Pažinimo psichologija

Turinys

1. Jutiminiai pažinimo procesai.

1. Pojūčių sistema

3. Suvokimas

3. Suvokimo individualūs skirtumai

7. Atmintis

10. Mąstymas

10. Pagrindinės mąstymo operacijos

11. Vaizduotė

11. Išvados

12. Naudota literatūra

✓ Jutiminiai pažinimo procesai. Pojūčių sistema.

Jutimo apibrėžimas:

Jutimu palaikomas paprasčiausias gyvo organizmo ryšys su išorine

aplinka ir jo paties vidiniais būviais. Jaudinimas, prasidėjęs

receptoriuose, pasiekia smegenis bei kitus nervų sistemos darinius ir

virsta psichiniu procesu.

Pažinimo procesas kaip psichikos reiškinių rūšis.

Pažinimo procesais vadinami tie psichikos reiškiniai, kuriais žmogus

gauna informaciją apie išorinę ttikrovę bei patį save.

Sensorinis ir loginis pažinimas.

Jutiminiu (sensoriniu) pažinimu laikomas tiesioginis daiktų bei

reiškinių savybių (spalvų, garsų ir kt.) tų daiktų bei reiškinių kaip

visumos (medžio, žmogaus ir kt.) pažinimas, kai tie daiktai, reiškiniai

veikia jutimo organus.

Loginis pažinimas vyksta jutimais gautą informaciją pertvarkant

(skaidant, jungiant, lyginant ir t.t.). Tai aukštesnė pažinimo pakopa,

kuria nustatomi tikrovės jutimams neprieinami objektai (atomo sandara,

dangaus kūnų judėjimo tvarka, žmogaus psichikos reiškinių dėsningumai ir

t.t.)

✓ Pojūčių sistema:

□ samprata:

Pojūčiai – daiktų ir reiškinių įvairių savybių vaizdai

mumyse. Pojūčiais vvadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos

tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus.

□ pojūčių susidarymo mechanizmas:

Pojūčių susidarymo anatominis – fiziologinis mechanizmas

yra labai sudėtingas. Pagrindiniai jo skyriai: a)RECEPTORIAI – tai

periferinis nervo galas, skirtas priimti padirginimus. b)PERDAVIMO SKYRIUS,

kurį sudaro receptorių su smegenų centru jungiamieji įcentriniai

(aferentiniai) ir išcentriniai (eferentiniai) nervai. Jie perduoda

jaudinimo energiją į centrinę nervų sistemos dalį ir iš jos į periferiją.

c)CENTRAS SMEGENYSE, atliekantis jaudinimo impulsų įvertinimo operacijas,

kurio dėka ir atsiranda regėjimo, girdėjimo, skonio ir kt. pojūčiai.

□ pojūčių rūšys:

Atsižvelgiant į dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą yra

a)kontaktiniai – skonio, lietimo, skausmo ir kt. pojūčiai, b)distanciniai –

regėjimo, girdėjimo, vibracijos ir kt. pojūčiai. Pagal receptorių

išdėstymą: 1)išoriniai, kurių receptoriai yra organizmo paviršiuje ar

netoli jo (eksteroreceptoriai) – regėjimo, girdėjimo irk kt. 2)vidiniais

laikomi tie, kurių receptoriai yra organizmo viduje (interoreceptoriai) –

alkio, troškulio.

REGA – užima dominuojančią padėtį žmogaus jutimų sistemoje. Regėjimo

receptorius yra akys. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia

receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Galima sakyti, kad regos pojūčiai

yra spalvų pojūčiai. Transdukcija – procesas, kai jutimo sistema dirgiklio

energiją paverčia nerviniais pranešimais. Akis gauna šviesos energiją ir

paverčia ją elektrocheminiais nervų sistemos procesais. Žmonės linkę matyti

– raudoną, geltoną, žalią, mėlyną, violetinę spalvas. Lygiagretusis

apdorojimas – smegenys apdoroja atskirus dėmenis iš karto (spalvą, gylį,

judėjimą.). Aklasis regėjimas – gebėjimas reaguoti į kažką sąmoningai

nesuvokiamo. Haringo oponentinių procesų teorija – yra du papildomi spalvų,

regos procesai: vienas atsakingas už raudonos ir žalios, kitas – geltonos

ir mėlynos spalvų suvokimą.

KLAUSA – girdėjimo pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai. Girdėjimo

pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinės paskirtis yra

oro virpesių priėmimas ir jų nukreipimas į vidinę ausį. Girdėjimo pojūčiai

teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš

kurios garsai sklinda. Garso aukštis priklauso nuo garso bangų ilgio ir

dažnio.

LYTA – tai toks odos ir judėjimo pojūčių derinys, gaunamas apčiuopiant

įvairius daiktus. Lietimo taškai yra nevienodai pasiskirstę odos

paviršiuje. Lietimo pojūčiai, jungdamiesi su judėjimo pojūčiais, leidžia

pažinti daiktų formas ir atstumus tarp jų specifiniais apčiuopimo

judesiais. Yra spaudimo, šilumos, šalčio ir skausmo jutimai.

SKONIO pojūčio dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje,

seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo,

rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Skonis yra cheminis jutimas. Jutimo sąvoka –

tai dėsnis, kai vienas pojūtis gali veikti kitą.

