Savižudybes

tarptautinė aukštoji vadybos mokykla (ism)

Vadybos ir verslo administravimo

SAVIŽUDYBIŲ

Kursinis darbas

DĖSTYTOJA

R.LEKAVIČIENĖ

VILNIUS, 2004

Turinys

ĮVADAS 3

1. Savižudybės senovėje 5

1.1. Senosios civilizacijos 5

1.2. Savižudybės viduranžiai bei naujaisiais laikais 7

2. Savižudybės 9

2.1. Savižudybės priežastys 9

2.2. Pavojaus ženklai 11

2.3. Reakcijos 12

2.4. Savižudybių mąstai 13

3. Prevencija 15

3.1. Tikslai 15

3.2. Numatomi rezultatai 16

3.3. Prevencija Lietuvoje 16

4. Lietuvoje 17

4.1. Statistika 17

4.2. Būdai susija su demografine padetimi 17

4.3. Tyrimas 17

Rezultatai 18

5. Vaikų ir ppaauglių savižudybės 21

6. Pagalba 24

Literatūra 25

Įvadas

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia

iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo

priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius

žmonių.

Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senovės domėjosi

filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų

filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos problema

(”Sizifo mitas”). Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų

dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas

uždavinys. Kaip atrodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra

įmanoma, ttik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu

sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai

gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius.

Savižudybių prevencijai 1999 metais buvo sukurta SUPRE (Suicide PREvention)

tarptautinė programa.

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą

gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie

savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.

Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima

trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas

išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl

situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse

atlieka savižudybės aktą. (E.Ringel. The Presuicidal Syndrome. / Suicide

and Life-Threatening Behavior, 6 (1977))

Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau

augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį

gebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai:

1) Mintys apie savižudybę.

2) Ketinimas nusižudyti.

3) Bandymas nusižudyti (veiksmas).

MINČIŲ, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę.

Reikia pridurti, kad daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia

mintis.

KETINIMAS. Žmogus ne tik nori numirti, bet iir pradeda ieškoti

mirties. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvoti

apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės.

VEIKSMAS. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda

apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis yra geriausia išeitis. Gali

pagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape

galime pastebėti atsisveikinimo gestus- skolų grąžinimą, ypatingas frazes.

Paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas

gali vykti itin greitai.

Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas,

tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač

tai būdinga jaunesniems vaikams, kurie llinkę į impulsyvius veiksmus, todėl

šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.

Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės

priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių ,genetinių,

psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Mes nežinome kodėl

skirtingi žmonės skirtingai elgiasi skirtingose situacijose ir kodėl vieni

sugeba įveikti sunkumus, o kiti ne. Taigi vis dėlto savižudybių galima

išvengti, bet kaip? Čia mums gali padėti pirminės sveikatos priežiūros

personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį,

teisingai su juo elgtis ir surasti jam pagalbą.

Savižudybės senovėje

1 Senosios civilizacijos

EGIPTAS. Pažvelgus į savižudybių istoriją, pastebėsime, kad

savižudybės daugiausia buvo įsigalėjusios gilioje senovėje, kada žmonės

žudydamiesi manė, kad daro gera savo Dievams. Todėl savižudybės senovėje

įeidavo į religijos kultą. Egipte Marko Aurelijaus ir Kleopatros laikais

žmones žudydavosi, norėdami tuo pareikšti savo valdovams ypatingą pagarbą.

Tada buvo steigiamos net draugijos, kurios rūpindavosi surasti tinkamesnes

ir malonesnes nusižudymo proemones. Egiptą valdant Kleopatrai ne tik

masiškai išplito savižudžių epidemija, bet buvo įsteigta speciali

“Sinanotanumenono” akademija, atliekanti beveik tą patį, ką JAV atlieka

1980 m. įkurta “Hemlock Society” su Džeku Kevorkianu (Jack Kevorkian)

priešakyje. Į “Hemlock” draugiją, atliekančią eutanazijos paslaugas,

renkasi potencialieji savižudžiai, dažniausiai – destabilizuotos psichikos

žmonės, intravenine adata gaunantys thiopental sodium ir potassium chloride

dozes. “Kleopatros” akademijoje rinkdavosi panaši publika, čia paslaugos

būdavo suteikiamos ne tokiais civilizuotais būdais, ko gero, net kainuodavo

mažiau. Pati Kleopatra po mylimojo Antonijaus savižudybės nesugebėjo

išsaugoti karalienės karūnos, todėl nusižudė, manoma, įgelta nuodingos

gyvatės. Tas faktas savižudžių akademijoje sukėlė tikrą savižudybių

epidemiją.

KELTAI. Keltų viešpatavimo laikais savižudybės dar labiau

padažnėjo, nes jų laikais mirti namie, lovoje buvo laikoma gėda. Todėl seni

žmonės, kad nemirtų namie, artimųjų akivaizdoje, dažniausiai šokdavo į

bedugnę arba į upę. Tada mirties dieną žmonės linksmindavosi, o apverkdavo

gimimo dieną, kaip įėjimą į „ašarų pakalnę“. Senovės keltai tikėjo, kad

žmogaus siela nemirtinga. Jam mirus įvyksta reinkarnacija. Tai, ko gero,

nėra blogai, tai teikia vilčių. Tokiu atveju savo gyvybės atėmimas neatrodo

toks pragaištingas, baigtinas reikalas. Tačiau su viena sąlyga. Senovės

keltai, kaip, beje, ir galai ar kinai, nepaprastai vertino laisvę, todėl

savo gyvybės atėmimas laisvės vardan buvo savotiškai pateisinamas ir

suprantamas dalykas. Taigi laisvė – būtina sąlyga. Keltai apskritai

nepasižymėjo žemiškojo gyvenimo vertinimu.

GRAIKAI ir ROMĖNAI. Graikai ir romėnai taip pat didžiavosi savižudybe.

Plinijus laikydavo žmogų kilnesniu už gyvulius ir net už pačius Dievus

todėl, kad žmogus bet kuriuo metu savo valia gali nutraukti savo gyvenymą.

Jei Platonas smerkdavo tuos savižudžius, kurie žudydavosi dėl

skurdo, ateities baimės arba dėl valdžios įsakymų žudytis, tai jis

teisindavo tuos, kurie žudėsidėl savo įsitikinimų.

Stojikai nustatė net savižudybėms dogmas. Tad pačias dogmas buvo

perėmę ir romėnai. Skepticizmas ir epikurėjizmas, įsigalėjęs senovės

filosofijoje, buvo linkęs kovoti net su religijomis, kurios smerkdavo

savižudybę. Iki Punų karų (264-146 m.pr.Kr.) savižudybių Romoje

pasitaikydavo retai. Dauguma romėnų, tokių kaip Markas Regulas, Punų karų

metu sužeistas ir Kartaginoje kentęs neapsakomus skausmus, o vis dėlto

nebandęs pasitraukti iš gyvenimo, taip pat nesigriebdavo šios priemonės.

