Paauglių savižudybės

TURINYS

ĮVADAS

KODĖL PAAUGLYSTĖ VADINA “KRIZIŲ METU”?

KODĖL ŽUDOSI PAAUGLIAI?

SOS! PAAUGLIUI GRESIA DEPRESIJA

POLINKIS ŽUDYTIS. RIZIKOS GRUPĖS IR VEIKSNIAI

SUICIDINIS ELGESYS – PAGALBOS ŠAUKSMAS. KAIP IŠGIRSTI

TYLŲ PRAŠYMĄ?

IŠVADOS

LITERATŪRA IR KITI INFORMACINIAI ŠALTINIAI

3 psl

4 psl

4 psl

6 psl

7 psl

11psl

14 psl

15 psl

Įvadas

Stereotipiškai suaugusiems mąstant, kad vaikystė ir paauglystė yra pats laimingiausias gyvenimo metas, vaikų ir paauglių sprendžiamos problemos lieka nepastebėtos. Jiems sunku patikėti, kad vaikai ir paaugliai kartais jaučia tokį dvasinį skausmą, tokį bejėgiškumą, kad savo noru pasirenka mirtį. Tačiau statistika – tikslus iir bekompromisiškas mokslas, pripažįstantis tik faktus ir ji sako ką kitą.

Lietuvos valstybinio statistikos departamento Demografijos skyriaus duomenimis pernai savižudžių skaičius Lietuvoje sudarė 3,8 procento nuo visų mirusiųjų žmonių skaičiaus. Iš 307 mirusių vaikų nuo 1 iki 17 metų – 24 tai vaikai ir paaugliai nuo 9 iki 17 metų baigę savo gyvenimą savižudybe. Tyrimai rodo, kad 97 proc. visų žudytis linkusių šios amžiaus grupės atstovų sudaro turintys polinkį žudytis vyresni kaip 10 metų paaugliai. 10–19 metų amžiaus Lietuvos ggyventojų grupėje savižudybės užima 2–3 vietą tarp mirties priežasčių.

Kodėl paaugliai jaučiasi nejaukiai šiame pasaulyje? Kodėl vieni linkę ieškoti kitų sprendimų ir sugeba išbristi iš užgriuvusių rūpesčių, o kiti savo noru pasitraukia Anapilin? Šiame darbe panagrinėsiu paauglių savižudybių problemą: jų ppriežastis, riziką didinančius veiksnius ir pavojaus signalus.

Kodėl paauglystė vadinama „krizių metų“ ?

Paauglystė – vienas svarbiausių ir sunkiausių gyvenimo periodų. Tai yra daugiaplaninis viso organizmo persitvarkymas – protinio, biologinio ir socialinio brendimo laikas. Būtent šiuo metu kokybiškai keičiasi kognityvinės struktūros; biologinis brendimas lydymas kūno formų ir proporcijų pasikeitimu, taip vadinamos „hormonų audros“ lemia elgesį, visuomenė kelia rimtus ir griežtus socialinius reikalavimus.

D. Gailienė rašo, kad „žmogus kol užauga, turi daug iškentėti, dažnai sunkiai ir skausmingai ieškoti savojo „aš“ (D. Gailienė „Aš mylių kiekvieną vaiką“, 1996).

Paaugliui būdingas egocentriškas mąstymas ir dėl to jis negali ar sunkiai supranta, kad daugelį problemų kurios jam „atrodo neįveikiamos, neišsprendžiamos, išgyvenamos tik jo patiria daugybė žmonių.Jam atrodo, kad jo ateitis visada bus tokia ppat sunki ir beviltiška, kaip dabartinis jo gyvenimas ir kartais iš tokios situacijos jis mato tik vieną išeitį – savižudybė“ (R. Žukauskienė, „Raidos psichologija“).

Kodėl žudosi paaugliai?

