Vaikų psichologija

1. Vaikas yra pilnas žmogiškasis asmuo,

2. Vaikas yra nuolatinė metamarfozė,

3. Vaikas turi savitą psichologiją.

Vaikas nėra homunculus – žmogeliukas, kuris tik subrendimo metais virs pilnu žmogumi. Jis yra pilnas žmogiškasis asmuo nuo pat prasidėjimo, juo labiau nuo gimimo meto: pilnas žmogiškasis asmuo savo žmogiškojo paskyrimo, savo santykio su Dievu ir pasauliu prasme.

Tikrai kiekvienas vaikas auga, bręsta ne tik dvasiškai ir fiziškai, bet ir realigiškai ( antgamtiškai ). Šitas trejopas brendimas eina kartu, ranka rankon. “Antgamtis remiasi gamtiniu pagrindu, pati Dievo malonė vveikia psichologiškai prisitaikydama”. Jei taip, tai ir auklėtojo veikla, malonei kelio paruošimas turi būti giliai psichologinis. Tik pažįstant vaiką šitame trejopame vystymosi procese, yra galimas organinis religinis auklėjimas, darnus ryšys tarp prigimties ir malonės.

Vaikystei tenka pirmieji šeši ar septyni gyvenimo metai. Būdinga, kad ir pirmojo gero vaiko psichologijos vadovėlio autorius, W. Stern’as, vaikystę iki šešerių metų ima kaip vieną vystymosi tarpsnį. Šiandien daugumas psichologų ir pedagogų vaikystės periodą skirsto bent į kelis tarpsnius, atsižvelgdami į naujuosius vaiko psichologijos mokslo davinius. ŽŽiūrint to, kaip vaiko dvasia santykiauja su aplinka, kaip reguliariai vaikas keičia savo santykius su išoriniu pasauliu, kaip kinta kūno brendimo ritmas, vaikystė dalinama bent į tris vystimosi tarpsnius. Pimasis vaikystės tarpsnis apima antruosius ir trečiuosius gyvenimo metus. Pirmoji vaikystė bbaigiasi pasipriešinimo arba užgaidų amžiaus pradžia. Pasipriešinimo periodas pasireiškia trečiųjų metų pabaigoje arba ketvirtųjų pradžioje. “Anksčiau buvęs ramus ir tvarkingas vaikas nei iš šio, nei iš to pradeda prausiamas, maitinamas, aprengiamas ar kur vedamas priešintis, rėkti, rodyti savo nepagrįstą užsispyrimą. Psichologiškai tai aiškinama, kad vaikas jau tiek paaugo ir pribrendo, jog pasijuto esąs asmuo, kaip ir kiti, ir nori parodyti, kad ir jis gali elgtis pagal savo norą”.

Pirmajai vaikystės fazei, esančiai tarp antrųjų ir trečiųjų metų pabaigos, yra būdingos didelės permainos – naudojimasis stačio padėtimi, laisvas persikėlimas iš vietos į vietą, išmokimas kalbėti, kas tiesiogiai sudaro ir parodo esminį skirtumą tarp žmogiškosios būtybės ir gyvulio brendimo. Šitoje fazėje dominuoja žaidimo instinktas. Vaikas stengiasi patikti suaugusiems, parodo daug sentimento ir prisirišimo. JJo patirtis prasiplečia ir pagilėja. Pradžioje kambarys yra jo gyvenimo erdvė. Po to visas butas, namas, artimoji apylinkė lieka daugiau ar mažiau pažįstami, žinomi.

