Atmintis

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Atmintis ir jos savybės 4

3. Atminties rūšys 7

4. Kaip pagerinti atmintį 10

5. Išvada 12

6. Literatūra 13

ĮVADAS

Žinoma, kad žmogus turi didelius ne tik fizinių, bet ir protinių sugebėjimų rezervus. Ypač dideli smegenų resursai: žmogus vidutiniškai naudoja tik 4 % bendro nervų ląstelių skaičiaus ( jų smegenyse apie 15 milijardų ), o 96 % jų ilsisi. Tik nedaugelis žmonių efektyviai išnaudoja savo smegenis. Manoma, kad jas pakankamai efektyviai naudoja tik 1 % Žemės gyventojų.

Kaip bus atskleidžiami slapti atminties rezervai? Pirmiausiai žmogui reikia sudaryti tokias išorines ir vidines sąlygas, kurios padėtų geriau įįsiminti. Čia padeda mokslas apie atmintį- atminties psichologija. Šis mokslas tiria dėsnius, kaip žmogaus smegenyse išlieka pėdsakai to, ką jis matė, girdėjo, įsisąmonino, suprato.

Procesai, kurie vyksta smegenyse, įsiminimo metu, yra ne izoliuoti, o susiję su kitais reiškiniais. Įsiminimas priklauso nuo įvairių aplinkybių: nuo to ar žmogus sotus ar alkanas, sveikas ar ligonis, budrus ar mieguistas, susikaupęs ar išsiblaškęs ir t. t. Tokiu būdu aplinkybės, veikiančios žmogaus funkcinę būseną, turi įtakos įsiminimo jautrumui ir imlumui.

Funkcines žmogaus būsenas galima reguliuoti kibernetikos metodais. JJie padeda sudaryti smegenims tokias darbo sąlygas, kuriems esant panaudojami slapti atminties rezervai. Miegas, snaudulys, hipnozė, pasąmonė yra slapti atminties pagerinimo šaltiniai. Keista, bet ir miegant galima įsiminti. Šį reiškinį tyrinėja mokslas, vadinamas hipnopedija. Kibernetikos uždavinys- sudaryti geriausias sąlygas mokytis mmiegant.

Galima mokytis ir hipnozės metu, nes tada žmogus įsimena kur kas daugiau, negu normalioje būsenoje. Čia taip pat padeda aparatūra, kuri ją sukuria ir reguliuoja.

ATMINTIS IR JOS SAVYBĖS

Atmintis- nuostabi ir nepaprastai įdomi žmogaus proto savybė. Žmonės visada stichiškai naudojosi šia puikia smegenų ypatybe. Tačiau sąmoningai ir tikslingai žmogus išmoko panaudoti savo atmintį palyginti neseniai, kai prasiskverbė į slaptąsias atminties “ mechanizmo “ gelmes.

Atmintį žmogus turi nuo pat gimimo iki mirties. Visa sąmoninga žmogaus veikla, jo protinis išsivystymas ir įgytos žinios iš dalies priklauso nuo atminties. Kuo geresnė žmogaus atmintis, tuo greičiau jis įsimena ir įsisavina daugiau žinių.

Duomenys apie atmintį labai praverčia, kuriant kibernetinius prietaisus, kurie veikia galvos smegenų darbo principais.

Žmogaus atmintis yra individuali ir priklauso nuo amžiaus, sveikatos būklės, suinteresuotumo, ttreniruotumo bei kitų sąlygų. Yra žmonių, kurie lengvai įsimena ir ilgai prisimena faktus, įvykius, asmenis, pavardes, adresus, telefonų numerius ir pan. Šiuo atveju sakoma, kad žmogus turi mechaninę atmintį. Tokia atmintis turi didelę reikšmę mokantis užsienio kalbų, įsimenant formules, chronologines datas ir t. t. Šie žmonės priklauso tai kategorijai asmenų, kuriems labiau išsivysčiusi pirmoji signalinė sistema ir konkretus vaizdinis suvokimas. Kiti žmonės geriau prisimena reiškinių ir įvykių vidinius ryšius, nuoseklumą, logišką raidą, argumentus, įrodymus. Kuo geriau tokie žmonės supranta knygos eesmę, kuo daugiau joje randa prasminių ryšių, tuo lengviau ir tvirčiau jie įsimena jos turinį. Vadinasi tokių žmonių yra labiau išsivysčiusi antroji signalinė sistema. Jie turi abstrakčią loginę atmintį, kuri pasireiškia žodžiais, išreikštos minties įsiminimu ir išlaikymu. Nustatyta, kad kiekvienam žmogui abstrakti loginė atmintis turi didžiausią reikšmę.

