CHARAKTERIO STRUKTŪRA, FORMAVIMAS, KLASIFIKACIJA IR PATOLOGIJOS TIPAI

Įvadas

Mes žinome, kad kiekvienas žmogus yra vienintelis. Nėra dviejų visiškai tapačių individų. Neįmanoma rasti netgi dviejų vienodų pirštų atspaudų visame pasaulyje. Žinoma, kad tikroms tautoms būdingi panašūs rasės požymiai. Vienoda odos spalva, akių forma, ypatinga nosies ar ausų forma, storos ar plonos lūpos, žemas ar aukštas ūgis. Ir vis dėlto visi žmonės- pasižiūrėjus atidžiau- nepakartojami individai. Originalūs jų jausmai, mąstymas, veiksmai, išvaizda. Dievas, būdamas be galo išmintingas, sukūrė žmones, augalus ir gyvūnus kaip nepalyginamus individus. Nerastum vienodo buko, ąžuolo aar kriaušės lapo. Tai Dievo kūrėjo stebuklas.

Nuo pat laiko, kai žmonės gyvena žemėje, bandyta suvokti žmogaus nepakartojamumą ir sugrupuoti jo savybes ir elgesį į schemas. Yra nesuskaičiuojama galybė raktų „įminti“ žmogaus mįslei ir aprėpti jo žinioms.

Istorija

Prancūzų rašytojas V.Hugo yra pasakęs, kad kiekvienas žmogus turi tris charakterius: tą, kurį jis sau priskiria, tą kurį jam priskiria, ir pagal tą kuris yra iš tikrųjų.

Charakterio tyrimai moksliniais metodais prasidėjo 19a. antroje pusėje. Kartu formavosi ir atskira psichologijos šaka – charakteriologija. BBuvo manoma, kad charakterio tipus galima nustatyti, išsiaiškinus proto, jausmų ir valios proporcijas charakterio struktūroje. Pvz., žinomas charakteriologas R.Malaperas siūlė skirti šias charakterių rūšis: apatiškas, efektyvus, aktyvus, pusiausviras ir valingas.

20a. pirmoje pusėje susilaukė dėmesio E. Krečmerio teorija apie charakterio rryšius su kūno konstitucija. Ji aiškina, kad platūs, apkūnūs žmonės yra linksmesni, realistiškesni, mėgsta bendrauti, nuspalvina visas charakterio savybes. Jei imsime papraščiausią charakterio savybę – darbštumą, tai, suprantama, kad sangviniko, flegmatiko, choleriko ir t.t. darbštumas bus skirtingas savo tempais, pastovumu ir kitomis temperamentų charakteristikomis. Tačiau to paties temperamento pagrindu gali formuotis skirtingi charakterio bruožai. Charakterio valingųjų bruožų dėka, žmogus gali reguliuoti savo temperamento pasireiškimus bendraudamas ir dirbdamas.

Charakteris – graikų kilmės žodis, reiškiantis ir atspaudą, kalimą ir įspaudimą. Iš tikrųjų charakteryje atsispindi žmogaus auklėjimas ir jo veikla, o iš kitos pusės, žmogus pats ,,nukala” savo charakterį. Charakteris apsprendžia žmogaus elgesį, mintis, jausmus. Tačiau charakteriu reikia laikyti ne visus žmogaus ypatumus, bet tik esminius ir pastovius. ,,Charakteris – pastovių žmogaus elgesio yypatybių visuma, kuri išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis ir pačiu savimi, savo veiksmais”. Žinant individo charakterį, galima gana tiksliai numatyti būsimus jo veiksmus ir poelgius.

Vieni charakterio bruožai yra tipiški tam tikrai asmenų grupei. Jie priklauso nuo bendrųjų žmogaus gyvenimo visuomeninių aplinkybių, perimamos socialinės aplinkos. Dažnai būna, kad vaikai iš asocialių šeimų būna agresyvūs, pikti, nedraugiški. Šeimoje, kur svarbiausia yra materialinis gerbūvis, vaikai augs godūs, šykštūs, teikiantys pirmenybę materialinėms gėrybėms. Gi nuoširdžioje, draugiškoje aplinkoje augę vaikai dažniausia bus paslaugūs, draugiški, aatviri.

Tačiau daug ką lemia ir individualios charakterio savybės. O jos priklauso nuo žmogaus vystymosi fiziologinių prielaidų:

jo duomenų;

temperamento;

aukštosios nervinės veiklos.

Charakterio pradmenis vaikas turi nuo gimimo, tai priklauso nuo jo temperamento tipo.

Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Tai vienokios ar kitokios temperamento savybės labiausiai atsispindinčios asmenybės jausminiame gyvenime.