Galima būtų paminėti Lukrecijos, Tarkvinijaus Kolatino žmonos, atvejį.

Lukrecija Romoje buvo laikoma gražuole; ją išprievartavo paskutiniojo Romos

imperatoriaus Tarkvinijaus Išdidžiojo vyresnysis sūnus. Prisipažinusi apie

savo gėdą vyrui, iš nevilties ji nusiduria kardu. Ši savižudybė buvo

suherojinta ir populiari tiek tarp Romos imperijos, tiek tarp vėlesnių

laikų menininkų.

Romoje plintanti epikūrininkų ir stoikų kryptis transformavosi.

Graikijoje gimusi santūri ir asketiška epikūrininkų doktrina vėliau virto

nerūpestingo gyvenimo sinonimu (epikūrininkas – žmogus, labiausiai

vertinantis malonumus). Taigi išplitus šiai krypčiai Romoje savižudybių

skaičius pastebimai išaugo. Net Markas Tulijus Ciceronas, šiaip smerkęs

savižudybes, pateisino jas esant nežmoniškiems fiziniams skausmams.

Visagaliai dievai nenori, kad žmonės savavališkai paliktų šį gyvenimą,

tačiau jeigu dievų dėka atsirado begalinis noras mirti, tokiu atveju drąsus

žmogus turi mokėti su džiaugsmu “persikraustyti” iš tamsaus žemiškojo

pasaulio į šviesias dangiškas platybes.

INDIJOJE. Požiūris Indijoje į savižudybes nebuvo griežtas. Senovės

brahmanai tikėjo, kad mirtis – tarsi gyvenamosios vietos pakeitimas, todėl

jie su stebinančia ramybe visada būdavo pasirengę atimti sau gyvybę.

Tūkstančiai žmonių Indijoje kasmet aukodavosi Dievui Džaganathai, tai

dievus darydavo atlaidesnius žmogui, mat pagal brahmanų mokymą kūnas – visų

kančių priežastis, todėl siela nuolat stengiasi išsivaduoti iš kūno

nelaisvės ir taip susilieti su Brahmanu. Tačiau kad pasiektų

absoliučią

palaimą, siela turi daug keliauti, o nuo paties žmogaus ir priklauso jo

sielos būsimų kelionių laikas: jei žmogus aktyviai studijuos Vedas ir

gyvens dvasingą, asketišką gyvenimą, jo sielai bus mažiau “vargo” susilieti

su Brahmanu, teigia dar II a. pr. Kr. atsiradę Manu įstatymai. Šių įstatymų

šeštojoje knygoje užsimenama apie labai įdomų paprotį: kai tėvas sulaukia

anūkų, jis privalo pasitraukti į mišką ir ten baigti savo dienas (masagetai

su savo senoliais iškrėsdavo kažką panašaus). Jeigu gyvenant asketiškai

mirtis neskuba, Manu įstatymai “siūlo” paskubinti mirtį savižudybės

pagalba.

JAPONIJA. Bene laisviausiai savižudybė buvo interpretuojama

Japonijoje – ten ji buvo praktikuojama atvirai kaip drąsos ir vyriškumo

įrodymas. Yra žinoma, kad ištikimiausi dievo Amido garbintojai užsidarydavę

oloje, kur ir mirdavo badu, laikydami tai pasiaukojimu, kuris tikrai bus

įvertintas. Ko gero, Japonija – vienintelė šalis, turinti savitą

savižudybės kultūrą, dogmų, taisyklių rinkinį, gyvenime ne kartą pravertusį

japonų riteriui – samurajui ar paprastam žmogui. Tai – charakiri, pažodžiui

“pjauti pilvą”. Feodalizmo atsiradimo ir vystymosi Japonijoje metu

atsiradęs charakiri buvo glaudžiai susijęs su Busido. Tai nerašytas

kodeksas, reglamentuojantis samurajaus elgesį feodalinėje visuomenėje

(“busi” – karys, ssamurajus; “do” – kelias). Samurajus ir kiti aukštesnių

visuomenės klasių atstovai įvykdo savižudybę tuo atveju, jei buvo įžeista

jų garbė, jei yra atlikę negarbingą poelgį, savo siuzereno mirties atveju,

arba, papročiui visiškai susiformavus, teismo nuosprendžiu įvykdydami tai

kaip bausmę už nusikaltimą. Charakiri buvo samurajaus privilegija,

įrodymas, kad jis gali spręsti savo likimą, mat pilvo persirėžimas

reikalavo vyriškumo ir ištvermės. Kartais persipjovęs sau pilvą samurajus

tuo pačiu peiliu persirėždavo ir gerklę, kad greičiau numirtų.

Pasitaikydavo, kad prieš pasidarydamas charakiri samurajus susipjaustydavo

veidą, kad priešas neturėtų trofėjaus – jo sveikos galvos. Yra sakoma: nėra

padėties be išeities. Taip ir charakiri – kuo universaliausia išeitis iš

bet kokios padėties.

KINIJA. Pasak senovės kinų, mirtis – sielos išlaisvintoja nuo

kančių ir žemiškųjų vargų. Savižudybės Kinijoje buvo stebėtinai paplitusios

(neabejotinas Rytų požymis), sakoma, kad pats Buda davė savižudžiams

pavyzdį, atėmęs sau gyvybę šalį apėmusio bado metu, kad alkanieji galėtų

misti jo kūnu (vien tik kinų kanonas turi apie 15 Budos (Sidharta Gautama)

biografijų. Pagal Pali kanoną Buda mirė apsinuodijęs sugedusiu maistu).

Žinoma ir garsi 500 filosofų, Konfucijaus (apie 551-479 m. pr. Kr.) mokslo

pasekėjų savižudybė. Jie negalėję ištverti skausmo, sudeginus šventąsias

knygas, ir nusiskandino jūroje. Moraliniu aspektu įdomus dar visai neseniai

Kinijoje gyvavęs paprotys, kai labai įžeistas ar smarkiai nuskriaustas

žmogus, norėdamas atkeršyti savo skriaudėjui, persipjaudavo sau pilvą ant

jį įskaudinusio žmogaus namo slenksčio arba tiesiog pasikardavo ant kiemo

vartų.