„E.S.Shneidman, garsus pasaulyje Kalifornijos universiteto Los Anžele Medicinos fakulteto tanatologijos profesorius, penkiasdešimt profesinės veiklos metų skyręs savižudybių tyrimams ir psichoterapijai, tvirtina, kad beveik kiekvienos savižudybės priežastimi yra skausmas. Šią skausmo atmainą jis pavadino psichologiniu skausmu, jį kildindamas iš iškreiptų ar nepatenkintų psichologinių poreikių. Savižudybės esme jis laiko sielos dramą, kurią žmogus išgyvena (iš Valstybinio psichikos ssveikatos centro psichikos sveikatos skyriaus vedėjos N. Bučelytės pranešimo).

Taigi kokios priežastys verčia paauglį pajusti tokį bejėgiškumą ir neviltį, kad jis sąmoningai nutraukia savo gyvenimą? Kokių sielos skausmu jis kamuojamas, jei mirtį suvokia kaip išeitį?

„Pirminiu psichologinio skausmo šaltiniu laikomi nepatenkinti psichologiniai poreikiai. Henry A.Murray knygoje “Explorations ir Personality” (1938) išdėstė apie dvidešimt gyvybinių psichologinių poreikių: tai poreikis laimėti, poreikis palaikyti ryšius su kitais, poreikis jėga įveikti priešininkus, poreikis būti nepriklausomam ir laisvam, poreikis atsikeršyti už pralaimėjimą, poreikis gintis, poreikis gerbti, poreikis dominuoti, poreikis atkreipti dėmesį į save, poreikis vengti skausmo, ligų, nemalonių išgyvenimų, poreikis turėti ir ginti savąjį “aš”, saugoti savo psichologinę erdvę, poreikis puoselėti, padėti, ginti, poreikis pasiekti daiktų ir minčių darną, poreikis pajusti malonumą, poreikis atstumti, nepriimti, atskirti, poreikis siekti malonių juslinių potyrių, poreikis vengti gėdos ir pažeminimo, poreikis būti globojamu, mylimu, saugiu ir pagaliau poreikis suprasti ir būti suprastu. Savižudybės dažniausiai būna susiję su 10-12 šių poreikių. Kiekvienu konkrečiu atveju tie poreikiai gali būti skirtingi, kinta jų aktualumas ir svarba tam pačiam individui (iš Valstybinio psichikos sveikatos centro psichikos sveikatos skyriaus vedėjos N. Bučelytės pranešimo, http://media.search.lt).

Praktiniu požiūriu paauglių savižudybės dažniausiai susieję su žemiau išvardintomis problemomis, pavadintomis priežastimis, atspindinčiomis skirtingą psichologinio skausmo pobudį. Dažnai savižudybės priežasčių llaikomas paskutinis įvykis, bet iš tikrųjų tai yra tik paskutinis incidentas ilgoje nesėkmių sekoje.

Pagrindinės paauglių savižudybių priežastys:

– Patirta seksualinė, fizinė, emocinė, socialinė prievarta ir smurats – Nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje).

– Egzaminų baimė.

– Artimo žmogaus mirtis.

– Draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė.

– Tėvų skyrybos.

– Nelaiminga meilė

– Alkoholis ir kitos psichoaktyvios medžiagos

„Savižudybė – daugiaveiksnis reiškinys, dažniausiai iššauktas keleto susikaupusių problemų – paauglys susiduria su problemų kalnu. Tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikro yra tik paskutinis narelis nesėkmių grandinėje“( R.V. Pivorienė, http://www.delfi .lt).

SOS! Paaugliui gresia depresija

Paauglys negali išspręsti problemos, nes susiklosčiusi situacija, menkas gyvenimiškas patyrimas ir problemų sprendimo įgūdžių stoka apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas, o tuo pačiu vis mažesnį pasitikėjimą savimi, vis stipresnį bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmą. Dėl perdėtai išgyvenamos kaltės, baimės, gėdos, vienišumo ar nerimo, jo sąmonę užvaldo nepakenčiamas psichologinis skausmas, sielvartas, gėla. Daugumai žmonių, bandžiusių nusižudyti buvo diagnozuota gili depresija.