Nors dar II mūsų eros amžiuje romėnų gydytojas Galenas buvo mėginęs išskirti 13 skirtingų temperamentų, nors ir šiuo metu pripažįstama, kad temperamentų įvairovė yra didesnė, negu ją aprašo keturi Hipokrato tipai, tačiau išsamesnės, visų pripažintos temperamentų klasifikacijos neturime. Aprašysiu būdingiausias kiekvieno temperamento, tačiau turėkite išankstinę nuostatą, kad grynų temperamentų tikrovėje nėra. Kiekvienas žmogus turi įvairių ypatybių, dominuojant kurio nors vieno temperamento savybėms. Manoma, kad temperamentas – įgimtas dalykas ir jo negalima pakeisti. Tačiau reikia žinoti, kaip elgiasi tam tikro temperamento žmogus, kad galėtum su juo susibendrauti.

Sangvinikas

Energingas, emocionalus, nejautrus, ekstravertas (atviras), nepastovus.Tai greitas, aktyvus žmogus. Jis emocingas, nepastovios nuotaikos. Emocijos išraiškingos, aiškiai atsispindi veide, gestais, pantomimika. Šio tipo žmogus gali greitai supykti, bet taip pat greitai ir atleisti. Atviras, mėgstantis bendrauti (ekstravertas).Nuoširdūs ir žavingi. Būdingas spontaniškumas: jis pirma pasako, o tik paskui galvoja, todėl bendraujant su sangviniku, reikėtų mokėti neįsižeisti dėl smulkmenų. Jis plepys, tačiau llinksmas, mėgsta pramogauti, yra didelis naujovių entuziastas, tačiau jo susižavėjimai tomis naujovėmis netrunka išblėsti. Dažnai jie pasižymi atsakomybės trūkumu, nes linkę vėluoti ar net pamiršti susitikimus, yra meilūs ir jautrūs. Sangvinikai linkę nuolat ieškoti nuotykių ir yra gana nepastovūs, tačiau jausmingi ir nepakenčia nuobodulio.

Cholerikas

Energingas, emocionalus, ryžtingas, jautrus, ekstravertas (atviras), nelabai pastovus.Tai energingas, greitų reakcijų, stiprių emocijų žmogus. Šio tipo žmogus siekia pirmauti, priešinasi viskam, kas jiems trukdo. Neretai staigiai supyksta, praranda pusiausvyrą ir negreit sugeba atleisti, nenori pripažinti, jog buvo neteisūs. Būdingas polinkis vadovauti, nes turi tam reikalingų savybių: yra atkaklūs, siekiantys tikslo iki galo. Dažniausiai nejautrūs ir neužjaučiantys, netgi šiurkštūs. Jie dažnai galvoja galintys viską aplink organizuoti ir tvarkyti, be to, mano visada esą teisūs. Bendrauti su cholerikais išties nėra paprasta. Tam reikalinga ypatinga tolerancija bei gebėjimas atleisti pykčio protrūkius, nes supykęs cholerikas šūkauja, kas tik šauna į galvą, dažnai net skaudžius dalykus. Jie valdingi ir staigiai supykstantys. Todėl labai svarbu mokėti tarsi negirdėti to, ką jis šaukia, mat praėjus pykčio priepuoliui, tikėtina, jis net neatsimins, ką sakė, mokėti į tokią aršią jo diskusijos formą reaguoti ramiai.

Flegmatikas

Pasyvus, neemocionalus, nejautrus, ramus, abejingi, intravertas (uždaras), pastovus.Tai lėtas, uždaras žmogus. Emocijos menkai pasireiškia išoriškai. Lėtai reaguoja į aplinką, todėl vienus eerzina nejautrumu, kitus žavi didele ištverme. Jie geraširdžiai ir nuolankūs, blaivaus proto ir praktiški. Reikėtų sugebėti atleisti tai, kad jis nemoka entuziastingai džiūgauti jūsų pasiekimais ar sumanymais. Reikėtų išmokti tokį žmogų nuolat pastūmėti kokiai nors veiklai, nes patys flegmatikai dažnai pritrūksta stimulo ir visada laukia iki paskutinės minutės. Tačiau įvertinkite tai, kad flegmatikai paprastai pasižymi reta tolerancija ir kantrybe, kuri santykiuose dažnai ėsti neįkainojamos vertės.

Melancholikas

Jautrus, nepatiklus, nuolat randa priežasčių nerimauti, įžvelgti sunkumus ir kliūtis; ko nors imdamasis, daugiausia galvoja ne apie sėkmę, o apie tai, kaip išvengti nesėkmės; turi stiprų pareigos jausmą, todėl, prieš pažadėdamas, ilgai svarsto, ar tikrai galės

ištesėti;

Aišku, kad choleriko ar sangviniko poelgiai bus greiti, staigūs; jie greičiau susidraugaus negu melancholikas ar flegmatikas, iš kurių nereikia tikėtis greito užduočių įvykdymo ar sprendimo. Temperamento negalima pakeisti, tik šiek tiek pakoreguoti, tuo tarpu charakterį galima keisti, ugdyti jį norima kryptimi.

Dauguma žmonių nėra kurio nors vieno išskirtinai temperamento tipo. Tačiau vieno temperamento savybės yra būdingiausios, o kitų – daug mažiau.

