Visuomenės problema – savižudybės

Turinys

Įvadas 2

Socialinių faktorių įtaka savižudybėms

3

Savižudybėmis Lietuvoje

6

Verterio efektas 7

Savižudybė ir psichikos sutrikimai

9

Somatinės (kūno) ligo ir savižudybės

10

Sociodemografiniai ir aplinkos veiksniai 11

Savižudžių dvasinė būsena

12

Mitai apie savižudybes

13

Apklausos apibendrinimas

14

LITERATŪRA 17

ĮVADAS

Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų

šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per

metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui

užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o

taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas. Šia prasme Lietuva

kol kas atrodo liūdnai – mūsų savižudybių skaičius aukščiausias visoje

Europoje, o pasaulyje tiek pat savižudybių įvyksta tik Šri Lankoje.

Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad

žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar eilės

įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitie

įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas

palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie

savo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausioje

stadijoje. Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors

vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių,

genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku

paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje

ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto

galima išvengti.

Savižudybės problema labai aktuali šių dienų Lietuvai. Tačiau,

nesiimama beveik jokių priemonių jos išvengimui ir sumažinti. Taipogi,

nesigilinama įį patį savižudybės procesą bei priežastis. Svarstydami

savižudybės problemą, privalome atsižvelgti į konkretaus žmogaus vidinę

būseną, išgyvenimus ir tik po to apgraibomis daryti išvadas. Kadangi žmogus

yra neatskiriama visuomenės dalis, jo santykiai su ja turi didžiulę įtaką

savižudybei.

Šiame darbe bandysime analizuoti savižudybės temą

SOCIALINIŲ FAKTORIŲ ĮTAKA SAVIŽUDYBĖMS

Kiekviena visuomenė turi tam tikrą polinkį į savižudybes, tam tikrą

savižudybių rodiklį. Savižudybių rodiklis laikomas šalies gyvenimo kokybės

išraiška. Iš jos galima spręsti apie šalies socialinę, ekonominę ir

politinę situaciją, psichinės sveikatos pagalbos efektyvumą ir sveikatos

apsaugos reabilitacinį pajėgumą, žmonių psichiką ir atsparumą stresui.

Savižudybes visų pirma nulemia socialinės priežastys.

Egoistinės savižudybės įvyksta dėl socialinės integracijos

susilpnėjimo, dėl irstančių asmeninių ryšių visuomenėje.

Žmogus gali gyventi tik susijęs su kitais, tik jausdamasis kam nors

priklausąs, reikalingas. Jei silpnėja socialinė integracija, žmogus

nebepriklauso bendruomenei, socialinėms grupėms, jjis lieka vienas. Apima

prislėgta, apatiška būsena, nulemta perdėtos idividualizacijos. Tada

nutrūksta žmogaus ryšiai su tradicijomis, su bendruomene, jis jaučiasi

gyvenąs tik sau, kyla tuštumos ir gyvenimo beprasmybės pojūtis, vedantis į

neviltį, depresiją ir savižudybę.

Bendruomenė saugo žmogų nuo savižudybės. Juo bendruomenė tvirčiau

susijusi, juo didesnį saugumą ji žmogui teikia. Svarbiausios bendruomenės

yra trys: religinė bendruomenė, šeima, politinė visuomenė.Religinė

bendruomenė turi svarbų integracinį, kartu ir apsaugos nuo savižudybių

efektą.

Durkheimas tokią savižudybę vadina egoistine dėl to, kad savarankiška

mirtis čia tampa bendros pareigos išdavyste. Jis atkreipė dėmesį, kad

katalikiškuose Europos kkraštuose savižudybių mažiau nei protestantiškuose,

nes katalikams mažiau būdingas religinis individualizmas. Šeima taip pat

yra galinga apsauga nuo savižudybės. Juo ji darnesnė, juo geriau atlieka

šią funkciją.

Altruistinės savižudybės gali įvykti dėl priešingų tendencijų – dėl

per stiprios socialinės integracijos. Žmogus turi paklusti bendruomenės

papročiams, normoms, tradicijoms. Tokie papročiai senovėje nulemdavo žmonų

savižudybes mirus vyrui, tarnų – valdovui ir pan. Anot Durheimo,

altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas

svarbu atskiram individui, o egoistines – rafinuota etika, taip aukštai

iškelianti žmogaus asmenybę, kad ji jau nebegali niekam paklusti.