„Kuri laiką buvo manoma, kad vaikams ir paaugliams nebūna tokios depresijos, kaip suaugusiems. Taip atrodė todėl, kad depresijos pasireiškimas šiek tiek skiriasi nuo vaikų ir paauglių. Tačiau dabar specialistai mano, kad depresija gali susirgti bet kokio aamžiaus žmonės –nuo kūdikių iki senelių. Yra daug požymių kuriais reiškiasi vaikų depresija. Jis gali būti labai nerimastingas, priešiškas, net agresyvus arba priešingai – ramus, bet labai užsisklendęs, atsiskyręs, nebendraujantis. Toks vaikas gali jausti liūdesį, neviltį, jaučiasi izoliuotas. Vengdamas bendrauti, jis nesusidraugauja su kitais vaikais, o tai dar labiau didina izoliaciją. Kartais tokie vaikai bėga iš namų, nenori eiti į mokyklą. Prasidėjus depresijai gali pablogėti ir fizinė sveikata –pradeda dažniau sirgti, dažniau susižeidžia ir pan“ (D. Gailienė „Aš mylių kiekvieną vaiką“, 1996).

Tėvai ir mokytojai dažnai pražiūri pirminius depresijos pasireiškimo požymius, nes jausmai, susiję su depresija, yra įprasti ir retkarčiais dažnas gali jaustis prislėgtas, liūdnas, vienišas ir netvirtas, bet tokia nuotaika ilgainiui praeina. Kaip pastebėti, kad vaikas išgyvena krizę, kad tokie jausmai užvaldo ir sutrikdo normalų gyvenimą, kad tokia būsena jau nėra tik prislėgta nuotaika, o depresinė liga?

Bendriausi depresijos požymiai:

• liūdesys nepraeina didesnę dienos dalį, kamuoja kasdien;

• nebedomina įprastinė veikla;

• nesilaikant dietos kūno svoris mažėja arba atvirkščiai – didėja;

• miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama;

• nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas;

• menkavertiškumo, kaltės arba beviltiškumo jausmas;

• nuolat jaučiama irzlumas, nerimastingumas;

• sunku susikaupti, nutarti, įsiminti;

• kartkartėmis kyla mintys apie mirtį ir savižudybę

(iš Atmintinės pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams, 2000 m).

Polinkis žudytis. Rizikos grupės ir veiksniai

Kylant problemai visi instinktyviai ieško būdų jai išspręsti. Bet kodėl vieni paaugliai linkę nuosėkiai ieškoti konstruktyvių sprendimo būdų, o kitiems nepatenkinti psichologiniai poreikiai sukelia tokį nepakenčiamą skausmą, kad sprendimą jie randa suicide? Negalima aprašyti „tipiško savižudžio“ portreto, bet mintis apie mirtį gali dažniausia kilti paaugliams, kurie turi ypatingų sunkumų. J. Murašovos (Е. В. Мурашова, 2002 г.) trvitinimu nepalankiomis aplinkos sąlygomis didėja suicidinių bandymų rizika paaugliams, tarp kitų aasmeninių bruožų turintiems žemiau aprašytus.

Perdėtas emocionalus „prisiryšimas“. Tokiam paaugliui ypatingai svarbūs turimi draugystės, giminystės ar meilės santykiai. Toks paauglys pasiruošęs viskam, kad tik šie santykiai nenutruktų.

Rigidiškumas. T. y. nesugebėjimas persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties. Mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Mąstymas radikalus, ekstremistiškas.

Polinkis afektiniam elgesiui.

Pesimizmas. Labai dažnai tokie paaugliai nemato ateityje nieko gero, jiems atrodo , kad ji visada bus tokia sunki ir beviltiška. Jie netiki kitu žmonių geranoriškumu, pastoviai laukia apgaulės ar išdavystės. <

Nenoras ieškoti kompromisų. Kartais paauglys nemoka rasti kompromisų tarp savo norų ir aplinkybėmis ir kitų žmonių norais, o kartais net ir nemėgina jų ieškoti.

Nestabilus savęs vertinimas. Tokiu bruožu pasižymęs paauglys neturi stabilios nuomonės apie save; tai jis mano esąs pats pprotingiausias, šauniausias, gražiausias, tai puola kaltinti save ir tvirtina negaląs savęs apkęsti.