ŽYDAI. Tarp žydų savižudybė nebuvo populiari. To priežastis galėjo

būti ir religija. I Mozės knygoje rašoma: “Aš apginsiu ir jūsų kraują,

kuriame jūsų gyvenimas. Apginsiu ir žmogaus sielą nuo žmogaus rankos, nuo

jo brolio rankos”. Iš žodžių suprantama, kad kalba eina nne tik apie žmogaus

sielą, bet apie visą žmogų, taigi ir jo kūną: bus apginta ne tik siela, bet

ir kraujas, kuriame – gyvenimas. Judėjui materialus kūnas nėra visiškai

bevertis, jis nėra “sielos balastas”. Todėl hebrajų istorijoje savižudybės

atvejų nėra daug. Galima paminėti Samsono atvejį, kuris nuo filistiniečių

antpuolio gindamas aplink Dagono šventyklą susibūrusius žydus, neturėjo

kito pasirinkimo, kaip tik savo galingomis rankomis nugriauti skliautą

laikiusią koloną ir po šventyklos griuvėsiais palaidoti ne tik save, bet ir

tūkstančius filistiniečių. Ar galima teigti, kad tikėjimo tiesos lėmė

savižudybių nepopuliarumą tarp žydų? Taip, tačiau ne tik. Judėjas

prisirišęs prie savo gyvenimo (kaip, beje, ir ikiaristipinis graikas), jis

materialus, nemato prasmės savižudybėje (tai abstraktu). Gal tai ir lėmė,

kad gimė tradicija savižudžius laidoti mažiau iškilmingai negu kitus

mirusius, kad jie turi būti laidojami saulei nusileidus, kapinių patvoryje

arba visai už tvoros, norint parodyti jam deramą nepagarbą.

2 Savižudybės viduramžiais bei naujaisiais laikais

Tik viduramžiais, krikščionybei įsigalėjus, savižudybės sumažėjo. Jau

IV ir V amžiuje savižudybė buvo smerkiama krikščionių. Bet vėliau, ligi X

šimtmečio, savižudybių atsitikimų žymiai padaugėjo, net vienuolių tarpe

vienuolynuose.

Nuo XII iki XV amžiaus, įvykus socialiniams, literatūros ir meno

perversmams, vėl grįžtama į senovės mokslus, palaikančius savižudybę, vėl

savižužių skaičius padaugėja, nors ir religijų ir valstybiniai įstatymai

savižudybes drausdavo.XVI, XVII ir XVIII šimtmečiuose, įsigalėjus laisvės

idėjoms, taip pat nebuvo užmirštos senovės idėjos, stojikų, kurie

savižudybę llaikė didelę išmintimi. Montesquieu, Rousseau, Voltaire idėjos

buvo susijusios su senovės idėjomis, ir tada savižudybė būdavo kaip tam

tikro patriotizmo reiškinys arba egoizmo, indiferenintizmo ir skepticizmo

išvada.

XIX amžiuje, pasižymėjusiame didžiausiais gamtininkų tyrimais,

pradeda vis daugiau vyrauti žmogaus gyvybės branginimo idėjos ir pats jau

sumažėjusių savižudybių reiškinys moksliškai tiriamas.

Pasikėsinimus nusižudyti Brierre de Boismont, Morselli ir kiti

stengėsi išaiškinti moraline asmens būtimi, kuri pasireiškiančia dėl asmens

būdo, jo auklėjimo, jam artimų asmenų įtakos ir t. p. nestigo ir „moralinių

statistikų“, kuriomis norėjo rasti savižudybių priežastis bei motyvus.

Pastebėta, kad žymiai daugiau žudosi jaunimas. Atkreiptas dėmesys į mokyklų

įtaką savižudybėms. Netgi imta kliniškai tiri savižudžius ir pastebėta, jog

tarp jų yra daugiau psichikos sutrikimus turintys žmonės negu sveiki.

Savižudybių klausimas tampa vis aktualesnis. XIX amžiaus pabaigoje Morselli

mėgino savižudybes aiškinti net kaip sociališkai fiziologišką reiškinį,

kuris kiekvienai tautai yra neišvengiamas, kaip gimimai, mirtys, ligos,

nusikaltimai ir kita

Savižudybės

1 Savižudybės priežastys

Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek neišsivysčiusiose šalyse išaiškino

du dalykus:

Dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą.

Savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų

asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:

• Visų formų depresijos;

• Asmenybės sutrikimai;

• Alkoholizmas;

• Šizofrenija;

• Psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;

• Kiti psichikos sutrikimai.

Depresija:

Svarbiausi požymiai tai:

liūdesys,vienišumo,irzlumo,nerimastingumo,nuovargio jausmas.

Žmogaus nebedomina įprastinis gyvenimas, veikla. Dažniausiai žmonės

nepastebi depresijos, nes jjausmai susiję su depresija, yra tokie įprasti,

kad net nelaikomi liga. Depresiją sunku diagnozuoti, bet galima pagydyti,

taigi savižudybės galima išvengti.

Alkoholizmas:

Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuo

alkoholio, net gi 5 – 10 proc. Piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų baigia

gyvenimą savižudybe. Daugelis nusižudo būdami neblaivūs. Bet paaugliams

savižudžiams vis dažniau nustatomas piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis

psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholizmo ir depresijos sutapimas labai

didina savižudybės pavojų.

Šizofrenija:

Apie 10 proc. sergančių šia liga galų gale nusižudo. Šizofrenijai

būdinga kalbos, minčių, garsų ir vaizdų padrikumas, asmens higienos ir

elgesio visuomenėje normų nepaisymas. Jų mintys ir elgesys ryškiai

išsiskiriantis iš kitų.

• Somatinės (kūno) ligos ir savižudybė:

• Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės.

• Tokios ligos yra:

• Neurologiniai sutrikimai (epilepsija).

• Stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai

• Vėžys(daugiau būdinga vyrams)

• Aids/Živ

• Cukraligė

• Sklerozė

• Lytinės funkcijos sutrikimai

Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusi

liguista būsena.

Socialiniai veiksniai ir savižudybė

Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV

atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs

su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių

procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu,

protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija

arba socialinio ryšio trūkumu. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson.

Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)

Jau seniai

pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei.

Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897

metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį

tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos)

bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios

grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina

silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai

integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims.

Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams,

pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai

apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju

gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima

altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai

apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anoniminė

savižudybė.

Savižudybė beveik visada susijusi su padidėjusia socialine izoliacija.

Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia

naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti

problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai

beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš

sunkumų.

Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip

socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas

nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti

asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save

dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik

visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.

Socialdemografiniai ir aaplinkos veiksniai:

• Lytis – vyrai dažniausiai įvykdo savižudybę,bet moterys dažniau bando

nusižudyti.

• Amžius – dažniausiai jaunimas (15 – 35)metų ir vyresni kaip 75 metų

asmenys

• Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys

• Profesija – pagal statistikos duomenis ,dažniausiai nusižudo gydytojai,

veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.

• Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per

paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:

1. Tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais

šeimos nariais, draugais, meilužiais;

2. Atstūmimas, nereikalingumo jausmas (netekus šeimos nario ar

draugo)

3. Praradimai (finansiniai)

4. Darbo ir pinigų problemos

5. Įvairus kiti stresoriai (gėda, apkaltinimo grėsmė)

2 Pavojaus ženklai

Ankstesni bandymai žudytis: 20 – 50 procentų asmenų, kurie žudosi, jau

yra bandę tą daryti. Didesnė tikimybė, kkad žudytis pakartotinai bandys tie,

kurių pirmieji mėginimai buvo rimti.

Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Prieš žudydamiesi žmonės,

dažniausiai apie tai kalba ar bent užsimena:  “Be manęs šeimai bus geriau”.

Nereikėtų numoti ranka į panašias mintis. Ketinantys nusižudyti kartais

kalba taip, tarsi atsisveikintų ar ruoštųsi išvykti.

Reikalų sutvarkymas prieš nusižudant: Prieš žudydamiesi žmonės dažnai

užbaigia darbus, sutvarko įvairius reikalus, pavyzdžiui, išdalija vertingus

daiktus, grąžina skolas, išperka užstatytą turtą, parašo ar pakeičia

testamentą.

Depresija: Depresija sergantys žmonės žudosi retai, tačiau didžiuma

savižudžių serga šia liga. Sunkios depresijos požymis yra gilus liūdesys.

Praradęs malonumo jausmą ar vengiantis anksčiau patikusios veiklos žmogus

taip pat gali sirgti depresija.

Depresija sergančiu asmeniu reikia itin susirūpinti, jeigu bent dvi

savaites kone kasdien pastebimi nors penki iš šių pavojaus ženklų:

• Ligonis atrodo prislėgtas, sutrinka jo miego ritmas;

• Pakinta apetitas, svoris;

• judesiai ir/ar kalbėsena tampa neįprastai greiti  ar sulėtėja;

• įprasti užsiėmimai nebedomina, neteikia malonumo;

• sumažėjęs lytinis potraukis;

• ligonis jaučia nuovargį, praranda energiją;

• žmogus savęs nevertina, jaučiasi kaltas, save smerkia;

• sulėtėja mąstymas, ligoniui sunku protauti, apsispręsti, nuspręsti,

sutelkti dėmesį;

• ligonis galvoja apie mirtį, savižudybę, nebenori gyventi.

Kiti svarbūs požymiai, rodantys, kad depresija sergantis žmogus

ketina nusižudyti:

• ligonis labai neramus, blaškosi, niršta;

• piktnaudžiauja vaistais ar alkoholiu;

• puola į neviltį;

• yra sirgęs somatinėmis ar psichikos ligomis.

Atkreipkite dėmesį, jei:

• vaiko ar paauglio elgesys tampa neįprastas;

• kyla nesutarimų su draugais, tėvais, nutrūksta buvę artimi ryšiai;

• asmuo blogiau mokosi;

• sutrinka dėmesys;

• pastojusi paauglė dėl to labai sielvartauja;

• vaikas bėga iš namų;

• konfliktuoja;

• įtariate, kad vartoja narkotikus ar alkoholį;

• skundžiasi įvairiais negalavimais;

• pasikeičia valgymo ir miego įpročiai;

• dalija savo labiausiai vertinamus daiktus;

• rašo apie mirtį;

• jau yra bandęs žudytis;

• nors ir juokaudamas, kalba apie savižudybę, teigia, kad niekam

nerūpi, kad tai jau paskutinis lašas ir pan. (apie ketinimą žudytis

prasitarė net keturi iš penkių nusižudžiusių asmenų).

3 Reakcijos

Artimųjų reakcijos

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius

vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku

suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir

supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės

jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų.

Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam.

Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog

savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei

atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat

rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po

savižudybės. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of Social

Problems. – Prentice Hall, 1988)

4 Savižudybių mąstai

• 2004 m. pasaulyje galėtų nusižudyti milijonas žmonių

• Kas 40 sek. Pasaulyje nusižudo 1 žmogus

• Kas 3 sek. Pasaulyje kas nors bando žudytis

• Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15 – 35

metų amžiaus žmonių grupėje

• Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems

žmonėms

1. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100

tūkstančių 15 – 24 metų aasmenų 1991 – 1993 metais

|  |Vyra|Motery|Vyrų/moterų santykis |

| |i |s |(suapval.) |

|Graikija |3.8 |0.8 |5 |

|Portugalija |4.3 |2.0 |2 |

|Italija |5.7 |1.6 |4 |

|Ispanija |7.1 |2.2 |3 |

|Olandija |9.1 |3.8 |2 |

|Švedija |10.0|6.7 |1 |

|Japonija |10.1|4.4 |2 |

|Izraelis |11.7|2.5 |5 |

|Jungtinė |12.2|2.3 |5 |

|karalystė | | | |

|Vokietija |12.7|3.4 |4 |

|Danija |13.4|2.3 |6 |

|Prancūzija |14.0|4.3 |3 |

|Bulgarija |15.4|5.6 |3 |

|Čekija |16.4|4.3 |4 |

|Lenkija |16.6|2.5 |7 |

|Ukraina |17.2|5.3 |3 |

|Vengrija |19.1|5.5 |3 |

|Austrija |21.1|6.5 |3 |

|Airija |21.5|2.0 |11 |

|Jungtinės |21.9|3.8 |6 |

|valstijos | | | |

|Baltarusija |24.2|5.2 |5 |

|Kanada |24.7|6.0 |4 |

|Šveicarija |25.0|4.8 |5 |

|Australija |27.3|5.6 |5 |

|Norvegija |28.2|5.2 |5 |

|Estija |29.7|10.6 |3 |

|Suomija |33.0|3.2 |10 |

|Latvija |35.0|9.3 |4 |

|Slovėnija |37.0|8.4 |4 |

|Naujoji |39.9|6.2 |6 |

|Zelandija | | | |

|Rusijos |41.7|7.9 |5 |

|Federacija | | | |

|Lietuva |44.9|6.7 |7 |

Šaltinis: WHO, World Health Statistics Annual 1993 and 1994, 1994 and 1995

Prevencija

1 Tikslai

Artimiausiojo laikotarpio tikslai yra šie:

• numatyti prevencijos priemones didžiausios savižudybės rizikos grupėms;

• parengti savižudybių ir krizių prevencijos mokymo programas pirminės

sveikatos priežiūros specialistams, kvalifikacijos kėlimo programas

psichikos sveikatos specialistams;

• pagerinti psichologinės pagalbos prieinamumą Lietuvos vaikams, paaugliams

ir suaugusiesiems, šiuo tikslu restruktūrizuoti pagalbos telefonu

tarnybas ir tobulinti jų veiklą;