Šiuo metu populiariausia yra cheminė temperamento tipologija. Pasak šios tipologijos, temperamentų skirtingumai priklauso nuo vidaus sekrecijos liaukų darbo. Buvo pastebėta, kad atskirų individų endokrininės liaukos yra skirtingų dydžių ir svorių. Kuo daugiau liauka išskiria hormonų,

tuo stiprėja tam tikra organizmo veikla. Pavyzdžiui asmuo, kurio adrenalininės liaukos daugiau išskiria adrenalino, būna labiau jautrus ir nervingas negu kiti žmonės.

Labai svarbią įtaką charakteriui turi žmogaus gyvenimo aplinkybės ir auklėjimas.

Ir tipiški, ir individualūs charakterių bruožai sudaro vienovę.

Charakterio bruožus dar galima suskirstyti į pagrindinius, kurie lemia asmenybės esmę, ir antrinius. Šie bruožai yra dinamiški. Esant vienoms aplinkybėms gali išryškėti vieni charakterio bruožai (esant dviese žmogus gali būti atviras, draugiškas), kitose aplinkybėse jis gali būti kitoks (triukšmingame vakarėlyje tas ppats žmogus uždaras, nekalbus, suvaržytas).

Visus charakterio bruožus (o jų yra labai daug) pagal tai, kaip jie atspindi žmogaus požiūrį į aplinką, save, santykius su kitais žmonėmis ir t.t., galima suskirstyti pagal patologinius tipus. Iš viso jų yra 11.

1.Hipertiminis tipas

Pagrindinis tipo bruožas- visada labai gera, pakyli nuotaika, tačiau ,kartais, tą nuotaiką pakeičia pykčio, susierzinimo priepuoliai, ypač, jei kas nors nori primesti tam žmogui savo nuomonę. Hipertimikai trykšta sveikata, kolektyve dažnai būna lyderiais, vadovais. Silpnoji vieta- vienatvė, izoliacija. Kai negalimi platesni kkontaktai ir nėra kur išlieti susikaupusios energijos- palūžta. Medicininėse įstaigose tokie asmenys sunkiai paklūsta režimui. Bendraujant geriausiai stengtis veikti į gerąsias savybes, patenkinti ligonio bendravimo polinkį, nes tada žmogus turi kur panaudoti savo aktyvumą. Tikra bėda, jei ligonis izoliuotas, guli ,,pvz. infekciniame skyriuje.

2. Cikloidinis tipas.

Pagrindinis bruožas- nuolatinė cikliška nuotaikų kaita. Fizinis ir emocinis pakilimas kaitaliojasi su apatija ir bejėgiškumo jausmu. Šiuo periodu krenta apetitas, sunku susikaupti, tampama pesimistais ,mieguistais. Tokia nuotaika trunka 2-3 savaites. Po to grįžta į įprastinę būseną arba piktumo laikotarpį. Labai svarbu kiek laiko užtrunka fazė. Depesinėje fazėje labai sunku pakelti monotonišką gyvenimo ritmą, nuobodų darbą. Psichoterapijos uždavinys- maksimaliai ilginti gerąjį periodą, per kurį žmogus būna darbinis. Medicininis personalas, pastebėjęs tokia ciklišką nuotaikų kaitą, turi išnaudoti pakilimo fazes gydymo efektyvumo stiprinimui, diegiant pacientui optimizmą, tikėjimą išgyti. Depresijos fazėje medicininis personalas privalo vengti didesnių reikalavimų, palaikyti pacientą, nuraminti.

3.Labilus tipas.

Pagrindinis bruožas- nuotaikų kitimo greitis. Nuotaikos kinta staigiai ,dėl menkiausių priežasčių, net smulkūs nemalonumai tokiam žmogui sukelia blogą nuotaiką iir atvirkščiai. Nuo minėtų nuotaikų greitos kaitos priklauso ir savijauta, miegas, apetitas, darbingumas, noras bendrauti. Labai sunkiai pergyvena, kai juos atstumia artimi žmonės. Skyrybos, praradimai jiems didžiulė trauma, kuri sunkiai išgyvenama. Medicininis personalas su labiliu tipu žmonėmis privalo elgtis itin atsargiai, jautriai, nes jie reaguoja į menkiausią medikų žodį ir labai vertina jiems skirtą dėmesį.

4.Astetinis- neurotinis tipas.

Pagrindinis bruožas- greitas nuovargis, dirglumas, polinkis į hipochondriją. Jiems greitai pasireiškia nuovargis, bet fizinį krūvį pakelia neblogai. Bendraujant išvargina nuolatiniais savo nusiskundimų aiškinimais iir pernelyg perdėtu susirūpinimu savo sveikata. Medicininiam personalui būtina sklaidyti nuolatines baimės susirgti įvairiomis ligomis. Kita vertus jie yra pastovūs poliklinikos lankytojai, idealūs pacientai, nes dalyvauja visuose medicininiuose tyrimuose. Jie linkę įsiklausyti į savo organizmo darbą. Silpnoji vieta- įtemptos situacijos, nes tai sukelia protinį nuovargį, o perdėta baimė dėl sveikatos atstumia ir draugus. Medicininiam personalas labai mėgsta astetinius- neurotinius pacientus, nes jie noriai gydosi, tačiau pasiekus įkyrumo laipsnį, pernelyg gausus nusiskundimai nuvargina medikus, nes „gydymas jiems nepadeda“.