Ambivalentiškumas. Daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. “Savižudybė yra dažniausiai pagalbos šauksmas, o ne noras numirti. Dauguma savižudžių svyruoja tarp noro gyventi ir mirti, palikdami kitiems juos gelbėti” (D. Gailienė, 1996).

Savižudybės riziką didina kai kurie napalankus socialiniai veiksniai. “Vis didesnius reikalavimus tiek suaugusiesiems, tiek jaunimui kelia socialiniai ekonominiai visuomenės pokyčiai. Moksleiviai varžosi tarpusavyje dėl geresnių pažymių, didėja reikalavimai stojantiems į aukštąsias mokyklas. Netikrumo dėl ateities jausmą lydi nuolatinė įtampa. Jaunam žmogui sunku sspręsti kylančias problemas.

Savižudybės tikimybę didina sunki ekonominė šeimos padėtis, asocialus jos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta ir smurtas.

Dar viena problema – tėvų dėmesio stoka. Daugėja išsiskyrusių šeimų, vienišų motinų. Dažnai abu tėvai dirba ir mažai būna su šeima. 90 proc. apklaustų vaikų teigė, kad tėvai jų nesupranta, juos atstumia ar ignoruoja, kai jie ieško tėvų paramos bei užuojautos, jaučiasi nelaimingi.

Savižudybes skatina ir smurtas. Smurto vaizdų itin gausu žiniasklaidoje. Smurto elementai tampa įprasti jaunimo elgesiui, daugėja asocialių ir antisocialių ssmurtinį elgesį propaguojančių grupių, plinta smurtas šeimoje ir mokykloje. Smurtiniai veiksmai gali būti nukreipti tiek į gyvus objektus, tiek į daiktus. Savižudybės atveju smurtaujama prieš patį save (http://media.search.lt/).

Taip pat ypatingą dėmėsį reikia atkreipti į tuos paauglius, kurių artimas šeimos naris baigė gyvenimą savižudybe. Šeimos nario savižudybė savotiškai pašalina mirties tabu, todėl tikėtina, jog panašiai pasielgti gali ir kiti tos šeimos nariai. „Jaunuoliai, kurie yra pergyvenę šeimos narių, artimųjų, draugų savižudybę, dažniau mano, kad žmogus turi teisę pasirinkti savižudybę, o tie, kurie savo aplinkoje su šia nelaime nesusidūrę, mano, kad šiuo klausimo žmogus pasirinkimo neturi“ (D. Gailienė, 1996).

Žudytis gali paskatinti ir žinomų žmonių savižudybė. Tokie atvejai dažnai su pasimėgavimu išsamiai aprašomi mūsų spaudoje, netiesiogiai tapdami sektinu pavyzdžiu (http://media.search.lt/). Po nelaimingo atsitikimo bendraamžių savižudybės rizika padidėja 6–7 procentais. Jauni žmonės linkę mėgdžioti realiame gyvenime matomus ir žiniasklaidos pateikiamus savižudiško elgesio pavyzdžius. Per pastaruosius penkerius metus labiausiai sustiprėjo paauglių savižudiški polinkiai tuose Lietuvos regionuose, kuriuose įvyksta daugiausia savižudybių.

Savižudybės idealizavimas žiniasklaidoje ir pamėgdžiojimo efektas. Sociologai ir psichologai teigia, kad savižudybė yra užkrečiama. Savižudybės pavyzdžio įtaigumas gali plisti dvejopai – arba perduodant pasakojimą iš lūpų į lūpas, arba jį platinant laikraščiams. „Šalyse su aukštais savižudybės rodikliais straipsnių antraštės dažniau romantiškos, miglotos.Apie savižudybę dažnai kkalboma netiesiogiai, metaforomis, o tai labai sktatina įsijausti, pamėgdžioti (D. Gailienė, 1998). Tokį įsitikinimą gali sustiprinti ir aplinkinių žmonių reakcijos į savižudybę, jei savanoriškas gyvenimo nutraukimas vertinamas kaip herojiškas, romantiškas, išskirtinis poelgis. „Savižudybės perdavimui labiausiai imlūs vaikai, paaugliai, jaunuoliai jau turintys polinkį į savižudybę, ir jiems lieka tik pakartoti kieno nors poelgį“ (D.Gailienė, 1996). Paaugliai kartoja savo mėgstamų herojų – aktorių, estrados žvaigždžių ar kitų garsių žmonių savižudybes.

