Vaizduotė

VAIZDUOTĖ

Lietuvių kalboje šiam procesui žymėti, be vaizduotės, dar yra

vartojamas tarptautinis fantazijos terminas. Gana dažnai kasdieninio

bendravimo praktikoje šiems terminams priskiriamos skirtingos ir moksliškai

neapibrėžtos reikšmės. Nors kai kurie psichologai teigia, kad tarp

atminties ir vaizduotės vaizdinių nėra esminių skirtumų, nes ir atmintyje

išlaikyti ir atkuriami suvokiniai yra daugiau ar mažiau rekonstruojami,

tačiau dauguma vaizduotę tyrusių psichologų teigia, kad vaizduotė skiriasi

nuo vaizdinės atminties naujų, atmintyje neturimų vaizdinių sudarymu.

Fantazijos terminas nepsichologinėje literatūroje dažniau taikomas

žymėti labiau nuo tikrovės nutolusiems vaizduotės produktams (nerealioms

svajonėms, mokslinės fantastikos kūriniams iir pan.).

Pasekus psichikos procesų raidą nuo paprasčiausių sudėtingesnių link

matyti, kad kiekviename paprastesniame procese, primenančiame

ankstesniuosius, jau yra užuomazgos, pradmenys po jo einančio sudėtingesnio

proceso. Suvokimo procese jutiminius duomenis papildome patirtimi,

priskiriame kokiai nors daiktų grupei, įvardijame, tai yra priskiriame

sąvokai. Atminties vaizdiniai leidžia atgaivinti anksčiau suvoktų reiškinių

vaizdus. Tačiau tai būtų tik pavieniai konkrečių daiktų vaizdai. Atmintyje

suvokti vaizdai pertvarkomi, gali keistis jų savybės (dydis, spalva ir

kt.), pamirštami neesminiai požymiai. Prisimintas žmogaus vaizdas su

svarbiausiomis jo savybėmis ir požymiais yra bendrinis vaizdinys. Jau šiuo

psichikos procesų lygiu aatsiranda galimybė apibendrinti turimą informaciją.

Tai rodo, kad atmintyje turima informacija pertvarkoma ir apibendrinama.

Tai jau specifiniai vaizduotės ir mąstymo procesų požymiai.

Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų

daiktų, reiškinių ir idėjų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami

materialiais daiktais arba praktine žžmogaus veikla.

Vaizduotėje sukurti vaizdiniai iš esmės skiriasi nuo atminties

vaizdinių. Atminties vaizdiniai yra konkrečių anksčiau suvoktų daiktų ar

reiškinių vaizdai, nors gali būti pasikeitę. Pavyzdžiui, matyto Klaipėdos

švyturio ar jo fotografijos pavienis atminties vaizdinys arba bendras jūros

švyturio vaizdinys jau nebus nei Klaipėdos, nei Šventosios ar kurio nors

kito uosto švyturys, o turės kiekvienam švyturiui būdingų bruožų.

Vaizduotė laikoma žmogaus specifine psichikos veikla, kuri atsirado ir

plėtojosi jam dirbant. Žmogus, prieš ką nors darydamas, kurdamas, mintyse

įsivaizduoja, ką ir kaip darys. Būtent tas naujo vaizdo sukūrimas iš

pradžių tik idealia forma yra vaizduotės vaizdas.

Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje dar nėra, o kartais

ir tai, ko nebus. Tačiau jos šaltinis visada yra objektyvi tikrovė.

Vaizduotė yra glaudžiai susijusi su praktine žmogaus veikla. Jis kuria

vaizdus, idėjas, mintis, vvėliau jas tikslina, turtina, keičia ir praktiškai

įgyvendina savo turimus pradinius, dažnai dar gana neaiškius, neapibrėžtus

sumanymus. Žmogus praktinės veiklos metu savo turimus pradinius ne visada

pakankamai aiškius sumanymus sukonkretina, patikslina, apibrėžia ir tai

padeda juos įgyvendinti.

Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės savybėmis:

interesais, žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.

Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, ir ateitį, ir dabartį.

Vaizduotės vaizdiniai kuriami labai įvairiai. Pagal tai skiriamos

vaizduotės rūšys: tai nevalinga ir valinga vaizduotė.

Paprasčiausia, pradinė vaizduotės forma yra tie atvejai, kai vaizdai iir

idėjos atsiranda be specialaus ketinimo įsivaizduoti. Tai nevalinga

vaizduotė, kartais dar vadinama pasyviąja. Ryškiausias nevalingos

vaizduotės atvejis yra sapnai. Juose susipina įvairiausi vaizdai, įvykiai,

kurie neretai neturi nieko bendra su tikrove. Sapnuose vaikštome oru,

matome siaubūnus, kurie mums kelia grėsmę, ir tik nubusdami išsivaduojame

iš jų spąstų. Gilaus miego metu, kai didžiųjų pusrutulių žievė labai

slopinama, žmogus nesapnuoja. Užmiegant ir nubundant nervinių ląstelių

aktyvumas arba dar visiškai nenuslopintas (užmiegant), arba jos pamažu

darosi aktyvesnės (nubundant). Tarp atskirų smegenų žievės centrų miego

metu susidaro ryšiai, kurių paprastai nebūna, todėl sapnuojame

fantastiškus, vaizdingus sapnus, vaizdai nekontroliuojami ir jokio loginio

ryšio juose nebūna.

Nevalingai vaizduotei priskiriami ir tie vaizdai, kurie kyla klausantis

pasakojimo, skaitant knygą. Tai ne mūsų noru sukurti vaizdai.

Valinga vaizduotė – tai naujų vaizdų kūrimas turint aiškų tikslą,

nukreipiant sąmoningą veiklą tiems vaizdams kurti. Tai mokslininko,

konstruktoriaus, išradėjo, architekto, menininko, rašytojo, kompozitoriaus

ir kita veikla. Pasireiškiant valingai vaizduotei svarbų vaidmenį atlieka

kalbėjimas, kilusių uždavinių išreiškimas žodžiu. Tačiau ir valingos

vaizduotės procesas būna skirtingas, todėl skiriamos atkuriamoji ir

kuriamoji vaizduotės.

Atkuriamoji vaizduotė yra vaizdo sudarymas pagal to objekto aprašymą,

brėžinį, gaidas, schemą ir pan. Statybos vykdytojas, nagrinėdamas statomo

namo brėžinius, susidaro jo vaizdą ir juo remdamasis organizuoja darbą.

Atkuriamosios vaizduotės vaizdai turi atitikti pateiktus aprašymus,

brėžinius ir panašiai.

Atkuriamosios vaizduotės vaizdai bus gyvi, turtingi, tikslūs ir

teisingi, jei atitiks dvi sąlygas:

1. Reikia mokėti teisingai suprasti tuos aprašymus, schemas,

brėžinius, žinoti sutartinių ženklų reikšmes.

2. Reikia turėti pakankamai ryškių vaizdų atsargą iš atitinkamos

tikrovės srities.

Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas naujų vaizdų sudarymas, įtrauktas

į kūrybinės veiklos procesą, kurios rezultatas yra originalūs produktai.

Tai mokslininko, išradėjo, konstruktoriaus, rašytojo, kompozitoriaus,

dailininko ir kitų asmenų vaizduotėje sukurti kūriniai.

Kuriamosios vaizduotės procesas prasideda kilus sumanymui ar idėjai.

Kartais toks sumanymas brandinamas mėnesius.

Kuriant naujus vaizdus bandomi įvairiausi jau turimų vaizdų derinimo

variantai, eksperimentuojama. Svarbu, kad kūrėjas savo vaizduotei duotų

visišką laisvę, nebijotų jungti tai, kas atrodo net neįmanoma. Tai veda

prie originalių sprendimų ne tik dailėje, literatūroje,bet ir mokslinėje

kūryboje.