Anominės savižudybės panašios į egoistines. Jų priežastis –

susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę

ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna,

o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda prielaidos

anominėms savižudybėms. Durkheimas išskiria įvairaus lygio anomiją: visos

visuomenės, ištinkančią socialinių perversmų, ekonominių krizių metu, ir

mažesnės socialinės grupės,pavyzdžiui, šeimos, anomiją.

Durkheimas pabrėžia, kad ekonominės krizės didina žmonių polinkį į

savižudybes. Tai aiškinti viena vargu ar skurdu, nėra teisinga. Ekonominės

krizės sukelia daug savižudybių dėl moralinių priežasčių, nes jos sumažina

socialinę integraciją. Ir šiandien daugiausia savi-udybių įvyksta ne

vargingiausiuose kraštuose: nors ir kęsdami materialinius nepriteklius,

žmonės ten dažnai palaiko artimus emocinius, giminystės, bendruomenės

ryšius.

Apie fatalistines savižudybes Durkheimas rašė mažiausiai. Atrodo, kad

šis savižudybės tipas tiesiog pridėtas dėl schemos išbaigtumo. Fatalistinės

savižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogaus

gyvenimas yra per ddaug reglamentuojamas normų, represijų, žmogus neturi

jokios pasirinkimo laisvės. Pavyzdžiui, tokia vergų situacija buvo

senaisiai laikais.

Be to, jis griežtai atmetė ir perdėtai psichiatrinį aiškinimą. Tuo

metu gana plačiai buvo įsigalėjęs požiūris, kad savižudybė yra psichinės

ligos pasekmė arba tiesiog tokai monosimptominė psichinė liga. Pats

Durheimas irgi aprašė keturis vadinamųjų psichiatrinių savižudybių tipus.

1. Maniakinė savižudybė: žmogus nusižudo dėl haliucinacijų ir

psichotinių būsenų, siekdamas išvengti menamo pavojaus ar gėdos arba

paklusdamas „aukštesnėms jėgoms“, paslaptingiems įsakymams „iš aukščiau“.

Dažnai tokių ligonių nuotaikos labai greitai keičiasi, noras nusižudyti

taip pat gali būti tik laikina būsena. Durkheimas primena įvykį, kai

ligonis, norėdamas nusižudyti, išoko į upę, tačiau ji buvo negili. Todėl

jam reikėjo ieškotis gilesnės vietos. Bet čia jį pastebėjo vietinis

kareivis ir atspėjęs jo ketinimus pagrasino šausiąs, jei šis tučtuojau

neišlįs iš vandens. Ligonis išlipa iš upės, eina namo ir visai nebeketina

nusižudyti.

2. Melancholinė savižudybė: žmogų apėmęs toks gilus liūdesys, kad jis

nebepajėgia teisingai savo santykių su kitas žmonėmis ir su realybe. Viskas

atrodo juoda, gyvenimas neteikianti jokio džiaugsmo, gali kilti net savęs

kaltinimo kliedėjimų, atsiranda nuolatinė mintis apie savižudybę, net

detalus jos planavimas, bet jos motyvai nėra aiškūs.

3. Įkyrumų nulemta savižudybė. Nėra jokių savižudybės motyvų, nei

relių, nei įsivaizduojamų, o tik įkyri mintis apie mirtį, kuri be jokios

regimos priežasties užvaldo žmogaus protą. Jis apsėstas tos minties, nors

ir žino, kkad savižudybei nėra jokių priežasčių. Ligoniai stengiasi kovoti

su tomis mintimis, bet tai reikalauja daug jėgų, todėl jie yra nuolat

prislėgti.

4. Automatinė, arba impulsyvi savižudybė taip pat mažai motyvuota.

Staigus savižudybės impulsas gali kilti vien pamačius tinkamas tam

priemones. Pavyzdžiui, žmogus ramiai kalbasi su draugais, staiga šoka per

turėklus ir puolą į vandenį. Ištrauktas negali paaiškinti motyvų, sako, kad

kažkokia jėga veikusi jį prieš jo valią.

Taigi psichiškaip nestabilių žmonių savižudybės pagrinde yra

nemotyvuotos. Tokių savižudybių buna gana mažai.

Ir modernioji visuomenė nulemia kai kurių labiau pažeidžiamų žmonių

savižudybes. A. Adlerio individualiosios psichologijos teorijoje teigiama,

kad kiekvienas žmogus siekia jaustis vertingas ir reikalingas.

Didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinamas nė vienas iš jų –

žmogus nesijaučia nei vertingas, nei reikalingas. Taipogi šeiminė padėtis,

priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimas

visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu. Labiausiai

įrodyta irstančių šeimos ryšių įtaka savižudybėms. Daugumoje šalių ryšys

tarp skyrybų rodiklių ir savižudybių rodiklių labai akivaizdus. Tokį pat

statistiškai reikšminga ryšį tarp skyrybų rodiklių ir savižudybių matome ir

Lietuvoje (D. Gailienė, V. Domanskienė, V. Keturakis, 1995).

Socialinis savižudybės faktorius svarbus ir psichinės ligos

atveju. Nors psichiniai sutrikimai – depresija, šizofrenija, alkoholizmas –

padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų

požymiais. Priešingai, dauguma tokių pacientų vis dėlto nenusižudo –

depresijos atveju savižudybės dažnumas siekia tik 30%,

šizofrenijos – iki

10%. Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos paaštrėjimo, simptomų

paūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuoj

po išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas gali

kritiškai įvertinti savo sutrikimą.

Ieškant, kas būdinga ligoniams, siekiantiems nusižudyti, pirmiausia

išryškėja socialinio faktoriaus svarba – socialinės integracijos

sumažėjimas arba nebuvimas. Sergantys alkoholizmu dažnai nusižudo vos tik

išėję iš gydimo įstaigos, ypač jei tuo metu šeima jau iširusi. Šeimos

išyra, nes neretai gyvenimas su alkoholiku yra nepakeliamas, visos įmanomos

ir neįmanomos priemonės sustabdyti alkoholiko smukimą iišmėgintos. Apskritai

sergantys alkoholizmu dažnai yra patekę į užburtą ratą. Nusižudantys

alkoholikai dažniausiai yra nevedę arba išsiskyrę. Per paskutinius

vienerius metus iki savižudybės mažiausiai pusė jų yra išgyvenę svarbaus

ryšio praradimą, dažniausiai šeimos iširimą.

Ne patys ligos simptomai lemia ligonių polinkį į savižudybę, o tai,

kaip jie jaučiasi dėl tų simptomų.Savižudžiais tampama tada, kai juos apima

neviltis ir bejėgiškumas, kai jie jaučiasi kad nekontroliuoja situacijos ir

savo gyvenimo. Depresijos atveju savižudiškais tampa ilgai sergantys,

sunkiai gydomi pacientai. Sergantys šizofrenija irgi dažniausiai nusižudo

ne dėl psichotinių simptomų. Labiau linkę nusižudyti ttie, kurie yra

depresiškesni ir nepajėgia susitaikyti su pasikeitusia savo situacija. Tai

dažnai būna neseniai susirgę jauni vyrai, turintys profesiją, gyvenime

aktyvūs, tačiau nepajėgiantys susitaikyti su mintimi, kad dėl ligos ne

viskas bus taip, kaip norėtųsi, kaip būtų galėję būti.

Neviltį išgyvenantiems žmonėms visada llabai svarbi aplinkinių parama.

Pastaruoju metu itin daug tyrimų parodė didžiulę vadinamojo socialinio

palaikymo reikšmę įvairių ligų atvejais.

SAVIŽUDYBĖS LIETUVOJE

Savižudybės mieste ir kaime: Kaime dažniau negu mieste žudosi ir vyrai, ir

moterys: vyrai kaime nusižudo 2 kartus daugiau negu mieste, moterys – 1,5

karto. Taigi savižudybės rizika Lietuvoje gyvenantiems kaime didesnė negu

mieste (1-2pav.).

1.pav Savižudybės kaime 2,pav Savižudybės mieste

Vyrų ir moterų savižudybės: Bandančių nusižudyti žmonių yra tikrai daug.

Tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai.

Visose šalyse vyrų visada nusižudydavo daugiau negu moterų.

Vyrų ir moterų savižudybių santykis mieste ir kaime nevienodas. Nors

moterų Lietuvoje nusižudo kelis kartus mažiau nei vyrų, jų savižudybių

rodikliai vis tiek yra labai aukšti, lyginat su kitų šalių rodikliais.

Lietuvos moterų savižudybių rodiklis, kartu su Vengrijos, yra aukščiausias

Europoje, o vvyrų savižudybių rodiklis šiuo metu yra pats aukščiausias

Europoje.

