Drovumas

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

ISTORIJOS FAKULTETAS

DROVUMAS

Šeimos psichologija

Vilnius 2004

Turinys

Kas yra drovumas?…………………………3

Kaip drovumas pasireiškia?……………………..3

Kokie yra drovūs žmonės?………………………4

Kuo gresia drovumas?…………………………5

Karščiojanti siela arba gražus ,,traktatas“ apie drovumą………..6

Kaip tapti drąsesniam…………………………9

Kas yra drovumas?

Drovumas – tai diskomforto jausmas, kylantis bendraujant su žmonėmis. Net patys didžiausi drovuoliai jaučiasi gerai vieni – mat kai niekas nemato, neįmanoma „blogai pasirodyti“ ar „ką nors ne taip pasakyti“.Drovumas būna įvairaus intensyvumo: nuo lengvo nerimo iki socialinės fobijos. Jis gali būti chroniškas (tokiu atveju tai yra asmenybės bbruožas, kurį žmogus laiko „savu“) arba situacinis (tai – ne asmenybės savybė). Dažniausiai drovimės, bendraudami su autoritetingas asmenimis, nepažįstamaisiais, ar kai reikia ką nors pasakyti grupei (nesvarbu, ar sėdint prie pietų stalo, ar susirinkimo metu).

Dažnai drovumas painiojamas su intravertiškumu. Nors dauguma drovuolių yra intravertai, bet ne visi intravertai drovūs. Jei reikia rinktis tarp bendravimo ir vienatvės, intravertai teikia pirmenybę antrajai, bet bendraudami jie nejaučia nerimo ar baimės. Pasitaiko ir drovių ekstravertų, nors, atrodytų, tai – nesuderinami dalykai. Tokie žmonės nemėgsta bbūti vieni, bet ir bendrauti jiems sunku. Drovūs ekstravertai puikiai pasirodo tose socialinėse situacijose, kur kiekvienas žmogus turi aiškų vaidmenį ir lieka mažai vietos spontaniškumui. Tokie žmonės slapta bijo, kad kas nors įžvelgs jų tikrąjį „aš“, todėl jiems sunku atsipalaiduoti, eelgtis spontaniškai ir natūraliai, ypač tada, kai lieka akis į akį su kitais žmonėmis, ypač su patraukliu priešingos lyties atstovu.

Drovumo nereikėtų painioti su kuklumu. Paprastumas, kuklumas – tai tik viena iš drovumo atmainų. Kažin, ar buvo teisūs viduramžių filosofai, sakydami, kad „dorovė neatskiriama nuo drovumo“ ar kad „gėdos raudonis – dorybingumo livrėja“? O gal iš tikrųjų tuomet viskas buvo kitaip, ir drovumas buvo ne sielos negalia, o vien tik dorybė? Tačiau laikai pasikeitė, ir šiandien kiekvienas vaikas pasakys – gėdintis jam yra gėda.

Kaip drovumas pasireiškia?

Drovuolį lengva pažinti iš elgesio: jis vengia akių kontakto, šneka beveik pašnibždomis, dažnai jo kalba nesklandi, trūkinėjanti. Jo mimika keičiasi labai mažai, jis arba visai negestikuliuoja, arba šie gestai nežymūs. Nuolat nedrąsiai šypsosi arba linksi, ttaip pat jam būdingi nervingi judesiai – plaukų glostymas, dažnas veido lietimas. Rankas laiko arti kūno, o ir apskritai stengiasi užimti kuo mažiau vietos erdvėje: sėdi įsispraudęs sofos kamputyje, kojas pariečia po savimi, nesiekia kitame stalo gale esančio patiekalo. Dažniausiai sutinka su kito žmogaus nuomone, padaro tai, ko yra prašomas. Be to, drovus žmogus stengiasi „pabėgti“ iš nerimą keliančių situacijų (pavyzdžiui, neina į vakarėlį, kuriame yra jam nepažįstamų žmonių).Elgesį pastebėti lengva, bet iš jo sunku nuspėti, kaip jaučiasi drovus žmogus. OO jaučiasi jis nepavydėtinai. Pirmiausia, bijo suklysti, pasirodyti kvailas, pasielgti ne taip, kaip iš jo tikimasi. Jam džiūsta burna, daužosi širdis, virpa rankos. Kuo ilgiau bendrauja, tuo labiau jaučia, kad nesiseka. Jam darosi liūdna ir gėda dėl to, kad yra toks, koks yra. Jam atrodo, kad kitiems jis nepatinka (dėl to jaučiasi vienišas), o pasikeisti negali (dėl to jaučiasi bejėgis).Pasibaigus pokalbiui, drovus žmogus tarsi vaizdajuostę vis „suka“ jį mintyse iš naujo, svarstydamas, ką padarė blogai, kokias progas praleido, ką pagalvojo kiti ir t. t. Kuo ilgiau žiūri šį „filmuką“, tuo labiau save kaltina.