Žmonių, kurių harmoningai išsivysčiusios signalinės sistemos, abi atminties rūšys apytikriai yra vienodos. Mokantis, abi atminties rūšys gali vystytis ir tobulėti.

Pastebėta, kad iki 20-25 metų žmogaus atmintis gerėja, iki 40-45 metų išlieka tokia pat, o po to palaipsniui silpnėja.20-25 metų žmogaus, dirbančio protinį darbą, atmintis yra konkreti ir aiški. Šiame amžiuje įgytos žinios yra labai tvirtos. Kai kurie specialistai tvirtina, kad žmonės, turintys konkrečią vaizdinę atmintį, 70 % per visą gyvenimą naudojamų žinių įgyja iki 25 metų.Tuo tarpu abstrakti loginė, kuri yra mūsų pažinimo aukščiausia forma ir pagrindinis ramstis, nepriklauso nuo žmogaus amžiaus.

Žmogaus atmintis yra galvos smegenų veiklos rezultatas. Kad galvos smegenys galėtų funkcionuoti, jas turi veikti išoriniai veiksniai. Jiems priklauso informacijos patekimas ir apdorojimas, tam tikros jos dalies išlaikymas. Visa tai, ką mes sukaupiame atmintyje, pirmiausia turime būti kada nors suvokę juslėmis.

1. Regėjimu. Mūsų akys aprėpia tik mažą viso šviesos spektro dalį, t. y. bangų diapazoną tarp 380 ir 780 nanometrų.

2. Klausa. Ausimis mes juntame oro vvibraciją, daugiausia 16000 hercų dažnio diapazono.

3. Uosle. Nosimi mes juntame chemines substancijas, kurios yra pasklidusios ore; mes jas uodžiame.

4. Skoniu. Liežuviu mes paprastai skiriame valgomąsias medžiagas pagal aromatą, konsistenciją ir kitus kriterijus; mes jas skanaujame.

5. Lytėjimu. Mūsų oda fiksuoja spaudimo, šilumos ir šalčio dirgiklius ir šiaip supažindina mus su išorine situacija.

Priklausomai nuo jutimo organo, kuriuo žmogus suvokia, atmintis skirstoma į regimąją, girdimąją, skonio, lytėjimo ir judėjimo ( motorinę ). Atmintis įgyjama per įvairius jutimo organus, apibendrintai vadinama vaizdine atmintimi. Kuris nors grynas atminties tipas pasitaiko retai. Dažniausiai būna mišrus atminties tipas, kai vyrauja vienas iš anksčiau minėtų atminties tipų.

Jei yra regimoji atmintis, įsimenamoji medžiaga lengviau suvokiama skaitant, sekant akimis tekstą; gerai įsimenamas jos išdėstymas knygoje. Jeigu žmogus, pabuvojęs nežinomoje vietoje, po to nepaklysta, randa ten kelią, gerai įsimena asmenis, sakoma, kad jo atmintis yra regimoji.Žmogaus, turinčio nepaprastą regimąją atmintį, pavyzdžiu gali būti žinomas dailininkas I.Levitanas. Keliaudamas vasarą, jis savo albume pieštuku nusibraižydavo patikusių gamtos vaizdų eskizus. Žiemą, savo dirbtuvėje, I.Levitanas iš šių eskizų kurdavo nuostabius meno kūrinius, atspindinčius Rusijos gamtos grožį ir didybę. Tokia regimoji vaizdinė atmintis vadinama eidetizmu (graikiškai “eidos”-vaizdas). Žmonės, kurie turi nepaprastai ryškią regimąją atmintį, vadinami eidetikais. Eidetikas taip aiškiai įsivaizduoja kartą matytą daiktą, kad dar ilgai jį mato su vvisom detalėmis, kurios tik vėliau po truputį pradeda blankti. Eidetizmas daugiausiai pasireiškia vaikystėje ir susijęs su vidinės sekrecijos liaukų- skydinės ir prieskydinės- pakitimais. Iš suaugusių žmonių eidetikais būna kai kurie dailininkai. Pavyzdžiui eidetikai buvo rusų dailininkas N.Ge ir prancūzų dailininkas G.Dorė.