VERTERIO EFEKTAS

Jau antikos laikais aprašytos savižudybių epidemijos, kai toje pačioje

vietoje per trumpą laiką įvyksta daug savižudybių. Vieną ankstyviausių

pasakojimų apie tokią epidemiją pateikia Plutarchas „Įžymių romėnų ir

graikų aprašymuose“. Mildeto mieste staiga masiškai ėmė žudytis jaunos

moterys, niekas negalėjo suprasti priežasties, savižudybių epidemija plito.

Tada miesto senatas paskelbė, kad ta, kuri vėl nusižudys, bus nuoga

paguldyta rotušės aikštėje. Tik tai padėjo sustabdyti staiga kilusią

epidemiją.

Tikrą savižudybių epidemiją sukėlė 1774 m. išėjusi Goethe‘s knyga

„Jaunojo Verterio kančios“. Aprašęs nnelaimingai įsimylėjusio jaunuolio,

savižudybę, poetas jautėsi pasigydęs ir išsivadavęs iš jį kamuojančių juodų

minčių, nes tuo metu ir pats buvo nelaimingai įsimylėjęs. Tačiau netrukus

jam teko su nuostaba pripažinti, kad kai kurie skaitytojai mane, jog kūrybą

reikia įgyvendinti gyvenime, ir patys nusižudydavo. Pamėgdžiojimas įgavo

tokį mastą, kai kur tą knygą uždraudžiama pardavinėti. Pats Goethe irgi

stengėsi kuo nors prisidėti, kad sustabdytų epidemiją: antrojo knygos

leidimo pradžioje jis įdeda ketureilį, kuris baigiasi žodžiais: „Būk vyras

ir nesek mano pavyzdžiu“.

Mokslinėje literatūroje pirmasis apie savižudybės imitacijos fenomeną

parašė Durheimas. „Nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybę

užkrečiama“. D. P. Phillipsas šį savižudybės perdavimo fenomeną pavadino

Verterio efektu. Pamėgdžiojimu paaiškinamos ištisos savižudybių grandinės

šeimose – Drukheimo nuomone, čia veikia ne genetinė predispozicija, o

pavyzdžio jėga. Žinoma šeimų, kuriose nemaža narių karta po kartos nusižudo

tuo pačiu būdu. Net yra pavyzdžių, kai tas pats ginklas tarnavo šeimai daug

metų – juo nusišaudavo vis naujos kartos atstovai. Taigi pirmiausia krinta

į akis, kad „užkrėtimas“ nulemia savižudybės metodo pasirinkimą.

Gana gausių tyrimų duomenis rodo, jog „užkrėtimas“ veikia trimis

būdais:

1) skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t.y. pamėgdžiojamas

metodas;

2) skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos,

t..y. perduodama motyvacija nusižudyti;

3) diegia požiūrį, kad savižudybė yra visai priimtinas problemų

sprendimo būdas, t.y. prisideda prie suicidiškos nuostatos formavimo.

Nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp paauglių požiūrio įį

savižudybę ir suicidinių tendencijų intensyvumo. Lietuvoje dvigubai dažniau

mėgina nusižudyti arba kuria savižudybės planus tie moksleiviai, kurie

savižudybę vertina kaip galimą išeitį iš sunkios situacijos.

Taigi Lietuvoje esama tikros grėsmės vis labiau įsisukant „užburtam

ratui“: daugėjant savižudybių, jauni žmonės vis labiau žiūri į jas kaip į

priimtiną būdą spręsti gyvenimo problemas, o tokia nuostata veda prie dar

didesnio savižudybių skaičiaus. Savižudybės „užkrėtimas“ labai priklauso

nuo vyraujančios nuostatos savižudybių ir jų prevencijos atžvilgiu, nuo

visuomenės nuotaikų ir bendros socialinės situacijos bei nuo atskirų

individų pažeidžiamumo.

Mokslinėje suicidologijoje savižudybės užkrėtimas dažniausiai

aiškinamas remiantis socialinio mokymosi teorija, nagrinėjančia

tarpasmeninį modeliavimą – indetifikacjos, imitacijos, mokymosi stebint

mechanizmus, kurie yra labai svarbūs formuojantis žmogaus nuostatoms,

vertybėms ir elgesiui.