Kokie yra drovūs žmonės?

Perfekcionistai. Bendraudami jie nori viską atlikti tobulai: tinkamu laiku užduoti tinkamus klausimus, laiku šypsotis, laiku nustebti, pasakoti tik juokingus ir naujus anekdotus. Drovuolis įsitikinęs, kad egzistuoja kažkokios slaptos taisyklės, nurodančios, koks elgesys kokioje situacijoje yra teisingas ir pageidautinas, o koks – ne. Šias taisykles žino visi, tik ne jis. Todėl jis yra nepagrįstai (ir dažnai nesąmoningai) įsitikinęs, kad kiti yra stiprūs, o jis – silpnas.

Iš didelio noro elgtis tobulai drovūs žmonės pokalbio metu daugiau dėmesio kreipia į save, o ne į kitus. Dėl to jiems tik sunkiau, nes kuo giliau susikoncentruoja į save, tuo sunkiau sekti pokalbį ir jame dalyvauti. Jie sunkiai įsimena kitų ppasakojamą informaciją. Taip, jie stebi kitus žmones, bet domisi tik vienu aspektu: reakcija į juos. Vos ką nors pastebėję, jie tuoj pat kelia hipotezes, ką tai galėtų reikšti („Ji nusijuokė – vadinasi, pasakiau nesąmonę. Ką dabar daryti, ką daryti?!“). Drovūs žmonės yra blogos nuomonės apie save. Jiems atrodo, kad yra nepatrauklūs, neįdomūs, nesvarbūs. Aplinkiniai apie juos taip blogai nemano: juos laiko ne tokiais draugiškais ir tiek.

Kuo gresia drovumas?

Maždaug 20% drovuolių trūksta pagrindinių socialinių įgūdžių: jie ne visada žino, ką pasakyti ar padaryti, kaip ir kada tam tinkamas metas. Paprastai žmonės mano, kad jų sėkmę lemia jų pačių elgesys, o nesėkmes – atsitiktinumas ar kiti išoriniai dalykai. Drovuoliai mano atvirkščiai. Jiems atrodo, kad jei nepasiseka, tai tik dėl jų kaltės, o jei ištinka sėkmė, tai tik „netyčia“. Užsitęsus tokia situacijai, gali kilti vienatvės, izoliacijos ar net depresijos grėsmė.

Drovūs žmonės labai jautrūs kritikai ir neigiamiems vertinimams (nesvarbu, kas juos vertina – kiti ar jie patys). Nutaikę progą jie „pakankina“ save tokiais prisiminimais.Jie nuvertina savo gebėjimą bendrauti. Ir kartais drovumu prisidengia kaip skydu, bandydami išvengti to, kas kelia įtampą („Aš negaliu vadovauti susirinkimui – esu pernelyg drovus“). Nenuostabu, kad droviems žmonėms sunkiau įsidarbinti. O jei ir pavyksta, jie neišnaudoja visų turimų galimybių, ggauna mažesnį atlyginimą, nebūna patenkinti darbu. Harvardo universiteto mokslininkai, ištyrę dvejų metukų mažylius, nustatė, kad skiriasi drovių ir drąsesnių vaikų smegenų struktūra. Vadinasi, drovumas gali būti įgimtas. Tačiau mes žinome, kad vaikystėje buvę drovūs ir tylūs, vėliau žmonės pasiekia stulbinamų rezultatų (geriausias pavyzdys – Arnoldas Švarcnegeris). Asmenybę veikia ne tik biologiniai ar genetiniai, bet ir daugybė kitų veiksnių: aplinka, auklėjimas, noras tobulėti ir keistis. Todėl ir drovumas gali būti puikus startas į gerą ateitį.