Pasireiškiant kūrybinei vaizduotei lyginami, analizuojami bei jungiami

įvairūs elementai, daiktai, situacijos, todėl kai kurie autoriai tai vadina

vaizdiniu mąstymu.

Kūrybinė vaizduotė nevienodai pasireiškia įvairiose veiklos srityse.

Išskirtinė kuriamosios vaizduotės rūšis yra svajonė. Tai vaizduotės

procesas, nukreiptas į trokštamą ateitį, tai norimo, geidžiamo dalyko

vaizdo sukūrimas.

Svajonės, kaip vaizduotės procesas, ne iš karto duoda objektyvų

rezultatą. Jos kartais ir visai neįgyvendinamos, tačiau gali tapti galinga

paskata pasirengti kokiai nors veiklai. Svajonė tapti kosmonautu jaunuolį

gali paskatinti siekti atitinkamų žinių, fiziškai lavintis ir daug ko

išmokti, nors kosmonautu jis gal ir netaps.

Vaizduotės vaizdiniai kuriami įvairiai.

Paprasčiausias vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra agliutinacija –

tai skirtingų dviejų ar daugiau objektų dalių jungimas į naują visumą. Tai

undinės vaizdinys, kurį gauname sujungę pusę moters ir pusę žuvies,

kentauro vaizdinys – pusė vyro ir pusė žirgo ir kiti pavyzdžiai.

Agliutinacija taikoma ir techninėje kūryboje: vėjo malūno sparnai ir

lėktuvas tampa malūnsparniu.

Kitas vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra hiperbolizavimas – tai

vaizduojamo objekto arba atskirų jo dalių padidinimas arba sumažinimas.

Hiperbolizavimo pavyzdys – devyngalviai slibinai; pasakos “Snieguolė ir

septyni nykštukai” veikėjai nykštukai.

Akcentavimas – tai toks kūrybinės vaizduotės procesas, kai pabrėžiamos

ir ypač išryškinamos vaizduojamo objekto atskiros dalys. Jis naudojamas

piešiant šaržus, kuriuose paryškinamos kai kurios detalės. Galima pabrėžti,

paryškinti gerąsias (didelę mokslininko galvą) ir neigiamas žmogaus

ypatybes – gobšuolio rankų pirštai ilgi, o nagai atlenkti į save ir

panašiai.

Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas atmetant

individualias ypatybes. Schematizavimo pavyzdžiai yra senoviniai gyvūnų ir

žmonių pavidalai, nupiešti ant urvų sienų, stilizuoti ornamentai, sudaryti

augalų lapų ar kitų jų dalių pavyzdžiu.

Įterpimas – tai daikto arba reiškinio atskirų savybių perkėlimas į

naują kontekstą, kuriame jie įgyja naują prasmę. Pavyzdys – knygos “Alisa

stebuklų šalyje” veikėjas triušis su liemene ir kišeniniu laikrodžiu.

Tipizavimas – tai sudėtingas vaizdinių pertvarkymo būdas, išryškinant

grupei naudingas ypatybes atskirų individų vaizduose ir aprašymuose.

Pavyzdžiui A. Vienuolio paskenduolė vaizduoja kaimo merginos likimą.

Nors skiriama atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotės, aiškios ribos tarp

jų nėra.

Iš to, kas pasakyta, galime matyti, kad vaizduotė artimai susijusi su

kitais psichikos

procesais. Atminties vaizdiniai teikia jai medžiagą

naujiems vaizdams kurti. Mąstymas padeda analizuoti turimus vaizdinius ir

jų elementus sintezuoti, jungti į naujas visumas. Jausmai žadina vaizduotės

veiklą. Baimė kelia vaizduotėje daugybės galimų pavojų vaizdus ir skatina

kurti vaizdus, kaip tų pavojų išvengti. Džiaugsmas atskleidžia naujas

veiklos perspektyvas, skatina kurti ir įgyvendinti sumanymus. Kūrybos

procesas pats savaime sukelia teigiamus jausmus, kai sekasi, ir

susirūpinimą, nusiminimą, liūdesį, kai nesiseka.