Kultūrinės nuostatos. Tarp daugelio faktorių, lemiančių savižudybes, minimas ir sociokultūrinis faktorius, visuomenėje vyraujančios nuostatos. Kultūrinė nuostata savižudybės atžvilgiu, susiformavusi per daugybę kartų, įtakoja savižudybių mastą ir pobūdį visuomenėje. Paauglys, kurio socialiniai gynybiniai mechanizmai yra silpni, gali suvokti suicidą, kaip priimtiną problemos sprendimą. „D. Gailienės teigimu, vaikams, aplink matantiems tiek daug savižudybių, kurioms niekas nesipriešina, pradeda formuotis nuostata, kad savižudybė – visai priimtinas poelgis. „Prieš dešimt metų taip manė 34 proc. paauglių. Šiandien savižudybė – priimtinas poelgis net 62 proc. moksleivių“ (http://www.sam.lt/images/Dokumentai/Apzvalgos).

Vis daugiau jaunimo vartoja alkoholį, kitas psichoaktyviąsias medžiagas. Sprendimą nusižudyti daug greičiau ir lengviau priima neblaivūs asmenys.

Savižudybės priežastimi neretai būna psichikos ligos. Apie mirtį ir savižudybę galvoja daugiau kaip pusė sergančiųjų depresija.

Ankstesni bandymai žudytis. Pagerėjimas po krizės dar nereiškia, kad pavojaus nėra Klinikiniai tyrimai rodo, kad dažniausiai apie 30 – 550 proc. mėginusių nusižudyti žmonių šį poelgį kartoja“ (http://media.search.lt/). Dauguma pakartotinų savižudybių įvyksta maždaug per 3 mėnesius po prasidėjusio „pagėrėjimo“.

Nustatyta, kad berniukų ir vaikinų nusižudo 2-3 kartais daugiau, negu merginų. Klaipėdos , Kauno ir Šiaulių psichikos sveikatos centrų 2002 m. lyginamoji analizė „Paauglių depresiškumas ir savižudybės pavojus“ patvirtina šį teiginį. Anot jos, tirtuose miestuose „linkusių į depresiškumą berniukų tarpe suicidų rizika didesnė (nuo 1,2 karto Klaipėdoje iki 1,5 karto Šiauliuose ir Kaune) nei tarp linkusių i deprsiškumą mergaičių. nors linkusių į depresiškumą mergaičių procentas kiek didesnis nei berniukų visuose tirtuose miestuose (santykis 1,2:1 Klaipėdoje,1,3:1 Kaune ir 1,5:1 Šiauliuose)“ (Teresė Ramanauskienė, Vida Matulionienė, Vaiva Martinkienė, 2002).

Remiantis aukščiau aprašytais faktais apie asmeninius bruožus ir riziką didinančius veiksnius galime išskirti rizikos grupės, kurioms priklausantys paaugliai dažniau išgyvena savižudybės krizę:

Nepilna šeima.

Nedarni šeima.

Labai griežti tėvai.

Vaikas šeimoje jaučiasi nemylimas, nereikalingas abiem ar vienam tėvų.

Vaikas patyrė daug stresinių situacijų.

Anksčiau buvę bandymai nusižudyti (taip pat ir demonstratyvūs).

Somatinės ligos.

Išgyvenama depresija.

Menkas savęs vertinimas.

Mokymosi negalė ir mokymosi sunkumai Psichiniai sutrikimai. Šeimos psichinių sutrikimų istorija

Lytis (dažniau nusižudo berniukai, mergaitės dažniau bando žudytis) ( R.V. Pivorienė, 2002).