Karščiojanti siela arba gražus ,,traktatas“ apie drovumą

.D ar vaikystėje jauti, kad kažkas ne taip. Kad pasaulis neatsiveria tiek, kiek norėtum. Esi per mažas ir nesuvoki, jog priežastis tūno tavyje ir tau paprasčiausiai neužtenka drąsos jo atverti. Vaikų darželyje, slankiodamas patvoriu, dar negali žinoti, kodėl esi vienas, kodėl nesugebi pritapti prie kitų ir tik pavydžiai stebi, kaip tavo bendraamžiai siaučia, šūkauja, stumdosi. Tiesa, kartais drovieji neištveria ir imasi kraštutinių priemonių, kad tik atkreiptų dėmesį į save.

„Kartą, būdamas darželinukas, pavakarių metu kažkam pašnibždėjau, kad galiu suvalgyti virinto pieno plutelę. Kaip ir tikėjausi, žinia pasklido žaibiškai. Prisimenu, kaip vaikai, dviem pirštais suspaudę gležnas, baltas, raukšlėtas plėveles, su gaižiu pasidygėjimu veide nešė ir krovė man ant džiūvėsio. Tuomet džiūvėsį visiems spoksant sukramčiau ir taip vienai dienai tapau didvyriu.“

Darželyje

droviam vaikui – sunku, tačiau mokykla – pats didžiausias išbandymas, nes jį gąsdina ne pamoka, kurios neišmoko, jam kur kas baisesnis pats stovėjimas visos klasės akivaizdoje.

„Niekad neįtariau, kad mano draugas gali būti drovus. Tačiau atsakinėdamas jis elgdavosi keistokai. Vaipydavosi, o kartais iškišdavo liežuvį ir apsukdavo kelis kartus aplink burną. Tai nebuvo itin malonus vaizdas ir, pasibaigus pamokai, klausdavau, kodėl jis krečia tokias kvailystes. Ir be galo nustebdavau, išgirdęs atsakymą, kad jis viso to net nepajuto“.

Mokytojai dažnai drovius vaikus laiko ppaprasčiausiais nevykėliais. Viena mama skundėsi, kad jos vaikui girdint auklėtoja lygino jį su kitu. „Jūsų vaikas labai aktyvus, viską atlieka greitai“, – sakė to kito mamai, – „o štai šitas – lėtas, labai lėtas“. Ir auklėtojai buvo nė motais, ką tuo metu jaučia lėtasis, juo labiau, kokia jo lėtumo priežastis, pagaliau ji nė nenumanė, kad papildomas jaudulys vaikui tiesiog užblokuoja smegenis.

„Aš nuolat gūždavausi ir kūprindavausi, panarinusi galvą, eidavau, skaičiuodama šaligatvio plyteles. Užvis labiausiai norėdavau būti nematoma. Kartą per matematikos pamoką, vvisiškai pasinėrusi, sprendžiau algebros užduotį. Staiga pajutau, kaip mokytoja sudavė man per pečius ir visai klasei girdint užriaumojo: „Ko čia sėdi visa į kuprą sulinkusi?“ Vaikai nusijuokė ir tą pačią akimirką pamiršo, o aš jutau, kad tą kuprą ji man uuždėjo visam gyvenimui“.