Savižudybė ir psichikos sutrikimai

Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse

išaiškino du dalykus.Pirma, dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos

sutrikimą. Antra, savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai

nesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:

· visų formų depresijos;

· asmenybės sutrikimai (neprisitaikanti visuomenėje asmenybė,

pasižyminti impulsyvumu, agresyvumu, dažnais nuotaikos pokyčiais);

· alkoholizmas (paauglių atveju gali būti ir/arba kitų psichoaktyvių

medžiagų vartojimas);

· schizofrenija;

· psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;

· kiti psichikos sutrikimai.

Nors gana dažnai savižudžiams nustatomas psichikos sutrikimas, tačiau net

ir išsivysčiusiose šalyse dauguma iš jų nesikreipdavo į psichikos sveikatos

specialistus. Todėl lemiamas vaidmuo čia tenka pirminės sveikatos

priežiūros darbuotojams. Depresija ddažniausiai diagnozuojama tiems, kurie

įvykdė savižudybę. Beje, retkarčiais dažnas gali jaustis prislėgtas,

liūdnas, vienišas ir netvirtas, bet tokia nuotaika ilgainiui praeina.

Tačiau kai toks jausmas žmogų užvaldo ir sutrikdo normalų jo gyvenimą,

tokia būsena jau nėra tik prislėgta nuotaika, o depresinė liga. Bendriausi

depresijos požymiai:

· liūdesys nepraeina didesnę dienos dalį, kamuoja kasdien;

· nebedomina įprastinė veikla;

· nesilaikant dietos kūno svoris mažėja arba atvirkščiai –

didėja;

· miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama;

· nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas;

· menkavertiškumo, kaltės arba beviltiškumo jausmas;

· nuolat jaučiama irzlumas, nerimastingumas;

· sunku susikaupti, nutarti, įsiminti;

· kartkartėmis kyla mintys apie mirtį ir savižudybę.

Kodėl depresija pražiūrima? Nors vaistų depresijai gydyti

yra gana daug ir jie prieinami, liga dažnai nediagnozuojama dėl šių

priežasčių:

· žmonės neretai varžosi prisipažinti esą prislėgti, nes tai

laikoma silpnumo požymiu;

· jausmai, susiję su depresija, yra tokie įprasti, kad nelaikomi

liga;

· depresiją sunku diagnozuoti, kai sergama dar kokia nors

somatine (kūno) liga;

· depresiją gali lydėti gausybė neaiškių skausmų ir nemalonių

pojūčių

SOMATINĖS (KŪNO) LIGOS IR SAVIŽUDYBĖ

Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės.

Tokios ligos yra:

· neurologiniai sutrikimai (epilepsija, impulsyvumas, agresyvumas ir

lėtinė negalia sąlygoja polinkį į savižudybę; jį sustiprina

piktnaudžiavimas alkoholiu ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas);

· stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai

(juo sunkesnis;

pakenkimas, tuo savižudybės rizika didesnė);

· vėžys – paskutinėse ligos stadijose didėja savižudybės rizika. Ji

daugiau būdinga vyrams, praėjus tam tikram laikotarpiui po diagnozės

nustatymo (per pirmuosius penkerius metus), taip pat chemoterapijos metu;

· ŽIV / AIDS – tos ligos požymiai, prognozė ir pats pobūdis padažnina

savižudybes tarp užsikrėtusiųjų žIV. Didžiausias jų pavojus esti tuoj po

diagnozės nustatymo, kol pacientas dar nebuvo po testo konsultuotas.

Lėtinės ligos, dėl kurių gali padidėti savižudybės pavojus:

· cukraligė;

· išsėtinė sklerozė;

· lėtiniai inkstų, kepenų arba virškinimamojo ttrakto sutrikimai;

· kaulų ir sąnarių ligos esant nuolatiniams skausmų priepuoliams;

· kardiovaskulinės ir neurovaskulinės ligos;

· lytinės funkcijos sutrikimai;

· judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.

SOCIODEMOGRAFINIAI IR APLINKOS VEIKSNIAI

Lytis – vyrai dažniau įvykdo savižudybę, moterys dažniau bando nusižudyti.

Amžius – dažniausiai jaunimas (15-35 metų) ir vyresni kaip 75 metų asmenys.

Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys žudosi dažniau nei

turintys partnerį.

Gyvenantys vieni arba atskirai nuo šeimos yra labiau pažeidžiami.

Profesija – statistikos duomenimis, dažniau nusižudo gydytojai,

veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.

Bedarbystė – ppats darbo netekimas labiau provokuoja savižudybę negu

bedarbio statusas.