Pirmasis davasinio kelio tarpsnis kai vaikai mokomi melstis, rengiami didaktinei katecbezei, atskleidžiančiai krikščionio gyvenimo pilnatvę. Tėvo atskleidimas yra pirmasis etapas. Pasak ,,Jono Paulius II katechbetinio raginimo”, jis prasideda labai anksti. Dažnai tikėjimo pradmenis dar visai mažas vaikelis pirmiausia gauna iš tėvų, šeimos aplinkoje. Jam diegiamas gero ir rūpestigo dangiškojo Tėvo vaizdinys, patrauklus mažųjų širdelėms. Tai elementariausias, bet vvaikui labai svarbus Tėvo Atskleidimas. Trumputės maldelės, kurias vaikelis mokosi šnabždėti, bus pradžia meilaus dialogo su Slėpininguoju Dievu, į kurio žodį išmoks vėliau įsiklausyti. Manau, jog krikščionims tėvams nereikia pernelyg aiškinti, kokia svarbi ir lemtinga ši ankstyva pradžia, kai ugdomas esminis vaiko sugebėjimas pajusti gyvybinį ryšį su Dievu. Tai labai svarbus darbas, grindžiamas nuoširdžia meile ir pagarba vaikui, kuris turi teisę į krikščionišką tikėjimą, pateikiamą jam paprastai, suprantama ir teisinga. Šio meilės dialogo turinys apima: mokymą apie Dievą ( pokalbių forma ); nuoširdžią ir kantrybe grindžiamą pedagogiką, pratinančią vaikus pačius kalbėtis su Juo: tai maldos metas.

Siūlomas būdas yra išbandytas, bendraujant su 4 – 6 metų vaikais. Per Jėzų ir su Juo vaikai išmoks šlovinti Tėvą ,,Dvasia ir tiesa.” ( Jn 4, 23 ). Labai svarbu, kad auklėtojas ruoštųsi pokalbiui, remdamasis Jėzaus Žodžiu, kaupdamas žinias, malda gilindamasis į tiesą, kurią nori atskleisti. Nuo auklėtojo dvasinių įžvalgų didžia dalimi priklauso ir vaikų ,,atradimai”. Svarbu ir tai, kad jis melstųsi ir jaustų gyvą ryšį su tuo, kurį skelbia; jo liudijimas yra toks pat svarbus, kaip ir žodis.

Maldos vieta palengvina kilti į Dievą ir pasitikti Jį. Auklėtojas pasistengs sudaryti sąlygas, kad vaikai jaustųsi laisvai ir jaukiai. Jis nesvyruodamas ir pats prisdidės prie jų mmaldos. Šis maldos kampelis gali būti ir pokalbiams apie Dievą vieta. Auklėtojas kūrybingai tepapuošia ją, nuolat atnaujindamas pagal pokalbių temas.

Pokalbius galima pradėti, kai vaikai pakankamai įgudę susitvardyti ir klausytis, kai su neblėstančiu dvasiniu džiaugsmu jie trokšta girdėti apie Dievą. Kad vaikus sudomintume, reikia panaudoti viską, kas gali jiems patikti: plakatus, paveikslus ir t. t. Paruošti raminančią aplinką, kuri juos sukauptų; čia tinka muzika, giesmės, degančios žvakės ir t. t.

Pokalbio metu kalbėti paprastai, tiksliai, gyvai. Paprastas lakoniškas tekstas, išraiškos skurdumas gali vaiką trikdyti, bet čia svarbu ne tiek jam duoti intelektualinio pažinimo, kiek padėti atskleisti nedidelę savo gyvenimo patirtį ir išsakyti meilę.

Pokalbio ritmas turi būti lankstus, pritaikytas vaikų imlumui, proginiams renginiams, liturginiam laikui. Poklabio temą galima gvildenti visą savaitę, tačiau patartina kasdien surasti vis naują formą, kaip antai: dielogas su vaikais, švenčių minėjimas, giesmės, tyli ar asmeninė malda, žodinės ar bendruomeninės maldos ( naudojant maldas as psalmes, pateiktas kiekvienam pašnekesiui ).

Kiekvienam poklabiui numatoma: pagrindinis tekstas, malda, psalmė, giesmės, keletas pedagoginių nurodymų, tekstų ištraukos ir meditacijos tekstai auklėtojui.

Taigi: ● tegul auklėtojai būna ištvermingi, nors būtų sunkumų dėl vaikų individualybės, jų šeimyninės padėties, šiuolaikinės civilizacijos.

● tegul jie remiasi antgamtine tikrove ir visas savo viltis sudeda i Šventosios Dvasios veikimą.