5. Sensityvus tipas.

Pagrindinis bruožas- didelis jautrumas. Asmuo yra kuklus, baikštus, drovus, sau kelias didelius moralinius reikalavimus, todėl sunkiai bendrauja, nes jaučia nepilnavertiškumo kompleksą. Jų pastangos tapti lyderiais, demonstruoti sugebėjimus sužlunga. Silpnoji vieta- nepalankus aplinkinių požiūris į juos. Labai pergyvena menkiausio įtarimo poveikį. Medicininiam personalui, susidūrus su tokiu žmogumi, geriausiai nekritikuoti jo, nerodyti nusistebėjimo jų perdėtų drovimu. Kaip pacientai, jie gana stropūs, prisitaiko prie med. Įstaigos reikalavimų ir taisyklių.

6.Psichostetinis tipas.

Pagrindinis bruožas- neryžtingumas. Turi polinkį nuolat ilgai svarstyti ir abejoti. Nuolat giliai analizuoja savyje. Psichostenikams būdingos baimės, įkyrios mintys. Jie stengiasi kompensuoti savo trūkumus ir kartais netikėtai parodo ryžtą, bet kaip tik toje situacijoje, kaip to daryti nereikia. Tuo tarpu tuose situacijose kur iš tikrųjų reikia ryžtingų veiksmų- būna baikštus ir neryžtinas. Medicininis personalas privalo rrodyti kantrumą ir taktą tokiems pacientams.

7.Šizoidinis tipas

Pagrindiniai bruožai- uždarumas, atsiribojimas nuo aplinkinių, nenoras, nemokėjimas užmegzti kontaktus. Nejaučia poreikio bendrauti, emocijos šaltos. Neretai šizoido vidinis pasaulis nevienalytis, pasižymi įtarimu. Vienas ryškiausių šių tipų bruožas- intuicijos stoka. Šizoidai nejaučia takto, nemoka užjausti kitų. Nesiorientuoja ar jie yra mėgstami, ar ne. Nejaučia kada palaikyti pokalbį, kada ne. Net išoriškai atrodo labai šalti, nemoka suprasti kitų žmonių jausmų, aplinkiniams gali atrodyti net žiauroki. Vidinis pasaulis labai turtingas, tačiau to niekas nemato, nes jis yra neprieinamas aplinkiniams. Todėl pagrindinės tokiu žmonių problemos kyla situacijose, kai reikia glaudžiai bendrauti, atjausti, nes jų emocinis šaltumas užgauna žmones. Medicininiam personalui reikia prisiminti, kad šis šaltumas yra tariamas, kyla iš nemokėjimo bendrauti. Būtinaį įsiminti, kad jis jautriai reaguoja, kai lendama į jų vidinį pasaulį, todėl pageidautina išlaikyti distanciją, neversti atsiverti.

8.Epileptoidinis tipas.

Pagrindinis bruožas- dirglumas, polinkis į efektus. Jų potraukiai stiprūs, tačiau epileptoidinis charakteris atsispindi jų psichinėje veikloje. Jiems būdingos disforinės būsenos su pykčiu besikaupiančio įniršio protrūkiu. Nuolat ieškoma atpirkimo ožio, o visi minėti efektai ir įniršio priepuoliai tik atrodo netikėti, bet iš tikrųjų kaupiasi tol, kol staiga prasiveržia, pvz. atvejai, kai armijoje eilinis negailėstingai sušaudo savo savo kolegas. Epileptoidai pasižymi kerštingumu, neatleidžia nuoskaudų, sunkiai apsiramina. Nuo vaikystės jie gana kruopštūs, pperdėtai prisirišę prie savo daiktų. Labai paklusnūs savo viršininkams, o tapę vadais būna despotais santykiuose su pavaldiniais. Šio charakterio žmonės sunkiausiai prisitaiko prie priimtinų gyvenimo normų. Medicininiam personalui sukelia daug sunkumų: pykti, niršta, nuolat nepatenkinti, nuolat skundžiasi ,rašo skundus ant med. Personalo. Medikai turi įvertinti jų prisirišimą prie daiktų, palatos ir pan. Bendraujant su epileptoidais reikia turėti nemažai ištvermės ir kantrybės.

9.Isteroidinis tipas.

