų grupei asmuo priklauso. Galima išskirti 2 darbuotojų grupes: protinį darbą atliekantys, aukštąjį išsimokslinimą turintys darbuotojai ir fizinį darbą atliekantys darbuotojai. Toliau pateikiami du vadinamieji “idealieji” požiūrio į darbą tipai.

Protinį, specialaus pasiruošimo reikalaujantį darbą atliekantiems žmonėms pats darbas dažnai yra aukščiausia vertybė, jis tampa jų “gyvenimo būdu”. Prie darbo derinamas net laisvalaikio laikas ir pobūdis. Tokiems žmonėms svarbiausia darbo prasmė glūdi saviraiškos, savirealizacijos ir asmenybės vystymosi galimybė. Darbas jiems turi ir socialinę reikšmę – jis suvokiamas kaip darbas bbendram labui bei socialiniam progresui, kaip pareiga žmonijai ir t.t.

Fizinį darbą atliekantys darbininkai retai orientuoti į darbą kaip tokį. Jų interesai ir norai pagrinde nukreipti į šeimą ir draugų ratą. Darbas jiems – galimybė aprūpinti šeimą, todėl jiems labai svarbus darbo ir užmokesčio užtikrintumas, taip pat išorinės ir vidinės darbo sąlygos. Darbas svarbus, nes užpildo jų laiką, yra pajamų šaltinis, sudaro socialinės integracijos galimybę ir vysto savigarbos jausmą.

Įtakos darbo vertinimui gali turėti ir išsimokslinimo lygis. Tėvų išsimokslinimo lygis labai susijęs ssu vaikų darbinės veiklos siekiais ir jų ateities karjera. Išsimokslinimo lygis ir tipas įtakoja individualų vartojimo būdą, laisvalaikio užsiėmimus, dalyvavimą kultūriniame gyvenime, socialinėje veikloje, o kai kuriais atvejais – ir politines pažiūras. Tačiau šių įtakos mechanizmus negalima vienpusiškai paaiškinti. Išsilavinimas ssusijęs ir su darbo pobūdžiu. Kiekvienas darbas reikalauja atitinkamo pasiruošimo, o išsilavinimas – viena šio pasiruošimo dalių. Darbo pobūdį nusako tokie veiksniai, kaip darbo sudėtingumas, socialinė rizika, veiklos ir aplinkos pobūdis.

Išvadoje galima teigti, kad darbas gali būti suvokiamas įvairiai – ir kaip atskira vertybė, ir kaip vertybių suma, ir kaip būdas reikštis kitoms vertybėms. Jis glaudžiai persipynęs su kitomis individo gyvenimą orientuojančiomis reikšmėmis. Darbo svarba ir įtaka skirtingiems individams nėra vienoda – tai priklauso tiek nuo asmeninių individo charakteristikų, tiek nuo jo užimamos socialinės pozicijos. Kaip ten bebūtų, šiuolaikiniam žmogui darbas neabejotinai yra svarbi vertybė, įtakojanti įvairias jo gyvenimo sferas.

Literatūra:

Dobrowolska D. The Value of Work for Individual in Industrial Milieu. – W., 1986.

Frederick W.C., Davis K., Post J.E. Business aand Society. – 1988.

Litvinaitė I. Moterų darbo paieškos problemos // „Moters pasaulis“, 1998 vasario mėn.