UODIMO pojūčio dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelytės, patenkančios

į nosies ertmę. Tai – cheminis pojūtis. Gali sukelti prisiminimus ir

jausmus.

KINESTEZIJA (judėjimo pojūčiai) – jų receptoriai yra raumenyse,

sausgyslėse ir sąnarių raiščiuose. Jie dirginami judinant kūno dalis,

nugalint fizinį pasipriešinimą, keičiant kūno padėtį erdvėje. Nuolatinis

kinestezinių jutimų palydovas – pusiausvyros pojūtis.

Esant kokiems nors atskirų organų sutrikimams, atsiranda neigiamų

emocinių būsenų.

□ Bendrieji pojūčių dėsningumai:

Sugebėjimas pajusti dirginimus yra vadinamas jautrumu: a)absoliutiniu

jautrumu laikomas sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius, b)skyrimo

jautrumas – sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus.

Sensibilizacija (įjautrinimas) – jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas

dėl vidinių organizmo sąlygų įtakos. Pojūčių sąveika – vienų pojūčių

jautrumo padidėjimas ar ssumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių

įtakos (pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą). Sinestezija – pasirešikia

tuo, kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti ne tos pačios rūšies pojūčių

(garsai gali sukelti spalvas, temperatūras, skonio ir kitus pojūčius).

□ Jutimo slenksčiai, adaptacija

Jutimas (procesas) – tai ilgiau ar trumpiau trunkąs procesas, objekto

atskiros savybės vaizdo (pojūčio) formavimas.

Jutimas – pojūtis (rezultatas) – tai yra daiktų ar reiškinių savybių

bei organizmo vidinių būvių tiesiogiai veikiančių jutimo organus atspindys

– vaizdas.

Jautrumas – tai jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikros jėgos

(intensyvumo) dirgiklį ir jo kitimus.

Absoliutinio jautrumo slenkstis – (absoliutus žemutinis pojūčio

slenkstis) yra minimalus dirginimo dydis, sukeliantis vos pastebimą pojūtį

(šviesa, garsas, kvapas, skonis).

Skyrimo slenkstis yra minimalus dirginimų pasikeitimas, kuris sukelia

vos pastebimą pojūčių pasikeitimą.

Dirgikliai, kurių dydis yra žemiau slenksčio, pojūčio nesukelia. Tokią

nervų sistemą veikiantys, bet pojūčio nesukeliantys dirgikliai vadinami

ikislenkstiniais.

Adaptacija – jautrumo pakitimas, prisitaikant prie dirginimo stiprumo.

Stipri adaptacija pastebima regėjimo, uodimo, lietimo ir temperatūros

pojūčiuose. Silpna adaptacija pastebima klausos ir skausmo pojūčiuose

(pvz.: šaltas vanduo po kiek laiko tampa puikiu). Adaptacijos rezultatas

yra pačių pojūčių susilpnėjimas ar sustiprėjimas.

✓ Suvokimas.

Suvokimo apibrėžimas:

Daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant

jutimo organus, vadinamas suvokimu:

a) bendrasis apibūdinimas – suvokimas – yra daiktų ir reiškinių,

veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimas yra procesas,

suvokinys – rezultatas. Suvokimai priskiriami jutiminiam pažinimui.

Reikšmingą suvokimo dalį sudaro vadinamieji percepciniai judesiai (akių

judesiai, suvokiant regimus daiktus ir kita).

b) jutimo ir suvokimo skirtumas

Receptoriuose įvairių poveikių energija paverčiama nerviniu impulsu,

kuris toliau keliauja į smegenis ir virsta psichiniu procesu – jutimu.

Suvokimai yra priskiriami jutiminiam pažinimui, nes visuminiai daiktų bei

reiškinių vaizdai gaunami tiesiogiai jutimo organais ir jiems

priklausančiomis įcentrinių nervų ir atitinkamų smegenų centrų sistemomis

(pvz.: juntame atskirus muzikinius tonus su jų aukštumo ir slinkties

santykiais, gaunamas melodijos suvokimas).

c) pagrindiniai suvokimų ypatumai (pastabumas, adaptacija)

Suvokimai yra įsisąmoninti jutiminiai vaizdai.

Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikrus

laiko tarpus atspindėjimą. Jutimo organai nepadeda suvokti nei labai lėto,

nei labai greito judėjimo. Priklausomai nuo asmenybės suvokimų

saviorganizacijos lygio yra skiriamos nenumatyto (nevalingo) ir numatyto

(valingo) suvokimo rūšys. Iš anksto numatytas, planingas suvokimas

vadinamas stebėjimu.

Gebėjimas daugiau ir greičiau surasti ieškomų objektų yra vadinamas

pastabumu.

b) suvokimo rūšys (formos, gylio, laiko, erdvės).

Suvokimai į rūšis skirstomi pagal jutimo organus, kuriais jie gaunami,

pagal suvokimais pažįstamus objektus ir pagal asmenybės suvokimų

saviorganizacijos lygius.

Laiko suvokimas yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas.

Laiko trukmės suvokimui turi reikšmės susidomėjimas darbu, interesai.

Žmogus erdvės santykius pradeda suvokti ėmęs žiūrėti, girdėti, lytėti,

judėti. Erdvė nėra koks nors atskiras objektas, tačiau visi daiktai ir

reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą, apimtį ir

atstumą tarp jų.