Pagrindinis bruožas- begalinis egocentrizmas. Jų nepasotinamas noras atkreipti į save dėmesį. Nori, kad visi jais žavėtųsi ,pataikautų, užjaustų. Kraštutiniu atveju, jeigu nepavyksta privilioti žmonių gerąja prasme, padaro tai blogąja. Isteroidamas būdingas ir „bėgimas į ligą“. Jie stengiasi ,pakliuvę į medicininė įstaigą, atkreipti dėmesį į savo ligą, sulaukti visuotinio dėmesio, užuojautos, išoriškai šneka garsiai, triukšmingai. Minioje mėgsta demonstruoti savo nepriklausomybę, trokšta būti lyderiais, vadovais, bet pernelyg neįstengia, todėl viską sužlugdo susidūrę su pirmais sunkumais Silpnoji vieta- situacijos, kai žaidžiama su savigarba ir prarandamas aplinkinių dėmesys, kai neįmanoma pademonstruoti savo išskirtinumo. Medicininis personalas turi bent formaliai paskirti isteroidams gydymą, bet ne kitų pacientu sąskaita. Aip pat nevertėtų pernelyg įrodinėti, kad žmogus „bėga į ligą“, nes tai neduoda efekto. Tada jie bėga pas kitus gydytojus, į kitas įstaigas. Nuo to tik sustiprėja simptomai. Kita vertus, mažai patyrimo turintis medikas, gali pervertinti

nusiskundimus ,todėl reikia įvertinti paciento psichinę būseną.

10. Nepastovus tipas.

Pagrindinis bruožas- valios ir stabilumo stoka. Paprastai jie gyvena šia diena ir mėgsta tik pramogas ir pasilinksminimus. Visos blogybės prie jų lipte limpa . Nepastogaus tipo žmonės labai lengvai susižavi blogais gyvenimo pavyzdžiais ir bando jais sekti. Dėl bailumo, iniciatyvos trūkumo, jie netampa lyderiais, tačiau jie yra paklusnūs savo vadovams. Jų emocijos labai nepastovios. Silpnoji vieta- jie tarpsta ten ,kur nuolaidumas, kur viskas atleidžiama ir kur trūksta kontrolės. Medicininis personalas turi būti ggrižtas ir prieštaringas, besąlygiškai reikalaujantys režimo ir tvarkos laikymosi.

11. Konforminis tipas.

Pagrindinis bruožas- pasyvus prisitaikymas prie supančios aplinkos. Pagrindinis troškimas- gyventi kaip visi, neišsiskirti, būti panašiam su aplinka. Jie bijo išsiskirti, bet ir atsilikti nuo kitų, vengia išeiti į priekį. Jei patenka į gerą aplinką- paklusnūs vykdytojam pareigingi darbuotojai. Patekę į blogą aplinką greitai įsisavina visas blogas tos aplinkos savybes. Jiems tai, kas skelbiama jų aplinkoje, yra negynčiajama tiesa ir jie tuo beprotiškai tiki. Labai nemėgsta permainų ir visomis priemonėmis ppuola prieš naujoves. Konforminis tipas- konservatyvioji visuomenės dalis. Labai stipriai pergyvena iškritę iš įprastos aplinkos. Medicininiuose įstaigose tokius pacientus baugina naujovės: nauji vaistai ,nauji gydymo metodai ,nauji aparatai, naujo personalo ir t.t. Pasiduoda gandams ir idealiai juos skleidžia. Taip pat ppasiduoda klaidingiems pasidavimams apie ligą. Tokie ligoniai laikosi nustatytu taisyklių, yra paklusnūs. Didelių problemų medicininis personalas su jais neturi.

Kiek plačiau norėčiau išnagrinėti šizoidiška charakterio tipą, nes man šis tipas pasirodė labai įdomus.

Šio charakterio žmonių gyvenimo moto:

• Aš labiausiai mėgstu ir vertinu nepriklausomybę.

• Pirmiausia mąstau dalykiškai ir racionaliai.

• Labiau mėgstu gyventi atsiskyręs.

• Į visas gyvenimo problemas žiūriu realiai.

Šizoidai yra atskiros asmenybės, ne minios žmonės. Jie trokšta išsiskirti, būti nepriklausomai, jiems nieko nereikia, jie vengia bet kokių įsipareigojimų. Būti šizoidu, vadinasi, būti skirtingam savo vidumi, atskilusiam, atsiskyrusiam nuo pasaulio, atsiskyrusiam nuo žmonių. Schizo (gr. Schizein- skirtis) atkreipia dėmesį į išskirtinumo aspektą. Kitaip tariant: atsargus, pranašus, neprieinamas, vengiaąs pažinčių ir netikras dėl savo jausmų.

Teigiamos šizoidų savybės.

Šizoidas įtvirtina savo būtį, yra ne minios žmogus,o originalus, llabiau saugo save, mėgsta atsiriboti, be galo pastabus, niekam nenori įsipareigoti, rizikuojąs, paprastai kritiškesnis ir nepaperkamensis už kitus, nesentimentalus, neapkenčia bet kokių perdėjimų, aiškus ir be kompromisų, savo likimo kalvis, gyvena be iliuzijų, labiau tiki pats savimi, jaučiasi pranašesnis už kitus, gali net tapti vienišu genijum, siekia grynojo pažinimo, labiau pasikliauna protu, linkęs į tikslius darbus.