Suicidinis elgesys – pagalbos šauksmas. Kaip išgirsti tylų prašymą?

Netiesa, kad kas žudosi, tas

tikrai nori mirti. Reikia žinoti, kad dauguma jaunesnių negu 12 metų vaikų (be abejo tai priklauso ir nuo konkretaus vaiko patirties) mirtį suvokia kaip laikiną reiškinį, pilnai neįsisąmoninę jos negrįžtamumo. Dauguma savižudžių svyruoja tarp noro gyventi ir mirti, jie nori nutraukti kančias ir kartu trokšta, kad jiems kas nors padėtų ir išgelbėtų.Tik vienas iš 10 tikrai nori mirti. Kitaip tariant 90 proc. suicidinio poelgio – pagalbos šauksmas. J. Murašovos teigimu, dažniausiai savižudybei pasirenkama vieta ir aplinkybės nurodo, kam jis adresuotas: nnamuose – artimiesiems, bendraamžių kompanijoje – kam nors iš jos narių, ir pan. Vis dėlto tyrimai rodo, kad 80 proc. bandymų nusižudyti įvyksta namuose, dienos metu arba vakare, kitais žodžiais šis šauksmas adresuotas artimiesiems (Е. Мурашова, 2002). Savižudybė dažniausiai neįvyksta staiga, nors nusižudžiusiojo artimiesiems šis jo veiksmas beveik visada būna netikėtas, šokiruojantis. Savižudybė nėra vienareikšmiškas veiksmas, tai yra procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus.

Anot D. GGailienės, šį procesą sudaro trys etapai:.

1) Mintys apie savižudybę.

2) Ketinimas nusižudyti.

3) Bandymas nusižudyti ( veiksmas)

– Minčių, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę.

– Ketinimas. Žmogus ne tik nori mirti, bet ir pradeda ieškoti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų bbūdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Gresmė gyvybei čia jau daug didesnė. Pradedama galvoti apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės.

– Veiksmas. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis jam yra geriausia išeitis. Gali pagerėti jo nuotaiką, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Konkretus savižudybės veiksmas įvyksta jau greitai paprastai per 48 valandas. Paaugliai ypač linkę į impulsyvus veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti itin greitai (D. Gailienė, 1996).

Prieš savižudybę paprastai siunčiami tam tikri signalai, daromos užuominos. Laiku juos pastebėjus galima imtis veiksmų savižudybei išvengti. „Labai svarbu mokėti atpažinti gresiančios savižudybės požymius, nes dažnai į tokius jaunuolius niekas nekreipia dėmėsio – mokykloje jie yra izoliuoti, namuose santykiai blogi“(D. Gailienė, 1996). ĮĮspėjamuosius ženklus siunčia beveik absoliuti dauguma nusižudžiusių ar mėginusių žudytis žmonių. Šios užuominos dažnai būna užmaskuotos, sunkiai suprantamos. Apie savižudybę galima užsiminti žodžiu ar tai parodyti elgesiu.

Kaip pastebėti vaiko ketinimą nusižudyti?

Vaiko ketinimą nusižudyti galime pastebėti iš jo elgesio, pasisakymų, emocinės būsenos. „Ypatingai turime būti atidūs staigiems ir ryškiems vaiko elgesio pasikeitimams, pvz., gyvas, judrus ar net triukšmingas vaikas staiga pasidarė tylus, užsidaręs arba, atvirkščiai, buvęs ramus, džiaugsmingas vaikas pradėjo elgtis neįprastai aktyviai ar agresyviai, priešiškai, bėga iš namų, mokyklos. Neretai nnutrūksta draugystė su bendraklasiais, pablogėja mokymasis, susiaurėja interesų ratas (nustoja sportavęs, meta būrelius), elgiasi nesaugiai (vaiko elgesys kelia pavojų jo paties gyvybei). Vaikas gali pradėti išgėrinėti rūkyti, griebtis narkotikų, rodyti atsisveikinimo ženklus: grąžina skolintus daiktus, gautas dovanas ir pan.