• siekti, kad visų tarnybų, kuriose dirba

savanoriai konsultantai, mokymo

programos sutaptų, o mokymo veikla būtų deramai koordinuojama;

• sukurti sistemą, kuri laiduotų nuolatines ir tęstines profesionalių

psichikos sveikatos priežiūros specialistų ir savanorių paslaugas,

specialistų ir savanorių kvalifikacijos kėlimą ir išlaikymą;

• padėti steigti naujas krizių ir savižudybių įveikimo komandas, kurios

būtų socialinių ir medicininių paslaugų teikimo tarpininkai ir užtikrintų

nuolatinę pagalbą esant krizinėms situacijoms;

• išmokyti krizių įveikimo komandų narius atpažinti savižudybės pavojų;

• skleisti visuomenės informavimo priemonėmis informaciją, ugdyti nuostatą,

kad savižudybės galima išvengti;

• nuolat teikti informaciją apie savižudybių prevenciją švietimo,

teisėsaugos struktūrų darbuotojams, įstaigų, organizacijų vadovams,

dvasininkams, visuomenės informavimo priemonių, religinių bendruomenių

atstovams;

• nustatyti savižudybių rizikos atsiradimo socialines-ekonomines sąlygas,

susidariusias dėl sparčių socialinių bei ekonominių pokyčių;

• reguliariai dirbti prevencinį ir postvencinį darbą su nusižudžiusiųjų

artimaisiais.

• Tolesniojo laikotarpio tikslai yra šie:

• iki 2010 metų sumažinti savižudybių iki vidutinio Europos rodiklio, šiuo

tikslu stiprinti vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų įtaką

svarbių psichikos sveikatos sprendimų priėmimui;

• vykdyti visuose Lietuvos rajonuose veiksmingiausias savižudybių ir

psichologinių krizių prevencijos programas;

• vykdyti savižudybių ir krizių prevenciją, intervenciją ir postvenciją

visoje Lietuvoje;

• išugdyti konstruktyvų požiūrį į gyvybę, žmogaus vertingumą ir konfliktų

sprendimą;

• diegti sveiką gyvenseną ir neigiamą požiūrį į žalingus įpročius;

• nustatyti didesnių ssocialinių problemų grupes ir teikti joms reikiamą

socialinę, psichologinę ir medicinos pagalbą;

• užtikrinti psichologinės pagalbos prieinamumą asmenims, turintiems

emocinių, elgesio, priklausomybės problemų, išgyvenantiems krizes,

patyrusiems smurtą;

• reguliariai skleisti informaciją apie psichologinę pagalbą teikiančias

organizacijas ir pagalbos sau būdus;

• sukurti fizinės, psichologinės ir psichiatrinės reabilitacijos įstaigų,

galinčių suteikti pagalbą ištiktiesiems krizės bet kuriuo paros metu;

• vertinti programos rezultatus, prevencinių priemonių poreikį,

veiksmingumą, tikslinti veiklos kryptis.

2 Numatomi rezultatai

Numatomi šie programos įgyvendinimo rezultatai:

• pagerės savižudybių prevencija, pagalbos ketinantiesiems nusižudyti

prieinamumas;

• sustiprės psichikos sveikatos specialistų, socialinių paslaugų,

nevyriausybinių organizacijų, švietimo, teisėsaugos struktūrų darbuotojų,

įstaigų, organizacijų vadovų, religinių bendruomenių atstovų, visuomenės

informavimo priemonių vaidmuo vykdant savižudybių prevenciją;

• pradės veikti specializuotos telefono linijos, visą parą teikiančios

profesionalią pagalbą iir informaciją;

• bus sukurti įvairūs bandomieji savižudybių prevencijos modeliai,

tinkamiausi galės būti diegiami visoje Lietuvoje.

3 Prevencija Lietuvoje

Lietuvoje kasmet nusižudo 30 – 40 vaikinų ir merginų nuo 15 iki 19

metų. Per 13 nepriklausomybės metų į Anapilį iškeliavo 20 tūkst.

savižudžių, tarp kurių būta ir moksleivių. Vienas iš dažniausiai minimų

veiksnių, verčiančių ar skatinančių paauglius žudytis, yra nestabilumas ir

nesantaika šeimoje. Paauglių polinkį žudytis skatina ir tokie veiksniai

kaip per didelis spaudimas ir nesėkmės moksle, sunkiai išgyvenamas

specialybės rinkimosi metas, konfliktai. Ypatingą nerimą kelia paauglių

savižudybės, kkurių per pastaruosius 10 metų padaugėjo 55,8 proc., ir tai,

kad savižudybė yra viena iš 3 dažniausiai pasitaikančių mirties priežasčių

15 – 35 m. žmonių grupėje, ir kad kiekviena savižudybė skaudžiai paliečia

mažiausiai dar 6 žmones.

Lietuvoje

1 Statistika

Psichinė, fizinė ir socialinė sveikata yra gyvybiškai svarbūs dalykai,

kurie glaudžiai susiję ir priklauso vienas nuo kito. Suvokiant šį

tarpusavio ryšį, aiškėja, kad psichikos sveikata vaidina lemiamą vaidmenį

kuriant bendrą žmonių, visuomenės gerovę. Psichikos ligos nėra tik vieno

žmogaus trūkumas, paskaičiuota, kad psichikos ir elgesio sutrikimai sudaro

12 proc. visų ligų pasaulyje. Lietuvoje gyventojų sergamumas psichikos

ligomis didėja ir nuo 1997 metų iki 2002 metų sergamumas psichikos ligomis

išaugo beveik 590 atvejų 100 000 gyventojų.

2 Būdai susiję su demografine padėtimi

Savižudybių skaičius Lietuvoje nuo 1995 m. stabilizavosi, tačiau

autodestrukcinio elgesio epidemija tęsiasi. Savižudybių skaičius, tenkantis

100 tūkst. Gyventojų, mūsų šalyje 2001 m. buvo apie keturis kartus didesnis

negu Europos Sąjungos ir tris kartus didesnis negu Šiaurės šalyse.

Savižudybių paplitimas iš dalies priklauso nuo savižudybių būdų bei jų

prieinamumo. Kiekvienoje šalyje turi būti žinoma, kokiais būdais žmonės

atima sau gyvybę, nes, sumažinus dažniausiai pasirenkamų savižudybių būdų

prieinamumą, gali sumažėti ir jų skaičius. Kitų toksinių medžiagų , pvz.,

pesticidų prieinamumo mažinimas dujų detoksikacija (anglies monoksido

pašalinimas iš buityje naudojamų gamtinių bei išmetamųjų dujų), griežta

šaunamųjų ginklų kontrolė (įstatymų dėl šaunamųjų ginklų išdavimo bei

laikymo tobulinimas, ssaugaus elgesio su ginklais mokymas ir kt.) – tai

priemonės, kurios sąlygojo savižudybių skaičiaus mažėjimą daugelyje šalių.

Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktose rekomendacijose savižudybių

skaičiui mažinti teigiama, kad būtina įvertinti savižudybių būdus ir

mažinti jų prieinamumą.

Įvairiose šalyse vyraujantis savižudybių būdai skiriasi, tačiau

labiausiai paplitę yra pasikorimas. Vokietijoje, Izraelyje, Slovakijoje,

Vengrijoje, Estijoje vyraujantis savižudybės būdas – pasikorimas,

Šveicarijoje, Suomijoje – pasikorimas ir nušovimas. JAV dažniausias

savižudybės būdas – nušovimas, kuris pastaraisiais metais dažnėja, o

Švedijoje vyrauja nusinuodijimas. Azijoje, ypač kaimo vietovėse, taip pat

paplitę tyčiniai susižalojimai nušokus nuo aukšto pastato, tilto. Lietuvoje

oficiali mirties priežasčių statistika savižudybių būdų neskelbia, o

specialūs tyrimai fragmentiški, atliekami tik pavienių autorių.

3 Tyrimas

Tyrimo medžiaga ir metodai

Tyrimas apėmė 1993 – 2002 metus. Atliekant tyrimą, naudotasi Lietuvos

statistikos departamento kompiuterine duomenų apie mirusiuosius baze, kuri

sudaroma remiantis įrašais mirties liudijimuose. Statistiniai mirties

priežasčių duomenys Lietuvoje kompiuterizuojami nuo 1998 metų. Tačiau

retrospektyvusis savižudybių būdų tyrimas buvo galimas tik nuo 1998 metų,

nes iki šių metų mirties priežastys buvo koduojamos pagal sutrumpintą

Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos

devintosios redakcijos variantą, kur savižudybėms buvo skirtas 173 kodas,

atitinkantis E951 – 959 kodus TLK-9 nediferencijuojant jų pagal savižudybių

būdus: E950 – tyčinis nusinuodijimas kietomis ir skystomis medžiagomis;

E951 – tyčinis nusinuodijimas buitinėmis dujomis; E952 – pasikorimas ir

t.t.

Nuo 1998m. mirčių priežastis imta koduoti pagal TLK – 10 kuri gerokai

pakeitė savižudybių būdų kkodavimą. Šioje mirties priežasčių klasifikacijoje

tyčiniams susižalojimams bei jų būdams skirti X60 – X84 kodai. Norėdami

palyginti savižudybių būdus, 1993 – 1997 ir 1998 – 2003m. jų grupes

sujungėme į didesnes.

|TLK- kodas |Savižudybių būdas |

|TLK – 9 |TLK – 10 | |

|E950-E952|X60 – X69|Nusinuodijimas kietomis ir skystomis |

| | |medžiagomis, buitinėmis ir kitomis dujomis |

|E953 |X70 |Pasikorimas |

|E954 |X71 |Pasiskandinimas |

|E955 |X72 – X75 |Nusišovimas ir tyčinis susižalojimas |

| | |sprogstamosiomis medžiagomis |

|E956 |X78 |Nusižudymas aštriais daiktais |

|E957 |X80 |Nusižudymas nušokus nuo aukšto pastato, |

| | |tilto ir t.t |

|E958,E959|X76, X77, |Nusižudymas kitais būdais |

| |X79, | |

| |X81 – X84 | |

Lietuvoje 1993 – 2002m. nusižudė 16147 gyventojai. Per pirmąjį tyrimo

laikotarpį (1993 – 1997) nusižudė 8324 žmonės (6864 vyrai ir 1460 moterys),

o per antrąjį (1998 – 2002) – 7823 (6455 vyrai ir 1368 moterys).

Analizavome savižudybių būdų priklausomumą nuo lyties, amžiaus,

gyvenamosios vietos (miestas, kaimas). Savižudžius pagal amžių suskirstėme

į tris grupes: 10 – 19, 20 – 64, 65m ir vyresnius. Į pirmąją grupę pateko

trys vaikai, nesulaukę 10m.(du-9 ir vienas 7 metų). Skirstant mirusiuosius

nuo tyčinio susižalojimo į miesto ir kaimo gyventojus, vadovavomės įrašais

mirties liudijimuose.

Rezultatai

Dažniausias savižudybės būdas Lietuvoje- pasikorimas, kurio dalis tarp

kitų savižudybės būdų nuo 1993 – 1997m. iki 1998-2002m. padidėjo nuo 87,3

iki

90,1 proc.; p < 0,05. Šį būdą dažniau renkasi vyrai negu moterys.

Tarp vyrų antrą vietą užima tyčinis susižalojimas šaunamaisiais ginklais ir

sprogstamosiomis medžiagomis, o tarp moterų- nusinuodijimas kietomis ar

skystomis medžiagomis, buitinėmis ir kitomis dujomis. Didesnė dalis moterų

palyginti su vyrais savižudybės būdą pasirenka nusinuodijimą,

pasiskandinimą, nušokimą nuo aukšto pastato, tilto ir t. t.

| | |1993 – 1997m. |1998 – 2002m. |

|Eil. |Savižudybės | | |

|Nr. |būdas | | |

| | |vyrai |moterys |abi |vyrai |moterys |abi |

| | | | |lytys | | |lytys |

| | |abs. |abs. sk.|abs. |abs. |abs. sk.|abs. |

| | |sk. |proc. |sk. |sk. |proc. |sk. |

| | |proc. | |proc. |proc. | |proc. |

|1. |Nusinuodijimas | | | | | | |

| |kietomis ir |190 |156 |346 |145 |123 |268 |

| |skystomis |2,7* |10.6 |4.2 |2.2* |9.0 |3.4 |

| |medžiagomis, | | | | | | |

| |buitinėmis ir | | | | | | |

| |kitomis dujomis| | | | | | |

|2. |Pasikorimas |6134 |1129 |7263 |5921 |1130 |7051 |

| | |89.4* |77.3 |87.3 |91.7* |82.6 |90.1 |

|3. |Pasiskandinimas|37 |48 |85 |19 |28 |47 |

| | |0.5* |3.3 |1. |0.3* |2.0 |0.6 |

|4. |Nusišovimas |257 |7 |264 |181 |4 |185 |

| | |3.7* |0.5 |3.2 |2.8* |0.3 |2.4 |

|5. |Nusižudymas |86 |11 |97 |62 |15 |77 |

| |aštriais |1.3 |0.8 |1.2 |1.0 |1.1 |1.0 |

| |daiktais | | | | | | |

|6. |Nusižudymas |108 |88 |196 |77 |55 |132 |

| |kitais būdais |1.6* |6.0 |2.4 |1.2* |4.0 |1.7 |

|7. |Nusižudymas nuo|52 |21 |73 |50 |13 |63 |

| |aukštų pastatų |0.8 |1.5 |0.9 |0.8 |1.0 |0.8 |

| |Iš viso |6864 |1460 |8324 |6455 |1368 |7823 |

| | |100.0 |100.0 |100.0 |100.0 |100.0 |100.0 |

*p < 0.05 palyginus vyrų ir moterų savižudybės būdus.