Jeigu žmogus lengviau įsimena, kai garsiai tekstą skaito draugas arba klausydamasis paskaitos ar pranešimo, sakoma, kad jis turi girdimąją atmintį. Fenomenalią girdimąją atmintį turėjo kompozitorius Mocartas. Būdamas 14 metų, jis pateko į Romą, kur Šv. Petro katedroje išgirdo bažnytinės muzikos kūrinį. Šio kūrinio natas popiežiaus rūmai laikė didelėje paslaptyje. Tačiau jaunasis Mocartas šią paslaptį iš Romos popiežiaus labai paprastai išgavo: grįžęs į namus, jis iš atminties užrašė visą muziką. Kai po daugelio metų pavyko palyginti Mocarto užrašus su originalu, pasirodė, kad juose nebuvo nei vienos klaidos.

Gerą lytėjimo atmintį paprastai turi aklieji. Ji pakeičia jiems regimąją atmintį. Atkakliai treniruojantis, galima išvystyti ir normaliai matančių lytėjimo pojūtį ir tuo pačiu pagerinti lytėjimo atmintį.

Judėjimo (motorinė) atmintis leidžia greitai ir lengvai įsisavinti judėjimo įgūdžius. Žmonės, kurie turi gerą judėjimo atmintį, lengvai įsisavina įvairius sporto pratimus, greitai išmoksta šokti ir pasiekia didelio meistriškumo. Turėdamas judėjimo atmintį, žmogus greičiau įsimena perskaitytą dalyką, kai skaitydamas juda, pavyzdžiui, rašo, gestikuliuoja, vaikšto, šnabžda.

Be abstrakčiosios loginės ir vaizdinės,

yra ir emocinė atmintis, pasireiškianti pergyventų jausmų, įkvėpimo, džiaugsmo, liūdesio, siaubo ir kitų panašių būsenų įsiminimu. Žinoma, kad įsiminimui didelę reikšmę turi emocijos. Jausmų atmintis stipresnė už loginę, abstrakčią atmintį. Emocinės būsenos padeda įsiminti. Kiekvienam iš mūsų pabunda emocinė atmintis, kai reikia įsiminti tokius įvykius arba dalykus, kurie susiję su kokiais nors jausmais.

Nerviniais kanalais juslės perduoda smegenims gausybę informacijos, kurios nemaža dalis yra mums nesvarbi, todėl turėtume vengti apsunkinti atmintį tokiu balastu.

ATMINTIES RŪŠYS

Žmogaus nervų sistema saugo dviejų rūšių informaciją:

1) informaciją, ssukauptą evoliucijos procese per daugelį tūkstantmečių ir pasireiškiančią besąlyginiais refleksais bei instinktais.

2) informaciją, kurią įgyja kiekvienas žmogus per savo gyvenimą, pasireiškiančią sąlyginiais refleksais.

Todėl egzistuoja dvi išorinių ir vidinių įvykių fiksavimo nervų sistemoje, arba atminties rūšys: rūšinė atmintis, kuri yra paveldima, ir individualioji atmintis, kuri yra įgyjama gyvenant.

Mūsų atmintis-tai tikrai nepaprasta saugykla. Ji funkcionuoja trijuose lygmenyse.

1.Visiškai trumpalaikė atmintis.