-Pasisakymuose galima išgirsti užuominas apie nenorą gyventi, beviltiškumą, bejėgiškumą, vienišumą (neretai tokias mintis galima rasti rašiniuose, piešiniuose, išgirsti diskusijose), neįprastus atsisveikinimus.

-Emocinėje būsenoje pasireiškia: nerimas, dirglumas, pyktis, susikaustymas, netikėti emocijų protrūkiai, ryškūs nuotaikos svyravimai, išsiblaškymas, pasyvumas, liūdnumas, prislėgtumas.

-Galima pastebėti, kad supančią aplinką, save patį ir savo gyvenimišką situaciją vaikas mato ir vertina labai vienpusiškai, siaurai, pvz. ”niekas manęs nesupranta”, ”niekas nepasikeis”, “jie visuomet taip elgsis” ir t.t. -Sutrinka miegas ir apetitas.” (R. V. Pivorienė, 2002).

– Atitolimas nuo draugų ir šeimos.

Laiku pastebėti gresiančio pavojaus signalai gali padėti sustabdyti savižudybę. Labai svarbu „teisingai įvertinti gresiantį pavojų gyvybei presuicidinio sindromo stadijoje, kuris yra savižudybės pirmtakas, šio veiksmo pranašas ir besitelkianti grėsmė“ (D. Gailienė, 1998).

Išvados

Savižudybės visų pirmą – socialinis reiškinys. Jų lygis – visuomenė sveikatos veidrodis, kuriame atsispindi dabartinės visuomenės ligos: mums trūksta nuoširdumo ir atidūmo, tarpusavio supratimo, svetimėja tėvai ir vaikai, ryšiai tarp žmonių silpnėja, gyvenimo tempas tampa pernelyg spartus, įtemptas ir sudėtingas, stiprėja konkurencija, daugėja smurto. Paauglys apimtas vidinės sumaišties ir nnepakenčiamo dvasinio skausmo ieško išeities, bet menkas gyvenimiškas patyrimas ir nepalankiai susiklosčiusi situacija apriboja jo pasirinkimą. Jis pasirenka mirtį kaip priemonė nepalankiomis aplinkybėms paveikti. Dažniausiai paauglys veikia nesuvokdamas, kad tas žingsnis yra negrįžtamas ir yra VISKO pabaiga. Laiku pastebėti pavojaus signalai, išgirstas pagalbos šauksmas gali sustabdyti savižudybę, padėti įveikti nepakeliamą emocinį skausmą, ieškoti kitų pasirinkimų, suprasti, kad jis gyvena ne vienas.

Literatūra ir kiti informaciniai šaltiniai

1. Apie vaikų ir paauglių savižudybes //Atmintinė

//http://media.search.lt//getfile.php?oid=77479&fid=224486

2. Bučelytė N. Savižudybės fenomenas.

http://media.search.lt/GetFile.php?OID=79704&FID=23105

3. Gailienė D. Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje. – Vilnius: Tyto Alba, 1998.

4. Gailienė D., Butolaitė L., Strulienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. – Vilnius: Margi raštai, 1996.

5. Haring the cry: Suicide Prevention, Appleby and Condonis, 1990 http:perkunas.vtu.lt/psichologija/savizudybeFaq.html

6. Pivorienė R. V. Vaikų savižudybės. http://www.delfi.lt/archive/index.php?id=946528

7. Preventing Suicide: a resource for primary health care workers //Atmintinė pirminės sveikatos priežiūros personalui – World Health Organization; Geneva 2000

8. Ramanauskienė T., Matulionienė V., Martinkienė V. Paauglių deprsiškumas ir savižudybės pavojus// Lginamoji analizė Klaipėdos, Kauno ir Šiaulių miestuose. http://media. search.lt

9. Savižudybės prevencija. Atmintinė pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams. http://www.vpsc.lt/suicidai_.htm

10. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius: Margi raštai, 2001.

11. Мурашова Е. В. Ваш непонятный ребёнок. – М.: Дрофа, 2002

12. http://www.sam.lt