Iš visų nusižudžiusiųjų kas dešimta moteris nusinuodijo. Vyrai šį

savižudybės būdą rinkosi retai (apie 2 proc.). Skyrėsi ir nusinuodijimui

naudotos medžiagos: moterys dažniau negu vyrai nuodijosi raminamaisiais,

migdomaisiais, psichotropiniais vaistais, bei kitais medikamentais, oo

vyrai – įvairiomis dujomis ir garais. Lyginant abu tiriamuosius

laikotarpius, vyrai šaunamąjį ginklą, kaip savižudybės būdą, pradėjo

naudoti rečiau. Šį savižudybės būdą, tik gerokai rečiau, naudoja ir

moterys.

Išvados:

Pasikorimą, kaip savižudybės būdą, dažniau pasirenka visų amžiaus grupių

vyrai negu moterys. Šį savižudybės būdą dažniausiai pasirenką kaimo

gyventojai. Pasikorimai, pasižymintys didelių mirštamumu ir lengvu

žudymosi priemonių prieinamumu, yra svarbus veiksnys, sąlygojantis didelį

savižudybių dažnį Lietuvoje. Tarp paauglių, ypač mergaičių, palyginti su

suaugusiais dažnesni nusinuodijimai įvairiomis medžiagomis.

Vaikų ir paauglių ssavižudybės

Paauglių savižudybės tapo rimta socialinė problema. Statistikos

duomenimis, kasmet netenkame beveik tiek vaikų, kad jie galėtų sudaryti dvi

mokyklos klases. Nemažėjantis vaikų ir paauglių savižudybių skaičius rodo

jaunų žmonių nepasitikėjimą suaugusiųjų pasauliu.

Psichologinės krizės yra natūralus reiškinys kiekvieno žmogaus gyvenime,

tačiau tai negali būti priežastis, kuri nulemtų vaiko pasitraukimą iš

gyvenimo. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už jo išsaugojimą.

Siekime, kad įvairių savižudiško elgesio formų vaizdavimas ir vertinimas

visuomenėje, žiniasklaidoje bei meno kūriniuose neskatintų vaikų tuo sekti.

Neskirstykime jų pagal elgseną: nėra „sudėtingų“, „sunkių“ vaikų, yra

vaikai, kuriems reikalingas išskirtinis dėmesys, psichologinė parama.

Suaugusieji dažnai linkę nepaisyti vaikų jausmų, o tai gali turėti lemiamų

pasekmių. Dvasinė vienatvė bei visuomenę apėmęs bejėgiškumo pojūtis yra

viena pagrindinių savižudybių, nusikaltimų, žalingų įpročių priežasčių. Šių

reiškinių negali įveikti atskira žinyba ar institucija – tam reikalingos

sutelktos valstybės struktūrų ir visuomenės pastangos.

Savižudybė yra pagrindinė jaunų asmenų (15 – 34 metų amžiaus) mirties

priežastis. 10 – 19 metų amžiaus Lietuvos gyventojų grupėje savižudybės

užima 2 – 3 vietą tarp mirties priežasčių.

Vaikai iki 5 – erių metų amžiaus žudosi labai retai. Turintys polinkį

žudytis jaunesni kaip 10 metų moksleiviai sudaro tik 2,5 proc. visų žudytis

linkusių vaikų.

Vaikų savižudybes dažnai tenka vertinti kaip savitą protestą. 80 proc.

atvejų žudomasi dėl konfliktų šeimoje. Per pastaruosius 30 metų vaikų nuo 5

iki 14 metų amžiaus savižudybių padaugėjo 88 kartus. Vidutiniškai 1 iš 100

bandymų baigiasi mirtimi. Apklausus 14 – 21 metų amžiaus jaunuolius

paaiškėjo, jog apie savižudybę galvojo 29 – 60 proc. asmenų, ketino žudytis

7,5 – 9 proc. jaunuolių, o 7,5 proc. jų mėgino tą padaryti. Įvairių tyrimų

duomenimis, bandymų žudytis būna 50 – 200 kartų daugiau nei savižudybių.

Savižudybių daugėjimą lemia įvairūs veiksniai. Vis didesnius

reikalavimus tiek suaugusiesiems, tiek jaunimui kelia socialiniai

ekonominiai visuomenės pokyčiai. Moksleiviai varžosi tarpusavyje dėl

geresnių pažymių, didėja reikalavimai stojantiems į aukštąsias mokyklas.

Netikrumo dėl ateities jausmą lydi nuolatinė įtampa. Jaunam žmogui sunku

spręsti kylančias problemas.

Savižudybės tikimybę didina sunki ekonominė šeimos padėtis, asocialus

jos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta ir smurtas. Šeimos nario

savižudybė savotiškai pašalina mirties tabu, todėl tikėtina, jog panašiai

pasielgti gali ir kiti tos šeimos nariai.

Dar viena problema – tėvų dėmesio stoka. Daugėja išsiskyrusių šeimų,

vienišų motinų. Dažnai abu tėvai dirba ir mažai būna su šeima. 90 proc.

apklaustų vaikų teigė, kad tėvai jų nesupranta, juos atstumia ar ignoruoja,

kai jie ieško tėvų paramos bei užuojautos, jaučiasi nelaimingi.

Savižudybes skatina ir smurtas. Smurto vaizdų itin gausu

žiniasklaidoje. Smurto elementai tampa įprasti jaunimo elgesiui, daugėja

asocialių ir antisocialių smurtinį elgesį propaguojančių grupių, plinta

smurtas šeimoje ir mokykloje. Smurtiniai veiksmai gali būti nukreipti tiek

į gyvus objektus, tiek į daiktus. Savižudybės atveju smurtaujama prieš patį

save.

Vis daugiau jaunimo vartoja alkoholį, kitas psichoaktyviąsias

medžiagas. Sprendimą nusižudyti daug greičiau ir lengviau priima neblaivūs

asmenys.

Žudytis gali paskatinti ir pažįstamų ar žinomų žmonių savižudybė.

Tokie atvejai dažnai su pasimėgavimu išsamiai aprašomi mūsų spaudoje,

netiesiogiai tapdami sektinu pavyzdžiu. Po nelaimingo atsitikimo

bendraamžių savižudybės rizika padidėja 6 – 7 procentais.