Migracija – labiau pažeidžiami žmonės, persikėlę iš kaimo į miestą arba į

kitą regioną.

Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug

sukrėtimų per paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:

· tarpasmeninės problemos – kivirčai ssu sutuoktiniais, kitais šeimos

nariais, draugais, meilužiais;

· atstūmimas, nereikalingumo jausmas , pvz., netekus šeimos ir draugų;

· praradimai, pvz., finansiniai nuostoliai, artimųjų netektis;

· darbo ir pinigų problemos – darbo praradimas, išėjimas į pensiją,

finansiniai sunkumai;

· visuomeninės krizės, pvz., spartūs politiniai ir ekonominiai

pokyčiai;

· įvairūs kiti stresoriai – gėda, apkaltinimo grėsmė.

Lengvai prieinamos priemonės – nesunkiai prieinami savižudybės būdai ir

priemonės yra labai svarbus veiksnys, sudarantis galimybę nusižudyti. Tokių

priemonių prieinamumo apribojimas yra ypač veiksminga savižudybės

prevencijos strategija.

Suicido demonstracija – nežymią savižudžių dalį sudaro jautrūs paaugliai,

kurie stebėjo suicidą gyvenime arba žiniasklaidoje, ir tai paskatino juos

pačius pasekti tokiu pavyzdžiu.

SAVIŽUDŽIŲ DVASINĖ BŪSENA

1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu

prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja

kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama

pabėgti nuo gyvenimo ssopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma

savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus

paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.

2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks

kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias

minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai.

Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros

darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.

3. Rigidiškumas – savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti,

riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, ssurasti

kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas.

Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors

kitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai

yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti.

Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame

pasaulyje esti beveik vienodos.

Mitai apie savižudybes

Mitas: Tie, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo.

Teisybė: Iš 10 nusižudžiusiųjų 8 siunčia nedviprasmiškus išankstinius

žodinius perspėjimus apie savo ketinimus.

Mitas: Dažniausiai savižudybė būna netikėta.

Tikrovė: Daugeliu tyrimų įrodyta, kad savižudžiai ne kartą perspėja

aplinkinius apie ketinimus nusižudyti. Tačiau tai nereiškia, kad visi

savižudžiai visada apie tai užsimena.

Mitas: Savižudžiai iš tikrųjų nori mirti.

Tikrovė: Dauguma savižudžių būna neapsisprendę, ar jie nori gyventi, ar

mirti. Kartais bandymas žudytis yra lyg mirties loterija, savižudžiai

tiesiog palieka viską spręsti kitiems – gal bus išgelbėti, o gal ne.

Mitas: Jei jau žmogus linkęs žudytis, tai toks jau ir liks.

Tikrovė: Tie, kurie nori žudytis, taip jaučiasi tik tam tikrą laiką. Kitaip

sakant, beveik visada žmogus tik laikinai nori žudytis.

Mitas: Pagerėjimas po suicidinės krizės reiškia, kad savižudybės rizikos

nebėra

Tikrovė: Dažniausiai žmonės nusižudo per 3 pirmuosius mėnesius nuo

„pagerėjimo” pradžios – tada, kai įgauna jėgų savo niūrioms mintims ir

jausmams įvykdyti

Mitas: Žudosi tik turtingi ar, atvirkščiai, tik vargšai

Tikrovė: Savižudybė nėra nei išskirtinai turtingųjų, nei vargšų liga. Ji

labai „demokratiška” ir pproporcingai paplitusi visuose socialiniuose

sluoksniuose

Mitas: Savižudybė paveldima

Tikrovė: Dažniausiai nebūna į savižudybę linkusių šeimų. Tai individualus

dalykas, tačiau gali būti ir išmoktas elgesys, ypač iš tėvų. Bet net jei

kieno nors abu ar vienas iš tėvų nusižudė, tai dar nereiškia savižudybės

paveldimumo.

Mitas: Visi savižudžiai – psichiniai ligoniai, o savižudybė – visada

psichotiško individo veiksmas.

Tikrovė: Šimtų savižudybių atsisveikinimo laiškų tyrimai rodo, kad nors

savižudis – be galo nelaimingas žmogus, jis visai nebūtinai yra psichinis

ligonis.