Neigiamos šizoidų savybės.

Šizoidas trokšta išsiskirti iš kitų, gyvena atskirai ir yra vienišas, nejaučia priklausomybės, dažnai jaučiasi nesuprastas, jaučiasi kitų atstumas, baiminasi priklausomybės, baiminasi netekti ssavojo AŠ, yra abejingas ir šaltas, nepatikimas užmegzti ryšiams, sunkiai sukalbamas, abstraktesnis ir labiau nutolęs nuo gyvenimo, vienišius ir linkęs į keistumą, nepastovus, blaškosi tarp jausmų ir veiklos, blaškosi tarp jausmų ir proto, labiau linkęs į autizmą, linkęs matyti iškreiptą pasaulio vaizdą.

Šizoidų vaikystė.

Būsimasis šizoidas nepatiria šiltos ir jausmingos aplinkos vaikystėje. Tačiau pirmuosius nusivylimus sukelia ne prasta priežiūra ir maitinimas. Pirminiai nusivylimai kur kas sudėtingesni. Daugeliui tėvų vaikas atrodo kaip daiktas, kuri būtina prižiūrėti ir kaip pridera elgtis su juo. Trūksta jausmingo dialogo. Kūdikiui trūksta tėvo ir motinos šypsenos, švelnumo, odos prisilytėjimo ir globojančios meilės. Nėra širdingo ir palaimingo tėvų sutarimo. Vaikas veikiau girdi tai, kas jį gąsdina. Kur kas anksčiau nei mes manome, vaikas ima ginti save saugodamasis, bijodamas ir nepasitikėdamas, jeigu ilgam paliekamas vienas, nustumiamas į kampą ar pametamas likimo valiai. Gal abu tėvai dirba, turi daugiau vaikų, yra nervingi. Tėvų nebuvimas vaiko sieloje paralyžiuoja vaiką, jis ima nepasitikėti žmonėmis, pasauliu. Užsiskleidžia savyje ir pasirenka nepatiklumą bendraudamas.

Šizoidas ligonis.

Pasak Fritzo Riemann‘o -šizoidai dažnai skundžiasi miego sutrikimais. Dažnai gydytojai nustato tokiems ligoniams „vegetacinio labilumo“ diagnozę, kuri tokia neapibrėžta, kaip ir neišgydoma liga, ir ligonius veikiau sujaudina, nes jie negali įsivaizduoti tokios ligos. Neretai šizoidai serga astma arba odos jautrumu- aabi šios ligos būdingos komunikabilumo ar bendravimo su kitais žmonėmis organams. Taip pat neretai šie ligonii skundžiasi lytiniais susirgimais, impotencija ar frigidiškumu.

Štai tokios ligos rrgi tipiškos šizoidui, kuris dažnai pats yra apibūdinamas kaip keistuolis, atsiskyrėlis, skeptikas:

• Gastritas

• Skrandžio opa

• Dvylikapirštės žarnos opa

• Plaučių džiova

• Per žemas kraujospūdis

• Vidurių užkietėjimas

• Šizofrenija.

Riemannas daro išvadą, kad vaikai, kurie turi neigiamą šizoidišką asmenybės sandarą,

– įgyja agresyvaus nepatikimumo,

– stengiasi neužmegzti tvirtų ryšių,

– išsiugdo priešiškumą žmonėms ir gyvenimui,

– priversti rinktis vienatvę ,atsiskyrėliškumą, suserga.

Meilė šizoidų pasaulyje

Meilės stebuklas daugeliui šizoidų yra knyga su devyniais užraktais. Daugelis mailė laiko seksą. O sielos meilė ir erotika apskritai dažnai sutapatinamos su lytiniais santykiais. Švelnumas- tiktai laiko švaistymas. Šizodas netuščiažodžiauja, toks pat jis ir mylėdamas. Jam stinga jautrumo koketavimui.

Šizoidiška asmenybė beveik nesugeba būti jautri. Dovanoti apskritai yra menas. Tas, kas dovanoja iš visos širdies, nori iš tikrųjų suteikti džiaugsmo partenriui. Jis įsijaučia į kitą,

– jis žino jo norus,

– žino lūpų dažų spalvą,

– įsidėmėjo mėgstamo šokolado rūšį,

– įsidėmėjo mėgstamiausią spalvą,

– prisimena mėgstamiausias gėles,

– gali iškart pasakyti mėgstamiausių kvepalų pavadinimą.

Šiuo atžvilgiu šizoidai dažnai būna akli. Jie greičiau linkę dovanoti praktiškus daiktus: puodus, kojines, pinigus, namų apyvokos daiktus ir t.t.