● ttegul jų tikėjimas būna grindžiamas ne žmogaus išmintimi, bet Dievo galybe. ( plg. 1 Kor 2 )

● tegul jie nepamiršta, kad krikštu vaikams įdiegta sėkla yra dieviškos kilmės ,,.sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip”, sako Jėzus ( Mk 4, 27 )

ji auga ir dieną, ir naktį. Tiktai sutikite jos veikimą tikėjimu, budėkite prie jos kantriai ir su meile.

Jei ketecbezė pradedama ne nuo mažumės, vėlesnis mokymas gali būti nesėkmingas. Tikėjimas įsišaknis tik tada, jeigu jam bus deramai išpurenta dirva, jeigu: vaikas mokės nesavanaudiškai džiaugtis, žavėtis, bus ugdomas jo vidinis gyvenimas, dėmesingumas, jautrumas kitiems.

Iki 3 metų vaikai meldžiasi kartu su tėvais. Tad jų laikysena, jų tikėjimo liudijimas yra esminis dalykas: tėvų dvasinis gyvenimas ir jo apraiškos tarsi veidrodis atspindi vaikui Dievo buvimą ir meilę Jam. Nors tėvo laikysena irgi labai svarbu, tačiau pirmuosius trejus savo gyvenimo metus kūdikis labiau susijęs su motina, ir jo ryšys su Dievu dažniausiai užsimezga per ją. Tokio amžiaus kūdikiui pakanka papraščiausio atsidūsėjimo, maldingos melodijos, pašnabždėtos į ausį ir širdį išraiškingo gesto, kad išsakytų Dievui savo meilę. Tokio amžiaus vaikas ypač jautriai reaguoja į aplinką. Jeigu ta aplinka yra kupina tikėjimo ir antgamtinės meilės, jis savaime praturtėja dieviškuoju gyvenimu. Besimeldžiantys tėtis ir mama

nejučiomis išmoko ir vaiką paprastai bendrauti su Dievu. Jie įdiegia jam tai, kuo patys gyvena. Ir jiems net nereikia kalbėti: jų švytėjimas, džiugesys, kai jie bendrauja su Dievu, veikia mažytį ir tylomis kreipia į Jį.

Nuo 4 iki 6 metų vaikas laukia, kad jam atskleistume Dievą. Per tuos metus vaikas įgyja pusiausvyros: stiprėja jo valia, jis pradeda protauti, didėja jo noras žinoti ir pažinti. Tai atradimų, pirmūjų dvasinio gyvenimo potyrių kupinas metas, darantis vaikui didelį įspūdį. Kad padėtume vaikui atrasti ir ppasitikti Dievą, turime jį kryptingai ugdyti, išmokyti valdytis, ramiai paklusti, tyliai susikaupti, puoselėti jo vidinę klausą. Taip ruošiamas kelias Šventajai Dvasiai. Be kita ko, vaiką turi supti maloni, jauki ir džiaugsminga nuotaika, neperdėta, nuoširdi meilė ir pagarba jam. Tai palengvins atverti jo širdį ir sielą tam dvasiniam bendravimui, kuriam yra skatinamas. Kai vaikas pasirengęs, galima jam diegti pradinę maldos katechezę. Nemanykim, kad ji per mažas pažinti pagrindines dieviškąsias tiesas, jo meilei reikia peno, o tikėjimui ir protui – antgamtinės tikrovės ppažinimo. Jis jau gali tikėti ir patirti paslaptį, jis jau geba suvokti ir aukščiausią tiesą, įsiskverbti ir į slėpingiausią paslaptį, nes jame veikianti malonė yra priimančioji galia, o Šventoji Dvasia apšviečia jo akis ir širdį ( plg. Ef 3, 18 )).

Vaikas mąsto logiškai. Blaiviam jo protui reikia nuoseklaus mokymo, metas jį sistemingai supažindinti su didžiosiomis tikėjimo tiesomis. Vienas po kito jam bus atskleidžiami trys dieviškieji Asmenys:

Tėvas, kuris yra Dievas ir kurį jis pirmiausia išmoksta pažinti ir pamilti, kad galėtų su Juo kalbėtis.

Jėzus, kuris yra Dievo sūnus, apreiškiantis, jog Dievas yra Jo Tėvas ir mūsų Tėvas, bei parodantis, kaip gyventi Jo meile.