Šiems suvokimams svarbią reikšmę turi binokuliarinis. (abiem akim)

regėjimas.

Formų ir atstumų suvokimui reikšminga yra lytėjimo ir judėjimo

patirtis.

e) suvokimo iliuzijos

Neteisingi, iškreipti suvokimai yra vadinami iliuzijomis. Jos kyla dėl

fizinių, fiziologinių ir psichinių priežasčių. Dėl fiziologinių priežasčių

atsiranda kontrasto, vertikalių linijų pervertinimo, lyginant su

horizontaliomis ir kitomis iliuzijos.

✓ Suvokimo individualūs skirtumai.

Pirmiausia daiktus atskiriame visybišai. Kelio stulpai atrodo

nevienodi. Mes suvokiame objektų padėtį. Vienaip suvokia kūdykis ir mes.

Tai, ką matom ir suvokiam labai priklauso nuo vidinės būsenos ir

motyvacijos. Pamačius tą ppatį daiktą, kiekvienas gali padaryti savo išvadą.

Kuo daugiau pamatome, perskaitome, tuo mūsų suvokimas gilesnis ir suteikia

daugiau informacijos. Didelį vaidmenį vaidina adaptacija. Prie staigios

šviesos priprantama adaptacijos dėka.

Jau beveik 10 metų kai Lietuva atkūrė valstybės nepriklausomybę. žmonės

įvairiai suvokia savo padėtį ekonominiame valstybės gyvenime. Vieni yra

iniciatyvūs, iekšo būdų užsidirbti pinigų, kuria savo verslą. Kiti galvoja,

kad darbą turi duoti valdžia. Dar kiti nori leisti apyvarton savo talentus

ir jėgas, bet bijo. „žmonėms, užaugusiems pilkosios minios laikotarpiu ir

pratusiems iš jos neišsiskirti, tikrai sunku išmokti elgtis priešingai.

Įprastas saugumo jausmas, kai buvo galima ramiai gyventi, nieko nekeičiant

ir niekam aplinkui nesikeičiant, jau prarastas. Gyvenimas kinta taip

sparčiai, kad net patys aktyvieji, drąsieji ne visuomet suspėja prie tų

pokyčių prisitaikyt. Dauguma nuolat patiria stresą, nes kitaip klostantis

gyvenimui, žmonių tarpusavio sąntykiai irgi tapo kitokie. Tarsi nebeliko

jokių atramos taškų, nieko stabilaus, o grimsti dugnan niekam nesinori.

Reikia mokytis gyventi kitokiame pasaulyje, užuot piktinusis jo

neteisingumu, – teigia praktinės psichologijos centro vadovė Galina Sartan.

<.> Jau daugiau nei metus laiko ji veda labai išpopuliarėjusio

neurolingvistinio programavimo kursus Lietuvoje. <.> Nesėkmę galima

išgyventi kaip tragediją arba laikyti gera pamoka. <.> Pasiekus

harmoningesnę būseną, kai žinom, ko norim, suvokiam ką jaučiam ir norime

kažką daryti, jau galime tikėtis sėkmės. Ši formulė nėra visiškai paprasta.

<.> Tai technika, kurią įsisavinęs psichologas gali greitai ir efektyviai

padėti klijentui. Šis metodas gali padėti per vieną seansą, tunkantį apie

20 min.“ (Daiva Valevičienė „Suvoktos nesėkmės virsta sėkme“ „Kauno diena“

2000-10-02).

Yra žmonių, kurie neteisingai suvokia daiktus ar reiškinius. Jiems

galima padėti. „Sakykim, žmogus paniškai bijo uždaros erdvės ir negali

važiuoti liftu arba mikro autobusu. Tai jam labai apsunkina kasdieninį

gyvenimą. Ir beveik neįdomu iš kur ta fobija atsirado. Kokia priežastis

turėtų versti siųsti ją pas psichoanalitiką. Per tokį pat trumpą seansą

pasikeitė ir jaunos moters, daugely metų bijojusios maudytis jūroje,

savijauta. Anksčiau ji visą laiką gulėdavo paplūdimyje ir įkalbinėdavo save

pačią atsikratyti šios baimės, bet nesugebėdavo, nors ir suprasdavo

situacijos absurdiškumą. Psichologas žmogui reikalingas tada, kai jis savo

jėgomis nebegali išspręsti savo problemos. Specialistas turi padėtiė

pažvelgti į situaciją plačiau, įsigilinti ir suprasti kliento būseną. Tada

pasirinkti veiksmingiausią būdą. Netradicinė metodika nėra vienintelis

varijantas. Geras psichologas, paprastai, būna įvaldęs ne vieną techniką.

Neurolingvistinis programavimas baugina tuos, kurie nežino metodo esmės. O

ji labai paprasta – išmokyti žmogų veikti efektyviai – tai yra sėkmingai

tvarkyti savo reikalus. Efektyviai veikiančio žmogaus strategija sukurta

mokantis iš kitų, jau pasiekusių savo tikslą patirties. Ji suskaldoma į

paprastesnes dedamąsias ir tampa tam tikra efektyvumo technologija. To

paties galima išmokti ir būnant šalia jau daug pasiekusio, tačiau tam

reikėtų kur kas daugiau laiko. Be to kiekvienas žmogus turi stipriųjų ir

silpnųjų pusių. Todėl iš įvairios patirties sukurtas produktas yra

universalesnis. Dabar ši metodika dėstoma Maskvos universitete. <.> Ji

padeda atsiskleisti kiekvieno žmogaus galimybėms.“ (Ten pat).