Juslinius įspūdžius ji paverčia energijos lauku, panašiu į elektromagnetinį lauką, ir išlaiko juos nuo trisdešimties sekundžių daugiausia iki penkių minučių. Jeigu įspūdis neranda asociatyviosios ggrandies, prie kurios jis galėtų prisijungti, tai energijos laukas išsisklaido ir įspūdis užgęsta, nepatekęs į atminties saugyklą. Taip gali atsitikti dėl interesų stokos,dėl nepakankamų asociatyvių galimybių arba dėl svarbesnės informacijos, užgožiančios silpnesnį įspūdį. Tada tiesiog nelieka laiko sukaupti menkesnę informaciją, iir, ją palaikantis elektromagnetinis laukas išsisklaido.

Prieš perduodant bet kokią informaciją toliau, į didžiąsias smegenis, pertikrinamas jos emocionalusis turinys. Jeigu informacija įvertinama kaip nemaloni, tai ji gali būti sulaikyta ir toliau neperduodama. Tada ji nepatenka į mūsų sąmonę. Taip pat patikrinant informacija gali būti įvertinta kaip pavojinga, ir prieš jai pasiekiant didžiąsias smegenis kyla emocinė reakcija. Taip, pavyzdžiui, yra tuo atveju, kai mes reaguojame neapgalvotai. Tada mes elgiamės spontaniškai, iš anksto neapgalvoję apie savo elgesio pasekmes. Taigi jau suvokiant informaciją pradeda veikti tam tikri mechanizmai, kurie lemia tai, ar kokia nors informacija pasieks mūsų trumpalaikę atmintį ir kaip ją pasieks.

2. Trumpalaikė atmintis.

Ji kaupia visą informaciją, kuri yra būtina prasminiam ryšiui suvokti. Tam reikia, kad ši informacija būtų pasiekusi tinkamas asociatyviąsias grandis iir būtų suprasta. Trumpalaikė atmintis leidžia mums, pavyzdžiui , skaityti, nes ji iš rašto simbolių suvokimo laike sekos sukuria abstrakčią loginę koegzistenciją. Atskirose raidėse, skiemenyse ir žodžiuose savaime nėra jokios prasmės. Be šios funkcijos nebūtų galimas net paprasčiausias pokalbis, nes mes suprastume tik ryšio neturinčius skiemenis ir žodžius.

Tiesa, ir trumpalaikės atminties kaupimo pajėgumas yra palyginti menkas, ir geriausiu atveju ji tegali išsaugoti, pavyzdžiui, septynženklį skaičių. Septynženklį telefono numerį dar galima prisiminti, kol eini iš vieno kambario į kitą. Tačiau jei ttai būtų aštuonženklis skaičius, tai jį jau reikėtų užsirašyti, nebent sąmoningai arba nesąmoningai būtų naudojama tam tikra įsiminimo technika. Pavyzdžiui, ilgesnius skaičius galima padalinti į dvi grupes; tada, jei tai aštuonių skaičių grupė, tereikės įsidėmėti tik keturias informacijas.

3. Ilgalaikė atmintis.

Ji kaupia tą informaciją, kuri sėkmingai įveikė visas pradines grandis. Nors jos sugebėjimas suvokti yra neribotas, tačiau kiekis informacijos, kuri gali būti sukaupta per tam tikrą laiką iš karto, nėra labai didelis. Užtat niekada nepradingsta niekas, ką kada nors buvo sukaupusi ilgalaikė atmintis. Vis dėlto kiekvieno sugebėjimas vėl atkurti tokią informaciją yra labai skirtingas ir individualus. Bet jį galima lavinti.

Norint iš tiesų ką nors įsiminti, reikia apie tai galvoti pirmąsias dešimt minučių, kad tai sukauptų. Šis kaupimas vyksta dėl tam tikro cheminio kodo, tikriausiai keičiantis tam tikroms molekulinėms struktūroms. Mes netgi žinome, kad informacijos kaupimo atveju kalbama apie dezoksiribonukleino ar ribonukleino rūgštis, kurių molekulinė struktūra atitinka chromosomų struktūrą, o jose, kaip žinoma, yra sukaupta mūsų paveldėta informacija. Šias molekules galima įsivaizduoti, kaip labai ilgas grandines, kurių grandžių galai visada yra laisvi, ir prie jų gali būti “prikabinama “ tolesnė informacija. Eilės tvarką, pagal kurią tai vyksta, lemia informacijos struktūrą.