.O kur dar amžinai mušantis karštis ir veidus apliejantis raudonis? Juk dėl to, kad rausti, apima dar didesnė gėda. Tas karštis atsėlina pasalūniškai, lyg kažkas atskiras nuo tavęs. Ir tai nebūna netikėta. Atvirkščiai, tu jau iš anksto žinai, kad viskas bus kaip tik taip. Schema pažįstama, tiktai nemoki jai pasipriešinti. Nebuvai skaitęs, o mama nepaaiškino..

„Su dukra įlipome į troleibusą pro priekines duris. Ji sustojo lyg sumedėjusi, o žvilgsniu įsistebeilijo į vieną tašką. Iš karto supratau, kas vyksta. Anksčiau neretai jausdavau tą patį. Atsisėdau ir prisitraukiau ją prie savęs. „Tau nejauku? – paklausiau. – Žinai, man irgi taip būna. Atrodo, kad visi troleibuse žiūri į tave? Bet tu atsisuk ir pažvelk – juk visi spokso pro langus“. Ji nušvito iir atitoko, jos veidą užliejo šypsnys. „Žinai, kitąkart, kai įlipsi, apžvelk iš karto visus ir, jei kas nors spoksos į tave, žiūrėk tam žmogui tiesiai į akis. Tu pamatysi, dauguma neatlaikys tavo žvilgsnio“.

Tokias pratybas mama pasiūlė savo dukrai. Ji nepamiršo, kaip iš viso to kadaise kapstėsi pati.

„Buvau beprotiškai drovi. Sakyčiau, patologiškai. Prisimenu, vakarais mokykloje vykdavo šokiai. Tačiau kvapą man gniauždavo jau nuo ryto. Pavakary visa tirtėdavau iš baimės, bet neiti negalėjau. Priartėjusi prie salės, ilgai nesiryždavau žengti vidun. Rasdavau dešimt ddingsčių subėgioti į mergaičių tualetą. Dar neįėjus į salę, skruostai nuo įtampos užsiliepsnodavo, smilkiniuose tvinkčiodavo, galvoje ūždavo. Įdomiausia, kad visiškai neprisimenu, kaip patekdavau vidun. Tiesiog susitaikydavau su tuo, kad nieko nebepakeisi, ir šokdavau lyg nuo bedugnės krašto. Vakarui įpusėjus aprimdavau. Linksmindavausi kartu su visais. Tik baigiantis diskotekai būdavau balta kaip popierius, ledinėm rankom, su neįmanomu galvos skausmu“.

Raudona – balta. Karšta – šalta. Toks kraštutinis drovuolis sviedžiamas iš vieno „ašigalio“ į kitą. Kai kiti jau linksminasi, jis bando susitarti su savimi, jame vyksta drama ir siaučia karas. Visi jaudinasi prieš pasimatymą, bet drovuolis dešimtį kartų labiau. Žmonės atsistoja ir sako užstalės kalbas, o drovuolis daugių daugiausia atlaiko tik tris poras akių. Jei taip atsitinka ir jis atsiranda dėmesio centre, visa jo esybė susitraukia, žemė susverdi, o balsas ataidi iš peliuko didumo stygų. Tačiau drovuolis gerai jaučiasi vienas, jei tik tuo metu negraužia savęs dėl drovumo. Ir kelių artimesnių jam žmonių rate jis gali laidyti sąmojų ir spindėti išmintimi. Tuo tarpu viešumoje toks žmogus užsisklendžia ir kitiems atrodo pilkas ir neįdomus. Jis gali nusišnekėti, net kažkam pakenkti, ne iš piktos valios, o dėl to, kad sutriko ir prarado nuovoką. Nedroviam žmogui tą sunku suvokti, tokie nesusipratimai ir juos lydinčios dvasinės kančios jam yyra nežinoma žemė.