Šventoji Dvasia, kuri nušviečia Jėzaus mokymą ir padeda vaikui melstis bei elgtis pagal Jo žodį.

Marija, vaikui turi būti kaip Motina. Kiekvienu gyvenimo tarpsniu jis turi Jai melstis, nes Ji veda prie Dievo.

Šis vaiko dvasinio gyvenimo etapas yra svarbiausias ir reikalingiausias. Visi maldos būdai yra geri, kad tik padėtų siekti Dievo! Tačiau iš pat pradžių, pratindami vaiką susikaupti, melstis pačiam, nneblaškomam žodžių triukšmo, dedame jam vieną iš tvirčiausių maldos pamatų, pagelbstime jam užmegsti ryšį su Dievu tyloje. Šis ryšys vėliau padės vaikui nuoširdžiai kreiptis į Dievą ir laisvai pasirinkti įvairius, jam parankiausius maldos raiškos būdus: melstis žodžiais ar gestais, prisidėti prie bendros maldos per liturgines apeigas ir t. t.

Įgudęs tyliai bendrauti su Dievu, vaikas paskui lengviau įsisąmonins atmintinai išmoktas maldas bei formuluotes, su Šventosios Dvasios pagalba jis ,,po truputį skverbsis į jų prasmę.”

Šitaip vaikas mokomas melstis, ir jo pastangos tuo vvaisingesnės, kuo labiau jas paremia ir palaiko šeima. Jis įpranta daug kartų per dieną susitikti su Dievu savo paprastučiame gyvenime, triūsdamas, žaisdamas. Šie susitikimai, ilgainiui vis reikalingesni mūsų civilizuotame pasaulyje, kuris taip blaško žmogų, yra tartum mažytė oazė tylos ir vidinės atgaivos, pagausinančios jo sieloje malonę, jį antgamtiniu būdu sustiprinančios ir vis labiau įtraukiančios į bendravimą su Dievu. Šis polinkis į Dievą, auklėjimu diegiamas vaikui, labai greit ima vairuoti jo poelgius, laikyseną.

Jeigu jis atrado Diuevą savyje, paskui antras Jį ir visur, Jo kūriniuose, kituose žmonėse, įvykiuose ir pasaulyje. Jeigu jis myli Dievą, ši meilė pastūmės ir prie kitų, jis juos mylės dėl Dievo ir drauge su Juo.

Apie 6 – 7 metus vaikas atsiveria kitiems, plečiasi jo ryšiai su žmonėmis, tad ir jo malda bei dvasinis pažinimas turi praturtėti. Dievo paslaptį ir Jo išganymo planą aiškinant, galima jam papasakoti apie kai kuriuos Senojo Testamento didžiuosius vyrus: Abraomą, Mozę, Eliją, Samuelį, Dovydą ir kitus; vis giliau ir plačiau vaikas supažindinamas su Jėzaus Asmeniu ir pagrindiniais Jo gyvenimo momentais. Per Jėzų vaikams atsiskleidžia Tėvo veidas, Jo žodis ir Jo meilė žmonėms.

Tai proto amžius, tad reikia rimtai ugdyti jų tikėjimą, kad jis taptų vis asmeniškesnis. Šiuo metu nubunda ir sąžinė: vaikas Dievo akivaizdoje mokosi sspręsti, kas gera ir kas bloga, vertinti savo veiksmų dorumą, savo poelgius, klausydamas to vidinio balso, kuris jam liepia daryti gera ir vengti blogo.

Jeigu dvasinis brandumas tai leidžia, vaikas dabar jau rengiamas pirmiesiems sakramentams: Eucharistijai, didžiajai krikščioniškojo tikėjimo paslapčiai, o prieš tai – Atgailos ( susitaikymo ) sakramentui. Įvesdintas į Bažnyčios gyvenimą, vaikas džiaugiasi su Šventosios Dvasios pagalba tapęs ,,Jėzaus liudytoju savo aplinkoje”.

Literatūra

1. W. Ster′as, Vaikas ir jo psichologijos pasaulis, V.,1992

2. Evangelija plg Mt, K.,1998