Savižudybių padaugėjo ir dėl to, kad gyvenimas tapo įtemptas, pernelyg

spartus ir sudėtingas, sustiprėjo konkurencija, padaugėjo smurto, o ryšiai

tarp žmonių labai susilpnėjo. Tėvai ir vaikai svetimėja, žmonėms trūksta

atidumo vienas kitam, savitarpio supratimo, užuojautos. Savižudžių

problemos būna įvairios, bet jų išgyvenimai labai panašūs. Paauglys žudosi

nesuvokdamas, kad savižudybė nieko neišsprendžia, ir dažnai net

neįsisąmoninęs, jog jo žingsnis negrįžtamas ir yra visko pabaiga.

Dažniausiai jis nori tik pakeisti situaciją, bet ne mirti. Mirtis yra tik

priemonė nepalankioms aplinkybėms paveikti.

Labiausiai ir šiurpina vaikų savižudybės. Neramina ir tai, kad mirtį

renkasi ne tik 14-18 metų paaugliai, bet ir mažamečiai, neretai dar net

nesulaukę mokyklinio amžiaus. Kas gi gali nutikti tokio kraupaus, kad

penkerių šešerių metų vaikas nori mirties? Bendroje statistikoje vaikams

iki dešimties metų tenka palyginti nedidelis procentas savižudybių. Daktarė

J. Vrono teigia per dvidešimt metų susidūrusi tik su maždaug 40 tokių

vaikų. Vaikas mirtį įsivaizduoja visiškai kitaip nei suaugusieji. Jis

nemano, kad mirtis yra tai, iš kur nebeįmanoma sugrįžti atgal, jis slapčia

tikisi, kad mirtis turi pradžią ir pabaigą, o po jos viskas pasikeis

į

gerąją pusę. Mažamečiui mirtis tėra paskutinysis argumentas dialoge su jam

svarbiausiais ir artimiausiais suaugusiais – tėvais. Vėliau augdamas jis

tampa vis mažiau priklausomas nuo šeimos ir vis labiau tampa visuomenės

nariu.

Maištaujančiam paaugliui didžiausiu autoritetu tampa vyresnis kiemo

draugas. Tuo tarpu kenčiančiam mažyliui labiausiai rūpi tėvų nuomonė. Todėl

jų abejingumas, žiaurus elgesys, emocinė prievarta ir fizinės bausmės

skatina ieškoti išeities. Netinkamas tėvų elgesys skatina nepasitikėjimą

išoriniu pasauliu bei užsisklendimą savyje. Vaikas turėtų būti auklėjamas

taip, kad paklustų tėvų nustatytoms taisyklėms, tačiau jaustųsi esąs

visateisis šeimos narys. Specialistai teigia, kad iki dešimties metų

pasireiškia įgimti psichikos sutrikimai. Toks vaikas į bet kokį pašalinį

dirgiklį reaguoja itin jautriai, neapgalvodamas savo veiksmų ir

impulsyviai, o mirtį pasirenka kaip atsaką į patirtą pažeminimą, kuris

suaugusiesiems gali atrodyti menka smulkmena.

Baisiausia, jog šiandien mirtis tampa šou ir tai labai lengvai

paveikia vaiko psichiką. Viena amerikiečių roko grupė, kurios pavadinimas,

išvertus iš anglų kalbos, būtų „Pragaras žemėje“, nusprendė savo koncerto

metu leisti scenoje nusižudyti nepagydoma liga sergančiam gerbėjui. Daugybė

žurnalistų iš anksto pasirūpino akreditacijomis, tačiau tiksli koncerto

vieta ir valanda tebelaikoma paslaptyje. Floridos valstijos pareigūnai

nežada sėdėti sudėję rankas. Tuo tarpu skandalingosios roko grupės lyderis

tikina, esą tai nesulaikys pasiryžusiųjų pasitraukti iš gyvenimo. Grupės

gerbėjų skaičius išaugo neįtikėtinai, į jų koncertus veržiasi minios.

Panašiai kaip į viduramžiais viešai vykdytas mirties bausmes.

Kaip elgtis ir bendrauti su bandžiusiais žudytis aar linkusiais į savižudybę

paaugliais?

• Į grasinimus nusižudyti reikia reaguoti rimtai, net jeigu jie

išreikšti ne visai tiesiogiai.

• Stengtis suvokti pagrindines problemas ir pasišnekėti apie jas.

• Siūlyti kitokius problemų sprendimo variantus.

• Labai svarbu optimizmo palaikymas ir parama.

• Jei atvejis labai sunkus, patarti kreiptis į psichologą ar psichiatrą.

Dabar Lietuva pagal vaikų ir jaunuolių savižudybių skaičių

pirmauja pasaulyje (kartu su Naująja Zelandija ir Suomija).

Pagalba

Psichologinė pagalba

Nuo šiol, vietoje trijų skirtingų numerių, visoje Lietuvoje į “Jaunimo

liniją” galima prisiskambinti numeriu 8 800 28888. “Vaikų linijos”

konsultantai atsiliepia paskambinus naujai įvestu bendru numeriu 8 800

11111.

22 psichologinę pagalbą telefonu veikiančias linijas jungianti Lietuvos

telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija (LTPPTA) visuomenę

pasieks ir internetu. Šios organizacijos informacija pateikiama naujame

interneto puslapyje: www.klausau.lt

JAUNIMO PSICHOLOGINĖS PARAMOS CENTRAS:

http://www.jppc.lt/parama/jl/index.php

INFORMACINĖ – ŠVIETIEJIŠKA SSVETAINĖ IR PSICHOLOGINĖ PAGALBA INTERNETU:

www.psichoterapija.ot.lt

KAUNO JAUNIMO LINIJA: nemokama psichologinė pagalba telefonu kasdien nuo

19.00 – 7.00

VILNIAUS  JAUNIMO LINIJA:

Darbo dienomis 16.00 – 7.00val

Šeštadieniais, sekmadieniais – visą parą 8 800 28888 (telefonas nemokamas)

VILNIAUS PSICHOTERAPIJOS IR PSICHOANALIZĖS CENTRAS: www.psychotherapy.lt

Literatūra

1. Reikalavimai bakalauro rašto darbų bendrajam formatui /. ISM. Kaunas:

ISM, 2004.

2. Algirdas Kriščiūnas / Psichiatrija / Vilnius 2002

3. Savižudžio sąmonė / Edvin S. Shneidman / Vilnius 2002

4. Savižudybė per laiko prizmę / Mindaugas Gabrėnas / MG 1999/10

5. http://www.kvsc.lt

6. http://www.savizudybes.lt

7. http://www.sveikata.su.lt

8. http://www.takas.lt

9. http://www.psichika.lt/

10. http://www.mip.lt