Jaunimas ir pagyvenę žmonės skirtingai suvokia bendrą gyvenimą su kitos

lyties partneriu. „Vyresnė karta vis dar neigiamai vertina jaunų žmonių

gyvenimą iki santuokos. Gal dėl to, kad šis reiškinys atkeliavo iš vakarų.

Jo nebuvo nei rusų, nei lietuvių kultūroje. Tačiau jei pažvelgsime į jį be

išankstinių neigiamų nuostatų, suvoksime, jog kur kas geriau, kad jauni

žmonės taip atsakingai galvoja apie savo ateitį. Jie nelinkę savo gyvenimo

susieti su netinkamu žmogumi. Jaučia skirtumą tarp įsimylėjimo ir galimybės

su tuo partneriu praleisti visą gyvenimą. Lengvabūdiškas požiūris

pasireiškia visiškai kitaip. Jaunuoliai dažnai keičia partnerius, merginos

susisaisto ryšiais su bet kuo. Jei mylinčių žmonių pora, prieš nuspręsdama

tuoktis, ketina pagyventi kartu ir pasižiūrėti kaip jiems seksis, o tik

paskui nnuspresti ar verta tuoktis, jų tėvai turėtų tik džiaugtis. Kur kas

blogiau, jei svaigios pavasario meilės viesulo pagauti skrieja į santuokų

rūmus, o po pusmečio ima abejoti savo pasirinkimu. (Ten pat).

Kartą, konferencijoje kalbėdamas su 33 metų vyriškiu, psichologas

netyčia kreipėsi į jį „vaikine“. Į tokį kalbos apsirikimą buvo reaguota

labai emocionaliai ir priešiškai. Toks kreipinys buvo suprastas kaip

pažeminimas ir vyriškumo sumenkinimas. Tai sukėlė nemažai diskusijų.

Skirtumas tarp žodžių „vyras“ ir „vaikinas“ prasmės yra aiškiai

juntamas. Daugumoje kultūrų berniukai jau nuo mažens yra skatinami kuo

greičiau tapti vyrais. Mūsų kultūroje galima dažnai išgirsti sakant: „Elkis

kaip vyras!“ arba „Ko čia verki kaip mažas berniukas?!“ ir t.t. Dėl to mes

pradedame intuityviai jausti, kad po kreipiniu slypi tam tikra prasmė, ir

tuo naudojamės. Pavyzdžiui, jei į vyriškos giminės

atstovą kreipiamasi žodžiu „berniukas“, dažniausiai turimas galvoje jo

nerimtumas, silpnumas, bailumas ir priklausomybė. Ir atvirkščiai,

apibūdindami vyrą „vyras“, mes pabrėžiame visus stereotipinius vyro

bruožus: nepriklausomybę, jėgą, valdžią, drąsą, subrendimą, veiklos

rimtumą, t.y. tai, kas tam tikroje kultūroje yra laikoma vyriška

(Psichologija tau, 1999 m. nr. 4, p. 10)

Žmonės skirtingai suvokia tam tikrą paros laiką. Pavyzdžiui, vieni

vakare jaučiasi pavargę ir galvoja, kad apie 21 val. jau reikėtų eiti

miegoti. Kiti mano, kad vėlyvas vakaras yra puiki galimybė rbti rimtus

darbus ar skaityti knygą. „Dažnai neatitinkančios poros nesutaria dėl,

atrodytų, visai eelementarių dalykų. Taip atrodo tipiškas „vieversiukės“ ir

„pelėdžiuko“ konfliktas: žmona skundžiasi, kad vyras esąs nepataisomas

tinginys, nes miegąs iki vidurdienio ir todël iš jo nesą jokios naudos.

Šis atsikerta, kad ryte jaučiąsis negyvas, bet už tai kas vakarą sėdįs

prie kompiuterio ir dirbąs iki išnaktų.

Žmona atšauna, kad naktibaldos gyvenimas jai esąs ne prie širdies, o

vyras piktai papriekaištauja, kad naktį jam daugiau nieko ir nelieką

veikti, kaip tik dirbti, nes intymiai bendrauti jo pati atsisakanti,

teisindamasi nuovargiu ir mieguistumu. Pagaliau abu apkaltina viens kitą

„nenormalumu“ ar piktybišku nenoru keistis ir išsiskiria jausdamiesi

nesuprasti ir neteisingai apkaltinti.

Jei šiame iš tikros šeimos pasiskolintame konflikte atpažinote save,

tuomet žinokite, kad esate nevieniši. O kitos poros, kurių cirkadiniai

ritmai nesutampa, išgyvena daugiau šeimyninių konfliktų, praleidžia mažiau

laiko intymiai bendraudamos, rečiau dalijasi savo mintimis ir išgyvenimais

bei mažiau laiko užsiima bendra veikla. (Psichologija tau, 2000 m. nr. 1,

p. 39)

Daugeliui žmonių pinigai yra pragyvenimo šaltinis. Jie stengiasi savo

pinigėlius protingai išleisti, tai yra galvoja iš ko jie gyvens prieš

gaudami kitą algą ar pensiją. Bet yra žmonių, kurie šiek tiek kitaip

suvokia pinigų paskirtį. Jiems krūvelė banknotų asocijuojasi su galimybe

bent trumpai pabūti ponu, pabendrauti su pardavėjomis. „Kai kuriems

„nelaimingiesiems“ apsipirkimas yra daugiau priklausomybė nei džiaugsmas.