Taip, bendrais bruožais, funkcionuoja mūsų ilgalaikė atmintis. Informacija pasiekia mūsų ilgalaikę atmintį ttik tada, jeigu ji prieš tai netrukdoma perėjo per visiškai trumpalaikės atminties lygmenis; mat trukdymai kituose lygmenyse apskritai užkerta kelią informacijai patekti į ilgalaikę atmintį.

Vienokios ar kitokios atminties ypatybės geriausiai pastebimos, sutrikus atminčiai, todėl pagrindinėms jos savybėms tirti naudojami ne tik sveiki žmonės, bet ir ligoniai, kuriems sutrikusi atmintis. Šimtmečiais trukę stebėjimai ir pastarųjų metų tyrimai padėjo nustatyti, kad atmintis yra galvos smegenų sugebėjimas išlaikyti suvoktų objektyvaus pasaulio reiškinių ir daiktų pėdsakus. Atmintį sudaro trys glaudžiai tarpusavyje susiję procesai: informacijos įsiminimas, jos išlaikymas ir atgaminimas. Tarpinę padėtį užima atpažinimas, artimai susijęs su atgaminimu.

KAIP PAGERINTI ATMINTĮ

Įsiminimas- išorinis ir vidinis organizmo aplinkos poveikio, taip pat to poveikio apgalvojimo arba kito kurio nors šių poveikių perdavimo rezultatų “įsidėmėjimo“ procesas, galvos smegenų žievėje. Įsiminimas yra valingas, arba sąmoningas, ir nevalingas arba savaiminis. Sąmoningai įsimindamas žmogus turi tikslą – įsidėmėti duotąją medžiagą. Valingas nusistatymas padeda įsisavinti medžiagą. Jis keičiasi priklausomai nuo to, kuriam laikui reikia įsiminti.

Taigi svarbios gero įsiminimo sąlygos yra sąmoningas požiūris į įsiminimą, supratimas, kad įsisavinti būtina norint pakelti kvalifikaciją bei įgyti bendrą išsilavinimą, ir atminties įtempimas mokantis.

Informacijos išsaugojimas žmogaus smegenyse yra savotiškas visos arba dalies informacijos išlaikymas nuo jos suvokimo momento įsimenant iki atgaminimo arba, kitaip tariant, iki kokio nors daikto arba rreiškinio prisiminimo momento. Su informacijos išlaikymo procesu tiesiogiai susijęs žmogaus mąstymas, jo gyvenimiška patirtis ir interesų platumas. Įsimintos informacijos išlaikymą galima gerinti ir tobulinti. Tai daugiausiai priklauso nuo žmogaus atminties individualių ypatybių.

Atgaminant atmintyje yra aktyviausias ir kūrybiškiausias atminties procesas. Dar Aristotelis manė, kad atmintį turi visi gyvūnai, o prisiminti sugeba tik žmogus. Prisiminimą Aristotelis aiškino “ieškojimu“, t. y. vaizdinio suvokimu sąryšyje su laiku.

Buvusių įspūdžių, pergyvenimų arba žinių pėdsakai, atgiję atmintyje, derinami su naujais įspūdžiais. Atgaminant tai, kas užfiksuota atmintyje, dažnai palyginama su tuo, kas suvokiama tuo momentu. Jei yra panašumo, atpažįstama. Atpažinimas- žemiausia suvokimo forma, kuri padeda įsiminti.

Priklausomai nuo to, kaip žmogus atgamina įsimintus įvykius, daiktus arba reiškinius, galima nustatyti atminties lygį, arba stiprumą. Yra trys atminties lygiai:

1. Atgaminančioji atmintis. Žmogus turintis gerą atgaminančiąją atmintį, gali neužsikirsdamas pažodžiui atgaminti visą tekstą, užrašyti ištisą formulę arba detaliai nupiešti anksčiau matytą paveikslą.