Šizoidai pirmiausiai mato patys save, o ne kitus. Neveltui Frizas Riemannas teigia, jos mes gyvename pasaulyje, kur vis daugėja šizoidų. Yra daug ššizoidų, ypač vyrų, kurių luobas kietas, bet branduolys minkštas. Jie tarytum apsišarvavę, atrodo storžieviški ir abejingi, tačiau viduje minkšti kaip sviestas. Jie nepakenčia ašarų ir sentimentų, todėl pasirinko šiurkštų apvalkalą apsaugoti savo trapiam vidiniam pasauliui. Šizoidų pasaulis- tai pasaulis be meilės.

Muzikas Ludwigas van Bethovenas

Įžymusis muzikantas ir kompozitorius Ludwigas van Bethovenas buvo šizoidas. Nuostabūs jo kūriniai- tai drąsaus nieko nepaisymo pavyzdys. Bethovenas prastai girdėjo. Jeigu jis būtų gyvenęs šiandien ir būtų nuėjęs į šiuolaikinę įstaigą, jam būtų patarta būti bet kuo, tiktai jau ne muziku ir kompozitorium. Ir kokių nuostabių muzikos kūrinių tada žmonija būtų netekusiĄ

Visiškai apkurtęs jis sukūrė keletą savo šedevrų. Ypač Devintojo simfonija- tikras jo kūrybos triumfas. Kai pats dirigavo šios simfonijos premjerą, kompozitorius nežinojo, kad pabaigus kūrinį pasigirdo audringi plojimai, kol vienas solistas jį apsuko ir kompozitorius išvydo susižavėjusią publiką.

Vieni iš svarbiausių yra bruožai, kurie išreiškia asmenybės psichologines savybes, jos įsitikinimus, idealus, kryptingumą. Tai žmogaus santykiai su kitais žmonėmis ir visuomene (patriotizmas, mokėjimas bendrauti, jautrumas, atsidavimas, gerumas, sąžiningumas, teisingumas, nuoširdumas ir pan.). Be abejo, galimi ir neigiami asmenybės bruožai (egoizmas, melas, veidmainystė).

Žmogaus požiūris į save. Nuo pat vaikystės mes mokomės įvertinti savo išvaizdą, gabumus ir t.t. Dažnai mes susitinkame su perdėtu savęs įvertinimu, pasipūtimu arba

pernelyg dideliu nepasitikėjimu savimi, pažeminimu. Vienas iš svarbiausių žmogaus gyvenime dalykų – mokėti teisingai save įvertinti, būti oriu ir pasitikinčiu savimi.

Kiti charakterio bruožai atskleidžia žmogaus požiūrį į darbą, darbo rezultatus, veiklą. Teigiami bruožai: darbštumas, iniciatyvumas, pastovumas, tvarkingumas. Neigiami: neatsakingumas, tinginystė, pasyvumas, sunkumų bijojimas.

Ypatingą vietą žmogaus charakterį užima valia. Tai charakterio pagrindas.

Valia – tai žmogaus sugebėjimas atlikti sąmoningus veiksmus, kurie reikalauja išorinių ir vidinių sunkumų nugalėjimo. Valingas veiksmas prasideda nuo to, kad atsiranda poreikis, kuris verčia žmogų tapti aktyviu, atsiranda vveiklos motyvas. Po to pasirenkamos priemonės tikslui pasiekti. Čia nepaprastai svarbūs tokie charakterio bruožai kaip ryžtingumas, atkaklumas, kantrybė.

Charakterį reikia valdyti. ,,Charakterio ugdymas yra labai svarbus, nes to, kas turi charakterį, veiksmai yra pastovus, turi tam tikrą kryptį. Galima numatyti tokio žmogaus veiksmus, galima juo pasitikėti, jį suprasti”.

Tam, kad galėtume ugdyti savo charakterį, reikia gerai pažinti save, savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Tam gali padėti įvairūs testai, pvz.: Aizenko tekstas ir knygos ,,Pažink save”, ,,Psichologiniai tekstai”. Tik taip galima ttapti stipria, harmoninga asmenybe. Ne veltui yra sakoma: ,,Pasėsi poelgį – pjausi įprotį, pasėsi įprotį – pjausi charakterį, pasėsi charakterį – pjausi likimą”.

Žymus mokslininkas K.Jungas įnešė didelį indėlį analizuodamas asmenybės ir charakterio tipus. Žmonės pagal charakterį jis skirstė į:

1.Intravertus ((pasyvesnio charakterio žmonės).

2. Ekstravertus (visas dėmesys nukreiptas į išorinį pasaulį).

Ekstravertiškumas ir intravertiškumas yra tik du iš daugelio žmogaus elgesio savitumų. Bet dažniausiai jie gana akivaizdūs ir lengvai atpažįstami.

Ekstravertas.