Tai savęs nekontroliuojantys pirkėjai, dažnai perkantys prekes, kurių jiems

visai nereikia ir kurių galbūt niekada neišsitrauks iš

krepšių.

Dabar tyrinėtojai pradeda suprasti, kas yra kompulsyvūs ir besaikiai

pirkėjai, ir kodël jie taip neapdairiai perka.

Daugeliu atþvilgių kompulsyvūs pirkėjai labai panašūs į žmones,

besiskųndžiančius valgymo sutrikimais. Pasak Minesotos universiteto daktaro

Ronald Faber, 90 proc. šių žmonių yra moterys. Šie pirkėjai yra

nerimastingesni ir mažiau pasitikintys savimi nei normalūs pirkėjai. Taip

pat jie yra impulsyvesni bei labiau linkę būti perfekcionistais.

Dauguma besaikių pirkėjų apsipirkdami tampa labai jautrūs spalvoms ir

tekstūrai, parduotuvių lentynas apžiūrinėja su nenusakomu dėmesingumu.

Vieni kompulsyvūs pirkėjai sutapatina pirkimo procesą su narkotikų daromu

poveikiu, kiti ppripažįsta, kad apsipirkimas stimuliuoja seksualiai.

R. Faber teigia, kad ši problema kyla dėl psichologinių, socialinių ir

biologinių veiksnių sąveikos.

Pirkimo proceso metu augantis savigarbos jausmas – pagrindinė

priežastis, paaiškinanti kompulsyvųjį pirkimą. Dauguma pirkimo aistruolių

teigia, kad bendravimas su dėmesingu aptarnaujančiu personalu padeda jiems

pasijusti svarbiems. Pirkėjo savigarba netgi gali nulemti perkamų prekių

pobūdį. Kompulsyvūs pirkėjai dažnai grįžta namo įsigiję drabužių, batų,

kosmetikos ir papuošalų, t. y. visko, kas gerina išvaizdą.

Kompulsyvaus pirkimo biologinės priežastys mažiau suprantamos, manoma,

kad tam turi įtakos sutrikusi neurotransmiterio serotonino pusiausvyra

smegenyse.“ (Psichologija tau 11999 m. nr. 6 p. 12)

Žmonės gali skirtingai suvokti situaciją, jei apie ją turi mažai

informacijos. „Dauguma pagalbos situacijų nėra visai aiškios, žmogus jas

suvokia dviprasmiškai. Triukšmingas ginėjas gatvėje naktį gali reikšti

smurtą arba normalų sutuoktinių pokalbį.

Tik tada, kai situacija tampa aiški, žmogus nusprendžia apie

reikalingumą įsikišti. Tam, kad situacija taptų aiškesnė, žmogus ieško

papildomos informacijos, lygina stebimą įvykį su anksčiau matytais ar

patirtais.

Kitų žmonių neveiklumas gali paveikti atskiro žmogaus situacijos

įvertinimą ir slopinti jo norą padėti. Matydamas, kad kiti nieko nedaro,

žmogus gali bijoti atrodyti juokingas, bailys, panikuojantis. (Psichologija

tau, 1999 m. nr. 6, p. 20-21)

Kartais susituokę žmonės skirtingai suvokia atsakomybę už savo jausmus.

Tai galima įrodyti šiais psichoterapeuto Olego Lapino žodžiais: „Ypač

svarbu suvokti atsakomybę už savo jausmus, nekaltinti kito ir pamatyti tuos

savo bruožus ir elgesį, kuriuos vertina kita pusė. Tuomet yra šansų

pervertinti santuoką iš naujo ir netgi patobulinti tolesnį gyvenimą.“

(Šeima, 2000 m. gegužė)

Jaunavedžiai, kurie iki santuokos negyveno „sumetę skudurus“ dažnai,

dėl partnerio nepažinimo, klaidingai gali suvokti kiek jam reikės artumo ir

distancijos. Tuo tarpu gyvenusių pporelių suvokimas bus tikslesnis. Taigi

šių dviejų tipų porų suvokimas bus skirtingas.

„Neretai partneriai, kurie iki santuokos tiesiog negalėjo vienas be

kito tverti, sumainę aukso žiedus, netrukus supranta padarę didžiulę

klaidą. Kad taip neatsitiktų, vis populiariau tampa gyventi „susimetus“.

Mokslų daktaras, psichoterapeutas Paulas Hohinšteinas iš Miuncheno

tvirtina, kad „amžinos laimės dviese garantijos neturi nė viena pora,

nepaisant to gyveno jie iki santuokos kartu ar ne.“ Vis dėlto bandymas

gyventi kartu iki vedybų turi prasmės. Didžiausias bandomosios santuokos

„pranašumas“ partnerio stipriųjų ir silpnųjų vietų pažinimas. Be to tai

padeda suvokti kkiek kiekvienam reikia artumo ir distancijos, kai būna šalia

vienas kito nuolat. Galiausiai tokią „santuoką“, jei ji nepavyksta,

nesivaržant ir neskausmingai galima nutraukti.“ („Pabandykim būti vedę“

Lietuvos žinios, 2000 06 17).