2. Atpažįstančioji atmintis. Jeigu ji gerai veikia, tai žmogus gali nesuklysdamas atpažinti tekstą, formulę arba paveikslą, kurį matė vieną kartą.

3. Palengvinančioji atmintis. Tai žemiausias atminties lygis. Šiuo atveju žmogus negali pats prisiminti arba atpažinti teksto, formulės, paveikslo. Jis atrodo viską užmiršo, bet pasiūlius išmokti tai, kas užmiršta, jis išmoksta greičiau, negu pirmą kartą.

Atmintis į tris lygius skirstoma sąlygiškai, nes

yra tarpinių lygių. Pavyzdžiui, atgaminančioji atmintis gali būti greita arba lėta. Mokantis užsienio kalbų, aktyvi žodžių atsarga leidžia lengvai atkurti dalį jau pamirštų, ir žmogus gali jais naudotis kalbėdamas. Šie žodžiai atgaminami greitai. Dalis žodžių atgaminama sunkiai, ne iš karto. Šiuos žodžius galima panaudoti tik rašant. Vartojant juos šnekamojoje kalboje, ji tampa nerišli ir nenuosekli.

Absoliutaus atpažinimo metu žmogus tik atpažįsta žodžius, bet jų aktyviai neatgamina. Kontekste juos gali atpažinti tik sakinyje su kitais žodžiais.

Pažįstamumo jausmas yra dar žemesnis atminties lygis. ŠŠiuo atveju žodis suvokiamas, kaip visiškai nežinomas. Tik suradęs šio žodžio reikšmę žodyne, žmogus prisimena, kad jį jau kažkada sutiko.

Visų žemiausias atminties lygis, kai žodis suvokiamas kaip pirmą kartą sutiktas, bet, norint įsiminti, jį reikia mažiau kartų kartoti, negu naują žodį.

Užmiršimas yra įsiminimui atvirkščias procesas. Žmogus visiškai arba iš dalies užmiršta tai, ką buvo įsiminęs per savo gyvenimą. Žmogus neužmiršta tik tų išmoktų ir įsimintų dalykų, kuriuos laikas nuo laiko atgamina arba panaudoja praktikoje.

IŠVADA

Atmintis nėra savarankiška funkcija, kurią galima gydyti iir treniruoti izoliuotai nuo viso organizmo. Norėdamas pagerinti atmintį, sveikas žmogus turėtų laikytis tokios sistemos: mokėti tinkamai pasiruošti įsiminimui ir, logiškai apdorojęs medžiagą, teisingai jį organizuoti.

Kai reikia įsiminti daug ir ilgesniam laikui, įprasti įsiminimo metodai neatskleidžia visų atminties galimybių. Reikia ppasitelkti mažai naudojamus atminties rezervus. Vienas iš tokių rezervų yra pasąmonė. Atmintis pasąmonėje dirba nesąmoningai, ir žmogus, pats to nepastebėdamas, geriau įsimena arba išsprendžia sudėtingą problemą net tada, kai apie tai specialiai negalvoja. Pasąmonė vienu metu apdoroja kelis lygiagrečius informacijos srautus. Ši savybė labai svarbi, nes susidaro daug daugiau asociacijų ir analogijų, kurios gali būti naujų nelauktų prisiminimų bei sprendimų stimulas ir šaltinis. Be to, atminties veiklai pasąmonėje didesnę įtaką turi emocijos ir jausmai.

Į visas šias pasąmonės savybes reikia atsižvelgti, panaudojant jas kaip papildomą atminties rezervą.

LITERATŪRA:

1. Kurt Tupperwein “ Menas mokytis nepavargstant “, 2000 m.

2. L.Kuprijanovičius “ Kaip pagerinti atmintį “, 1973 m.

3. David G. Myers “ Psichologija “, 2000 m.

4. Sergejevas “ Atminties paslaptys “, 1983 m.

5. A. Gučas “ Kaip lavinti atmintį ““, 1958 m.

6. A. Jacikevičius, A. Gučas, E. Rimkutė ir kt. “ Bendroji psichologija “, 1986 m.