„Visada maniau, kad drovumas pasitrauks bręstant, kad iš jo išaugsiu lyg iš vaikiškų marškinėlių. Kad jis nyks ir mažės su kiekvienu nauju bei reikšmingu išgyvenimu ir palaipsniui taps panašiu į mažą susitraukusį šunytį, kurį lengvai galėsiu pavaryti į šalį. Gal taip ir atsitiko, iš dalies. Deja, daug vėliau nei tikėjausi. Tačiau būtų kvaila verkšlenti ir gailėtis savęs, nes, koks bebūtų, tai yra mano gyvenimas“.

Menka paguoda, kad nuo drovumo išgydo senatvė. Tai, ką lengvai padaro kitas, droviajam tolygu lipimui į šlapią, statų ir molėtą kalną. Juk esant reikalui, jam be galo sunku telefonu paskambinti nepažįstamam žmogui, pasiryžti praverti kieno nors kabineto duris. Toks žmogus nemoka atsiskleisti, nes negali būti savimi. Jam visą laiką atrodo, kad yra blogesnis už kitus ir kad visi, kuriuos jis sutinka savo kely, šitai žino. Todėl jis negali liautis stebėjęs savęs, analizavęs kiekvieno menkiausio savo poelgio. Paprastai tokie žmonės yra jautrūs kitiems, nors kai kuriems kartais pavyksta užsimaskuoti – kad ir užsidėti pasipūtėlio, nedraugingo ar išdidaus žmogaus kaukę. Tyrinėtojai teigia, kad dalis žmonių dar motinos įsčiose tampa droviais, kiti tokiais pasidaro vaikystėje. Pasitikėjimą savimi žmogus gali prarasti ir vėliau (pvz., kas nors ėmė ir pasišaipė iš tavo „vyriškumo“). Jei vaikui nepadėjo tėvai arba auklėdami dar llabiau pakenkė, galbūt jam kas nors galėtų pagelbėti mokykloje. Jei sudėtinga dirbti su vaikais, gal pradžiai pakaktų šį tą paaiškinti mokytojams.

„Pradinių klasių mokytoja liepdavo man sukurti naujametinį numerį, sugalvoti žaidimą ir jam vadovauti. Ji visą laiką laikė mane kitų dėmesio centre. Mama stebėdavosi, juk buvau nedrąsus, užsisklendęs. Tai iš manęs pareikalaudavo daug pastangų, bet po to būdavau labai laimingas. Tačiau penktoje klasėje pasikeitė mokytojai, visiems buvo į mane nusispjaut, ir aš vėl sulindau į savo kiautą“.

Vadinasi, iš to galima išbristi. Ypač jeigu tau padeda kiti. Galbūt droviems žmonėms kaip alkoholikams praverstų viešas prisipažinimas: pasakai visiems, kad toks esi, ir drovumas atslūgsta. Žinoma, kai kurie labai lengvai ir žaismingai reaguoja į savo drovumą. Galbūt jie jautėsi saugūs vaikystėje, o gal tai susiję su temperamentu. Tokiems žmonėms drovumas netrukdo bendrauti, tačiau daugumai jis nepriimtinas ir jie dėl jo kenčia. Kas žino, gal ir depresija daug dažniau kamuoja droviuosius, gal jie dažniau žudosi, dažniau tampa girtuokliais ir narkomanais.

„Vakar pasakiau savo dešimtmečiam sūnui: „Prieš užmigdamas pašnibždėk sau, kad esi geriausias“. Ryte paklausiau, ar nepamiršo. „Pamiršau, – sulemeno, – pamiršau tą žodį.“ „Tai taip nieko ir nepasakei?“ „Kodėl gi, pasakiau, – atkirto sūnus. – Pasakiau sau tris