✓ Atmintis.

Bendras atminties apibrėžimas:

Jutimu, suvokimu ir kitais būdais gautos informacijos įsiminimas,

laikymas ir atsiminimas vadinamas atmintimi.

Garsusis arabų gydytojas, filosofas bei matematikas Avicena ankstyvoje

jaunystėje keletą metų praleido Bucharoje, intensyviai skaitydamas knygas

milžiniškoje šio miesto valdovo bibliotekoje. Po kelerių metų prasidėjo

karas, ir ši biblioteka sudegė. Tuomet Avicena labai susikrimtęs išsitarė,

jog jam esą apmaudu, kad jis perskaitė ir pažodžiui gali atkurti tik 10

tūkstančių rankraščių. Tai nebuvo tušti žodžiai – iš Chorezmo šacho gavęs

keturiasdešimt raštininkų, mokslininkas susodino juos vienoje menėje ir

kiekvienam diktuodamas po skirtingą knygą atkūrė visas 10 tūkstančių.

Avicena – ne vienintelis puikios atminties pavyzdys. Julijus Cezaris ir

Aleksandras Makedonietis žinojo visų trijų tūkstančių savo karių vardus.

Mocartas ir Rachmaninovas galėjo atkurti sudėtingiausius vienąsyk

tegirdėtus muzikos kūrinius. Ir t.t.

Atmintis – svarbiausia žmogaus psichikos funkcija. Ji mums reikalinga

tam, kad galėtume kaupti patirtį – jutimų mums teikiamą informaciją – ir

ateityje ja naudotis. Ir dar tam, kad gyvendami neprarastume savo unikalios

tapatybės (nors kartais būtų visai pravartu ją užmiršti).

Įsiminimas:

Trumpalaikėje – darbinėje – mūsų atmintyje informacija neužsilaiko:

arba sąmonė ja kaipmat pasinaudoja, arba ji nusiunčiama į gretutinę

ilgalaikės atminties “salę”, arba ją suryja nepasotinama užmarštis.

Ilgalaikės atminties priglausta informacija gali būti iškelta kad ir po

daugelio metų. Tiesa, dalis jos gyvenant išsitrina, bet apie 72 proc.

išlieka iki pabaigos.

Atmintis susideda iš informacijos įsiminimo, saugojimo ir atkūrimo.

Siekdami vieną ar kitą medžiagą įsiminti, turime ją: suprasti; susieti

loginiais ryšiais su kita mūsų turima informacija; suskaidyti “porcijomis”

ir kiekvienoje jų išskirti atraminę frazę ar detalę. Be to, verta žinoti,

jog:

· priimti informaciją derėtų aktyviai – su kiekvienu žodiniu tekstu

reikia dirbti: pieštuku paraštėse rašytis klausimus, komentarus,

pasibraukti esmines mintis, konspektuotis, žodinį tekstą paversti grafiku

ir atvirkščiai, ir t.t.;

· informacija turi būti emociškai sodri, – jei taip nėra, ją tokią –

kitaip tariant, įdomią – reikia padaryti. Pirmiausia suvokime, kam mums tos

informacijos reikia. Po to – jeigu nusprendžiame, jog tą nuobodžią medžiagą

vis dėlto privalome įsiminti, – pasitelkime išradingumą – pvz., perrašykime

teoremą eilėmis, o cheminę reakciją iliustruokime komiškais piešinėliais;

· įsiminimui galioja pakraščio efektas, t.y. paprastai įsimename

informacijos pradžią ir pabaigą, o vidurys išsitrina, – tai žinant

pastarajam derėtų skirti daugiau dėmesio;

· daug panašių dalykų iš eilės įsiminti sunkiau nei tiek pat skirtingų,

– todėl ruošiant pamokas vertėtų kaitalioti humanitarinių ir tiksliųjų

dalykų namų darbus.

Beje, mokslininkai nustatė, jog nesąmoningą, paprastą

informaciją geriau įsimena stiprią nervų sistemą turintys žmonės, o

sudėtingą – atvirkščiai.

Atgaminimas:

Gera atmintis – ttai gebėjimas ne tik greitai bei daug informacijos

įsiminti ir ilgai išsaugoti, bet ir tiksliai atgaminti tada, kai to reikia.

Daugelis žmonių, norėdami ką nors prisiminti, puola naršyti po atmintį

tarsi po sandėliuką, kuriame be tvarkos ir sistemos suversta daugybė

daiktų. Taigi medžiagą atmintyje reikia archyvuoti pagal aiškias taisykles

– prireikus tai padeda ją susirasti.

Pasak amerikiečių psichologų, atmintyje saugomos informacijos jūroje

atpažinti reikiamą “lašą” mums labai padeda kontekstas. Tačiau atpažinti

dar nereiškia atgaminti, – šie du procesai neretai painiojami. Pavyzdžiui,

moksleivis prieš pamokos pradžią pasklaido vadovėlio lapus: “Moku!”, –

džiaugsmingai sau konstatuoja. Tačiau atsisėdęs į suolą reikiamos medžiagos

atgaminti negali. Taip nutinka todėl, kad jis supainiojo atpažinimą su

gebėjimu atkurti.