Apklausos apibendrinimas

Klausimai: Atsakymo variantai: Atsakymą pasirinko:

1. Jūsų lytis? a) Vyras 19

b) Moteris 15

2. Jūsų amžius? 18 metų 12

19 metų 16

20 metų 2

21 metai 3

24 metai 1

3. Ar esate galvojęs (-usi) apie savižudybę?

a) Taip 16

b) Ne 18

4. Kaip manote, kurios iš šių priežasčių labiausiai skatina savižudybes?

a) Nepasitikėjimas savimi 10

b) Liūdesio ir nevilties būsena 24

c) Smurtas 10

d) Vienatvė 9

e) Alkoholizmas ir narkomanija 17

f) Artimo netektis 10

g) Baimė dėl ateities 5

h) Sunki finansinė padėtis 15

5. Kaip manote, kokio amžiaus tarpsnyje žudomasi dažniausiai?

a) 10 – 19 metų 16

b) 20 – 40 metų 18

c) 40 – 60 metų 0

6. Ar „Jaunimo linija“ ir panašios organizacijos padeda išvengti

savižudybių?

a) Taip 22

b) Ne 12

7. Kaip manote, ar žiniasklaida gali turėti įtakos savižudybėms?

a) Taip 21

b) Ne 13

8. Kaip manote, dėl ko Lietuvoje nusižudoma dažniausiai?

a) Sunkios ekonominė spadėties 27

b) Nelaimingos meilės 13

c) Alkoholizmo 6

d) Vienatvės 7

9. Ar pažįstate žmonių, kurie yra mėginę žudytis?

a) Taip 24

b) Ne 10

Apklausoje dalyvavo isvisoje dalyvavo 19 vaikinų ir 15 vaikinų,

respondentų amžius nuo 18 iki 24 iš jų 18 galvojo apie savižudybę. Apklausę

respondentus nustatėme pagrindines

priežastis. Kaip ir galima buvo tikėtis labiausiai savižudybes skatina

liūdesio ir nevilties būsena, alkoholizmas ir narkomanija, bei sunki

finansinė padėtis. Tai rimciausia šiuo metu yra problema kuria dar galima

sutvarkyti ir neleisti žmonėms žudytis dėl tokios beprasmiškos

priežasties.

Pagal mmūsų atlikta paklausą respondentai mano,kad žudosi jauni

ir iki 40 metų žmonės, pagal statistinius duomenis kaime nusižudžiusių

žmonių amžiaus vidurkis apie 60, o mieste paie 30. Mieste žudosi jaunesni

žmonės, kadangi negali atrasti save, negali susirasti darbo, juos apima

neviltis ir išto kyla mintis apie savižudybę. Kaime žudosi pagyvenę žmonės

nesigebantys išlaikyti savo ūkio, dažniausiai jie prasigeria ir galu gale

pasikaria. Pagal statistinius duomenis kaime 80% savižudžių pasikaria.

22 apklausti respondentai teigia, kad krizės linijos padeta

išvengti savižudybių. Bandantys nusižudyti nevisada gali išsipasakoti kas

juos kamuoja tai jie gali padaryti paskambine ir krizės linijas, pvz.

„Jaunimo linija“, ji labiau

orientuota į jaunimą.

21 respondentas reigia kad žiniasklaida turi įtakos savižudybėms. Galima į

tai pažiūrėti kitaip pačios savižudybės duoda peno apie jas rašyti ir

kalbėti.taipogi ir žiniasklaida kalta ji iškelia visas problemas i viešumą.

Visur akcentuojama tai, kad dabar labai sunku gyventi.

Anketoje buvo klausimas apie priežastis, dėl kurių nusižudoma

dažniausiai, mūsų respondentai mano, kad daugiausiai nusižudoma dėl sunkios

ekonominės padėties. Šiuo metu tai tikrai opi problema. Savižudžiai mano,

kad tai yra geriausia išeitis atsikratyti problemų.

LITERATŪRA

Savižudybė? Ne!– Danutė Gailienė. – Tyto alba, Vilnius,1996 m.

Socialinė psichologija – AA. Suslavičius, G. Valickas, LTU, 1999

Psichologija – D. G. Myers, Kaunas, 2000

Psichologija – M.Furst. Vilnius: Tyto Alba, 2002.

http://www.sociumas.lt/Lit/Nr6/savizudybe.asp

http://www.lsveikata.lt/index2.php3?nav1=placiau&str_id=704&rub_id=23

http://www.sociumas.lt/Lit/Nr6/savizudybe.asp

http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=420

http://www.vpsc.lt/suicidai_.htm

http://www.savizudybes.lt