Kaip tapti drąsesniam

Piešiniai

Paimkite keletą lapų popieriaus ir

užrašykite ant jų, kokią patiriate baimę ar nerimą bendraudami su žmonėmis. Po to šiuos lapus išdėliokite visoje gyvenamosios patalpos erdvėje, bet prasmingai. Pavyzdžiui, lapą su užrašu „Baimė pasirodyti prieš didelę auditoriją“ padėkite svetainėje, „Baimė skambinti telefonu nepažįstamiesiems“ – prie telefono aparto, o „Baimė būti išjuoktam dėl netinkamos išvaizdos“ – prie veidrodžio. Praslinkus kiek laiko turėtumėte sulaukti efekto – atsiras nors ir nedidelė, bet reali iliuzija, kad kontroliuojate savo baimę. Be to, toks išskirtinis dėmesys jai sukurs savotišką komedinę situaciją, kuri tturėtų devalvuoti fobijų sureikšminimą. Kai kurie psichologai rekomenduoja žmonėms, turintiems rimtų bėdų dėl varžymosi, estetiškai apiforminti savo baimes. Pavyzdžiui, nupiešti jas ir įrėminti. Jie mano, kad tokie šedevrai privers jus ironiškai pažvelgti į savo nerimą. O tai, kas juokinga, – jau nebaisu.

Telefonas

Nebūkite užsidaręs. Kiekvienu palankiu momentu bendraukite su nepažįstamaisiais. Kalbėkite apie orą, sportą, kultūrą, pasakokite apie save. Svarbiausia, pasistenkite būti pokalbio ar diskusijos iniciatoriumi. Jeigu patiriate sunkumų dalykiškai kalbėdami telefonu, nusipirkite reklaminių laikraščių, siūlančių darbą ir pamėginkite paskambinti ppaskelbtais telefonais siūlydami savo paslaugas. Iš pradžių tikrai bus sunku. Bet skambindami dešimtą kartą jau būsite adaptavęsi situacijoje, kuri prieš tai jums atrodė tiesiog ekstremali. Pasitikėsite savimi ir žinosite, kada ir ką pasakyti. Tai pajus ir pašnekovai, pamatysite, jog su jjumis pradės bendrauti daug pagarbiau. Psichologai mano, kad savimi nepasitikintis žmogus, pats to nenorėdamas, provokuoja aplinkinius parodyti agresiją. Atsipalaidavę išvengsite situacijų, kai su jumis elgiamasi chamiškai. Labai efektyvi priemonė, kaip mano psichologai, gali būti telefoninis chuliganiškumas. Trumpam pamirškite griežtus principus ir mandagaus elgesio taisykles, surinkite nežinomą numerį ir pakvailiokite. Pamatysite, kad po trijų penkių seansų į žmones pradėsite žiūrėti kur kas paprasčiau.

Dienoraštis

Skrupulingai išanalizuokite bet kokį savo kontaktą su visuomene ir specialia-me dienoraštyje užfiksuokite savo elgesio ir vidinės būsenos kitimą.

Renginiai

Kuo dažniau lankykitės įvairiuose renginiuose. Bet tai turėtų būti renginiai, kuriuose žmonės būna labai aktyvūs. Pavyzdžiui, miesto šventė, roko grupės koncertas, diskoteka, futbolo rungtynės. Skirtingai nei teatro salėje ar kamerinėje konservatorijos aplinkoje čia jūs pasijusite natūraliau ir laisviau. <

Nuoširdumas

Stenkitės kuo dažniau bendrauti su žmonėmis, kurie jūsų atžvilgiu palan-kiai nusiteikę: giminaičiais, bičiuliais, gerais pažįstamais. Dar geriau, jei tai darysite ne namie, o viešose vietose: kavinėje, gatvėje, klube. Bendraukite su žmonėmis kuo nuoširdžiau ir atviriau. Atminkite, jog ir aplinkiniai gali turėti bendravimo problemų. Rūpindamiesi pašnekovo būsena, padėdami jam jaustis laisvai, suteikdami galimybę atsipalaiduoti, parodydami geranoriškumą, nuoširdumą, pajusite, kad nesijaučiate auka. Netrukus įsitikinsite, kad apskritai bendraudami daug dažniau dalijamės tuo, kas gera, o ne atvirkščiai.

Literatūra:

1. Žurnalas ,,Psichologija tau“

2. Internetas www.delfi.lt