Užmiršimas:

Kažkuris iš filosofų vieną iš užmiršimo priežasčių nusakė žaisminga

metafora: “Tai buvo”, – tarė Atmintis. “Šito negalėjo būti”, –

paprieštaravo Išdidumas. Ir Atmintis pasidavė.

Moksliškai šį procesą paaiškino Z.Froidas. Mokslininkas teigė, jog daug

užmiršimo faktų yra susiję su specifiniu gynybiniu psichikos mechanizmu –

išstūmimu. Nemalonūs žmogui įvykiai yra tarsi išstumiami iš sąmonės į

pasąmonę. Kaip tik todėl iš atminties beviltiškai išsitrina tam tikri

adresai ir telefonai, nemalonių mums žmonių vardai ar situacijos, kuriose

pasielgėme ne itin gražiai.

Kita užmaršumo priežastis – organizmo senėjimas. Solidaus amžiaus

žmonės sunkiau įsimena naują informaciją, tačiau dažnai puikiai atsimena,

kas vyko jų vaikystėje ar jaunystėje. Psichologas T.Ribo nustatė dėsnį:

pirmiausia žmogus užmiršta tai, ką

įsiminė neseniai, ir tik po to užmarštis

ima trinti ankstesnįjį laiką.

Užmirštama taip pat ir nenaudojama informacija. Ne veltui nuo senovės

sakoma, jog išsilavinimas yra tai, kas tau lieka, kai užmiršti viską, ką

išmokai.

Tačiau neteisinga manyti, jog užmirštų dalykų atkurti nebeįmanoma.

Eksperimentai parodė, jog hipnozės padedamas žmogus gali prisiminti viską,

ką kada nors yra suvokęs. Įdomu ir tai, jog judesių įgūdžiai yra beveik

neužmirštami. Tad net jei mes nevažinėjome dviračiu, nemezgėme, negrojome

ar nepiešėme, pvz., trisdešimt metų (kadaise tai darę), bet kada galime vėl

daugiau ar mažiau ssėkmingai patirti šių užsiėmimų teikiamą malonumą.

Tad nenusiminkime: kebliose situacijose, pvz., per egzaminą, mes

galime, esame pajėgūs prisiminti praktiškai viską, ko mokėmės. Tiesiog

mokėkime “teisingai” užmiršti – pasilikdami siūlelį (frazę, esminę mintį,

žodį-raktą), už kurio, reikalui prispyrus, informaciją išsitrauktume.

O kartais – kad ir tuomet, kai reikia išspręsti nestandartinį uždavinį,

– mokėti užmiršti yra ypač svarbu. Mat mūsų tradicinių reakcijų ir

sprendimų nuolatinis prisiminimas, trukdo mums situaciją pamatyti naujai.

Juk visi mokytojai žino, kad vaiką ko nors išmokyti yra kur kas lengviau,

nei permokyti.

Mąstymas.

Mąstymo apibrėžimas:

Mintyse turimų žinių pertvarkymas, jų ieškojimas ar sisteminimas

vadinamas mąstymu.

Mąstymą galima nagrinėti kaip tikrovės pažinimo procesą ir funkciją,

kaip žmonių bendravimo formą, kaip veiklos momentą ir rūšį. Suvokdami ir

mąstydami susidarome vientisą, darnų pasaulio vaizdą. Mąstydami mes

abstrahuojame – mintyse atmetame daugelį atsitiktinių detalių, atrinkdami

tai, kas pasikartoja ir pastovu visuose giminiškuose objektuose.

Carlas Gustavas Jungas skiria keturias pagrindines psichikos funkcijas:

mąstymą, jausmus, pojūčius ir intuiciją. Mąstymas – tai pasaulio suvokimas

per intelektą; „jis suteikia daiktams vardus“. Jausmai pabrėžia dalykų

vertę žmogui, „pasako, kas priimtina, o kas ne“. Pojūčiai (t.y. suvokimas

juslėmis) praneša, kad daiktas egzistuoja, „pasako, kad kas nors yra“.

Intuicija paprastai pagrįsta pasamonėje vykstančiais procesais, „jai rūpi

ne patys faktai, o tikimybė“.

Tikrovėje yra daiktų ir reiškinių, kurie žmogaus jutimais (pojūčiais ir

suvokimais) Negali buti pažįstami. Jutimais žmogus pažįsta tik tas daiktų

bei reiškinių savybes ir pačius daiktus ar reiškinius, kurie

tiesiogiaiveikia receptorius (akis, ausis, nosį, burną, lytėjimo organus).

Jutimais negalima pažinti reiškinių, vyksiančių ateityje, kaip ir buvusių

praeityje. Pojūčiais ir suvokimais negalima pažinti sudėtingų santykių tarp

daiktų ir reiškinių (kodėl žmonės nenukrinta nuo žemės, kkoks atstumas tarp

dangaus kūnų, kokie jų dydžiai ir panašiai). Mes suprantame, kad jutimais

negalime pažinti, kodėl vieni moksleiviai mokosi geriau, kiti blogiau,

kokios jų nuostatos mokytojo ir mokomojo dalyko atžvilgiu, koks bus

rytdienos oras ir t. t. Jutimais pažįstamas tikrovės sritis žmonės pažįst

mąstymu.