Energingas, veiklus, aktyvus, suvartoja daugiau energijos, nei gauna, todėl veiklos stilius neekonomiškas. Lengvai užmezga kontaktus. Imasi vis naujų ir naujų darbų. Dažnai persidirba, pervertina save, reikia prilaikyti. Atviras, nukreiptas į išorę, jam reikalinga veikla, psichologinis aktyvumas. Su malonumu pasakoja ir rodo. Kontaktai su nepažįstamais nesukelia įtampos. Gailisi dažniau dėl per didelio savo aktyvumo.Lengviau suprasti kitus, nei save. Labiau linkęs keisti kitus, nei keistis pats, sunku prisiderinti prie kitų. Svarbus išorinis pasaulis. Orientuotas į objektus – žmones, daiktus, o santykius tarp jų nelaiko svarbiais. Išorines problemas sprendžia greičiau, negu vidines. Pareigų nemėgsta, bbet mėgsta reikšti iniciatyvą. Dažnai imasi kelių darbų iš karto, pradeda naują nebaigęs seno. Didžiuojasi tuo, kad daug dirba. Žino, kad lengvai gali pasiekti aukšto posto, jam įprasta vadovauti. Mėgsta konkurenciją ir puolimą. Jo vadovaujamos organizacijos auga, veržiasi į svetimas teritorijas.

Intravertas.

Daugiau sukaupia energijos, nei išduoda. Veiklos stilius pasyvus, lėtesnis, bet ekonomiškas. Labiau laukia kontaktų iš kitų žmonių, nei užmezga pats. Kontaktai su nepažįstamais reikalauja pastangų. Negali prisiversti atsiverti. Linkęs daryti mažiau nei reikia, reikia paraginti, aktyvizuoti. Labiau linkęs klausyti, sstebėti, nei kalbėti. Nukreiptas į savo vidinį pasaulį, lengviau supranta save, nei kitus, uždaras. Labiau savimi pasitiki, kai mažiau kontaktų. Geriau linkęs keistis pats, nei keisti kitus, jam lengviau prisiderinti, nei bandyti aktyviai paveikti žmogų. Galvoja lėčiau, bet kokybiškiau, detaliau. Stengiasi riboti rūpesčių ratą. Svarbesnis vidinis pasaulis, savo jausmai, mintys. Nemėgsta atsakomybės, bet noriai vykdo savo pareigas. Perdėtą aktyvumą laiko nepriimtinu. Dažniau gailisi dėl neįgyvendinto aktyvumo, veiklos. Gerai apskaičiuoja savo jėgas, retai pradeda kelis darbus iškarto. Būdingos gilinimosi ir tobulinimosi tendencijos. Įsitraukęs į darbą gali greit sustoti, jei yra reikalas. Sunku priprasti vadovauti, laikosi pasiekto aukšto posto, nes sunku buvo jį gauti. Jei įmanoma, vengia konkurencijos. Kitų teritorijos mažai domina, tad jo vadovaujamos organizacijos auga nuolat tobulindama savo struktūrą ir darbo metodus. Būdinga stabilumas, ištikimybė, lojalumas.

Intraverto charakteris formuojasi melancholiko ir flegmatiko temperamento pobūdžiu. Išorinis tokio žmogaus gyvenimas atrodo pilkas ir monotoniškas. Tai tipiškas namisėda. Savo išore ir kalba jis neatkreipia dėmesio į save.

Tačiau tiek intravertas, tiek ekstravertas daro klaidas bendraudami. Galima išskirti pagrindines to priežastis: žmonės yra linkę pasiduoti inercijai. Mes pradėję kažką daryti, tai darome ir toliau. Intravertai dėl savo charakterio linkę elgtis visose situacijose pasyviai: nutylėti, nesikišti. Bet tokiose situacijose, kur toks eggesys teisingas, intravertas sudalyvaus ggeriausiai. Priešingas intravertui yra ekstraverto charakteris. Jis linkęs būti aktyvus. Tačiau patekus į tokias situacijas kuriose geriau būtų patylėti, jis to nepadaro. Dėl to dažniausiai ir nukenčia.

Svarbu išsiugdyti tokį rinkinį charakterio bruožų, kuris leistų adekvačiai elgtis ir efektyviai bendrauti įvairiose situacijose. Charakterio ypatumus įtakoja aplinka, šeima, gyvenimo aplinkybės. Tačiau pats žmogus vaidina didžiausią vaidmenį.

Išvados

Gryni charakterio tipai, kaip ir temperamento, pasitaiko labai retai. Dažniausiai charakterio tipai būna mišrūs. Todėl kiekvienoje asmenybėje yra susipynę kelių charakterių bruožai. Žmonių charakteriai tarsi veidai: esama panašių bruožų, bet galiausiai kiekvienas veidas kitoks.

Naudota literatūra

1. A.Jacikevičius „Siela,Mokslas, Gyvensena“ Psichologijos įvadas, Vilnius 1999

2. Vladislovas Tatarkevičius „Charakteris ir laimė“ ,Vilnius 1997

3. Reinhold Ruthe „Tipai ir temperamentai“, Vilnius 1999

4. N.Levitovas „Psichologija“ ,Vilnius 1970

5. Medicininės psichologijos paskaitų medžiaga

6. Medžiaga iš interneto