Individualūs vaizduotės skirtumai. Nors visi kuriame naujus vaizdus

apie praeitį , dabartį ir ateitį, tačiau atskiri asmenys vaizdus kuria

skirtingai. Atskirų žmonių vvaizduotė skiriasi savo platumu, turiningumu,

jėga ir realumu.

Vaizduotės platumą parodo tos sritys, kurias ji apima. M. Čiurlionis

buvo dailininkas ir muzikas. Tokių pavyzdžių yra nemažai. Vaizduotė neretai

peržengia tikrovės ribas. Tai jau fantastikos sritis, į kurią žmogus

neretai nukeliauja savo svajonėse.

Vaizduotės turiningumą parodo kuriamų vaizdų įvairumas ir prasmingumas.

Vaizduotės turiningumas susijęs su platumu.

Vaizduotės platumas ir turiningumas priklauso nuo žmogaus žinių ir

patirties. Patirtis ir žinios ne tik teikia medžiagą vaizduotei, bet ir

nulemia jos kryptį.

Vaizduotės jėgą rodo tai, kiek jos sukurti vaizdai savo ryškumu ir

aiškumu priartėja prie suvokiamų vaizdų. Jeigu vaizduotė stipri, riba tarp

jos vaizdų ir tikrovės tarytum išnyksta. L. van Bethovenas jau kurčias

būdamas “girdėjo” kuriamos “Devintosios simfonijos” skambėjimą.

Vaizduotės jėga priklauso nuo žmogaus poreikių, interesų, norų. Žmonių,

kurie gyvena tik šia diena, vaizduotė silpna. Ji priklauso nuo emocinių

išgyvenimų, kuriuos sukelia vaizduotės vaizdai, ir kurie savo ruožtu

skatina vaizduotės veiklą. Be to, ji priklauso nuo dėmesio sutelkimo bei

tikrovės suvokimo.

Esant aukštai temperatūrai vaizduotės veikla suaktyvėja. Sutrikus nervų

sistemai vaizduotės vaizdai įgauna suvokimų aiškumą, virsta

haliucinacijomis. Žmogus vaizduotės vaizdus išgyvena kaip suvokimus. Tai

jau patologiniai reiškiniai.

Vaizduotės vaizdai būna tikroviški, jeigu jie teisingai atspindi

tikrovę, nors ir pertvarkytu pavidalu. Tikroviška vaizduotė yra ir tada,

kai sukurti vaizdai įgyvendinami kuriant naujas vertybes. Net svajonės gali

būti įgyvendintos.

Vaizduotė netikroviška, kai jos sukurti vaizdai negali būti įgyvendinti

arba jų įgyvendinimas būtų beprasmis.

Vaizduotės reikšmė žmogaus gyvenime didelė. Ji leidžia geriau pažinti

pasaulį, praturtina psichikos procesų veiklą. Vaizduotė reikšminga

įvairiose žmogaus veiklos srityse: žaidžiant, mokantis, dirbant, kuriant,

tačiau teigiamą reikšmę turi tik tikroviška vaizduotė.

KLAIPĖDOS UNIVERSITETO

PEDAGOGIKOS FAKULTETO

IKURSO 44 GRUPĖS STUDENTĖS

INGOS PRANEVIČIŪTĖS

REFERATAS

VAIZDUOTĖ

KLAIPĖDA

2003

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Aleksandras Jacikevičius “Siela mokslas gyvensena”. Vilnius,

“Žodynas”, 1996 m.

2. Juvencijus Lapė, Gediminas Navikas “Psichologijos įvadas”,

Vilnius 2003 m.