✓ Pagrindinės mąstymo operacijos.

Daugeliu atejų žmogaus mąstymas nepajėgia aprėpti sudėtingų problemų

visumos. Dėl to susiformavo lyg elementari, tačiau labai reikšminga

mintinio visumos skaidymo į dalis, arba analizavimo operacija. Pavyzdžiui:

norint atsakyti į klausimą “Ar šis žmogus yra dorovingas?”, reikia

išsiaiškinti daugybę jo ypatybių –– kaip jis bendrauja su kitais žmonėmis ir

su pačiu savimi, kaip saugo gamtą ir t. t.

Lyginimo operacija žmogus nustato apmastydamas objektų panašumus,

skirtumus ir tapatumus. Šiam nustatymui objektus reikia išskirti ir

sugretinti. Sugretinti objektai lyginami pagal vieną iš požymių – dydį,

naudingumą žmogui, pastovumą, saveiką su aplinka ar daugelį kitų. Lyginimo

operaciją pabaigia išvados.

Apibendrinimas yra mintimis bendrų ir esminių objektų savybių

susiejimas ir gautų išvadų išplėtimas neištirtiems atvejams. „Kas skaito,

rašo – duonos neprašo“, – teigia liaudies išmintis; tokia išvada galėjo

būti padaryta stebint atskirų raštingų žmonių pasiekimus. Darant

apibendrinimus, ypač išplečiant juos netyrinėtiems atvejams, kartais ir

suklystama.

✓ Vaizduotė.

Vaizduotės apibrėžimas:

Vaizduotė arba fantazija – tai naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant

atmintyje turimą vaizdinę patirtį.

Psichologai teigia, kad tarp atminties ir vaizduotės nėra esminių

skirtumų, nes ir atmintyje išlaikyti suvokiniai yra daugiau ar mažiau

rekonstruojami. Tačiau dauguma vaizduotę tyrusių psichologų (T. Ribo, R.

Natadzė, Ė. Ignatjevas ir kt.) teigia, kad vaizduotė skiriasi nuo vaizdinės

atminties, atminyje neturimu vaizdų sudarymu. Juk, kai mes įsivaizduojame –

tai mes kuriame nebūtus vaizdus, o vaizdinėje atmintyje yra sudėti mūsų jau

matyti vaizdai.

Vaizduotė yra naujų vaizdinių sudarymo – kūrimo procesas. Iš čia kyla

klausimas, kaip žmogus gali sukurti nauja, tai, ko nebuvo jo patirtyje.

Psichologijoje jau seniai pastebėta, jog ir labiausiai nuo tikrovės nutolę

yra sudaryti iš anksčiau suvoktų jos elementų. Pavysdžiui: senovės

egiptiečių sfinksas – vaizduotės kūrinys – sudarytas iš realybės objektų:

žmogaus galvos, liūto liemens, paukščio sparnų. Tą patį galime teigti ir

tyrinėdami lietuvių aitvaro, graikų kentauro, indėnų sparnuoto žmogaus ir

kitus fantastinius vaizdinius.

✓ Išvados.

Pažinimo psichologija – tai tokia psichologijos sritis, kuri apjungia

kelis psichologinius veiksmus (pojūčius, suvokimą, atmintį ir pan.). Šie

visi veiksmai siejasi tarpusavyje. Vienas veiksmas negali vykti be kito.

Pavyzdžiui, paglostę švelnų kačiuką, mes negalėsime atsiminti, kas įvyko,

prieš tai viso to nesuvokę.

Taigi iš šio pavyzdžio matome, kad jausdami mes suvokiame, suvokę –

kreipiame ar nekreipiame dėmesio, atsimename, mąstome, įsivaizduojame.

Pažinimas žmogui yra labai svarbus nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų.

Pažinimo procesas vyksta visą žmogaus gyvenimą. Dažnai tam, kad įgytume

naują patirtį – naudojame jau sukauptą. Tačiau ne vien naujų žinių įgyjimui

naudojame jau sukauptą patirtį, ją taip pat naudojame spręsdami naujas

problemas, uždavinius. Kad galėtume išspręsti susidariusią problemą,

pirmiausia turime su ja susipažinti, išanalizuoti, apmąstyti ir pan.

Vadinasi, mūsų pažinimo procesas nesibaigia niekada.

Naudota literatūra

Maria Fürst „Psichologija“, Vilnius „Lumen“ 1998;

A. Jacikevičius, A. Gučas, E. Rimkutė ir kt. „Bendroji psichologija“,

Vilnius „Mokslas“ 1986;

A. Jacikevičius „Siela, mokslas, gyvensena“, Vilnius „Žodynas“ 1995;

Kauno KTU kolektyvas „Psichologija studentui“, Kaunas 2000;

J. Almontaitienė „Bendravimų psichologija“, Kaunas 2001;

Žurnalas „Psichologija tau“, 1999;

Žurnalas „Psichologija tau“, 2000;

Žurnalas „Šeima“, 2000;

Dienraštis „Lietuvos žinios“, 2000.

Interneto svetainės

http://www.takas.lt

http://www.centras.lt

http://www.mokslai.com

http://www.ore.lt